Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-41-1073/2024 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06576-2020-1
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.2.3;
1.2.3.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 28 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako, Alvydo Pikelio, Daivos Pranytės-Zalieckienės, Tomo Šeškausko, Algimanto Valantino ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,
nuteistajai L. M. (nuotoliniu būdu), jos gynėjui advokatui Karoliui Barysui,
vertėjai Olgai Vostrenkovai,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. M. gynėjo advokato Karolio Baryso kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, pritaikius BK 62 straipsnio 1 dalį, 3 dalies 1 punktą, laisvės atėmimu ketveriems metams. Iš L. M. nukentėjusiajai L. B. priteista 9000 Eur neturtinei žalai atlyginti, o procesas dėl turtinės žalos atlyginimo pagal nukentėjusiosios L. B. civilinį ieškinį nutrauktas.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 22 d. nutartis, kuria nuteistosios L. M. gynėjo advokato K. Baryso apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi nuteistosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. L. M. nuteista už tai, kad 2020 m. vasario 11 d. nuo 17 iki 24 val., tiksliai nenustatytu laiku, bute, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), artimoje aplinkoje kilusio konflikto su savo sugyventiniu D. B. metu tyčia sudavė šiam vieną smūgį peiliu į krūtinę, taip padarė nukentėjusiajam durtinį-pjautinį krūtinės ląstos, dešiniojo III šonkaulio ir dešiniojo plaučio sužalojimus, dėl to kilus komplikacijai – ūminiam vidiniam ir išoriniam nukraujavimui, D. B. mirė.
II. Kasacinio skundo argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistosios L. M. gynėjas advokatas K. Barysas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 22 d. nutartį, nuteistosios L. M. padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį ir paskirti jai su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Be to, prašoma sumažinti iš nuteistosios priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 3000 Eur. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Įvertindami byloje surinktus įrodymus, surašydami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, bylą nagrinėję teismai iš esmės pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimus, dėl to netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, padarydami išvadą, kad L. M. veika atitinka veiką, nurodytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
2.1.1. Kasatoriaus nuomone, nuteistosios veika galėtų būti kvalifikuojama pagal BK 130 straipsnį, nustatantį atsakomybę už nužudymą labai susijaudinus. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad nukentėjusysis D. B. nuo 2015 m. gyvendamas kartu su nuteistąja sistemingai prieš ją smurtavo. Įvykio metu, prieš pat nuteistajai suduodant smūgį peiliu, nukentėjusysis ją provokavo, bet nuteistoji reagavo santūriai. Po to jis sudavė nuteistajai delnu į veido sritį. Reaguodama į neteisėtą nukentėjusiojo D. B. poelgį, nuteistoji nedelsdama staiga, spontaniškai ir impulsyviai sudavė jam vieną smūgį peiliu. Dėl to darytina išvada, kad L. M. veikos padarymo metu buvo staiga susijaudinusi, ši būsena buvo kaip atsakas į smurtinį nukentėjusiojo D. B. išpuolį. Nuteistoji veikė ne tiesiogine ar netiesiogine, kaip konstatavo bylą nagrinėję teismai, bet afektine tyčia, kurios ypatumas yra tas, kad ji susiformuoja staiga prieš padarant nusikalstamą veiką dėl išorinių veiksnių, kurie paveikia kaltininko psichiką ir suformuoja sprendimą padaryti nusikaltimą. Esant afektinei tyčiai, kaltininko gebėjimas valdyti savo veiksmus yra ribotas, o tai ir buvo nustatyta byloje teismo ekspertų duotais parodymais. Pažymėtina, kad spręsdami dėl to, ar L. M. įvykio metu buvo labai susijaudinusi, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikos. Pagal teismų praktiką, didelio susijaudinimo būsena suprantama ne tik kaip nuteistojo reakcija į netikėtą, nelauktą nukentėjusio asmens poelgį, bet ir kaip reakcija į paskutinį iš nevienkartinių panašaus pobūdžio nukentėjusio asmens poelgių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92-699/2015, 2K-38-942/2017; Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-338/2012). Šio požiūrio laikomasi ir moksle bei anksčiau šioje byloje priimtoje kasacinėje nutartyje (Žukauskienė, R. Kriminalinio elgesio psichologija. Mykolo Romerio universitetas, 2006, p. 367; Justickis, V. Bendroji ir teisės psichologija. Vilnius: Lietuvos teisės universitetas, 2003, p. 212–216; Abramavičius, A., ir kiti. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso komentaras. Specialioji dalis. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2009, p. 121; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-98-511/2023). Bylą nagrinėję teismai privalėjo įvertinti, ar nuteistosios dideliam susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos ankstesni nukentėjusio asmens smurtavimo prieš nuteistąją atvejai, tačiau to nepadarė. Byloje esantys įrodymai – teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas, socialinio tyrimo išvada, Vilniaus moterų namų psichologų pažyma, teismo ekspertės V. Joneliūkštienės parodymai – patvirtina, kad nagrinėjamu atveju, vertinant būtent ilgalaikio ir sistemingo D. B. smurtavimo kontekste, paskutinis šio suduotas nuteistajai smūgis delnu sukėlė jai didelio susijaudinimo būseną. Be to, bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią didelio susijaudinimo būsena yra tada, kai žmogui sunku rasti tinkamą išeitį iš susidariusios situacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-510/2008). Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu, ekspertės V. Joneliūkštienės parodymais nustatyta, kad nuteistosios šeimoje susiklosčiusi situacija turėjo psichotraumuojantį poveikį, o nuteistosios bandymai pakeisti esamą padėtį buvo neefektyvūs, tai paskatino neigiamų emocijų kaupimąsi, bejėgiškumo ir beviltiškumo jausmus dėl nesugebėjimo ar negalėjimo pakeisti esamos situacijos ir apsisaugoti nuo smurto. Tokiose situacijose žmogus jaučia poreikį būtinai veikti, bet nežino ir neranda veikimo būdų, protingų sprendimų, jo sąmonę yra užvaldę emociniai išgyvenimai. Laisva valia žmogus veikia tada, kai jis turi alternatyvų pasirinkimą, šiuo atveju tokių alternatyvų nebuvo. Bylą nagrinėję teismai neįvertino ir aplinkybės, kad didelio susijaudinimo būsena pasireiškia netipinėmis kaltininko reakcijomis ir jam nebūdingu elgesiu. Liudytojų parodymais, ekspertizės aktu ir ekspertės V. Joneliūkštienės parodymais nustatyta, kad L. M. yra ramus, neagresyvus žmogus, tačiau įvykio metu pasireiškė jai nebūdingos elgesio formos – agresyvumas, impulsyvumas. Nevertindami pirmiau nurodytų aplinkybių, patvirtinančių didelio susijaudinimo būseną veikos padarymo metu, ir ieškodami argumentų jai paneigti, bylą nagrinėję teismai bylos duomenis vertino selektyviai ir šališkai, taip pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, neigiančiu didelio susijaudinimo būseną. Remiantis šiuo argumentu, D. B. suduotas smūgis nebuvo stiprus, kad L. M. nieko nebūtų suvokusi. Pažymėtina, kad pagal BK 130 straipsnį teisinę reikšmę turi tik pats neteisėtas nukentėjusio asmens poelgis, o suduoto smūgio stiprumas teisinės reikšmės neturi. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendimą, kad nuteistoji veikos padarymo metu nebuvo labai susijaudinusi, motyvavo aplinkybe, kad ji suvokė bylos aplinkybes, nes iš karto po įvykio sutvarkė įvykio vietą. Pažymėtina, kad byloje nebuvo tiriama aplinkybė, kada nuteistoji sutvarkė įvykio vietą. Dėl to tokia teismo išvada yra vertintina tik kaip prielaida ir, pagrįsdamas ja nutartį, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Be to, asmuo, būdamas didelio susijaudinimo būsenos, nepraranda gebėjimo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-613/2011). Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas didelio susijaudinimo būseną siejo su visiško gebėjimo suvokti savo veiksmus ir juos valdyti praradimu, o apeliacinės instancijos teismas, gavęs teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, kuriuo nustatyta, kad įvykio metu L. M. gebėjo ribotai suvokti ir ribotai kontroliuoti savo elgesį, šios pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė, todėl iš esmės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, 320 straipsnio 3 dalį. Be to, tokių teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto duomenų, kuriuos papildomai patvirtino ekspertės V. Joneliūkštienės parodymai teisme, apeliacinės instancijos teismas nevertino kartu su kitais įrodymais, nors šie duomenys turi esminę reikšmę bylai teisingai išspręsti. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Priimtoje nutartyje neįvertinęs ir nepasisakęs dėl teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto duomenų, jų prieštaringumo, neatitikties mokslui, teismų praktikai, jų ryšio su kitais duomenimis, pažodžiui perkeldamas į priimtą nutartį, apeliacinės instancijos teismas surašė nutartį, kuri neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Kasatorius pabrėžia, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte yra nurodytos ir pagrįstos bylos duomenimis visos nacionaliniame ir užsienio valstybių psichologijos moksle išskiriamos didelio susijaudinimo būsenos stadijos (Čepas, A., Dobryninas, A., Valickas, G. Nužudymai Lietuvoje: teisiniai, sociologiniai ir psichologiniai aspektai. Teisės problemos, 2013, Nr. 1 (79); Justickis, V. Bendroji ir teisės psichologija. Vilnius, Lietuvos teisės universitetas, 2003, p. 213–214; Bryk, J. S. wzbuzenie a zabójstwo art. 148 § 4k.k. Cz. 1, „Policja 997“, 2007, Nr. 2, p. 46; Bryk, J. S. wzbuzenie a zabójstwo art. 148 § 4k.k. Cz. 2, „Policja 997“, 2007, Nr. 3, p. 44). Dėl to L. M. veika atitinka aprašytą BK 130 straipsnyje. Kasatorius pažymi, kad, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, nepaisant gauto teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto, jį surašiusios ekspertės V. Joneliūkštienės parodymų teisme, liko nepaneigtas šio akto prieštaravimas psichologijos mokslui, jis nelygintas su kitais įrodymais, nesiimta priemonių, kad būtų pašalinti prieštaravimai tarp teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto ir Vilniaus moterų centro psichologų surašytos pažymos, negana to, pirmiau nurodytos pažymos apeliacinės instancijos teismas apskritai nevertino. Pagal teismų praktiką, ekspertizės aktas yra tik vienas iš įrodymų, kuris turi būti teismo įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-437/2008, 2K-240/2008, 2K-73-942/2017, 2K-368-489/2018 ir kt.). Byloje atlikta teismo psichiatrinė, teismo psichologinė ekspertizė iš esmės tik patvirtino gynybos teiginius, kad L. M. veikė esant didelio susijaudinimo būsenai, todėl jos veika atitinka veiką, aprašytą BK 130 straipsnyje. Bylą nagrinėję teismai, pažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, padarė išvadą, kad nuteistoji nebuvo didelio susijaudinimo būsenos, remdamiesi jos parodymų ypatumu, kad ikiteisminio tyrimo metu ji gerai prisiminė įvykio aplinkybes ir tik duodama parodymus teisme ėmė aiškinti, kad tiksliai įvykio aplinkybių neatsimena. Pažymėtina, kad išvada, jog asmuo buvo didelio susijaudinimo būsenos, daroma remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne vien tik kaltininko paaiškinimais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-613/2011). Be to, nesutiktina su teismo vertinimu, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistoji gerai prisiminė įvykio aplinkybes, nes nuteistoji viso proceso metu nuosekliai aiškino, kad neprisimena smūgio peiliu sudavimo momento. Kasatorius pažymi, kad nors byloje nenustatyta, jog įvykio metu L. M. buvo afekto būsenos, tačiau teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu nustatyta, kad ji buvo išreikšto emocinio susijaudinimo būsenos, kuri sutrikdė ir apribojo jos gebėjimą kritiškai vertinti situaciją. Įstatymų leidėjas neatskleidžia, kokia būsena laikoma dideliu susijaudinimu, todėl veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 130 straipsnį ir tada, kai asmuo nepasiekia fiziologinio afekto būsenos, bet yra atitinkamo susijaudinimo lygio, kuris tiek paveikė sąmonę, kad sutrukdė teisingai suprasti savo veiksmų pobūdį ir galimus savo veikimo padarinius. Byloje teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę atlikę ekspertai paaiškino, kad psichologijoje yra daugiau emocinių būsenų, kurios turi esminę reikšmę asmens sąmonei ir veiklai, jų priežastys ir padariniai yra tie patys kaip ir fiziologinio afekto. Dėl to pagal savo poveikį šios būsenos atitinka fiziologinį afektą ir tokių būsenų paveikto asmens padaryta veika turėtų būti vertinama kaip padaryta esant dideliam susijaudinimui ir kvalifikuojama pagal BK 130 straipsnį.
2.1.2. Kasatoriaus nuomone, L. M. veika negalėjo būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Atlikus teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę nustatyta, kad nuteistoji nenumatė savo veikos padarinių. Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad L. M. veikė netiesiogine tyčia. Netiesioginei tyčiai yra būdingas pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas, kuris materialiosiose sudėtyse reiškia ir numatymą, kad gali atsirasti baudžiamajame įstatyme nurodytų padarinių, ir tokių padarinių norėjimą ar nenorėjimą, bet sąmoningą leidimą jiems kilti. Byloje nustačius tik tai, kad L. M. suvokė dūrį peiliu, bet nenustačius to, kad ji numatė nukentėjusiojo D. B. mirtį, nėra pagrindo daryti išvadą, kad L. M. veikė netiesiogine tyčia, ir jos veiką kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Svarbu ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, gavęs teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, atlikęs papildomus įrodymų tyrimo veiksmus, iš esmės dėl šių duomenų nepasisakė, jų neanalizavo BK 129 straipsnio sudėties požymių kontekste, dėl to surašė BPK reikalavimų neatitinkantį nuosprendį (turėtų būti – nutartį).
2.2. Paskirdamas L. M. švelnesnę negu įstatymo nustatytą bausmę pagal BK 62 straipsnio taisykles, pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių, o apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos neištaisė. Spręsdami dėl skirtinos bausmės, teismai neatsižvelgė į tai, kad valstybės (teisėsaugos) institucijoms buvo žinoma apie nevienkartinį, kelerius metus besitęsiantį nukentėjusiojo D. B. smurtą prieš nuteistąją ir tai buvo šioms institucijoms suprantama, tačiau institucijos nevykdė savo pareigos apriboti D. B. buvimą su L. M., įpareigojant jį gyventi skyrium ar nesiartinti prie L. M. L. M. nebuvo teikiama socialinė ar psichologinė pagalba, kaip nustatyta dėl smurto artimoje aplinkoje reglamentuojančiuose teisės aktuose. Jei tokia pagalba būtų buvusi suteikta, sunkių padarinių būtų buvę galima išvengti. Valstybės institucijoms neatlikus joms pagal įstatymą tenkančios pareigos, negalima bausti sunkioje padėtyje buvusios, nors ir labai sunkią nusikalstamą veiką padariusios nuteistosios griežta laisvės atėmimo bausme, kuria būtų pasiektas tik vienas – nubaudimo – tikslas. Į šią aplinkybę bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo gauti nauji duomenys, kad veikos metu L. M. buvusi būsena apribojo jos gebėjimą kritiškai įvertinti situaciją, teisingai ir visapusiškai suvokti savo veiksmų reikšmę, jų pavojingumą bei galimus padarinius, rasti konstruktyvių situacijos sprendimo būdų ir valingai, racionaliai reguliuoti savo elgesį. Į šiuos duomenis, sprendžiant dėl L. M. skirtinos bausmės, taip pat nebuvo atsižvelgta. Pagal BK 62 straipsnio 1 dalį, teismai turi teisę paskirti mažesnę negu straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką nustatytą bausmę arba paskirti švelnesnę bausmės rūšį, negu nustatyta straipsnio sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką. Dėl to teismas turi motyvuoti savo sprendimą dėl pasirinkto bausmės švelninimo būdo, tačiau teismai to nepadarė. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties darytina prielaida, kad teismai nusprendė L. M. skirti ne kitokios rūšies, bet trumpesnės trukmės, negu straipsnio sankcijoje nurodyta, laisvės atėmimo bausmę. Kasatoriaus manymu, tokia išvada yra pernelyg formalizuota, teismai neįvertino kitų bausmei skirti reikšmingų aplinkybių. Bylą nagrinėję teismai turėjo atsižvelgti, kad nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai skatina taikyti alternatyvias laisvės atėmimui bausmes, o laisvės atėmimą taikyti tik kaip kraštutinę priemonę. Nors nužudymas yra labai pavojinga nusikalstama veika, sukelianti negrįžtamas pasekmes, tačiau padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės yra labai įvairios, o bausmė yra teisinga tik tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-428/2010, Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-198-870/2020).
2.3. Priteisdamas iš nuteistosios atlyginti neturtinę žalą, apeliacinės instancijos teismas įvertino ne visus tokios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, nesilaikė teismų praktikos, todėl iš nuteistosios priteisė per didelio dydžio neturtinės žalos atlyginimą. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 2 dalį, nustatydamas priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas turi atsižvelgti į žalą padariusio asmens turtinę padėtį, kaltę, tačiau, kaip matyti iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties, šie kriterijai teismų sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio apskritai nebuvo vertinami arba jie buvo vertinti tik iš dalies. Iš skundžiamų nuosprendžio ir nutarties matyti, kad, nustatydami neturtinės žalos dydį, teismai apskritai neatsižvelgė į nuteistosios turtinę padėtį, nors byloje yra duomenys apie tai, kad jos turtinė padėtis yra sunki (nuteistoji yra neįgali, pensininkė, mėnesio pajamos siekia vos 300 Eur, turto neturi), o pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į nuteistosios kaltę. Be to, spręsdami dėl neturtinės žalos dydžio, teismai neįvertino, kad įtakos nusikaltimo padarymui turėjo ir nukentėjusiojo elgesys. Visi šie kriterijai mažina priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį ir įstatymo normos nedraudžia teismui į šias aplinkybes atsižvelgti (CK 6.282 straipsnio 1, 3 dalys), jų vertinimas nustatant neturtinės žalos dydį atitinka teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-294/2011, 2K-429/2013, 2K-303/2013, 2K-38-942/2017).
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
3. Nuteistosios L. M. gynėjo advokato K. Baryso kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo
4. Byloje keliamas klausimas dėl tyčinio žmogaus gyvybės atėmimo (nužudymo) kvalifikavimo, kai nenustatytas kaltininko fiziologinis afektas, bet nustatyta kita nusikalstamą veiką padariusio asmens emocinė būsena, ribojanti asmens gebėjimą suvokti savo veiksmus ir juos valdyti, t. y. spręstina, ar tokio kaltininko baudžiamajai atsakomybei įvertinti taikytinas BK 129 straipsnis ar 130 straipsnis.
5. Pagal BK 130 straipsnį atsako tas, kas nužudė žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Kvalifikuojant veiką pagal BK 130 straipsnį būtina nustatyti: 1) neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį, 2) kaltininko buvimą didelio susijaudinimo būsenos, 3) priežastinį ryšį tarp nukentėjusiojo poelgio, staigaus kaltininko didelio susijaudinimo ir nužudymo, 4) nedelsiant įvykdytą atsaką į neteisėtą ar itin įžeidžiantį nukentėjusiojo poelgį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-294/2009, 2K-613/2011, 2K-38-942/2017, 2K-98-511/2023). Tik esant visų išvardytų sąlygų visumai kaltininko veika kvalifikuojama kaip nužudymas staiga labai susijaudinus. Jei kaltininko padaryta veika neatitinka pirmiau nurodytų požymių, kito žmogaus tyčinis gyvybės atėmimas kvalifikuojamas pagal BK 129 straipsnio 1 ar 2 dalį.
6. Kaltininko didelio susijaudinimo būsena apibrėžiama kaip situacija, kai dėl neteisėtų nukentėjusiojo veiksmų kaltininkui iš dalies aptemsta sąmonė, susilpnėja savitvarda, tačiau neprarandamas gebėjimas suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Teismų praktikoje baudžiamosiose bylose, susijusiose su kaltininko labai didelio susijaudinimo būsenos vertinimu, šios sąlygos nustatomos ne vien iš kaltininko paaiškinimų, jo subjektyvaus situacijos suvokimo, bet tiriant bei vertinant ir kitas bylos aplinkybes, patvirtinančias ar paneigiančias nukentėjusiojo poelgio itin įžeidžiantį ar neteisėtą pobūdį ir tokio poelgio sukeltą didelį kaltininko susijaudinimą. Teismai turi vertinti kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, konflikto prielaidas, jo eigą, vertina, kiek nukentėjusiojo tyčiniai veiksmai prieštarauja moralės bei dorovės principams, pažeidžia žmogaus garbę bei orumą ir kokią įtaką tai turi kaltininkui, paisant ir jo individualių savybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-155/2007, 2K-271/2008, 2K-155/2009, 2K-38-942/2017 ir kt.), atsižvelgia į kaltininko santykius su nukentėjusiuoju (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-288/2006, 2K-723/2007 ir kt.), į tai, ar susijaudinimui ir smurto protrūkiui turėjo įtakos suvartotas alkoholis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-604/2005, 2K-130/2009, 2K-297/2010 ir kt.), į ankstesnius nukentėjusiojo smurtavimo prieš kaltininką ir jo įžeidinėjimo faktus, į šių asmenų elgesį iki įvykio, jo metu ir iš karto po jo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-604/2005, 2K-271/2008, 2K-294/2009, 2K-38-942/2017 ir kt.). Teismų praktikoje nurodoma, kad nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 130 straipsnį nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas staiga labai susijaudino (buvo fiziologinio afekto būsenos) dėl netikėto, nelaukto nukentėjusiojo poelgio, ar tas poelgis buvo paskutinis iš ankstesnių nevienkartinių panašaus pobūdžio nukentėjusiojo poelgių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92-699/2015, 2K-38-942/2017).
