Dėl dalies skolos priteisimo ir išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą

Civilinė byla Nr. 3K-3-386/2011 Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorija32.5.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. B. ir atsakovų S. D. ir I. D. kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutarties dalies peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB „Swedbank“ ieškinį atsakovams 86-ajai gyvenamojo namo statybos bendrijai, S. D., I. D. dėl dalies skolos priteisimo ir išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą bei pagal atsakovų S. D. ir I. D. priešieškinį ieškovui AB „Swedbank“ dėl hipotekos panaikinimo, taip pat pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovui AB „Swedbank“ dėl hipotekos pripažinimo pasibaigusia bei pagal atsakovo AB „Swedbank“ priešieškinį ieškovei R. B., atsakovui 86-ajai gyvenamojo namo statybos bendrijai dėl dalies skolos priteisimo ir išieškojimo nukreipimo į įkeistą turtą; tretieji asmenys: VĮ Registrų centras, notarė O. A., J. L. (J. L.), P. V., D. V., J. B., N. B., A. V., R. V., S. K., N. K., A. K., E. Z., S. Š., B. I., O. L., R. K.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartimi civilinė byla Nr. 2-560-34/2007 pagal šalių priešinius reikalavimus, t. y. ieškovės R. B. ieškinį ir atsakovo AB banko „Hansabankas“ (dabar – AB „Swedbank“, toliau – ir Bankas) priešieškinį; tretieji asmenys: J. L., 86-oji gyvenamojo namo statybos bendrija (toliau – ir Bendrija), Vilniaus miesto 9-ojo notarų biuro notarė O. A. ir kt., ir civilinė byla Nr. 2-1208-39/2007 pagal ieškovo AB „Swedbank“ ieškinį Bendrijai ir atsakovų S. D. ir I. D. priešieškinį; trečiasis asmuo VĮ Registrų centras, kaip vienarūšės sujungtos į vieną civilinę bylą Nr. 2-1208-39/2007.

Ieškovės R. B. reikalavimas Bankui pripažinti pasibaigusia buto, esančio (duomenys neskelbtini), hipoteką ir išregistruoti ją iš Hipotekos registro buvo grindžiamas tuo, kad Bankas 2001 m. kovo 13 d. raštu Nr. 03/1852 (toliau – Banko Raštas) atsisakė įkeitimo teisės į butą, kurį ji įsigijo iš trečiojo asmens J. L. Ieškovė nurodė, kad notaro formos 2001 m. kovo 23 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nupirko vieno kambario neįrengtą butą, žinodama, kad iki sandorio sudarymo namas buvo įkeistas Bankui 1997 m. rugpjūčio 15 d. turto įkeitimo sutartimi, užtikrinant Bendrijos paskolos grąžinimą; sandorio sudarymo metu perkamas butas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip savarankiškas objektas (unik. Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau Hipotekos registre butui nebuvo nustatyta savarankiškos hipotekos; dėl to viso pastato hipoteka apėmė ir esantį tame pastate butą. Kadangi pardavėjas J. L. buvo visiškai atsiskaitęs su Bendrija (šią aplinkybę įrodo 1999 m. gruodžio 13 d. pažyma Nr. 3.3-9), tai sutarties šalys ir notarė Banko Raštą suprato kaip Banko atsisakymą buto įkeitimo teisės, tačiau ieškovė 2006 m. kovo 15 d. sužinojo, kad jai nuosavybės teise priklausantis butas įkeistas pagal 1997 m. rugpjūčio 15 d. turto įkeitimo sutartį; Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nutartimi Nr. K-1328/2001 pakeisti duomenys Hipotekos registre, laikant, kad kreditoriui įkeisti butai nuo Nr. 1 iki Nr. 10, ir nuo Nr. 12 iki Nr. 22, taip pat garažas.

Atsakovas AB „Swedbank“ priešieškiniu, pareikštu R. B. ir Bendrijai, prašė priteisti iš Bendrijos 59 459,54 Lt skolos dalį, 12 proc. mokėjimo funkciją atliekančių metinių palūkanų už 59 459,54 Lt nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško skolos grąžinimo, 5 proc. kompensavimo funkciją atliekančių metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, Bendrijos skolos išieškojimą nukreipti į ieškovei R. B. nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu (duomenys neskelbtini). Atsakovas ginčijo, kad 2001 m. kovo 13 d. raštu Nr. 03/1862 atsisakė jame nurodyto buto įkeitimo teisės; AB „Swedbank“ šiame rašte notarų biurui išreiškė sutikimą, kad trečiasis asmuo J. L. parduotų ieškovei R. B. Bankui įkeistą butą. Atsakovas taip pat nelaikė, kad Bendrijai buvo suteiktas lengvatinis kreditas ir kad tokiu atveju dėl šalims nustatytų pareigų reikėtų spręsti, taikant Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. 274 „Dėl gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo“ nuostatas.

Ieškovas AB „Swedbank“ prašė priteisti iš atsakovo Bendrijos 54 403 Lt skolos dalį, 12 proc. mokėjimo funkciją atliekančių metinių palūkanų už 54 403 Lt nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško skolos grąžinimo, 5 proc. kompensavimo funkciją atliekančių metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, Bendrijos skolos išieškojimą nukreipti į atsakovams S. D. ir I. D. nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu ir terasa (duomenys neskelbtini), taip pat garažą (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad Bendrijai paskolos sutartyje nustatytais terminais paskolos negrąžinus, Banko iniciatyva pradėtas priverstinis skolos išieškojimą iš Bankui įkeisto turto. Atsakovams S. D. ir I. D. nuosavybės teise priklauso AB „Swedbank“ įkeistos 129,10 kv. m patalpos, kurioms tenka 54 403 Lt skolos. Ieškovas rėmėsi 1964 m. CK 211 straipsniu, 2000 m. CK 4.171 straipsnio 9 dalimi, 4.172 straipsnio 1 dalimi, kuriuos taikant, kai Bankui įkeistas namas padalijamas į atskirus nuosavybės teisės objektus, o atsakovams S. D. ir I. D. tapus vieno iš jų – buto su terasa ir rūsiu bei garažo, savininkais, hipoteka lieka galioti atsakovams priklausančiam nekilnojamajam turtui.

