Dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia, pareikšto atsakovui bankrutavusiai UAB „Plovex“, priėmimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-146/2014

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15726-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija 106.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės,,Realm Juridical“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 25 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo sprendžiant ieškovo UAB „Realm Juridical“ ieškinio dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia, pareikšto atsakovui bankrutavusiai UAB „Plovex“, priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių civilinių bylų priskirtinumo teismams sąlygas bei asmens teisę į gynybą, aiškinimo ir taikymo.

UAB „Realm Juridical“ pareiškė ieškinį, kuriame prašė pripažinti UAB „Realm Juridical“ prievolę pagal 2009 m. rugsėjo 18 d. reikalavimo perleidimo sutarties 1.2 punktą bankrutavusiai UAB „Plovex“ pasibaigusia. 2009 m. rugsėjo 18 d. buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria UAB „Realm Juridical“ perėmė teisę į UAB „Eurifeka“ 35565,47 Lt skolą BUAB „Plovex“ ir su ja susijusius mokėjimus. Vilniaus apygardos teismas 2012 m. kovo 30 d. sprendimu pakeitė sutarties 1.2 punktą, panaikindamas mokėjimo sąlygas, kuriomis ieškovas įsipareigojo sumokėti 50 procentų pagrindinio reikalavimo sumos ar 50 procentų skolininko sumokėtos sumos reikalavimo perleidimo sutartyje nurodyta tvarka ir dalimis po to, kai skolininkas sumokės ieškovui visą ar skolos dalį, priteisė BUAB „Plovex“ iš UAB „Realm Juridical“ 17782,50 Lt. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. balandžio 30 d. nurodytą teismo sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovo teigimu, jis 2012 m. gegužės 10 d. pasinaudojo reikalavimo perleidimo sutarties 4.1 punkte nurodyta teise vienašališkai nutraukti reikalavimo perleidimo sutartį, pranešė apie tai atsakovui, šis jokių prieštaravimų nepareiškė ir ėmėsi aktyvių veiksmų 35 565,47 Lt iš UAB „Eurifeka“ išieškoti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gegužės 23 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme. Teismas nurodė, kad ieškovo pareikštas reikalavimas pripažinti prievolę pasibaigusia yra ne teisės pripažinimas, o prašymas nustatyti faktą, turintį reikšmę sprendžiant ginčą dėl ieškovo prievolių atsakovui pagal 2009 m. rugsėjo 18 d. reikalavimo perleidimo sutartį vykdymo, kuris jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo atskirąjį skundą, 2013 m. liepos 25 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį. Kolegija nurodė, kad ieškovas, vadovaudamasis reikalavimo perleidimo sutarties 6.2 punktu, siekia ją vienašališkai nutraukti ir tai prašo patvirtinti teismo sprendimu pripažinti sutartį pasibaigusia, t. y. kad įvyko vienašališkas sutarties nutraukimas. Kolegijos teigimu, ieškovas prašo nustatyti faktą, kuriuo siekia tam tikrų juridinių padarinių – sąlygos, kuri neleistų atsakovui išsiieškoti teismo sprendimu priteistą sumą. Pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą teismas nagrinėja bylas dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos. Kadangi prievolės pabaiga šioje situacijoje gali būti konstatuota šalių susitarimu, vienašaliu pareiškimu pagal sutarties 6.2 punktą, taip pat teismo antstolio patvarkymu vykdomojoje byloje, tai tokio pobūdžio reikalavimas, kokį pareiškė ieškovas, kaip savarankiškas reikalavimas teisme nenagrinėtinas.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo. Kasatorius nurodo, kad ieškiniais dėl pripažinimo yra siekiama pripažinti esant arba ne tam tikrą teisę ar materialinius teisinius santykius. Ieškovas byloje pareiškė ieškinį, kuriuo siekė pripažinti nebuvus tam tikrų materialinių teisinių santykių. Jo teigimu, ieškovas yra teisėtai nutraukęs jo ir atsakovo sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį, tačiau atsakovas, elgdamasis nesąžiningai, žinodamas apie nutrauktą sutartį, vis tiek siekia išieškoti tam tikras sumas iš ieškovo, todėl jis, siekdamas apginti pažeidžiamas teises ir teisėtus interesus, šioje civilinėje byloje pareiškė ieškinį dėl prievolės pagal reikalavimo perleidimo sutartį pripažinimo pasibaigusia. Šio ieškinio esmė – materialinių teisinių santykių nebuvimo teisinis pripažinimas, t. y. ieškovas prašė teismo nustatyti atitinkamą faktą ir pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad tokie klausimai priskirtini teismų kompetencijai, tačiau atsisakė juos nagrinėti civilinio proceso tvarka. Be to, ieškovas yra suinteresuotas asmuo, kuris prašo apginti pažeistą teisę. Jei teismai tenkintų ieškovo pareikštą ieškinį, būtų apsaugotos jo teisės ir teisėti interesai: atsakovas turės teisę ir toliau reikalauti visų 35 565 Lt iš UAB „Eurifeka“, tačiau nebegalės reikalauti 17 782,50 Lt, nes ši teisė pasibaigė ieškovui nutraukus reikalavimo perleidimo sutartį ir atsakovui sutikus su tokiu nutraukimu ir reikalavimo teisės susigrąžinimu. Teismui nepriėmus ieškinio, atsakovas nepagrįstai praturtės, turėdamas teisę išsireikalauti 35 565 Lt iš UAB „Eurifeka“ ir 17 782,50 Lt iš ieškovo pagal tą pačią reikalavimo perleidimo sutartį. Teismų praktikoje nurodyta, kad reikalavimai pripažinti prievoles pasibaigusiomis nagrinėjami teisme ginčo teisenos tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. AB „Swedbank“, bylos Nr. 3K-3-92/2013; 2013 m. vasario 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. v. AB „Kretingos grūdai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-3/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-3/2013">3K-3-3/2013</a>; 2012 m. gegužės 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. B. v. AB „Kretingos grūdai“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTYvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-216/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-216/2012">3K-3-216/2012</a>; kt.). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai taip pat pažeidė CPK 137 straipsnio 3 dalį, nes sprendimų nemotyvavo, nenurodė, kur ieškovui reiktų kreiptis arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti ieškinį. Be to, nors teismai nurodė, kad ginčas dėl ieškovo prievolių atsakovui vykdymo jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, tačiau civilinę bylą Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xMTAtMzQwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-110-340/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-110-340/2012">2-110-340/2012</a> nagrinėję teismai sprendė visai kitus klausimus, nei nurodyti ieškovo pateiktame ieškinyje šioje byloje. Civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xMTAtMzQwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-110-340/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-110-340/2012">2-110-340/2012</a> buvo sprendžiamas klausimas dėl reikalavimo perleidimo sutarties, kuri tuo metu dar nebuvo nutraukta, pakeitimo, o šioje byloje – dėl reikalavimo perleidimo sutarties pasibaigimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės kreiptis į teismą sąlygų ir jos tinkamo įgyvendinimo sąlygų

