Dėl pažeistos teisės pripažinimo ir neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-96/2014

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-01749-2010-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.9; 111; 114.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės (pranešėja) ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. E. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. E. ieškinį atsakovams Kauno menininkų namams ir Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl pažeistos teisės pripažinimo ir neturtinės žalos atlyginimo; tretieji asmenys – Vytauto Didžiojo karo muziejus, Krašto apsaugos ministerija, G. A. K., Kauno menininkų namų direktorius V. V.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl asmens saviraiškos laisvės, jos įgyvendinimo ir teisės į tinkamą procesą užtikrinimo.

Ieškovas R. E. (toliau – ieškovas, kasatorius) kreipėsi į teismą prašydamas pripažinti jam teisę skambinti Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus bokšte esančiu kariljonu ir priteisti solidariai iš atsakovų 100 001 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Bylos nagrinėjimo metu ieškovo atstovas patikslino, kad teisės skambinti kariljonu pripažinimas reiškia pagrindo koreguoti galiojančios koncertavimo ir kariljonierių parinkimo tvarkos sudarymą ir grandinių nuo instrumento nuėmimą.

Ieškinyje nurodoma, kad ieškovas yra lietuviškos varpų muzikos pradininko V. K. mokinys; skambinti kariljono varpais pradėjo mokytis nuo 13 metų; 1991 m. gegužės 5 d.–1995 m. rugpjūčio 1 d. ir 1996–2001 m. buvo Kauno municipaliniu kariljonieriumi; yra vienas iš asociacijos „Kariljonierių gildija“ įkūrėjų; atstovauja Kaunui Eurocarillon asociacijoje. Nepaisant to, ieškovas teigia daugiau kaip dešimt metų neturintis galimybės skambinti šiuo instrumentu Kaune – nuo 1999 m. netenkinami bet kokie R. E. prašymai sudaryti sąlygas (nustatyti koncertavimo grafiką) skambinti Kauno kariljonu. 2010 m. rugpjūčio 16 d. ieškovas ir Kauno menininkų namai sudarė dvi sutartis dėl nemokamų koncertų 2010 m. rugsėjo 1, 7 dienomis, kartu nustatant repeticijų grafiką; abu koncertai įvyko, buvo teigiamai įvertinti žiniasklaidos, profesionalių Europos kariljonierių ir tuomečio miesto mero. 2010 m. rugsėjo 9 d. ieškovas pateikė paraišką naujiems koncertams, tačiau ją atsisakyta patenkinti; ieškovas supažindintas su Kauno menininkų namų direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 1-27 patvirtintais Koncertų Vytauto Didžiojo karo muziejaus varpų bokšto kariljonu rengimo ir kariljonierių parinkimo nuostatais (toliau – Koncertų rengimo ir kariljonierių parinkimo nuostatai, Nuostatai), kuriuose nustatyta, kad groti kariljonu gali asmenys, turintys aukštąjį muzikinį išsilavinimą, o tokio išsilavinimo neturintys kariljonieriai gali koncertuoti asociacijos „Kariljonierių gildija“ prašymu. Ieškovo, kuris neturi aukštojo muzikinio išsilavinimo, vertinimu, toks teisinis reguliavimas riboja jo galimybes įgyvendinti kūrybos ir saviraiškos laisvę; menininko veikla pasižymi ypatinga specifika, todėl jo vertinimas negali būti tiesiogiai siejamas su akademinio išsilavinimo kriterijumi. Ieškovas nurodo, kad išsilavinimo reikalavimo nustatymas prieštarauja Lietuvos kultūros politikos nuostatuose, kuriems pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 542, įtvirtintiems demokratiškumo, tapatumo ir atvirumo principams, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 42 straipsniu asmeniui suteiktai kūrybos laisvei, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsniui (asmens saviraiškos laisvė), Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 27 straipsnio 1 daliai (kiekvieno žmogaus teisei laisvai dalyvauti bendruomenės kultūriniame gyvenime), Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 15 straipsnio 1 dalies a punkte, 3 dalyje įtvirtintai valstybių pareigai pripažinti kiekvieno žmogaus teisę dalyvauti kultūriniame gyvenime.

Ieškovo įsitikinimu, sprendžiamąją galią (išimtinę teisę rekomenduoti ar prašyti asmeniui leisti skambinti kariljonu) suteikus asociacijai „Kariljonierių gildija“, ieškovo kūrybinė laisvė ir teisė kurti suvaržoma, ribojama ir neigiama, priklauso nuo asmeninių konfliktų, prieštarauja Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintai asociacijų laisvei ir imperatyviosioms Asociacijų įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 10, 11 punktų nuostatoms dėl draudimo asociacijai vykdyti viešojo administravimo funkcijas. Ieškovo manymu, atsakovai, atsižvelgdami į penkių Lietuvos kariljonierių asmeninius duomenis, personalizavo ribojimus skambinti Kauno kariljonu, apribojo galimybę juo groti tik vienam ieškovui, neturinčiam aukštojo muzikinio išsilavinimo, pašalintam iš asociacijos „Kariljonierių gildija“ dėl asmeninio konflikto su G. A. K., ir tai yra nepateisinamas žmogaus teisių pažeidimas.

Ieškovas teigia dėl atsakovų veiksmų patyręs ilgalaikę priverstinę kūrybinės saviraiškos izoliaciją, buvo pasmerktas bedarbystei, prarado galimybę koncertuoti Kaune, jautėsi vienišas, atstumtas ir nereikalingas, buvo dvasiškai gniuždomas savivaldybės tarnautojų abejingumo, jo psichologinė būklė tapo kritiška, pasunkėjo ieškovo bendravimas su daugeliu kultūros veikėjų. Tokia situacija ieškovui sukėlė depresiją, padarė ir vis dar daro neturtinę žalą, kurią ieškovas reikalauja atlyginti, remdamasis Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, CK 6.263 straipsnio 2 dalimi, 6.250, 6.271 straipsniais.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apygardos teismas 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčo kariljonas yra Lietuvos valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas, valstybės saugomas kultūros paveldo objektas, 2010 m. kovo 9 d. perduotas valdyti patikėjimo teise Vytauto Didžiojo karo muziejui. Šio muziejaus direktoriaus 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. V-57 patvirtintas Varpų bokšto kariljono naudojimo tvarkos aprašas (toliau – Naudojimo tvarkos aprašas), pagal kurį koncertinė veikla kariljonu Kauno miesto reikmėms nustatoma muziejaus ir Kauno miesto savivaldybės sutartimi, koncertuoti kariljonu gali tik profesionalūs kariljonininkai, paskirti Kauno miesto savivaldybės arba jos įgaliotos įstaigos. Kauno miesto savivaldybės taryba 2010 m. liepos 9 d. sprendimu Nr. T-330 „Dėl įpareigojimų Kauno menininkų namų direktoriui“ įpareigojo šią įstaigą nustatyta tvarka atrinkti profesionalius kariljonierius groti ginčo instrumentu; Kauno menininkų namų direktorius 2010 m. rugpjūčio 9 d. įsakymu patvirtino Atrankos groti Vytauto Didžiojo karo muziejaus varpų bokšto kariljonu tvarkos aprašą. Šis aprašas pripažintas netekusiu galios Kauno menininkų namų direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 30 d. įsakymu Nr. 1-27(1.6), kuriuo patvirtinti Koncertų Vytauto Didžiojo karo muziejaus varpų bokšto kariljonu rengimo ir kariljonierių parinkimo nuostatai (juose nustatytas aukštojo muzikinio išsilavinimo bei grojimo kariljonu patirties reikalavimas; kariljonieriams, neatitinkantiems šio reikalavimo, gali būti leista koncertuoti asociacijos „Kariljonierių gildija“ prašymu). Teismas nurodė, kad ieškovas siekia groti jam nuosavybės teise nepriklausančiu muzikos instrumentu – valstybei priklausančiu kariljonu, esančiu nekilnojamojo daikto (pastato) dalimi (CK 4.2 straipsnio 5 dalis); iš kariljono patikėtinio veiklos paskirties, Naudojimo tvarkos aprašo matyti, kad su varpų naudojimu susijusi patikėjimo teisė – koncertinė veikla – nukreipta visuomenės naudai (CK 4.106 straipsnio 2 dalis), todėl, įgyvendindamas saviraiškos laisvę (kurti muzikos kūrinius ir juos atlikti jam nepriklausančiu muzikos instrumentu), ieškovas turi laikytis įstatymų, geros moralės, protingumo ir teisingumo principų (CK 1.137 straipsnio 2 dalis). Teismas sprendė, kad Konstitucijos 42 straipsnis nesuteikia asmeniui absoliučios ir besąlyginės meninės saviraiškos laisvės – įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis laisvėmis žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Kadangi kūrinių atlikimas kariljonu yra specifinis dėl klausytojų kiekio ir nepriklausomumo nuo jų valios klausytis varpų muzikos, tai teismas pripažino, jog viešajam interesui atstovauja ne ieškovas, siekiantis užsitikrinti saviraiškos laivę, o atsakovai, nustatydami koncertavimo kariljonu tvarką ir kariljonininkų atrankos kriterijus. Teismo vertinimu, ieškovas nenurodė įstatyme įtvirtinto pagrindo, kuriuo remdamasis teismas galėtų nesivadovauti daikto savininko nustatytu ir teisės aktų nustatyta tvarka neginčijamu daikto naudojimo teisiniu reglamentavimu; prašydamas pripažinti teisę, ieškovas nurodo šią teisę apribojantį teisinį reglamentavimą, jį kritikuoja, tačiau neginčija galiojančių Koncertų rengimo ir kariljonierių parinkimo nuostatų. Teismas nurodė, kad ieškovo reikalavimas nukreiptas ne viešojo, o asmeninio intereso groti konkrečiu instrumentu patenkinimui, todėl, spręsdamas apie viešojo intereso ribas ir galimybę peržengti ieškinio ribas, vadovavosi papildomu objektyviu kriterijumi – Kauno miesto visuomenės pareigos klausytis viešai atliekamos muzikos nebuvimu, konstatuodamas, jog nėra CPK 265 straipsnio 2 dalyje nustatyto pagrindo peržengti ieškinio ribas. Teismo teigimu, Koncertų rengimo ir kariljonierių parinkimo nuostatai nepaneigia ieškovo teisės groti kariljonu; neteisėtas asociacijos „Kariljonierių gildija“ atsisakymas pateikti prašymą dėl ieškovo pageidavimo koncertuoti kariljonu ar neveikimas, į prašymą nereaguojant, gali būti apskųstas asociacijos veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatyta tvarka.

Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė neturtinės žalos atlyginimo pagrindų (CPK 178 straipsnis) – nepateikė duomenų, kad privatinės teisės reguliavimo dalyku esanti Kauno kariljono naudojimo tvarka būtų pripažinta neteisėta ar panaikinta pagal įstatymus, jos neginčijo. Teismo vertinimu, naudojimosi daiktu tvarkos pakeitimas neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms, todėl negali būti laikomas neteisėtu daikto savininko patikėtinių veiksmu; byloje taip pat nėra pakankamų duomenų apie žalos patyrimo faktą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2013 m. birželio 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija nenustatė pagrindų Koncertų rengimo ir kariljonierių parinkimo nuostatus ar atskiras jų sąlygas pripažinti negaliojančiomis ex officio ir nesutiko su ieškovo argumentais, grindžiamais nacionalinėmis ir tarptautinėmis normomis. Kolegija pažymėjo, kad Konvencijoje ne tik įtvirtinta asmens saviraiškos laisvė, bet ir numatyti galimi jos ribojimai (Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis); asmens saviraiškos laisvė nėra absoliuti ir ji negali būti įgyvendinama tokiu būdu, jog būtų paneigiamos turto savininko (patikėtinio) valdymo, naudojimo, disponavimo turtu teisės. Kolegija sprendė, kad ieškovo kaip muzikos atlikėjo, turinčio didelę koncertinę grojimo kariljonu patirtį, saviraiškos laisvė nėra paneigta. Šią teisę jis siekia įgyvendinti naudodamasis konkrečiu jam nepriklausančiu muzikos instrumentu – Kauno kariljonu ir tokia ieškovo teisė konkuruoja su instrumento, kuris yra pastato dalis (CK 4.2 straipsnio 5 dalis), valdytojo daiktine teise (CK 4.20 straipsnis). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas nepagrįstai suabsoliutina ginamą saviraiškos laisvę, iškeldamas ją aukščiau kitų asmenų turimų teisių. Savo teisių pažeidimą ieškovas sieja su ginčo instrumento unikalumu, dėl kurio fizinis asmuo faktiškai nepajėgus įsigyti ir turėti tokį instrumentą, tačiau teisėjų kolegija pažymėjo, kad būtent šio instrumento unikalumas, statusas ir lemia ribotą jo prieinamumą; kariljono unikalumas pasižymi ne tik jo dydžiu, išlaikymo kaštais, bet ir klausytojų kiekiu nepriklausomai nuo jų valios klausytis varpų muzikos. Teisėjų kolegija konstatavo, kad daikto savininkas ir valdytojas turėjo pakankamai priežasčių nustatyti atitinkamą naudojimosi ginčo instrumentu reguliavimą, atsižvelgiant į muzikinio instrumento specifiką. Koncertų rengimo ir kariljonierių parinkimo nuostatuose įtrauktas aukštojo muzikinio išsilavinimo reikalavimas nėra neproporcingas, nelogiškas ir prieštaraujantis teisingumo ar protingumo kriterijams; net ir neturėdamas aukštojo muzikinio išsilavinimo, ieškovas turėjo ir turi galimybes groti Kauno kariljonu (asociacijos „Kariljonierių gildija“ prašymu). Kadangi Nuostatais nustatytos sutarčių sudarymo tvarkos ieškovas neginčijo, tai teismas laikė, kad, pareiškiant reikalavimą pripažinti teisę skambinti Kauno kariljonu, faktiškai siekiama apeinant savininko (patikėtinio) valią priversti jį sudaryti sutartį dėl naudojimosi daiktu, ką įstatymas draudžia (CK 6.156 straipsnio 2 dalis), arba naudotis svetimu daiktu be jokių sutarčių ir taisyklių. Nurodžiusi, kad ginčo kariljonu vykdoma koncertinė veikla nukreipta visuomenės naudai, kolegija neturėjo pagrindo išvadai, jog, ieškovui negrojant Kauno kariljonu, būti pažeisti visuomenės ar valstybės interesai plačiąja prasme.