Atsakovai S. D. ir I. D. priešieškiniu prašė panaikinti buto (duomenys neskelbtini) ir garažo, esančio (duomenys neskelbtini) hipoteką. Jie nurodė, kad 1998 m. lapkričio 11 d. ir 1999 m. liepos 12 d. gyvenamojo namo statybos sutarties pagrindu Bendrija įsipareigojo pastatyti atsakovams trijų kambarių butą ir garažą, šie – sumokėti Bendrijai 139 000 Lt; atsakovai įvykdė įsipareigojimą, o Bendrija perdavė jiems nuosavybės teisę į trijų kambarių butą (duomenys neskelbtini) su terasa ir rūsiu, taip pat į garažą. Nors Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nutartimi pakeitus Hipotekos registro duomenis apie Bankui įkeistus butus, atsakovams priklausantis butas ir garažas nebuvo įkeisti, tačiau, Bankui prašant pakeisti registro duomenis, Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 30 d. nutartimi papildomai, nesant tam teisinio pagrindo, įkeisti S. ir I. D. priklausantis butas ir garažas. Atsakovai priešinį reikalavimą grindė CK 1.5 straipsniu, 4.170 straipsnio 1 dalies ir 4.185 straipsnio normomis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas, pirmą kartą išnagrinėjęs civilinę bylą, 2008 m. gegužės 8 d. sprendimu Banko ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš Bendrijos 54 403 Lt skolos ir palūkanų, tačiau atmetė reikalavimą šią skolą išieškoti iš atsakovų S. D. ir I. D. buto ir garažo; tenkino atsakovų S. D. ir I. D. priešieškinį, panaikino buto (duomenys neskelbtini) ir garažo G-2 (duomenys neskelbtini) hipoteką; tenkino ieškovės R. B. ieškinį pripažinti buto (duomenys neskelbtini) hipoteką baigta ir išregistruoti iš hipotekos registro, taip pat Banko priešieškinį priteisti iš Bendrijos 65 658 Lt skolos, bet atmetė priešieškinio reikalavimą skolos išieškojimą nukreipti į ieškovei R. B. nuosavybės teise priklausantį butą (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą, 2010 m. vasario 9 d. sprendimu nutraukė civilinės bylos dalį pagal AB „Swedbank“ ieškinio ir priešieškinio reikalavimus priteisti iš atsakovo Bendrijos 54 406 Lt ir 59 459,54 Lt skolos dalis su palūkanomis; iš dalies tenkino ieškovo AB „Swedbank“ reikalavimą nukreipti 54 403 Lt skolos su palūkanomis išieškojimą į atsakovams S. D. ir I. D., o 59 459,54 Lt – į ieškovei R. B. priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y. nusprendė tęsti atsakovo Bendrijos visos likusios skolos pagal 1997 m. rugpjūčio 15 d. paskolos sutartį išieškojimą ieškovo AB „Swedbank“ naudai iš atsakovams S. D. ir I. D. priklausančio buto (duomenys neskelbtini) ir garažo taip pat iš ieškovei R. B. priklausančio buto (duomenys neskelbtini), pagal eiliškumą, nustatytą Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 5 d. nutartyje Nr. 618NE/2005; kitą reikalavimo dalį atmetė; atmetė ieškovės R. B. ieškinio reikalavimą pripažinti pasibaigusia hipoteką buto (duomenys neskelbtini) ir išregistruoti ją iš Hipotekos registro, taip pat atsakovų S. D. ir I. D. priešieškinio reikalavimą panaikinti hipoteką butui (duomenys neskelbtini) ir garažui (duomenys neskelbtini). Teismas nustatė, kad gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) buvo priimtas naudoti 2000 m. kovo 29 d. aktu (ikiteisminio tyrimo byla Nr. 10-1-02016-04; T. 1, b. l. 23–26). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 274 patvirtintoje Gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarkoje (Vyriausybės 1994 m. gegužės 31 d. nutarimo Nr. 428 ir paskesnės redakcijos) buvo nustatyta, kad, pastačius gyvenamąjį namą ir nustatyta tvarka patvirtinus jo priėmimo naudoti aktą, bendrija su tais bendrijos nariais, kurie pasinaudojo lengvatiniu kreditu butui statyti, sudaro skolos perkėlimo sutartį, su bendrijos nariais, su kuriais sudaryta skolos perkėlimo sutartis, sudaroma atskira buto įkeitimo sutartis, bendrijos nario, kuris nepasinaudojo lengvatiniu kreditu butui statyti arba grąžino kreditą, buto įkeitimas (hipoteka) išregistruojamas. Teismas vertino šios bylos teisiškai reikšmingų aplinkybių atitiktį Tvarkos 16 punktui ir pažymėjo, kad, Banko pareiškimo dėl baudžiamosios bylos iškėlimo duomenimis, atsakovams S. D. ir I. D. priklausančio 129,10 kv. m nekilnojamojo turto statybos kaina yra apie 225 750 Lt, o jie Bendrijai sumokėjo 139 000 Lt, o ieškovei R. B. priklausančio 141,10 kv. m buto mažiausia statybos kaina yra apie 246 750 Lt, nors trečiasis asmuo J. L., iš kurio ji įsigijo butą, sumokėjo Bendrijai 71 500 Lt. Teismas pripažino nepagrįstomis įrodymais aplinkybes, kad pirmiau nurodyti asmenys būtų Bendrijai papildomai sumokėję už jiems pastatytus butus, atsižvelgiant į padidėjusią statybos kainą ir į tai, jog atsakovų S. D. ir I. D., taip pat ieškovės R. B. butams name (duomenys neskelbtini) pastatyti buvo panaudotos paskolos lėšos, ir ši dalis Bankui negrąžinta. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad, nesudarius skolos perkėlimo sutarčių, taip pat šiame name esančių atskirų butų neįkeitus Bankui ir nesudarius įkeitimo sutarčių, nėra pagrindo panaikinti hipotekos atsakovams ir ieškovei priklausantiems daiktams; gyvenamasis namas liko įkeistas bankui 1997 m. rugpjūčio 15 d. turto įkeitimo sutarties ir 1997 m. gruodžio 19 d. susitarimo pagrindu. Padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą, hipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams (CK 4.172 straipsnio 1 dalis). Nesant CK 4.197 straipsnyje nustatytų hipotekos pasibaigimo pagrindų, teismas nelaikė, kad Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nutartimi buvo panaikinta hipoteka gyvenamojo namo daliai, kurioje yra atsakovams S. D. ir I. D. priklausantis butas ir garažas. Vertindamas Banko 2001 m. kovo 13 d. Raštą, teismas pažymėjo būtinumą atskleisti jame išreikštą Banko valią, bet ne tai, kaip šį raštą suprato ieškovė (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Hipoteka gali baigtis, kai hipotekos kreditorius hipotekos atsisako (CK 4.197 straipsnio 3 dalis). Hipotekos atsisakymas yra vienašalis sandoris. Teismas padarė išvadą, kad Bankas rašte išreiškė sutikimą, kad trečiajam asmeniui priklausantis butas būtų parduotas, bet neatsisakė hipotekos šiam butui. Teismo vertinimu, teiginys rašte, kad Bankas neturi pretenzijų J. L. turtui pagal įkeitimo sutartį, esant kitoms pirmiau nurodytoms aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į Banko elgesį po šio rašto surašymo (nuosekliai siekė ne ginčo tvarka nukreipti išieškojimą į butą (duomenys neskelbtini)), nėra pakankamas išvadai, jog šiuo raštu Bankas turėjo tikslą atsisakyti įkeitimo teisės į J. L. priklausantį butą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų S. D. ir I. D. ir ieškovų R. B. ir AB „Swedbank“ apeliacinius skundus, 2011 m. kovo 25 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimą; panaikino teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta tęsti atsakovo Bendrijos visos likusios skolos pagal 1997 m. rugpjūčio 15 d. paskolos sutartį išieškojimą ieškovo AB „Swedbank“ naudai iš atsakovams S. D. ir I. D. priklausančio buto (duomenys neskelbtini) ir garažo, taip pat iš ieškovei R. B. priklausančio buto (duomenys neskelbtini) pagal eiliškumą, nustatytą Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 5 d. nutartyje Nr. 618NE/2005; nustatė, kad ieškovo AB „Swedbank“ reikalavimas išieškoti 54 403 Lt skolos su palūkanomis nukreipiamas į atsakovams S. D. ir I. D. priklausantį butą (duomenys neskelbtini) ir garažą (duomenys neskelbtini); reikalavimas išieškoti 59 459,54 Lt skolos su palūkanomis nukreipiamas į ieškovei R. B. priklausantį butą (duomenys neskelbtini) pagal Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 5 d. nutartyje Nr. 618NE/2005 nustatytą išieškojimo eiliškumą; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą; išsprendė dėl bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su atsakovų S. D. ir I. D. apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs tęsti visos, bet ne ieškovo AB „Swedbank“ nurodytos skolos išieškojimą iš atsakovams S. D. ir I. D. priklausančio buto ir garažo, taip pat iš ieškovei R. B. priklausančio buto, peržengė ieškinio reikalavimų ribas. Atsakydama į kitus apeliacinių skundų argumentus, kolegija iš esmės argumentavo, kad atsakovai ir trečiasis asmuo J. L., būdami gyvenamojo namo statybos bendrijos nariai, privalėjo laikytis bendrijos įstatų ir visuotinio bendrijos narių susirinkimų nutarimų; būdami atidūs ir rūpestingi – domėtis bendrijos visuotinių narių susirinkimų sprendimais; asmuo, nepriklausomai nuo to, yra jis bendrijos narys ar ne, t. y. dalyvauja statybos rangos sutarties pagrindu, turi pareigą domėtis bendrijos (kaip statytojų daugeto atstovės), veikiančios per savo valdymo organus, veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. 91-oji GNSB, bylos Nr. 3K-3-546/2008, 2007 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Liunetė“ v. 91-oji GNSB ir kt., bylos Nr. 3K-3-233/2007). Bendrija Bankui už šio suteiktą paskolą 1997 m. rugpjūčio 15 d. sutartimi įkeitė 1748,19 kv. m nebaigtą statyti namą, o 1997 m. gruodžio 19 d. turto įkeitimo susitarime padidino Bankui įkeisto namo bendrą naudingą plotą iki 2362,02 kv. m. Bendrijos ir atsakovų S. D. ir I. D., taip pat trečiojo asmens J. L. sudarytose sutartyse numatyta butų statybos „orientacinė“ kaina; atsakovai S. D. ir I. D. sumokėjo 139 000 Lt; Bendrija 2000 m. lapkričio 20 d. ir 2000 m. gruodžio 29 d. išdavė pažymas, patvirtinančias, kad jie visiškai atsiskaitė su Bendrija už pastatytą terasą, trijų kambarių butą su rūsiu ir garažą, taip pat perdavė jiems nuosavybės teises į šį nekilnojamąjį turtą; trečiasis asmuo J. L., 1999 m. rugpjūčio 4 d. sudaręs su Bendrija gyvenamųjų namų statybos bendrijos sutartį, už pastatytą dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini) sumokėjo 71 500 Lt; Bendrijos 1999 m. gruodžio 13 d. išduotoje pažymoje patvirtinama, kad J. L. visiškai atsiskaitė su Bendrija, jam perduota nuosavybės teisė į šį nekilnojamąjį turtą. Remdamasi bylos duomenimis, kad Bendrija pagal paskolos sutartį Bankui skolinga 441 630 Lt, kad ikiteisminio tyrimo byloje nustatyta, jog Bendrijai suteiktos bankų paskolos bei butų statybai surinktos lėšos buvo panaudotos pagal paskirtį, t. y. nurodytų objektų statybai, kad gyvenamojo namo statybos bendrijos sutartyse nustatyta preliminari (orientacinė) statomo nekilnojamojo turto kaina padidėjo dėl objektyvių priežasčių, o Bendrijoje nebuvo sukaupta pakankamai lėšų paskolai nustatytu laiku grąžinti ir palūkanoms mokėti iš dalies ir dėl sutrikusio lėšų iš Bendrijos narių surinkimo, kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog kiekvienas Bendrijos narys pasinaudojo Banko paskola proporcingai jo butui (plotui) pastatyti, taigi Banko lėšos buvo naudojamos ir Bendrijos narių S. D., I. D. ir J. L. butams statyti, jie nepateikė šią išvadą paneigiančių įrodymų (CPK 176, 178, 314 straipsniai).

Kolegija vertino, kad iš paskolos sutarties turinio (sutarties 8 punktas) matyti, jog įkeitimo sutartis galioja iki Bendrija galutinai atsiskaitys su Banku, t. y. iki 2002 m. birželio 25 d., nustatytu laiku neatsiskaičius – iki galutinio atsiskaitymo su Banku. Sudarant su Bendrijos nariais gyvenamųjų namų statybos bendrijos sutartis, gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) jau buvo įkeistas bankui 1997 m. rugpjūčio 15 d. turto įkeitimo sutarties pagrindu. Įkeisto turto nuosavybės teisei perėjus iš įkaito turėtojo kitam asmeniui, įkeitimo teisė lieka galioti (1964 m. CK 211 straipsnis); analogiška nuostata įtvirtinta 2000 m. CK 4.172 straipsnio 1 dalyje. Nors įkeitimo teisė yra daiktinė, bet pagal savo paskirtį ji tarnauja pagrindinei prievolei užtikrinti, todėl įkeitimo teisė (hipoteka) ir kitos papildomos (šalutinės) teisės, atsirandančios iš pradinės prievolės, gali pasibaigti, pasibaigus pagrindinei prievolei CK šeštosios knygos IX skyriuje išvardytais prievolių pabaigos pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje T. Ž. v. R. U., bylos Nr. 3K-3-865/2002, 2007 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Balgva“ v. BAB „Metalų komercija, bylos Nr. 3K-3-3/2007). Kolegija atsižvelgė į teismų praktikos nuostatas, kad nekilnojamojo turto įkeitimo teisė įgyjama įregistravus sutartinę ar priverstinę hipoteką, siekiant užtikrinti tinkamą pagrindinės prievolės įvykdymą, todėl tik pasikeitimai pagrindinėje prievolėje ir įkeitimo santykiuose sudaro pagrindą pakeisti Hipotekos registro duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje AB bankas „Hansa–LTB“ v. V. S., bylos Nr. 3K-3-1195/2002). Dėl to kolegija laikė nereikšmingais apeliacinių skundų argumentus, kad ginčo butų ir garažo hipoteka baigėsi, atsiskaičius su Bendrija, nes Bendrijos paskolos dalis Bankui negrąžinta, taigi nebuvo pagrindo panaikinti hipoteką daiktams, priklausantiems S. D., I. D. ir R. B. Nesant CK 4.197 straipsnyje nustatytų hipotekos pasibaigimo pagrindų, Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nutartimi negalėjo būti panaikinta hipoteka S. D. ir I. D. priklausantiems butui ir garažui; priešinga situacija prieštarautų CK 4.172, 4.173 straipsnių nuostatoms.

Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi šio teismo nagrinėjamoje byloje 2009 m. kovo 3 d. priimta nutartimi ir joje išdėstytais argumentais, kad Bankas 2001 m. kovo 13 d. Rašte neatsisakė ieškovei R. B. parduoto buto hipotekos, šis liko įkeistas, nes įkeistas namas. Kolegijos vertinimu, Bankui aiškiai nurodžius, kad Raštas yra sutikimas dėl turto pardavimo, o įkeitimo teisė lieka galioti naujam turto savininkui, protingas ir apdairus žmogus negalėjo nesuprasti, jog Bankas neatsisako J. L. turto hipotekos. Kolegija atmetė ieškovės R. B. apeliacinio skundo argumentus, kad, atsiskaičius su Bendrija, t. y. sumokėjus sutartyse nustatytą preliminarią kainą, butas turėjo būti išlaisvintas iš hipotekos.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į kasacinius skundus teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorė (ieškovė R. B.) prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutarties dalį dėl ieškovo AB „Swedbank“ reikalavimo nukreipti 54 403 Lt skolos su palūkanomis išieškojimą į ieškovei R. B. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), pagal Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 5 d. nutartimi Nr. 618NE/2005 nustatytą išieškojimo eiliškumą bei dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas pripažinti pasibaigusia pirmiau nurodyto buto hipoteką ir išregistruoti ją iš Hipotekos registro, priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, atsakovo AB „Swedbank“ priešieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl CK 6.193 straipsnio 1 dalies. Apeliacinės instancijos teismas Banko Raštą kvalifikavo kaip Banko sutikimą parduoti butą, bet ne kaip Banko atsisakymą nuo buto hipotekos, butas liko įkeistas, nes įkeistas visas namas. Nors šią poziciją apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad taip yra nurodęs Lietuvos apeliacinis teismas nagrinėjamoje byloje 2009 m. kovo 3 d. nutartyje, spręsdama dėl Banko Rašto turinio, kasacine tvarka skundžiamoje nutartyje kolegija išdėstė vienintelį argumentą: „bankui aiškiai nurodžius, kad minėtas raštas yra sutikimas dėl turto pardavimo, o įkeitimo teisė lieka galioti naujam turto savininkui“ protingas ir apdairus žmogus negalėjo nesuprasti, jog Bankas neatsisako J. L. turto hipotekos“. Banko Raštui, kaip vienašaliam Banko sandoriui, būdinga ypač savita specifika; vienašaliam sandoriui sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios (CK 1.63 straipsnio 3 dalis). Taigi Banko Raštu yra reiškiama tik Banko valia. Atsisakymu nuo hipotekos įsipareigoja tik Bankas (CK 1.63 straipsnio 4 punktas). Dėl to tik Banko valia yra aiškinama bei nustatinėjama tada, kai kyla neaiškumų dėl tokio sandorio pobūdžio, esmės, vienos ar kitos sąlygos tikrosios prasmės. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnio 1 dalį – vertindamas Banko Raštą objektyviuoju požiūriu, t. y. per protingo žmogaus etaloną, pastarajam iškėlė nepagrįstai bei neadekvačiai per aukštą standartą. Teismas išvadą grindė, neįvertinęs Banko Rašto parengimo aplinkybių; šiuo atveju jos yra reikšmingos ir, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, įrodo, kad tokiomis pat aplinkybėmis analogiški šalims protingi asmenys Raštą būtų supratę kaip atsisakymą buto hipotekos. Kasatorė nuosekliai aiškino, kad ji siekė įsigyti įkeitimu nesuvaržytą butą; tokia pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga apibūdinama kaip „subjektyviai egzistuojanti esminė sąlyga“, t. y. tokia, be kurios šalis nenori sudaryti sutarties. Tai reiškia, kad teisinius pirkimo–pardavimo santykius kasatorė ketino sukurti tik tada, kai bus išspręstas buto hipotekos klausimas. Dėl to trečiasis asmuo J. L. kreipėsi į Banką dėl (duomenys neskelbtini) pardavimo, kartu dėl hipotekos. Bankas rengė 2001 m. kovo 13 d. Raštą, kai hipoteka 1997 m. rugpjūčio 15 d. turto įkeitimo sutarties pagrindu visam namui (duomenys neskelbtini) apėmė ir butą (duomenys neskelbtini); šis butas neturėjo savarankiškos hipotekos, nes naujai suformuotiems nekilnojamojo turto objektams (butams) hipoteka padalyta tik Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nutartimi. Parduodamas butas Nekilnojamojo turto registre jau buvo įregistruotas kaip savarankiškas objektas (unik. Nr. (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre nebuvo įrašo apie hipoteką, kaip daiktinę teisę, bet buvo informacija apie Hipotekos registro duomenis. Taigi Bankas, turėdamas J. L. prašymą dėl buto pardavimo bei hipotekos, 2001 m. kovo 13 d. žinojo, kad butui nenustatyta savarankiškos hipotekos, kad butas Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip savarankiškas objektas, kad J. L. su Bendrija už butą yra visiškai atsiskaitęs. Hipotekos įstatymo 59 straipsnyje buvo įtvirtintas formalus hipotekos procedūrų reglamentavimas, kad atsisakymas nuo hipotekos adresuotinas Hipotekos skyriui. Šiuo atveju sandorio šalys buvo suinteresuotos spręsti buto pirkimo klausimą, Bankas – nesunkinti padėties formalumais, todėl situacija buvo sprendžiama nesilaikant procedūros, bet Bankui išduodant Raštą; tai iš esmės neturėjo teisinės reikšmės, nes formali hipotekos atsisakymo procedūra turi kitą paskirtį – ji saistoma atsisakymo hipotekos fakto viešo paskelbimo, tačiau tai neturi nieko bendra su vienašaliame sandoryje reiškiama Banko valia bei iš to kylančiais teisiniais padariniais, siejamais su adresatams pateiktų sąlygų akceptu. Dėl šios priežasties esminiu laikytinas Banko Raštas, jo esmė ir turinys bei tai, kaip jį suprato adresatas.

2. Dėl CK 6.193 straipsnio 2 dalies. Tikrajai Banko Rašto paskirčiai nustatyti būtinas ne tik aplinkybių kontekstas, bet ir lingvistinė bei sisteminė Rašto sąlygų analizė. Iš apeliacinės instancijos teismo argumentų analizės akivaizdu, kad teismas apskritai netaikė CK 6.193 straipsnio 2 dalies, kurioje įtvirtintas įpareigojimas visas sandorio sąlygas aiškinti, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, būtina ieškoti kiekvieno žodžio ar frazės reikšmės. Apeliacinės instancijos teismas ignoravo sisteminio aiškinimo principą, reiškiantį, kad bet kurią sąlygą reikia aiškinti atsižvelgiant į visą Banko rašto kontekstą ir sutarties sąlygas aiškinti taip, kad nebūtų palikta neišaiškintos nė vienos sutarties sąlygos. CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo taisyklių taikymas vienašaliam sandoriui yra specifinis. Jame nėra priešpriešinės kontrahento valios, todėl taikytini objektyvieji sandorio aiškinimo kriterijai, pagrįsti valios išraiška rašytinės sutarties tekste, ir tuo, kaip tą tekstą suprato adresatas. Objektyvusis kriterijus labiausiai pabrėžia tai, kad sutarties sąlygas siūlanti šalis gali netinkamai išreikšti savo valią ir dėl šios priežasties jos adresatas negali žinoti, kad tokia valia reikšminga sutarties aiškinimui. Dėl to aiškinant sandorį turi būti daugiausia remiamasi pažodiniu tekstu, taip nustatant sąlygas priimančios, protingo asmens kriterijų atitinkančios šalies supratimą. Teigiant, kad vienašalio sandorio aiškinimui taikytinas objektyvusis kriterijus, svarbu, jog būtent šio kriterijaus taikymą lemia ir tai, kad teisiškai vienašalis sandoris yra prilyginamas ofertai. Bendroji taisyklė yra tokia, kad jeigu akceptantas gautą ofertą akceptuoja, sutartis laikoma sudaryta (CK 6.168 straipsnio 1 dalis), tai reiškia, kad oferta įgyja teisinę galią, t. y. tampa privaloma oferentui. Nagrinėjamoje byloje Banko Rašto kaip atsisakymo ypatumas yra tas, kad jis sukūrė teisinius padarinius. Kasatorė jį laikė kaip atsisakymą nuo buto hipotekos ir butą pirko, o J. L. pardavė. Atsižvelgiant į tai, kad protingo asmens kriterijus taikomas sąlygas priimančiam kontrahentui ir būtent iš jo perspektyvos nagrinėjamos siūlančios šalies sąlygos, svarbu tinkamai nustatyti protingo asmens etalono standartą. Apeliacinės instancijos teismas netyrė, kaip Banko Raštą vertino kasatorė; šioje situacijoje ji buvo trečiasis sąžiningas asmuo, ketinęs įsigyti butą, tik esant sąlygai, kad perkamas butas nebus suvaržytas hipoteka. Pirkimo metu ji žinojo, kad namas, kuriame yra jos ketinamas pirkti butas, yra įkeistas užtikrinant Bendrijos paskolos grąžinimą Bankui; kad pardavėjas, siūlantis iš jo nusipirkti butą, už jį su Bendrija visiškai atsiskaitė, pateikė tai patvirtinančią pažymą; kad Bankas išdavė raštą, kuriame taip pat užtikrino, jog pagal turto įkeitimo sutartį J. L. turtui Bankas pretenzijų neturi; kad pirkimo–pardavimo sutartyje buvo įtraukta sąlyga (pardavėjas pareiškė, kad parduodamas vieno kambario neįrengtas butas niekam kitam neperduotas, neįkeistas) ir šią sutartį patvirtino notarė. Kasatorė neturi specialių teisinių žinių, todėl tiek situaciją, tiek hipotekos atsisakymą ji vertino taip, kaip įmanoma vertinti žmogui, turinčiam vidutinę nuovoką teisės klausimais. Nėra pagrindo teigti, kad kasatorė, kaip apdairi pirkėja, turėjo suabejoti Banko, pasitikėjimą keliančios institucijos, teiginiais, kuriuos kiekvienas protingas bei atidus asmuo pirmiausia laiko teisiškai patikimais ir informuojančiais apie tokią Banko poziciją, kokia ji išdėstyta tekste, be pašalinių interpretacijų bei gilesnės teisinės analizės, juolab kad adresatai nėra teisininkai bei neturi šios srities specialių žinių.

3. Dėl CK 6.193 straipsnio 4 dalies. Aiškindamas Banko Raštą, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos vadinamosios contra proferentem taisyklės, pagal kurią neaiškios, dviprasmiškos sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios ar parengusios šalies nenaudai, ir tai reiškia, jog tokios sąlygos aiškinamos būtent taip, kaip jas galėjo suprasti adresatas. Taikant šią normą būtina atsižvelgti į tai, kad sąlygas siūliusi šalis turi akivaizdų pranašumą, palyginus su kasatore.

4. Dėl nepagrįstai netaikytos CK 4.197 straipsnio 3 dalies. CK 4.197 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad hipoteka gali baigtis, kai hipotekos kreditorius hipotekos atsisako. Kreditoriaus teisė bet kuriuo momentu atsisakyti hipotekos buvo įtvirtinta Banko Rašto parengimo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymo 59 straipsnyje; Banko Raštą kvalifikavus kaip atsisakymą hipotekos, turėtų būti taikoma CK 4.197 straipsnio 3 dalis, kurioje atsisakymas hipotekos įtvirtintas kaip vienas iš hipotekos pasibaigimo pagrindų.

Atsiliepime į ieškovės kasacinį skundą AB „Swedbank“ prašo apeliacinės instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, kasacinį skundą atmesti. Jis nurodo, kad Banko 2003 m. kovo 13 d. Raštas buvo skirtas buto (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sandorį tvirtinusiai notarei, jame buvo išreikštas leidimas parduoti įkeistą butą, nurodyta, kad pardavėjas neturėjo asmeninių prievolių Bankui, ir pažymėta, jog įkeitimas seka paskui parduodamą daiktą. Bylą nagrinėję teismai pagrįstai nepalaikė kasatorės pozicijos, kad sandorį tvirtinusi notarė Banko Raštą taip pat suprato kaip atsisakymą hipotekos; notarė tik patvirtino šiuo atveju neteisingą pardavėjo J. L. poziciją, kad parduodamas butas neįkeistas; be to, iš sutarties 5 punkto notarė žinojo, o kasatorė turėjo suprasti, kad įkeistas namas, kuriame yra butas; kita vertus, neįkeistam butui parduoti nebūtų reikalaujama Banko sutikimo. Bylą nagrinėję teismai tinkamai ištyrė su hipotekos atsisakymu susijusias aplinkybes ir joms reglamentuoti taikė teisės normas. Bankas galėjo atsisakyti hipotekos, pateikęs Hipotekos skyriui pareiškimą (Hipotekos įstatymo 59 straipsnis), bet to nepadarė, todėl sandorio šalys ir notarė negalėjo suprasti, kad Bankas atsisako hipotekos. Priešingu atveju per tris darbo dienas nuo įrašo panaikinimo pardavėjas J. L. būtų gavęs Hipotekos skyriaus pranešimą. Hipotekos registro duomenys yra vieši; tai reiškia, kad kasatorė, būdama rūpestinga ir apdairi, galėjo išsiaiškinti dėl turtui nustatytų suvaržymų, nes nuo Rašto išdavimo iki sutarties sudarymo praėjo dešimt dienų.

Kasaciniu skundu kasatoriai (atsakovai S. D. ir I. D.) prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutarties dalį dėl AB „Swedbank“ reikalavimo nukreipti 54 403 Lt skolos su palūkanomis išieškojimą į kasatoriams priklausantį butą ir garažą pagal Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 5 d. nutartimi Nr. 618NE/2005 nustatytą išieškojimo eiliškumą ir dalį, kuria atmestas kasatorių priešieškinio reikalavimas panaikinti buto ir garažo hipoteką, priimti naują sprendimą – kasatorių (ieškovų pagal priešieškinį) priešieškinį tenkinti, ieškovo (atsakovo pagal priešieškinį) AB „Swedbank“ ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl CK 4.172, 4.197 netinkamo aiškinimo ir taikymo, Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. 274 „Dėl gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarkos“ 16 punkto. Bendrijos ir Banko susitarimo pagrindu įsigaliojo viso namo (nepadalyto į butus) hipoteka, taip užtikrinant piniginį Banko reikalavimą – Bendrijos paskolos Bankui grąžinimą. Tai yra pagrindinė Bendrijos prievolė, kuriai pasibaigus, pasibaigtų ir hipoteka. Bendrija buvo įsteigta siekiant jos narius aprūpinti butais. Šie butai vėliau buvo formuojami kaip atskiri ir savarankiški civilinių teisių objektai. Kai daiktas yra dalijamas į savarankiškus civilinės apyvartos vienetus, įvyksta pasikeitimai įkeitimo teisiniame santykyje; pirmiausia keičiasi įkeitimo objektas – vietoj namo įkeitimo objektu tampa atskiri butai, kartu keičiasi įkeitimo teisinių santykių subjektai — buto ir garažo savininkais tampa kasatoriai, bet ne Bendrija. Atsižvelgiant į šiuos pasikeitimus, modifikuojasi ir pagrindinė Bendrijos prievolė – buto ir garažo, kaip savarankiškų objektų, hipoteka tampa ne Bendrijos, bet kasatorių prievolės įvykdymo garantas. Tačiau akivaizdu tai, kad kasatoriai turi prievolių ne Bankui, o Bendrijai, ir ne pagal Paskolos, o pagal namo statybos sutartis. Taigi buto ir garažo, kaip atskirų ir savarankiškų objektų, suvaržymas hipoteka vadovaujantis CK 4.172, 4.173 straipsnių nuostatomis, kai namas padalijamas, vertintinas kasatorių prievolių įvykdymo aspektu.

1. 1. Įkeitimo teisiniai santykiai (kaip šiuo atveju) turi specifiką, sietiną su įkeitimo teisinių santykių modifikavimosi ypatumais, kuriems turi įtakos Bendrijos, kaip fizinių asmenų susivienijimo, siekiančio savo narius aprūpinti butais, specifika. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartyje civilinėje byloje R. M. ir kt. v. 91-oji GNSB, bylos Nr. 3K-3-919/2003, išdėstyta nuostata, kad, sprendžiant bendrijos nario, nepasinaudojusio paskola butui statyti arba grąžinusio paskolą, buto hipotekos išregistravimo klausimus, šiems santykiams pagal analogiją taikytinas specialusis reglamentavimas – Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 274 patvirtinta Gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarka (1998 m. gegužės 19 d. nutarimo Nr. 605 redakcija, galiojusi nuo 1998 m. gegužės 24 d. iki 2001 m. rugpjūčio 18 d., t. y. tuo metu, kai buvo pasirašytas aktas dėl pastatyto statinio priėmimo naudoti ir namas (duomenys neskelbtini) 2000 m. kovo 29 d. įregistruotas Valstybinės statinių statybos inspekcijos, reg. Nr. (duomenys neskelbtini). Tvarkos 16 punkte nustatytų teisiškai reikšmingų aplinkybių kontekste pažymėtina tai, kad kasatoriai paskola nesinaudojo, taigi nebuvo sudaryta skolos perkėlimo sutarties. Be to, nuosavybės teisė į butą su garažu buvo perduota, kasatoriams visiškai atsiskaičius su Bendrija, todėl neegzistavo faktinio ir teisinio pagrindo įkeisti kasatorių įsigytą butą su garažu. Taikant Tvarkos 16 punktą, buto hipoteka turi būti išregistruota.

