Baudžiamoji byla Nr. 2K-319-222/2018
Teisminio proceso Nr. 1-52-1-00566-2014-3 Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.19.6; 1.2.3.4.3; 2.4.2.1; 2.4.7 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. lapkričio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,
išteisintosios gynėjui advokatui Ramūnui Mikulskui,
nukentėjusiajam G. P. ir jo atstovui advokatui Raimundui Jurkai,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vitoldo Guliavičiaus ir nukentėjusiojo G. P. atstovo advokato Raimundo Jurkos kasacinius skundus dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžio.
Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendžiu G. P. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 132 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, BK 229 straipsnį – laisvės atėmimu devyniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, G. P. paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, 68² straipsnio 1, 2, 3 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąją per šį laiką neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be jos priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir uždraudžiant trejus metus treniruoti nepilnamečius.
Tuo pačiu nuosprendžiu civiliniai ieškiniai tenkinti iš dalies – iš viešosios įstaigos Alytaus sporto ir rekreacijos centro priteista G. P. ir S. P. 5259,08 Eur turtinei žalai atlyginti ir kiekvienam po 23 000 Eur neturinei žalai atlyginti; K. P. priteista 7000 Eur neturinei žalai atlyginti nustatant, kad gautomis lėšomis uzufrukto teise disponuos jo atstovai pagal įstatymą – tėvai.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 23 d. nuosprendžiu Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo G. P. pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir BK 229 straipsnį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nukentėjusiojo G. P. ir nukentėjusiosios S. P. civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, nukentėjusiojo ir jo atstovo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintosios gynėjo, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. P. buvo nuteista pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir BK 229 straipsnį už tai, kad būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, t. y. pagal darbo sutartį dirbdama viešojoje įstaigoje Alytaus sporto ir rekreacijos centre dviračių sporto trenere ir pagal šios įstaigos direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintą trenerio pareigybės aprašymą būdama atsakinga už sportininkų saugumą, gyvybę bei poilsio režimą, netinkamai atliko savo pareigas, nes pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui. G. P. 2014 m. gegužės 29 d. apie 15.50 val. Alytuje, Dainų slėnio teritorijoje, dviračių treniruotės metu, pažeisdama tuo metu galiojusio Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 63 punkto reikalavimą, nustatantį, kad „važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išlaikiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą – ne jaunesniems kaip 12 metų amžiaus asmenims“, neužtikrindama saugių treniravimosi sąlygų, išvažiavo su dviem mažamečiais ugdytiniais į kelią, einantį mišku nuo Jono Basanavičiaus gatvės iki Šilo gatvės, kur 11 metų amžiaus ugdytinė K. P., prasilenkdama su priešpriešiais atvažiuojančia sunkiasvore autotransporto priemone „Iveco“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančia UAB „E.“, griuvo kelio važiuojamojoje dalyje ir automobilio galiniais ratais buvo pervažiuota per galvą, ir taip mirtinai sužalota. Dėl to didelę neturtinę žalą patyrė K. P. tėvai S. P. ir G. P..
2. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmė dėl G. P. naują, išteisinamąjį, nuosprendį, padaręs išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 1 punktas).
II. Kasacinių skundų argumentai
3. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Vitoldas Guliavičius prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 23 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis pagrįstas tik vienu argumentu – tuo, kad KET 63 straipsnio pakeitimas turi reikšmės BK 132 straipsnio 3 dalyje nurodytos veikos nusikalstamumui, t. y. jį naikina, ir dėl to vadovavosi BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis, reglamentuojančiomis įstatymo galiojimo grįžtamąją galią.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė BK 3 straipsnį, be to, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 38 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“ (6 punktu), nes teismų praktikoje išaiškinta, jog tiesiogiai remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimų išaiškinimais nėra įstatyme įvardyto pagrindo, tai nėra bylų nagrinėjimo teisės šaltinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTc1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-575/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-575/2010">2K-575/2010</a>, 2K-7-301/2011, 2K-7-119/2013, 2K-7-126/2013). Teismo išteisinamajame nuosprendyje nurodyta ir viena kasacinė nutartis (2K-35/2006), tačiau šioje nutartyje analogiškai tiesiogiai remiamasi tuo pačiu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas daug išsamiau ir konkrečiau yra pasisakęs 2009 m. kovo 24 d. „Teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose apžvalgoje“, kurioje pažymėjo, kad „Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimų nusikalstamumui gali turėti reikšmės ne tik baudžiamojo įstatymo, bet ir Kelių eismo taisyklių pakeitimai. Kai po veikos padarymo pasikeičia kaltininko pažeisti šių taisyklių reikalavimai (pvz., nustatomos papildomos ar naujai suformuluojamos eismo dalyvių pareigos), teismas turi išsiaiškinti, kaip dėl to pakito BK 281 straipsnyje numatytų veikų nusikalstamumas, ir atsižvelgdamas į tai taikyti BK 3 straipsnio nuostatas“. Minėtoje nutartyje taip pat pažymėta, kad spręsdami dėl BK 3 straipsnio taikymo teismai turėtų atsižvelgti į tai, kad BK 281 straipsnyje nurodytų nusikaltimų sudėtys yra materialiosios, todėl jų nusikalstamumą iš esmės lemia ne pats kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas, bet dėl šio pažeidimo kilę nusikalstami padariniai. Be to, eismo įvykyje paprastai dalyvauja keli eismo dalyviai, kurie turi laikytis tuo metu galiojančių Kelių eismo taisyklių, todėl tenka spręsti, kuris iš šių dalyvių pažeidė Kelių eismo taisykles ir ar šie pažeidimai buvo susiję priežastiniu ryšiu su eismo įvykio metu kilusiais padariniais. Tuo tarpu kaltininko padarytus pažeidimus vertinant pagal naują, jam palankesnę, Kelių eismo taisyklių redakciją, o kitų eismo dalyvių – pagal eismo įvykio metu galiojusią redakciją, gali susidaryti situacija, kai tinkamai įvertinti eismo įvykyje dalyvavusių asmenų veiksmų neįmanoma. Dėl išvardytų priežasčių Kelių eismo taisyklių pakeitimai veikos nusikalstamumo prasme gali būti pripažįstami palankesniais kaltininkui tik tada, jeigu jie aiškiau apibrėžia eismo dalyvių elgesį konkrečioje situacijoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-830/200). Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu bylos aplinkybių ir situacijos neišnagrinėjo.
3.3. KET 55 punkte, kuris galiojo nuo 2014 m. spalio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d., buvo nustatyta, kad važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip keturiolikos metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą – ne jaunesniems kaip dvylikos metų asmenims. Pagal šiuo metu galiojančių KET 55 punktą, papildytą 2015 m. lapkričio 6 d., prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip aštuonerių metų asmenims. KET 63 punkte, galiojusiame veikos padarymo metu (nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.), buvo nustatyta, kad važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip keturiolikos metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą – ne jaunesniems kaip dvylikos metų asmenims; gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas. Atsižvelgiant į šias taisykles apeliacinės instancijos teismo motyvai dėl G. P. (ne)baudžiamumo neatitinka saugaus elgesio kelyje esmės. Kadangi teismo nurodoma KET 55 punkto redakcija vaikui leidžia važiuoti važiuojamąja dalimi prižiūrint suaugusiajam, t. y. vaiko saugaus važiavimo keliu atsakomybė yra perduodama kartu su juo važiuojančiam suaugusiajam, kuris turi spręsti, ar saugu vaikui važiuoti tuo keliu, ar tinkamas važiavimo greitis, išsidėstymas kelyje, ar pakankami jo įgūdžiai važiuoti važiuojamąja dalimi, kada ir kokius manevrus atlikti. Šiuo atveju toks suaugęs žmogus buvo G. P., kuri ir pagal teismo nurodomą KET 55 punktą buvo atsakinga už K. P. saugumą. Todėl teismo pateiktas naujų KET reikalavimų interpretavimas nesuprantamas, nes pagal prasmę KET reikalavimas tikrai nepanaikina suaugusio asmens (G. P.) atsakomybės. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad naujas KET pakeitimas yra palankesnis kaltininkui (G. P.) veikos nusikalstamumo prasme. Dėl to teismas netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias baudžiamųjų įstatymų galiojimą laike.
3.4. Be to, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į kitus nagrinėjamos bylos ypatumus. G. P. padarytos veikos nusikalstamumą lemia ne tik kelių eismo taisyklių pažeidimas, bet ir svarbi aplinkybė – K. P. žūtis dviračių treniruotės metu, t. y. tuo metu, kai už jos sveikatą ir gyvybę buvo atsakinga G. P. – ir kaip trenerė, ir kaip suaugęs asmuo. Jos tarnybinė pareiga saugiai vesti mažamečio asmens (K. P.) dviračių treniruotę glaudžiai susijusi su kelių eismo taisyklių reikalavimais, kuriuos ji privalėjo žinoti ir užtikrinti saugias treniravimosi sąlygas. Tik G. P., būdama trenerė, galėjo žinoti žuvusiosios K. P. dviračio valdymo sugebėjimus, taip pat jos gebėjimus važiuoti gatvėmis, keliais bei įvertinti, ar jų pakanka, ar tinkamas jos amžius ir pan., bet G. P. to nepadarė. Be to, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nevertino ir kitų aplinkybių, susijusių su specialiomis elgesio saugumo taisyklėmis. Trenerio pareigybės aprašyme įtvirtinta atsakomybė „Už sportininkų saugumą, gyvybę per mokomąsias pratybas, SMĮ organizuotus renginius, sporto varžybas – laisvalaikio metu“ (V dalies 3 punktas), pareiga „neleisti sportininkams, neturintiems gydytojo leidimo, lankyti pratybų, reguliuoti mokymosi, treniravimosi bei poilsio režimą“ (III dalies 5 punktas). K. P. pradėjo lankyti treniruotes sporto centro bazėje, vyko į treniruotes už bazės ribų be gydytojo leidimo (neturėjo gydytojo išduotos pažymos), ji nebuvo instruktuota apie saugų elgesį treniruotės ir kitų sporto renginių metu.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas siaurai ir neišsamiai ištyrė nagrinėjamą bylą kaip kelių eismo įvykio bylą (BK 281 straipsnis), t. y. selektyviai pasirinko tik vieną jos aspektą, susijusį su kelių eismo taisyklių pažeidimu. Kasatorius atkreipia dėmesį į BPK 331 straipsnio 1, 2 dalyse, 305 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, keliamus nuosprendžio surašymui. Nurodo, kad G. P. veika nevertinta tarnybos pareigų neatlikimo kontekste (BK 229 straipsnis). Be to, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nes, nagrinėdamas nuteistosios G. P., nukentėjusiųjų G. P., S. P. ir K. P. atstovės advokatės Onos Klinavičienės ir civilinio atsakovo VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro atstovo advokato Vytauto Klimavičiaus apeliacinius skundus ir panaikindamas G. P. apkaltinamąjį nuosprendį bei priimdamas naują, išteisinamąjį, nuosprendį, neatsakė į esminius apeliacinių skundų argumentus. Apeliaciniais skundais buvo prašoma pakeisti Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. spalio 5 d. nuosprendį, nurodant, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš kaltinimo pašalino G. P. padarytus VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro trenerio pareigybės aprašymo pažeidimus, tačiau šių argumentų teismas nesvarstė, nepasisakė dėl pirmiau nurodytų trenerio pareigybės aprašymo nuostatų (ne)vykdymo (pvz., K. P. nebuvo instruktuota apie saugų elgesį treniruotės ir kitų sporto renginių metu. Šios aplinkybės yra svarbios, nes tai susiję su netinkamu pareigų atlikimu ir kartu su specialiomis elgesio saugumo taisyklėmis. Taip pat teismas neišnagrinėjo apeliaciniuose skunduose keltų klausimų dėl nepagrįsto G. P. pripažinimo specialiu nusikalstamos veikos subjektu pagal BK 230 straipsnio 3 dalį ir kt.).