Kolegija sprendė, kad ieškovo kaip netesėti nurodomi atsakovų veiksmai neįrodyti, todėl, pripažinus, jog ieškovo saviraiškos laisvė nebuvo pažeista, nėra pagrindo konstatuoti civilinės atsakomybės sąlygų dėl tokios teisės pažeidimo; nenustačius atsakovų neteisėtų veiksmų ir todėl netenkinant ieškinio reikalavimų bei apeliacinio skundo, nėra pagrindo analizuoti kitų civilinės atsakomybės sąlygų ir tenkinti ieškovo prašymą skirti psichologinę ekspertizę.

Susipažinusi su ieškovo prašymais išreikalauti papildomus įrodymus ir apklausti liudytojus bei prašomais pridėti prie bylos duomenimis, teisėjų kolegija nusprendė, kad nėra pagrindo juos tenkinti, nes prašomi išreikalauti papildomi įrodymai nesusiję su pareikšto ieškinio pagrindu ir dalyku, aplinkybės, susijusios su ieškovo dalyvavimu kariljoniečių ir varpininkų organizacijose, nereikšmingos sprendžiant pareikšto reikalavimo pagrįstumą (byloje nėra ginčo dėl ieškovo profesionalumo ir jo gebėjimų groti ginčo instrumentu), todėl prašomi pridėti prie bylos papildomi įrodymai neturi esminės įrodomosios reikšmės. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas nenurodė, kokias bylai reikšmingas aplinkybes galėtų patvirtinti ar paneigti prašomi apklausti liudytojai, šių tarpusavio santykiai, ryšiai, kompetencija nėra tiesiogiai susiję su įrodinėjimo dalyku, kviečiant liudytojus būtų nepagrįstai ilgai užsitęsęs bylos nagrinėjimas. Kadangi pirmosios instancijos teismas atliko pirminius pasirengimo bylos nagrinėjimui veiksmus, įvyko ne vienas posėdis, iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas sprendė visus ieškovo pateiktus prašymus, atsisakymas juos tenkinti susijęs ne su bylos nagrinėjimo stadija ar jų pateikimu ne laiku, o su CPK 177 straipsnio 1 dalies, 180 straipsnio nuostatomis (įrodymų sąsajumu), ieškovas turėjo galimybę ginčą išspręst taikiai, šia galimybe pasinaudojo (pateikė atsakovams taikos sutarties projektą), tai teisėjų kolegija konstatavo, jog nėra pagrindo išvadai, kad, neskyrus parengiamojo teismo posėdžio ar netaikius pasirengimo bylos nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu, buvo pažeistos dalyvaujančių byloje asmenų procesinės teisės, pažymėdama, kad proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas taikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Kasatorius teigia, kad profesionalaus kariljonieriaus saviraiškos laisvė užtikrinama tuo atveju, kai jis turi realią, protingą ir sąžiningą galimybę periodiškai skambinti kariljonu savo gyvenamojoje vietovėje. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką saviraiškos laisvės ribojimai gali būti pateisinami tik esant Konvencijos 10 straipsnio 2 dalies sąlygoms – saugant visuomenės interesus, kitas žmogaus teises ar palaikant teisminės valdžios autoritetą ir nešališkumą, jei ribojimai paremti įstatymu ir būtini demokratinėje visuomenėje (EŽTT sprendimas byloje Herczegfalvy, no, 244, judgment of 24 September 1992). Kasatoriaus vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo riboti jo saviraiškos laisvę – suteikus kasatoriui teisę periodiškai skambinti ginčo instrumentu, nebūtų pažeistos jokių kitų asmenų (pirmiausia, kitų kariljonierių) teisės ir (ar) teisėti interesai, būtų užtikrinta Kauno miesto visuomenės teisė klausytis kariljonu atliekamos muzikos.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad ginčą sprendę teismai prioritetą teikė Kauno kariljono savininkės valstybės nuosavybės teisei, žmogaus teisės į saviraišką klausimą analizavo išskirtinai daiktinės teisės aspektu, o byloje keliamos ir kasatoriaus akcentuojamos žmogaus teisių pažeidimo problemos nesprendė. Teismai, laikydami kasatoriaus reikalavimą asmeniniu interesu groti konkrečiu instrumentu, nepagrįstai žmogaus teisių ir laisvių pažeidimo nelaikė viešuoju interesu; pasak kasatoriaus, nagrinėjamoje byloje ginamas viešasis interesas, valstybė turi pasyvią pareigą nepažeisti žmogaus teisių ir aktyvią pareigą užtikrinti prigimtines žmogaus teises, inter alia žmogaus teisę į saviraiškos laisvę. Kariljono kultūros skleidimas, kasatoriaus nuomone, taip pat yra viešasis interesas. Kasatorius nurodo, kad valstybė, įgyvendindama savo kaip kariljono savininkės nuosavybės teisę, siekia, jog instrumentu būtų profesionaliai skambinama, todėl kasatoriaus (profesionalaus kariljonieriaus) prašoma pripažinti teisė skambinti ginčo instrumentu niekaip nepažeidžia daikto savininko teisių, priešingai, profesionalaus, tarptautiniu lygiu pripažinto kariljonieriaus skambinimas kariljonu įgyvendintų valstybės siekiamą tikslą.

Kasatorius teigia, kad teismai netyrė jo nurodomos aplinkybės, jog kasatoriaus teisės groti kariljonu ribojimas yra tendencingas, diskriminacinio pobūdžio, nukreiptas išimtinai į kasatoriaus asmenį – teisės aktai buvo kuriami (vėliau keičiami), kad kasatorius negalėtų groti kariljonu. Nurodęs, kad neturi aukštojo muzikinio išsilavinimo, kasatorius paaiškina, jog neginčija galiojančio teisinio reguliavimo, tačiau prašo pripažinti būtent jo, kaip aukštos kvalifikacijos varpininko, teisę skambinti kariljonu, neatsižvelgiant į tendencingą, diskriminacinio pobūdžio reguliavimą (kariljonierių parinkimo tvarką), kurio nuginčijimas neužtikrintų kasatoriaus teisių, nes neužkirstų kelio nustatyti kitokius ribojančius reikalavimus (ypač įvertinus tai, kad kasatoriaus ir sprendimo galią turinčių asmenų santykiai yra konfliktiški, jie suinteresuoti, jog kasatorius negrotų kariljonu); kasatoriaus saviraiškos laisvė negali būti įgyvendinta kitais protingais būdais.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas praleido civilinio proceso pasirengimo nagrinėti bylą stadiją, kuri pagal iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusio CPK 225 straipsnį buvo privaloma; taip užkirsta galimybė atlikti procesinius veiksmus, kurie turėjo ir galėjo būti be jokių kliūčių atlikti parengiamojoje stadijoje – kasatorius negalėjo atsikirsti į atsakovų ir trečiųjų asmenų atsiliepimuose pateiktus argumentus ir motyvus, suvaržyta jo galimybė teikti įrodymus ir spręsti jų surinkimo klausimus, neišspręstas klausimas dėl galimybės ginčą baigti taikos sutartimi (nors kasatorius tiek ieškinyje, tiek atskiru prašymu siūlė ginčą spręsti taikiai).

Kasatoriaus manymu, teismai netinkamai nustatė įrodinėjimo dalyką, todėl laikė, kad kasatoriaus įrodinėjamos aplinkybės nereikšmingos. Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti jam 2011 m. rugsėjo 13 d. pateiktus papildomus įrodymus, tiesiogiai susijusius su ginčo dalyku ir svarbius siekiant teisingai išspręsti bylą, atsisakymą grįsdamas CPK 177 straipsnio 4 dalimi, tačiau nenurodydamas šio straipsnio taikymo faktinių ir teisinių prielaidų. Netenkindamas kasatoriaus 2011 m. rugsėjo 9 d. prašymo išreikalauti įrodymus, teismas jo neargumentavo, apsiribojo CPK 177 straipsnio 1 dalies ir 180 straipsnio nurodymu; atskirai nepasisakė dėl kasatoriaus prašymo apklausti liudytojus (nurodė, kad atmetami visi prašymai). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad kasatoriaus prašymai nesusiję su ieškinio pagrindais ir dalyku, o įrodinėjamos aplinkybės – su įrodinėjimo dalyku. Kasatorius pažymi, kad, grįsdamas savo ieškinio dalyką – teisės skambinti kariljonu pripažinimą, įrodinėjo, jog yra atitinkamą profesionalumo lygį pasiekęs kariljonierius (todėl turi teisę į atitinkamą saviraišką), kad jo teisė skambinti kariljonu ribojama, tai daroma tendencingai, remiantis diskriminacinio pobūdžio motyvais, dėl asmeninių konfliktų su atsakingais asmenimis; tik pripažinus kasatoriaus profesionalumą ir kompetenciją skambinti kariljonu galima spręsti jo, kaip menininko, teisių pažeidimo klausimą galiojančio teisinio reguliavimo kontekste. Kasatorius nurodo, kad teismas netenkino jo prašymo skirti kasatoriui teismo psichologinę ekspertizę, nepagrįstai suvaržydamas jo teisę įrodinėti bylai turinčias reikšmės aplinkybes (bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo psichologinė ekspertizė yra pagrindinė ir svarbiausia patirtos žalos dydžio nustatymo priemonė).

Atsiliepime į kasacinį skundą Kauno menininkų namai prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2011 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Pažymėjęs, kad kasatorius siekia groti jam nuosavybės teise nepriklausančiu instrumentu, kariljono naudojimo teisinis reglamentavimas neapskųstas, kasatorius jo neginčija, byloje nėra įrodymų, jog Kauno menininkų namai pažeidė nustatytą tvarką, atsakovas daro išvadą, kad kasatorius turi teisę groti kariljonu laikydamasis Koncertų rengimo ir kariljonierių parinkimo nuostatų reikalavimų, taigi jo saviraiškos laisvė nepažeidžiama; kasatorius suabsoliutina savo ginamą saviraiškos laisvę, iškeldamas ją aukščiau kitų asmenų turimų teisių.

Kadangi kūrinių atlikimas kariljonu yra specifinis dėl klausytojų kiekio ir nepriklausomumo nuo jų valios klausytis varpų muzikos, tai, atsakovo manymu, nustatydami naudojimosi kariljonu tvarką, atlikėjų atrankos kriterijus ir koncertų kariljonu kiekį, atsakovai gina viešąjį interesą, o ieškovas, priešingai, savo asmeninį interesą groti Kauno kariljonu priešpastato viešajam interesui.

Atsakovas nurodo, kad kasatoriaus meistriškumo meninio lygio nustatymas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, tačiau 14 kasacinio skundo puslapių skirti jo profesionalumui reklamuoti; nepateikta įrodymų, jog kasatorius dalyvavo nurodytuose koncertuose, koks šių koncertų lygis ir pan.; kasatoriaus teiginiai prieštarauja jo kviestos liudytojos (motinos, su kuria gyvena) parodymams. Atsakovas abejoja, ar meninio lygio, profesionalumo nustatymas, kurį kasatorius laiko viena svarbiausių byloje įrodinėtinų aplinkybių, yra teismo kompetencija; pagal Lietuvos Respublikos meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymą profesionalus menas – originali aukšto meistriškumo ir meninio lygio kūryba, tokia pripažįstama profesionaliųjų meno vertintojų (aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčių ir pažinimą kultūros bei meno srityje plėtojančių asmenų).

Atsiliepime į kasacinį skundą Kauno miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

Atsakovas nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad teismai neanalizavo žmogaus saviraiškos laisvės turinio; skundžiamuose procesiniuose sprendimuose pabrėžta, jog Konvencijoje yra įtvirtinta asmens saviraiškos laisvė, tačiau ji nėra absoliuti, galimi jos ribojimai. Teismai pagrįstai konstatavo, kad kasatoriaus saviraiškos laisvė nėra paneigta, tačiau, šiam siekiant ją įgyvendinti naudojantis nepriklausančiu muzikos instrumentu, teisė groti kariljonu negali būti iškeliama aukščiau savininko turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisių.

Atsakovo įsitikinimu, pagrįsti kariljono savininkės reikalavimai asmenims, siekiantiems groti šiuo instrumentu, turėti aukštąjį muzikinį išsilavinimą (nustatyti Koncertų rengimo ir kariljonierių parinkimo nuostatuose). Aukštojo muzikinio išsilavinimo neturėjimas nepaneigia kasatoriaus teisės groti kariljonu ir jo nepašalina iš specifinės rinkos kaip potencialios sandorio šalies, nes koncertuoti gali būti leidžiama asociacijos „Kariljonierių gildija“ prašymu, o neteisėtas asociacijos atsisakymas pateikti prašymą dėl kasatoriaus pageidavimo koncertuoti ginčo instrumentu ar neveikimas (prašymo nenagrinėjimas) gali būti apskųstas asociacijų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Atsakovo nuomone, kasatorius nenuoseklus – viena vertus, ieškinio pagrindu nurodo nustatytos naudojimosi tvarkos ydingumą (ji tariamai diskriminuoja kasatorių), kita vertus, neginčija Nuostatais nustatytos kariljonierių parinkimo, sutarčių su jais sudarymo tvarkos, skunde pabrėžia, jog reikalavimas pripažinti teisę skambinti ginčo instrumentu nėra ir negali būti pagrindu keisti esamą teisinį reguliavimą. Dėl to atsakovas daro išvadą, kad kasatorius suvokia su jo saviraiškos laisvės įgyvendinimu siejamo muzikos instrumento unikalumą (riboto prieinamumo instrumentas, priklauso valstybei, pasižymi ypatingomis laikymo sąlygomis, dydžiu, juo muzikuojant visuomenė, nepriklausomai nuo jos valios, turi klausytis šios muzikos), kuris lemia ribotą ir griežtai reglamentuotą kariljono prieinamumą.

Atsakovas teigia, kad viešasis interesas negali būti sutapatinamas su vieno asmens interesu; jis būtų pažeistas tuo atveju, jeigu savininkas jokiam atlikėjui nesuteiktų teisės ar realios galimybės skambinti ginčo instrumentu, nenurodant tokio draudimo priežasčių ar nenustatant naudojimosi muzikos instrumentu tvarkos, ir taip paneigtų visuomenės teisę girdėti Kauno kariljono varpų muziką. Byloje nėra įrodymų, kad kasatoriaus nemuzikavimas ginčo muzikos instrumentu kokiu nors būdu pažeidžia visuomenės ar valstybės interesus plačiąja prasme.

Nurodęs, kad, remiantis CPK 329 straipsnio 1 dalimi, proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, atsakovas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, paskirdamas ne parengiamąjį, bet teismo posėdį, neužkirto šalims galimybės atlikti tuos procesinius veiksmus, kurie galėjo būti atlikti parengiamojoje stadijoje, t. y. Kauno apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 20 d. protokoline nutartimi įpareigojo ieškovą kreiptis į atsakovus dėl taikos sutarties sudarymo, tačiau dėl kasatoriaus pasiūlytų sąlygų nesuderinamumo ji nesudaryta.

Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti kasatoriaus teikiamus papildomus rašytinius įrodymus, nes jais siekiamos įrodyti aplinkybės nesusijusios su pareikšto ieškinio reikalavimais (teisės skambinti ginčo muzikos instrumentu pripažinimu), o tik patvirtina, jog kasatorius moka skambinti kariljonu, dėl ko nekilo ginčo byloje. Nepagrįstas ir kasatoriaus reikalavimas kviesti kaip liudytojus menininkus (siekiant išsiaiškinti, kokie jų santykiai su kasatoriumi, kokia jų patirtis ir kompetencija tais klausimais, dėl kurių jie byloje pateikę savo nuomonę), nes toks prašymas nesusijęs su bylos esme. Kadangi kasatorius nepateikė rašytinių įrodymų (medicininių duomenų) teiginiams apie depresiją ir jos kilmę, lankymąsi pas psichologus pagrįsti, tai, pats neįvykdęs pareigos pateikti įrodymus, anot atsakovo, prašydamas skirti ekspertizę, tokią naštą nepagrįstai siekia perkelti teismui.

Daugiau atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teisės į saviraiškos laisvę

Žmogaus teisė į saviraiškos laisvę – viena iš Konstitucijoje įtvirtintų kultūros laisvių. Aiškindamas Konstitucijos 42 straipsnyje įtvirtintos kultūros laisvės, kaip žmogaus prigimtinės laisvės, turinio aspektus, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad kultūros laisvė apima kūrybos laisvę, savo ruožtu apimančią kiekvieno žmogaus teisę laisvai kurti materialines ir dvasines vertybes (kūrybos proceso laisvė), teisę šias sukurtas vertybes skleisti ar kitaip platinti (kūrybos sklaidos laisvė) ir kultūros vertybių prieinamumo laisvę – kiekvieno žmogaus laisvę naudotis sukurtomis kultūros vertybėmis (žr. Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimą „Dėl Lietuvos menininkų rūmų“). Žmogaus teisė į saviraiškos laisvę gali turėti bet kurių iš konstitucinės kultūros laisvės elementų, t. y. kūrybos proceso, kūrybos sklaidos ir kartu užtikrinti kultūros prieinamumą visuomenei. Kai prašoma apginti nuo galimo teisės į saviraiškos laisvę pažeidimo, teigiant, kad ši teisė buvo nepagrįstai apribota ar draudžiama, svarbu atskleisti konkretaus asmens siekiamos saviraiškos turinį ir tai, ar ši teisė iš tiesų varžoma – tam, jog būtų galima išsiaiškinti galimą ar egzistuojantį teisės pažeidimą (skundžiamą suvaržymą įvertinus pagal demokratinėje visuomenėje leistinus teisių ribojimo pateisinamumo kriterijus).