1.2. Butui ir garažui, kaip savarankiškiems objektams, iki Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 30 d. nutarties priėmimo niekada nebuvo nustatyta hipotekos. Namas 2001 m. buvo padalytas į atskirus turtinius vienetus. Tuo metu galiojusio Hipotekos įstatymo 111 straipsnyje (2001 m. birželio 12 d. įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2001 m. liepos 1 d.) buvo nustatyta, kad apie įkeisto turto padalijimą Nekilnojamojo turto registro tvarkymo įstaiga nedelsiant turi informuoti Hipotekos registrą Nekilnojamojo turto registro nuostatuose nustatyta tvarka. Remdamasis Nekilnojamojo turto registro tvarkymo įstaigos pranešimu, Hipotekos skyrius per tris darbo dienas turi pakeisti įkeisto turto kodą Hipotekos registre Hipotekos registro nuostatų nustatyta tvarka ir informuoti hipotekos kreditorių apie Hipotekos registro duomenų pakeitimą. Taigi Hipotekos registro duomenys galėjo būti keičiami, remiantis ne hipotekos lakštu, bet kitų registrų duomenimis. Hipotekos skyrius prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo, vadovaudamasis Hipotekos įstatymo 111 straipsniu, VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2001 m. rugpjūčio 27 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad Bankui įkeistas turtas, esantis (duomenys neskelbtini), padalytas į 22 nekilnojamojo turto objektus, Banko prašymu 2001 m. gruodžio 5 d. priėmė nutartį, kuria nutarė pakeisti Hipotekos registro duomenis laikant, kad įkeisti butai nuo Nr. 1 iki Nr. 10 ir nuo Nr. 12 iki Nr. 22. Taigi įkeitimo sutarties pagrindu galiojo viso namo hipoteka, padalijus jį į atskirus vienetus, kasatoriams priklausančiam turtui (butui (duomenys neskelbtini) ir garažui) hipotekos nebuvo nustatyta. Hipotekos skyriaus 2001 m. gruodžio 5 d. nutartis buvo pagrindas įregistruoti hipoteką Hipotekos registre; hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo Hipotekos registre momento (CK 4.187 straipsnis). Kadangi hipoteka butui ir garažui, kaip atskiriems objektams, Hipotekos registre nebuvo įregistruota, tai faktiškai hipoteka neįsigaliojo. Tai, kad registre nebuvo įrašų, patvirtina ir Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2003 m. gruodžio 5 d. išduotas pažymėjimas, pagal kurį kasatorius S. D. neįrašytas įkeitimo objekto savininku nė viename hipotekos (įkeitimo) dokumente. Registracija viešame registre turi esminę reikšmę hipotekos galiojimui, nepriklausomai nuo hipotekos rūšies ar jos nustatymo pagrindo. Dėl to kolegija padarė nepagrįstą išvadą, kad, nesant CK 4.197 straipsnyje nustatytų hipotekos pasibaigimo pagrindų, hipotekos Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nutartimi nebuvo panaikinta kasatorių buto ir garažo hipotekos. Apeliacinės instancijos teismas su hipotekos pasibaigimo pagrindais nepagrįstai sieja Bendrijos, bet ne kasatorių prievolę; šie neturi prievolių nei Bankui, nei Bendrijai. Netinkamą apeliacinės instancijos teismo CK 4.197 straipsnio taikymą ir aiškinimą įrodo ir tai, kad teismas neįvertino, jog po namo padalijimo (2001 m.) iki 2005 m. gruodžio 30 d. butui ir garažui apskritai nebuvo nustatyta ir įregistruota hipotekos. Tai reiškia, kad faktiškai turtui nebuvo nustatyta suvaržymų hipoteka, kurio pasibaigimo pagrindus galima būtų vertinti; naujo turtinio vieneto hipotekos tęstinumas, įtvirtintas CK 4.172 straipsnyje, pagrįstai nebuvo įgyvendintas, todėl galima buto ir garažo hipotekos pradžia sutapo su faktine hipotekos pabaiga. Pagal CK 4.197 straipsnio 5 dalį hipotekos pasibaigimo momentas yra jos išregistravimo iš Hipotekos registro momentas. Kadangi hipoteka butui ir garažui kaip atskiriems objektams niekada ir nebuvo įregistruota (iki 2005 m. gruodžio 30 d.), tai pripažintina, jog Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nutartimi ginčo patalpos buvo išlaisvintos iš hipotekos.

1.3. Dėl Banko nesąžiningumo. Iš Banko 2005 m. gruodžio 7 d. rašto „Dėl Bankui įkeisto turto duomenų patikslinimo“ Nr. T4-20-17/15483 turinio matyti, kad šis 2001 m. rugpjūčio 7 d. raštu kreipėsi į Valstybės įmonės Registrų centrą dėl įkeisto turto juridinio statuso. Vadinasi, dar 2001 m. rugpjūtį Bankas inicijavo procedūrą, susijusią su hipotekos nustatymu atskiriems butams, esantiems name adresu: (duomenys neskelbtini). Hipotekos skyriaus 2001 m. gruodžio 5 d. nutartis buvo priimta Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro registro VĮ Vilniaus filialo 2001 m. rugpjūčio 27 d. rašto Nr. 2018/10-13037, kuriame pateiktas registro išrašas ir savininkų sąrašas, pagrindu; tuo metu Bankui buvo žinoma, kad name (duomenys neskelbtini) yra kasatoriams priklausantis butas ir garažas. Jų įsigyto garažo kadastriniai duomenys buvo užfiksuoti 1999 m. vasario 13 d., vertė apskaičiuota 2000 m. rugsėjo 11 d., registracijos pažymėjimas išduotas 2001 m. rugsėjo 21 d.; buto kadastriniai duomenys užfiksuoti 2000 m. rugsėjo 19 d., vertė apskaičiuota 2001 m. rugsėjo 11 d., registracijos pažymėjimas išduotas 2001 m. rugsėjo 19 d. Bankas, žinodamas šias aplinkybes, su dokumentu, kurio pagrindu buvo priimta hipotekos 2001 m. gruodžio 5 d. nutartis, susipažino apytiksliai prieš tris mėnesius iki jos priėmimo dienos, tačiau nesiėmė priemonių, neskundė įstatymų nustatyta tvarka. Bankas 2001 m. gruodžio 20 d. kreipėsi su prašymu į Hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo iš Bendrijos, išieškojimas buvo pradėtas 2001 m. gruodžio 29 d. Pripažinęs, kad 2001 m. gruodį, pradėjus išieškojimą, žinojo, jog kasatoriams priklausantis turtas nėra įkeistas, Bankas ir toliau nesiėmė veiksmų. Taigi, aktyviai dalyvaudamas teisiniuose santykiuose, Bankas nė viename etape neidentifikavo tariamo savo teisių pažeidimo. Įpusėjus skolos išieškojimo procedūrai ir pamačius, kad įkeisto turto neužteks Bendrijos skolai padengti, Bankas, motyvuodamas apsirikimu bei neturėdamas teisinio pagrindo, 2005 m. kreipėsi į Hipotekos skyrių, prašydamas ištaisyti esą atsiradusias klaidas. Bankas yra kredito įstaiga, vertintinas kaip verslo subjektas, kuriam yra keliami griežtesni atsargumo reikalavimai, nes veikia per kvalifikuotus savo darbuotojus, gerai išmanančius paskolų specifiką, prievolių užtikrinimo mechanizmus, hipotekos paskirtį, reikšmę bei procedūras.

2. Dėl CK 4.185 straipsnio ir Vyriausybės 2001 m. spalio 18 d. nutarimu Nr. 1246 patvirtintų Lietuvos Respublikos Hipotekos registro nuostatų 62 punkto, 29–83 punktų netaikymo. Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 30 d. nutartimi be teisinio pagrindo, Bankui prašant, papildomai įkeisti kasatoriams priklausantys daiktai, pažeidžiant pirmiau nurodytas įstatymų lydimųjų teisės aktų nuostatas. Hipotekos registre pakeitimus galima atlikti, tik esant Vyriausybės 2001 m. spalio 18 d. nutarimo Nr. 1246 „Dėl Lietuvos Respublikos hipotekos registro nuostatų patvirtinimo“ 62 punkte nurodytoms aplinkybėms, tačiau jų neegzistavo; dėl to pažeistos šio nutarimo V skyriaus „Hipotekos įregistravimas“ 29–83 punktų nuostatos. Pagal CK 4.187 straipsnį hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo Hipotekos registre momento; šiuo atveju iki 2005 m. gruodžio 30 d. nutarties priėmimo butui ir garažui nebuvo nustatyta hipotekos. Hipoteka yra išvestinė daiktinė teisė, arba teisė į svetimą daiktą. Įgyvendindamas savo teises savininkas gali perduoti kitam asmeniui dalį savo teisių į nuosavybės teisės objektą, t. y. pats savo valia sutikti su hipotekos nustatymu arba ši gali būti nustatyta priverstinai, t. y. esant priverstinio suvaržymo hipoteka pagrindams. Dėl to jeigu nekilnojamajam daiktui nėra nustatytų suvaržymų hipoteka, ši gali būti nustatyta tik esant hipotekos įforminimo ir įregistravimo pagrindams (CK 4.175 straipsnio 2 dalis, 4.185 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepime į kasatorių (atsakovų) kasacinį skundą Bankas prašo jį atmesti, nurodo labai plačius ir išsamius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus, kurių esmė yra ta, kad, Banko vertinimu, kasaciniame skunde iš esmės keliami su faktinių aplinkybių nustatymu susiję kausimai, kurie teismų nustatyti teisingai ir neginčytini. Banko ir Bendrijos paskoliniams santykiams reglamentuoti netaikytina Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 274 patvirtintos Gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarkos nuostatų, nes Bendrijai suteikta paskola nelaikytina lengvatine; apie tai nurodė Vilniaus apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2A-513/2005. Kasatoriai patikslintame priešiniame ieškinyje nenurodė nė vieno ginčijamos hipotekos negaliojimo pagrindo ar CK straipsnio, reglamentuojančio sandorio negaliojimo pagrindus. Kasaciniame skunde kasatoriai taip pat nenurodė tikrojo savo reikalavimo, t. y. panaikinti ar pripažinti negaliojančia hipoteką, bet prašė patenkinti priešieškinį, kuriame, minėta, reikalavimo tinkamai nesuformuluota. Kasatoriai įgijo butą ir garažą jau įkeistame pastate, kurį pastačius ir suformavus naujus turtinius vienetus, hipotekos reikalavimas atsirado visiems šiems naujiems objektams, tarp jų ir butui (duomenys neskelbtini) bei garažui. Bendrija neįvykdė savo įsipareigojimų iki šiol, todėl kasatorių reikalavimai panaikinti hipoteką yra nepagrįsti. Kasatorių ir Bendrijos susitarimai neturi įtakos Banko teisei gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto vertės. Pagal 1964 m. CK 211 straipsnį įkeitimo teisė lieka galioti tuo atveju, kai įkeisto turto nuosavybė pereina kitam asmeniui. Hipotekos įstatymo 10 straipsnyje buvo nustatyta, kad, padalijus įkeistą nekilnojamąjį daiktą, hipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo esantiems nekilnojamojo turto objektams. Kadangi pagrindų išregistruoti hipoteką iš Hipotekos registro sąrašas yra išsamus ir nagrinėjamoje byloje nėra nė vieno CK 4.197 straipsnyje įtvirtinto hipotekos pasibaigimo pagrindo, tai išregistruoti ginčo buto ir garažo hipoteką būtų galima, tik pripažinus negaliojančia 1997 m. rugpjūčio 15 d. turto įkeitimo sutartį (jos dalį). Tokio reikalavimo byloje nepareikšta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą įkeisto daikto savininkas ar skolininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu įvykdytas skolinis įsipareigojimas. Įkeitimo teisė tarnauja pagrindinei prievolei užtikrinti, todėl įkeitimo teisė (hipoteka) ir kitos papildomos (šalutinės) teisės, atsirandančios iš pradinės prievolės, gali pasibaigti, pasibaigus pagrindinei prievolei CK šeštosios knygos IX skyriuje numatytais prievolių pabaigos pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje T. Ž. v. R. U., bylos Nr. 3K-3-865/2002, 2007 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Balgva“ v. BAB „Metalų komercija“, bylos Nr. 3K-3-3/2007). Šioje byloje Bendrijos prievolė pagal paskolos sutartį nepasibaigė, nes ji paskolos Bankui negrąžino. Sudarant su Bendrijos nariais gyvenamųjų namų statybos bendrijos sutartis gyvenamasis namas jau buvo įkeistas Bankui turto įkeitimo sutarties pagrindu. Tai, kad šiuo atveju nesilaikyta nustatytų procedūrų, neperkelta Bendrijos skolos dalies Bendrijos nariams ir nesudaryta skolos perkėlimo sutarčių, nepanaikina hipotekos gyvenamajam namui. Bankas neatsisakė hipotekos, todėl nėra CK 4.197 straipsnio 3 dalyje nustatyto pagrindo hipotekai gyvenamajam namui baigti. Pažymėtina taip pat tai, kad pagal CK 4.172 straipsnio 1 dalį dėl įkeisto nekilnojamojo daikto padalijimo hipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo suformuotiems nekilnojamiesiems daiktams. Ši nuostata nedraudžia susitarti dėl hipoteka įkeisto daikto padalijimo ir naujai atsiradusių daiktų išlaisvinimo nuo hipotekos pagal šalių susitartas ar įstatymo nustatytas aplinkybes. Jeigu gyvenamasis namas buvo įkeistas, tai nedraudžiama susitarti, kad, perduodant nuosavybės teisę į jame pastatytus butus tie bendrijos nariai, kurie atsiskaitė su bendrija, gali gauti savo pastatytą butą be jo įkeitimo hipoteka. Šiuo atveju Bendrija, Bankas ir Bendrijos nariai buvo susitarę skolos likutį po nuosavybės teisės į butus perdavimo padalyti Bendrijos nariams, kurie įgijo butus, atitinkamai įforminant hipoteką. Iš to išplaukia, kad jei bendrijos narys nuosavybės jam perdavimo metu nebuvo laikomas skolininku, tai nebuvo pagrindo įforminti hipotekos jo butui, o jis ar iš jo nuosavybės teisę perėmęs ir sąžiningai atsiskaitęs savininkas gali reikalauti išregistruoti hipoteką dėl atsiskaitymo pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2001 m. gruodžio 5 d. nutartimi negalėjo būti panaikinta hipoteka gyvenamajam namui, nesant CK 4.197 straipsnyje nustatytų pagrindų. Šiuo atveju pažymėtina svarbi ta aplinkybė, kad kasatoriai apskritai neginčijo viso namo (kaip daikto) įkeitimo Bankui, todėl netgi ir tuo atveju, jeigu nebūtų įregistruota atskirai kasatorių buto hipoteka Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 5 d. nutarties pagrindu, įkeitimas gyvenamajam namui būtų išlikęs iki Bendrija nebūtų įvykdžiusi prievolės Bankui.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir jų vertinimui nustatytą teisinį reguliavimą, prieina prie skirtingų išvadų dėl kasatorių S. D. su I. D. ir R. B. reikalavimų išsprendimo. Minėta, kad kasacinis teismas, peržiūrėdamas skundžiamus teismų sprendimą ir nutartį teisėtumo aspektu, yra saistomas žemesnės instancijos teismų nustatytų faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad vienašalis sandoris turi būti aiškinamas, vadovaujantis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklių, reglamentuotų CK 6.193–6.195 straipsniuose, suformuota ir išdėstyta atskirose civilinėse bylose priimtose nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „,Auksinis varnas“ v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje UAB „L. V.“ v. UAB „Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje UAB „BIVAINIS “ v. A. B. firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos-Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutarties civilinėje byloje UAB „Vilkaviškio agrotiekimas“ v. J. N., bylos Nr. 3K-3-406/2008; kt.). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė pirmiau išdėstytas taisykles, todėl netinkamai išaiškino Banko Rašto turinį, neatsižvelgė į jo sudarymo aplinkybes.

Nagrinėdami šią bylą, teismai tyrė Banko 2001 m. kovo 13 d. Raštą ir jį kvalifikavo kaip Banko sutikimą parduoti butą, bet ne kaip atsisakymą buto hipotekos. Kasatorė kasaciniame skunde teigia, kad Banko Raštas yra vienašalis sandoris; jam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios; hipotekos atsisakymu įsipareigoja tik Bankas (CK 1.63 straipsnio, 3, 4 dalys punktas). Banko valia aiškinama ir nustatinėjama tada, kai kyla neaiškumų dėl tokio sandorio pobūdžio, esmės, vienos ar kitos sąlygos tikrosios prasmės. Kasatorės vertinimu, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnio 1 dalį – vertindamas Banko Raštą objektyviuoju požiūriu, t. y. per protingo žmogaus etaloną, pastarajam iškėlė nepagrįstai bei neadekvačiai per aukštą standartą.