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai sprendė, kad kasatoriaus (ieškovo) reiškiamas reikalavimas negali būti nagrinėjamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, nes yra susijęs ne su teisės pripažinimu, o prašoma nustatyti ar pripažinti faktą, turintį reikšmės sprendžiant ginčą dėl ieškovo prievolių atsakovui pagal reikalavimo perleidimo sutartį vykdymo, o šis klausimas jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl teismai, vadovaudamiesi CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, atsisakė priimti ieškinį dėl prievolės pripažinimo pasibaigusia, nes toks ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.

Kasatorius prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo; nurodo, kad teismai pažeidė jo teisę į teisminę gynybą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos dėl šio klausimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas; byla Nr. 38/06). Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas, bylos Nr. 7/04-8/04).

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pavyzdžiui, Garc?a Manibardo v. Spain, judgment of 15 February, no. 38695/97, § 36, 39; Mortier v. France, judgment of 31 July 2001, no. 42195/98, § 33).

CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pasisakydamas dėl teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo procesinių aspektų, kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. U. ir kt. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2009; 2009 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. 3K-3-470/2009). Taigi teisės kreiptis į teismą apribojimas galimas tik įstatymu ar įstatymo pagrindu priimtu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. N. v. E. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-199/2011).

Teismų praktikoje pažymėta, kad teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra materialioji subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Dėl to bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę į ieškinį) materialiąja prasme. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą. Toks teisinis reguliavimas siejamas su Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz., Tserkva Sela Sosulivka v. Ukraine, no. 37878/02, judgment of 28 February 2008; Zylkov v. Russia, no. 5613/04, 21 June 2011). Valstybės taikomi teisės į teismą ribojimai bus suderinami su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais, jei jie nesuvaržys ar nesusilpnins asmens teisės į teismą tokiu būdu ar apimtimi, kad būtų pažeista šios teisės esmė. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad teisės kreiptis į teismą ribojimai turi atitikti teisėtą tikslą ir turi egzistuoti pagrįstas proporcingumo ryšys tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr., pvz., Guérin v. France, judgment of 29 July 1998, Reports 1998-V, p. 1867, § 37) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. J. E. v. I. T. ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-551/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-551/2013">3K-3-551/2013</a>).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytą teismų praktiką bei pateiktus išaiškinimus, konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, spręsdami ieškinio priėmimo klausimą, padarė esminius proceso teisės normų pažeidimus, nesivadovavo pirmiau nurodytais bendraisiais teisės principais, neatkreipė dėmesio į tai, jog kasatoriaus (ieškovo) pareikštas reikalavimas nėra tapatus kitoje civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „Plovex“ ieškinį atsakovui UAB „Realm Juridical“ dėl reikalavimo perleidimo sutarties pakeitimo (bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi0xMTAtMzQwLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-110-340/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-110-340/2012">2-110-340/2012</a>) išnagrinėtam reikalavimui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų padaryti esminiai proceso teisės normų pažeidimai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, todėl procesiniai sprendimai naikintini ir ieškinio priėmimo klausimas perduotinas spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismui iš naujo (CPK 360 straipsnis).

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nesudaro CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų ir yra teisiškai nereikšmingi.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasacinis teismas patyrė 10,95 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 23 d. nutartį ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 25 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti spręsti Vilniaus miesto apylinkės teismui iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė