Civilinė byla Nr. 3K-3-384/2011
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-147-39-2009-1
Procesinio sprendimo kategorijos:
19.2; 121.13 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Sigitos Rudėnaitės (pranešėja) ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Teniso pasaulis“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. G. ieškinį atsakovui UAB „Teniso pasaulis“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, grąžinimo į darbą, motinystės pašalpos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė: I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl bendrovės vadovo atleidimo iš darbo, jam būnant vaiko priežiūros atostogose, teisėtumo.
Ieškovė prašė: 1) pripažinti negaliojančiu atsakovo neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo 2009 m. liepos 30 d. nutarimą atšaukti ją iš direktorės pareigų nuo 2009 m. liepos 31 d., grąžinti ją į šias pareigas; 2) priteisti jai iš atsakovo motinystės (tėvystės) pašalpą nuo atleidimo iš darbo dienos (2009 m. liepos 31 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Ji nurodė, kad dirbo pas atsakovą nuo 2002 m. gruodžio 2 d. pagal neterminuotą darbo sutartį; nuo 2007 m. sausio 23 d. visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu buvo išrinkta į atsakovo bendrovės vadovo (direktorės) pareigas, nustatant jai 4420 Lt darbo užmokestį; 2009 m. gegužės 5 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu ji buvo išleista vaiko priežiūros atostogų nuo 2009 m. gegužės 5 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. Ji teigia, kad atsakovas neteisėtai nutraukė su ja darbo sutartį nuo 2009 m. liepos 31 d. pagal DK 124 straipsnio 1 punktą, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį, nes tuo metu ji buvo vaiko priežiūros atostogose.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2010 m. sausio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad bendrovės vadovą renkančio asmens teisė atšaukti jį iš pareigų yra absoliuti ir nepriklauso nuo bendrovės vadovo kaltės. Teismas sprendė, kad 2009 m. liepos 30 d. neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimas atšaukti ieškovę iš bendrovės direktorės pareigų buvo priimtas nepažeidžiant nustatytos procedūros, todėl atsakovas pagrįstai ir teisėtai atleido ieškovę iš darbo pagal DK 124 straipsnio 1 punktą, Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 dalį. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad teisė atšaukti bendrovės vadovą iš pareigų yra absoliutaus pobūdžio, konstatavo, jog DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 132 straipsnio 2 dalyje ir 180 straipsnyje nustatytas apribojimas nutraukti darbo sutartį su darbuotoju, esančiu vaiko priežiūros atostogose, nėra ta socialinė garantija, kuria gali pasinaudoti ieškovė, kaip bendrovės vadovė, todėl šios DK normos netaikytinos.
Apeliaciniu skundu ieškovė prašė pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą: perkelti jos atleidimo iš darbo datą iš 2009 m. liepos 31 d. į 2009 m. lapkričio 30 d ir priteisti jai iš atsakovo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką – 8840 Lt, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo 2009 m. lapkričio 30 d. iki visiško atsiskaitymo, 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. vasario 8 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir ieškinį patenkino iš dalies: perkėlė ieškovės atleidimo iš darbo datą iš 2009 m. liepos 31 d. į 2009 m. lapkričio 30 d., įpareigojo atsakovą apie tai informuoti VSDFV Vilniaus skyrių, priteisė ieškovei iš atsakovo 8840 Lt išeitinės išmokos ir 8840 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką.
Teisėjų kolegija nurodė, kad apeliaciniu skundu ieškovė neginčija, jog atsakovas turėjo teisinį pagrindą atšaukti ją iš bendrovės vadovės pareigų, tačiau nurodo, kad jos atleidimo iš darbo data turi būti perkelta į 2009 m. lapkričio 30 d., atsižvelgiant į tai, jog ji buvo vaiko priežiūros atostogose. Teisėjų kolegija sprendė, kad apeliacinio skundo reikalavimai perkelti atleidimo iš darbo datą, priteisti išeitinę pašalpą ir vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką yra neatskiriamai susiję su jos pareikštu ieškinio reikalavimu dėl atleidimo iš darbo 2009 m. liepos 31 d. ir motinystės pašalpos priteisimo (CPK 312 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje ginčas kilo iš „vidinių“ bendrovės ir jos vadovo santykių, kuriuose bendrovės vadovas vertinamas kaip darbo teisinių santykių subjektas. Darbo teisiniai santykiai savo esme yra sutartiniai teisiniai santykiai, kurių atsiradimą lemia darbdavio ir darbuotojo suderinta valia. 2009 m. gegužės 5 d. bendrovės visuotinis akcininkų susirinkimas nutarė išleisti ieškovę vaiko priežiūros atostogų nuo 2009 m. gegužės 5 d. iki 2009 m. lapkričio 30 d. Taip ieškovė ir atsakovas suderino valią dėl darbo teisinių santykių, t. y. atsakovas išleido ieškovę tikslinių atostogų, aiškiai žinodamas, kiek ji atostogaus, o ieškovė – užsitikrino teisę atostogauti ir gauti motinystės pašalpą. Atsakovas privalėjo laikytis prisiimtų įsipareigojimų ir darbo sutartį su ieškove nutraukti ne nuo 2009 m. liepos 30 d., o nuo 2009 m. lapkričio 30 d. Atsakovas, atšaukdamas ieškovę iš jai suteiktų tikslinių atostogų, pažeidė jos teisę gauti motinystės pašalpą, kurią jį įgijo 2009 m. gegužės 5 d. sprendimo pagrindu. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija tenkino ieškovės reikalavimą perkelti jos atleidimo iš darbo datą į 2009 m. lapkričio 30 d. Teisėjų kolegija sprendė, kad, atleidžiant ieškovę iš darbo, jai nebuvo išmokėta DK 140 straipsnyje nustatyta dviejų mėnesių vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinė išmoka, todėl priteisė ieškovei iš atsakovo 8840 Lt išeitinės išmokos. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad šią aplinkybę patvirtina 2010 m. sausio 25 d. atsakovo Vilniaus darbo biržai išduota pažyma (b. l. 91), kurioje nurodyta, jog, atleidžiant ieškovę iš darbo, jai išeitinė išmoka arba kompensacija nebuvo išmokėta (priskaičiuota). Atsakovas pateikė 2010 m. lapkričio 23 d. audito išvadą (b. l. 106), kad pažymoje yra nurodyti neteisingi duomenys, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, dėl šių aplinkybių nėra pagrindo nesivadovauti pažyma, nes byloje nepateikta įrodymų, jog ji suklastota ir jog ją pasirašė ne atsakovo vadovas.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl CPK 306, 312, 314, 320 straipsnių netinkamo taikymo. Apeliaciniame skunde ieškovė sutiko su jos atleidimo iš darbo teisėtumu, tačiau iškėlė naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, t. y. perkelti jos atleidimo iš darbo datą ir priteisti išeitinę išmoką. Kasatoriaus nuomone, šie reikalavimai nelaikytini neatskiriamai susijusiais su pareikštu ieškiniu, jie turėjo ir galėjo būti atskiro (kito) ieškinio dalykas. Reikalavimas perkelti atleidimo iš darbo datą iš esmės laikytinas nauju pasiūlymu dėl darbo sutarties nutraukimo sąlygų. Jei šis būtų buvęs pareikštas iš pradžių, šalys iš viso galėjo išvengti bylinėjimosi teisme arba sudaryti taikos sutartį. Aplinkybę, kad reikalavimas priteisti išeitinę išmoką nėra neatskiriamai susijęs su pareikštu ieškiniu, patvirtina tai, jog su neatsiskaitymu susiję piniginiai reikalavimai nesudaro pagrindo pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu (DK 141 straipsnis). Piniginiams reikalavimams keliami kiti jų pareiškimo bei ieškinio senaties terminai, nei reikalavimams, susijusiems su neteisėtu atleidimu iš darbo (DK 27, 296, 297, 298 straipsniai). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai priėmė nagrinėti apeliacinį skundą, kuriame iškelti nauji reikalavimai. Taip teismas iš esmės pradėjo naują procesą – su naujais reikalavimais ir juos pagrindžiančių naujų įrodymų rinkimu, tyrimu bei vertinimu. Tokia situacija laikytina šiurkščiu proceso teisės normų ir bylos dalyvių teisės į teisingą teismą pažeidimu.
2. Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą su bendrovės vadovu, netinkamo taikymo ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 3 ir 4 dalis bendrovės vadovą išrinkusio organo teisė jį atšaukti yra absoliutaus pobūdžio, t. y. bendrovės vadovas gali būti atšaukiamas bet kada, nepriklausomai nuo jo kaltės ar kitų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Dėl to, kad nutraukiant darbo sutartį su bendrovės vadovu taikomi ne DK, o specialiojo Akcinių bendrovių įstatymo įtvirtinti pagrindai (bendrovės vadovo atšaukimas), netaikomos DK nuostatos, susijusios su darbo sutarties nutraukimo konkrečiu DK nustatytu pagrindu tvarkos reikalavimais. Teismų praktikoje išaiškinta, kad bendrovės vadovo atleidimo atveju netaikomi DK 130, 131 straipsniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-260/2007; 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos Nr.3K-3-123/2006; 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-397/2007; kt.). Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad DK 131 straipsnis apima ir atvejus, kai darbuotojui yra suteiktos atostogos, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovei būnant vaiko priežiūros atostogose, atsakovas neturėjo teisės jos atleisti iš darbo. Pagal DK 180 straipsnį darbdavys privalo suteikti darbuotojui atostogas vaikui prižiūrėti, jeigu yra toks prašymas, tačiau ši aplinkybė savaime nepanaikina Akcinių bendrovių įstatyme įtvirtintos absoliučios akcininko teisės atšaukti savo pavedimą ir nutraukti su bendrovės vadovu darbo sutartį, taip pat taisyklės, kad bendrovės vadovo atleidimo atveju netaikomi DK 130, 131 straipsniai. Be to, DK 131 straipsnyje įtvirtinta garantija dėl draudimo nutraukti darbo sutartį darbuotojo atostogų metu nėra absoliuti. Darbo sutartis gali būti nutraukta ir darbuotojo atostogų metu, jei atsiranda DK 136 straipsnio 1 dalyje nustatytos aplinkybės.
3. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad aplinkybę, jog atsakovas neišmokėjo ieškovei išeitinės išmokos, patvirtina UAB „Teniso pasaulis“ 2010 m. sausio 25 d. pažyma (b. l. 91). Teismas nepagrįstai neįvertino byloje pateiktos 2010 m. lapkričio 23 d. UAB „Teniso pasaulis“ dokumentų audito išvados (b. l. 106), kurioje konstatuota, kad ši pažyma dėl joje nurodytų klaidingų duomenų yra negaliojanti ir niekinė. Taigi teismas savo išvadas grindė netinkamu rašytiniu įrodymu. Teismas taip pat sprendė, kad byloje esantys darbo laiko apskaitos žiniaraščiai nepatvirtina aplinkybės, jog ieškovei buvo suteiktos kasmetinės atostogos (2008 m. spalio mėnesį –16 dienų, 2008 m. gruodžio mėnesį – 10 dienų), nes šių žiniaraščių ji nepasirašė, o už šiuos mėnesius jai išmokėtas darbo užmokestis, nenurodant, kad mokami ir atostoginiai. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė negalėjo pasirašyti žiniaraščių, nes tuo metu atostogavo, šiuos dokumentus pasirašė personalo vadovė. Teismo išvada, kad ieškovei nebuvo mokami atostoginiai, yra tik prielaida. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atliekant daugelį mokėjimo pavedimų mokėjimo paskirtyse nebuvo tiksliai išvardyti visi mokėjimai, tiesiog būdavo įvardijami kaip „mėn. d.u.“, „atlyg.“, nors visais atvejais apimdavo ir kartu su darbo užmokesčiu išmokamus atostoginius (b. l. 149, 160, 163, 165, 166, 170, 172, 175, 178).
Ieškovės atsiliepimas į kasacinį skundą nepriimtas kaip neatitinkantis įstatymo reikalavimų.
k o n s t a t u o j a:
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl bendrovės vadovo atšaukimo ir atleidimo iš darbo vaiko priežiūros atostogų metu
Esminė teisės problema nagrinėjamoje byloje – santykis tarp Akcinių bendrovių įstatyme įtvirtintos bendrovės vadovą renkančio organo teisės jį atšaukti ir bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, teisės į su motinyste (tėvyste) susijusias socialines garantijas. Konkrečiai byloje keliamas klausimas, ar DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 180 straipsnyje nustatytas draudimas atleisti darbuotoją iš darbo vaiko priežiūros atostogų metu, išskyrus šio Kodekso 136 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus, gali būti taikomas ir uždarosios akcinės bendrovės vadovui.
Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmiau nurodyta atitinkamų interesų - bendrovės vadovą renkančio subjekto, turinčio pagrįstą interesą užtikrinti maksimaliai efektyvią juridinio asmens veiklą, teisės atšaukti bendrovės vadovą ir bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, teisėtų interesų apsaugos - konkuravimo problema yra susijusi ir su Lietuvos įsipareigojimais pagal tarptautinę bei Europos Sąjungos teisę. Motinystės (tėvystės), darbo ir šeiminio gyvenimo derinimo srityje pagal tarptautinius ir Europos Sąjungos teisės aktus pripažįstamas didesnės darbuotojų apsaugos poreikis (pvz., Europos socialinės chartijos (pataisytos) 27 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta šalių pareiga užtikrinti, kad pareigos šeimai netaptų svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 33 straipsnyje nurodyta, kad, siekiant suderinti šeimos gyvenimą ir profesinę veiklą, kiekvienas asmuo turi teisę būti apsaugotas nuo atleidimo iš darbo dėl priežasčių, susijusių su motinyste, taip pat teisę į mokamas motinystės atostogas ir į vaiko priežiūros atostogas gimus vaikui ar jį įvaikinus ir kt.). Bendrovės vadovės atleidimo klausimai Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinami kaip tiesiogiai susiję su jos turtinio pobūdžio lūkesčiais – tiek dėl teisės gauti įstatymo garantuojamą motinystės pašalpą, tiek dėl teisės į visišką atsiskaitymą su darbuotoju šį atleidžiant iš darbo, saugotinais pagal tarptautinius žmogaus teisių apsaugos standartus (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą dėl skundo priimtinumo, Hasani v. Croatia, no. 20844/09, decision of 30 September 2010, kuriame nurodyta, kad kai asmuo turi potencialiai gintiną teisę į socialinę pašalpą pagal vidaus teisę, šio intereso svarba turėtų būti atspindėta, pripažįstant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 1 protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) taikytinu; taip pat žr., mutatis mutandis, kitas bylas, susijusias su išmokomis dėl atleidimo iš darbo, Cazacu v. Moldova, no. 40117/02, judgment of 23 October 2007, Zouboulidis c. Gr?ce (no 2), Requ?te no 36963/06, 25 juin 2009 ir kt.).
Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nacionalinėje teisėje įtvirtintas bendrovės vadovo teisinis statusas yra dualistinis: tarp įmonės ir jos vadovo visų pirma susiklosto pavedimo teisiniai santykiai, grįsti pasitikėjimu, tačiau kartu – ir darbdavio bei darbuotojo santykiai, kurie įforminami sudarant darbo sutartį. Įmonės vadovas veikia kaip jos patikėtinis ir įgaliotas atstovas, savo veiksmais sukuriantis įmonei teises ir pareigas, nuo vadovo kompetencijos, veiklos didele dalimi priklauso viso juridinio asmens veiklos sėkmė. Dėl to bendrovės valdymo organai turi įstatymu užtikrintą teisę atšaukti iš pareigų vadovą, neatitinkantį įmonės interesų. Įmonės valdymo organo teisė atšaukti vadovą yra absoliutaus pobūdžio - tam, kad būtų atšauktas bendrovės vadovas, užtenka kompetentingo valdymo organo valios ir nereikia jokių papildomų pagrindų, susijusių su vadovo darbo kokybės vertimu ar pan. Su bendrovės vadovu sudaryta darbo sutartis nutraukiama vadovaujantis ne DK, bet CK ir Akcinių bendrovių įstatyme nustatytais pagrindais (DK 124 straipsnio 1 punktas, Akcinių bendrovių įstatymo 34 straipsnio 2 dalis, 37 straipsnio 3, 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Radviliškio rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-760/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. AB „Klaipėdos laivų remontas, bylos Nr. 3K-3-457/2005; kt.).
Kita vertus, kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bendrovės ir jos vadovo darbo sutarties pagrindu atsiradusiems santykiams, susijusiems su bendrovės vadovo teise pasinaudoti socialinėmis garantijomis, darbų saugos ir apmokėjimo už darbą tvarkos nustatymu, darbo sutarties pasibaigimo priežasties formulavimo, darbo sutarties nutraukimo ir atleidimo iš pareigų įforminimo bei atsiskaitymo tvarkos reglamentavimu taikomos darbo teisės normos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Radviliškio rajono savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-760/2001; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. D. v. AB „Žalvaris“, bylos Nr. 3K-3-1200/2001; kt.). DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 180 straipsnyje įtvirtintas draudimas atleisti iš darbo darbuotoją vaiko priežiūros atostogų metu savo prigimtimi yra socialinė garantija, kurios tikslas - sudaryti palankias sąlygas motinystei ir tėvystei, valstybinės socialinės motinystės ir tėvystės apsaugos sistemos priemonių dalis. Šie santykiai susiję su bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, be ne kaip bendrovės atstovo, teisiniu statusu.
DK 180 straipsnyje,,Atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai“ įtvirtinta, kad motinai (įmotei), tėvui (įtėviui), senelei, seneliui arba kitiems giminaičiams, faktiškai auginantiems vaiką, taip pat darbuotojui, paskirtam vaiko globėju, suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai. Per šį atostogų laikotarpį paliekama darbo vieta (pareigos), išskyrus atvejus, kai įmonė visiškai likviduojama. Pažymėtina, kad pagal nacionalinėje teisėje įtvirtintą teisinį reglamentavimą darbuotojo teisė į vaiko priežiūros atostogas ir darbo santykių išsaugojimą vaiko priežiūros laikotarpiu tiesiogiai susijusi su jo, kaip apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu, statusu ir atitinkamomis materialinėmis garantijomis, visų pirma - teise į motinystės (tėvystės) pašalpą, t. y. tam tikros dalies dėl tėvystės ar motinystės netektų darbo pajamų kompensavimą. Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau tekste – ir LMSDĮ) 5 straipsnio 5 dalyje (nuo 2009 m. sausio 1 d. galiojusi įstatymo redakcija) nustatyta, kad motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpos skiriamos turintiems teisę jas gauti apdraustiesiems asmenims šiais atvejais (išskyrus šio straipsnio 5 dalyje numatytus atvejus): 1) motinystės – moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu; 2) tėvystės – apdraustajam asmeniui tėvystės atostogų metu, kol vaikui sueis vienas mėnuo; 3) motinystės (tėvystės) – apdraustajam asmeniui vaiko priežiūros atostogų metu, kol vaikui sueis dveji metai. Apdraustuoju ligos ir motinystės socialiniu draudimu yra pripažįstamas LMSDĮ 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įvardytas asmuo - fizinis asmuo, kuris pats moka ir už jį mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau tekste – ir VSD) nustatyta tvarka. Atitinkamai pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą apdraustieji asmenys – fiziniai asmenys, kurie šio įstatymo nustatyta tvarka valstybinio socialinio draudimo įmokas moka patys ir (arba) už juos šias įmokas moka draudėjai; pagal darbo sutartį dirbantys asmenys – viena iš apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu asmenų kategorijų, draudimo įmokas už juos, nesant įstatyme nustatytų išimčių, moka darbdavys (VSDĮ 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 5 straipsnio 1 dalis, kt.). Nutrūkus darbo santykiams, darbdavys valstybinio socialinio draudimo įmokų nemoka, taigi, asmuo netenka apdraustojo statuso. Atitinkamai motinystės (tėvystės) pašalpos mokėjimas nutrūkus darbo santykiams tęsiamas tik Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme įtvirtintais išimtiniais atvejais. Pagal LMSDĮ 19 straipsnio 6 dalį, jeigu vienam iš tėvų (įtėvių) ar globėjui, įstatymų nustatyta tvarka išleistam vaiko priežiūros atostogų ir gaunančiam motinystės (tėvystės) pašalpą, atleistam iš darbo dėl įmonės, įstaigos, organizacijos likvidavimo ar bankroto, taip pat dėl to, kad pasibaigė terminuotos darbo sutarties terminas arba Valstybės tarnybos įstatyme, Valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme ir Teisėjų atlyginimų įstatyme nurodytų asmenų paskyrimo į pareigas terminas ar įgaliojimų laikas, motinystės (tėvystės) pašalpa mokama šio įstatymo 20 ir 21 straipsniuose nustatyta tvarka, t. y. tokios trukmės ir tokio dydžio kaip ir esančiam vaiko priežiūros atostogose asmeniui. Bendrovės vadovo atleidimas iš darbo tuo pagrindu, kad jį atšaukia kompetentingas valdymo organas (DK 124 straipsnio 1 dalies 1 punktas) į LMSDĮ 19 straipsnio 6 dalyje įtvirtintų išimčių sąrašą nepakliūva.
Apibendrinant aptartą teisinį reglamentavimą pažymėtina, kad, pirma, DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punkto normoje įtvirtintas draudimas atleisti iš darbo vaiko priežiūros atostogose esantį darbuotoją, išskyrus DK 136 straipsnio 1 dalyje numatytais atvejais, yra bendrovės vadovo, kaip darbuotojo, teisinio statuso dalis, todėl taikytinas ir jam; antra, bendrovės vadovą atleidus iš darbo vaiko priežiūros atostogų metu, jis netenka apdraustojo valstybiniu socialiniu draudimu statuso ir su tuo susijusių socialinių garantijų, tačiau bendrovės vadovo, kaip įmonės patikėtinio, atšaukimas per se jo teisėms į aptartas socialines garantijas neturi įtakos. Taigi, galiojantis reglamentavimas lemia, kad su bendrovės vadovu vaiko priežiūros atostogų metu darbo sutartis, išskyrus DK 136 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus, negali būti nutraukta, nepaisant to, kaip bendrovė disponuoja Akcinių bendrovių įstatyme įtvirtinta vadovo atšaukimo teise. Nagrinėjamu atveju, kai ieškovė buvo atleista iš darbo motyvuojant vien bendrovės teisės atšaukti vadovą absoliutumu ir nesant kitų svarbių priežasčių, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės atleidimas iš darbo vaiko priežiūros atostogų metu buvo neteisėtas.
Kasacinio skundo argumentai dėl bylą nagrinėjusių teismų nukrypimo nuo suformuotos teismų praktikos nepagrįsti, nes kasatoriaus nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys neturi precedentinės reikšmės nagrinėjamai bylai dėl skirtingų faktinių aplinkybių ir teisinės problematikos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. M.. v. UAB „Vitės valdos“, bylos Nr. 3K-3-397/2007, išvada, kad, atleidžiant bendrovės vadovą iš pareigų, DK 130 straipsnis ir (arba) 131 straipsnio 1 dalies 1 punktas netaikytini, padaryta nagrinėjant bendrovės vadovo atleidimą laikinojo nedarbingumo atveju, motinystės ar tėvystės (vaiko priežiūros) atostogų problema toje byloje nebuvo spręsta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. UAB „Izabelita, bylos Nr. 3K-3-260/2007, ir 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. kooperatinė bendrovė Lietuvos kooperatyvų sąjunga, bylos Nr.3K-3-123/2006, nuo nagrinėjamos bylos skiriasi ne tik faktinėmis aplinkybėmis, bet ir tuo, kad jose iš viso nebuvo aiškintos ar taikytos DK 131 straipsnio normos.
Dėl apeliacijos ribų darbo bylose
Civilinis procesas grindžiamas bendruoju proceso dalyvių elgesio dispozityviškumo principu (CPK 13 straipsnis), kuris reiškia laisvą proceso dalyvių disponavimą jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Atvejai, kada teismas gali paneigti proceso dalyvių elgesio dispozityviškumo principą, nustatyti įstatymo ir paprastai yra susiję su būtinybe apsaugoti viešąjį interesą, apginti silpnesniąją ginčo šalį. Darbo bylos – viena iš nedispozityviųjų bylų kategorijų, kai įstatymu teismui priskirtas aktyvus vaidmuo, teisė ir pareiga atitinkamus klausimus spręsti ex officio. Šie darbo bylų nagrinėjimo ypatumai grindžiami ir Žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintų teisių apsaugos poreikiu – Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pabrėžiama, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies kontekste darbo ginčų pobūdis dėl jų reikšmingumo pareiškėjui suponuoja greitesnio bylos nagrinėjimo būtinumą, susijusi su aktyvaus teisėjo vaidmens poreikiu, būtinybe savarankiškai taikyti tinkamiausią pareiškėjo teisių gynimo būdą ir pan. (žr., pvz., Frydlender v. France (GC), no. 30979/96, 27 June 2000).
Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bylą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu nagrinėjantis teismas nėra saistomas darbuotojo (ieškovo) nurodyto ieškinio dalyko: nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą visa apimtimi nėra pagrindo, teismas gali savo iniciatyva, kai yra pagrindas, taikyti alternatyvų darbuotojo darbo teisių gynimo būdą (CPK 418 straipsnis), jeigu teisiškai reikšmingi faktai, kurie būtini taikant atitinkamą teisės normą, teisminio nagrinėjimo metu buvo nustatyti ir tinkamai įvertinti. Teismas gali keisti ieškinio dalyką bylose dėl grąžinimo į darbą, jeigu nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių (DK 297 straipsnio 4 dalis). Aplinkybes, reikšmingas DK 297 straipsnio 4 dalies taikymui, teismas nagrinėja nepriklausomai nuo to, ar kuri nors iš proceso šalių jomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2007 m. birželio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v Valstybės įmonė Mažeikių miškų urėdija, bylos Nr. 3K-3-231/2007; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. M. v. AB „Smiltynės perkėla“, bylos Nr. 3K-3-551/2007; kt.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas paprastai sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas yra saistomas ir pirmąja instancija išnagrinėtos bylos ribų. Paprastai apeliacine tvarka negali būti nagrinėjami reikalavimai, kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas, išskyrus reikalavimus, kurie yra neatskiriamai susiję su jau pareikštais pirmosios instancijos teismui (CPK 312 straipsnis). Tačiau darbo byloms taikoma šių taisyklių išimtis - apeliacinės instancijos teismui įstatymu leista peržengti apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas). Šią apeliacinės instancijos teismo teisę riboja tik faktinis ieškinio pagrindas - teismas negali savo iniciatyva pakeisti pirmosios instancijos ieškinio faktinio pagrindo ir priimti sprendimo naujų faktinių aplinkybių pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. L. v. AB aviakompanija „Lietuvos avialinijos“, bylos Nr. 3K-3-366/2004; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VšĮ „Versmės“ leidykla v. Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija prie Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos, bylos Nr. 3K-3-35-2009).
Nagrinėjamoje byloje tiek ieškovės ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančiu atsakovo neeilinio visuotinio akcininkų susirinkimo 2009 m. liepos 30 d. nutarimą atšaukti ją iš direktorės pareigų ir grąžinti ją į šias pareigas, tiek apeliaciniame skunde reikšto reikalavimo perkelti jos atleidimo iš darbo datą ir priteisti išeitinę išmoką faktiniu pagrindu esančios aplinkybės iš esmės tapačios ir teismų buvo ištirtos, tai – atleidimas iš darbo vaiko priežiūros atostogų metu. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė bylos nagrinėjimo ribas reglamentuojančių teisės normų.
Dėl įrodinėjimo
Kasatoriaus argumentai dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas vertino įrodymus pagal visapusiškumo ir sąsajumo principus ir padarė išvadą, kad bylos įrodymų visuma patvirtina aplinkybę, jog ieškovei išeitinė išmoka neišmokėta. Audito išvada, kuria remiasi kasatorius, teismo buvo įvertinta kitų įrodymų visumos kontekste, ir jos įrodomoji reikšmė paneigta. Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad neįrodė, jog išmokėjo ieškovei išeitinę išmoką, tačiau jo argumentai nesudaro pagrindo prapažinti, kad teismas padarė įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimą.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, išnagrinėjus bylą, nenustatyta pagrindų pakeisti ar panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos tesimo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 3 dalis).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu
Atmetus kasacinį skundą, iš kasatoriaus į valstybės biudžetą priteistina 36,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 8 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Teniso pasaulis“ (įmonės kodas 125915284) į valstybės biudžetą 36,90 Lt (trisdešimt šešis litus 90 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Sigita Rudėnaitė
Juozas Šerkšnas