Šiuo aspektu pažymėtina reikšminga aplinkybė, kad kasatorė R. B. ir Bendrija nebuvo saistomos narystės teisinių santykių; kasatorė pirko butą iš trečiojo asmens J. L., kuris buvo Bendrijos narys ir sutarties pagrindu statėsi butą daugiabučiame name. Kasatorė nuosekliai teigė, kad siekė įsigyti hipotekos nesuvaržytą butą, ji žinojo, jog butas yra Bankui įkeistame name ir kad tokiu atveju viso pastato hipoteka apėmė ir esantį tame pastate butą, o šio buto pardavėjas J. L. yra visiškai atsiskaitęs su Bendrija, nes pateikė tai patvirtinančią pažymą. Kasatorė nurodo, kad šioje situacijoje ji buvo sąžiningas asmuo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad daikto įgijėjo sąžiningumo ar jo nesąžiningumo nustatymas yra ne teisės, bet fakto klausimas, tačiau šiuo atveju teisiškai reikšmingas yra sąžiningumo principas, sprendžiant, ar sąžiningas daikto įgijėjas gali būti atsakingas už pirminio savininko skolas. Bylos duomenimis, kasatorė sudarė buto pirkimo–pardavimo sutartį, elgdamasi apdairiai ir rūpestingai, nes ji išsiaiškino visas aplinkybes dėl buto hipotekos ir jos ankstesnio savininko įsiskolinimo. Tai reiškia, kad kasatorė ketino sukurti teisinius pirkimo–pardavimo santykius tik tada, kai bus išspręstas buto hipotekos klausimas. Dėl to objektyviąja prasme ji negali būti pripažinta nesąžininga. Bankas J. L. prašymu rengė 2001 m. kovo 13 d. raštą, kai hipoteka 1997 m. rugpjūčio 15 d. turto įkeitimo sutarties pagrindu visam namui (duomenys neskelbtini), apėmė ir butą (duomenys neskelbtini), kuris neturėjo savarankiškos hipotekos; butas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip savarankiškas objektas (unik. Nr. (duomenys neskelbtini). Bankas šias aplinkybes žinojo, todėl nepaneigtas kasatorės argumentas, kad, esant tokioms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, vienašaliame sandoryje Bankas išreiškė valią atsisakyti hipotekos ir išduoti buto savininkui tai patvirtinantį raštą, sukėlusį teisines pasekmes, nes pirkėja jį laikė atsisakymu hipotekos ir butą pirko, o pardavėjas jį pardavė. Kad kasatorė objektyviąja prasme pripažintina sąžininga daikto įgijėja, rodo ir ta aplinkybė, jog ji buto pardavėjui J. L. sumokėjo rinkos kaina. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad šiuo atveju turėjo būti taikoma CK 6.193 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta contra proferentem taisyklė, pagal kurią neaiškios, dviprasmiškos sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios ar parengusios šalies nenaudai, tokios sąlygos aiškinamos būtent taip, kaip jas galėjo suprasti adresatas. Apeliacinės instancijos teismo argumentai dėl Banko Rašto turinio aiškinimo pripažintini neatitinkančiais CK 6.193 straipsnyje nustatytų taisyklių. Vadinasi, kasatorė R. B., būdama sąžininga daikto įgijėja, gali prašyti pažeistas teises ginti, remdamasi Banko 2001 m. kovo 13 d. Raštu dėl atsiskaitymo, nes pirminis savininkas – buto pardavėjas – Banko buvo laikomas jam neskolingas. Net jeigu ir vėliau paaiškėjus, kad daikto pirminis savininkas yra skolingas, sąžiningas įgijėjas negali būti atsakingas už jo skolą ir nepraranda teisės reikalauti panaikinti hipoteką jo daiktui, kai jis sąžiningai atsiskaitė už jį, įgydamas nuosavybėn kaip neįkeistą. Tuo tarpu kasatoriai S. ir I. D. dėl vėliau išaiškėjusio neatsiskaitymo už paskolą negali remtis turto įgijimo be įkeitimo aplinkybe. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties dalys, kuriomis atmestas kasatorės R. B. reikalavimas, pakeičiamos. Taikant paskolos sutarties nuostatas, kad skola ir buto įkeitimas galimi tik skolingam asmeniui, kuris iš Bendrijos gavo butą nuosavybėn, o R. B. nuosavybės teisę įgijo iš tuo metu laikomo atsiskaičiusiu už paskolos dalį savininko, jos reikalavimas pagristas pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir 3 dalį.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad kiti kasaciniuose skunduose keliami klausimai nėra aktualūs, kartu pažymi, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimo Nr. 274 „Dėl gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo“ nuostatų aiškinimo klausimai nėra šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas, nes suteikta paskola nėra lengvatinė.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 ir 4 dalį, kasaciniam teismui priėmus naują sprendimą, yra iš naujo paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, jas priteisiant šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas iš bylą pralaimėjusios šalies. Ieškovė R. B. pirmosios instancijos teisme sumokėjo 6359,40 Lt žyminio mokesčio už turtinio ginčo išnagrinėjimą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas), už skelbimus laikraščiuose 880,40 Lt ir 4000 Lt advokato pagalbai (T. 3, b. l. 5; T. 5, b. l. 4-8, b. l. 9). Apeliaciniame procese ieškovė R. B. sumokėjo 4600 Lt žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 3000 Lt advokato pagalbai (T. 5, b. l. 135, T. 6, b. l. 108); kasaciniame teisme ieškovė sumokėjo 1784 Lt žyminį mokestį už kasacinį skundą (T. 6, b. l. 213). Taigi ieškovė R. B. patyrė iš viso 20 623,80 Lt bylinėjimosi išlaidų. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, yra 455,65 Lt (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. pažyma). Naikinant pirmosios instancijos teismo sprendimo ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuriomis ieškovės R. B. ieškinys atmestas, o atsakovo AB „Swedbank“ priešieškinio reikalavimas nukreipti skolos išieškojimą į ieškovei R. B. nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu tenkintas, ir ieškovės R. B. ieškinio reikalavimus tenkinant, atsakovo priešieškinio – atmetant, ieškovei bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovo (CPK 93 straipsnis). Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, priteisiamos, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio, todėl sprendžia, jog ieškovei iš atsakovo priteistina 7000 Lt atstovavimo išlaidų, taip pat patirtos 12 743,40 Lt žyminio mokesčio už ieškinį, taip pat apeliacinį ir kasacinį skundus išlaidos. Iš atsakovo AB „Swedbank“ ieškovei priteistina iš viso 20 623,80 Lt bylinėjimosi išlaidų, į valstybės biudžetą – 227,83 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme; šių išlaidų dalis – 227,83 Lt – priteistina lygiomis dalimis iš atsakovų S. D. ir I. D., kurių kasacinis skundas netenkintas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 79, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutarties tas dalis, kuriomis, pakeitus Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimo dalį, nustatyta, kad ieškovo AB „Swedbank“ reikalavimo dėl 59 459,54 Lt skolos su palūkanomis išieškojimas nukreipiamas į ieškovei R. B. priklausantį butą (duomenys neskelbtini) pagal Hipotekos skyriaus prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2006 m. sausio 5 d. nutartimi Nr. 618NE/2005 nustatytą išieškojimo eiliškumą ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 9 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovės R. B. ieškinio reikalavimas pripažinti pasibaigusia buto (duomenys neskelbtini) hipoteką ir išregistruoti ją iš hipotekos registro ir priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir dėl šių reikalavimų priimti naują sprendimą. Ieškovės R. B. ieškinį tenkinti, pripažinti buto, unik. Nr. (duomenys neskelbtini), hipoteką pasibaigusia ir išregistruoti ją iš Hipotekos registro.

Kitas Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš atsakovo AB „Swedbank“ j. a. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, banko kodas 73000, ieškovei R. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 20 623,80 Lt (dvidešimt tūkstančių šešis šimtus dvidešimt tris litus 80 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti į valstybės biudžetą išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme: iš atsakovų S. D., a. k. (duomenys neskelbtini) ir I. D., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 227,83 Lt (du šimtus dvidešimt septynis litus 83 ct), iš atsakovo AB „Swedbank“ j. a. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, banko kodas 73000 – 227,83 Lt (du šimtus dvidešimt septynis litus 83 ct).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Česlovas Jokūbauskas

Algis Norkūnas

Pranas Žeimys