3.6. Iš bylos duomenų matyti, kad G. P., būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, t. y. pagal darbo sutartį dirbdama viešojoje įstaigoje Alytaus sporto ir rekreacijos centre dviračių sporto trenere ir pagal šios įstaigos direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtintą trenerio pareigybės aprašymą būdama atsakinga už sportininkų saugumą, gyvybę bei poilsio režimą, netinkamai atliko savo pareigas, nes pažeidė teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles ir taip dėl neatsargumo atėmė gyvybę kitam žmogui.
3.7. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo bei teisėtumo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti baudžiamąją bylą bei priimti teisingą sprendimą.
4. Kasaciniu skundu nukentėjusiojo G. P. atstovas advokatas Raimundas Jurka prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 23 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
4.1. Pirmosios instancijos teismas BK 132 straipsnio 3 dalies, 229 straipsnio taikymo aspektu netinkamai įvertino VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro direktoriaus 2008 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. D76 patvirtinto VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro trenerio pareigybės aprašymo (toliau – ir Aprašymas) III dalies „Trenerio pareigos“ 5 punkto ir IV dalies „Atsakomybė“ 3 punkto nuostatas, nes padarė klaidingą išvadą, kad trenerė G. P. šių nuostatų nepažeidė, kad minėtas aktas neturi jokios reikšmės jos veikos kvalifikavimui. Apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą ir nepagrįstai konstatavo, kad KET 63 straipsnio pakeitimas (šiuo metu galiojantis KET 55 punktas) turėjo esminę reikšmę BK 132 straipsnio 3 dalyje ir 229 straipsnyje nurodytų veikų nusikalstamumui. Nukentėjusiojo atstovo kasaciniame skunde išdėstyti argumentai, susiję su KET nustatytu teisiniu reguliavimu, apeliacinės instancijos teismo išvadų taikant BK 3 straipsnį nepagrįstumu, iš esmės yra analogiški išdėstytiems prokuroro kasacinio skundo argumentams, todėl nekartojami. Be to, pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių papildomų procesinių veiksmų, kad nustatytų, ar išteisintosios veika – trenerei pagal kompetenciją priskirtų pareigų bei funkcijų, susijusių su dviratininkų sauga ir sveikata darbe, netinkamas vykdymas – iš tiesų tapo tiek nepavojinga, kad išteisinamasis nuosprendis yra būtinas bei vienintelis sprendimas šioje byloje. Nagrinėjamu atveju abiejų instancijų teismai netinkamai aiškino G. P. kaip asmens, atsakingo už vaikų priežiūrą (sveikatą, gyvybę, poilsio režimą), – trenerės pareigas, pernelyg sureikšmino KET 63 punkto (galiojusio nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.) ir 55 punkto (galiojusio nuo 2014 m. spalio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d.) nuostatas, jas vertino kaip pagrindinį bei lemiamą pagrindą baudžiamajai atsakomybei kilti.
4.2. Viena vertus, BK 132 straipsnio 3 dalyje nurodyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl būtina nustatyti pačią veiką, jos padarinius ir priežastinį ryšį, t. y. dėl kokio konkrečiai neteisėto veikimo ar neveikimo kitam asmeniui atimta gyvybė ir kad būtent šis veikimas ar neveikimas buvo mirties priežastis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTEyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-512/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-512/2014">2K-512/2014</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS05NDIvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-942/2015">2K-5-942/2015</a>, 2K-217-699/201S). Būtinasis subjektyvusis sudėties požymis – kaltė, neatsargumas (nusikalstamas nerūpestingumas ar nusikalstamas pasitikėjimas). Pagal teismų praktiką specialių elgesio saugumo taisyklių ribos priklauso nuo konkrečios kilusios situacijos. Siekiant atskleisti BK 132 straipsnio 3 dalyje nustatytą veiką, reikia išanalizuoti teisinio reguliavimo, susijusio su tam tikro pobūdžio veikimo galimybėmis, kontekstą. Tik tokiu atveju būtų aišku, kokie draudimai ir įpareigojimai asmeniui yra nurodyti konkrečioje jo veiklos srityje bei kokios teisėtos veikos apimties bet kuris asmuo iš jo gali pagrįstai tikėtis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNS05NDIvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-5-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-5-942/2015">2K-5-942/2015</a>, 2K-181-489/2017, 2K-327-788/2017).
4.3. Pirmosios instancijos teismas paneigė, jog tarp medicininio dokumento nepateikimo ir įvykusių padarinių egzistuoja būtinasis priežastinis ryšys, t. y. kad mergaitės žūtį lėmė ne medicininio leidimo sportuoti nebuvimas, kad tokios pat pasekmės būtų atsiradusios, jei VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centrui būtų buvęs pateiktas sveikatos pažymėjimas. Be to, teismas akcentavo, kad nebuvo pažeistas ir trenerio pareigybės aprašymo IV dalies „Atsakomybė“ 3 punktas.
