Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-313/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

114.11; 121.11 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (kolegijos pirmininkė), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Egidijaus Laužiko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutavusios UAB „Ratio“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Ratio“ ieškinį atsakovui A. M., dalyvaujant tretiesiems asmenims R. P. ir R. M., dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti niekiniais ir negaliojančiais nuo jų sudarymo momento UAB „Ratio“ ir atsakovo A. M. pasirašytus 2000 m. rugsėjo 9 d. paskolos raštelį dėl 110 000 Lt ir 2002 m. birželio 13 d. paskolos raštelį dėl 169 478 Lt. Ieškovas nurodė, kad bendrovė iš tikrųjų šių paskolos sutarčių nesudarė ir jose nurodytų pinigų negavo. 2000 m. rugsėjo 9 d. paskolos raštelį atsakovas galėjo surašyti pats ant jam perduoto tuščio bendrovės firminio blanko su jos direktoriaus parašu, 2002 m. birželio 13 d. paskolos raštelį atsakovas ir trečiasis asmuo R. P. (tuo metu – UAB „Ratio“ direktorius) pasirašė dėl jų tarpusavio asmeninių paskolos santykių, kurie galutinai turėjo būti įteisinti notarine paskolos sutartimi. Ieškovo teigimu, abu ginčijami sandoriai sudaryti neketinant sukurti teisinių pasekmių (CK 1.86 straipsnis). Paskolos dalykas bendrovei nebuvo perduotas, atsakovui nebuvo išduotas pinigų priėmimo kvitas, piniginė operacija neįregistruota UAB „Ratio“ mokėjimo žiniaraštyje. Sutartys sudarytos nesilaikant bendrovės įstatų 7.7.4 punkto reikalavimų – nesant visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo, taigi pažeidžia bendrovės valdymo organų kompetenciją ir prieštarauja ieškovo teisnumui (CK 1.82 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 2.83 straipsnio 1 dalis). Be to, atsakovo Gyventojo (šeimos) turto ir pajamų deklaracijos duomenys patvirtina, kad jis neturėjo tokių lėšų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2006 m. balandžio 26 d. sprendimu ieškinį patenkino: ieškovo UAB „Ratio“ ir atsakovo A. M. sudarytus sandorius – 2000 m. rugsėjo 9 d. paskolos raštelį dėl 169 478 Lt ir 2002 m. birželio 13 d. paskolos raštelį dėl 110 000 Lt – pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento. Teismas nurodė, kad pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalį sandoris, sudarytas tik dėl akių, t. y. neketinant sukurti teisinių pasekmių, yra niekinis. Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina paskolos rašteliuose nurodytų pinigų sumų perdavimo ieškovui fakto. Atsakovas nepateikė UAB „Ratio“ kasos pajamų orderio, patvirtinančio, kad pinigai iš jo buvo priimti (Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 3 punktas), pinigų gavimo operacijos neįregistruotos ieškovo mokėjimų žiniaraštyje. Liudytoja V. B., bendrovės vyr. finansininkė, patvirtino, kad paskolos sutartys bendrovei nebuvo pateiktos, pinigai nebuvo gauti, todėl jie neužpajamuoti. Atsakovas, buvęs UAB „Ratio“ padalinio vadovas, turėjo suprasti, kad sandoris su juridiniu asmeniu turi būti įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovo nurodytą aplinkybę, kad, sudarydamas 2002 m. birželio 13 d. paskolos sutartį, atsakovas galėjo pasinaudoti bendrovės firminiu blanku su jos direktoriaus parašu bei antspaudu, teismas pripažino tikėtina, įvertinęs tai, jog paskolos raštelyje tarp teksto ir parašo su antspaudu yra nepaaiškinamai didelis intervalas. Trečiasis asmuo R. P. pripažino, kad jis bendrovės vardu pasirašė 2002 m. rugsėjo 9 d. paskolos sutartį, tačiau tai, teismo vertinimu, nėra pagrindas išvadai, kad pinigai buvo perduoti. Atsakovas nepateikė jokių papildomų įrodymų dėl pinigų perdavimo, todėl teismas pripažino nepaneigtu ieškovo paaiškinimą, kad atsakovas neturėjo lėšų nurodytoms paskoloms suteikti. Teismas taip pat nustatė, kad pagal UAB „Ratio“ įstatų 7.7.4 punktą bendrovės direktorius negali pasiskolinti lėšų, kurių bendra suma per metus didesnė nei 5000 Lt, nesant visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo. Tokio akcininkų susirinkimo nutarimo nebuvo priimta, be to, ieškovas 2002 m. birželio 4 d. buvo gavęs 500 000 Lt banko kreditą, ir tai patvirtina aplinkybę, kad nebuvo bendrovės valios dėl ginčijamų paskolos sandorių sudarymo. Pagal CK 1.63 straipsnio 6 dalį dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia. Teismas konstatavo, kad ši norma yra imperatyvi, todėl jos nesilaikius sandoriai pripažintini niekiniais pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį. Teismas taip pat sprendė, kad bendrovės valdymo organų kompetencijos pažeidimas yra pagrindas ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį. Teismas pripažino pagrįstais ieškovo argumentus dėl atsakovo nesąžiningumo, nes šis buvo bendrovės padalinio vadovas, bendrovės įstatai yra viešas dokumentas, todėl skolindamas lėšas atsakovas turėjo galimybę žinoti, kad bendrovės direktorius R. P. viršijo savo kompetencijos ribas. Be to, ieškovas įrodė, kad atsakovas, dar iki ginčijamų sutarčių sudarydamas kitą sandorį su UAB „Ratio“, susipažino su bendrovės įstatais, kurie tuo metu buvo pateikti kaip vienas iš būtinų dokumentų sandoriui sudaryti.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo A. M. apeliacinį skundą, 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimu Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis paskolos sutartis yra realinė, t. y. ji laikoma sudaryta ne nuo susitarimo, o nuo paskolos dalyko perdavimo momento. Aplinkybę, kad paskolos sutartyje nurodytos sumos faktiškai negavo, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Ieškovas ginčijo paskolos sutartis, remdamasis tuo, kad jose nurodytos pinigų sumos iš tikrųjų jam nebuvo perduotos, be to, 2002 m. birželio 13 d. raštelis dėl 110 000 Lt surašytas atsakovo ant tuščio įmonės blanko su direktoriaus parašu, t. y. šis paskolos raštelis yra suklastotas. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė suklastojimo faktą remdamasis vien prielaidomis ir nenurodydamas jokių argumentų. Pagal CPK 184 straipsnį šalis, pareiškusi, kad įrodymas yra suklastotas, privalo pateikti suklastojimo įrodymus. Ieškovas tokių įrodymų nepateikė. Teisėjų kolegija, tikrindama ieškovo teiginį, kad jis negavo pinigų pagal ginčijamas paskolos sutartis, analizavo kiekvieno paskolos raštelio turinį. Teisėjų kolegija nurodė, kad 2000 m. rugsėjo 9 d. paskolos raštelio dėl 169 478 Lt tekstas „paskolinau UAB „Ratio“ 169 478 Lt“, atsakovo ranka padarytas įrašas „pinigus perdaviau“ ir ieškovo atstovo R. P. ranka parašytas tekstas „pinigus gavau: sumoje........“ leidžia daryti išvadą, jog trečiasis asmuo R. P., būdamas įmonės administracijos vadovas, turėjo elgtis protingai, apdairiai ir atsakingai ir, pasirašydamas, kad gavo pinigus, suprasti tokio veiksmo pasekmes; šios sutarties turinys paneigia ieškovo argumentą, kad pagal šią paskolos sutartį ieškovas iš atsakovo pinigų negavo. Be to, pinigų perdavimą pagal 2000 m. rugsėjo 9 d. paskolos raštelį patvirtina atsakovo nurodytos ir netiesioginiais įrodymais (įmonės buhalteriniais dokumentais, liudytojo parodymais) pagrįstos aplinkybės, kad 2002 m. lapkričio mėnesį jam buvo grąžinta 10 000 Lt, lapkričio 28 d. – dar 14 000 Lt. 2002 m. birželio 13 d. paskolos raštelio tekstas „pasiskolina“ ir „skolą įsipareigojame grąžinti“ taip pat reiškia, kad pinigai buvo perduoti. Teisėjų kolegija nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog terminas „pasiskolinau“ yra tinkamas įrodymas, patvirtinantis paskolintų pinigų perdavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1412/2002, 2003 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-659/2003 ir kt.). Teisėjų kolegija konstatavo, kad, ieškovui neįrodžius, jog jis paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos faktiškai negavo (CK 6.875 straipsnio 1 dalis), ieškinys turi būti atmestas. Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovo nurodytos aplinkybės, kad ieškovo buhalteriniuose dokumentuose neužfiksuota paskolos suma, galėtų būti reikšmingos tik bendrovės ir jos buvusio direktoriaus santykiams, bet ne sprendžiant dėl sudarytų paskolos sutarčių galiojimo. Taip pat šiuo atveju nėra teisiškai svarbi ir aplinkybė dėl ieškovo atstovo R. P. įgaliojimų viršijimo, nes atsakovas neįpareigotas žinoti bendrovės įstatų reikalavimus, be to, galioja prezumpcija, kad įmonės vadovas, veikdamas įmonės vardu, veikia teisėtai. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalį paskolos gavėjas gali ginčyti paskolos sutartį remdamasis tik vienu pagrindu – jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Ieškovas BUAB „Ratio“ kasaciniu skundu prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2006 m. balandžio 26 d. sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos sutartis dėl pinigų perdavimo nuosavybėn, jų neperdavus, negali būti laikoma paskolos sutartimi (CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalys) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2005). Ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnyje nurodyta, kad įmonė, nuosavybėn gaudama pinigų sumas, turi šias ūkines operacijas įforminti ir pagrįsti pinigų apskaitos dokumentais. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 10 punktą į kasą pinigai priimami iš atskaitingo asmens, kuris įmonės vardu gavo pinigus iš kitų ūkio subjektų arba gyventojų ir išrašė priėmimo kvitą, kurio vienas egzempliorius lieka atskaitingam asmeniui, o antrasis atiduodamas pinigų mokėtojui; priėmus pinigus, išduodamas kasos pajamų orderio kvitas. Taigi pinigų perdavimo įmonei faktas gali būti konstatuotas tik esant tai patvirtinančiam pinigų priėmimo kvitui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas buvo ieškovo padalinio vadovas, taip pat kitos įmonės (sutuoktinės R. M. stomatologijos klinikos) vadovas, taigi jis turėjo žinoti juridinių asmenų buhalterinės apskaitos reikalavimus ir privalėjo gauti ieškovo buhalterijos patvirtinimą apie pinigų priėmimą. Atsakovas teisme neneigė, kad dokumentas dėl pinigų priėmimo įmonėje jam nebuvo išduotas. Pirmosios instancijos teismas apklausė įmonės vyr. buhalterę kaip liudytoją ir ši patvirtino, kad bendrovei paskolos sutartys nebuvo pateiktos, pinigai nebuvo gauti, todėl jie neužpajamuoti. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nelaikė reikšmingomis aplinkybių, susijusių su ieškovo buhalterinės apskaitos duomenimis.

2. Apeliacinis teismas pripažino, kad paskolos sutarties sudarymui konstatuoti svarbi esminė sutarties sąlyga – kad pinigus paskolos gavėjas gavo. Teisėjų kolegija, nepaneigusi pirmosios instancijos teismo išvados, jog pinigų perdavimo faktas yra neįrodytas, ir nepasisakiusi dėl pirmiau nurodytų materialinės teisės normų taikymo, nepagrįstai padarė priešingą išvadą – kad ieškovas neįrodė, jog paskolos sutartyje nurodytos pinigų sumos jis faktiškai negavo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.870 straipsnio 1, 2 dalių, Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 12 straipsnio bei Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių nuostatas.

3. Dvišaliam sandoriui sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia (CK 1.63 straipsnio 6 dalis). Šalių susitarimas yra esminis sutarties elementas (CK 6.159 straipsnis). Taigi paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta, jei nėra paskolos gavėjo valios priimti nuosavybėn skolinamą pinigų sumą (CK 6.870 straipsnis). CK 1.63 straipsnio 6 dalies nuostata yra imperatyvi, todėl paskolos sandoris, nesant vienos iš šalių valios jį sudaryti, pripažintinas niekiniu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį bei 181 straipsnio 1 dalį. Ieškovas ieškiniu prašė ginčijamus sandorius pripažinti niekiniais, taigi teismas turėjo spręsti klausimą dėl niekinio sandorio instituto normų taikymo (CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalys). Apeliacinis teismas nenurodė argumentų, kodėl atsisakė taikyti nurodytas CK normas dėl niekinio sandorio ir jo pasekmių.

4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovo valios sudaryti ginčijamus sandorius nebuvimą patvirtina byloje esantys įrodymai: 1) UAB „Ratio“ tuo metu buvo gavusi 500 000 Lt banko kreditą, taigi įmonei pinigų nereikėjo; 2) nebuvo priimta ieškovo valdymo organų sprendimo dėl paskolos; 3) atsakovas paskolos rašteliuose nurodytų sumų neturėjo. Ieškovas – juridinis asmuo – valią priimti savo nuosavybėn skolinamą pinigų sumą galėjo išreikšti tik pagal formalius jam taikomus reikalavimus, t. y. surašydamas ir išduodamas kasos pajamų orderio kvitą.

5. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino, kad pagal CK 6.875 straipsnio 1 dalį paskolos gavėjas paskolos sutartį gali ginčyti tik tuo pagrindu, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Ši norma nedraudžia subjektams remtis kitais įstatyme nurodytais sandorių negaliojimo pagrindais, be to, pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį niekinis sandoris negalioja nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalims nereikia niekinio sandorio ginčyti ir jos neturi teisės jo patvirtinti. Esant pirmiau nurodytiems akivaizdiems požymiams, kad paskolos rašteliai neatitinka įstatymo reikalavimų bei šalių valios, apeliacinės instancijos teismas turėjo taikyti CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalių ir 1.80 straipsnio 1 dalies normas ir konstatuoti, kad paskolos rašteliai yra niekiniai, bei taikyti niekinio sandorio pasekmes.

6. Apeliacinis teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, pagal kurias, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą analizavęs sutarčių aiškinimo nuostatas ir konstatavęs, kad sutarties turinys turi būti aiškinamas nustatant tikrąją sutarties šalių valią (ko sutarties šalys siekė ir kaip suderino savo valią), atsižvelgiant į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1472/2002, 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1167/2003 ir kt.). Apeliacinis teismas, nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pirmiau nurodytų aplinkybių nenustatinėjo ir rėmėsi vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu.

7. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovas neįrodė ieškinio pagrindo, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Ieškovo nurodytą aplinkybę, kad atsakovui, kaip ieškovo padalinio vadovui, buvo duodami tušti bendrovės blankai su vadovo parašu, pagrindžia trečiojo asmens R. P. (buvusio UAB „Ratio“ generalinio direktoriaus) paaiškinimai. Tokią įmonėje susiklosčiusią praktiką patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-44-451/2004, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi (apeliacinės bylos Nr. 2A-109/2005). Apeliacinės instancijos teismas į tai neatsižvelgė, taip pat nesiaiškino ieškovo nurodytos aplinkybės, kodėl ginčijamame paskolos raštelyje dėl 110 000 Lt paskolos tarp teksto ir parašo yra nepaaiškinamai didelis intervalas. Teisėjų kolegija turėjo įvertinti byloje pateiktų įrodymų visumą, o ne vien tik analizuoti ginčijamų sutarčių tekstą. Paskolos suteikimo faktas negali būti nustatomas remiantis tik paskolos sutartimis. Būtinas paskolos sutarties sudarymo įrodymas yra apskaitos dokumentai, tačiau atsakovas jų nepateikė. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad bendrovei paskolos sutartys nebuvo perduotos, pinigai negauti ir neužpajamuoti. Tai, kad įmonė nesiskolino iš atsakovų paskolos rašteliuose nurodytų sumų, patvirtina ir kitos aplinkybės, į kurias apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė (įmonė buvo gavusi kreditą, todėl jai pinigų nereikėjo, atsakovas neturėjo tokios pinigų sumos ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, susijusius su paskolos dalies grąžinimu, ir padarė nepagrįstą išvadą, kad paskolos dalis atsakovui buvo grąžinta ir tai patvirtina paskolos sutarčių sudarymą. Teisėjų kolegija netyrė ir neįvertino ieškovo pateiktų įrodymų bei pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pagal kurias teismas turi įrodymus tirti ir vertinti visapusiškai ir objektyviai, be to, įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visetą. Taip teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių aiškinimo ir taikymo.

8. Apeliacinis teismas savo išvadas grindė tik atsakovo nurodytais argumentais, tačiau nemotyvavo, dėl ko atmetė ieškovo argumentus, taip pažeisdamas tinkamo proceso ir procesinio šalių lygiateisiškumo principus, įtvirtintus Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvų apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatose.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas A. M. prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais motyvais:

Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus. Atsakovas, kaip fizinis asmuo, neturėjo vadovautis įmonėms taikytinomis teisės normomis, taip pat aiškintis, ar įmonės vadovas veikia neviršydamas savo įgalinimų. Apeliacinis teismas teisingai nurodė, kad už įmonės buhalterinę apskaitą atsako įmonės vadovas ir vyriausiasis buhalteris. Ginčijamų paskolos sutarčių sudarymą, be kitų įrodymų, patvirtina ir dalies paskolos grąžinimo aplinkybė, kurią nustatė apeliacinės instancijos teismas, tinkamai įvertinęs tai pagrindžiančius įrodymus.

Kiti dalyvaujantys byloje asmenys atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka nepateikė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal ginčijamus paskolos raštelius (2000 m. rugsėjo 9 d. paskolos raštelį dėl 110 000 Lt ir 2002 m. birželio 13 d. paskolos raštelį dėl 169 478 Lt), pasirašytus ieškovo (paskolos gavėjo) UAB „Ratio“ atstovo generalinio direktoriaus R. P. ir atsakovo (paskolos davėjo) buvusio įmonės padalinio vadovo A. M., juose nurodytos pinigų sumos ieškovui nebuvo perduotos, atsakovui nebuvo išduotas kasos pajamų orderio kvitas. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamuose paskolos rašteliuose esantys įrašai apie paskolos perdavimą ir gavimą bei dalies paskolos grąžinimas patvirtina pinigų perdavimo ieškovui faktą. Ieškovas neįrodė, kad jis negavo paskolos rašteliuose nurodytų pinigų sumų.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina apskųstą teismo sprendimą tik teisės taikymo aspektu.

CPK 320 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo nustatytų ribų. Tai reiškia, kad pagal CPK apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, o yra pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Taigi apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ne visa bylos apimtimi, o tik dviem aspektais. Pirma, skundžiamo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Antra, ex officio tikrinama, ar nėra absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų reiškia, kad apeliacinės instancijos teismas privalo išanalizuoti visus apeliacinio skundo faktinius ir teisinius argumentus ir į visus juos motyvuotai atsakyti. Apeliacinės instancijos teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie yra visiškai nesusiję su nagrinėjama byla arba yra apskritai draudžiami, pavyzdžiui, argumentai, reiškiantys naujų reikalavimų ar naujų įrodymų pateikimą (CPK 312, 314 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2005 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. Baltakio individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005, ir kt.). Pažymėtina, kad ši taisyklė reiškia ir apeliacinės instancijos teismo pareigą išanalizuoti ir įvertinti šalių bei dalyvaujančių byloje asmenų atsiliepimuose į apeliacinį skundą, pateikiamuose remiantis CPK 318 straipsniu, nurodytus su apeliaciniu skundu tiesiogiai susijusius faktinius ir teisinius atsikirtimus.

Vertinant pirmiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje praktikoje suformuluotos proceso teisės taikymo taisyklės reikšmę šioje byloje, būtina pažymėti, kad apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą dėl jo padarytų išvadų, atsakovo ginčytų apeliaciniame skunde, jog neįrodyta, kad ieškovas paskolos rašteliuose nurodytas pinigų sumas gavo, ėmėsi procesinių veiksmų rinkti ir tirti naujus įrodymus (CPK 178, 179, 190, 197, 198, 302, 314 straipsniai, 324 straipsnio 3 dalis). Tenkindamas atsakovo prašymą apklausti kaip liudytojas A. K. ir R. S. (Teismo posėdžio protokolas, T. 1, b. l. 246), apeliacinės instancijos teismas sudarė galimybę atsakovui įrodinėti dalies pinigų grąžinimo pagal ginčijamas paskolos sutartis faktą, tačiau 2006 m. gruodžio 4 d. teismo posėdyje, neatvykus liudytojai A. K., priėmė protokolinę nutartį netenkinti atsakovo prašymo dėl liudytojos A. K. iškvietimo. Taigi iš nurodytų protokolinių nutarčių galima spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas tenkino prašymą apklausti liudytoją A. K., tačiau jai neatvykus į teismo posėdį, netenkino atsakovo prašymo ją iškviesti pakartotinai. Tokie apeliacinės instancijos teismo procesiniai veiksmai vertintini kaip pažeidžiantys įrodinėjimo taisykles nustatančias proceso teisės normas (CPK 176, 178, 179, 190, 302, 314 straipsniai, 324 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 196, 302 straipsnių nuostatas liudytojų, dėl kurių apklausos buvo nuspręsta, galima neapklausti tik dalyvaujančių byloje asmenų sutikimu ir pripažinus, kad bylos aplinkybės, kurioms nustatyti buvo šaukiami liudytojai, yra pakankamai nustatytos. Šiuo atveju tokių procesinių pagrindų nėra, todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja apeliacinės instancijos teismo padarytą pažeidimą įgyvendinant apeliacijos funkcijas, nustatytas CPK 320 straipsnyje ir apibrėžiamas jau nutartyje paminėtos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotos civilinio proceso teisės normų, įtvirtintų šiame straipsnyje, aiškinimo taisyklės.

Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai patvirtino, jog 2002 m. lapkričio 28 d. iš banke „Snoras“ esančios ieškovo sąskaitos paimta 14 000 Lt ir šie pinigai išmokėti įmonės direktoriui R. P. Atsakovas apeliacinės instancijos teisme prašė išreikalauti iš ieškovo dokumentus, kurie patvirtintų, kam šie pinigai buvo panaudoti (įvardyta – „kam išlaiduota“ ši suma). Tokį prašymą palaikė ir ieškovas – jo atstovas teigė, kad gali pateikti tokius dokumentus.

Vertinant tai, kad atsakovas įrodinėja 14 000 Lt grąžinimo (prievolės dalies įvykdymo) faktą būtent tuo metu, kai 2002 m. lapkričio 28 d. iš banke „Snoras“ esančios ieškovo sąskaitos paimta 14 000 Lt ir šie pinigai išmokėti įmonės direktoriui R. P., o šias aplinkybes iš dalies, kaip nurodo apeliacinės instancijos teismas, patvirtino liudytoja R. S., ieškovo atsikirtimams, kad šie pinigai panaudoti ne atsakovo nurodytiems tikslams, pagrįsti ar paneigti be pagrindo atsisakyta reikalauti rašytinių įrodymų, kuriais šalys siekė įrodinėti ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes. Atsisakydamas tenkinti atsakovo prašymą, kurį palaikė ir ieškovo atstovas, dėl 2002 m. lapkričio 28 d. iš banke „Snoras“ esančios ieškovo sąskaitos paimtų 14 000 Lt, išmokėtų įmonės direktoriui R. P., panaudojimą patvirtinančių dokumentų pateikimo, apeliacinės instancijos teismas pažeidė kooperacijos principą, įpareigojantį CPK nustatyta tvarka bendradarbiaujant su dalyvaujančiais byloje asmenimis imtis priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis), suvaržė rungimosi principo įgyvendinimą (CPK 12 straipsnis) ir visa apimtimi neužtikrino apeliacijos tikslų įgyvendinimo – siekiant patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį ribose, analizuoti visus su jais susijusius šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų pateikiamus faktinius argumentus bei atsikirtimus į juos.

Atsisakymas tenkinti atsakovo prašymą, kurį palaikė ir ieškovo atstovas, dėl 2002 m. lapkričio 28 d. iš banke „Snoras“ esančios ieškovo sąskaitos paimtų 14 000 Lt, išmokėtų įmonės direktoriui R. P., panaudojimą patvirtinančių dokumentų pateikimo teisėjų kolegijos vertintinas kaip procesiniu-teisiniu požiūriu ydingas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, sutrukdęs pasiekti įrodinėjimo tikslus (CPK 176 straipsnis), nes Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, ėmusis rinkti ir tirti įrodymus, kurių pateikimo būtinybė iškilo apeliacinės instancijos teisme, neturėjo galimybės užtikrinti įrodymų įvertinimui, atitinkančiam CPK 185 straipsnio nuostatas, keliamų reikalavimų – jį pagrįsti visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.

Dėl pirmiau nurodytų civilinio proceso teisės normų pažeidimo ir netinkamo taikymo, remiantis CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 359 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimas panaikinamas, o byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui naujos sudėties.

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos išvadų pagrįstumo, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, jog įmonės buhalteriniuose dokumentuose nėra užfiksuota paskolos suma, galėtų būti reikšmingos tik bendrovės ir jos buvusio direktoriaus santykiams, bet ne sprendžiant dėl sudarytų paskolos sutarčių galiojimo, kiek tai susiję su teisės aiškinimu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors viešosios teisės reikalavimai civilinėje apyvartoje dalyvaujantiems subjektams nėra lemiantys sandorių galiojimo aspektu, bet analizuojant sandorių šalių elgesį remiantis normalaus atidumo bei apdairumo kriterijais, šios bylos įrodymų kontekste reikšmingas ir iš viešosios teisės normų, ieškovo minimų tiek ieškinyje, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, kylančių viešųjų prievolių vykdymo aspektas. Subjektų, dalyvaujančių paskolos sutartiniuose santykiuose, teisinis statusas (viena šalis yra įmonė, atstovaujama vienasmenio įmonės organo – administracijos vadovo ir verslininko, kita – tos pačios įmonės Vilniaus padalinio vadovas – verslininkas) leidžia teigti, kad yra sąlygos civilinių teisinių santykių subjektus traktuoti kaip normalaus atidumo bei apdairumo sąlygomis žinančius ir privalančius vykdyti iš viešosios teisės kylančias prievoles. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžių protokolų matyti, kad atsakovas žinojo finansinės apyvartos įmonėje tvarką, reglamentuojamą viešosios teisės normų, tačiau paskolos santykiuose su įmone tokių reikalavimų nepaisė. Be to, atsakovas nevykdė ir įstatymu nustatytos prievolės deklaruoti turimas pinigines lėšas (2003 m. gruodžio 18 d. Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymas Nr. IX-1910), tai patvirtina Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus pažyma (T. 1, b. l. 101). Šie faktai neturėtų būti nemotyvuotai atmetami kaip nereikšmingi vertinant visumą byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kuriais remiantis darytinos išvados dėl ieškovo nurodomų paskolos santykius tarp šalių paneigiančių faktinių aplinkybių (CPK 185 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gintaras Kryževičius

Egidijus Laužikas