Bendriausia prasme kūrybos proceso laisve žmogus naudojasi nevaržomai ir nekontroliuojamai, savo nuožiūra, vadovaudamasis vien savo įsitikinimais. Pabrėžtina, kad Konstitucija kiekvienam žmogui garantuoja kūrybos proceso laisvę nepriklausomai nuo to žmogaus tikrų ar tariamų talentų, gabumų jo asmeninių ar kitų savybių, teisinio statuso (inter alia priklausymo ar nepriklausymo kokiai nors kūrėjų asociacijai), taip pat nepriklausomai nuo to žmogaus kūrybos galimų rezultatų, t. y. ar tie rezultatai bus vertinami kaip kultūros vertybės, turinčios išliekamąją vertę, ar ne. Draudžiama diskriminuoti, drausti ar kitaip riboti kūrybos veiklą tik dėl to, kad veiklos rezultatai galbūt nenaudingi visuomenei, nors ir nėra jai žalingi. Kūrybinės veiklos laisvė yra vieninga turiniu, itin plati savo pobūdžiu, tačiau realizuojama laikantis įstatymų, paremta asmenine kūrėjo atsakomybe. Kūrybos sklaidos laisvė yra siauresnė (palyginti su kūrybos proceso laisve), nes ja negalima piktnaudžiauti, kad ja prisidengiant nebūtų pažeidžiamos kitos konstitucinės vertybės. Būtent dėl skirtingo konstitucinių kultūros teisių turinio ir apsaugos, teismui, sprendžiant ginčą dėl šių teisių pažeidimo, reikšminga nustatyti prašomos apginti konkrečios saviraiškos teisės turinį.

Kasatorius teigia, kad jo kaip profesionalaus kariljonieriaus saviraiškos laisvė negali būti įgyvendinta kitais protingais būdais, o tik pripažįstant jo teisę skambinti kariljonu, esančiu gyvenamojoje vietoje, pagal nustatytą ar reglamentuotą tvarką, nes dabartinė, jo nuomone, – tendencinga, naudojimosi kariljonu reglamentavimo tvarka faktiškai paneigė jo teisę į saviraiškos laisvę. Kartu kasatorius pabrėžia, kad Kauno kariljonu skambinama vos valandą per savaitę, todėl Kauno visuomenės ir jos svečių teisė girdėti Kauno kariljono, vieno iš miesto savasties ženklų, skambesį itin suvaržyta. Taigi kasatoriaus siekis apginti saviraiškos laisvę apima kūrybos sklaidos laisvę ir kultūros prieinamumo visuomenei laisvę (iš dalies – ir kūrybos laisvę, nes kasatorius taip pat nurodo, kad jam draudžiama įsirašyti varpų skambesį į kompiuterinę laikmeną, siekiant kurti muziką). Tai, kad kasatorius faktiškai nesinaudoja kariljonu, reikštų jo siekiamo saviraiškos būdo draudimą.

Dėl teisės į saviraišką (teisės skambinti konkrečiu muzikos instrumentu (stacionariu varpų bokšto karilionu) ribojimo

Teisė į saviraiškos laisvę, turinti kūrybinės sklaidos ir visuomenės kultūros prieinamumo požymių, nėra absoliuti ir gali būti ribojama. Tiek konstitucinės, tiek tarptautinės teisės normų taikymo praktikoje (pvz., EŽTT) nurodoma, kad žmogaus teisių ribojimo pagrįstumo sąlygos yra šios – bet kuris teisės į saviraiškos laisvę suvaržymas turi būti „nustatytas įstatymo“ (pakankamai aiškaus ir prieinamo), privalo turėti teisėtą tikslą ir būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., EŽTT sprendimas byloje Vereinigung Bildender Künstler v. Austria, no. 68354/01, judgment of 25 January 2007). EŽTT yra nurodęs, kad būdvardis „būtinas“ reiškia „primygtinio socialinio poreikio“ egzistavimą ir skundžiamas ribojimas turi būti „proporcingas siekiamam teisėtam tikslui“ bei nacionalinių teismų pateikti motyvai suvaržymui pagrįsti privalo būti „svarbūs ir pakankami“ (žr. Müller and Others v. Switzerland, no. 10737/84, judgment of 24 May 1988, par. 32). EŽTT menininkų saviraiškos laisvės ribojimo bylose nuolat kartoja, kad saviraiškos laisvė, įtvirtinta Konvencijos 10 straipsnio 1 dalyje, yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena pagrindinių visuomenės progreso ir asmens savirealizacijos sąlygų; tie, kurie sukuria, atlieka, platina ar eksponuoja meno kūrinius, prisideda prie idėjų ir nuomonių apsikeitimo, tai yra itin svarbu demokratinėje visuomenėje (todėl valstybė turi pareigą nepagrįstai nesikėsinti į šių subjektų saviraiškos laisvę (žr. cituotą Müller, par. 33). Tokio pobūdžio bylose EŽTT taip pat pabrėžia, kad menininkai ir jų darbą remiantys ir (arba) skatinantys asmenys nėra apsaugoti nuo galimų saviraiškos laisvės ribojimų, įtvirtintų Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje. Besinaudojantys teise į saviraiškos laisvę pagal šio straipsnio formuluotę prisiima „pareigas ir atsakomybę“; jų apimtis priklauso nuo asmens situacijos ir jo naudojamų saviraiškos priemonių (būdų).

Konstitucinius teisių ribojimo pagrindus (panašūs įtvirtinti ir Konvencijoje) apima asmens piktnaudžiavimas jam suteikta teise, naudojimasis savo teise darant žalą visuomenės moralei, viešajai tvarkai ar kitoms visuomenės vertybėms, taip pat ribojimas galimas tam tikriems asmenims dėl jų teisinio statuso ir pan.

Nagrinėjamoje byloje teismai nekonstatavo neteisėto kasatoriaus teisių ribojimo. Kolegija pažymi, kad, spręsdami bylą, teismai pirmiausia turėjo vertinti faktus, ar skundžiama kasatoriaus situacija susijusi su teisės į saviraiškos laisvę ribojimu. Teisėjų kolegijos nuomone, bylos aplinkybės – pakankamai ilgas laikotarpis, kurio metu ieškovas nebegalėjo naudotis kariljonu koncertinei veiklai, atsisakymas tenkinti 2010 m. kasatoriaus paraišką naujiems koncertams, nesėkmingas prašymo rekomenduoti (prašyti) leisti groti kariljonu teikimas asociacijai „Kariljonierių gildija“, kuris nebuvo patenkintas, atsisakymas leisti repetuoti ant nebylios klaviatūros ir įsirašyti varpų skambesio garsus – ir pozityvių veiksmų kasatoriaus saviraiškos laisvei realizuoti, ginčą sprendžiant teisme, nebuvimas, sudaro pagrindą konstatuoti, jog kasatoriaus teisė į saviraiškos laisvę apribota. Teisinis pagrindas apriboti šią teisę teismų išnagrinėtas. Teismai analizavo Koncertų rengimo ir kariljonierių parinkimo nuostatus, taikė daiktinės teisės normas ir nustatė teisinį pagrindą riboti ieškovo saviraiškos laisvę groti kariljonu. Pažymėtina, kad Lietuvoje yra tik du kariljonai. Kauno kariljonas – valstybės nuosavybė, turinti paveldo ir muziejinės vertybės statusą, todėl teisiškai pagrįstas jo ribotas naudojimas, nustatant specialią naudojimosi instrumentu tvarką. Dėl to kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pakanka teisinio pagrindo saviraiškos laisvei groti kariljonu riboti, tačiau byloje liko nepakankamai įvertintas kitas reikšmingas ribojimo pateisinamumo pagrindas – kokia apimtimi ir kiek toks ribojimas būtinas. Šiame kontekste primintina EŽTT jurisprudencijoje suformuota taisyklė, kad saviraiškos laisvės ribojimas turi atitikti primygtinį socialinį poreikį, būti proporcingas siekiamam tikslui, motyvai tokiam ribojimui pagrįsti turi būti svarbūs ir pakankami (žr. cituotus sprendimus Vereinigung Bildender Künstler, Müller).

Nagrinėjamoje byloje teismai, vertindami teisinį pagrindą riboti kasatoriaus naudojimąsi ginčo instrumentu, padarė išvadą, kad jo galimybė skambinti kariljonu nepaneigta, nors jis ir neturi muzikinio išsilavinimo, nes tokią teisę gali įgyvendinti asociacijos „Kariljonierių gildija“ prašymu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad konstitucinės ar Konvencijoje įtvirtintos asmens teisės turi būti užtikrintos ne formaliai, o veiksmingai (realiai). Vien aplinkybė, kad kasatorius gali kreiptis į asociaciją „Kariljonierių gildija“ su prašymu rekomenduoti jį skambinti Kauno kariljonu ir, šiai atsisakius prašymą tenkinti, tokį asociacijos sprendimą skųsti, teismų negalėjo būti pripažinta veiksminga kasatoriaus teisių gynimo priemone, prieš tai neištyrus visų šios bylos aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl asmeninių ieškovo santykių su asociacijos „Kariljonierių gildija“ nariais ir netyrė, dėl kokių priežasčių nebuvo tenkinti jo prašymai rekomenduoti skambinti kariljonu, nors kasatorius byloje teikė argumentus, kad jo ir sprendimo galią turinčių asmenų santykiai konfliktiški, jie suinteresuoti, jog kasatorius negrotų kariljonu. Šiame kontekste netirtas ir dažnas kariljonierių parinkimo tvarką reglamentuojančių aktų keitimas (šie aktai per du mėnesius keisti net tris kartus). Kasatoriaus argumentas, kad toks reglamentavimas yra tendencingas, diskriminacinio pobūdžio ir nukreiptas išimtinai į jo asmenį, buvo nurodytas apeliaciniame skunde, bet teismo detaliau netirtas. Dėl šio aspekto teisėjų kolegija pabrėžia, kad, asmeniui teigiant buvus diskriminacijos faktą, juolab nurodant aplinkybes, leidžiančias svarstyti diskriminavimo faktą, teismai turi procesinę pareigą dėl to pasisakyti motyvuotai, į iškeltą problemą pažvelgti neformaliai (žr., pvz., mutatis mutandis, Schwizgebel v. Switzerland, no. 25762/07, judgment of 10 June 2010 – nenustatyta pažeidimo dėl diskriminacijos privataus gyvenimo gerbimo kontekste, nes nacionalinių valdžios institucijų sprendimai buvo priimti rungtyniškame procese, kurio metu pareiškėja galėjo pateikti argumentus, kurie buvo tinkamai apsvarstyti; valdžios institucijų priimti sprendimai buvo detaliai motyvuoti ir pagrįsti itin nuodugniu tyrimu).