4.4. Kasatorius, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl G. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, visgi mano, kad akivaizdūs VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro Aprašymo III dalies 5 punkto ir IV dalies 3 punkto (jų turinys nurodytas išdėstant prokuroro kasacinio skundo argumentus) pažeidimai, taip pat atsietas šių pažeidimų ir KET 63 punkto nuostatų vertinimas yra aplinkybės, kurios in corpore (bendrai) galėjo turėti įtakos neteisėto išteisinamojo nuosprendžio priėmimui. Teismas neatsižvelgė, jog lokalinio akto – VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro Aprašymo III dalies 5 punkto reikalavimų nesilaikymas yra G. P. neteisėtai atliktų veiksmų visumos, galiausiai lėmusios K. P. žūtį, sudėtinė dalis. Pareiga neleisti sportininkams, neturintiems gydytojo leidimo, lankyti pratybų, reguliuoti mokymosi, treniravimosi bei poilsio režimą yra labai svarbi asmeniui, ketinančiam lankyti treniruotes, taip pat pačiai įstaigai. Trenerės G. P. sąmoningas leidimas K. P. važiuoti dviračiu, juo labiau pažeidžiant KET 63 punktą, pavojingos veikos bei kilusių padarinių prasme negali būti laikomas betiksliu bei nereikšmingu. Būtent neteisėtas leidimas asmeniui užsiimti veikla, kuria kitu atveju jis nebūtų užsiėmęs (šiuo atveju K. P. apskritai nebūtų pasirodžiusi jai uždraustame kelio ruože be trenerės leidimo), sudaro G. P. inkriminuotų teisės aktų pažeidimų esmę.
4.5. Byloje nebuvo nustatyta, dėl kokios priežasties K. P. griuvo kelio važiuojamojoje dalyje ir automobilio galiniais ratais buvo pervažiuota per galvą. Specialisto išvadoje Nr. 11-335(15) tik nustatyta, kad eismo įvykio kilimą lėmė tai, jog priešpriešinio prasilenkimo su automobiliu „Iveco“ (vals. Nr. (duomenys neskelbtini) metu dviračiu važiuojanti K. P., nugriūdama kelio važiuojamojoje dalyje, sudarė neišvengiamą kliūtį priešinga kryptimi valiuojančio E. S. vairuojamo automobilio „Iveco“ tolesniam saugiam judėjimui. Tačiau ši aplinkybė nesutrukdė teismui nustatyti būtinąjį priežastinį ryšį: teismas nurodė, kad G. P. itin rizikinga veika buvo būtina žalingų padarinių atsiradimo sąlyga (nors G. P. itin rizikingas sprendimas išvažiuoti į kelią su vaikais nebuvo vienintelis sunkių pasekmių atsiradimo veiksnys, tačiau yra pagrindinis). Tačiau neaišku, kodėl Aprašymo III dalies 5 punkto taisyklė nebuvo vertinama panašiu būdu, t. y. kad G. P., leisdama K. P., neturinčiai gydytojo leidimo, važiuoti dviračiu, priėmė neatsakingą bei rizikingą sprendimą, dėl kurio ši pateko į nelaimingą atsitikimą ir žuvo.
4.6. Taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė Aprašymo IV dalies „Atsakomybė“ 3 punkte apibrėžtų trenerės G. P. draudimų ir įpareigojimų ribas. Šiame punkte nurodyta taisyklė „Už sportininkų saugumą, gyvybę per mokomąsias pratybas, SMĮ organizuotus renginius, sporto varžybas – laisvalaikio metu“ reiškia konkretų įpareigojimą treneriui imtis visų būtinų atsargumo priemonių, kad per mokomąsias pratybas būtų užtikrintas sportininkų saugumas bei gyvybė. Pagal Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. 1-1234 (galiojusio nuo 2006 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 27 d.) 57 straipsnio 2 dalies nuostatas mokymo, auklėjimo, gydymo ir kitų įstaigų vadovai, auklėtojai ar jiems prilygstantys asmenys, šių įstaigų administracija atsako už jų prižiūrimų vaikų auklėjimą; jeigu šie asmenys nevykdo savo pareigų arba vykdo jas netinkamai, jie atsako įstatymų nustatyta tvarka. Taigi tuo metu, kai vaikas nustatyta tvarka yra mokymo įstaigoje (pvz., atvykęs į treniruotes), už jo priežiūrą atsako atitinkama įstaiga. Šios nuostatos taip pat reiškia, kad bet koks protingai mąstantis asmuo, palikęs savo vaiką trenerio priežiūrai, gali pagrįstai tikėtis, kad šis įstaigos įgaliotas subjektas visapusiškai atsako už jo vaiko sveikatą bei gyvybę.
4.7. VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro trenerė G. P. įvykio dieną akivaizdžiai nesilaikė (pažeidė) saugaus elgesio reikalavimų: 1) leido K. P., neturinčiai medicininės pažymos, važiuoti dviračiu ir taip pažeidė Aprašymo III dalies 5 punktą; 2) neinstruktavo K. P. apie saugų elgesį važiuojant dviračiu kelyje; 3) priėmė rizikingą sprendimą įvažiuoti į kelią, kuriame pagal KET 63 punktą K. P. nebuvo leidžiama būti; 4) prieš pat eismo įvykį nesiėmė jokių papildomų priemonių (neperspėjo mažametės, nesustojo pamačiusi sunkiasvorę transporto priemonę, nepakeitė krypties ir pan.), kad padėtų K. P. išvengti artėjančio didesnio pavojaus šaltinio. Dėl to šalinti iš kaltinimo trenerės pareigų Aprašymo IV dalies 3 punkto nuostatos nebuvo jokio pagrindo.
