Baudžiamoji byla Nr. 2K-318-489/2018
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-38585-2015-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1; 1.2.29.1.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Aldonos Rakauskienės ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
nuteistajam N. K.,
nuteistojo gynėjui Raimondui Kivyliui,
nuteistojo juridinio asmens UAB „A“ (reorganizuota į UAB „AG“) atstovui L. K.,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. K. gynėjo advokato Raimondo Kivyliaus ir nuteistojo juridinio asmens UAB „AG“ direktoriaus G. R. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 22 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:
N. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant N. K. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Juridinis asmuo UAB „A“ (reorganizuota į UAB „AG“) nuteistas pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį 400 MGL (15 060 Eur) dydžio bauda, pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – 400 MGL (15 060 Eur) dydžio bauda.
Nukentėjusiųjų A. J. L. ir V. P. civiliniai ieškiniai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, ir nuteistojo, jo gynėjo bei UAB „AG“ atstovo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. N. K. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, o juridinis asmuo UAB „A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nuteisti už tai, kad pagamino netikrą dokumentą ir šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo, dėl to buvo padaryta didelė žala, t. y.: UAB „A“ direktorius N. K., turėdamas teisę atstovauti, priimti sprendimus bendrovės vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas UAB „A“ vardu, naudai ir interesais, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2014 m. kovo 21 d., panaudodamas kompiuterinę techniką, pagamino 2014 m. kovo 21 d. Atitikties deklaraciją Nr. 01, kurioje nurodė melagingus duomenis apie tai, kad pakabinama diskinė šienapjovė (modelis GX265) atitinka standartų LST EN ISO 4254-12:2012 bei Mašinų direktyvos 2006/42/EB nuostatas, ir nurodė šią atitiktį patvirtinantį dokumentą „Certificate of adequacy Nr. GB/1067/3213/11“, išduotą 2011 m. vasario 22 d., taip pat pagamino 2014 m. kovo 21 d. Atitikties deklaraciją Nr. 01, kurioje nurodė melagingus duomenis apie tai, kad pakabinama diskinė šienapjovė (modelis GX265) atitinka standartų LST EN ISO 4254-12:2012 bei Mašinų direktyvos 2006/42/EB nuostatas, ir nurodė šią atitiktį patvirtinantį dokumentą „Verification of Compliance Nr. EC.1282.OE140224. WRM0608“, taip pat pagamino 2014 m. kovo 21 d. Atitikties deklaraciją Nr. 01, kurioje nurodė melagingus duomenis apie tai, kad pakabinama diskinė šienapjovė (modelis GX265) atitinka standartų LST EN ISO 4254-12:2012 bei Mašinų direktyvos 2006/42/EB nuostatas, ir laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 21 d. iki 2014 m. liepos 12 d. pateikė šiuos žinomai netikrus dokumentus Lietuvos ūkininkams prie sudarytų pirkimo–pardavimo bei lizingo (išperkamosios nuomos) sutarčių, taip padarydamas pastariesiems didelę žalą.
2. N. K. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o juridinis asmuo UAB „A“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad apgaule UAB „A“ naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, t. y.: UAB „A“ direktorius N. K., turėdamas teisę atstovauti, priimti sprendimus bendrovės vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikdamas UAB „A“ vardu, naudai ir interesais, siekdamas apgaule UAB „A“ vardu įgyti didelės vertės svetimą turtą, savo įkeltame tinklalapyje www.Pagro.cz (čekų kalba) bei reklaminiuose lankstinukuose platino tikrovės neatitinkančią informaciją apie parduodamas tariamai čekų gamybos šienapjoves, pavadinimu „P“, nurodė, kad UAB „A“ yra „P“ atstovė, laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d., veikdamas per UAB „A“ vadybininkus D. Ū., A. Ž. ir komercijos direktorių L. K., nesuvokusius nusikalstamos veikos pobūdžio, siūlė Lietuvos ūkininkams įsigyti tariamai čekų gamybos šienapjoves pavadinimu „P“ garantuodamas, kad prekė yra kokybiška, techniškai tvarkinga bei atitinkanti Europos Bendrijos atitikties deklaracijai keliamus reikalavimus, sertifikuota, pateikdamas pirmiau nurodytus pagamintus netikrus dokumentus, pagal (duomenys neskelbtini) surašytas pirkimo–pardavimo bei lizingo (išperkamosios nuomos) sutartis Lietuvos ūkininkams pardavė Kinijoje pagamintas šienapjoves RXDRM-255 ir tokiu būdu apgaule, akivaizdžiai klaidindamas, užvaldė didelės vertės – 575 353,52 Lt (166 633,90 Eur) – svetimą turtą, t. y. pagal 2014 m. sausio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 00921 tarp UAB „A“ ir Z. S. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 11 979 Lt (3469,36 Eur); pagal 2014 m. sausio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 02007 tarp UAB „A“ ir S. Ž. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 12 000 Lt (3475,44 Eur); pagal 2014 m. vasario 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01011 tarp UAB „A“ ir V. U. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 12 100 Lt (3504,40 Eur); pagal 2014 m. vasario 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01014 tarp UAB „A“ ir S. T. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 12 100 Lt (3504,40 Eur); pagal 2014 m. vasario 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01104 tarp UAB „A“ ir S. M. apgaule užvaldė pastarosios pinigus – 12 100 Lt (3504,40 Eur); pagal 2014 m. vasario 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01014 tarp UAB „A“ ir J. B. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 13 100 Lt (3854,84 Eur); pagal 2014 m. vasario 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 001013 tarp UAB „A“ ir R. B. apgaule užvaldė pastarosios pinigus – 11 000 Lt (3185,82 Eur); pagal 2014 m. vasario 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 00930 tarp UAB „A“ ir D. S. apgaule užvaldė pastarosios pinigus – 11 979 Lt (3469,36 Eur); pagal 2014 m. vasario 15 d. lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį Nr. 01020 tarp UAB „A“ ir J. A. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 13 519,38 Lt (3915,48 Eur); pagal 2014 m. vasario 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01108 tarp UAB „A“ ir V. B. apgaule užvaldė pastarosios pinigus – 11 050 Lt (3200,30 Eur); pagal 2014 m. vasario 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01022 tarp UAB „A“ ir M. Ž. apgaule užvaldė pastarosios pinigus – 9 000 Lt (2 606,58 Eur); pagal 2014 m. vasario 17 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01109 tarp UAB „A“ ir V. D. apgaule užvaldė pastarosios pinigus – 12 100 Lt (3504,40 Eur); pagal 2014 m. vasario 17 d. lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį Nr. 01033 tarp UAB „A“ ir K. S. apgaule užvaldė pastarosios pinigus – 13 519,38 Lt (3915,48 Eur); pagal 2014 m. vasario 24 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01029 tarp UAB „A“ ir V. P. apgaule užvaldė pastarosios pinigus – 12 100 Lt (3504,40 Eur); pagal 2014 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01030 tarp UAB „A“ ir E. P. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 11 000 Lt (3185,82 Eur); pagal 2014 m. vasario 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01032 tarp UAB „A“ ir A. O. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 12 100 Lt (3504,40 Eur); pagal 2014 m. vasario 26 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01032 tarp UAB „A“ ir A. K. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 12 050 Lt (3489,92 Eur); pagal 2014 m. vasario 27 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 02014 tarp UAB „A“ ir A. S. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 11 050 Lt (3200,30 Eur); pagal 2014 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01118 tarp UAB „A“ ir V. P. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 13 519,38 Lt (3915,48 Eur); pagal 2014 m. vasario 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 00994 tarp UAB „A“ ir J. Z. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 11 000 Lt (3185,82 Eur); pagal 2014 m. vasario 28 d. lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį Nr. 01035 tarp UAB „A“ ir R. Ž. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 13 519,38 Lt (3915,48 Eur); pagal 2014 m. kovo 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01124 tarp UAB „A“ ir D. A. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 12 100 Lt (3 504,40 Eur); pagal 2014 m. kovo 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01128 tarp UAB „A“ ir A. B. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 12 705 Lt (3679,62 Eur); pagal 2014 m. kovo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01048 tarp UAB „A“ ir R. J. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 12 100 Lt (3504,40 Eur); pagal 2014 m. kovo 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01129 tarp UAB „A“ ir A. D. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 10 500 Lt (3041,01 Eur); pagal 2014 m. balandžio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01061 tarp UAB „A“ ir J. A. L. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 12 260 Lt (3550,74 Eur); pagal 2014 m. balandžio 14 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01064 tarp UAB „A“ ir E. L. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 13 310 Lt (3854,84 Eur); pagal 2014 m. balandžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01069 tarp UAB „A“ ir N. K. apgaule užvaldė pastarosios pinigus – 12 000 Lt (3475,44 Eur); pagal 2014 m. balandžio 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01076 tarp UAB „A“ ir R. B. apgaule užvaldė pastarosios pinigus – 12 260 Lt (3 550,74 Eur); pagal 2014 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01080 tarp UAB „A“ ir K. S. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 12 100 Lt (3504,40 Eur); pagal 2014 m. gegužės 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01148 tarp UAB „A“ ir A. M. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 12 260 Lt (3550,74 Eur); pagal 2014 m. gegužės 6 d. lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį Nr. 01016 tarp UAB „A“ ir G. N. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 17 884,30 Lt (5179,65 Eur); pagal 2014 m. gegužės 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01081 tarp UAB „A“ ir V. Ž. apgaule užvaldė pastarosios pinigus – 12 260 Lt (3550,74 Eur); pagal 2014 m. gegužės 9 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01083 tarp UAB „A“ ir R. J. apgaule užvaldė pastarosios pinigus – 13 310 Lt (3854,84 Eur); pagal 2014 m. gegužės 12 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01151 tarp UAB „A“ ir J. P. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 13 310 Lt (3854,84 Eur); pagal 2014 m. gegužės 15 d. lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį Nr. 01087 tarp UAB „A“ ir K. K. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 13 310 Lt (3854,84 Eur); pagal 2014 m. gegužės 19 d. lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį Nr. 01025 tarp UAB „A“ ir A. J. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 13 309,98 Lt (3854,84 Eur); pagal 2014 m. gegužės 23 d. lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį Nr. 02017 tarp UAB „A“ ir V. Ū. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 12 100 Lt (3504,40 Eur); pagal 2014 m. kovo 13 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01127 tarp UAB „A“ ir A. M. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 12 000 Lt (3475,44 Eur); pagal 2014 m. gegužės 23 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01091 tarp UAB „A“ ir S. K. apgaule užvaldė pastarosios pinigus – 17 288,72 Lt (5007,16 Eur); pagal 2014 m. gegužės 28 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 02018 tarp UAB „A“ ir S. P. apgaule užvaldė V. P. pinigus – 13 310 Lt (3854,84 Eur); pagal 2014 m. gegužės 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 02020 tarp UAB „A“ ir V. K. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 13 310 Lt (3854,84 Eur); pagal 2014 m. birželio 16 d. lizingo (išperkamosios nuomos) sutartį Nr. 01204 tarp UAB „A“ ir N. L. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 13 310 Lt (3854,84 Eur); pagal 2014 m. liepos 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01222 tarp UAB „A“ ir J. R. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 13 310 Lt (3854,84 Eur); pagal 2014 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01233 tarp UAB „A“ ir E. K. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 13 310 Lt (3854,84 Eur); pagal 2014 m. gruodžio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 01196 tarp UAB „A“ ir K. Š. apgaule užvaldė pastarojo pinigus – 13 310 Lt (3854,84 Eur).
II. Kasacinių skundų argumentai
3. Kasaciniu skundu nuteistojo N. K. gynėjas advokatas R. Kivylius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad N. K. nepadarė nusikaltimo, nurodyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padaryta tiesiogiai tiriant bylos duomenis teismo posėdžiuose, kuriuose apklaustas 51 asmuo (nukentėjusieji ir liudytojai), visi jie davė išsamius atsakymus ne tik į prokuroro, bet ir į teismo bei gynybos pateiktus klausimus. Įrodymų tyrimo metu teisme buvo atskleisti atlikto ikiteisminio tyrimo pažeidimai, tendencingumas ir šališkumas, nustatyta, kad daliai nukentėjusiaisiais pripažintų asmenų, gavusių šaukimus atvykti pas tyrėją, arba tiesiogiai tyrėjams atvykus pas juos į namus, buvo pateikiami iš anksto parengti civiliniai ieškiniai su užpildytomis sumomis, buvo žadama, jog bus atlyginta žala. Šios liudytojų bei nukentėjusiųjų teismo posėdžiuose nurodytos aplinkybės, sudarė pagrindą kelti abejones dėl ikiteisminio tyrimo metu gautų duomenų patikimumo ir teisingumo. Šios abejonės buvo šalinamos teismo posėdžiuose tiesiogiai apklausiant nukentėjusiuosius bei liudytojus, užduodant jiems klausimus ir gaunant atsakymus apie aplinkybes, lėmusias jų apsisprendimą pirkti diskines šienapjoves, apie pirkėjams pateiktus dokumentus, jų turinį ir jų reikšmės suvokimą. Tuo tarpu apeliacinėje instancijoje nebuvo atnaujintas įrodymų tyrimas, nebuvo aiškinamasi nukentėjusiųjų pozicija bei apsisprendimo įsigyti šienapjoves motyvai, nebuvo papildomai apklausti nukentėjusieji, kad šie patikslintų (paaiškintų) parodymų prieštaravimus. Skundžiamame nuosprendyje tendencingai atrinkti nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai, nenaudingi nuteistajam, parodymų teiginiai atrinkti ir paimti iš konteksto bei neteisingai cituojami, o nuteistajam naudingi nukentėjusiųjų K. S., A. J., V. B., A. K., S. K., R. B., R. J., E. K., N. L., V. P., J. P., A. B., V. Ū., V. P., E. P., K. K., N. K., J. B., D. A., K. Š., S. T., K. S., R. B., S. Ž., Z. S., A. O., A. D., D. S., R. J., M. Ž., R. Ž., G. N., V. Ž., liudytojų A. B., A. J., V. M., S. P., parodymai, kad pagrindinis veiksnys, lėmęs jų apsisprendimą pirkti būtent UAB „A“ siūlomas šienapjoves „P GX265“, buvo kaina, o ne gamintojas ar pateikiami dokumentai, kad policijos pareigūnai patys nurodydavo nukentėjusiesiems susirašyti civilinius ieškinius, kad apžiūrėjus įsigytą prekę ir pastebėjus neatitikimus civilinio proceso tvarka buvo atlyginta padaryta žala ir pan., skundžiamame nuosprendyje nutylimi, neminimi ir nėra vertinami. Taigi apeliacinės instancijos teismas selektyviai atrinko įrodymus ir nuosprendį grindė iš konteksto išimtomis asmenų parodymų dalimis, taip padarė esmines įrodymų vertinimo klaidas.
3.2. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTIzLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-123/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-123/2014">2K-123/2014</a>, 2K-235/2012, 2K-133/2010, 2K-78/2009, 2K-224/2008 ir kt.). Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzg3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-387/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-387/2009">2K-387/2009</a>, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomas taip pat taikytinas kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzEyLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-312/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-312/2013">2K-312/2013</a>).
3.3. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai, kurie buvo gauti bylą tiesiogiai nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patvirtina, kad iš esmės pagrindinis veiksnys, lėmęs šių asmenų apsisprendimą įsigyti šienapjoves, buvo kainos ir kokybės santykio priimtinumas. Esminė aplinkybė, lėmusi apsisprendimą pirkti, nebuvo šienapjovės pagaminimo šalis ir (ar) atitikties deklaracijos. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, darydamas priešingą išvadą, rėmėsi citavo ir atrinko nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus tendencingai ir tuos, kuriuos jie davė atsakydami į prokuroro užduodamus klausimus, ar jie jaučiasi nukentėję, ar būtų pirkę šienapjoves, jei būtų žinoję, jog jos pagamintos Kinijoje; ir tuos, kuriuose jie patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus po to, kai prokuroras „primindavo“ apie galimą baudžiamąją atsakomybę už melagingų parodymų davimą ikiteisminio tyrimo metu.
3.4. Pažymėtina, kad nė vienas nukentėjusysis ar liudytojas teisme negalėjo paaiškinti Europos Bendrijos atitikties deklaracijai keliamų reikalavimų, nežinojo jų prasmės bei CE ženklinimo esmės, todėl, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, asmenys objektyviai negalėjo būti laikomi suklaidintais dėl dokumentų ir jų turinio, kurio jie nežino ir nesupranta. Kita vertus, atitikties deklaracijose yra nurodytas gamintojas – UAB „A“, tad jei pirkėjai deklaraciją gavo, logiška, kad jie negalėjo būti suklaidinti dėl gamintojo ir kartu dėl atitikties deklaracijų turinio. Susidaro logikai prieštaraujanti situacija, kai, viena vertus, N. K. apkaltintas suklaidinęs pirkėjus dėl gamintojo, ir kartu jis kaltinamas suklaidinęs pirkėjus dėl atitikties deklaracijų turinio, kuriose be kita ko yra nurodyta, jog gamintoja yra UAB „A“. Šiuo aspektu pažymėtina ir tai, kad visose pirkimo–pardavimo bei lizingo (išperkamosios nuomos) sutartyse aiškiai parašyta, kad parduodamų šienapjovių gamintoja yra UAB „A“. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nei sutartyse, nei reklaminiuose lankstinukuose, nei interneto tinklalapyje, nei šienapjovių naudojimo instrukcijose ar atitikties deklaracijose nebuvo nurodyta, kad šienapjovės pagamintos Čekijoje, juo labiau „Zetor“ gamykloje, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir papildomai netyrė, nelygino jos su nukentėjusiųjų parodymais ir bylos medžiaga.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl aplinkybių, kad iki baudžiamosios bylos inicijavimo didžioji dalis pirkėjų (šioje byloje pripažintų nukentėjusiaisiais) jokia forma nebuvo kreipęsi su pretenzijomis į UAB „A“ dėl kokybės, komplektacijos, gamintojo ar pan., į procesą šie asmenys buvo įtraukti ikiteisminio tyrimo pareigūnų iniciatyva bei aktyviais veiksmais – į apklausas buvo šaukiami visi pirkėjai, kurių duomenis ikiteisminio tyrimo pareigūnai buvo gavę iš kratos metu įmonėje paimtų sutarčių. Su visais asmenimis buvo pasirašytos taikos sutartys, kuriomis galutiniai išspręstos bet kokios pretenzijos. Pažymėtina, jog didelė dalis nukentėjusiųjų pasiliko toliau naudoti šienapjoves, t. y. nepanoro jų grąžinti sudarant taikos sutartį. Skundžiamame nuosprendyje šios aplinkybės nebuvo vertintos, nebuvo atliekamas duomenų patikimumo patikrinimas, palyginimas, prieštaravimų pašalinimas, taip pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.
3.6. Apeliacinės instancijos teismas padarė įrodymų vertinimo klaidą priskirdamas N. K. veiksmus, kurių šis neatliko, o skundžiamame nuosprendyje nukentėjusiajam priskiriami teiginiai, kurių šis posėdžio metu nepasakė: nukentėjusysis V. K. neteigė, kad apie šienapjovių pagaminimą Čekijoje jam būtų sakęs N. K. (t. 23, b. 1. 126, 127), tačiau skundžiamame nuosprendyje ši aplinkybė nepagrįstai yra nurodyta (p. 15). Nukentėjusieji, aiškindami apie jų tariamą suklaidinimą dėl šienapjovių pagaminimo Čekijoje, nurodė kalbėję su vadybininkais D. Ū., A. Ž. ar L. K., tačiau šiems asmenims kaltinimai nebuvo pareikšti, apklausti ikiteisminio tyrimo metu jie nepatvirtino ir neigė, kad apie tai būtų sakę nukentėjusiesiems, ir juo labiau nepatvirtino, jog buvo gavę tokį nurodymą iš N. K.. Nagrinėjamu atveju konstatuotinas priežastinio ryšio nebuvimas, nes nenustatyta, kad nuteistasis būtų atlikęs veiksmus, klaidinančius nukentėjusiuosius.
3.7. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepasisakė ir nutylėjo pirmosios instancijos teismo pagrįstai konstatuotą aplinkybę, jog ūkininkams kaip šienapjovių pirkėjams ir civilinių teisinių santykių dalyviams keliami tam tikri atidumo ir rūpestingumo standartai, kurių jie nesilaikė, kadangi, turėdami ne tik pareigą, bet ir visas objektyvias galimybes, nesusipažino su pasirašomomis sutartimis ir jose nurodytu sutarties objektu.
3.8. Apeliacinės instancijos teismas netyrė pažeistų teisių gynimo apsunkinimo požymių kaip baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį sąlygos. Paminėtina, kad visi ūkininkai, įgiję diskines šienapjoves, turi ir turėjo teisę (galėjo) pareikšti pretenzijas gamintojui dėl jų kokybės, saugumo, komplektacijos ir (ar) atitikties techniniams reikalavimams. Pirkėjų teisė niekaip nebuvo ribojama. Visi pirkėjai yra sudarę pirkimo– pardavimo bei lizingo (išperkamosios nuomos) sutartis, pateiktoms prekėms buvo taikomas garantinis aptarnavimas, nebuvo varžoma pirkėjų teisė grąžinti prekę pardavėjui, atsisakyti pirkti, jei prekė netenkina pirkėjo lūkesčių.
3.9. Apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nukentėjusiųjų teisinės padėties apsunkinimo požymių kaip baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį sąlygos. Paminėtina, jog UAB „A“ yra nuo 2007 metų pelningai veikianti įmonė, prekiaujanti žemės ūkio technika, kuri į visas raštu pareikštas pretenzijas atsakė, reagavo į visas telefonu (žodžiu) pareikštas pirkėjų pastabas, atvykdavo ir bendravo su pirkėjais bei teikė garantinį aptarnavimą parduotoms šienapjovėms. Su pavieniais pirkėjais vyko ginčai teisme, visi civiliniai ginčiai buvo išspręsti – nė vienas jų nebuvo tenkintas, t. y. nėra nė vieno įsiteisėjusio teismo sprendimo, kuriuo būtų konstatuoti pardavėjo (šiuo atveju UAB „A“) neteisėti veiksmai. Byloje nėra absoliučiai jokių prielaidų daryti išvadą apie galimą teisių gynimo civilinės ir civilinio proceso teisės priemonėmis apsunkinimą, galimą atsakomybės vengimą, todėl priešingi skundžiamo nuosprendžio teiginiai neatitinka faktinių bylos duomenų. Vadovaujantis vienodai formuojama kasacinio teismo praktika, tokie santykiai, susiklostę tarp pirkėjų ir pardavėjų, nėra kriminalizuojami, jei nėra nustatomi pirmiau nurodyti BK 182 straipsnio 2 dalies požymiai bei kriterijai. Baudžiamosios teisės paskirtis ir bendrieji teisės principai suponuoja tai, kad negalimas teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2011). Skundžiamame nuosprendyje dėstomi visiškai neteisingi ir nepagrįsti apeliacinės instancijos teiginiai apie tariamai nevykdytą garantinę priežiūrą remiantis liudytojo M. K. parodymais teisme (t. 24, b. l. 44), nors jie neužfiksuoti nei teismo posėdžio protokolo garso įraše, nei posėdžio protokole ir juos paneigia nukentėjusiųjų parodymai ir dokumentai, patvirtinantys, kad garantinis aptarnavimas buvo teikiamas, aptarnavimu pirkėjai buvo patenkinti (V. Z. apklausa teisme, t. 24, b. 1. 43). Konstatuotina, jog apeliacinės instancijos teismas neteisėtai nuosprendį grindė neegzistuojančiomis aplinkybėmis.
3.10. Nesutinkant su kasatoriaus nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį pažymėtina, kad BK 300 straipsnio 3 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už tikro dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, jeigu dėl to padaryta didelė žala. Šiuo atveju yra būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu, tačiau ir pavojingus padarinius bei priežastinį ryšį tarp veikos ir didelės žalos padarymo. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnio 3 dalį būtina nustatyti ir kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisinių pasekmių, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti, be to, supranta, kad dėl jo veikimo atsiras didelė žala, ir tokių padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Dokumento suklastojimui pagrįsti nepakanka nustatyti neteisingų duomenų įrašymo į dokumentą fakto – būtina atskleisti kaltės turinį, nustatant kaltininko psichinį santykį tiek su pavojinga veika, tiek su pavojingais padariniais, nustatyti, kokie buvo kaltininko tikslai ir motyvai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzkwLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-390/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-390/2010">2K-390/2010</a>, 2K-7-251/2013, 2K-7-47-895/2016).
3.11. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl dokumento suklastojimo, plačiai analizavo teisės aktus, motyvuodamas sprendimą dėl trijų 2014 m. kovo 21 d. atitikties deklaracijų tariamo suklastojimo, tačiau neteisėtai nusprendė, kad N. K. veika atitinka BK 300 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį, kadangi šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo nustatyti formalūs dokumentacijos parengimo pažeidimai, negalėjo būti vertinami baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio priemonės kontekste. Nagrinėjamu atveju atitikties deklaracijų išrašymas net esant procedūriniams bei formaliesiems trūkumams kriminalizuojamas aiškiai nepagrįstai, neabejotina, jog tų pačių tikslų (formalių ir procedūrinių trūkumų pašalinimo) galima pasiekti teisės aktų nustatyta tvarka taikant administracines procedūras. Akcentuotina ir civilinių bylų kasacinio teismo praktika, kur yra išaiškinta, jog atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės 2000 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 28 patvirtinto techninio reglamento „Mašinų sauga“ (toliau – Reglamentas) 28 ir 32 punktų nuostatas, spręsti klausimą dėl EB atitikties deklaracijos galiojimo turi ne teismas, bet šioje byloje išvadą duodančios Valstybinė ne maisto produktų inspekcija ir Valstybinė darbo inspekcija. Jos privalo imtis nustatytų rinkos apsaugos veiksmų prieš subjektus, kurie mašinas, neatitinkančias Mašinų direktyvos 2006/42/EB reikalavimų, pažymėjo CE ženklu, informuoti apie tai kompetentingas institucijas. Pagal Reglamento 43 punktą Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos paskirta notifikuotąja įstaiga, nustačiusi, kad gamintojas neįvykdė Mašinų direktyvos 2006/42/EB reikalavimų arba kad EB tipo tyrimo sertifikatas ar kokybės užtikrinimo sistemos patvirtinimas neturėjo būti išduoti, privalo sustabdyti ar panaikinti jų galiojimą arba taikyti jiems apribojimus, išskyrus atvejus, kai gamintojas užtikrina atitiktį Mašinų direktyvos 2006/42/EB reikalavimams (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-288/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-288/2011">3K-3-288/2011</a>). Nagrinėjamu atveju nei Valstybinė ne maisto produktų inspekcija, nei Valstybinė darbo inspekcija nėra priėmusios atitinkamų sprendimų, todėl neegzistuoja teisinis pagrindas, kuris leistų spręsti apie atitikties deklaracijų netikrumą, neteisingumą. Paminėtina ir tai, jog Valstybinė ne maisto produktų inspekcija vykdė patikrinimus, tačiau atitikties deklaracijos nebuvo panaikintos ir nebuvo pripažintos suklastotomis.
3.12. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad visas minimas atitikties deklaracijas pagamino N. K., tačiau neatkreipė dėmesio į tai, kad jis ir privalėjo jas pagaminti. UAB „A“, būdama prekės gamintoja, privalo šias deklaracijas pagaminti ir pateikti prekės pirkėjui, todėl laikantis gamintojui keliamų reikalavimų jos buvo teisėtai atspausdinamos, nurodomi duomenys apie prekę ir gamintoją ir deklaruojama, jog prekė atitinka ES saugos, sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Būtent gamintojui, pateikusiam šią deklaraciją, tenka atsakomybė už tvirtinimą, kad produktas atitinka visus reikalavimus, o tai lemia gamintojo atsakomybę pirkėjui. Bylos tyrimo metu (įskaitant ir ikiteisminį tyrimą) UAB „A“ aiškiai klaidingai buvo nelaikoma gamintoja, net kaltinamajame akte ir prokuroro apeliaciniame skunde yra formuluotės apie tariamą apgaulę prieš ūkininkus, dėstant, jog jiems buvo parduotos Kinijoje pagamintos šienapjovės, kad neva buvo slepiamas šienapjovių gamintojas, esantis Kinijoje, ir taip klaidinami pirkėjai.
3.13. Pagal Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo pakeitimo įstatymo 2 straipsnį gamintojas suprantamas ne tik kaip asmuo, fiziškai pagaminęs prekę (gaminį), tačiau ir kaip asmuo, kuris apie tai viešai pareiškė pažymėdamas gaminį savo pavadinimu, prekių ženklu ar kitu skiriamuoju žymeniu. Toks pat gamintojo apibrėžimas yra nurodytas ir EB teisės aktuose, todėl suprantant gamintojo sąvokos apibrėžimą, tampa nelogiški tokie kaltinamojo akto teiginiai, jog UAB „A“ pardavė Kinijoje pagamintas šienapjoves RXDRM255 ir tokiu būdu apgaule, akivaizdžiai klaidindama, užvaldė didelės vertės svetimą turtą, bei skundžiamajame nuosprendyje pateikiami vertinimai apie neva užmaskuotą šienapjovės modelį, nenurodant iš Kinijos importuojamų šienapjovių modelio RXDRM255. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad atitikties deklaracijose kaip gamintoja yra nurodyta UAB.A“, deklaracijos buvo pateikiamos pirkėjams, tačiau tiek kaltinime, tiek skundžiamame nuosprendyje yra teigiama, jog pirkėjai buvo suklaidinti dėl to, jog neva šienapjovės buvo pagamintos Čekijoje, t. y. tame pačiame kaltinime inkriminuotas pirkėjų suklaidinimas dėl gamintojo ir kartu suklaidinimas dėl suklastoto dokumento turinio, nors dokumente gamintojas yra nurodytas teisingai – UAB „A“. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvados yra prieštaringos ir nesudaro vientisos loginės sekos.
3.14. Skundžiamame nuosprendyje dokumento suklastojimo aplinkybė yra nepagrįstai siejama su dokumentų nepateikimu Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai, t. y. kad UAB „A“, būdama gamintoja ir privalėdama pagaminti bei išduoti atitikties deklaracijas, jas pagamino ir išdavė pirkėjams, tačiau neva nepateikė Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai bandymų protokolų, atitiktį patvirtinančių ir kitų dokumentų. Nagrinėjamu atveju siekiant padaryti išvadą apie šienapjovių atitikties deklaracijų suklastojimą privalėjo būti nustatomos, ištiriamos ir įvertintos objektyvios aplinkybės, t. y. ar diskinės šienapjovės objektyviai neatitinka ES saugos, sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimų. Būtent šiam patvirtinimui gamintojas jas išduoda, taip prisiimdamas tokio deklaravimo atsakomybę. Kasatoriaus įsitikinimu, formalūs dokumentų užpildymo trūkumai negali patvirtinti prekės nesaugumo objektyviąja prasme, kaip negalėtų eliminuoti ir gamintojo atsakomybės, jei jos būtų pareikalauta. UAB „A“ kaip gamintoja prisiėmė atsakomybę, atliko bandymus, pateikė inspekcijai techninę bylą, tačiau patikrinimo metu buvo nustatyti dokumentacijos ir ženklinimo formalūs trūkumai, kurie gali būti nesunkiai pašalinami taikant teisės aktuose nustatytas administracines procedūras. Be to, nustatytos ir taikytinos priemonės gamintojui, jei šis padarė ženklinimo (procedūrinius) pažeidimus, galimos ir sankcijos, tiek ekonominės, tiek administracinės.
3.15. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog UAB „A“ įgyvendino ne visus Reglamento 12 punkte nustatytus reikalavimus, tačiau nei N. K., nei UAB „A“ net ir nebuvo kaltinami Reglamento 12.1, 12.2, 12.4 punktų, nurodytų skundžiamame nuosprendyje, pažeidimu, dėl to laikytina, jog N. K. buvo nuteistas pagal kaltinimą, kuris nebuvo nurodytas kaltinamajame akte ir kurio faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo pareikšto kaltinimo, apie tokių faktinių aplinkybių pasikeitimą nuteistasis nebuvo informuotas iš anksto ir dėl to negalėjo pasiruošti gynybai bei duoti parodymų apie naujas kaltinimo aplinkybes. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, manydamas, kad veika turi būti grindžiama kitomis faktinėmis kaltinimo aplinkybėmis, privalėjo informuoti prokurorą, o šis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 256 straipsnio tvarka turėjo kreiptis į teismą dėl kaltinimo pakeitimo teisme. To nepadarius buvo pažeista BPK 255 straipsnio 1 dalis. Kita vertus, skundžiamame nuosprendyje išdėstomi Reglamento 12 punkto pažeidimai yra abstraktūs, nėra paaiškinta, kokias procedūras apeliacinės instancijos teismas laikė atliktomis, kokias ne, ir kaip vertinti teiginį apie neatliktas atitinkamas procedūras, kurios net neminimos procesiniuose dokumentuose. Dėl šių naujų faktinių aplinkybių nuteistasis nebuvo kaltinamas, todėl negalėjo pasiruošti gynybai ir duoti parodymų, be to, negalėjo numatyti, kad skundžiamame nuosprendyje būtent jos sudarys kaltinimo pagrindą.
3.16. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi Valstybinės mašinų bandymo stoties prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugpjūčio 4 d. diskinės žoliapjovės ekspertizės aktu (t. 18, b. 1. 78–79), nes ši įstaiga neturi akreditacijos ir kompetencijos atlikti diskinių šienapjovių vertinimo ir teikti išvadas ir (ar) ekspertizės aktą, ir (ar) konstatuoti apie gaminio (diskinių šienapjovių) saugumą (nesaugumą). Šis dokumentas yra niekinis, tai patvirtino ir liudytojas R. D. (t. 24, b. l. 47), todėl teismas negalėjo juo remtis. Paminėtina tai, jog Valstybinės mašinų bandymo stoties prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugpjūčio 4 d. diskinės žoliapjovės ekspertizės akte yra nuorodos į pažeidimus, susijusius su gaminių naudojimo instrukcijai keliamais reikalavimais, kas neturi įtakos diskinės šienapjovės techninėms charakteristikoms, kokybei ir atitinkamai saugumui. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturėjo pagrindo remtis Techninės priežiūros tarnybos 2014 m. liepos 1 d. rašte Nr. 2S-162 (t. 18, b. 1. 112) nustatytais atitikties deklaracijos pildymo trūkumais (dėl dokumento pavadinime trūkstančių dviejų raidžių „EB“, nenurodytų serijos numerio, parengimo vietos ir datos), nes tai tėra formalūs dokumentų pildymo trūkumai, kurie gali būti pašalinami, ir tai negali būti pagrindas spręsti apie dėl to įvykdytą dokumento suklastojimą. Taigi nagrinėjamu atveju jokiu akredituotos institucijos tyrimu ar ekspertize nebuvo paneigta diskinių šienapjovių neatitiktis ES saugos, sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimams (pagal Reglamento 35 punktą, tokį vertinimą atlieka pats gamintojas, šiuo atveju – UAB „A“). Formalūs dokumentų pildymo trūkumai (atitikties deklaracijoje nėra radžiu „ES“, surašymo vietos ir datos), naudojimo instrukcijos trūkumai ar atitinkamų techninės bylos dokumentų nepateikimas, kasatoriaus nuomone, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad diskinė šienapjovė yra nesaugi, o gamintojo deklaracija apie prisiimamą atsakomybę yra suklastota.
3.17. Kartu pažymėtina, kad UAB „AG“ yra gavusi tos pačios iš Kinijos diskinės šienapjovės Kinijoje išduotą EB atitikties sertifikatą Nr. 0P161117.CMMQQ70, tai patvirtina, jog šienapjovės atitinka CE ženklinimo reikalavimus. Sertifikato (atitikties deklaracijos) galiojimą galima viešai patikrinti interneto svetainėje www.atv-ce.com įvedus jos numerį. Toje pačioje svetainėje suvedus „Certificate of Adequacy, Nr. GB/1067/3213/11“ arba „Verification of Compliance, Nr. EC. 12820E140224.WRM0608“, kurie buvo nurodyti atitikties deklaracijose (t. 4, b. 1. 25, t. 18, b. 1. 17, 18), galima įsitikinti ir patikrinti informaciją apie šienapjovių kilmę, taip pat jų sertifikavimą ir atitiktį EB saugos reikalavimams. Tai tik dar kartą patvirtina, jog nei nuo pirkėjų buvo slepiama prekės kilmė, nei jie buvo klaidinami dėl CE ženklo žymėjimo. Be to, iš to paties tiekėjo įgytomis identiškomis šienapjovėmis ir šiuo metu prekiaujama Europoje, t. y. tos pačios šienapjovės, kuriomis prekiavo UAB „A“, yra tiekiamos į ES rinką, jomis yra prekiaujama, tačiau skirtingi gamintojai į rinką jas tiekia su savo prekių ženklais, priimdami atsakomybę už jų saugumą.
4. Kasaciniu skundu nuteistojo juridinio asmens UAB „AG“ vadovas G. R. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nuosprendį be pakeitimų. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 20 straipsnį) ir padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
4.2. Skundžiamu nuosprendžiu apeliacinės instancijos teismas UAB „A“ pripažino kalta remdamasis tuo, jog UAB „AG“ yra baudžiamojon atsakomybėn patraukto juridinio asmens teisių ir pareigų perėmėja ir tai nulemia jos baudžiamąją atsakomybę. Tokiu būdu buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kadangi baudžiamoji teisė, skirtingai negu civilinė teisė, nenurodo, kad baudžiamoji atsakomybė gali būti perkeliama kitam asmeniui, kuris nėra padaręs nusikalstamos veikos. BK 20 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad juridinis asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką juridinio asmens naudai arba interesais padaro fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens vardu. Kaltinimas juridiniam asmeniui UAB „A“ pateiktas už laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 15 d. iki 2014 m. gruodžio 2 d. N. K. neva padarytą nusikalstamą veiką, tačiau šiuo laikotarpiu N. K. negalėjo veikti UAB „AG“ vardu, jo naudai ar interesais. Taigi akivaizdu, kad juridinis asmuo UAB „AG“, kurį iš esmės apeliacinės instancijos teismas pripažino kaltu, negalėjo padaryti nusikaltimo. Be to, UAB „A“ reorganizavimu jokias būdais nebuvo siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės, tai patvirtina aplinkybė, jog reorganizavimo procedūra nebuvo atliekama tol, kol nepasibaigė teisminis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, kuris buvo užbaigtas išteisinamuoju nuosprendžiu.
4.3. Tokiu būdu atsižvelgiant į tai, kad nei BK, nei BPK normos nenustato baudžiamosios atsakomybės perėjimo ar perkėlimo naujai įkurtam ar pakeitusiam teisinę formą juridiniam asmeniui, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti kaltu juridinį asmenį – UAB „AG“, nes jis nedalyvavo padarant kaltinime inkriminuotą nusikalstamą veiką.
4.4. Dėl įrodymų vertinimo pažeidimų buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas – BK 182 straipsnio 2 dalis. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis iš esmės vien prokuroro apeliacinio skundo motyvais, nusprendė panaikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė priešingą sprendimą, kuris padarytas šiurkščiai pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, susijusias su įrodymų vertinimu, teismo išvados padarytos nesiėmus procesinių priemonių bylai teisingai išspręsti, aplinkybėms nustatyti ir parodymą prieštaravimas pašalinti. Apeliacinėje instancijoje nebuvo atnaujintas įrodymų tyrimas, nebuvo aiškinamasi nukentėjusiųjų pozicija bei apsisprendimo įsigyti šienapjoves motyvai, nebuvo papildomai apklausti nukentėjusieji, kad šie patikslintų (paaiškintų) parodymų prieštaravimus. Skundžiamame nuosprendyje tendencingai atrinkti nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai nenaudingi baudžiamojon atsakomybėn traukiamam juridiniam asmeniui, parodymų teiginiai atrinkti ir paimti iš konteksto, neteisingai cituojami. Tuo tarpu baudžiamojon atsakomybėn traukiamam juridiniam asmeniui naudingi nukentėjusiųjų parodymai, kad pagrindinis veiksnys, lėmęs jų apsisprendimą pirkti būtent UAB „A“ siūlomas šienapjoves „P GX265“, buvo kaina, o ne gamintojas ar pateikiami dokumentai, skundžiamame nuosprendyje nutylimi, neminimi ir nėra vertinami. Tuo tarpu nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai, kurie buvo gauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, patvirtina, kad iš esmės pagrindinis veiksnys, lėmęs šių asmenų apsisprendimą įsigyti šienapjoves, buvo kainos ir kokybės santykio priimtinumas, o ne kilmės šalis, kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje. Taip pat paminėtina, kad nė vienas nukentėjusysis ar liudytojas teisme negalėjo paaiškinti Europos Bendrijos atitikties deklaracijai keliamų reikalavimų, nežinojo jų prasmės bei CE ženklinimo esmės, todėl, priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, asmenys objektyviai negalėjo būti laikomi suklaidintais dėl dokumentų ir jų turinio, kurių jie nežino ir nesupranta. Akcentuotina ir tai, jog atitikties deklaracijose yra nurodytas gamintojas – UAB „A“, tad jei pirkėjai deklaraciją gavo, logiška, kad jie negalėjo būti suklaidinti dėl gamintojo ir kartu būti suklaidinti dėl atitikties deklaracijų turinio.
4.5. Pažymėtina kad visose pirkimo–pardavimo bei lizingo (išperkamosios nuomos) sutartyse aiškiai parašyta, kad parduodamų šienapjovių gamintoja yra UAB „A“. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nei sutartyse, nei reklaminiuose lankstinukuose, nei interneto tinklalapyje, šienapjovių naudojimo instrukcijose, atitikties deklaracijose nebuvo nurodyta, kad šienapjovės pagamintos Čekijoje, tačiau apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės nevertino ir papildomai netyrė, nelygino jos su nukentėjusiųjų parodymais ir bylos medžiaga. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad šienapjoves pirkę ūkininkai kaip civilinių teisinių santykių dalyviai nesielgė rūpestingai, kadangi, turėdami ne tik pareigą, bet ir visas objektyvias galimybes, teigė nesusipažinę su pasirašomomis sutartimis ir jose nurodytu sutarties objektu.
4.6. Apeliacinės instancijos teismas netyrė pažeistų teisių gynimo apsunkinimo požymių, kaip baudžiamosios atsakomybės pagal BK 182 straipsnio 2 dalį sąlygos. Paminėtina, kad visi ūkininkai įgiję diskines šienapjoves turi ir turėjo teisę (galėjo) pareikšti pretenzijas gamintojui dėl jų kokybės, saugumo, komplektacijos ir (ar) atitikties techniniams reikalavimams. Pirkėjų teisė niekaip nebuvo ribojama. Visi pirkėjai yra sudarę pirkimo–pardavimo bei lizingo (išperkamosios nuomos) sutartis, pateiktoms prekėms buvo taikomas garantinis aptarnavimas, nebuvo varžoma pirkėjų teisė grąžinti prekę pardavėjui, atisakyti pirkti, jei prekė netenkina pirkėjo lūkesčių. UAB „A“ į visas raštu pareikštas pretenzijas atsakė, reagavo į visas telefonu (žodžiu) pareikštas pirkėjų pastabas, teikė garantinį aptarnavimą. Bendrosios kompetencijos teisme su pavieniais pirkėjais vyko civiliniai ginčai, visi jie išspręsti – nė vienas jų nebuvo tenkintas, t. y. nėra nė vieno įsiteisėjusios teismo sprendimo, kuriuo būtų konstatuoti pardavėjo (šiuo atveju UAB „A“) neteisėti veiksmai.
4.7. Vadovaujantis vienodai formuojama kasacinio teismo praktika, civiliniai santykiai, susiklostę tarp pirkėjų ir pardavėjų, neturi būti kriminalizuojami. Baudžiamosios teisės paskirtis ir bendrieji teisės principai suponuoja tai, kad negalimas teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49/2011). Taigi, aptartos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 20 straipsnio 2 dalies, 182 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimus konstatavo, kad UAB „A“ padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką.
4.8. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl dokumento suklastojimo, plačiai analizavo teisės aktus, motyvuodamas sprendimą dėl trijų vienetų atitikties deklaracijų tariamo suklastojimo, tačiau neteisėtai nusprendė, kad UAB „A“ veika atitinka BK 20 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje nurodyto nusikaltimo sudėtį, kadangi šiuo atveju teismo nustatyti formalūs dokumentacijos parengimo pažeidimai, negalėjo būti vertinami baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio priemonės kontekste, kadangi nagrinėjamu atveju atitikties deklaracijų išrašymas net esant procedūriniams bei formaliesiems trūkumams kriminalizuojamas aiškiai nepagrįstai, juolab, kad remiantis civilinių bylų kasacinio teismo praktika, spręsti klausimą dėl EB atitikties deklaracijos galiojimo turi ne teismas, bet išvadą duodančios Valstybinė ne maisto produktų inspekcija ir Valstybinė darbo inspekcija (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-288/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-288/2011">3K-3-288/2011</a>). Nagrinėjamu atveju nei Valstybinė ne maisto produktų inspekcija, nei Valstybinė darbo inspekcija nėra priėmusios atitinkamų sprendimų, todėl nėra teisinio pagrindo, kuris leistų spręsti apie atitikties deklaracijų netikrumą, neteisingumą. Paminėtina ir tai, jog Valstybinė ne maisto produktų inspekcija vykdė patikrinimus, tačiau atitikties deklaracijos nebuvo panaikintos, ir nebuvo pripažintos suklastotomis.
4.9. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad visos minimos atitikties deklaracijos buvo pagamintos UAB „A“ direktoriaus N. K., tačiau pabrėžtina, jog UAB „A“, būdama prekės gamintoja, privalo šias deklaracijas pagaminti ir pateikti prekės pirkėjui, todėl laikantis gamintojui keliamų reikalavimų jos buvo teisėtai atspausdinamos, nurodomi duomenys apie prekę ir gamintoją ir deklaruojama, jog prekė atitinka ES saugos, sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimus. Būtent gamintojui, pateikusiam šią deklaraciją, tenka atsakomybė už tvirtinimą, kad produktas atitinka visus reikalavimus, o tai lemia gamintojo atsakomybę pirkėjui.
4.10. Skundžiamo nuosprendžio nelogiškumą patvirtina ir esantys prieštaravimai dėl gamintojo sąvokos: pirkėjams pateiktose atitikties deklaracijose kaip gamintoja yra nurodyta UAB „A“, tačiau skundžiamame nuosprendyje yra teigiama, jog pirkėjai buvo suklaidinti dėl to, jog neva šienapjovės buvo pagamintos Čekijoje. Vėliau apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog UAB „A“, būdama gamintoja ir privalėdama pagaminti bei išduoti atitikties deklaracijas, jas pagamino ir išdavė pirkėjams, tačiau neva nepateikė Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai bandymų protokolų, atitiktį patvirtinančių ir kitų dokumentų. Tokiu būdu nepagrįstai ir neteisėtai dokumento suklastojimas yra siejamas su dokumentų nepateikimu. Pažymėtina, kad UAB „A“ kaip gamintoja atliko bandymus, dalį techninės bylos pateikė Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai, tačiau patikrinimo metu, buvo nustatyti dokumentacijos ir ženklinimo formalūs trūkumai, kurie gali būti nesunkiai pašalinami taikant teisės aktuose nustatytas administracines procedūras.
4.11. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 256 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes iš esmės suformulavo naujas kaltinimo aplinkybes, susijusias su atitinkamų Reglamento punktų pažeidimu. Toks kaltinimas nebuvo nurodytas kaltinamajame akte, apie tokių faktinių aplinkybių pasikeitimą baudžiamojon atsakomybėn traukiamas juridinis asmuo nebuvo informuotas iš anksto ir dėl to negalėjo pasiruošti gynybai bei duoti parodymų apie naujas kaltinimo aplinkybes. Kita vertus, nuosprendyje išdėstomi Reglamento 12 punkto pažeidimai yra abstraktūs, teismas pripažįsta, jog Reglamento reikalavimai buvo įgyvendinti, tačiau ne visi, o tai tik patvirtina, jog procedūros buvo atliekamos. Nėra paaiškinama, kokias procedūras apeliacinės instancijos teismas laikė atliktomis, kokias ne, ir kaip vertinti teiginį apie neatliktas atitinkamas procedūras, kurios net neminimos procesiniuose dokumentuose. Dėl šių naujų faktinių aplinkybių baudžiamojon atsakomybėn traukiamas juridinis asmuo nebuvo kaltinamas, todėl negalėjo pasiruošti gynybai bei duoti parodymų, be to, negalėjo numatyti, kad skundžiamame nuosprendyje būtent jos sudarys kaltinimo pagrindą.
4.12. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai rėmėsi Valstybinės mašinų bandymo stoties prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. rugpjūčio 4 d. diskinės žoliapjovės ekspertizės aktu (t. 18, b. 1. 78–79), nors ši įstaiga neturi akreditacijos ir kompetencijos atlikti diskinių šienapjovių vertinimo, ir juo labiau teikti išvados ir (ar) ekspertizės akto ir (ar) konstatuoti apie gaminio (diskinių šienapjovių) saugumą (nesaugumą). Šis dokumentas yra niekinis, tai pasitvirtino ir apklausus liudytoją R. D. (t. 24 b. l. 47), todėl teismas negalėjo juo remtis. Kita vertus, šiame akte yra nuorodos į pažeidimus, susijusius su gaminių naudojimo instrukcijai keliamais reikalavimais, o tai neturi įtakos diskinės šienapjovės techninėms charakteristikoms, kokybei ir atitinkamai saugumui.
4.13. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi ir Techninės priežiūros tarnybos 2014 m. liepos 1 d. rašte Nr. 2S-162 (t. 18, b. 1. 112) nustatytais atitikties deklaracijos pildymo trūkumais dėl dokumento pavadinime trūkstančių dviejų raidžių „EB“, nenurodyto serijos numerio, parengimo vietos ir datos. Šie formalūs dokumentų pildymo trūkumai nėra esminiai, jie gali būti pašalinami ir tai negali būti pagrindas spręsti apie dėl to įvykdytą dokumento suklastojimą. Nagrinėjamu atveju jokiu akredituotos institucijos tyrimu (ekspertize) nebuvo paneigtas diskinių šienapjovių neatitiktis ES saugos, sveikatos ir aplinkos apsaugos reikalavimams, o formalūs dokumentų pildymo ar naudojimo instrukcijos trūkumai nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad diskinė šienapjovė yra nesaugi, o gamintojo deklaracija apie prisiimamą atsakomybę yra suklastota.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo N. K. gynėjo advokato R. Kivyliaus ir nuteistojo juridinio asmens UAB „AG“ direktoriaus G. R. kasaciniai skundai tenkintini.
Dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo
6. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą – BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nepagrįstai kriminalizavo tarp UAB „A“ ir jos parduodamas šienapjoves įsigijusių ūkininkų susiklosčiusius civilinius teisinius santykius, nors byloje nėra nustatyti BK 182 straipsnio 2 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai: esminė apgaulė, nukentėjusiųjų galimai pažeistų teisių gynimo kitomis teisinėmis priemonėmis apsunkinimas. Be to, šis teismas, anot kasatorių, byloje esančius įrodymus vertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatas: skundžiamame nuosprendyje tendencingai neminimi ir nevertinami nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, kad pagrindinis veiksnys, lėmęs jų apsisprendimą pirkti būtent UAB „A“ siūlomas šienapjoves „P GX265“, buvo kaina, o ne gamintojas ar pardavėjo pateikiami dokumentai.
7. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako ir tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino. BK 182 straipsnio 2 dalies dispozicija nenumato, dėl kokių aplinkybių ar faktų asmuo sukčiavimo atveju turi būti suklaidintas. Tai gali būti nukentėjusiojo suklaidinimas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba kaltininko turtinės prievolės įvykdymu, tačiau kaltininko apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus ar pripažinti kaltininko turtinių prievolių įvykdymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-322/2013, 2K-7-41-511/2017). Taigi esminis sukčiavimo kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė gali pasireikšti aktyvia arba pasyvia forma, dezinformacija žodžiu, rašytine forma, pateikiant suklastotus dokumentus, konkliudentiniais veiksmais, pakeičiant daiktų išorės savybes ir formas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjUyLTY5Ny8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-252-697/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-252-697/2018">2K-252-697/2018</a>).
8. Nagrinėjant šią kasacinę bylą svarbūs ir kriterijai, kuriais remiantis vertinama, ar tarp asmenų susiklosto civiliniai santykiai, ar veika perauga į nusikalstamą. Civiliniai teisiniai santykiai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu tyčios turėjimas nevykdyti šios prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Kai nukentėjusysis apgaule yra įtraukiamas į jam nenaudingą sandorį ir taip įgyjamas jo turtas ar turtinė teisė, svarbu nustatyti ir kaltininko ketinimo apgaule užvaldyti svetimą turtą ar įgyti turtinę teisę susiformavimo momentą, t. y. ar šis ketinimas atsirado iki tokio sandorio sudarymo, ar jį sudarius. Būtent tai, taip pat ir atsižvelgiant į sandorio rūšį, gali lemti tokių asmens veiksmų pripažinimą arba civiliniu deliktu, arba nusikaltimu, numatytu BK 182 straipsnyje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad vien turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės dėl sukčiavimo, jei vienai sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjk5LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-299/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-299/2011">2K-299/2011</a>, 2K-239/2011, 2K-507/2012, 2K-161/2013 ir kt).
9. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas (pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturtis, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan.). Sukčiavimo atveju asmuo, sudarydamas sutartis su nukentėjusiaisiais, neketina vykdyti iš sutarčių kylančių pareigų, o tik siekia suklaidinti nukentėjusiuosius dėl savo tikslų ir taip neteisėtai įgyti svetimą turtą.
10. Be to, tokiais atvejais svarbus kriterijus, padedantis atskirti sukčiavimą nuo civilinės teisės pažeidimo, yra nukentėjusiojo apdairaus, atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus, susijęs su nukentėjusio asmens savybėmis ir veiksmais. Itin didelis nukentėjusiojo nerūpestingumas kartu su kitomis bylos aplinkybėmis irgi gali lemti tai, kad asmens veika nėra pripažįstama peržengusia civilinius santykius ir nėra kvalifikuojama pagal BK kaip sukčiavimas. Vadovaujantis šiuo kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo civilinių teisinių santykių dalyvio elgesio lygį. Antai sukčiavimu paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra jokio pagrindo ar logiško paaiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-507/2012, 2K-7-255/2012, 2A-7-9/2013, 2K-161/2013, 2K-410/2014, 2K-152/2015, 2K-179-895/2015, 2K-429-788/2016, 2K-31-788/2017 ir kt.).
11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad UAB „A“, užsiimanti žemės ūkio technikos prekyba, iš Kinijos dalimis įsiveždavo šienapjoves RXDRM-255, jas surinkdavo Lietuvoje, ant jų uždėdavo savo sugalvotą pavadinimą „P GX-265“ ir tokį gaminį, parduodavo Lietuvos ūkininkams. Tačiau tokią veiklą bendrovė vykdė tinkamai teisės aktų tvarka neužtikrinusi, kad šienapjovės atitinka EB keliamus saugumo standartus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad būtent UAB „A“ yra laikoma diskinių šienapjovių „P GX-265“ gamintoja. Ant pačių šienapjovių yra užrašai „Made in EU“ ir „(duomenys neskelbtini)“ (UAB „A“ yra registruota šiuo adresu).
12. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad sutartys tarp nukentėjusiųjų ir UAB „A“, atstovaujamos N. K., buvo sudarytos panaudojant esminę apgaulę ir taip įtraukiant nukentėjusiuosius į jiems nenaudingus sandorius, padarė išvadą, kad UAB „A“ ir N. K. veiksmai nesudaro pagrindo civilinius teisinius santykius transformuoti į baudžiamuosius teisinius santykius, kadangi byloje nustatytas kasatorių priešingas teisei elgesys iš esmės neapsunkino nukentėjusiųjų galimybių pažeistą teisę ginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis. Šis teismas, išanalizavęs kaltinamojo N. K. parodymus apie planus prekiauti Čekijoje ir apie tai, kad jis aiškinosi su teisininkais, ar gali šienapjoves pavadinti „P“, taip pat įvertinęs tai, kad nei šienapjovės naudojimosi instrukcijoje, nei jos reklaminiame lankstinuke nėra nuorodos apie šio daikto pagaminimą Čekijoje, o patys nukentėjusieji nebuvo pakankamai atidūs ir rūpestingi, paneigė kaltinamajame akte nurodytą teiginį, kad esminės apgaulės panaudojimas pasireiškė tuo, jog buvo sukurtas tinklalapis www.Pagro.cz (čekų kalba) bei reklaminiuose lankstinukuose buvo platinama tikrovės neatitinkanti informacija apie parduodamas tariamai čekų gamybos šienapjoves pavadinimu „P“, o UAB „A“ yra „P“ atstovė. Šis teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad rūpintis ir aiškintis, ar UAB „A“ pateikiama į rinką šienapjovė buvo kokybiška, saugi ir atitiko Europos Bendrijos standartus, privalo atitinkamos valstybės institucijos, šioje byloje tai darė Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos, kuri atlikusi patikrinimą, 2015 m. sausio 5 d. Nr. 1VB-1 priėmė sprendimą laikinai uždrausti tiekti, siūlyti tiekti į rinką ir demonstruoti produktą, kol bus atlikti produkto saugos įvertinimai, patikrinimai ir kontrolė, valstybinė produktų saugos ekspertizė. Kadangi UAB „A“ yra laikoma šienapjovių „P GX 265“ gamintoja, teismas paneigė kaltinamajame akte nurodytą aplinkybę, kad kaltinamieji pardavinėjo kiniškas šienapjoves.
13. Apeliacinės instancijos teismas, atkreipęs dėmesį iš esmės į dalies nukentėjusiųjų ir liudytojų, teigusių, kad Kinijoje ar Lietuvoje pagamintų šienapjovių nebūtų pirkę, parodymus, padarė priešingą išvadą konstatuodamas, kad esminę reikšmę nukentėjusiųjų apsisprendimui įsigyti šienapjovę turėjo aplinkybė, jog pirkėjai buvo įtikinti, kad UAB „A“ parduodama šienapjovė yra čekų gamybos, jiems nebuvo pranešta, kad įsigyjamos šienapjovės dalimis buvo importuotos iš Kinijos ir surinktos UAB „A“ darbuotojų. Be to, tam, kad pirkėjai patikėtų, jog šienapjovės yra pagamintos Europos Sąjungoje (Čekijoje) UAB „A“ darbuotojai panaudojo suklastotas atitikties deklaracijas, taip pat pakeitė iš Kinijos importuojamų šienapjovių modelį, kuris buvo RXDRM-255, į naują – „P GX 265“. Šis teismas nurodė ir tai, kad šienapjovių pavadinimas „P“ yra klaidinantis, kad šienapjovės pirkėjams buvo pristatomos vėlai vakare, sutemus, pirkėjai dažnu atveju buvo skubinami pasirašyti dokumentus siekiant pasunkinti jiems galimybę identifikuoti šienapjovės gamintoją, pirkėjus klaidino ir nuoroda į interneto svetainę www.Pagro.cz (čekų kalba), neva patvirtinančią, kad aptariamos šienapjovės yra čekų gamybos (nurodyta interneto svetainė ikiteisminio tyrimo metu buvo panaikinta). Be to, UAB „A“ netaikė garantinio aptarnavimo per garantinį laikotarpį sugedusioms šienapjovėms.
14. Vertinant šias apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nurodytas aplinkybes iš tiesų matyti, kad prekiaujant šienapjovėmis buvo gudraujama siekiant sudaryti pirkėjams įspūdį, kad parduodamos šienapjovės yra čekų gamybos. Vis dėlto šiuo atveju pripažinti UAB „A“ susiklosčiusius santykius su nukentėjusiaisiais (šienapjovių pirkėjais) sukčiavimu, o ne civiliniais teisiniais santykiais, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo.
15. Netinkamos kokybės daiktą įsigijusio pirkėjo teisių gynimo būdai yra nurodyti Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK). Pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalį, jeigu parduotas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų ir pardavėjas su pirkėju neaptarė jo trūkumų, tai nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą pirkėjas turi teisę savo pasirinkimu reikalauti: 1) kad daiktas, sutartyje apibūdintas pagal rūšį, būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu, išskyrus atvejus, kai trūkumai yra nedideli arba jie atsirado dėl pirkėjo kaltės; 2) kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; 3) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; 4) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas. Teismų praktikoje taip pat išaiškinta, kad, be CK 6.334 straipsnio 1 dalyje nurodytų teisių gynimo būdų, pirkėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo taip pat atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl netinkamos kokybės daikto perdavimo (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-455/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-455/2010">3K-3-455/2010</a>). Kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad parduotų daiktų trūkumų faktą, t. y. jog daiktai neatitinka sutartyje nustatytų kokybės, kiekio ir kitų kriterijų, o jei sutartyje nurodymų nėra, – įprastų reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), turi įrodyti pirkėjas. Įstatyme nėra nustatyta parduotų daiktų trūkumų fakto prezumpcijos. Taigi pirkėjas, teigdamas, kad pardavėjas pažeidė sutartį, negali apsiriboti teiginiu, jog daiktai yra netinkami, jis turi nurodyti tai pagrindžiančias aplinkybes ir pateikti atitinkamus įrodymus. Pardavėjas, gindamasis nuo kaltinimų pažeidus sutartį, gali pateikti įrodymus, kad pardavė atitinkančius sutartį daiktus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NjkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-569/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-569/2010">3K-3-569/2010</a>).
16. Be pirmiau nurodytų specialių pirkėjo, įsigijusio netinkamos kokybės daiktą, teisių gynimo būdų, gali būti taikomi ir bendrieji CK nustatyti teisių gynimo būdai. Pagrindiniai jų yra reikalavimas atlyginti nuostolius (taikyti sutartinę civilinę atsakomybę) ir sandorių pripažinimas negaliojančiais dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis) arba dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis). Apibendrinant galima teigti, kad civilinės teisės normose yra įtvirtinta pakankamai ir įvairių teisių gynimo būdų, kuriais pagal savo pasirinkimą, priklausomai nuo teisių pažeidimo aplinkybių, gali pasinaudoti netinkamos kokybės daiktą įsigiję pirkėjai, siekdami apginti savo teises. Šiame kontekste pažymėtina, kad dalis iš UAB „A“ šienapjoves įsigijusių ūkininkų kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka, proceso metu buvo sudarytos taikos sutartys. Be to, iš bylos duomenų ir net skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad UAB „A“, šiuo metu reorganizuota į UAB „AG“, yra veikianti įmonė, toliau užsiima žemės ūkio technikos pardavimu, su visais nukentėjusiaisiais yra sudarytos taikos sutartys (kai kurios iš jų, minėta, sudarytos nagrinėjant civilines bylas) ir žala jiems atlyginta. Prokuroro apeliaciniame skunde buvo prašoma patenkinti tik dviejų nukentėjusiųjų civilinius ieškinius, pareikštus baudžiamojoje byloje dėl turtinės žalos atlyginimo, tačiau apeliacine tvarka bylą išnagrinėjęs teismas šiuos ieškinius atmetė ir patvirtino, kad šie turtiniai ginčai išspręsti taikos sutartimis.
17. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismo nustatytos apgaulės (objektyvios tikrovės neatitinkančios informacijos) turinį. Vien netikrų duomenų įrašymas į atitikties deklaracijas, patvirtinančias, kad UAB „A“ parduodamos šienapjovės „P“ atitinka joms keliamus saugumo standartus, nepritaikymas Reglamento 35 punkte nurodytos atitikties įvertinimo procedūros, šių deklaracijų panaudojimo aplinkybės ar parduodamų žoliapjovių reklamos būdai nesudaro pagrindo manyti, kad tokio pobūdžio apgaulė laikytina esmine, turėjusia lemiamą įtaką nukentėjusiųjų apsisprendimui įgyti šienapjoves. Kaip jau buvo minėta, apeliacinės instancijos teismas nustatė, jog lemiamą įtaką pirkėjų apsisprendimui įsigyti UAB „A“ parduodamas šienapjoves buvo aplinkybė, kad jos yra čekų gamybos. Taigi šis teismas išskirtinį dėmesį skyrė byloje nustatytai aplinkybei, kad jeigu nukentėjusieji būtų žinoję tikrąją šienapjovės kilmę, nebūtų jos pirkę. Tačiau šis teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad daugumai nukentėjusiųjų, tarp jų ir nukentėjusiesiems E. K., N. L., K. K., S. T., A. D., V. Ū., buvo svarbus ir įsigyjamos šienapjovės kainos bei kokybės santykis, kad kai kurie nukentėjusiaisiais pripažinti šienapjovės pirkėjai (A. K.) pretenzijų dėl šienapjovės kokybės neturėjo. Iš nukentėjusiųjų K. S., R. B., V. M. ir A. B. parodymų matyti, kad įsigyjant šienapjovę jiems apskritai nerūpėjo prekės gamintojas, nukentėjusysis A. J. teisiamajame posėdyje taip pat patvirtino, kad jam nerūpėjo, ar šienapjovė čekų ar lietuvių gamintojo, nukentėjusieji S. K., V. B., V. P., J. P., D. A. parodė, kad jei prekė būtų kokybiška, jiems nebūtų svarbu, kur ji pagaminta.
18. Kasaciniame skunde pagrįstai atkreiptas dėmesys ir į byloje nustatytas aplinkybes siekiant inicijuoti ikiteisminį tyrimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nukentėjusieji į policiją buvo kviečiami atvykti šaukimais arba pas juos į namus atvykdavo ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir klausdavo, ar pastarieji pirko šienapjovę, ar neturi pretenzijų, ir tokiu būdu šioje byloje atsirado 47 nukentėjusieji. Šis teismas, išanalizavęs nukentėjusiųjų parodymus, nustatė, jog nukentėjusieji, išskyrus tuos, kurie kreipėsi į teismą civilinio proceso tvarka, UAB „A“ raštu pretenzijų dėl įsigytų šienapjovių kokybės, gedimų nesikreipė. Dauguma nukentėjusių teisiamajame posėdyje nurodė, jog dėl gedimų skambindavo į UAB „A“ ir ji sureaguodavo visais atvejais, atvažiuodavo, išveždavo šienapjoves, atveždavo kitas, remontuodavo ir panašiai. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepaneigė.
19. Kaip jau pirmiau buvo minėta, sukčiavimu nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo sudarydamas sandorius elgiasi itin neapdairiai ir nerūpestingai. Nagrinėjamu atveju pagal byloje nustatytas aplinkybes spręsti, kad nukentėjusieji, įsigydami iš UAB „A“ šienapjoves, visais atvejais elgėsi apdairiai, atidžiai ir rūpestingai, nėra pagrindo, ypač atsižvelgiant į tai, kad šienapjovės kaina svyravo nuo trijų iki keturių tūkstančių eurų, o nukentėjusieji įdėmiai pirkinių neapžiūrėjo, dažnas neskaitė pirkimo dokumentų, apsiribojo tik pardavėjų teiginiais apie prekės kilmę ir informacija, esančia lankstinuke, kuriame, beje, kaip teisingai teigiama kasaciniame skunde, nenurodyta prekės kilmės šalis. Užrašo apie aptariamos šienapjovės pagaminimą Čekijoje nėra ir jos naudojimosi instrukcijoje. Išties šienapjovių „P“ pirkėjai pasikliovė įspūdžiu, sudarytu dėl matomo prekės pavadinimo, tuo ir pasinaudojo pardavėjas, gudraudamas, sukūręs atitinkamą į Čekiją orientuotą prekės pavadinimą, tačiau ši aplinkybė neleidžia spręsti apie galimybę taikyti N. K. ir UAB „A“ baudžiamąją atsakomybę.
20. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie nukentėjusiųjų pažeidžiamumą nei dėl amžiaus, nei dėl sveikatos būklės, nei dėl kitų savybių, jie tiesiog elgėsi nepakankamai apdairiai. Apeliacinės instancijos teismas nepaneigė byloje nustatytų aplinkybių, kad sudarant sutartis su UAB „A“ pirkėjams nereikėjo atitikties deklaracijų, dauguma iš jų net nežinojo, kad šie dokumentai turi būti pateikiami. Tačiau tiems ūkininkams, kurie šienapjoves įsigijo pagal paramą, atitikties deklaracijos buvo pateiktos. Šiame kontekste pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nevertino, kad nukentėjusiųjų galimybės išsamiai susipažinti su perkamais daiktais, o vėliau ginti savo teises civilinės teisės priemonėmis nebuvo kaip nors apsunkintos. Šio teismo argumentas, kad šienapjovės pirkėjams specialiai buvo pristatomos vėlai vakare, sutemus, jie buvo skubinami pasirašyti dokumentus, yra nerimtas ir kasatorių paaiškinimais paneigtas kasacinės instancijos teisme.
21. Atsižvelgdama į visas pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino N. K. ir UAB „A“ pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Dėl BK 300 straipsnio 3 dalies taikymo
22. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad N. K. ir UAB „A“ padarytas sukčiavimas yra susijęs su dokumentų – 2014 m. kovo 21 d. Atitikties deklaracijos Nr. 01, kurioje nurodyti duomenys, jog pakabinama diskinė šienapjovė (modelis GX265) atitinka standartų LST EN ISO 4254-12:2012 bei Mašinų direktyvos 2006/42/EB nuostatas bei nurodytas atitiktį patvirtinantis dokumentas „Certificate of Adequacy, Nr. GB/1067/3213/11“, išduotas 2011 m. vasario 22 d., 2014 m. kovo 21 d. Atitikties deklaracijos Nr. 01, kurioje nurodyti duomenys, jog pakabinama diskinė šienapjovė (modelis GX265) atitinka standartų LST EN ISO 4254-12:2012 bei Mašinų direktyvos 2006/42/EB nuostatas, ir nurodytas atitiktį patvirtinantis dokumentas „Verification of Compliance, Nr. EC.1282OE140224.WRM0608“, 2014 m. kovo 21 d. Atitikties deklaracijos Nr. 01, kurioje nurodyti duomenys, kad pakabinama diskinė šienapjovė (modelis GX265) atitinka standartų LST EN ISO 4254-12:2012 bei Mašinų direktyvos 2006/42/EB nuostatas, – klastojimu ir šių suklastotų dokumentų panaudojimu.
23. Baudžiamoji atsakomybė BK 300 straipsnyje už dokumento suklastojimą ar disponavimą suklastotu dokumentu numatyta siekiant apsaugoti dokumentų teisinės apyvartos funkcionalumą ir patikimumą. Baudžiamajai atsakomybei taikyti reikalingą pavojingumo laipsnį dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu gali pasiekti tais atvejais, kai šiomis veikomis daroma įtaka teisiniams santykiams, tuose teisiniuose santykiuose dalyvaujančių asmenų teisėms ir pareigoms. BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kuris suklastojęs ar disponavęs suklastotu dokumentu padarė didelės žalos.
24. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo motyvams, kad UAB „A“, prieš pateikdama šienapjoves į rinką, privalėjo įgyvendinti visus Reglamento 12 punkto reikalavimus, t. y. užtikrinti, kad žoliapjovės atitiktų taikytinus esminius sveikatos ir saugos reikalavimus, kad būtų prieinama žoliapjovių techninė byla, detaliai parengti būtiną informaciją apie žoliapjoves, atlikti atitinkamas žoliapjovių atitikties įvertinimo procedūras, parengti EB atitikties deklaraciją bei pridėti ją prie parduodamų žoliapjovių ir pažymėti žoliapjoves CE ženklu. Byloje nustatyta, kad N. K. pats parengė pirmiau nurodytas atitikties deklaracijas, patvirtinančias, kad UAB „A“ parduodamos šienapjovės „P“ atitinka joms keliamus saugumo standartus ir jose nurodytus teisės aktus, tačiau prieš tai nepritaikė Reglamento 35 punkte nurodytos atitikties įvertinimo procedūros. Tačiau tokio pobūdžio netikrų dokumentų pagaminimas ir panaudojimas nėra toks pavojingas, kad galėtų būti kvalifikuojamas pagal BK 300 straipsnį. Nagrinėjamoje byloje netikrų dokumentų pagaminimu ir panaudojimu padaryta didelė žala susieta vien tik su kaltinimu dėl kvalifikuoto sukčiavimo. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, nenustačius, kad N. K. ar UAB „A“ būtų padarę nusikalstamą veiką, nurodytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, negalima konstatuoti, kad netikrų dokumentų pagaminimu ir panaudojimus padaryta didelė žala.
25. Kartu pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog atsižvelgiant į Reglamento 28 ir 32 punktų nuostatas spręsti klausimą dėl EB atitikties deklaracijos galiojimo turi ne teismas, o išvadą duodančios Valstybinė ne maisto produktų inspekcija ir Valstybinė darbo inspekcija. Jos privalo imtis nustatytų rinkos apsaugos veiksmų prieš subjektus, kurie mašinas, neatitinkančias Mašinų direktyvos 2006/42/EB reikalavimų, pažymėjo CE ženklu, informuoti apie tai kompetentingas institucijas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODgvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-288/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-288/2011">3K-3-288/2011</a>). UAB „A“ sulaukė tam tikrų sankcijų už tai, kad į rinką tiekė saugumo reikalavimų neatitinkančias šienapjoves. Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Ūkio ministerijos, atlikusi patikrinimą, 2015 m. sausio 5 d. priėmė sprendimą laikinai uždrausti tiekti, siūlyti tiekti į rinką ir demonstruoti produktą (diskinę žoliapjovę „P GX265“), kol bus atlikti produkto saugos įvertinimai, patikrinimai ir kontrolė, valstybinė produktų saugos ekspertizė. Šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas pagal UAB „A“ skundą buvo patikrintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimu UAB „A“ skundas atmestas kaip nepagrįstas. Šis teismas nustatė, kad UAB „A“ nepateikė patikrinimą atlikusiai Valstybinei ne maisto produktų inspekcijai šienapjovės „P GX 265“ techninės bylos bei bandymų protokolų, taip pat neparuošė šienapjovės EB atitikties deklaracijos ir naudojimosi instrukcijos, o ginčijamame 2015 m. sausio 5 d. sprendime aiškiai nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas – Techninio reglamento 7 priedo A dalies 3 punktas, nustatantis, kad techninės bylos, kurios pagrįstai prašo nacionalinės kompetentingos institucijos, nepateikimas gali sudaryti pakankamą pagrindą abejoti atitinkamos mašinos atitiktimi esminiams sveikatos ir saugos reikalavimams. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. sprendimas įsiteisėjo 2015 m. balandžio 8 d.
26. Taigi šioje kasacinėje byloje nustatytos aplinkybės nėra pagrindas konstatuoti, jog į N. K. ir juridinio asmens UAB „A“ veiksmus netinkamai vykdant atskirus Reglamento reikalavimus, surašant neteisingo turinio dokumentus būtina reaguoti taikant baudžiamąją atsakomybę kaip kraštutinę (ultima ratio) priemonę. Pagal teismų praktiką nenustačius veikos pavojingumo, baudžiamoji atsakomybė neturi būti taikoma. Veikos pavojingumas – tai veikos savybė padaryti žalą visuomeniniams žmonių santykiams, fiziniams ar juridiniams asmenims. Kartu tai ir kriterijus, pagal kurį įstatymų leidėjas diferencijuoja deliktus į nusikaltimus, administracinius ir drausminius nusižengimus bei civilinius teisinius santykius. Negali būti nusikaltimu visuomenei pavojinga veika, jeigu ji nenumatyta baudžiamajame įstatyme. Lygiai taip pat negali būti laikoma nusikaltimu veika, formaliai atitinkanti BK straipsnį, bet neturtinti visuomenei pavojingo pobūdžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 216/2013).
27. Darytina bendra išvada, kad priimdamas naują apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes byloje nustatytus teisinius santykius netinkamai kvalifikavo kaip nusikaltimus (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Dėl to šis nuosprendis naikinamas ir paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 22 d. nuosprendį ir palikti galioti Šilalės rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 19 d. nuosprendį be pakeitimų.
Teisėjai Armanas Abramavičius
Aldona Rakauskienė
Tomas Šeškauskas
