Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, atstovavimo ir pavedimo teisinius santykius, vienašališką sutarties nutraukimą, actio Pauliana (Pauliano ieškinys) instituto paskirtį ir sąlygas, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-53-684/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00613-2014-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.1.; 2.6.8.8.; 2.6.8.11.1.; 2.6.18.3.; 3.2.4.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas), Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Cornis“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „G ir G partneriai“ kasacinius skundus dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Cornis“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „G ir G partneriai“ dėl skolos priteisimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „G ir G partneriai“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Cornis“ ir atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Cornio investicijos“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, nuostolių priteisimo; tretieji asmenys – K. R., M. B. (M. B.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimą, atstovavimo ir pavedimo teisinius santykius, vienašališką sutarties nutraukimą, actio Pauliana (Pauliano ieškinys) instituto paskirtį ir sąlygas, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė UAB „Cornis“ prašė teismo:

pripažinti negaliojančiu 2014 m. sausio 24 d. priedą Nr. 2 prie 2013 m. birželio 16 d. rangos sutarties Nr. 2013/06-16 (toliau – rangos sutartis) nuo jo sudarymo momento;

priteisti ieškovei iš atsakovės 174 351,25 Eur (602 000 Lt) skolos už faktiškai atliktus darbus;

priteisti 9799,87 Eur (33 837 Lt) skolos už projektavimo darbus;

priteisti 74 779,94 Eur (258 200,17 Lt) už faktiškai atliktus papildomus statybos darbus;

priteisti 95 574,61 Eur (330 000 Lt) skolos už ieškovei nuosavybės teise neperduotą turtą;

priteisti 5230,54 Eur (18 060 Lt) už rangos sutarties nepagrįstą nutraukimą anksčiau laiko;

priteisti 4904,54 Eur (16 934,40 Lt) baudą už vėlavimą atsiskaityti už faktiškai atliktus rangos darbus;

priteisti 8,3 proc. palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė nurodė, kad 2013 m. birželio 16 d. šalys sudarė rangos sutartį dėl statybos darbų, kurių kaina, remiantis lokaline sąmata, buvo 291 058,12 Eur (1 004 965,50 Lt) su PVM. Ieškovė darbus atliko, atsakovė nereiškė pretenzijų dėl atliktų darbų. Vadovaudamasi pasirašytais atliktų darbų aktais ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurių suma 105 711,3 Eur (365 000 Lt). Atsakovė sąskaitas priėmė, atskiromis dalimis sumokėjo 105 711,3 Eur (365 000Lt). Atsakovės skola pagal išrašytas ir priimtas PVM sąskaitas faktūras už faktiškai atliktus darbus yra 174 351,25 Eur (602 000 Lt).

Ieškovės direktorius dėl D. D., su kuriuo šalių nesiejo sutartiniai santykiai, realaus grasinimo pasirašė 2014 m. sausio 24 d. priedą Nr. 2 prie rangos sutarties, kuriuo rangos darbų kaina mažinta 242 548 Eur (837 471,25 Lt). Ieškovė teigia, kad dėl rangos sutarties priedo pasirašymo su atsakovės vadovu nebuvo susitikę, nederino šio sandorio sąlygų, prie dokumento nėra sąmatų, aktų, kurie patvirtintų aplinkybes, kad, atliekant rangos darbus, sumažėjo darbų sąnaudos, nėra nurodyta, kaip yra apskaičiuota galutinė sąmatos kaina. Kadangi minėtas sandoris buvo sudarytas dėl realaus grasinimo susidoroti, jis yra negaliojantis, todėl naikintinas.

Ieškovė nurodė, kad atsakovė 2014 m. kovo 20 d. pateikė pranešimą apie rangos darbų trūkumų šalinimą rangovo sąskaita ir sutarties nutraukimą nuo 2014 m. balandžio 1 d., jeigu ieškovė iki 2014 m. kovo 28 d. nepradės šalinti nurodytų trūkumų. Atsakovė vienašališkai nuo 2014 m. balandžio 1 d. nutraukė rangos sutartį anksčiau, negu buvo nustatyta rangos sutartyje, todėl privalo sumokėti 5230,54 Eur (18 060 Lt) baudą, kurią sudaro 3 proc. nesumokėtos darbų kainos.

Vadovaudamasi sutarties 8.2.9 punktu, ieškovė prašė priteisti iš atsakovės 4904,54 Eur (16 934,40 Lt) delspinigius už uždelstą atsiskaityti laiką.

Ieškovė nurodė, kad atsakovė taip pat skolinga 9799,87 Eur (33 837 Lt) už atliktus projektavimo darbus, kuriuos buvo įgaliota atlikti atsakovės vardu pagal rangos sutarties 8.2.8 punktą. Ieškovė sudarė sutartis su trečiaisiais asmenimis dėl vienbučių blokuotų gyvenamųjų namų projekto dokumentų, vandentiekio-nuotekų, suvestinio inžinerinio tinklų plano, pastatų vizualizacijos, už atliktus darbus atsiskaitė. Kadangi ieškovė veikė atsakovės vardu, šias išlaidas turi apmokėti atsakovė.