4.8. Kasaciniame skunde cituojami apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio motyvai ir teigiama, kad šis teismas netinkamai išnagrinėjo išteisintosios baudžiamosios atsakomybės klausimą, tik trumpais pasisakymais sugretino KET 63 punkto (galiojusio nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.) ir 55 punkto (galiojančio nuo 2014 m. spalio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d.) redakcijas, tuo tarpu lokalinio akto – VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro Aprašymo III dalies „Trenerio pareigos“ nuostatų bei jų reikšmės G. P. nusikalstamumui išsamiai neanalizavo, kartu neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. apžvalgoje Nr. 30 „Dėl teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (Baudžiamojo kodekso 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose“ pateiktą aiškinimą. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo įvertinti aplinkybes, lemiančias veikos nusikalstamumą, kai pažeidžiamos specialios elgesio saugumo taisyklės ir dėl to kyla padariniai (neatsargus gyvybės atėmimas kitam žmogui). Teismas turėjo KET 63 punkto (galiojusio nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. spalio 11 d.) pakeitimą vertinti kartu su VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro Aprašymo III dalies „Trenerio pareigos“ 5 punkto ir IV dalies 3 punkto sudėtimi ir tik tada spręsti dėl G. P. veikos nusikalstamumo. Kadangi apeliaciniame skunde nukentėjusiųjų atstovė ginčijo minėto vidaus akto nuostatų pažeidimų bei kilusių padarinių priežastinį ryšį, prašė pakartotinai įvertinti iš kaltinimo pašalintų Aprašymo punktų reikšmę inkriminuojant BK 132 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, trumpi bei formalūs apeliacinės instancijos teismo pasisakymai akcentuojant tik KET 63 punkto pasikeitimą kaip dekriminalizuojantį G. P. veiką reiškia netinkamą BK 3 straipsnio 2 dalies taikymą ir BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies procesinį pažeidimą.
4.9. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad dėl šiuo metu galiojančio KET 55 punkto savaime yra paneigiami VšĮ Alytaus sporto ir rekreacijos centro Aprašymo reikalavimų pažeidimai, nepagrįsta, nes pirmiau nurodyti (1–4 punktuose) nusikalstamai nerūpestingi G. P. veiksmai nuo pat treniruotės pradžios rodė aplaidų bei neatsakingą elgesį. Be to, akivaizdu, kad G. P. priėmė rizikingą sprendimą išsukti iš dviračių tako į kelią; prieš pat eismo įvykį, pamačiusi 21 km/val. greičiu važiuojančią sunkiasvorę transporto priemonę, iki kurios buvo likęs apytiksliai 104,30 metro atstumas, dviratininkams važiuojant duobėtu keliu, neperspėjo žuvusiosios, nesustojo ir nesustabdė vaikų, nepakeitė krypties ir pan. G. P. aktyvūs veiksmai bei neveikimas sudarė atskirų specialių elgesio saugumo taisyklių, nurodytų KET 63 punkte, Aprašymo III dalies 5 punkte, IV dalies 3 punkte, pažeidimus, kurių visuma lėmė žalingų padarinių atsiradimą – K. P. žūtį. Tai reiškia, kad vien KET 63 punkto pasikeitimas negali visiškai eliminuoti G. P. elgesio (jos netinkamai vykdomų trenerės funkcijų, susijusių su dviratininkų sauga ir sveikata darbe) neteisėtumo.
4.10. Kasatorius, vadovaudamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, prašo atsižvelgti į tai, kad: 1) KET 63 punkto pakeitimas iš esmės niekaip nepakeitė G. P. elgesio pavojingumo. Nors išteisintoji nenumatė, kad dėl jos rizikingo sprendimo išvažiuoti su mažamečiais į pavojingą kelio ruožą gali kilti žalingi padariniai, tačiau pagal įvykio situaciją ir savo asmenines savybes, turimą patirtį turėjo ir galėjo numatyti, kad nepatyrusios, neturinčios reikiamo amžiaus važiuoti keliais dviratininkės K. P. išvedimas į kelią gali sukelti tokius padarinius. Abejingas požiūris į savo kaip trenerės kompetencijai priklausančias pareigas ir netinkamas tų pareigų atlikimas, elgesio kelyje taisyklių žinojimas, tačiau jų ignoravimas lėmė sunkių bei negrįžtamų padarinių atsiradimą; 2) preziumuodamas, kad G. P. veika dėl KET pasikeitimo negali būti kvalifikuojama pagal BK 132 straipsnio 3 dalį, tokiu atveju teismas turėjo spręsti išteisintosios baudžiamosios atsakomybės klausimą pagal BK 132 straipsnio 1 dalį, kurioje nurodyta bendresnė neatsargaus gyvybės atėmimo forma, nereikalaujanti preciziškai nustatyti specialiųjų elgesio saugumo taisyklių pažeidimo. Bet kuriuo atveju apeliacinės instancijos teismui reikėjo nustatyti, kokiu konkrečiai neteisėtu veikimu ar neveikimu K. P. buvo atimta gyvybė ir kad būtent šis veikimas ar neveikimas buvo pagrindinė padarinių priežastis. To nepadaręs, teismas formaliai bei neišsamiai išnagrinėjo šią baudžiamąją bylą.
4.11. Kadangi apeliacinės instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nukentėjusiųjų civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacinėje byloje nustačius baudžiamojo įstatymo taikymo klaidas arba esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, siekiant tinkamai išspręsti nukentėjusiųjų civilinio ieškinio reikalavimus, išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir perduotinas iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
4.12. Remdamasis BPK 104 straipsnio 2 dalyje, 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis kasatorius prašo, kad kasacinio skundo tenkinimo ar tenkinimo iš dalies atveju būtų išspręstas nukentėjusiojo patirtų atstovavimo išlaidų pripažinimo procesinėmis klausimas ir šios išlaidos būtų priteistos iš G. P.. Pagal pridėtus dokumentus šios išlaidos yra 1800 Eur.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vitoldo Guliavičiaus ir nukentėjusiojo G. P. atstovo advokato Raimundo Jurkos kasaciniai skundai tenkintini.
6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (BPK 369 straipsnis).
Dėl bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ir baudžiamojo įstatymo (BK 229 straipsnio, 132 straipsnio 3 dalies) taikymo
7. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad bylą apeliacine tvarka nagrinėjantis teismas ją patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Toks patikrinimas turi būti paremtas bylos duomenimis ir atliktas laikantis BPK normų reikalavimų, apeliacinės instancijos teismo sprendime turi būti išdėstytos motyvuotos išvados dėl esminių apeliacinių skundų argumentų. BPK 329 straipsnio 1 punkte, 331 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tais atvejais, kai panaikinamas pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir priimamas naujas, išteisinamasis, nuosprendis, jis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų, iš jų – BPK 305 straipsnio reikalavimų. Teismui darant išvadas, ar asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, būtina nustatyti visų faktinių aplinkybių, pagal kurias sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius požymius, buvimą ar nebuvimą. Viena iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnio 4 dalyje, yra: pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Konkretaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis apibrėžiama BK specialiosios dalies straipsnio (jo dalies) dispozicijoje, atsižvelgiant į tai, motyvuotos teismo išvados dėl byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių, kurioms taikomas baudžiamasis įstatymas, nustatymo būtinos, kad asmens baudžiamosios atsakomybės klausimas būtų išspręstas teisingai. Skundžiamą nuosprendį priėmęs apeliacinės instancijos teismas išvardytų nuostatų nesilaikė.
8. Nagrinėjamoje byloje G. P. buvo kaltinama pagal BK 232 straipsnio 3 dalį (neatsargus gyvybės atėmimas pažeidžiant teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles) ir BK 229 straipsnį (tarnybos pareigų neatlikimas). Kaltinime nurodyta, kad ji, kaip dviračių sporto trenerė, treniruotės metu netinkamai atliko savo pareigas, t. y. pažeidė trenerio pareigų aprašymo III dalies 5 punktą, IV dalies 3 punktą, kuriuose nustatyti reikalavimai neleisti sportininkams, neturintiems gydytojo leidimo, lankyti pratybų, reguliuoti mokymosi, treniravimosi bei poilsio režimą; taip pat nustatyta atsakomybė už sportininkų saugumą, gyvybę per mokomąsias pratybas, SMĮ organizuotus renginius, sporto varžybas laisvalaikio metu; be to, pažeidė KET 63 punkto (galiojusio nuo 2013 m. sausio 19 d. iki 2014 m. gegužės 29 d.) reikalavimus, kuriuose nurodoma, kad „važiuoti keliais dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims“. 2014 m. gegužės 29 d. vykusios treniruotės metu neturėdama 11 metų amžiaus ugdytinės K. P. pažymos apie jos sveikatą, šiai treniruotes pradėjus lankyti tik nuo 2015 m. gegužės 14 d. (15–16 dienų), neužtikrino saugių treniravimosi sąlygų, su dviračiais išvažiavo į kelią, kur prasilenkiant su priešpriešiais važiuojančiu sunkiasvoriu automobiliu „Iveco“ K. P. nugriuvo važiuojamojoje kelio dalyje po galiniais minėtos transporto priemonės ratais ir buvo mirtinai sužalota.
9. Pirmosios instancijos teismas pripažino G. P. kalta pagal BK 232 straipsnio 3 dalį ir 229 straipsnį, tačiau iš kaltinimo pašalino trenerio pareigybės aprašymo III dalies 5 punkte ir IV dalies 3 punkte nurodytų reikalavimų pažeidimus padaręs išvadas, kad medicininio leidimo (pažymos) sportuoti nebuvimas nelėmė kilusių padarinių (K. P. žūties), o nuostata dėl trenerio atsakomybės už jam patikėtus treniruoti vaikus nebuvo pažeista, nes tokia atsakomybė, kaip ji įtvirtinta pareigybės aprašymo 3 punkte, yra bendro pobūdžio, bet ne konkreti taisyklė. Tačiau teismas pripažino G. P. esant BK 229 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektu (BK 230 straipsnis), be to, nurodė, kad ji, teikdama viešąją dviratininkų ugdymo paslaugą, „prisiėmė atsakomybę už vaikus“. Apkaltinamajame nuosprendyje, išanalizavus įvykio aplinkybes, buvusias konkrečias eismo sąlygas, konstatuota, kad G. P., elgdamasi nusikalstamai nerūpestingai, netinkamai atliko savo pareigas; būdama atsakinga už mažamečių ugdytinių saugumą ir gyvybę, žinodama jų įgūdžius, nepatyrimą, susidariusioje eismo situacijoje elgėsi lengvabūdiškai, nes pastebėjusi priešpriešiais atvažiuojant sunkiasvorę transporto priemonę iš pakankamai didelio atstumo, kad galėtų sustoti, nulipti nuo dviračių ir pasirūpinti, kad tą patį padarytų jos treniruojami vaikai, to nepadarė, pažeidė KET 63 punkto (galiojusio veikos padarymo metu) reikalavimus ir tai buvo tiesioginė, pagrindinė priežastis, dėl kurios žuvo K. P., taip pat dėl to didelę neturtinę žalą patyrė jos tėvai S. ir G. P..
10. Apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė naują, išteisinamąjį, nuosprendį padaręs išvadą, kad G. P. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 326 straipsnio 4 dalis). Tokį sprendimą apeliacinės instancijos teismas grindė tuo, kad nuo 2014 m. spalio 11 d. iki 2015 m. lapkričio 6 d. galiojo KET 55 punktas (pakeitęs veikos padarymo metu galiojusį 63 punktą), kuriame nustatyta: važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims; prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims; gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas. Pagal KET 55 punkto redakciją, papildytą 2015 m. lapkričio 6 d., prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims. Atsižvelgdamas į šį pakeitimą ir vadovaudamasis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, taip pat BK 7 straipsnio nuostatomis, reglamentuojančiomis baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką, teismas nurodė, jog nauji KET 55 punkto reikalavimai (prižiūrint suaugusiajam važiuoti dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims) turi grįžtamąją galią ir tai reiškia, jog G. P. baudžiamoji atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 3 dalį negalima (nes KET 63 punkto pakeitimas nusikalstamumą panaikina), o nesant pagrindo konstatuoti, kad ji pažeidė minėtus eismo saugumo reikalavimus, nėra pagrindo ir pripažinti kalta pagal BK 229 straipsnį. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs tokias išvadas, kitų apeliacinių skundų (kuriuos, be nuteistosios G. P., pateikė ir nukentėjusiųjų bei civilinio atsakovo atstovai) argumentų nenagrinėjo nurodydamas, jog jie „teisinės reikšmės proceso baigčiai neturi“.
11. Kaip minėta, konkretaus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtis nustatoma pagal požymius, nurodytus BK specialiosios dalies straipsnio (jo dalies) dispozicijoje, šiuo atveju – BK 132 straipsnio 3 dalyje, 229 straipsnyje, pagal kuriuos G. P. buvo kaltinama ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteista, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu išteisinta.
12. BK 132 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas dėl neatsargumo, pažeisdamas teisės aktų nustatytas specialias elgesio saugumo taisykles, atėmė gyvybę kitam žmogui. Neatsargi kaltės forma gali pasireikšti nusikalstamu pasitikėjimu arba nusikalstamu nerūpestingumu. Nusikalstama veika yra padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu ją padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK nurodyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis). Atsakomybė pagal BK 132 straipsnio 3 dalį kyla, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (kito žmogaus mirties) yra priežastinis ryšys.
13. BK 229 straipsnyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, dėl neatsargumo neatlikusiam savo pareigų ar jas netinkamai atlikusiam, jeigu dėl to valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo patyrė didelę žalą. Šios veikos specialaus subjekto sąvoka išaiškinta BK 230 straipsnyje. Atskleidžiant BK 229 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos turinį būtina išanalizuoti, kokios pareigos ir funkcijos priklauso valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens kompetencijai, ar jos būtinos, kad būtų užtikrintas tinkamas administravimas, viešųjų paslaugų teikimas, viešųjų interesų įgyvendinimas. Nusikalstamos veikos apimtis nustatoma vadovaujantis teisės norminiais aktais (pvz., įstatais, nuostatomis, taisyklėmis, instrukcijomis), apibūdinančiais asmens teisinį statusą, jo įgaliojimus, teises ir pareigas bei pagrindžiančiais tokios veikos neteisėtumą. Pažymėtina, kad aptariamos nusikalstamos veikos tiesioginis objektas – valstybės, savivaldybės įstaigų, kitų institucijų ar profesine veikla besiverčiančių asmenų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas, normali, kompetentinga, veiksminga veikla, vykdoma pagal Konstituciją, įstatymus ir (ar) kitus teisės (norminius) aktus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDMzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-433/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-433/2010">2K-433/2010</a>). Tarnybos pareigų neatlikimas ar netinkamas atlikimas, pažeidžiantis teisės aktuose įtvirtintus reikalavimus, užtraukia baudžiamąją atsakomybę, jeigu dėl tokios veikos atsiranda BK 229 straipsnyje nurodyti didelės žalos padariniai. Taigi būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių. Jeigu dėl tarnybinių pareigų neatlikimo (netinkamo atlikimo) atsiranda ir kiti padariniai, pavyzdžiui, kito žmogaus mirtis, sunkus sveikatos sutrikdymas (tai gali būti papildomas aptariamos nusikalstamos veikos sudėties objektas), nusikalstamos veikos kvalifikuojamos kaip sutaptis pagal atitinkamus BK specialiosios dalies straipsnius.
14. Nagrinėjamoje byloje viena iš esminių aplinkybių – išteisintosios G. P., dirbusios viešojoje įstaigoje Alytaus sporto ir rekreacijos centre dviračių sporto meistre, atsakomybės apimtis ir atitinkamai ribos. Iš bylos medžiagos matyti, kad minėtos viešosios įstaigos trenerio pareigybės aprašyme (patvirtintame direktoriaus įsakymu) nurodytos trenerio pareigos: neleisti sportininkams, neturintiems gydytojo leidimo, lankyti pratybų, reguliuoti mokymosi, treniravimosi bei poilsio režimą, be to, laikytis saugos darbe instrukcijų ir taisyklių; taip pat nustatyta atsakomybė už sportininkų saugumą, gyvybę per mokomąsias pratybas, SMĮ organizuotus renginius, sporto varžybas – laisvalaikio metu (IV skyriaus 3 punktas). Taigi sprendžiant apie G. P. veikos (ne)nusikalstamumą (BK 229 straipsnio prasme) būtina atsakyti į klausimą, ar ji, vykdydama jai pavestas trenerės funkcijas, tinkamai atliko pareigą užtikrinti treniruojamos mažametės K. P. saugumą, ar pagal galimybes ir kompetenciją įgyvendino atsakomybę pasirūpinti, kad nekiltų pavojus ugdytinės sveikatai ir gyvybei. Šios aplinkybės nagrinėtinos, be kita ko, analizuojant pareigų ir atsakomybių turinį išteisintosios veiklos teikiant viešąsias paslaugas kontekste. Atkreiptinas dėmesys, kad ne visada teisės aktuose, taisyklėse naudojamos bendresnio pobūdžio formuluotės eliminuoja pareigos ar atsakomybės buvimą, todėl šiuo klausimu pirmosios instancijos teismo išvada, kad nustatytos „bendros“ atsakomybės treneriui pareigos negalima pažeisti (aiškinant lingvistiškai), juolab nepasisakius dėl pareigybės aprašyme nustatytos atsakomybės prasmės, reiškia neišsamų bylai svarbių aplinkybių išnagrinėjimą.
15. Neabejotina, kad nagrinėjamoje byloje kaltinimas dėl tarnybos pareigų neatlikimo susijęs su kaltinimu dėl neatsargaus gyvybės atėmimo, kai įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo G. P. treniruojama mažametė K. P.. Tačiau, kaip teisingai nurodoma kasaciniuose skunduose, veikos pagal BK 229 straipsnį nusikalstamumą lemia ne tik KET pažeidimas. Kaip pirmiau nurodyta šioje nutartyje, BK 229 straipsnyje įtvirtintas nusikalstamos veikos tiesioginis objektas – valstybės ir kitų institucijų, iš jų – ir teikiančių viešąsias paslaugas, normali, kompetentinga, viešųjų interesų įgyvendinimą užtikrinanti veikla. Apeliacinės instancijos teismas, G. P. išteisinimą pagal BK 229 straipsnį grįsdamas vien tik KET pakeitimu (kuris, kaip manė šis teismas, panaikino BK 132 straipsnio 3 dalyje nustatytos veikos nusikalstamumą), neišnagrinėjo nukentėjusiųjų atstovės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, iš jų – ir susijusių su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadomis pašalinant iš kaltinimo trenerio pareigybės aprašyme nurodytų reikalavimų pažeidimus, taip pat neišnagrinėjo kitų šioje nutartyje aptartų aplinkybių dėl išteisintosios tarnybos pareigų vykdymo ir turintiems reikšmės BK 229 straipsnyje nurodytiems požymiams nustatyti.
16. Byloje neginčijamai nustatyta, kad K. P. mirtį sukėlė sužalojimai, padaryti eismo įvykio metu, dviratininkei prasilenkiant su sunkiasvoriu automobiliu, po kurio ratais ji parkrito. Taip pat nustatyta, kad šis įvykis įvyko treniruotės, kurią vykdė išteisintoji G. P., metu. Pirmiau nurodyta, kad teismai padarė skirtingas išvadas dėl G. P. kaltumo pagal BK 132 straipsnio 3 dalį. Pirmosios instancijos teismas manė, kad taikytinos KET (63 punktas), galiojusios šio įvykio metu, o apeliacinės instancijos teismas – KET (55 punktas), galiojusios nuosprendžio priėmimo metu. Pažymėtina, kad šios taisyklės (tiek vienu, tiek kitu atveju) – tai reikalavimai dviračių vairuotojams. Jose nustatytas leistinas važiuojančiųjų dviračiais amžius esant tam tikroms sąlygoms: važiuojamąja dalimi ar keliais dviračiu leidžiama važiuoti ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Šių KET pakeitimo esminis (ir nagrinėjamai bylai aktualus) dalykas yra tai, kad pagal pakeistą teisės akto redakciją (55 punktas) prižiūrint suaugusiajam važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims. Žuvusioji G. P. ugdytinė K. P. buvo vyresnė nei 8 metų, t. y. 11 metų amžiaus. Apeliacinės instancijos teismas besąlygiškai, vadovaudamasis vieninteliu kriterijumi – žuvusios dviratininkės amžiumi, sprendė, kad minėtas KET pakeitimas šalina G. P. baudžiamąją atsakomybę. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims pagal KET 55 punktą leidžiama važiuoti dviračiu važiuojamąja dalimi, bet prižiūrint suaugusiajam, o tai reiškia, kad suaugęs asmuo, esant tam tikroms aplinkybėms, turi pareigą prižiūrėti, kitaip tariant, rūpintis mažamečio prižiūrimo asmens saugumu. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas bylos aplinkybių nenagrinėjo. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepateikė visiškai jokių argumentų dėl apkaltinamojo nuosprendžio išvadų apie G. P., vykdžiusios treniruotę, kaltumą susidariusioje situacijoje, nepasisakė, ar faktinės įvykio aplinkybės, sudarančios įrodinėjimo dalyką šioje byloje, nustatytos teisingai. Dėl to darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nepatikrino apskųsto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, priimtame nuosprendyje nepateikė motyvuotų išvadų, surašytas nuosprendis neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 329 straipsnio 1 punktas, 331 straipsnio 1 dalis).
17. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo padaryti BPK pažeidimai yra esminiai, sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. kovo 23 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Artūras Ridikas
Audronė Kartanienė
Dalia Bajerčiūtė