7. Vienas iš įrodymų šaltinių tokio pobūdžio bylose paprastai yra specialūs duomenys, specialios žinios, t. y. teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės išvada. Tačiau ekspertizės aktas (specialisto išvada) yra tik vienas iš įrodymų, kurio vertinimui keliami tie patys BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyti reikalavimai kaip ir kitiems įrodymams, t. y. ekspertizės aktas (specialisto išvada) teismo turi būti įvertintas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes; jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų. Specialisto išvados (ekspertizės akto) neaiškumas, neišsamumas ar prieštaravimas bylos duomenims nagrinėjimo teisme metu yra šalinamas BPK nustatytais veiksmais, be kita ko, apklausiant išvadas pateikusį specialistą (ekspertą) ir prireikus skiriant naujus ekspertinius tyrimus. Kai teisme apklausiamas byloje ekspertizės aktą (specialisto išvadą) pateikęs ekspertas (specialistas), jo paaiškinimai (parodymai) vertinami kartu su jo pateiktu ekspertizės aktu (specialisto išvada) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-283-222/2018, 2K-141-976/2019, 2K-129-495/2020, 2K-141-697/2021).
8. Apeliacinės instancijos teismas, nuspręsdamas, kad L. M. veiksmuose nėra BK 130 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties, visų pirma rėmėsi teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės išvada, kad įvykio metu buvusi L. M. būsena neatitiko fiziologinio afekto kriterijų, tačiau ji buvo išreikšto emocinio susijaudinimo būsenos. Ekspertizės akte išreikštas emocinis susijaudinimas apibūdinamas kaip būsena, kuri kilo kaip atsakas į ilgalaikę ją psichotraumuojančią situaciją ir sutrikdė (apribojo) jos gebėjimą kritiškai įvertinti situaciją, visapusiškai teisingai ir iki galo suvokti savo veiksmų reikšmę, jų pavojingumą bei galimas pasekmes, rasti konstruktyvius situacijos sprendimo būdus bei valingai, racionaliai reguliuoti ir kontroliuoti savo elgesį (4 t., b. l. 171–182). Pasiremdama ekspertizės išvada, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad L. M. emocinio susijaudinimo būsena nesiekė tokio laipsnio, kad būtų pagrindas konstatuoti fiziologinio afekto būseną. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad nors teismų praktikoje nurodoma, kad paprastai didelio kaltininko susijaudinimo būsena yra siejama su fiziologiniu afektu, tačiau to nereikalauja BK 130 straipsnio sudėtis, tokio požymio – nusikaltimo padarymo fiziologinio afekto būsenos – šios nusikalstamos veikos sudėtyje nėra. Įstatymas reikalauja nustatyti staiga kilusį kaltininko didelį susijaudinimą, kuris sukeltų afektinę būseną, nulemtą sveiko asmens sąmonės trumpalaikių pokyčių. Tokį teiginį teisėjų kolegija grindžia tuo, kad 1) moksliniame diskurse nėra vienareikšmio atsakymo dėl fiziologinio afekto įtakos asmens sąmonei, intelektiniams ir (ar) valiniams gebėjimams, dėl to kiekviena individuali situacija reikalauja ad hoc (konkrečiai situacijai) vertinimo1; 2) sutrikimo pobūdis, mastas bei įtaka kaltinamojo veiksmams turi būti kiekvienu atveju nustatomi atskirai būtent pasitelkiant specialias žinias ir vertintini individualiai visų bylos duomenų kontekste.
9. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos situaciją pagal aptartas taisykles, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrindė, kodėl jis L. M. nustatytos išreikšto emocinio susijaudinimo būsenos, įvertinęs ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nelaiko staigiu dideliu susijaudinimu ir kodėl BK 130 straipsnyje įtvirtintos nusikalstamos veikos požymių buvimą sieja tik su fiziologinio afekto būsena. Kaip nurodė teismo psichologijos ekspertė Vilma Joneliūkštienė, fiziologinis afektas – tai būsena, kuri susiformuoja kaip atsakas į vienkartinį poveikį, kuris kyla staiga ir staiga krenta. Nagrinėjamu atveju fiziologinio afekto būsena nebuvo konstatuota dėl to, kad vienkartinį veiksmą sudarė psichotrauminių situacijų (poveikių) visuma, kuri lėmė tapačias fiziologiniam afektui pasekmes – apribojo L. M. gebėjimą visapusiškai vertinti situaciją, numatyti savo veiksmų pasekmes, visiškai kontroliuoti savo veiksmus. Tokia kumuliatyvinė situacija nulemia ir kitokį susijaudinimo būsenos vystymąsi – sprogimo fazės neišreikštumą, lėtą eigą ir pan. Sąmonėje dominuoja tik afektiniai motyvai, tik emocijos, žmogus nebegalvoja apie tai, kas bus, neplanuoja, neprognozuoja, kas gali vykti toliau ar kokias pasekmes sukels jo veiksmai. Tačiau jis jaučia poreikį veikti, bet nežino ir neranda veikimo būdo, protingų ir konstruktyvių sprendinių ar alternatyvių pasirinkimų. Psichologijos požiūriu šių (afekto ir emocinio susijaudinimo) būsenų priežastys ir pasekmės yra tos pačios, jos kyla kaip atsakas į psichotraumuojančią situaciją ir apriboja asmens gebėjimą racionaliai vertinti situaciją, prognozuoti savo veiksmų pasekmes, kontroliuoti savo elgesį. Tokie psichologijos ekspertės paaiškinimai, detalizuojant ekspertizės akte nurodytas išvadas, rodo, kad įvykio metu L. M. buvo staigaus didelio susijaudinimo būsenos. Tokią jos būseną įvykio metu pagrindžia ir kiti įrodymai, tačiau apeliacinės instancijos teismas situaciją vertino netinkamai, paviršutiniškai bandydamas nustatytą būseną paneigti šalutiniais, išvadoms neturinčiais reikšmės argumentais, kaip antai kad nuteistoji konflikto su D. B. metu gėrė vyno (tokie buvo nuteistosios pirminiai parodymai, tačiau šią girtumą menančią aplinkybę pirmosios instancijos teismas pašalino iš kaltinimo), po įvykio susitvarkė, pranešė apie nužudymą tik po dviejų dienų. Šie duomenys nepaneigia ekspertų nustatyto didelio susijaudinimo būsenos ir afektinės tyčios nužudyti buvimo L. M. veiksmuose.
10. Teismų praktikoje neteisėto poelgio, galinčio sukelti didelio susijaudinimo būseną, turinys paaiškinamas kaip bet koks prieš kaltininką ar jo artimą asmenį nukreiptas priešingas teisei nukentėjusiojo elgesys, kuris gali reikštis kėsinimusi į asmens gyvybę, sveikatą, turtą (tyčia ar dėl neatsargumo), smūgių sudavimu, kankinimu, laisvės atėmimu ir pan., taip pat psichiniu poveikiu – grasinimu panaudoti smurtą, tyčiojimusi, šantažu ir kitaip (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38-942/2017). Vertinant, ar buvo neteisėtas ar itin įžeidžiantis nukentėjusiojo poelgis, būtina atsižvelgti į aktualias visuomenės gyvenimo realijas ir šioje byloje susiklosčiusią situaciją: tai, kad locus delicti (nusikaltimo vieta), nužudymo padarymo vieta yra specifinė (nužudymas padarytas namuose, esant kasdienei rutinai, įtemptiems tarpusavio santykiams, kilusiems dėl nukentėjusiojo gyvenimo būdo, girtavimo, nepamatuotų nuolatinių priekaištų nuteistajai) ir kad nustatyta ne bet kokio, o sisteminio smurto panaudojimo artimoje aplinkoje situacija. Teismai turi labai kruopščiai svarstyti ir vertinti aplinkybes, ar nukentėjusiojo panaudoto smurto ar įžeidimo auka (kuri tampa nusikalstamą veiką padariusiu asmeniu) yra anksčiau patyrusi smurtinį nužudyto artimos aplinkos žmogaus elgesį, ar toks elgesys buvo nuolatinis ir gali būti laikomas sisteminiu. Tai gali rodyti, kad toks neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką elgesys buvo tik paskutinis iš ankstesnių nevienkartinių panašaus pobūdžio nukentėjusiojo poelgių.
11. Nagrinėjamoje byloje akivaizdžiai nustatytas naudoto artimoje aplinkoje sisteminio smurto prieš L. M. faktas – tarp bendro gyvenimo saitais susijusių asmenų D. B. ir L. M. buvo susiklostę įtempti tarpusavio santykiai ir nuolatos vykdavo konfliktų, dėl jų buvo kviesti policijos pareigūnai. Konfliktai, prasidėję net prieš penkerius metus, tęsėsi iki pat įvykio, nuo 2015 metų, sugyventiniams pradėjus gyventi kartu. Antai 2015 metais policija buvo kviesta vieną kartą dėl smurto artimoje aplinkoje, pranešime nurodyta, kad D. B. naudojo fizinį smurtą prieš L. M., pagal šį įvykį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, byloje Nr. 02-2-00452-15 nustatyta, kad L. M. buvo sulaužytas šonkaulis. Nustatyta, kad 2017 metais buvo net 3 pranešimai, vienu atveju policiją kvietė D. B. dėl to, kad L. M. jo neįleido į namus. Kitu atveju pranešime nurodyta, kad D. B. naudojo fizinį smurtą prieš L. M., pagal šį įvykį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (byla Nr. 01-1-15695-17), užbaigtas baudžiamuoju įsakymu. Trečiuoju atveju pranešime nurodyta, kad D. B. naudojo fizinį smurtą prieš L. M., pagal šį įvykį buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, bylos Nr. 01-1-49262-17, ikiteisminis tyrimas nutrauktas pagal BPK 212 straipsnio 1 punktą, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Nustatyta, kad 2018 metais buvo 4 pranešimai, du kartus pranešėjas buvo D. B., jis pranešė apie tai, kad L. M. jo neįleidžia į namus. Du kartus pranešėja buvo L. M.. Nustatyta, kad 2019 metais buvo vienas pranešimas. Sisteminį smurtą prieš L. M. patvirtina ir byloje esantys medicininiai dokumentai apie jos patirtus kūno sužalojimus, liudytojų S. K., M. K., S. S. parodymai.
12. Todėl teismai, tinkamai neįvertinę pirmiau minėtų aplinkybių, klaidingai interpretavo D. B. neteisėtą smurtinį veiksmą – vienkartinį sudavimą L. M. delnu – tik kaip įprastą ir negalėjusį sukelti smurtinių ir emocinių L. M. reakcijų. Visų pirma, tai prieštarauja teismų praktikoje suformuotam BK 130 straipsnio aiškinimui, kad neteisėtas ar itin įžeidžiantis poelgis gali būti ir paskutinis iš ankstesnių nevienkartinių panašaus pobūdžio nukentėjusiojo poelgių. Antra, siejant susijaudinimą tik su fiziologiniu afektu, sukeltu vienkartinio pobūdžio veiksmais, yra siaurinamai aiškinamas BK 130 straipsnio sudėties požymis, nes, kaip minėta, straipsnio formuluotė reikalauja staigaus didelio susijaudinimo, t. y. įtvirtina platesnį šio požymio turinį. Trečia, teisiniam tokio veiksmo vertinimui yra svarbu ne tai, ar L. M. nuo pat bendravimo su D. B. pradžios toleravo tokį gyvenimo būdą, daug kartų net nepranešė policijai apie smurtą prieš ją, ji pati pripažino, kad atleisdavo D. B. ir toliau taip gyveno kartu su juo, tačiau svarbu tai, ar toks veiksmas nustatytoje eilinio konflikto artimoje aplinkoje situacijoje galėjo būti tuo dirgikliu, kuris būtent galėjo sukelti didelio susijaudinimo būseną. Šiuo aspektu teismų vertinimai yra prieštaraujantys bylos medžiagai.
13. Remdamasi pirmiau išdėstytais bylos faktais ir motyvais, išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad įvykio metu L. M. buvo staiga labai susijaudinusi dėl neteisėto D. B. prieš ją pavartoto smurto ir, atsakydama į dar vieną iš nuolatinių ankstesnių nukentėjusiojo neteisėtų smurtinių poelgių, tuoj pat po gauto smūgio ranka į veidą staiga sudavė jam vieną smūgį turimu rankoje peiliu į krūtinę ir taip jį nužudė. Taigi aptarti bylos duomenys neabejotinai pagrindžia L. M. veikos atitiktį visoms BK 130 straipsniui taikyti reikalingoms sąlygoms: tiek neteisėtų veiksmų prieš nuteistąją buvimą, tiek jais sukelto staigaus didelio susijaudinimo būseną, dėl šios būsenos staiga kilusią afektinę tyčią, nulėmusią tolesnius nedelstinus L. M. veiksmus. Darytina išvada, kad, pripažindami L. M. kalta pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikavo nuteistosios veiką ne pagal tą BK straipsnį, kurį reikėjo taikyti, todėl L. M. veika perkvalifikuotina į BK 130 straipsnį.
Dėl bausmės
14. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, kasacinės instancijos teismas gali pritaikyti lengvesnę nusikalstamą veiką nurodantį įstatymą arba nutraukti baudžiamąją bylą ir atitinkamai koreguoti už nustatytą veiką taikytinas teisines pasekmes, jeigu nustato, kad tai susiję su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-1073/2018). Kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimas nutartyje šiuo atveju keičiamas pritaikant L. M. kitą BK specialiosios dalies straipsnį, lengvinantį kaltininkės teisinę padėtį.
15. Atitinkamai, atsižvelgiant į BK 41, 54, 61, straipsniuose išdėstytas bausmės skyrimo taisykles bei pirmosios instancijos teismo nuosprendžio 17–18 puslapiuose nustatytas aplinkybes dėl nuteistosios asmenybės, įvertinus padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad ji visiškai prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailisi, savo noru visiškai atlygino padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 2 dalis), kad nenustatyta jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių už apysunkį nusikaltimą, kurį padarius buvo atimta žmogaus gyvybė, skirtina dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pažymėtina, kad nėra pagrindo laikyti L. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad įtakos veikos padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusiojo D. B. elgesys, nes ši aplinkybė įvertinta kvalifikuojant L. M. nusikaltimą (BK 59 straipsnio 3 dalis).
16. Nustačius, kad pagal BK 130 straipsnį L. M. baustina laisvės atėmimo bausme, ir nustačius jos dydį, BK 62 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikomos. Šiuo atveju BK 130 straipsnio sankcija, skirtingai nei BK 129 straipsnio 2 dalies sankcija, nustato platesnę terminuotos laisvės atėmimo bausmės parinkimo galimybę ir, skirtingai nei buvo nustatyta pirmosios instancijos teisme, netrukdo nustatyti nuteistajai L. M. teisingos bausmės.
17. Išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į L. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (apysunkis nusikaltimas), nustatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertinęs nuteistosios asmenybę: L. M. yra teigiamai apibūdinama, turi gyvenamąją vietą, sūnų, anūkų, pirmiau neteista, nebausta administracine tvarka, nusikaltimo padarymo metu dirbo, turi sveikatos sutrikimų, bet priklausomybės ligomis neserga, dalį realiai paskirtos bausmės atliko ir, vadovaujantis Panevėžio kalėjimo 2024 m. vasario 12 d. Lygtinio paleidimo komisijos nutarimu Nr. RV-21-294 „Dėl lygtinio paleidimo iš bausmės atlikimo vietos, taikant intensyvią priežiūrą, taikymo nuteistajam“, paleista iš įkalinimo įstaigos, nusprendžia, kad yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti ir atidėjus paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą (aktuali bylai BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija, galiojusi nuo 2017 m. spalio 6 d.).
Dėl neturtinės žalos
18. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, priteisdamas iš nuteistosios atlyginti neturtinę žalą, apeliacinės instancijos teismas įvertino ne visus tokios žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, nesilaikė teismų praktikos, todėl iš nuteistosios priteisė per didelio dydžio neturtinės žalos atlyginimą.
19. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydis yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-137-693/2017, 2K-112-697/2018, 2K-132-942/2021, 2K-255-697/2022 ir kt.), todėl tai yra sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, pagal baudžiamojo proceso įstatymą patikrina, ar teismai, spręsdami klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, tinkamai vadovavosi įstatymų normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos dydžio nustatymą, bei aktualia teismų praktika šiuo klausimu.
20. Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2007, 2K-209/2007, 2K-114/2008, 2K-118/2013, 2K-132-942/2021). Pažymėtina, kad CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Kasacinės instancijos teismas taip pat yra nurodęs, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2005).
21. Pabrėžtina ir tai, kad kiekvienu konkrečiu atveju neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas, spręsdamas dėl kompensacijos už patirtą neturtinę žalą dydžio, privalo ne tik vertinti įstatyme nurodytus kriterijus, bet ir aiškintis bei vertinti individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį. Be to, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas remiasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, kurių laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Įstatymų leidėjas neatskleidžia šių principų turinio, nes jų aiškinimas ir taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-244/2011, 2K-331-976/2018, 2K-132-942/2021).
22. Pirmiau nurodytų reikalavimų bylą nagrinėję teismai laikėsi, o kasatoriaus nesutikimas su priteistu atlyginti neturtinės žalos dydžiu iš esmės yra grindžiamas deklaratyviais argumentais apie bendrųjų teisės principų ir nuteistojo bei nukentėjusiųjų interesų pusiausvyros pažeidimą, o teiginiai apie atskirų aplinkybių neįvertinimą prieštarauja žemesnės instancijos teismų sprendimų turiniui. Tinkamai vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijais, įvertinęs nukentėjusiųjų ir nuteistojo interesus bei pateikdamas pakankamai išsamius neturtinės žalos dydžio nustatymo motyvus, pirmosios instancijos teismas L. M. atlygintinos neturtinės žalos dydį sumažino iki 9000 Eur. Pagal teismų praktiką, šios kategorijos baudžiamosiose bylose nukentėjusiajai priteistos atlyginti neturtinės žalos sumą pripažinti per didele nėra pagrindo; nes nepriklausomai nuo to, ar veika padaroma tyčia ar didžiai susijaudinus, žmogaus gyvybės atėmimu padaryta žala neatitaisoma.
23. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis keistini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 22 d. nutartį pakeisti.
L. M. nusikalstamą veiką iš BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkto perkvalifikuoti į BK 130 straipsnį ir paskirti jai laisvės atėmimą dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi bei 2 dalies 8 punktu, paskirtą laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, paskiriant įpareigojimą – neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Kitą Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 25 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. birželio 22 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Alenas Piesliakas
Alvydas Pikelis
Daiva Pranytė-Zalieckienė
Tomas Šeškauskas
Algimantas Valantinas
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
[1] Medicinos enciklopedijoje (Algirdas Dembinskas ir kiti, I tomas. (1991), p.19-20) afektu vadinamas ūmus, smarkus, trumpas susijaudinimas, jausmų protrūkis, būdingas sveikam žmogui, dėl kurio „<...> jis sugeba vertinti aplinkybes, nepraranda orientacijos, gali kontroliuoti savo elgesį“; psichiatrijos terminų žodynuose fiziologinis afektas aiškinamas nurodant, kad tokia būsena išsivysto dėl psichologinių, socialinių ir kitų priežasčių, kai sąmonė nesutrinka ir žmogus gali kontroliuoti savo veiksmus. Tuo tarpu psichologijos terminų žodyne (pvz. R. Augis ir kiti, Psichologijos žodynas (1993), p. 7–8) afektas apibrėžiamas kaip „stipri ir palyginti trumpa emocinė reakcija, dažniausiai kylanti, kai staiga pakinta subjektui svarbios gyvenimo aplinkybės <...>“, kai stabdomi su ja nesusiję psichiniai procesai, sąmonė susiaurėja, galimi jos ir atminties sutrikimai, žmogus nebegali kontroliuoti savo elgesio. Taigi, įvertinus afekto, fiziologinio afekto aiškinimą lietuvių psichologijos, psichiatrijos žodynuose, akivaizdu, jog afektas yra staigi, trumpalaikė, stipri emocinė reakcija, lemiama įvairių vidinių ir (ar) išorinių dirgiklių ir galinti sukelti fiziologinių pasikeitimų, tačiau jo poveikis asmens psichikos gebėjimams vertintinas kiekvienu atveju individualiai.