Ieškovė nurodė, kad vykdydama sutartį atliko papildomus darbus, kurie nebuvo įtraukti į lokalinę sąmatą, atsakovė konkliudentiniais veiksmais darbus priėmė, jų atlikimo fakto neginčijo, tačiau už juos neatsiskaitė. Ieškovė 2014 m. kovo 31 d. parengė papildomai atliktų darbų aktą, jame nurodė 74 779,94 Eur (258 200,17 Lt) atliktų darbų vertę ir prašo ją priteisti.

Ieškovė teigia, kad atsakovė neperdavė jai pagal šalių susitarimą vieno iš pastatytų 95 574,61 Eur (330 000 Lt) vertės kotedžų, todėl prašo teismo priteisti iš atsakovės nurodytą sumą kaip kompensaciją už nekilnojamojo turto neperdavimą ieškovei natūra.

Atsakovė UAB „G ir G partneriai“ priešieškiniu prašė teismo:

pripažinti negaliojančia ieškovės ir atsakovės UAB „Cornio investicijos“ 2014 m. kovo 31 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė perleido UAB „Cornio investicijos“ nuosavybėn žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-1830-3070, ir taikyti restituciją;

pripažinti negaliojančia ieškovės ir UAB „Cornio investicijos“ 2014 m. kovo 5 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, kuria ieškovė perleido UAB „Cornio investicijos“ nuosavybėn žemės sklypą, unikalus Nr. 4400-16156-8815 ir taikyti restituciją;

priteisti iš ieškovės 134 133,49 Eur (463 137,16 Lt) nuostolių atlyginimo ir priteistos sumos išieškojimą nukreipti į ginčo žemės sklypus;

priteisti iš ieškovės ir atsakovės UAB „Cornio investicijos“ 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Atsakovė nurodė, kad dėl ieškovės neatliktų darbų, nustatytų atliktų darbų trūkumų, kurių ieškovė per atsakovės nustatytą terminą neištaisė, atsakovė buvo priversta atsisakyti rangos sutarties ir samdyti kitą rangovą bei kelis papildomus rangovus, kad šie baigtų taisyti ieškovės darbų trūkumus. Atsakovė teigia, kad dėl ieškovės netinkamai atliktų darbų ji patyrė 134 133,49 Eur (463 137,16 Lt) nuostolių.

Atsakovė įrodinėjo, kad ieškovės ir atsakovės UAB „Cornio investicijos“ sudarytos ginčijamos turto perleidimo sutartys pažeidžia atsakovės, kaip ieškovės kreditorės, teises, kadangi, sudarius ginčijamus sandorius, ieškovės likusio turto nepakanka atsiskaityti su kreditore. Atsakovės teigimu, ieškovė neturėjo prievolės sudaryti ginčijamų sandorių. Ieškovė perleido UAB „Cornio investicijos“ visą savo nekilnojamąjį turtą, kito turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, neturi. UAB „Cornio investicijos“ įmonės steigėja, vadovė bei vienintelė akcininkė ginčo sutarčių sudarymo metu buvo A. B., t. y. ieškovės akcininko ir vadovo D. B. sutuoktinė, o tai įrodo šalių nesąžiningumą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 174 351,25 Eur (602 000 Lt) skolą už rangos darbus, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo 29 541 Eur (102 000 Lt), skaičiuojamas nuo 2014 m. kovo 17 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d.; nuo 144 810 Eur (500 000 Lt), skaičiuojamas nuo 2014 m. gegužės 30 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d., ir 8,3 proc. dydžio metines palūkanas nuo 174 351,25 Eur (602 000 Lt), skaičiuojamas nuo 2014 m. rugsėjo 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas priteisė atsakovei iš ieškovės 63 175,35 Eur (218 131, 84 Lt) skolą už rangos darbų trūkumų šalinimą, 4520,68 Eur (15 609 Lt) defektų konstatavimo išlaidų, 6 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo 2014 m. liepos 22 d. iki sprendimo visiško įvykdymo. Kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė.

