Baudžiamoji byla Nr. 2K-59-628/2023
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00037-2019-6
Procesinio sprendimo kategorija 1.2.29.1.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. sausio 10 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės P. R. ir jo gynėjos advokatės Irmos Bekerės kasacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 24 d. nutarties.
Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu P. R., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 37 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir jam baudžiamoji byla nutraukta. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, P. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL (500 Eur) dydžio įmoka į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, šią įmoką įpareigota sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.
Tuo pačiu nuosprendžiu A. Č., R. T., vadovaujantis BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 300 straipsnio 1 dalį dėl veikos mažareikšmiškumo ir jiems baudžiamoji byla nutraukta.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 24 d. nutartimi atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės P. R. ir jo gynėjos advokatės Irmos Bekerės, Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Lauryno Butvido apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. P. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo už tai, kad jis panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą, t. y. laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. balandžio 19 d., tiksliai nenustatytu laiku, iš R. T. gavo UAB „I.“ matininko A. Č. nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą (objektas – žemės sklypas su statiniais adresu: (duomenys neskelbtini)) (toliau – kadastrinių matavimų byla) ir žinodamas, kad ši kadastrinių matavimų byla yra suklastota – joje nurodyti žinomai neteisingi duomenys: nubraižytame neva atskiro pastato 7 F1p plane melagingai pažymėta neva esanti 0,12 m pločio ir 5,87 m ilgio siena tarp pastato 7 F1p ir 8 F1p, nors realiai tokios sienos nebuvo, pažymėtas išorinėje pastato sienoje neva esantis įėjimas į šį pastatą, nors realiai jo nebuvo; į kadastrinių matavimų bylą įdėta fotonuotrauka, kurioje iš pastato išorės nufotografuotos prie sienos atremtos medinės durys, žinant, kad realiai įėjimo į pastatą 7 F1p nėra, o durys prie sienos buvo atremtos tik imituojant įėjimą; užpildyta 1A forma „Pastato ir jo sudėtinių dalių kadastro duomenys“, kurioje pažymėta, kad pastatas 7 F1p yra 37,71 kv. m ploto, I grupės nesudėtingasis statinys ir jame yra įėjimas su įmontuotomis medinėmis durimis, taip kadastrinių matavimų byloje melagingai nurodant, kad egzistuoja atskiras nesudėtingas 37,71 kv. m ploto pastatas 7 F1p, taip pat žinodamas, kad nubraižytame neva atskiro pastato 8 F1p plane yra pažymėta neva esanti siena tarp pastato 8 F1p ir 7 F1p, nors realiai tokios sienos nebuvo, taip pat užpildyta 1A forma „Pastato ir jo sudėtinių dalių kadastro duomenys“, kurioje pažymėta, kad pastatas 8 F1p yra 77,63 kv. m ploto, I grupės nesudėtingasis statinys, taip kadastrinių matavimų byloje melagingai nurodant, kad egzistuoja atskiras nesudėtingasis 77,63 kv. m ploto pastatas 8 F1p, t. y. žinodamas, kad kadastrinių matavimų byloje melagingai nurodyti duomenys, jog faktiškai egzistuoja du atskiri nesudėtingieji pastatai – 7 F1p, kurio plotas 37,71 kv. m, ir 8 F1p, kurio plotas 77,63 kv. m, nors realiai tai buvo vienas didesnio negu 100 kv. m ploto pastatas, taip pat žinodamas, kad nubraižytuose neva atskirų statinių 4 G1p ir 5 G1p planuose nepažymėta ir neišmatuota tarp šių objektų esanti anga, kuri juos sujungia į vieną statinį, taip melagingai nurodant egzistuojant 2 atskirus nesudėtingus pastatus 4 G1p (78,50 kv. m ploto) ir 5 G1p (75,49 kv. m ploto), nors tai buvo vienas statinys, ir užpildytoje 1A formoje „Pastato ir jo sudėtinių dalių kadastro duomenys“ pažymėta, kad pastatas 4 G1p yra atskiras 78,50 kv. m ploto II grupės nesudėtingasis statinys, taip pat užpildytoje 1A formoje „Pastato ir jo sudėtinių dalių kadastro duomenys“, kurioje pažymėta, kad pastatas 5 G1p yra 75,49 kv. m ploto II grupės nesudėtingasis statinys, nors realiai tai buvo vienas didesnio negu 100 kv. m ploto pastatas, suprasdamas, kad dėl šio suklastoto dokumento jam buvo neteisėtai sudaryta galimybė pastatus užregistruoti VĮ Registrų centre, nesilaikant Lietuvos Respublikos statybos įstatyme bei kituose teisės aktuose nurodytų reikalavimų, keliamų didesnio negu 80 kv. m ploto pastatų statybai bei projektavimui, šį žinomai suklastotą dokumentą – kadastrinių matavimų bylą laikė, kol jį 2019 m. balandžio 19 d. pateikė VĮ Registrų centrui šiems pastatams įregistruoti ir VĮ Registrų centre buvo užregistruoti keturi atskiri pastatai – sandėlis 7 F1p, 32,71 kv. m ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sandėlis 8 F1p, 77,63 kv. m ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas 4 G1p, 78,50 kv. m ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), garažas 5 G1p, 75,49 kv. m ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tokiu būdu jis laikė ir panaudojo žinomai suklastotą dokumentą.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės P. R. ir jo gynėja advokatė I. Bekerė prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 12 d. nuosprendį bei Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. vasario 24 d. nutartį ir P. R. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį išteisinti. P. R. patirtas išlaidas gynybai pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti jų atlyginimą iš valstybės. Kasatoriai skunde nurodo:
2.1. Bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus. Abu teismai savo sprendimus grindė įrodymais, gautais pažeidžiant BPK reikalavimus; byloje esančius įrodymus vertino neišsamiai, nevisapusiškai, vieniems įrodymams suteikė pranašumą prieš kitus įrodymus, iš esmės rėmėsi tik kaltinimui palankiais įrodymais, kitus įrodymus ignoravo, t. y. nevertino įrodymų visumos; be to, teismai neteisingai interpretavo įrodymų turinį, pažeidė pareigą nustatyti objektyvią tiesą byloje. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai neatsakė į apeliacinio skundo argumentus. Be to, buvo pažeistos įtariamojo (kaltinamojo) P. R. procesinės teisės. Paminėti teismų padaryti procesiniai pažeidimai lėmė neteisingų procesinių sprendimų P. R. priėmimą, nepagrįstą pripažinimą, kad kasatorius kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.
2.2. Abu bylą nagrinėję teismai, procesinius sprendimus grįsdami P. R., kaip liudytojo, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kai jis neva pripažino padaręs nusikalstamą veiką, pažeidė kertinius baudžiamojo proceso principus. Apklausiant kasatorių kaip liudytoją, nedalyvavo jo gynėjas (atstovas). Gynybos teisė užduoti klausimus liudytojui yra labai svarbi procesinė garantija, padedanti stiprinti parodymų patikimumą, kuri nagrinėjamu atveju nebuvo užtikrinta. Galimai dėl to P. R. parodymai užfiksuoti abstrakčiai ir netiksliai, o tai leido teismams interpretuoti juos pareikšto kaltinimo linkme.
2.3. BPK 80 straipsnio 1 punkte nurodyta kategorija asmenų, kurie turi imunitetą ir negali būti apklausiami kaip liudytojai, – tai asmenys, turintys konstitucinę teisę neduoti parodymų prieš save. Duomenys apie tai, kad P. R. yra byloje aktualių statinių savininkas, kad jis pateikė VĮ Registrų centrui kadastrinių matavimų bylą (kurią tyrėjai laikė suklastota) bei deklaraciją apie statybų užbaigimą, yra vieši, prokuroras juos gavo iš viešojo registro. Todėl P. R. ikiteisminio tyrimo metu turėjo būti apklausiamas kaip specialusis liudytojas arba įtariamasis, užtikrinant šiems proceso dalyviams įstatyme nustatytas teises.
2.4. Svarbu ir tai, kad asmenų parodymai įrodymais pripažįstami tik tada, kai jie, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos, yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai savarankiškos įrodomosios reikšmės neturi ir gali būti naudojami tik byloje esantiems duomenims patikrinti. Skundžiamuose teismų sprendimuose P. R. kaltė iš esmės motyvuojama jo paties, apklausiant jį kaip liudytoją, neva pripažintomis turinčiomis reikšmės bylai aplinkybėmis, nors šių aplinkybių nepatvirtina jokie kiti objektyvūs įrodymai, kita bylos medžiaga.
2.5. Be to, kad skundžiami sprendimai buvo neteisėtai grindžiami P. R., kaip liudytojo, ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, šiuos parodymus teismai vertino ir selektyviai. Teismai ignoravo P. R. nurodytas aplinkybes, kad statinių įsigijimas jam buvo tik investicija, kad nuo pat statinių įsigijimo faktinis jų valdytojas buvo R. T., kuris ir sprendė visus su statiniais susijusius klausimus. Bylos medžiaga patvirtina, kad būtent R. T. inicijavo P. R. priklausančių statinių kadastrinius matavimus, surado matininką A. Č., su juo tarėsi bei sprendė visus kilusius klausimus ir tai darė be P. R. žinios bei jam nedalyvaujant. R. T. perdavė kadastrinių matavimų bylą P. R., nes šis formaliai buvo nekilnojamojo turto savininkas ir tik jis galėjo pateikti šį dokumentą VĮ Registrų centrui. Gavęs iš R. T. kadastrinių matavimų bylą, kasatorius šio dokumento neanalizavo, netikrino, ar jis atitinka faktinius duomenis, nes ši byla ir deklaracija apie statybos užbaigimą buvo parengtos specialisto. Pats kasatorius specialių žinių tokių dokumentų analizei neturėjo. Kadangi VĮ Registrų centras P. R. pateiktus dokumentus priėmė ir įregistravo jo nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, kasatoriui nekilo abejonių dėl specialisto parengtų ir R. T. jam perduotų dokumentų. Bylą nagrinėję teismai ignoravo P. R. nurodytą aplinkybę, kad apie dokumento suklastojimą pirmą kartą jis sužinojo iš I. D. po dokumento įregistravimo VĮ Registrų centre.
2.6. Bylą nagrinėję teismai, be kita ko, padarė neteisingą išvadą, kad P. R. yra galutinis naudos dėl kadastrinių matavimų bylos suklastojimo gavėjas. Neįvertino to, kad R. T. buvo įsipareigojęs teisiškai įregistruoti P. R. parduotus statinius ir būtent R. T. buvo suinteresuotas šios pareigos įvykdymu. R. T. pats inicijavo ir organizavo šią procedūrą, jis surado matininką, su juo tarėsi ir kasatoriui pateikė jau sutvarkytus dokumentus, visiškai užpildytą deklaraciją, kuriuos šis pateikė VĮ Registrų centrui, neįtardamas, jog dokumentai gali būti suklastoti. Šias aplinkybes patvirtino tiek P. R., tiek ir R. T., todėl teismai negalėjo jų ignoruoti.
2.7. Nors P. R. liudytojo apklausos protokole nurodyta, kad „buvo pakeista stogo danga, kurios plotas apie 270 kvadratinių metrų“, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai skundžiamoje nutartyje interpretavo, jog pats P. R. „2018 metais keitė pastatų stogo dangą (iš viso 270 kv. m)“. P. R. ne pats atliko statybos darbus, o tik investavo, t. y. sumokėjo už jų atlikimą. Šio teismo išvada, kad P. R. žinojo ne tik tai, kokius pastatus įsigijo, bet ir tai, koks bendras pastatų plotas, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms. Iš 2017 m. sausio 25 d. negyvenamųjų patalpų panaudos sutarties matyti, kad P. R. perdavė R. T. valdyti ir naudotis 6 objektus – sandėlius ir garažus, kurių bendras plotas 300 kv. m. Taigi, kasatorius žinojo, kad turi įsigijęs 6 atskirus objektus (žinojo iš žodinio susitarimo su pardavėju, bet ne iš objektų apžiūros natūroje, nes ten nesilankė), o jų bendrą plotą žinojo tik apytiksliai. Be to, skundžiamoje nutartyje nenurodyta, kaip šios teismo nustatytos aplinkybės įrodo P. R. kaltę, t. y. jo žinojimą, kad VĮ Registrų centrui teikiamas dokumentas yra suklastotas. Byloje turėjo būti įrodyta, kad P. R. žinojo apie vienos sienos ir vieno įėjimo faktinį nebuvimą bei apie jų atvaizdavimą suklastotame dokumente, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra.
2.8. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino P. R., apklausiant jį kaip liudytoją, duotus parodymus ir laiko prasme. P. R. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. balandžio 11 d. iki 2019 m. balandžio 19 d. gavo ir panaudojo suklastotą dokumentą, todėl byloje turėjo būti įrodyta, jog kasatorius būtent šiuo laikotarpiu jau žinojo, kad dokumentas suklastotas. O teismas rėmėsi R. T. 2020 m. gegužės 5 d. apklausos metu duotais parodymais, kad jis kartu su P. R. viską sutvarkė, kaip nurodyta projekte, t. y. praėjus metams laiko nuo nusikalstamos veikos. Taip pat rėmėsi ir praėjus metams laiko nuo nusikalstamos veikos P. R., apklausiant jį kaip liudytoją, duotais parodymais, kad jis žiūrėjo kadastrinių matavimų bylą, matė nuotraukas, planus, kad visų 6 pastatų plotas neviršija 80 kv. m, pasidomėjo, jog pastatams iki 80 kv. m nereikia statybos leidimo, ir t. t. Tačiau teismas ignoravo kasatoriaus parodymus, kad statybų įstatymu jis pasidomėjo ir peržiūrėjo kadastrinių matavimų bylą tik sužinojęs apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, prieš ateidamas į apklausą. Kaltinime nurodytu laikotarpiu jis gauto suklastoto dokumento neperžiūrėjo, jo sprendinių natūroje netikrino, todėl nežinojo, kad jis suklastotas. Tai patvirtina R. T. parodymai. Be to, kasatorių apklausiant kaip liudytoją, nebuvo įvardytas konkretus tyrimui aktualus laikotarpis. Natūralu, kad į abstraktų apklausos metu užduotą klausimą, ar jis matė kadastro duomenų bylą, P. R. atsakė teigiamai. O kada tiksliai jis šį dokumentą skaitė, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatoma.
2.9. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai interpretavo ir liudytojo apklausos protokole užfiksuotus P. R. parodymus: „Deklaraciją apie statinio statybos užbaigimą sudariau pats pagal patvirtintą formą.“ Šie P. R. parodymai reiškia, kad jis jam pateiktą dokumentą vertino kaip formą ir, teigdamas „sudariau“, turėjo mintyse tai, jog atliko įrašus ranka (data, numeris, parašas), o ne, kaip teigia teismas, neva pats surašė deklaraciją, t. y. kompiuteriu įrašė į ją duomenis iš suklastotos kadastrinių matavimų bylos, atspausdino ir tik tuomet pabaigė pildyti ranka. Tai tik nepagrįsta teismo prielaida, padaryta neįsigilinus į P. R., R. T., A. Č. teisme duotus parodymus, kuriais nustatyta, kad kasatorius iš R. T. gavo matininko A. Č. jau užpildytą deklaraciją, kurią turėjo tik pasirašyti. Jei P. R. pats kompiuteriu būtų rengęs deklaraciją, tai kompiuteriu būtų įrašęs ir datą, numerį. Šiuo atveju matininkas A. Č., nežinodamas, kada deklaracija bus teikiama VĮ Registrų centrui, paliko šias vietas tuščias užpildyti ranka.
2.10. Kaltininko veiksmus pripažįstant nusikalstamais pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, be kita ko, būtina nustatyti kaltininko veikos intelektualinio ir valinio momentų turinį, siejamą su žinojimu, kad dokumente, kurį šis panaudoja, yra užfiksuoti jam žinomi ir aiškiai neteisingi, tikrovės neatitinkantys duomenys, ir norėjimu taip veikti. Be to, kaltininkas turi suvokti, kad jo civilinėje apyvartoje panaudotas suklastotas dokumentas gali sukelti arba sukels teisinių padarinių.
2.11. Nagrinėjamu atveju, nustatant P. R. inkriminuoto nusikaltimo subjektyviosios pusės požymius, teisinę reikšmę turi tik tie jo veiksmai, kuriuos jis atliko iki suklastoto dokumento pateikimo VĮ Registrų centrui. Tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatoma, kada P. R. lankėsi adresu: (duomenys neskelbtini), kuriuose iš ten esančių statinių jis yra buvęs (ar jų sprendiniai suklastoti dokumente), kada jis susipažino su kadastrinių matavimų bylos duomenimis (prieš panaudojimą ar po jo). Nenustačius P. R. apsilankymo minėtame objekte datos ir kuriose konkrečiai patalpose jis yra buvęs, nėra pagrindo daryti išvadą, kad jis, pateikdamas kadastrinių matavimų bylą VĮ Registrų centrui, žinojo, jog šis dokumentas suklastotas (atvaizduojant nesančią sieną ir įėjimą). Tai, kad P. R. apsilankė objekte ir skaitė jo kadastrinių matavimų bylą jau po nusikalstamos veikos padarymo, kaip ir R. T. parodymai, kad „P. R. yra buvęs šiose patalpose“, neįrodo kasatoriaus kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nors šie argumentai buvo išdėstyti apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas apsiribojo pirmosios instancijos teismo motyvų pakartojimu ir nepasisakė apie tai, kada P. R. sužinojo, kad kaltinime nurodytas dokumentas yra suklastotas, nenurodė, kokie įrodymai tai patvirtina.
2.12. Atskleidžiant tiesioginės tyčios turinį, buvo privalu nustatyti ne tik tai, kad P. R. galėjo ir turėjo suprasti, jog kadastrinių matavimų byla sudaryta pažeidžiant (apeinant) teisės aktų reikalavimus, bet kartu ir tai, kad kasatorius sąmoningai to siekė, t. y. kad kadastrinių matavimų byloje būtų pateikiami aiškiai tikrovės neatitinkantys duomenys, taip pat suvokė tokios savo veikos baudžiamumą (nusikalstamą pobūdį). Tačiau bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai, neatlikdami byloje esančių įrodymų visumos analizės, to nepadarė.
2.13. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad P. R. žinojo, jog kadastrinių matavimų byloje esantys duomenys neatitinka realių faktinių aplinkybių, užpildė deklaraciją ir patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis bei suklastotą kadastrinių matavimų bylą pateikė VĮ Registrų centrui. Tačiau tokia išvada buvo padaryta remiantis neteisėtu būdu gautais ir netinkamai interpretuojamais duomenimis – P. R., kaip liudytojo, duotais parodymais.
2.14. Šioje byloje, išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, tačiau nesurinkus neginčijamų įrodymų, o abejones, kurių nėra galimybės pašalinti, aiškinant kaltinamojo naudai, turėjo būti konstatuota, kad neįrodyta, jog P. R. laikė ir panaudojo žinomai suklastotą dokumentą, t. y. aiškiai suvokė, kad R. T. jam perduota kadastrinių matavimų byla yra suklastota.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Daiva Skorupskaitė-Lisauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės P. R. ir jo gynėjos advokatės I. Bekerės kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Kasaciniame skunde iš esmės atkartoti apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teisme ištirti ir laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų įvertinti įrodymai, kuriuos patikrino ir apeliacinės instancijos teismas, įrodo P. R. kaltę dėl nusikaltimo, nustatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, atsakė į esminius skundų argumentus, motyvavo, kodėl jie atmetami, todėl ir BPK 320–324 straipsnių nuostatos, reglamentuojančios bylų nagrinėjimą apeliacine tvarka, nebuvo pažeistos.
3.2. Pagrindiniai kasacinio skundo argumentai susiję su P. R., ikiteisminio tyrimo metu apklausiant kaip liudytoją, duotų parodymų atitiktimi BPK 20 straipsnio reikalavimams, jų vertinimu ir įrodomąja reikšme. Tačiau bylą nagrinėję teismai prieštaringais P. R. proceso metu duotais parodymais, priešingai kasatorių teiginiams, nesirėmė, juos vertino kaip kasatoriaus siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės. O kasatoriaus pateikiamos savos įvykių versijos ir savo duomenų vertinimo atmetimas BPK normų nepažeidžia, nes esminis įstatymo reikalavimas yra tai, kad teismo sprendimas būtų argumentuotas ir neprieštaringas, o išvados būtų pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje, įvertinęs byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme patikrintus įrodymus, konstatavo, kad P. R. kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos nepripažino. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas (apklausiamas kaip įtariamasis parodymus duoti atsisakė), vėliau teisiamojo posėdžio metu apklausiamas kaip kaltinamasis (jau po R. T. apklausos, pastarasis parodė, kad pagal susitarimą su P. R. būtent jis toliau rūpinosi P. R. nusipirktais pastatais, perduodamas kadastrinių matavimų bylą P. R., šiam nesakė, jog bylos duomenys yra neteisingi), P. R. davė prieštaringus parodymus. Ikiteisminio tyrimo metu jis pripažino, kad įsigijo iš viso šešis pastatus, buvo pastatuose kelis kartus, atliko pastatų stogo dangos keitimo darbus, teisme jau teigė, jog pastatuose nebuvo, jais nesidomėjo, nežino, kada ir kaip juos įsigijo, nematė, ką pirko. Šis teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio reikalavimais, įvertinęs rašytinius bylos dokumentus – kadastrinių matavimų bylą, statybos deklaraciją, liudytojų, kitų teisiamųjų parodymus ir kitus įrodymus kaip visumą, motyvavo, kodėl netiki P. R. teisiamojo posėdžio metu nurodytomis aplinkybėmis, kodėl jo, apklausiant kaip liudytoją, duotus parodymus lygina su kitais byloje surinktais įrodymais, ir pagrįstai pripažino, kad kasatorius, žinodamas, jog kadastrinių matavimų byloje nurodyti duomenys yra suklastoti, šią bylą laikė iki 2019 m. balandžio 19 d., kai ją pateikė VĮ Registrų centrui pastatams įregistruoti.
3.4. Abu teismai pagrįstai konstatavo, kad galutinis naudos dėl kadastrinių matavimų bylos suklastojimo gavėjas yra P. R.. Būtent jis, kaip užregistruotų šešių pastatų savininkas, išvengė projektavimo darbų atlikimo. Kasatorių argumentas, kad R. T. buvo įsipareigojęs teisiškai įregistruoti P. R. parduotus statinius ir suinteresuotas šio įsipareigojimo įvykdymu, nepaneigia aplinkybės, jog duomenis VĮ Registrų centrui, užpildydamas reikalaujamus dokumentus, pateikė P. R..
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės P. R. ir jo gynėjos advokatės I. Bekerės kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasaciniame skunde nurodomų BPK pažeidimų
5. Didžioji dalis kasacinio skundo argumentų susijusi su tuo, kad šią bylą nagrinėję žemesniųjų instancijų teismai neteisėtai P. R. kaltę, padarius BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, grindė jo paties kaip liudytojo duotais parodymais. Kasatorių teigimu, ikiteisminio tyrimo metu P. R. apklausiant kaip liudytoją, buvo pažeistos jo teisės, nebuvo užtikrinta galimybė turėti gynėją (atstovą), o gynybai – liudytojui užduoti klausimus ir taip sustiprinti jo parodymų patikimumą. Atliekant P. R. kaip liudytojo apklausą, buvo pažeistos ir BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatos, draudžiančios versti duoti parodymus prieš save. Be to, teismai, grįsdami skundžiamus sprendimus P. R. kaip liudytojo duotais parodymais, iškraipė jų turinį.
6. Pažymėtina, kad liudytojo, kaip baudžiamojo proceso dalyvio, statusas paprastai yra neutralus, jis tiesiogiai nesuinteresuotas bylos baigtimi, jo parodymų dalykas negali būti duomenys apie tikėtiną jo dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas versti duoti parodymus prieš save (lot. nemo tenetur se ipsum accusare). Ši viena iš teisės į teisingą procesą garantijų reiškia, kad fizinis asmuo gali atsisakyti duoti parodymus, kuriais remiantis jis pats, jo šeimos narys ar artimas giminaitis galėtų būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, taip pat kitokion teisinėn atsakomybėn, jeigu galima sankcija pagal savo pobūdį ir dydį (griežtumą) prilygtų kriminalinei bausmei. Tačiau Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas negali būti aiškinamas kaip reiškiantis tai, kad fizinis asmuo negali savanoriškai (t. y. niekieno neverčiamas) duoti parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d., 2013 m. balandžio 12 d. nutarimai).
7. Paminėta konstitucinė nuostata suformuluota ir BPK 80 straipsnio 1 punkte, nustatančiame, kad kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant BPK 82 straipsnio 3 dalyje nurodytus liudijimo ypatumus. Pagal BPK 82 straipsnio 3 dalies nuostatas asmuo, kuris prokuroro nutarimu yra apklausiamas apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, turi teisę apklausos metu turėti įgaliotąjį atstovą, reikalauti būti pripažintas įtariamuoju. Tokiam asmeniui netaikoma baudžiamoji atsakomybė pagal BK 235 straipsnį ir jam negali būti taikomos BPK 163 straipsnyje nustatytos procesinės prievartos priemonės.
8. Pagal teismų praktiką draudimas versti duoti parodymus prieš save pažeidžiamas, jei kaip liudytojas apklausiamas asmuo, kuris faktiškai yra įtariamas nusikalstamos veikos padarymu, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių apklausos metu nėra pripažintas įtariamuoju BPK nustatyta tvarka. Ar liudytojui užduodami klausimai gali būti vertinami kaip vertimas duoti parodymus prieš save, sprendžiama pagal konkrečias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-255/2009, 2K-597/2012, 2K-348-303/2015, 2K-55-699/2017, 2K-223-495/2019).
9. Parodymai, gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, pripažįstami neturinčiais įrodomosios reikšmės, todėl jeigu tokiais parodymais grindžiamas nuosprendis, tai pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Tačiau pažymėtina ir tai, kad, netgi nustačius esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, tai nėra besąlygiškas (t. y. neatsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes, nustatytas remiantis leistinais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, įrodymais) pagrindas teismų sprendimus pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-699/2017, 2K-223-495/2019).
10. Nagrinėjamos bylos medžiaga patvirtina, kad P. R., pradėjus ikiteisminį tyrimą, nepaisant to, jog byloje buvo duomenys apie jį, kaip kaltinime nurodytų statinių savininką, apie tai, kad būtent jis VĮ Registrų centrui pateikė galimai suklastotą kadastrinių matavimų bylą ir deklaraciją apie statinio, jo dalies statybos užbaigimą (statinio, jo dalies, patalpos paskirties pakeitimą), pirmą kartą buvo apklaustas kaip liudytojas. Nors prieš šią apklausą P. R. buvo supažindintas su Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu draudimu versti duoti parodymus prieš save, jam buvo išaiškintos BPK 81 straipsnyje nustatytos liudytojo teisės (be kita ko, teisė turėti atstovą, kuria pasinaudoti P. R. pageidavimo neišreiškė, todėl nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad ši kasatoriaus teisė buvo pažeista), tačiau jis taip pat buvo įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, jam buvo išaiškinta procesinių prievartos priemonių, nurodytų BPK 163 straipsnyje, taikymo galimybė tuo atveju, jeigu jis be teisėto pagrindo atsisakytų ar vengtų duoti parodymus. Šios apklausos metu P. R. buvo apklaustas būtent apie aplinkybes, kurios sudarė vėliau jam pareikšto įtarimo ir kaltinimo dalyką.
11. Nurodytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad parodymai, apklausiant P. R. ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoją, buvo gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, jis buvo verčiamas duoti parodymus prieš save, todėl šie jo parodymai neturi įrodomosios reikšmės, jų pagrindu negali būti tikrinamas byloje esančių įrodymų patikimumas, jie negali prisidėti prie teismo vidinio įsitikinimo dėl asmens kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, formavimosi.
12. Kartu pažymėtina, kad, vadovaujantis BPK 301 straipsnio 1 dalimi, nuosprendis grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka: apklausti asmenis, perskaityti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui arba pirmiau teisme, o byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai, kai yra esminių prieštaravimų tarp parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, ir parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ar pirmiau teisme (BPK 276 straipsnio 1, 4 dalys). Kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duoti parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui savarankiškos įrodomosios galios teismui priimant nuosprendį neturi, tačiau jie gali būti reikšmingi, tikrinant kitų byloje esančių įrodymų patikimumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-592/2010, 2K-253/2013, 2K-332/2013, 2K-61/2014, 2K-276-976/2015 ir kt.).
13. Iš byloje esančių teisiamojo posėdžio protokolų (bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas nebuvo atliekamas) matyti, kad P. R. kaip liudytojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai pirmosios instancijos teismo BPK 276 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka teisiamajame posėdyje nebuvo ištirti. Todėl ir dėl šio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo aptariami parodymai skundžiamuose teismų sprendimuose negalėjo būti analizuojami ir vertinami byloje esančių įrodymų kontekste, tikrinant šių patikimumą. Eliminavus P. R. kaip liudytojo duotus parodymus, kuriais skundžiamuose teismų sprendimuose buvo tikrinami byloje surinkti ir teisme ištirti įrodymai, pasisakyti dėl kasatorių argumentų, susijusių su šių parodymų turinio vertinimu, nėra pagrindo.
14. Vis dėlto teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad byloje nustatyti ir pirmiau aptarti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai žemesniųjų instancijų teismams būtų sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį bei nutartį. Teismų procesiniais sprendimais nustatytos faktinės bylos aplinkybės, o kartu ir P. R. kaltė, laikius ir panaudojus žinomai suklastotą tikrą dokumentą, įrodytos byloje teisėtais būdais surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma, jų pagrindu teisingai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.
15. Teisėjų kolegija atmeta kasatorių skundo argumentus, kad šią bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, lėmusį kartu ir procesinių sprendimų surašymui keliamų reikalavimų pažeidimus. Kasaciniame skunde argumentuojant šiuos pažeidimus, iš esmės yra ginčijamas teismų atliktas byloje esančių įrodymų vertinimas, jų pakankamumas P. R. kaltei dėl neteisėto disponavimo žinomai suklastotu tikru dokumentu pagrįsti, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo. Pažymėtina, kad, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. remdamasis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertindamas ir naujų faktinių aplinkybių nenustatydamas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-135-648/2016). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, nusprendžiama apeliacinės instancijos teisme, kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-P-135-648/2016, 2K-102-788/2021). Kasacinės instancijos teismas patikrina, ar nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį, ar pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas buvo taikytas tinkamai.
16. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis, t. y. įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse baudžiamosiose bylose ne kartą yra konstatavęs, kad BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tik tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-393-489/2017, 2K-237-689/2018 ir kt.).
17. Teisėjų kolegija, patikrinusi šioje byloje teismų priimtus procesinius sprendimus dėl įrodymų vertinimo, o kartu ir nuosprendžio (nutarties) surašymo, teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo daryti išvadą, kad žemesniųjų instancijų teismai bylos aplinkybes ištyrė neišsamiai ir šališkai, nesilaikė įrodymų vertinimui ir procesinių sprendimų surašymui keliamų reikalavimų.
18. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, nustatydami P. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius, atskirai ir kaip visumą įvertino byloje surinktus bei bylos nagrinėjimo metu ištirtus įrodymus – teisiamojo posėdžio metu duotus A. Č., R. T., paties P. R. parodymus, liudytojos I. D. parodymus, specialistų G. M., V. Š. paaiškinimus, nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje, deklaracijoje apie statinio, jo dalies statybos užbaigimą (statinio, jo dalies, patalpos, patalpos paskirties pakeitimą), antstolio A. L. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše, įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokole, negyvenamųjų patalpų panaudos sutartyje ir kituose rašytiniuose įrodymuose užfiksuotus duomenis. Iš nagrinėjamoje byloje priimto nuosprendžio ir nutarties turinio matyti, kad juose, laikantis Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų, pakankamai išsamiai aptarti ir įvertinti visi bylai reikšmingi duomenys, pasisakyta dėl jų patikimumo ir pakankamumo, įrodomosios reikšmės. Teismų išvados dėl kasatoriaus P. R. padarytos veikos – žinomai suklastoto tikro dokumento (nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos) laikymo ir panaudojimo, sudėties požymių, tarp jų ir subjektyviosios pusės požymio (tiesioginės tyčios), buvimo, priešingai nei teigia kasatoriai, pagrįstos byloje teisėtais būdais surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visuma.
19. Nėra pagrindo sutikti su kasatorių argumentais, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo iki galo išnagrinėtas jų apeliacinis skundas, tinkamai atsakyta į jo argumentus, todėl buvo padaryti esminiai BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių taisyklių pažeidimai.
20. BPK
21. Apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys, priešingai kasacinio skundo argumentams, patvirtina, kad joje pakankamai išsamiai atsakyta į esminius tiek atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės P. R. ir jo gynėjos, tiek ir prokuroro apeliacinių skundų argumentus. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus ir juos įvertinęs kaip visumą, nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas būtų neišsamiai ištyręs bylos aplinkybes, padaręs duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo klaidų, kad šio teismo išvados, nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų nepagrįstos ir neteisingos. Šis teismas, pritaręs pirmosios instancijos teismo išvadoms, motyvuotai paneigė P. R. keltas versijas, kad apie neteisingus kadastrinių matavimų byloje užfiksuotus duomenis jis nieko nežinojo, su ja nebuvo susipažinęs prieš ją pateikiant VĮ Registrų centrui nekilnojamajam turtui (statiniams) įregistruoti, kad ginčo statiniuose nėra buvęs ir patalpų nėra matęs, buvo tik formalus statinių savininkas (investuotojas į nekilnojamąjį turtą), o realiai jais naudojosi ir su jais susijusius reikalus tvarkė R. T.. Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės P. R. ir jo gynėjos apeliaciniame skunde kelti esminiai argumentai dėl kaltės, tiesioginės tyčios nebuvimo P. R. veiksmuose, kurie atkartoti ir kasaciniame skunde, skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismo išnagrinėti ir dėl jų išdėstytos pakankamai motyvuotos išvados, kurios atitinka BPK 332 straipsnio 5 dalies nuostatas. Vien tik tai, kad apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvių nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-697/2020).
22. Dėl to nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir priimtoje nutartyje neišdėstė argumentuotų išvadų dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, t. y. iš esmės pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus.
Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo
23. Kasatoriai kasaciniame skunde teigia, kad žemesniųjų instancijų teismai nepagrįstai konstatavo, jog P. R. veiksmuose nustatyti visi jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai. Todėl buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.
24. Pagal BK 300 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Taigi, paminėtame baudžiamojo įstatymo straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už alternatyvius veiksmus – ne tik už dokumento suklastojimą ir netikro dokumento pagaminimą, bet ir už tokių dokumentų laikymą, gabenimą, siuntimą, panaudojimą ar realizavimą. Baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Šios veikos pavojingos tuo, kad toks dokumentas gali įtvirtinti teisinėje apyvartoje tikrovės neatitinkančią informaciją, lemti neteisingų sprendimų priėmimą, suinteresuotų asmenų teisių pažeidimą ir pan. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį, būtina nustatyti ir tiesioginę kaltininko tyčią, kad kaltininkas suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamas teisines pasekmes, ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-282-788/2018).
25. Byloje skundžiamais teismų sprendimais nustatyta, kad P. R. atlikti veiksmai, atitinkantys BK 300 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius, pasireiškė tuo, jog jis laikė ir, pateikdamas VĮ Registrų centrui, panaudojo žinomai suklastotą tikrą dokumentą – nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylą.
26. Byloje skundžiamais teismų sprendimais nustatyti ir kasaciniame skunde neginčijami objektyvieji kasatoriaus nusikalstamos veikos, nustatytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, požymiai. Nustatyta, kad nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byla (objektas – žemės sklypas su statiniais, esantys adresu: (duomenys neskelbtini)) buvo suklastota, joje buvo nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys – apie neva esančią sieną tarp pastato 7F1p ir 8F1P, išorinėje pastato 7F1p sienoje neva esantį įėjimą į šį pastatą, nors realiai jų nebuvo, kartu šių melagingų duomenų pagrindu nurodant, kad egzistuoja du atskiri I grupės nesudėtingi 37,71 kv. m ploto 7F1p ir 77,63 kv. m ploto 8F1P statiniai, nors realiai tai buvo vienas 100 kv. m plotą viršijantis pastatas; apie neva egzistuojančius du atskirus II grupės nesudėtingus 78,50 kv. m ploto 4G1p ir 75,49 kv. m ploto 5G1p statinius, nepažymint ir neišmatuojant tarp šių objektų esančios angos, kuri juos jungia į vieną statinį, nors realiai tai buvo vienas 100 kv. m plotą viršijantis pastatas. Byloje neginčijamai nustatyta ir tai, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu, iš R. T. gavęs suklastotą kadastrinių matavimų bylą, P. R. ją laikė iki 2019 m. balandžio 19 d., kai ji buvo pateikta VĮ Registrų centrui ir jos bei remiantis joje užfiksuotais duomenimis užpildytos deklaracijos apie statinio, jo dalies statybos užbaigimą (statinio, jo dalies, patalpos paskirties pakeitimą) pagrindu buvo įregistruotos P. R. nuosavybės teisės į, be kita ko, paminėtus keturis pastatus. VĮ Registrų centrui pateikus suklastotą kadastrinių matavimų bylą, nurodyti pastatai buvo užregistruoti, nesilaikant Lietuvos Respublikos statybos įstatyme bei kituose teisės aktuose nurodytų reikalavimų, keliamų didesnio negu 80 kv. m ploto pastatų statybai bei projektavimui.
27. Tačiau kasaciniame skunde teigiama, kad žemesniųjų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes P. R. veikoje nenustatė subjektyviojo disponavimo suklastotu dokumentu požymio – tiesioginės tyčios. Pasak kasatorių, byloje nenustatyta, kad P. R. žinojo apie kadastrinių matavimų byloje nurodytus neteisingus duomenis, suprato, kad VĮ Registrų centrui pateikia suklastotą tikrą dokumentą, ir taip veikti norėjo. Taip pat nenustatyta, kad jis suprato savo atliekamų veiksmų pavojingumą.
28. Minėta, kad disponavimas suklastotu dokumentu padaromas tiesiogine tyčia. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą, kaltininko siekiamą rezultatą ir t. t. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-590/2014).
29. Byloje žemesniųjų instancijų teismų skundžiamais sprendimais nustatyta, kad kaltinime nurodyti P. R. ir jo sutuoktinei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype dar iki šio įsigijimo (sklypas įsigytas 2017 m. sausio 18 d.) pastatyti statiniai, VĮ Registrų centrui 2019 m. balandžio 19 d. pateikus suklastotą kadastrinių matavimų bylą, buvo įregistruoti būtent P. R. nuosavybės teise. Nors R. T. rūpinosi nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų atlikimu ir jo kadastrinių matavimų bylos suformavimu, tačiau už šių paslaugų atlikimą matininkui mokėjo ne kas kitas, o P. R.. Byloje, priešingai nei teigia kasatoriai, nustatyta ir tai, kad bylai aktualiuose statiniuose P. R. lankėsi (ir ne kartą) po žemės sklypo, kuriame jie pastatyti, įsigijimo. Be to, pagal teismų nustatytas aplinkybes VĮ Registrų centrui kartu su kadastrinių matavimų byla buvo pateikta pastarojoje nurodytų duomenų pagrindu užpildyta deklaracija apie statinio, jo dalies statybos užbaigimą (statinio, jo dalies, patalpos paskirties pakeitimą), kurioje nurodytų duomenų teisingumą savo parašu patvirtino pats P. R.. Šių byloje nustatytų aplinkybių pagrindu žemesniųjų instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, kad P. R., gavęs iš R. T. kadastrinių matavimų bylą, žinojo, jog joje užfiksuoti duomenys neatitinka realių faktinių aplinkybių (vietoj keturių statinių, iš kurių dviejų plotas viršijo 100 kv. m, suformuoti šeši 80 kv. m ploto nesiekiantys nesudėtingieji statiniai, kuriems nereikia atlikti projektavimo darbų), tai suprasdamas, šį žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, vėliau pateikė VĮ Registrų centrui nuosavybės teisėms į pastatus įregistruoti ir norėjo taip veikti. Teismai pagrįstai pažymėjo, kad galutinis naudos gavėjas dėl nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos suklastojimo buvo P. R., nes būtent jis yra užregistruotų šešių pastatų savininkas, jis išvengė projektavimo darbų atlikimo ir mokėjimo už juos. Teisėjų kolegija pagal byloje nustatytas aplinkybes daryti kitokias išvadas neturi pagrindo.
30. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad P. R. atliktuose veiksmuose pagrįstai nustatyti visi BK 300 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Žemesniųjų instancijų teismai, priešingai nei teigia kasatoriai, baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, todėl skundžiami procesiniai sprendimai paliekami galioti.
31. Priėmus sprendimą palikti galioti žemesniųjų instancijų teismų priimtus nuosprendį ir nutartį, nėra pagrindo spręsti kasatorių prašymo dėl byloje patirtų proceso išlaidų P. R. atlyginimo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės P. R. ir jo gynėjos advokatės Irmos Bekerės kasacinį skundą.
Teisėjai Audronė Kartanienė
Olegas Fedosiukas
Sigita Jokimaitė
