V. M. pagal BK 129 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-499/2008

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.3.4.6.1; 2.3.4.6.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2008 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant I. Žukovaitei,

dalyvaujant prokurorui R. Žukauskui,

nuteistojo gynėjui V. Dubrovskiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, ši bausmė ir Biržų rajono apylinkės teismo 2006 m. balandžio 7 d. baudžiamuoju įsakymu bei 2007 m. spalio 8 d. to paties teismo nutartimi paskirta bausmė – vienos paros areštas – subendrintos visiškai jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvylikai metų vienai dienai.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, V. M. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 9 d. nutartis, kuria nuteistojo V. M. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. M. nuteistas už tai, kad 2006 m. gruodžio 24 d., apie 16.30 val., buto, esančio Biržuose, (duomenys neskelbtini), virtuvėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto, kilusio dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, metu durdamas peiliu penkis kartus į krūtinę, nugarą, kairįjį žastą tyčia nužudė V. B.

Kasaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. gruodžio 6 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 9 d. nutartį ir bylą jam nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai yra prieštaringi, nepagrįsti, neteisėti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Ikiteisminio tyrimo ir bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo šiurkščiai pažeista jo teisė, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 5 dalyje, nes nebuvo imtasi priemonių patikrinti jo versijos, jog V. B. buvo sužalotas ne bute (duomenys neskelbtini), o kitoje jam nežinomoje vietoje. Teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių ir yra pagrįstos faktiškai tik vieno liudytojo – Š. K. prieštaringais ir nenuosekliais parodymais. Teismai išsamiai neištyrė šio liudytojo parodymų apie tai, kaip pas jį atsirado V. B. mobilusis telefonas. Kasatorius tvirtina, kad Š. K. apkalbėjo jį, siekdamas pats išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistasis taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje esančiais teiginiais, kad šis liudytojas „matė, kaip kilusio ginčo metu savo buto virtuvėje V. M. tyčia nužudė V. B.“, nes Š. K. nei vienos apklausos metu nepaaiškino, ar buvo kruvinas V. B. tuo metu, kai jis pamatė juos (V. M. ir V. B.) kalbančius virtuvėje.

Nuteistasis taip pat teigia, kad kiekvienas kaltinamas asmuo turi teisę prašyti, jog būtų apklausti liudytojai (BPK 44 straipsnio 7 dalis). Liudytoja A. K. buvo apklausta tik ikiteisminio tyrimo metu, o to, kasatoriaus nuomone, nepakanka. Teismų teiginiai, kad nėra galimybės iškviesti liudytojų A. K. ir V. V. į teismą, yra deklaratyvūs ir formalūs. Kasatorius pažymi, kad A. K. turėtų paaiškinti, kodėl atvykus policijos pareigūnams jie neatidarė buto durų, o grįždama namo nematė prie namo gulinčio nukentėjusiojo, ir išdėstyti savo nuomonę apie įvykio aplinkybes. Be to, byloje yra duomenų, kad A. K. pranešė policijai apie įvykį, tačiau ši aplinkybė ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ištirta. Nevertinti ir liudytojo P. K. parodymai apie tai, kad jis paneigė sakęs tyrėjai, jog iš A. K. sužinojo, kad jis, V. M., kažkam skambino ir prisipažino dėl nužudymo. Kasatorius teigia, kad jis neturėjo nei tikslo, nei motyvo nužudyti V. B. Kad jis nebuvo supykęs ant nukentėjusiojo rodo tas faktas, jog gruodžio 24 d. A. K. pareikalavus išvyti V. B. šis to nepadarė, todėl ji pati išėjo iš namų. Nuteistasis nesutinka ir su teismo teiginiais, kad V. B. nužudymas buvo kruopščiai slepiamas, tačiau pripažįsta, kad grįžęs V. B. buvo kruvinas ir paliko kraujo dėmių, dėl to ir buvo išplautos grindys, bet ne siekiant paslėpti nusikaltimą, tai įrodo ir įvykio vietos apžiūros protokolas.

Nuteistojo V. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasatoriaus argumentų apie baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų laikymąsi

Kasatorius nepagrįstai tvirtina, kad buvo pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalis, nes nebuvo imtasi jokių priemonių patikrinti jo versijos apie tai, jog V. B. buvo sužalotas ne bute (duomenys neskelbtini), bet kitoje jam nežinomoje vietoje. Pirmosios instancijos teismas išsamiai patikrino byloje surinktus duomenis (apklausė liudytojus E. S., R. K., P. K., N. G., perskaitė liudytojų A. K., V. V., Š. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kitus rašytinius bylos įrodymus, apžiūrėjo daiktinius įrodymus), kuriais remdamasis nustatė faktines veikos padarymo aplinkybes, pagal kurias V. M. buto, kuriame jis ir gyveno, esančio Biržuose, (duomenys neskelbtini), virtuvėje, tarpusavio konflikto metu durdamas peiliu į krūtinę, nugarą ir kairįjį žastą, tyčia nužudė V. B. Taigi teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos neteisingai. Byloje nėra jokių duomenų (išskyrus V. M. tvirtinimą), kad V. B. galėjo būti mirtinai sužalotas kitoje, nei nustatyta, vietoje. V. M. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje kaltu dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos neprisipažino. Duodamas savo pirminius parodymus jis teigė, kad atėjęs pas jį į namus sužalotas V. B. pasakė, kad gatvėje jį užpuolė trys vaikai. Vėlesnių apklausų metu jis detalių parodymų nedavė ir jokių jam žinomų nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybių nenurodė, susipažindamas su bylos medžiaga prašymų patikrinti jam žinomas aplinkybes nepateikė. Tik teisiamajame posėdyje 2007 m. rugsėjo 24 d., paskelbus gautus duomenis, kad pagrindinis kaltinimo liudytojas Š. K. 2007 m. rugsėjo 11 d. mirė, V. M. pateikė naują versiją, pagal kurią įvykio dieną Š. K. užpyko ant nukentėjusiojo V. B. dėl šio netinkamo elgesio gruodžio 23 d., jie išėjo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini); po kurio laiko sugrįžo V. B., kuris kraujavo, sakė, kad jį užpuolė, ir prašė pagalbos; jam išėjus sugrįžo Š. K. ir pasakė, kad su V. B. buvo bare, susipyko, kažko nepasidalijo ir jis šį „užvertė“, subadė peiliu. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad V. M. dėl jam žinomų aplinkybių buvo išsamiai apklaustas, šiems parodymams patikrinti buvo perskaityti jo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (T. 4, b. l. 15). Teismui atlikti kitus proceso veiksmus (įvykio vietos apžiūrą, parodymų patikrinimą vietoje, akistatą ir kt.), pavesti juos atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui remiantis BPK 287 straipsnio nuostatomis nebuvo būtina, nes V. M. teisiamajame posėdyje pateikti duomenys buvo prieštaringi, nelogiški, neturėjo jokio objektyvaus pagrindo, buvo prieštaraujantys surinktiems byloje įrodymams. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus, kuriais paneigė V. M. nurodytas aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti jų teisingumu.

Nėra pagrindo pripažinti, kad liudytojo Š. K. parodymai buvo prieštaringi ir nenuoseklūs. Nors jo pirminiai parodymai ir buvo neinformatyvūs, jam aiškinant, kad gruodžio 24 d. nukentėjusiojo V. B. pas V. M. nematė, vėlesnių nevienkartinių apklausų metu jis paaiškino tokių savo pirminių parodymų davimo priežastis, išsamiai ir detaliai išdėstydamas jam žinomas gruodžio 23 d. konflikto tarp A. K. ir V. B. bei gruodžio 24 d. ginčo tarp A. K. sugyventinio V. M. ir V. B. aplinkybes. Š. K. niekada nedavė parodymų, kad jis matė tą momentą, kai V. M. sudavė peiliu V. B., tačiau jis nuosekliai tvirtino, jog stebėjo, kaip buto, esančio Biržuose, (duomenys neskelbtini), virtuvėje vyko ginčas, stumdymasis tarp V. M. ir V. B., matė pastarąjį nukritusį kruviną, o ant grindų – numestą virtuvinį peilį. Tai įrodo, kad niekas kitas, o tik V. M. galėjo sužaloti nukentėjusįjį. Savo parodymus liudytojas patvirtino parodymų patikrinimo vietoje. Be to, jis buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo teisėjos ir, dalyvaujant įtariamajam V. M. bei jo gynėjui, patvirtino V. M. kaltinančias aplinkybes. Pažymėtina, kad šios apklausos metu įtariamasis jokių klausimų Š. K. neuždavė, pastabų dėl protokolo nepateikė. Nors teisiamajame posėdyje Š. K. negalėjo būti apklaustas, nes jis mirė, teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, pagrįstai ištyrė šio liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui bei ikiteisminio tyrimo pareigūnui, ir jais rėmėsi. Ta aplinkybė, kad sulaikymo metu pas Š. K. buvo rastas V. B. priklausantis mobiliojo ryšio telefonas, neduoda pagrindo kritiškai vertinti šio liudytojo parodymų ir nekeičia nustatytų faktinių bylos aplinkybių.