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje pagal Koncertų rengimo ir kariljonierių parinkimo nuostatus kasatorius teisę groti kariljonu galėjo gauti tik remdamasis asociacijos „Kariljonierių gildija“ (su kurio nariais, kasatoriaus teigimu, jis konfliktuoja) prašymu. Akcentuotina tai, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti šią asociaciją pateikti rekomendaciją (prašymą) leisti kasatoriui groti kariljonu, nes tai yra asociacijos teisė, o ne pareiga. Tiesa, formaliai kasatorius turi teisę skųsti tokį atsisakymą asociacijų veiklą reglamentuojančių teisės aktų tvarka. Vis dėlto kolegija pažymi, kad tokios galimybės išnaudojimas nėra privalomas prieš sprendžiant ginčą dėl saviraiškos teisės apsaugos. Dėl to, kasatoriui reikalavimą ginti saviraiškos laisvę pareiškus teisme, jo atmetimas vien tuo pagrindu, kad asociacijos „Kariljonierių gildija“ atsisakymą tenkinti prašymą galima skųsti asociacijų veiklą reglamentuojančių teisės aktų tvarka, o nagrinėjamoje byloje to nebuvo padaryta, kirstųsi su veiksmingu asmens teisės kreiptis į teismą užtikrinimu (tokie klausimai turi būti išsprendžiami vienoje byloje, žr. mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. L. v. Tauragės medžiotojų klubas „Sakalas“, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00NzAvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-470/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-470/2009">3K-7-470/2009</a>). Pabrėžtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas Koncertų rengimo ir kariljonierių parinkimo nuostatų nepripažino administraciniu aktu, todėl apeliacines instancijos teismo nuoroda, jog kasatorius turėtų ginti savo teisę skambinti kariljonu, ginčydamas naudojimosi tvarkos teisinį reguliavimą, kasacinio teismo negali būti pripažinta realia pažeistos teisės gynimo priemone.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje surinkti duomenys apie kasatoriaus galimybes įgyvendinti teisę į saviraiškos laisvę skambinti kariljonu atskleidžia faktinį šios teisės paneigimą visa apimtimi (įskaitant galimybę repetuoti (praktikuotis) ant kariljono treniruoklio (nebylios klaviatūros), leisti įrašyti varpų skambesio garsus į kompiuterinę laikmeną, siekiant kurti kariljono muziką) (žr., pvz., mutatis mutandis, EŽTT sprendimą dėl peticijos nepriimtinumo byloje H.C.W. Schilder v. Netherlands, no. 2158/12, judgment of 16 October 2012, kurioje draudimas pareiškėjui (dvasininkui) skambinti varpais pritaikytas ne visa apimtimi, bet tik nakties metu ir nurodant varpų skambesio decibelus apibrėžtu laiku). Toks ribojimas, nesant aiškaus ir išsamaus jo pagrindimo, nenustačius ir neįvertinus reikšmingų su juo susijusių aplinkybių, nelaikytinas suderintu su Konstitucijos, Konvencijos nuostatomis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, derinant valstybės interesą saugoti instrumentą kaip vertybę, be abejonės, reikšminga tai, jog juo būtų naudojamasi ne tik ribotai, bet ir tinkamai. Taigi, draudimas kasatoriui naudotis bokšto varpų kariljonu visa apimtimi galėtų būti pagrįstas ne vien būtinumu išsaugoti muziejinę vertybę (Kauno karilionas naudojamas koncertinei veiklai, t. y siekiama suderinti įvairias vertybes), bet, pavyzdžiui, dėl jo netinkamo elgesio su instrumentu. Byloje pateikti duomenys apie kai kurių asmenų poziciją dėl tariamo instrumento niokojimo, ieškovui atliekant savo kūrybos kūrinius, tačiau ši aplinkybė nėra pakankamai ištirta ir teismai ja nesiremia. Atsižvelgdama į konvencinę ir nacionalinių teismų asmenų teisių ribojimo praktiką, teisėjų kolegija negali konstatuoti, kad ginčą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų motyvai riboti kasatoriaus teisę naudotis varpų bokšto kariljonu visa apimtimi yra pakankami ir išsamūs, ypač turint omenyje tai, kad aptariamuoju atveju itin akcentuojamas subjektyvusis ieškovo teisės į saviraiškos laisvę ribojimo aspektas (asmeninis kasatoriaus ir sprendimų leisti groti Kauno kariljonu priėmime dalyvaujančių asmenų konfliktas, dėl kurio asociacija „Kariljonierių gildija“ nesutinka atsakingiems subjektams teikti prašymo (rekomendacijos) kasatoriui leisti groti Kauno kariljonu).

Dėl viešojo intereso

Nagrinėjamoje byloje teismai viešuoju interesu pripažino ne tik būtinybę saugoti muziejinę vertybę – Kauno kariljoną, bet nurodė, kad, atsižvelgiant į ginčo instrumento specifiką, visuomenė neturi pareigos klausyti visų pageidaujančių groti. Šiame kontekste svarbus Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad iš Konstitucijos kylančios kiekvieno žmogaus kūrybos proceso laisvės negalima aiškinti kaip suponuojančios ir galimybes žmogui realizuoti savo kūrybines galias, gebėjimus, kai atitinkama veikla yra pažeidžiami įstatymai, kitų asmenų teisės ir laisvės. Konstitucija netoleruoja situacijų, kai kūrybos sklaidos laisve, kaip ir išraiškos laisve apskritai ar kuria nors kita žmogaus konstitucine teise arba laisve, yra piktnaudžiaujama, kai ja naudojamasi kaip tokių veiksmų, kuriais iš esmės yra paneigiamos kurios nors Konstitucijoje įtvirtintos ir jos ginamos bei saugomos vertybės, priedanga (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas). Kolegija, pripažindama šį aspektą reikšmingu, vis dėlto pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti apie vienos iš kultūros laisvės elementų – kultūros prieinamumo – ribojimo būtinumą, nes kultūros prieinamumas galėtų būti ribojamas tik nustačius tokios kultūrinės sklaidos žalingumą. Byloje pateikti duomenys apie improvizacijas, kurias savo koncertinei veiklai naudoja kasatorius, bet nėra duomenų apie tai, kad jos būtų pripažintos žalingomis visuomenei. Priešingai, byloje pateikiami duomenys apie teigiamus koncertinės veiklos atgarsius.

Minėta, kad bet kokie kūrybos sklaidos laisvės ribojimai turi būti grindžiami tais pačiais konstituciniais kriterijais, kaip ir kitų pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių ribojimai: šią laisvę riboti galima tik jeigu tai daroma įstatymu, tik jeigu ribojimai yra būtini siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, tik jeigu ribojimais nėra paneigiama šios laisvės prigimtis bei esmė ir tik jeigu yra laikomasi proporcingumo principo. Be ribojimo būtinumo, šioje byloje neatskleistas ir absoliutaus draudimo groti Kauno miesto kariljonu proporcingumas, neištirta, ar tariama viešojo intereso apsauga negali būti užtikrinama mažiau kasatoriaus teises ribojančiomis priemonėmis.

Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė kasatoriaus teisės į saviraiškos laisvę ribojimo pateisinamumo pagrindų (kokia apimtini ir kiek toks ribojimas būtinas, ar jis proporcingas), netyrė ir nevertino kasatoriaus įrodinėjamo diskriminacijos parenkant kariljonierius fakto ir dėl to neteisingai išsprendė šalių ginčą, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina. Kadangi bylai reikšmingos faktinės aplinkybės visa reikiama apimtimi nebuvo tirtos ir svarstytos, o nustatyti trūkumai gali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, tai byla grąžintina šiam teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Kolegijai nusprendus, kad skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šioje nutartyje plačiau nepasisakoma dėl kasatoriaus nurodomų proceso teisės normų pažeidimų, susijusių su pasirengimo nagrinėti bylą stadija, įrodinėjimo dalyko nustatymu, papildomų įrodymų priėmimu, liudytojų apklausimu, nes šie trūkumai galės būti ištaisyti bylą iš naujo nagrinėjant apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, nes jie nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamai bylai išspręsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Už kasacinį skundą ieškovo R. E. advokatas sumokėjo 108 Lt žyminio mokesčio. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 53,64 Lt šių išlaidų.

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų bei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė