D. R. pagal BK 223 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-354-222/2018

Teisminio proceso Nr. 1-03-6-00005-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.18.11; 2.4.2.1; 2.4.7

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Artūro Ridiko ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. R. ir jo gynėjos advokatės Eglės Grucytės kasacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 1129,80 Eur (30 MGL dydžio) bauda, ją sumokant per keturis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 11 d. nutartis, kuria nuteistojo D. R. ir jo gynėjos advokatės Eglės Grucytės apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Bylos esmė

1. D. R. nuteistas už tai, kad aplaidžiai tvarkė UAB „NR“ buhalterinę apskaitą, t. y.: 2012 m. sausio 1 d. – 2012 m. gegužės 22 d. laikotarpiu, būdamas UAB „NR“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini) direktorius, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, to paties įstatymo 2 dalį, kurioje nustatyta, kad „už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas“, Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (2004 m. kovo 30 d. įstatymo redakcija) 12 straipsnio 2 dalį (2010 m. birželio 8 d. įstatymo redakcija), kurioje nustatyta, kad „už valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos ar įmonės, nevalstybinės organizacijos, privataus juridinio asmens veiklos dokumentų išsaugojimą reikiamą laiką atsako vadovas“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 30 punktą (2007 m. gruodžio 19 redakcija Nr. 1360), kuriame nustatyta, kad „už apskaitos organizavimą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo ir šių taisyklių reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas, būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už apskaitos dokumentų išsaugojimą“, pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo redakcija), kurioje nustatyta, kad „apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą“, to paties įstatymo 2 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo redakcija), kurioje nustatyta, kad „patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis“, Dokumentų ir archyvų įstatymo (2004 m. kovo 30 d. įstatymo redakcija) 12 straipsnio 1 dalį (2010 m. birželio 18 d. įstatymo redakcija), kurioje nustatyta, kad „valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo: 1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius; 2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės; 3) išsaugoti reikiamą laiką kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos dokumentus, perimtus šio Įstatymo ir kitų teisės norminių aktų nustatyta tvarka; 4) užtikrinti, kad turimi elektroniniai ir kiti dokumentai, prie kurių prieinama tik specialios įrangos priemonėmis, išliktų autentiški, patikimi ir prieinami visą jų saugojimo laiką. Kartu su šiais dokumentais turi būti saugoma ir kontekstinė informacija“, Lietuvos vyriausiojo archyvaro įsakymu Nr. V-100 patvirtintos Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklės 10.15 punktą, kuriame nustatyta, kad „ūkinę operaciją ar ūkinį įvykį patvirtinančių apskaitos dokumentų (sąskaitos faktūros, mokėjimo pavedimų, avanso apyskaitų, kasos pajamų ir išlaidų orderių ir kitų) minimalus saugojimo terminas (metais) 10“, neišsaugojo kasos knygoje apskaitytų: 2012 m. kovo 31 d. kasos išlaidų orderio Nr. 49, 2012 m. balandžio 19 d. kasos išlaidų orderio Nr. 65, 2012 m. gegužės 22 d. kasos išlaidų orderio Nr. 91;

neužtikrindamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio reikalavimų, kuriuose nustatyta, kad „ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“, pažeisdamas Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 17 punktą (2007 m. gruodžio 19 d. Nr. 1360 redakcija), kuriame nustatyta, kad „kasos knygoje kasininkas įrašo kiekvieną kasos pajamų ir išlaidų orderį. Kasdien (išskyrus 7 punkto nuostatą dėl 5 darbo dienų išmokėjimo termino), jeigu vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nenustatyta kitaip, baigiantis darbo dienai, kasininkas susumuoja dienos kasos operacijas, įrašo kasos likutį ir atiduoda (jeigu kasos knyga pildoma kompiuteriu – išspausdina ir atiduoda) vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) antrąjį atplėšiamąjį lapą su kasos pajamų ir išlaidų dokumentais, kaip kasininko apyskaitą. Kasos knygoje pasirašo vyriausiasis buhalteris (buhalteris), priėmęs šiuos dokumentus. Vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta tvarka kasininko apyskaitos gali būti sudaromos ne kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Kasininko apyskaitą privaloma sudaryti kiekvieno mėnesio pabaigoje“, kasos knygoje neapskaitė 2012 m. kovo mėn. kasos pajamų orderių PKL Nr. 147167, PKL Nr. 147183, PKL Nr. 147185;

pažeisdamas Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad „privalomi šie apskaitos dokumentų rekvizitai: 1) apskaitos dokumento pavadinimas; 2) ūkio subjekto, surašiusio apskaitos dokumentą, pavadinimas, kodas; 3) apskaitos dokumento data; 4) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio turinys; 5) ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas pinigine ir (arba) kiekybine išraiška. Jeigu ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio rezultatas nurodomas kiekybine išraiška, turi būti nurodyti mato vienetai; 6) asmens (-ų), kuris (-ie) turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, vardas (-ai) arba pirmoji (-osios) vardo (-ų) raidė (-ės), pavardė (-ės), parašas (-ai) ir pareigos“, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 11 punktą (2007 m. gruodžio 19 d. Nr. 1360 redakcija), kuriame nustatyta, kad „kasos pajamų bei išlaidų orderiai pildomi tiksliai ir aiškiai rašalu, tušinuku arba techninėmis priemonėmis. Juose negali būti jokių trynimų, braukymų arba taisymų – net ir patvirtintų. Suma žodžiais pradedama rašyti didžiąja raide eilutės pradžioje. Kasos pajamų ir išlaidų orderiuose nurodomi dokumentai, kurių pagrindu priimami į kasą arba išmokami iš kasos pinigai. Pinigai priimami arba išmokami tik kasos pajamų arba išlaidų orderių išrašymo dieną“, 17 punktą (2007 m. gruodžio 19 d. Nr. 1360 redakcija), kuriame nustatyta, kad „kasos knygoje kasininkas įrašo kiekvieną kasos pajamų ir išlaidų orderį. Kasdien (išskyrus 7 punkto nuostatą dėl 5 darbo dienų išmokėjimo termino), jeigu vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nenustatyta kitaip, baigiantis darbo dienai kasininkas susumuoja dienos kasos operacijas, įrašo kasos likutį ir atiduoda (jeigu kasos knyga pildoma kompiuteriu – išspausdina ir atiduoda) vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) antrąjį atplėšiamąjį lapą su kasos pajamų ir išlaidų dokumentais, kaip kasininko apyskaitą. Kasos knygoje pasirašo vyriausiasis buhalteris (buhalteris), priėmęs šiuos dokumentus. Vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta tvarka kasininko apyskaitos gali būti sudaromos ne kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Kasininko apyskaitą privaloma sudaryti kiekvieno mėnesio pabaigoje“, kasos išlaidų orderį, išrašytą dėl 1890 Lt (547,38 Eur) sumos, neturintį privalomų rekvizitų – datos, įmonės pavadinimo, kasos išlaidų orderį, išrašytą dėl 1033,94 Lt (t. y. 299,45 Eur) sumos, neturintį privalomo rekvizito – datos, kasos išlaidų orderį, išrašytą dėl 425,96 Lt (t. y. 123,37 Eur) sumos, neturintį privalomo rekvizito – įmonės pavadinimo, apskaitė 2012 m. balandžio mėn. bendrovės kasos knygose, apskaitos registruose („sintetinės apskaitos žiniaraštis (didžioji knyga)“ ir „bendrasis žurnalas“).

Dėl šių buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti UAB „NR“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, buvusių laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2. Kasaciniu skundu nuteistasis D. R. ir jo gynėja advokatė E. Grucytė prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį ir D. R. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisinti. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai), susijusius su netinkamu įrodymų vertinimu, nekaltumo prezumpcijos pažeidimu.

2.2. Sprendžiant dėl kvalifikavimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp veikos – buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo ir padarinių – negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros; šis klausimas priskiriamas teismo, o ne specialistų ar ekspertų kompetencijai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM3LTQ4OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-237-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-237-489/2015">2K-237-489/2015</a>). Nustatydami kaltę dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo teismai neturi apsiriboti vien formaliu buhalteriniu vertinimu, būtina analizuoti kaltininko veiksmų pavojingumą ir spręsti, ar būtent dėl šio asmens padaryto pažeidimo kilo BK 223 straipsnio l dalyje nustatyti padariniai, ar jie buvo tiesioginė padarinių kilimo sąlyga. Taip pat teismai turi įvertinti baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimo galimybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2013">2K-426/2013</a>), tačiau nagrinėjamoje byloje tai nepadaryta.

2.3. Pagal BK 223 straipsnį atsako asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką apskaitos tarnybą; 2) buhalterinių ir audito, konsultacinių įmonių specialistai – tais atvejais, kai ūkio subjekto buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartis su tomis buhalterinėmis, audito ar konsultacinėmis įmonėmis; 3) ūkio subjekto vadovas – už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą nustatytą laiką. Buhalterinės apskaitos organizavimas ir jos tvarkymas nėra tapačios sąvokos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-41/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-41/2012">2K-41/2012</a>). Įmonės vadovas yra atsakingas už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne tvarkymą. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį ūkio subjekto vadovas atsakingas už tai, kad įmonėje būtų vedama buhalterinė apskaita, taip pat už dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą. Vadovas, pavedęs konkrečius buhalterinės apskaitos tvarkymo darbus kitiems atsakingiems asmenims, iš esmės bus įgyvendinęs pareigą organizuoti įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjM3LTQ4OS8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-237-489/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-237-489/2015">2K-237-489/2015</a>). Nagrinėjamu atveju UAB „NR“ buhalterinę apskaitą D. R. vadovavimo laikotarpiu jo pavedimu tvarkė vyriausioji buhalterė S. L., todėl ji ir atsakinga už tinkamą buhalterinės apskaitos vedimą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 straipsniai), tačiau teismai į tai neatsižvelgė. Byloje nėra duomenų, kad D. R. nekokybiškai organizavo buhalterinės apskaitos tvarkymą, aiškiai ignoravo teisės aktus ir sukėlė BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius. Todėl teismai nepagrįstai D. R., kuris buvo atsakingas tik už buhalterinės apskaitos organizavimą, o ne už jos tvarkymą, pripažino BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos subjektu.

2.4. Pirmosios instancijos teismas, kuriam pritarė ir apeliacinės instancijos teismas, padarė nepagrįstą išvadą, kad D. R. neišsaugojo kasos knygoje apskaitytų kasos išlaidų orderių Nr. 49, 65, 91, kai buvo UAB „NR“ direktorius 2012 m. sausio 1 d. – gegužės 22 d. laikotarpiu. Kiti asmenys, dirbę įmonės direktoriais, buvo E. V. 2012 m. gegužės 23 d. – rugpjūčio 23 d. laikotarpiu (iki rugpjūčio 24 d.), R. Ž. 2012 m. rugpjūčio 12 d. – gruodžio 31 d. laikotarpiu (ir iki kovo 29 d.), M. M. – nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki šiol. Iš šių duomenų, taip pat nurodytų Juridinių asmenų registro pažymoje, nėra aišku, kas laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 30 d. iki 31 d. de jure ir de facto ėjo direktoriaus pareigas, todėl galima teigti, kad vienintelė įmonės akcininkė R. M., priimdama sprendimą, jog įmonės direktorės R. Ž. paskutinė darbo diena yra 2013 m. kovo 29 d., o naujojo direktoriaus M. M. pirmoji darbo diena prasideda 2013 m. balandžio 1 d., prisiėmė atsakomybę už įmonės dokumentų saugojimą laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 30 iki 31 d.

2.5. Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jei pasikeičia ūkio subjekto vadovas, apskaitos dokumentus, apskaitos registrus, finansines ataskaitas ir metinius pranešimus arba veiklos ataskaitas perima paskirtas naujas ūkio subjekto vadovas. Iš specialisto išvados akivaizdu, kad už gegužės mėn. apskaitytus ir saugomus dokumentus yra atsakingas ne D. R., o po jo įmonės vadovo ir kasininko pareigas ėjusi E. V. Nepaisydami to, teismai pripažino, kad D. R. neperdavė E. V. įmonės apskaitos dokumentų. Be to, už dokumentų neperdavimą ir neišsaugojimą 2012 m. yra nuteista E. V. (Kauno apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 29 d. baudžiamasis įsakymas), R. Ž., padariusiai BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodytą veiką, ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal laidavimą (baudžiamoji byla Nr. 1-89-336/2017). BK 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad niekas negali būti baudžiamas už tą pačią nusikalstamą veiką antrą kartą (non bis in idem principas). Be to, draudžiama už tą pačią veiką ne tik du kartus traukti baudžiamojon atsakomybėn, bet ir bausti asmenį traukiant jį už tą pačią veiką administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn. Šioje situacijoje dėl dokumentų neperdavimo ir neišsaugojimo už tą patį 2012 m. laikotarpį, esant atsakingiems kitiems asmenims, nepagrįstai antrą kartą nuteistas D. R.

2.6. Nagrinėjant civilinę bylą D. R. (kaip civilinis ieškovas) nurodė įmonėje dirbęs 2012 m. sausio 1 d. – gegužės 22 d. laikotarpiu, kasdien nuo 9.00 iki 11.00 val.; apie atleidimą iš darbo sužinojęs tik 2012 m. birželio 4 d., kai turėjo grįžti į darbą po ligos. D. R. buvo atleistas iš darbo vienintelės įmonės akcininkės R. M. sprendimu 2012 m. gegužės 22 d. Tokie duomenys rodo, kad D. R., 2012 m. gegužės 22 d. būdamas atleistas iš darbo be jo žinios, neturėjo galimybės perduoti kitam įmonės vadovui ar įmonės vienintelei akcininkei R. M. įmonės dokumentų (apskaitos, finansinių ataskaitų ir pan.). Būtent R. M. turėjo galimybę ir pareigą perimti įmonės apskaitos dokumentus, kartu su įmonės buhaltere S. L. surašyti rastą turtą ir dokumentus, bet to nė viena nepadarė. Vėliau tokia pareiga atsirado ir įmonėje direktoriaus pareigas pradėjusiems eiti kitiems asmenims: E. V. nuo 2012 m. gegužės 23 d., R. Ž. nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. ir M. M. nuo 2013 m. balandžio 1 d., tačiau visais atvejais įmonės apskaitos dokumentai nebuvo perimti, rastas turtas ir dokumentai nebuvo surašyti. Taigi nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, kada įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai buvo prarasti, t. y. nebuvo nustatyta viena iš nusikalstamos veikos aplinkybių – nusikaltimo padarymo laikas.

2.7. Iš liudytojos S. L. (dirbusios vyriausiąja buhaltere nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2014 m. birželio 4 d.) parodymų ir kasos knygoje užfiksuotos apskaitos matyti, kad kaltinime nurodyti kasos išlaidų orderiai Nr. 49, 65, 91 (2012 m. kovo 31 d., balandžio 19 d., gegužės 22 d.) D. R. darbo laikotarpiu buvo, jie pateikti buhalterei ir apskaityti įmonės registruose, 2012 m. atliekant inventorizaciją jų trūkumas nebuvo nustatytas. Todėl ši apkaltinamojo nuosprendžio dalis yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga.

2.8. Civilinės bylos nagrinėjimo metu įmonės direktorius M. M. 2012 m. gegužės 18 d. pateikė H. K. 2012 m. gegužės mėn. kasos knygos patvirtintą kopiją, kurioje nebuvo kasininkės (direktorės) E. V. ir vyriausiosios buhalterės S. L. parašų, jie atsirado tik tada, kai įmonės direktorius M. M. privalėjo pateikti ikiteisminio tyrimo pareigūnams 2012 m. įmonės buhalterinius dokumentus. Taip M. M. organizavo 2012 m. gegužės mėn. kasos knygos pasirašymą atgaline data. Iš H. K. pranešimo, pateikto vykdant įpareigojimą pateikti rašytinius įrodymus (duomenys civilinėje byloje), matyti, kad jam 2015 m. gegužės 18 d. įmonė perdavė 2012 m. sausio 1 d. – gegužės 31 d. kasos išlaidų orderius Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/Mi00NA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2-44')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2-44">2-44</a>, 50-51, 53-64, 66-86, 88-91, 93-99, tačiau neperdavė kasos išlaidų orderių Nr. 1, 45-49, 52, 65, 87, 92. D. R. pirmosios instancijos teismui pateikė H. K., kaip asociacijos „IK“ pirmininko, 2015 m. gegužės 25 d. surašytą protokolą Nr. 150515/17-01, kuriame išsamiai aprašė 2015 m. gegužės 18–19 d. įmonės finansinių dokumentų apžiūrėjimo ir gavimo aplinkybes, bei nurodė, kad įmonės direktorius M. M. neperdavė įmonės kasos išlaidų orderių Nr. 1, 45-49, 52, 65, 87, 92, nes jie buvo dingę (neišsaugoti). D. R. nuteistas už kasos knygoje apskaitytų pirmiau minėtų kasos išlaidų orderių Nr. 49, 65, 91 neišsaugojimą, todėl kyla pagrįsta abejonė dėl įmonės direktoriaus M. M. veiksmų, kai 2015 m. gegužės 18 d. nepateikė orderių, nurodydamas, kad jų įmonėje nėra, tačiau 2016 m. vasario 24 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikė kasos išlaidų orderius Nr. 1, 45-48, 52 ir 87. Taigi akivaizdu, kad dalis dokumentų dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų UAB „NR“ tai dingdavo, tai vėl atsirasdavo. Minėtos civilinės bylos nagrinėjimo metu R. M. kaip liudytoja ir M. M. kaip atsakovės atstovas nurodė, kad įmonėje nėra avansinės apyskaitos dokumentų, kad D. R. nepirkdavo prekių, jas iš asmeninių lėšų pirkdavo R. M., kad ne įmonė skolinga D. R., o D. R. yra skolingas įmonei. Tačiau 2016 m. vasario 24 d. ikiteisminio tyrimo pareigūnams M. M. pateikė avansinės apyskaitos dokumentus, kuriuos peržiūrėjusi specialistė A. B. padarė išvadą, jog įmonė yra skolinga D. R.. Iš liudytojos R. Ž. teisme duotų parodymų matyti, kad jos darbo laikotarpiu 2012 m. sugadintų dokumentų segtuvas įmonėje buvo, tačiau 2016 m. vasario 24 d. įmonės direktorius M. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnams jo neperdavė ir specialistei A. B. sugadinti orderiai nebuvo pateikti. Tai rodo, kad įmonės direktorius M. M. sunaikino 2012 m. sugadintų dokumentų segtuvą arba tyčia tokio segtuvo nepateikė.

2.9. 2016 m. birželio 16 d. Kauno apygardos prokuratūra nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 03-2-00383-15 (kurio įmonė neskundė) nurodė, kad tyrimo nenustatytu laiku nenustatyti asmenys suklastojo tris kasos išlaidų orderius Nr. 9, 10, 11, kuriuose buvo suklastoti ir paties D. R. parašai. Prokuratūra, įvertinusi specialiosios liudytojos S. L., liudytojų M. M., R. M., įtariamojo D. R. parodymus ir specialisto išvadą, nesant dokumentų perdavimo akto, konstatavo, kad negalima daryti kategoriškos išvados, jog būtent D. R. savo vadovavimo įmonei laiku suklastojo byloje minimus kasos išlaidų orderius ir pridėjo juos prie įmonės buhalterinės apskaitos, taip ją tvarkydamas apgaulingai, pasisavino įmonės lėšas (3902,34 Lt (1140,34 Eur).

2.10. 2012 m. kovo, balandžio ir gegužės mėn. kasos knygas kartą per mėnesį kompiuteriu pildė vyriausioji buhalterė S. L., knygose pasirašė ji ir įmonės direktorius D. R. Taip S. L. patvirtino, kad iš įmonės direktoriaus D. R. perėmė 2012 m. kovo 31 d. kasos išlaidų orderį Nr. 49 ir 2012 m. balandžio 19 d. kasos išlaidų orderį Nr. 65. 2012 m. gegužės mėn. kasos knygą 2012 m. gegužės 31 d. pasirašė vyriausioji buhalterė S. L. ir kasininkė, ėjusi įmonės direktoriaus pareigas, E. V.. Taip S. L. patvirtino, kad iš E. V. perėmė 2012 m. gegužės 22 d. kasos išlaidų orderį Nr. 91. Šie kasos išlaidų orderiai (kartu su kitais 2012 m. apskaitos dokumentais) 2012 m. gruodžio 31 d. buvo peržiūrėti vyriausiosios buhalterės S. L. su tuo metu direktoriaus pareigas ėjusia R. Ž., segtuvuose palikti saugoti skirtoje patalpoje. Nežinomu laiku ir aplinkybėmis šie kasos išlaidų orderiai buvo paimti ir sunaikinti, o nesant apie tai duomenų, negalima vienareikšmiškai teigti, kad už jų neišsaugojimą atsakingas D. R., tačiau šių aplinkybių teismai visiškai nevertino.

2.11. H. K., 2018 m. gegužės 17 d. susipažinęs su E. V. baudžiamąja byla Nr. 1-2304-825/2016, perdavė D. R. šioje byloje esančių kasos pajamų orderių darytas kopijas. Svarbu tai, kad 2012 m. gegužės 22 d. 824 Lt sumos kasos pajamų orderis REX Nr. 058 yra susijęs su 2012 m. gegužės 22 d. kasos išlaidų orderiu Nr. 91, dėl pastarojo neišsaugojimo D. R. yra nuteistas. 2012 m. gegužės 22 d. kasos pajamų orderyje REX Nr. 058 nurodyta, kad iš įmonės kasos aparato į įmonės kasą 824 Lt įnešė įmonės darbuotoja S. P., kuri pasirašė kasos pajamų orderį kaip pinigų davėja, o įmonės kasininkė E. V. (nuo 2012 m. gegužės 23 d. įmonės vadovė, o iki tol kasininkė-administratorė) ir vyriausioji buhalterė S. L. kaip pinigų priėmėjos. 2012 m. gegužės mėn. kasos knygoje nurodyta, kad 2012 m. gegužės 22 d. 824 Lt įnešti į įmonės banko sąskaitą pagal 2012 m. gegužės 22 d. kasos išlaidų orderį Nr. 91. Byloje nėra duomenų, kad nuteistasis žinojo apie 2012 m. gegužės 22 d. kasos pajamų ir išlaidų orderių egzistavimą (tą dieną jis įmonėje dirbo nuo 9.00 iki 11.00 val.), juolab kad šie į kasos knygą įtraukti 2012 m. gegužės 31 d., kai D. R. įmonėje nebedirbo. Nei kasos knygoje, nei joje apskaitytuose kasos pajamų ir išlaidų orderiuose D. R. parašų nėra, todėl jis negali atsakyti už buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimą.

2.12. D. R. negali atsakyti ir už tai, kad kasos knygoje neapskaityti 2012 m. kovo mėn. kasos pajamų orderiai PKL Nr. 147167, PKL Nr. 147183, PKL Nr. 147185.

2.13. Liudytoja S. L. parodė, kad šie kasos pajamų orderiai buvo sugadinti, į kasos knygą tokie orderiai neįtraukiami, 2012 m. pabaigoje, dirbant direktorei R. Ž., jie buvo padėti saugoti atskiroje patalpoje, kuri galbūt nebuvo rakinama. Tačiau 2016 m. vasario 24 d. įmonės direktorius M. M., ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateikdamas 2012 m. finansinius dokumentus, 2012 m. sugadintų dokumentų segtuvo neperdavė, išvadą teikusi specialistė A. B. jų neturėjo. Taigi sugadintų dokumentų segtuvas nežinomu laiku dėl nežinomų priežasčių dingo, be to, naujieji vadovai įmonės dokumentų neperėmė, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad už kaltinime nurodytų kasos išlaidų orderių neišsaugojimą yra atsakingas D. R.. Šių aplinkybių teismai nevertino.

2.14. Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 17, 18 punktuose, taikytinuose kasininkui ir buhalteriui, nustatyta, jog vyriausiasis buhalteris privalo kontroliuoti, kad būtų tinkamai tvarkoma kasos knyga, kad jo nurodymai kasininkui yra privalomi, kad kasos orderius kasos knygoje turi apskaityti kasininkas. Bylos duomenimis nenustatytas 2012 m. kovo mėn. kasininko pareigas ėjęs asmuo. D. R., kaip įmonės vadovui, negali būti taikoma atsakomybė už tai, kad kasos knygoje neapskaityti kasos orderiai, kai įmonėje dirbo vyriausiasis buhalteris. Iš H. K. D. R. pateiktų kasos pajamų orderių kopijų (padarytų iš E. V. baudžiamosios bylos Nr. 1-2304-825/2016, rasti tik 2012 m. gegužės 10–22 d. kasos pajamų orderiai REX Nr. 46-58) matyti, kad grynųjų pinigų apskaitą vykdė įmonės darbuotojai D. B., S. P., E. V. ir S. L.. 2012 m. kovo mėn. de facto ir de jure kasininko funkcijas – kasos pajamų ir išlaidų orderių apskaitą (t. y. kasos knygą) vedė vyriausioji buhalterė S. L., kuri vienašališkai nusprendė kasos knygoje neapskaityti kaltinime nurodytų 2012 m. kovo mėn. kasos pajamų orderių. Be to, 2012 m. kovo mėnesio kasos pajamų orderiuose nurodyta, kad įmonės darbuotoja D. Z. vykdė grynųjų pinigų apskaitą – įmonės grynuosius pinigus iš įmonės kasos paimdavo ir įnešdavo į įmonės banko sąskaitas.

2.15. Esant šioms aplinkybėms ir byloje nesant duomenų, kad 2012 m. kovo mėn. D. R. buvo įmonės kasininkas, de facto ir de jure vykdęs grynųjų pinigų apskaitą, darytina išvada, kad D. R. nėra atsakingas už tai, kad 2012 m. kovo mėn. kasos knygoje nebuvo apskaityti kasos pajamų orderiai PKL Nr. 147167, PKL Nr. 147183 ir PKL Nr. 147185.

2.16. Kasos išlaidų orderių be privalomų rekvizitų apskaitymas pats savaime nereiškia tokį buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių norminių aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, kuris būtų tiesioginė BK 223 straipsnyje nurodytų padarinių kilimo sąlyga. Tuo tarpu iš aprašytų inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybių, susijusių su kasos išlaidų orderiais, išrašytais dėl 1890 Lt, 1033,94 Lt ir 425,96 Lt sumų, nenurodant privalomų rekvizitų (apskaityti 2012 m. balandžio mėn. kasos knygoje ir apskaitos registruose), nepagrįstai spręsta apie D. R. kaltumą.

2.17. Iš nuteistojo D. R. ir liudytojos S. L. parodymų matyti, kad pirminius apskaitos dokumentus – kasos pajamų ir išlaidų orderių duomenis, pateiktus kasininko, kompiuteriu suvesdavo buhalterė S. L., dėl to programa automatiškai suteikdavo pirminiams dokumentams numerius. Taip pat buhalterė S. L. kasos pajamų ir išlaidų orderius suvesdavo į programą (kuri automatiškai sudarydavo kasos knygą, kurią ji atspausdindavo), apskaitydavo apskaitos registruose („sintetinės apskaitos žiniaraštis“ (didžioji knyga) ir „bendrasis žurnalas“). Jeigu kasos išlaidų ir pajamų orderiuose nėra nurodyti privalomi rekvizitai (data, numeris, pavadinimas), tai laikytina, kad orderiai yra sugadinti. S. L. parodymai dėl šių aplinkybių nenuoseklūs, t. y. iš pradžių ji nurodė, kad kasos orderiai, išrašyti dėl 1980 Lt, 1033,94 Lt sumų, yra sausio–vasario mėn. dokumentai, vėliau – kad tai balandžio mėn. dokumentai, dėl to ji juos suvedė į kasos knygą ir apskaitos registrus. Tačiau tiek D. R., tiek S. L. nurodė, kad ji kasos išlaidų orderių (dėl 1890 Lt, 1033,94 Lt ir 425,96 Lt sumų) neišrašė. Tuo atveju, jeigu šių kasos išlaidų orderių nėra (pagal S. L. parodymus, jie buvo sugadinti), taip pat jeigu šie kasos išlaidų orderiai yra suklastoti, kyla klausimas, ar tinkamai suformuluotas kaltinimas, t. y. kaltinimas turėtų būti ne dėl kasos išlaidų orderių, neturinčių privalomų rekvizitų, įtraukimo į kasos knygą ir apskaitos registrus, o dėl 2012 m. balandžio mėn. kasos knygoje apskaitytų minėtų kasos išlaidų orderių neišsaugojimo. Kita vertus, į kasos knygą ir apskaitos registrus duomenis surašydavo buhalterė S. L., naudodamasi buhalterinės apskaitos programa, o vėliau šiuos dokumentus atspausdindavo ir pasirašydavo. Todėl D. R. nepagrįstai nuteistas už kasos išlaidų orderių, neturinčių privalomų rekvizitų, neteisėtą apskaitymą kasos knygoje ir apskaitos registruose. D. R., būdamas įmonės direktorius, neturėdamas buhalterio išsilavinimo, ėmėsi veiksmų, kad įmonės buhalterinė apskaita būtų vedama kompetentingo asmens – vyriausiąja buhaltere dirbusios S. L.. Šių aplinkybių teismai nevertino.

2.18. D. R. abiejų instancijų teismų prašė išreikalauti iš įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus jo vadovavimo laikotarpiu, siekiant įvertinti specialistės išvadą, kuri parengta pagal to laikotarpio įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, taip pat pasirengti gynybai dėl pareikštų kaltinimų, tačiau teismai atsisakė tai padaryti, taip pažeisdami D. R. teisę į gynybą ir teisingą teismą. Jeigu teismai būtų tenkinę šį prašymą, kaltinamasis D. R. ir jo gynėja būtų galėję, remdamiesi objektyviais bylos duomenimis, įvertinti D. R. vaidmenį ir atsakomybę disponuojant įmonės grynaisiais pinigais, tvarkant pirminius buhalterinius apskaitos dokumentus, ir teisingai išspręsti bylą dėl pareikštų kaltinimų. Svarbu tai, kad byloje nėra apskaitos registrų („sintetinės apskaitos žiniaraštis“ (didžioji knyga) ir „bendrasis žurnalas“), kuriuos galėtų peržiūrėti tiek D. R. su gynėja, tiek teismas.

2.19. Aptarti bylos duomenys patvirtina, kad pirmiau nurodytus kasos išlaidų orderius 2012 m. balandžio mėn. kasos knygoje apskaitė vyriausioji buhalterė S. L., suteikdama jiems datas ir numerius. Taip pat patvirtina, kad kasos išlaidų orderius apskaitos registruose apskaito ne įmonės direktorius ar kasininkas, o vyriausioji buhalterė, šiuo atveju – S. L.. Taigi galima teigti, kad kasos išlaidų orderiai be privalomų rekvizitų (2012 m. balandžio 5 d. Nr. 54 dėl 425,96 Lt, 1033,94 Lt ir 1890 Lt sumų) yra sugadinti, o nesugadinti (2012 m. balandžio 5 d. Nr. 54 dėl 425,96 Lt sumos, 2012 m. balandžio 20 d. Nr. 65 dėl 1033,94 Lt sumos ir 2012 m. balandžio 23 d. Nr. 67 dėl 1890 Lt sumos) yra įmonės buhalteriniuose dokumentuose, kurių teismas nepridėjo prie bylos, nors D. R. prašė tai padaryti.

2.20. D. R. ir S. L. nurodė, kad balandžio mėn. kasos išlaidų orderių (kurie įvardyti kaip sugadinti; be privalomų rekvizitų) neišrašė, dėl to D. R. prašė teismo paskirti rašysenos ekspertizę, kad būtų nustatyta, kas juos išrašė ir pasirašė (patikrinti D. R., S. L., R. M., M. M., E. V., D. K., D. B., S. P. rašyseną), nes jie gali būti suklastoti (kaip buvo suklastoti D. R. parašai trijuose vasario mėn. orderiuose). Nustatyti šią aplinkybę svarbu sprendžiant D. R. kaltės klausimą, juolab kad jis apie šių kasos išlaidų orderių egzistavimą nežinojo. Be to, nėra duomenų, kad 2012 m. balandžio mėn. kasos knygoje ir apskaitos registruose apskaityti kasos išlaidų orderiai be privalomų rekvizitų yra originalūs (nėra priskirtini prie sugadintų).

2.21. Abiejų instancijų teismų sprendimų dalys dėl įrodymų vertinimo motyvų surašytos pažeidžiant BPK reikalavimus, be kita ko, nebuvo paneigti prieštaravimai tarp nuteistojo D. R. ir kitų asmenų parodymų, nepašalintos abejonės, D. R. pareikštas kaltinimas grindžiamas vien tik prielaidomis, o ne neginčijamais įrodymais.

2.22. Abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes neišsamiai išsiaiškino visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai; apkaltinamajame nuosprendyje nepateikta įrodymų vertinimo analizė – neįvertinta įrodymų visuma ir atskiri įrodymai jų tarpusavio sąsajumo ir loginio ryšio požiūriu. Teismų sprendimuose padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo kelia abejonių jų tikrumu ir tikslumu, kai kurių bylos duomenų esmė nutylėta, taip iškreipiant jų prasmę, pati įvykio situacija liko iki galo neatskleista ir neatspindi visų reikšmingų faktų. Teismai rėmėsi tais bylos įrodymais arba tik ta jų dalimi, kurie pagrindžia nukentėjusiojo pateiktą įvykio versiją, tačiau neįvertinti kiti įrodymai arba jais remiamasi fragmentiškai. Taigi teismų išvados kelia abejonių jų pagrįstumu. Tai, kad nebuvo įtraukti visi asmenys, kalti dėl nusikalstamos veikos padarymo (faktinis įmonės vadovas, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkę asmenys), be to, nebuvo nustatyta, kada kokie įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai dingo, kas yra atsakingas už jų praradimą, reiškia esminį pažeidimą.

3. Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas prašo nuteistojo ir jo gynėjos kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. D. R. buvo ne tik įmonės vadovas, bet ir kasininkas, todėl jis atsakingas ne tik už tinkamą apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, bet ir už visų ūkinių operacijų įrašymą į kasos knygą. Kita vertus, pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant tam tikroms sąlygoms įmonės vadovas atsako už tinkamą apskaitos tvarkymą, nes konkretus apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinių dokumentų turinį ar už tokių dokumentų jam nepateikimą. Tuo atveju, kai įmonės vadovas nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui konkrečių buhalterinės apskaitos dokumentų arba pateikia savo turiniu tiesos neatitinkančius dokumentus, jis laikomas aptariamo nusikaltimo vykdytoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xNzYtMzAzLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-176-303/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-176-303/2015">2K-7-176-303/2015</a>, 2K-138-139/2016). Nagrinėjamu atveju D. R. ne tik neišsaugojo atitinkamų dokumentų, bet ir konkrečių dokumentų neįtraukė į kasos knygą, dalį netinkamų dokumentų apskaitė. Taigi subjekto prasme kaltinimas yra tinkamas.

3.2. Bylos duomenys patvirtina, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu UAB „NR“ direktorius ir kasininkas buvo D. R., o nuo 2012 m. gegužės 23 d. įmonės vadove tapo E. V. Besikeičiant vadovams pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo reikalavimus D. R. perdavimo aktu visus dokumentus privalėjo perduoti naujai vadovei, o ne nauja vadovė privalėjo ieškoti dokumentų ir, juos radusi, priimti savo žinion. Jokių duomenų, patvirtinančių dokumentų perdavimo faktą, byloje nėra, todėl už jų išsaugojimą aptariamu laikotarpiu atsakingas tik D. R.. Tai, kad už netinkamą apskaitos tvarkymą yra nubaustos ir E. V. bei R. Ž., D. R. atsakomybės nešalina. Šiuo atveju nėra pažeidžiamas ir non bis in idem (draudimo bausti du kartus už tą pačią veiką) principas, nes veikų pasireiškimo pobūdis, aplinkybės ir laikotarpiai skirtingi, be to, atsakomybė taikoma skirtingiems subjektams, o ne tam pačiam asmeniui antrą kartą.

3.3. Dėl trijų neįtrauktų į kasos knygą pajamų orderių kasatoriai, viena vertus, nurodo, kad jie buvo segami į sugadintų dokumentų segtuvą, kurį sunaikino ar paslėpė įmonės vadovas M. M., kita vertus, teigia, jog šis segtuvas nežinomomis aplinkybėmis ir nežinia kada yra dingęs. Toks nenuoseklus aplinkybių aiškinimas rodo, kad kasatoriai mėgina kaltę perkelti kitiems asmenims ir taip suklaidinti teismą. Taip pat kasatoriai klaidingai teigia, kad kasos knygą tvarkė buhalterė S. L. Pagal Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisykles kasos knygą veda (tvarko) kasininkas, o ne buhalteris. Tai, kad kasos knygą pildė būtent D. R., patvirtina kasos knygoje esantys jo parašai. Parašai taip pat patvirtina aplinkybę, kad tiriamuoju laikotarpiu kasininku buvo ne kas kitas, o D. R. Kaip nurodo specialistė A. B., visi kasos orderiai, įskaitant ir sugadintus, privalo būti apskaityti kasos knygoje, bet ne atskirame registre, o kasos knygą veda kasininkas. Buhalteris tik kontroliuoja, kad knyga būtų užpildyta tinkamai. Liudytojos S. L. teigimu, už kasą buvo atsakingas direktorius ir kartu kasininkas D. R. Taigi ne buhalterė S. L., o kasininko funkcijas de facto vykdęs D. R. privalėjo kaltinime nurodytus pajamų orderius įtraukti į kasos knygą. Beje, net ir skunde nurodoma, kad kasos orderius knygoje turi apskaityti kasininkas, taigi jis (šiuo atveju D. R.) ir atsakingas už įrašų knygoje teisingumą. Todėl teismų išvada, kad dėl į kasos knygą neteisėtai neįtrauktų kasos pajamų orderių yra atsakingas kasos knygą sudaręs D. R., yra teisinga.

3.4. Nuteistasis D. R. atsakingas ir už kasos išlaidų orderių be rekvizitų įtraukimą į kasos knygą. Kaip minėta, kasos knygoje esantys D. R. parašai patvirtina, jog kasos knygą pildė būtent jis, tai daryti jį įpareigoja Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų taisyklės. Be to, ir buhalterė S. L. nurodė, kad visą kasos knygą turi vesti kasininkas, įtraukdamas į ją visus reikalingus duomenis, o ji tų duomenų pagrindu ir direktoriaus D. R. pateiktų pirminių dokumentų pagrindu tvarkė apskaitos programą ir savo parašu tvirtindavo D. R. pasirašytą kasos knygą. Pasak liudytojos, jos apžiūrėti byloje aptariami kasos orderiai surašyti direktoriaus, kuris tuo metu buvo ir kasininkas.

3.5. Teismai nagrinėjamoje byloje įrodymų vertinimo klaidų nepadarė ir pateikė teisingas išvadas dėl atsakomybės taikymo D. R. Iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė, kodėl kritiškai vertino kaltinamojo D. R. parodymus, taip pat nurodė, kuo vadovaudamasis padarė išvadą dėl D. R. kaltės padarius jam inkriminuotą veiką. Tokia išvada grindžiama teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma, t. y. specialisto išvada, specialistės A. B. paaiškinimais, liudytojų R. M., S. L., R. Ž., M. M., iš dalies ir liudytojo H. K. parodymais. Teismo atliktas įrodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje keliamus reikalavimus, nes teismas įrodymus vertino ne atskirai nuo visumos, o juos gretindamas tarpusavyje ir sujungdamas į vientisą loginę grandinę. Taigi kasatorių argumentai, kad kaltinimas grindžiamas tik prielaidomis ir abejonėmis, kad įrodymai įvertinti iškreipiant jų prasmę, neatitinka tikrovės, yra deklaratyvūs. Nagrinėjamu atveju teismo vertinimas objektyvus ir visapusiškas, o jo padarytos išvados dėl baudžiamojo įstatymo taikymo teisėtos ir pagrįstos. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas taip pat atitinka BPK reikalavimus, jame aptarti ir motyvuotai atmesti visi esminiai apeliacinio skundo argumentai, pasisakyta dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

3.6. Taigi teisminiai procesai šioje byloje vyko nepažeidžiant principinių bylų nagrinėjimo taisyklių, esminių proceso normų pažeidimų nepadaryta, o priimti sprendimai atitinka jiems keliamus BPK reikalavimus. Baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

2. Nuteistojo D. R. ir jo gynėjos advokatės E. Grucytės kasacinis skundas tenkintinas iš dalies. Apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina dėl esminių BPK pažeidimų ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl BPK pažeidimų apeliacinės instancijos teisme ir baudžiamojo įstatymo – BK 223 straipsnio 1 dalies – taikymo

3. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatą apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde; tais atvejais, kai apeliacinis skundas paduotas dėl apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumo, pažeidimų, padarytų vertinant bylos įrodymus, netinkamo ar neteisingo faktinių bylos aplinkybių nustatymo, apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir pateikti savo argumentus bei išvadas, kurios turi būti grindžiamos taip, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos: pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Tik laikantis šių reikalavimų nustačius teisinę reikšmę byloje turinčias faktines aplinkybes, galimas tinkamas ir teisingas baudžiamojo įstatymo (BK specialiosios dalies normų) taikymo klausimo išsprendimas ir kartu –įgyvendinimas vienos iš pagrindinių baudžiamosios atsakomybės nuostatų, įtvirtintų BK 2 straipsnio 4 dalyje: pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

4. Nagrinėjamoje byloje D. R. nuteistas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už aplaidų apskaitos tvarkymą. Apeliaciniame skunde nuteistasis D. R. ir jo gynėja prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantai nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nustatant ginčijamas faktines bylos aplinkybes, turinčias reikšmės baudžiamajam įstatymui (BK 223 straipsnio 1 daliai) taikyti, iš jų – priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių buvimą, bei pateikė konkrečius argumentus, nurodė bylos duomenis, kurių neišnagrinėjo skundžiamą apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas.

5. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Šio straipsnio dispozicijoje nurodytos nusikalstamos veikos: teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netvarkymas, aplaidus tvarkymas ir įstatymų nustatytą laiką buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas. Baudžiamoji atsakomybė už tokį veikimą ar neveikimą kyla, jeigu dėl to (t. y. dėl straipsnio dispozicijoje nurodytų pažeidimų) atsiranda padariniai – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tai reiškia, kad, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį klausimą, būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp kaltininko veikos ir minėtų padarinių, kitaip tariant – patikrinti, ar teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos netvarkymas arba aplaidus tvarkymas, arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas yra pagrindinė, tiesioginė priežastis, sukėlusi baudžiamajame įstatyme nurodytus padarinius.

6. Pažymėtina, kad, nustatant asmens kaltumą dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo, nepakanka apsiriboti formaliu buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų konstatavimu, būtina nustatyti konkrečius asmens veiksmus ar neveikimą, kuriais pasireiškė pažeidimai, analizuoti jų pavojingumą ir išsiaiškinti būtent šių veiksmų (ar neveikimo) ryšį su kilusiais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDI2LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-426/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-426/2013">2K-426/2013</a>, 2K-219-489/2018). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad buhalterinės apskaitos tvarkymas ir organizavimas nėra tapačios sąvokos. Tais atvejais, kai atsakomybė taikoma ūkio subjekto (įmonės) vadovui (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1, 2 dalys), būtina analizuoti bei nustatyti aplinkybes, susijusias su asmens kaip vadovo pareigų tinkamu įgyvendinimu organizuojant buhalterinę apskaitą, dokumentų išsaugojimą ir pan.

7. Nagrinėjamoje byloje D. R. nuteistas už nusikalstamą veiką, kuri įvardyta kaip: 1 – kasos išlaidų orderių (2012 m. kovo 31 d. Nr. 49, balandžio 19 d. Nr. 65 ir gegužės 22 d. Nr. 91), apskaitytų kasos knygoje, neišsaugojimas; 2 – kasos pajamų orderių (2012 m. kovo mėn. Nr. PKL 147167, PKL 147183 ir PKL 147185) neapskaitymas kasos knygoje; 3 – kasos išlaidų orderių (išrašytų dėl 1890 Lt (547,58 Eur), 1033,94 Lt (299,45 Eur) ir 425,96 Lt (123,37 Eur) sumų), neturinčių privalomų rekvizitų (datos, įmonės pavadinimo), apskaitymas 2012 m. balandžio mėn. kasos knygose, apskaitos registruose („sintetinės apskaitos žiniaraštis (didžioji knyga)“ ir „bendrasis žurnalas“). Inkriminuojant šiuos pažeidimus, teismų sprendimuose nurodyta, kad D. R. laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki gegužės 22 d. buvo UAB „NR“ direktoriumi, todėl: atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, organizavimą, apskaitos dokumentų išsaugojimą (pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalis, 21 straipsnio 1, 2 dalis, Dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1, 2 dalis, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 30 punktą, Bendrųjų dokumentų saugojimo terminų rodyklių 10.15 punktą); 2 – neužtikrino (neapskaitė) reikalaujamos apskaitos kasos knygoje (Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 17 punktas); 3 – pažeidė kitus teisės aktų reikalavimus, kai buvo apskaityti privalomų rekvizitų neturintys kasos išlaidų orderiai (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1–6 punktai, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 11, 17 punktai). Taip pat teismų sprendimuose (ir aprašant nusikalstamą veiką, už kurią nuteistas D. R.) nurodytas minėtų teisės aktų reikalavimų turinys. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, pripažindami, kad D. R. padarė BK 223 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką, iš esmės apsiribojo formaliu išvardytų Buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų teisės aktų pažeidimų konstatavimu, kuriuos UAB „NR“ veikloje nustatė šios įmonės ūkinę finansinę veiklą tyrę specialistai (specialisto išvada Nr. 5-2/83). Iš tiesų BK 223 straipsnio 1 dalies prasme D. R., kaip UAB „NR“ direktorius (vadovas), yra subjektas, atsakingas už tinkamą buhalterinę apskaitą bei dokumentų išsaugojimą, tačiau teismai, pripažindami jo kaltumą padarius nurodytus teisės aktų pažeidimus, nenagrinėjo aplinkybių, parodančių, ar jis (ne)įgyvendino kaip įmonės vadovas teisės aktų reikalavimų tinkamai organizuoti apskaitą, juolab atsižvelgiant į susidariusią situaciją, kai UAB „NR“ direktoriai keitėsi, tarp šios bendrovės savininkų (kurie irgi keitėsi – R. M., M. M.) ir buvusio direktoriaus (2012 m. sausio 1 d. – gegužės 22 d. laikotarpiu) D. R. susiklostė konfliktinė situacija, vyko bylinėjimasis, reiškiant vieni kitiems įvairias pretenzijas (iš jų – ir turtines). Iš bylos medžiagos matyti, kad liudytoja S. L. (buhalterė, tvarkiusi UAB „NR“ buhalterinę apskaitą) negalėjo tiksliai paaiškinti kai kurių svarbių aplinkybių, pavyzdžiui, susijusių su buhalterinių dokumentų saugojimu, pats nuteistasis teigė, kad, būdamas atleistas iš direktoriaus pareigų (2012 m. gegužės 22 d.) ir po to apskritai nedirbdamas UAB „NR“, neturėjo galimybės perduoti įmonės dokumentų, o paskutiniuoju direktoriumi tapęs M. M. yra pateikęs skirtingus duomenis apie tai, kokie dokumentai išliko. Nors tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme nuteistasis (ir jo gynėja) ginčijo kaltinimo aplinkybes, nurodė atitinkamus argumentus, tačiau teismai iš esmės jų nenagrinėjo. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad tai tėra gynybinė versija, kad „apeliantai nenurodė jokių įtikinamų argumentų, pagrindžiančių tokius teiginius“ ar kad jų versija (apie galimą kasos išlaidų orderių suklastojimą) „niekuo nepagrįsta“, padaryta ne išnagrinėjus visas konkrečias bylos aplinkybes ir bylos duomenis, galinčius jas paneigti ar patvirtinti, o tiesiog konstatuojant. Tokia teismo pozicija nedera su nekaltumo prezumpcijos principo, įtvirtinto BPK 44 straipsnio 6 dalyje, įgyvendinimu.

8. Minėta, kad atsakomybė pagal BK 223 straipsnio 1 dalį negalima, jeigu nenustatytas priežastinis ryšys tarp teisės aktus pažeidžiančios konkrečios veikos ir kilusių padarinių – negalimumo visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad, darydami išvadą apie tokių padarinių buvimą, teismai besąlygiškai rėmėsi specialisto išvada, gauta atlikus UAB „NR“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje specialisto išvados teisinis vertinimas neatliktas (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o jos turinys atpasakotas tiek, kiek atitinka D. R. suformuluoto kaltinimo aplinkybes, tačiau visiškai neanalizuojant, nemotyvuojant (ir apskritai nesiaiškinant), ar būtent D. R. veika šiuos padarinius sukėlė. Tuo tarpu minėtose specialisto išvadose nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. UAB „NR“ veikloje, buhalterinės apskaitos srityje padaryta daug pažeidimų, ir tik dalis jų inkriminuoti D. R.. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad D. R. nuteistas dėl trijų kasos knygoje apskaitytų kasos išlaidų orderių neišsaugojimo (jie, kaip nurodyta specialisto išvadoje, išrašyti dėl 232,20 Lt, 18 Lt ir 824 Lt sumų), trijų kasos pajamų orderių neapskaitymo kasos knygoje (neaišku, dėl kokių sumų) ir dėl to, kad nenurodyti privalomi rekvizitai (datos, įmonės pavadinimas) trijų kasos išlaidų orderių (išrašytų dėl sumų, nurodytų teismų sprendimuose aprašant nusikalstamą veiką, t. y. 1890 Lt (547,38 Eur), 1033,94 Lt (299,45 Eur) ir 425,96 Lt (123,37 Eur). Teismai, neišanalizavę nei šių konkrečių D. R. inkriminuotų faktinių aplinkybių bei pažeidimų pavojingumo, nei kitų UAB „NR“ veiklos aplinkybių, galėjusių turėti ryšį su minėtų padarinių atsiradimu, o esant reikalui – ir neapklausę specialisto, iš esmės nenustatinėjo priežastinio ryšio tarp nuteistojo veikos ir kilusių padarinių. Tai reiškia, kad tokiu atveju baudžiamojo įstatymo taikymo klausimo teisingai išspręsti nebuvo galima.

9. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nustatant teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, apie kurias pirmiau nurodyta šioje nutartyje, teismų atliktas bylos įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes yra neišsamus, neargumentuotas, neparemtas visų tiek kaltinančių, tiek teisinančių aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir teisingai nurodė užduotį patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, taip pat pagrindinius BPK reikalavimus, keliamus nuosprendžio surašymui, tačiau šių reikalavimų neįgyvendino; apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nenagrinėjo esminių nuteistojo ir jo gynėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčijamų ir byloje įrodinėtinų faktinių aplinkybių, kurios reikšmingos sprendžiant, ar D. R. padarė nusikalstamą veiką, atitinkančią BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytus jos sudėtį sudarančius požymius. Nurodyti pažeidimai yra esminiai, nes jie suvaržė įstatymų garantuotas nuteistojo teises ir sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. balandžio 11 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Artūras Ridikas

Dalia Bajerčiūtė