Nuteistasis teigia, kad nebuvo laikomasi BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatų, nes teisiamajame posėdyje nebuvo apklaustos liudytojos A. K. ir V. V.

Pagal vieną iš BPK 44 straipsnio 7 dalies nuostatų kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo turi teisę pats apklausti liudytojus arba prašyti, kad liudytojai būtų apklausti. Ši teisė įpareigoja, kad kaltinamajam būtų suteikta tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančio liudytojo parodymus bei pateikti jam klausimų tuo metu, kai jis duoda parodymus, ar vėliau teismo procese. Laikoma, kad buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą, jei apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vien tik ar didžiąja dalimi liudytojo, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti ir neturėjo galimybės, kad jis būtų apklaustas ikiteisminio tyrimo stadijoje arba nagrinėjant bylą teisme, parodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-431/2006).

Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas ėmėsi priemonių iškviesti į teisiamąjį posėdį liudytojas A. K. ir V. V., tačiau šaukimai joms nebuvo įteikti, nes jos yra išvykusios į užsienį. BPK 266 straipsnio 2 dalies nuostatos suteikia teisę teismui nuspręsti, ar neatvykus liudytojui nagrinėti bylą ar ją atidėti, atsižvelgiant į tai, ar galima be jo išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byla nagrinėtina be šių liudytojų, nustatęs, kad iškviesti šių liudytojų nėra galimybių, jos yra užsienyje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad atsižvelgiant į šių liudytojų parodymų reikšmę bylai – jų veikos padarymo vietoje ir metu nebuvo, jų duoti parodymai reikšmingi nustatant nužudymo motyvą, taip pat į neatvykimo į teisiamąjį posėdį priežastis, teismo sprendimas išnagrinėti bylą be šių liudytojų yra pagrįstas. Teismas, remdamasis BPK 276 straipsnio 4 dalies nuostata, pagal kurią byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, liudytojų A. K. ir V. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, perskaitė. Pagal šiuos parodymus, gruodžio 23 d. įvyko konfliktas tarp A. K. ir nukentėjusiojo V. B., po kurio V. M. liepė V. B. nelįsti prie A. K. Apie įvykusį gruodžio 23 d. konfliktą parodymus davė ir pagrindinis liudytojas Š. K., kurio duoti parodymai juos vertinant kartu su kitais rašytiniais bylos įrodymais – įvykio vietos protokolu, specialisto išvadomis – turėjo esminės reikšmės nustatant veikos padarymo aplinkybes ir nuteistojo kaltę. Be to, ir pats nuteistasis teisiamajame posėdyje patvirtino liudytojos A. K. parodymus apie tai, kad gruodžio 24 d., neužilgo iki įvykio atėjus V. B. į butą, esantį (duomenys neskelbtini), A. K. pareikalavo, kad jis, V. M., išvarytų V. B., ir jam to nepadarius, pati išėjo iš namų. Š. K. taip pat davė parodymus, kad konfliktas tarp V. M. ir nukentėjusiojo V. B. kilo būtent aiškinantis dėl pastarojo elgesio su A. K. Taigi liudytojų A. K. ir V. V. parodymai buvo perskaityti byloje esantiems įrodymams (paties nuteistojo, liudytojo Š. K., rašytiniams įrodymams) patikrinti ir jų duoti parodymai nėra svarbiausi ir vieninteliai, kuriais nustatyta nuteistojo kaltė, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad, teisiamajame posėdyje neapklausus liudytojų A. K. ir V. V., buvo pažeista kaltinamojo teisė į gynybą.

Priešingai kasatoriaus tvirtinimui, byloje nėra duomenų, kad A. K. pranešė apie įvykį policijai – iš liudytojos L. A. M. parodymų spręstina, kad apie rastą sužalotą nukentėjusįjį policijai pranešė jai nepažįstama moteris. Pagal A. K. parodymus, ji gruodžio 23 d. skambino policijai dėl V. B. elgesio. Tai, kad A. K. teigė, jog ji grįždama namo nematė gulinčio ant šaligatvio nukentėjusiojo, jos parodymų vertinimui reikšmės neturi.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą, atlikęs teisminį tyrimą, apklausdamas nuteistąjį, ekspertą R. Erlicką, dar kartą patikrino bylos įrodymus, kuriais grindžiama V. M. kaltė, pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų. Kasatorius netvirtina, kad Apeliacinis teismas pažeidė bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisykles.

Nesant pagrindų, numatytų BPK 369 straipsnyje, teismų procesiniams sprendimams pakeisti ar panaikinti, kasacinis skundas laikytinas nepagrįstu, teismų sprendimai pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. M. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Gintaras Goda

Rimantas Baumilas

Viktoras Aidukas