Civilinė byla Nr. 3K-3-381/2011
Teisminio proceso Nr. 2-40-3-00188-2009-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 34.5; 34.7; 114.11; 128.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 11 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės ir Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens R. E S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 2 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. V. W. pareiškimą dėl juridinių faktų nustatymo; suinteresuoti asmenys – R. E S., Marijampolės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Šakių savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyrius.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Byloje sprendžiami palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai jį valdyti, įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo klausimai.
Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, t. y. kad ji yra M. V.(M. V.) duktė S. V. ir kad ji, pradėdama faktiškai valdyti turtą, priėmė po tėvo M. V. mirties (2005 m. gegužės 20 d.) atsiradusį palikimą – (duomenys neskelbtini) esančius žemės sklypus. Pareiškėja nurodė, kad ji gyvena JAV ir yra susituokusi su šios šalies piliečiu, todėl pareiškėjos vardas ir pavardė, įrašyti pase (S. V. W.), skiriasi nuo įrašytųjų pareiškėjos gimimo dokumentuose (S. V.). Pareiškėjos teigimu, po tėvo mirties ji buvo atvykusi į Lietuvą, rūpinosi paveldėtu turtu, bendravo su žemę tvarkyti įgaliotu asmeniu A. M., 2007 m. balandžio 7 d. sudarė žemės nuomos sutartį su ūkininku A. B. Pareiškėjos nuomone, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad ji priėmė palikimą, pradėdama faktiškai jį valdyti.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė
Šakių rajono apylinkės teismas 2010 m. kovo 22 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
Teismas nustatė, kad tiek iki tėvo M. V. mirties, tiek ir po to pareiškėja rūpinosi tėvams priklausiusia žeme, esančia (duomenys neskelbtini): nuo 1999 metų nuolat atvykdavo į Lietuvą, žemę prižiūrintiems asmenims duodavo nurodymus, kaip elgtis, 2007 m. balandžio 7 d. sudarė miško ir žemės nuomos sutartis, įgaliojo A. M. rūpintis palikimu, teikti pareiškėjai apie jį informaciją. Teismas sprendė, kad, taip elgdamasi, pareiškėja vykdė pareigą rūpintis paramos reikalingais tėvais, vėliau – jų paliktu turtu, bet nesiekė valdyti jo kaip savo nuosavybės. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo pareiškėja neatliko palikimo priėmimo veiksmų, patvirtinančių, jog ji siekia priimti palikimą: neatvyko į tėvo laidotuves, apie tai, kad perima žemės valdymą, paskambinusi pranešė svetimam asmeniui - A. M. seseriai, tik 2005 m. spalio mėn. parašė laišką A. M., domėdamasi palikimo reikalais. Teismas vertino kaip neįrodytas aplinkybes, kad už žemę buvo mokami nuomos ir kiti mokesčiai, nes byloje nepateikta jokių tai patvirtinančių įrodymų. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėja priėmė palikimą, pradėdama faktiškai jį valdyti. Pasisakydamas dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja yra M. V. duktė, teismas nurodė, jog pareiškėjos gimimo akte yra įrašas, patvirtinantis jos giminystės santykius su M. V., tačiau tiek pareiškėjos, tiek M. V. asmens duomenys yra netikslūs. Dėl to teismas sprendė, kad jis negali nustatyti giminystės fakto, todėl šią bylos dalį nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos S. V. W. apeliacinį skundą, 2011 m. vasario 2 d. nutartimi Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimą pakeitė – panaikino sprendimo dalį, kuria netenkintas reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai valdyti turtą, – ir šį reikalavimą tenkino: nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja S. V. W. po tėvo M. V. mirties (2005 m. gegužės 20 d.) priėmė atsiradusį palikimą, pradėdama faktiškai valdyti paveldėtą turtą.
Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja, nors šiuo metu ir rūpinasi savo tėvo palikimu, per įstatymo nustatytą trijų mėnesių terminą neatliko veiksmų, kurie patvirtintų palikimo priėmimo, pradėjus faktiškai valdyti turtą, faktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, kad, praėjus kelioms dienoms po M. V. mirties, pareiškėja paskambino B. M. (dar pareiškėjos tėvų įgalioto tvarkyti žemės reikalus A. M. seseriai) ir pasakė, kad ji toliau rūpinsis žeme ir ją valdys, taip pat kad pareiškėja po tėvo mirties telefonu, laiškais ir internetu tęsė bendravimą su A. M., niekada nepaliko ginčo žemės be priežiūros, ją nuomojo ir mokėjo už ją mokesčius, sudaro pagrindą išvadai, jog pareiškėja per įstatyme nustatytą trijų mėnesių terminą, pradėdama faktiškai valdyti turtą, priėmė palikimą po savo tėvo mirties. Teisėjų kolegijos nuomone, tos aplinkybės, kad pareiškėja iš JAV į Lietuvą atvyko praėjus metams po tėvo mirties, taip pat kad 2005 m. spalio mėn. rašė laišką A. M., paklausdama jo, ar nereikalingi pinigai žemės mokesčiui sumokėti, nors byloje nėra įrodymų, jog tokie mokesčiai buvo mokami, nepaneigia šios išvados; pareiškėjos veiksmai patvirtina, kad ji po tėvo mirties likusį nekilnojamąjį turtą ėmė valdyti kaip savo ir laikė save turto savininke. Aplinkybes, kad pareiškėja 2007 m. balandžio 7 d. sudarė ginčo žemės nuomos sutartį su A. B. ir surašė įgaliojimą A. M., teisėjų kolegija vertino kaip aktyvių, niekada nenutrūkusių veiksmų, nukreiptų į palikimo priėmimą, tęsinį. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos duomenimis, taip pat atsižvelgdama į tai, kad suinteresuoti asmenys dėl to nekelia ginčo, nustatė, jog pareiškėja yra mirusiojo M. V. duktė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo R. E S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 2 d. nutartį ir palikti galioti Šakių rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 22 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 5.50 straipsnio 2 dalies, 5.51 straipsnio 1 dalies normas ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Pagal kasacinio teismo praktiką asmuo, nurodydamas, kad jis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai valdyti turtą, turi įrodyti, jog jis kaip įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, išreiškiančius jo valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ir pradėjo valdyti palikėjo turtą kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. sausio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. J. ir kt. v. T. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-7/2001; 2001 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-442/2001; kt.). Nagrinėjamu atveju vienintelis veiksmas, kurį pareiškėja atliko per CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą, yra jos skambutis telefonu liudytojai B. M., kurio metu ji užsiminė, kad toliau rūpinsis tėvų žeme. Kitas, anot pareiškėjos, su palikimu susijęs veiksmas – 2005 m. spalio mėn. rašytas laiškas B. M., atliktas jau pasibaigus palikimo priėmimo terminui. Kasatorės nuomone, tokie pareiškėjos veiksmai negali būti vertinami kaip palikimo priėmimas, rūpinimasis turtu kaip savu. Nusiteikimas ir ketinimas ateityje rūpintis žeme, net ir pareikštas kitiems asmenims, nepatvirtina įpėdinio valios priimti palikimą ir negali jo subjektyvios teisės perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe.
2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismas byloje surinktus įrodymus vertino vienašališkai, neobjektyviai, nemotyvuotai atmetė kasatorės atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus, todėl padarė neteisingas ir nepagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kada veiksmai, kuriuos jis vertino kaip palikimo priėmimą, buvo atlikti ir kokią jie turi reikšmę juridiniam faktui nustatyti. Liudytojų teiginiai apie tai, kad pareiškėja perėmė žemę, ja rūpinosi ir domėjosi, rašydama laiškus ir skambindama, yra abstraktūs ir iš jų turinio negalima daryti išvados, ar buvo atlikti aktyvūs įpėdinio veiksmai, kuriais siekiama įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, ar jie atlikti nepasibaigus terminui palikimui priimti. Pareiškėja pati patvirtino, kad į Lietuvą pirmą kartą atvyko, praėjus porai metų po tėvo mirties, laišką A. M. parašė 2005 m. spalio mėn., t. y. praėjus šešiems mėnesiams po M. V. mirties, o žemės nuomos sutartį su A. B. sudarė 2007 m. balandžio 7 d. Kasatorės teigimu, pareiškėja neįrodė, kad ji rūpinosi tėvų žeme. Kasatorė prižiūrėjo ir slaugė į Lietuvą grįžusį tėvą, buvo įgaliota tvarkyti visus jo reikalus.
3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 5.75 straipsnio. Pareiškėja yra užsienio valstybės pilietė, o pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 3 punktą žemės ūkio paskirties žemės užsienio subjektai negali įgyti nuosavybės teise. Tokiu atveju turi būti taikoma CK 5.75 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad toks įpėdinis gali pretenduoti tik į pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą žemę. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja priėmė palikimą, pradėdama faktiškai jį (žemės ūkio paskirties žemę) valdyti, kai ji, kaip užsienio valstybės pilietė, negalėjo teisėtai palikimą sudarančio turto valdyti, naudoti ir juo disponuoti.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus turtą valdyti
Mirus palikėjui, įvyksta universalus jo turtinių teisių ir pareigų bei kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams. Teisių ir pareigų perėjimo universalumas reiškia, kad įpėdiniui pereina visos palikėjui priklausiusios teisės ir pareigos, nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis apie jas žinojo, ar ne. Pažymėtina, kad palikimo atsiradimo faktas savaime nuosavybės teisės į palikimą įpėdiniui nesukuria. Įpėdinis, norėdamas įgyti palikimą, turi jį priimti. Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris, kuriuo įpėdinis išreiškia savo valią perimti palikėjo teises ir pareigas. Įpėdinio valia priimti palikimą turi būti išreiškiama įstatymo nustatytais būdais ir terminais. Įstatymo įtvirtinta keletas alternatyvių palikimo priėmimo būdų: įpėdinis kreipiasi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo, paduoda palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą dėl palikimo priėmimo arba pradeda faktiškai valdyti paveldėtą turtą (CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Šie veiksmai turi būti atliekami per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.50 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldėtą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą. Faktą, kad asmuo priėmė palikimą, pradėjęs faktiškai jį valdyti, nustato teismas, atsižvelgdamas į CK nustatytus ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus. Pagal CK 5.51 straipsnio 1 dalį įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo turtą valdyti, juo rūpintis kaip savo turtu (daiktą valdo, jį naudoja, prižiūri, juo disponuoja, moka atitinkamus mokesčius, kreipiasi į teismą, išreikšdamas valią priimti palikimą, prašydamas paskirti palikimo administratorių ir pan.). Esminės šios normos aiškinimo ir taikymo taisyklės suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse. Pirma, priimti palikimą, pradedant faktiškai jį valdyti, galima tik aktyviais veiksmais, antra, tokie veiksmai atliekami, siekiant išreikšti valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, trečia, įpėdinis valdo turtą kaip savo ir laiko save turto savininku (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. L. v. A. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-382/2010; 2010 m. gruodžio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje S. B. ir kt. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-487/2010; kt.). Taigi teismas, spręsdamas, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, turi nustatyti, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais ir pan. Pažymėtina, kad reikšmingų bylos teisiniam rezultatui faktinių aplinkybių nustatymas ir vertinimas atliekamas, atsižvelgiant į konkrečią bylos situaciją.
Nagrinėjamoje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad pareiškėja tiek iki tėvų mirties, tiek ir po to rūpinosi jiems priklausiusia žeme, esančia (duomenys neskelbtini): nuo 1999 metų nuolat atvykdavo į Lietuvą, žemę prižiūrintiems asmenims duodavo nurodymus, kaip elgtis; po tėvo M. V. mirties (2005 m. gegužės 20 d.) pareiškėja skambino įgalioto rūpintis žemės reikalais A. M. seseriai ir nurodė, kad perima žemės valdymą ir toliau ja rūpinsis, rašė A. M. ir jo seseriai elektroninius laiškus, bendravo telefonu, 2007 m. balandžio 7 d. sudarė su A. B. žemės nuomos sutartį, tą pačią dieną pareiškėja įgaliojo A. M. rūpintis palikimu, teikti pareiškėjai apie jį informaciją. Pirmosios instancijos teismas tokį pareiškėjos elgesį vertino kaip pagalbos tėvams, kurią ji teikė iki jų mirties, tąsą, tėvų valios vykdymą, bet ne siekį valdyti palikimą kaip savo nuosavybę. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu nustatytų aplinkybių vertinimu ir sprendė, kad pareiškėjos po palikimo atsiradimo atliktų veiksmų visuma sudaro pagrindą išvadai, jog ji priėmė palikimą, pradėdama faktiškai jį valdyti.
Pirmosios instancijos teismas savo išvadas grindė tuo, kad pareiškėja per trijų mėnesių laikotarpį neatliko aktyvių veiksmų, patvirtinančių, jog ji siekia įgyti nuosavybės teisę į palikimą. Kaip vieną iš kasacinio skundo argumentų šią aplinkybę nurodo ir kasatorė. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju būtina atkreipti dėmesį į keletą aspektų. Pirma, sutiktina su tuo, kad vien tai, jog įpėdinis tęsė naudojimąsi turtu ir turto priežiūrą, pradėtus iki palikėjo mirties tokiu pagrindu, kuris nesukuria nuosavybės teisės, vienareikšmiškai nepatvirtina įpėdinio valios teisę naudotis turtu perkelti į kokybiškai naują stadiją – naudojimąsi, valdymą ir disponavimą turtu kaip nuosavybe (2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje B. O. S. v. R. S., bylos Nr. 3K-3-547/2008; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. ir kt. v. N. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-600/2009; 2010 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Č. G. ir kt. v. O. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-487/2010). Tačiau savaime aplinkybė, kad pareiškėja iki tėvų mirties rūpinosi palikimą sudarančiu turtu, nereiškia, jog ir po tėvų mirties pareiškėjos atlikti su ginčo žemės priežiūra susiję veiksmai buvo tik tėvams teiktos pagalbos tąsa ir jog pareiškėja nesiekė įgyti palikimo nuosavybės teise. Minėta, kad išvadą, ar įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, galima padaryti tik išanalizavus ir įvertinus reikšmingų aplinkybių visumą, o ne remiantis tik viena iš jų. Antra, byloje nustatyta, kad netrukus po tėvo M. V. mirties pareiškėja skambino įgalioto rūpintis žeme B. M. seseriai ir pranešė, kad ji perima žemės valdymą ir toliau ja rūpinsis. Ta aplinkybė, kad pareiškėja savo valią pareiškė ne giminaičiui, neturi nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės, nes palikimo priėmimui, pradėjus faktiškai valdyti turtą, konstatuoti yra reikšmingas įpėdinio valios išreiškimas aktyviais veiksmais. Tokie veiksmai giminaičiams gali būti žinomi arba ne, bet įpėdinis neturi pareigos apie jų atlikimą jiems pranešti. Kitas svarbus aspektas yra tas, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog, sprendžiant, ar įpėdinis priėmė palikimą, gali būt reikšmingi asmens veiksmai, atlikti ir po nustatyto termino nuo palikimo atsiradimo, nes jie gali rodyti asmens nuoseklumą ar prieštaringumą. Iš to teismas daro išvadas dėl asmens teikiamų įrodymų patikimumo, nes gali patikėti aiškinimais, kurie kartu su vėlesniais veiksmais yra logiški ir nuoseklūs, bet gali atmesti dėl nenuoseklumo kaip nepatikimus ir neįrodytus aiškinimus, prieštaraujančius vėlesniems veiksmams ir aiškinimams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. G. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-586/2007). Tai reiškia, kad pareiškėja, įrodinėdama, jog po tėvo mirties ji priėmė palikimą, pradėdama faktiškai jį valdyti, galėjo remtis, be kita ko, savo veiksmais, atliktais po įstatymo nustatyto termino, o teismas – juos vertinti kartu su kitomis reikšmingomis aplinkybėmis. Byloje nustatyta, kad pareiškėja po tėvo M. V. mirties aktyviai domėjosi ir rūpinosi palikimą sudarančiu turtu, per įgaliotus asmens jį prižiūrėjo, nuomojo dirbamą žemę ir pan. Teisėjų kolegijos nuomone, ta aplinkybė, kad tik dalį palikimo priėmimą, pradėjus faktiškai valdyti turtą, patvirtinančių veiksmų pareiškėja atliko per įstatymo nustatytą terminą, nesudaro pagrindo spręsti, jog tokie veiksmai iš viso nebuvo atlikti ir jog pareiškėja neišreiškė savo valios valdyti palikimo kaip savo.
Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas byloje pateiktus įrodymus, pažeidė CPK 185 straipsnio normas. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir iš naujo faktų nenustatinėja (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pasisako tik dėl to, ar teismai tinkamai aiškino ir taikė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Pažymėtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis); faktinė aplinkybė pripažįstama nustatyta, kai yra pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad ji egzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai tyrė ir vertino byloje pateiktus įrodymus ir pateikė savo nesutikimo su pirmosios instancijos teismo atliktu nustatytų aplinkybių teisiniu įvertinimu motyvus. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino byloje nustatytų aplinkybių taip, kaip būtų palankiau kasatorei, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklės.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos veiksmų, atliktų per palikimui priimti skirtą laikotarpį ir po jo, visuma sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėja priėmė po tėvo mirties atsiradusį palikimą, pradėdama faktiškai jį valdyti, ir nepažeidė palikimo priėmimą tokiu būdu bei įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų.
Dėl užsienio valstybės piliečių teisės paveldėti žemės ūkio paskirties žemę (CK 5.75 straipsnis)
Kasatorės nuomone, pareiškėjos prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji priėmė palikimą, pradėdama faktiškai jį valdyti, negalėtų būti tenkinamas, be kita ko, dėl tos priežasties, jog pareiškėja yra užsienio valstybės – Jungtinių Amerikos Valstijų – pilietė, ir negali nuosavybės teise įgyti žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje; būtent šios paskirties žemė sudaro palikimą, dėl kurio vyksta ginčas byloje.
Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo (2003 m. kovo 20 d. įstatymo redakcija) 9 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad užsienio subjektai negali įsigyti nuosavybės teise žemės ūkio paskirties žemės. Šio draudimo galiojimui įstatymų leidėjas buvo nustatęs septynerių metų pereinamąjį laikotarpį (Įstatymo 17 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. birželio 30 d. rezoliucijoje,,Dėl draudimo užsienio subjektams įsigyti žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemę“ pareiškė, kad Europos Komisijos 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 2011/240/ES pereinamasis laikotarpis pratęstas iki 2014 m. balandžio 30 d. ir iki šio laikotarpio pabaigos sandoriai su užsienio subjektais dėl žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemės įsigijimo negali būti sudaromi.
CK 5.75 straipsnyje įtvirtinta, kad jeigu žemę paveldi įpėdinis, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali turėti nuosavybės teisės į žemę, jis įgyja teisę tik į pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą žemę. Žemė pagal įpėdinio pateiktą paveldėjimo teisės liudijimą parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka įpėdinio nurodytam pirkėjui arba aukcione. Gauta suma išmokama įpėdiniui, atskaičius pardavimo arba aukciono organizavimo išlaidas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. balandžio 18 d. nutarimu Nr. 475 patvirtintos Žemės sklypų, kuriuos paveldėjo įpėdiniai, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negalintys turėti nuosavybės teisių į žemę, pardavimo taisyklės (2005 m. rugsėjo 23 d. redakcija) (toliau – Taisyklės), kurių 2 punkte nustatyta, kad notaras privačios žemės savininko įpėdinio prašymu CK nustatyta tvarka išduoda paveldėjimo teisės liudijimą, kuriame nurodo, jog privačios žemės savininko įpėdinis, paveldėjęs žemės sklypą ar jo dalį, turi teisę į pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą žemės sklypą ar jo dalį, o jeigu žemės sklypą paveldėjo keli privačios žemės savininko įpėdiniai, – papildomai nurodoma, kokios žemės sklypo dalys jiems tenka. Privačios žemės savininko įpėdinis, gavęs paveldėjimo teisės liudijimą, kreipiasi pagal žemės sklypo buvimo vietą į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinį padalinį su prašymu parduoti paveldėtą žemės sklypą jo nurodytam pirkėjui arba aukcione (Taisyklių 3 punktas).
Sisteminis nurodytų teisės aktų nuostatų aiškinimas sudaro pagrindą išvadai, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą užsienio subjektai negali nuosavybės teise turėti žemės ūkio paskirties žemės Lietuvoje, tačiau gali ją paveldėti bendraisiais įstatyme nustatytais pagrindais. Tai reiškia, kad užsienio valstybės piliečiui kreipusis į teismą Lietuvoje dėl palikimo priėmimo, faktiškai pradėjus valdyti turtą, fakto nustatymo ir teismui tokį prašymą patenkinus, notaras nustatyta tvarka išduoda įpėdiniui paveldėjimo teisės liudijimą, kuriame nurodo, kad įpėdinis turi teisę į pinigų sumą, gautą pardavus paveldėtą žemę, ir toks paveldėjimo teisės liudijimas yra pagrindas įpėdiniui kreiptis į kompetentingą instituciją ir pradėti žemės pardavimo procesą. Taigi atmestinas kaip nepagrįstas kasacinio skundo argumentas, kad pareiškėja, būdama užsienio valstybės pilietė, negalėjo paveldėti po tėvo M. V. mirties atsiradusio palikimo, kurį sudaro žemės ūkio paskirties žemė. Pažymėtina ir tai, kad, remiantis bylos duomenimis, pareiškėja yra išsaugojusi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi nustatytomis aplinkybėmis ir aktualiomis ginčui spręsti teisės aktų nuostatomis, konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo skundžiamai apeliacinės instancijos teismo nutarčiai panaikinti ar pakeisti (CPK 346 straipsnis).
Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme
Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 63,68 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, netenkinus kasacinio skundo, priteistinas iš kasatorės.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš suinteresuoto asmens R. E S. valstybei 63,68 Lt (šešiasdešimt tris litus 68 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Sigita Rudėnaitė
Juozas Šerkšnas