Teismas nustatė, kad šalys 2013 m. birželio 16 d. pasirašė rangos sutartį, kuria ieškovė įsipareigojo atlikti gyvenamųjų namų statybos darbus Vilniuje, Džiaugsmo g. Statybos darbų pradžia – sutarties pasirašymo diena, pabaiga – 2014 m. gegužės 1 d. Bendra statybos darbų kaina – 291 050,12 Eur (1 004 965,50 Lt). Į sutarties kainą įtrauktas visas už sutartyje nustatyto sutartinio darbo atlikimą nustatytas užmokestis. Sutarties 4.2 punkte nurodyta, kad sutarties kaina negali būti keičiama, išskyrus atvejus, kai sutartinio darbo apimtis padidėja užsakovui pageidaujant. Šalys įsipareigojo tartis dėl šios sutarties sąlygos pakeitimo ar papildymo. Sutarties 10.5 punkte nustatyta, kad sutartis gali būti keičiama, kai užsakovas pakeičia (papildo) sutartinę užduotį, dėl kurios padidėja ar sumažėja sutartinio darbo turinys, apimtis, pailgėja ar sutrumpėja darbo trukmė ir kai dėl to keičiasi sutartinė kaina, bei kitos su sutartiniu darbu susijusios išlaidos, terminai, trukmė ir kitos sutarties sąlygos. Sutarties 10.6 punkte nustatyta, kad sutartis keičiama (papildoma) abiejų šalių pasirašytu papildomu susitarimu, kuris yra galiojančios sutarties tęsinys ir neatskiriama jos dalis.

Spręsdamas, ar šalių 2014 m. sausio 24 d. pasirašytas sutarties priedas Nr. 2, kuriuo iki 242 548,43 Eur (837 471,25 Lt) sumažinta sutarties kaina, galioja, teismas įvertino ikiteisminio tyrimo medžiagą, nustatė, kad D. B. ir ieškovės UAB „Cornis“ vadovas ne tik buvo pažįstami asmenys, bet ir UAB „Exforma“ akcininkai, abu valdantys po 50 proc. akcijų, t. y. buvę verslo partneriai, ir konstatavo, kad ieškovės vadovui nebuvo kilęs realus pavojus, todėl nenustatė pagrindo ginčijamą sutarties priedą pripažinti negaliojančiu ieškovės nurodytu pagrindu.

Spręsdamas dėl rangos sutartimi sutartos darbų kainos, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.654 straipsnio 1 dalimi, kuri nustato, kad tuo atveju, kai rangovo faktinės išlaidos yra mažesnės, negu buvo numatyta nustatant atliekamų darbų kaina, rangovui išlieka teisė gauti atlyginimą, numatytą rangos sutartyje, jeigu užsakovas neįrodo, kad ekonomija turėjo neigiamos įtakos sutartyje numatytai darbo kokybei. Teismas nustatė, kad ieškovė iki 2013 m. gruodžio 19 d. perdavė atsakovei darbų, kurių vertė 967 000 Lt, atsakovė juos priėmė. Teismas nepripažino pagrįsta sutarties priedo Nr. 2 2.3 punkte nurodytos sutarties pasirašymo priežasties (dėl sutartinio darbo sumažėjusių rangos sąnaudų bei faktinių statybinių medžiagų panaudojimo objekte) ir atsakovės tvirtinimų, kad šis priedas buvo pasirašytas dėl to, kad šildymo sistema iš geoterminės buvo pakeista į dujinę, nustatęs, kad išlaidos geoterminiam šildymui nebuvo įskaičiuotos į sutarties priedo Nr. 1 lokalinę sąmatą. Atsižvelgdamas į sąmatoje pateiktą darbų ir išlaidų aprašymą, vadovaudamasis CK 6.198 straipsniu, atsižvelgdamas į Nekilnojamojo turto registro duomenų banko išrašuose nurodytas ginčo kotedžų statybos vertes (atkūrimo sąnaudas), pastatytų septynių vienbučių gyvenamųjų namų plotus bruto (955 kv. m), teismas padarė išvadą, kad lokalinėje sąmatoje nustatyta 1 004 965,50 Lt statybos darbų su daline apdaila kaina, įskaitant projekto dokumentų, kuriais leidžiama statyba, rengimo darbus, atitinka protingumo kriterijus. Teismas konstatavo, kad atsakovė neįrodė sumažėjusių rangos sąnaudų, pasikeitusių įkainių dėl rangos darbų ir statybinių medžiagų.

Teismas nurodė, kad atsakovei, priėmusiai darbų rezultatą, gavusiai darbų perdavimo–priėmimo akto pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir nepateikusiai per sutarties 6.3 punkte nustatytą terminą pastabų dėl atliktų darbų, atsiranda pareiga sumokėti rangovui už atliktus darbus (CK 6.662 straipsnis). Teismas sprendė, kad 2014 m. vasario 25 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokole ir specialisto apžiūros akte nurodyti darbų trūkumai galėjo būti nustatyti normaliai priimant darbų rezultatą, todėl padarė išvadą, kad atsakovė, priėmusi darbą ir jo nepatikrinusi, netenka teisės remtis darbų trūkumų faktu, kurie galėjo būti nustatyti normaliai priimant darbą (akivaizdūs trūkumai) (CK 6.662 straipsnio 3 dalis). Teismas pripažino pagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti 174 351,25 Eur (602 000 Lt) skolos už priimtus, bet neapmokėtus darbus.

Teismas netenkino ieškovės reikalavimo dėl skolos už projektavimo darbus priteisimo. Teismas nustatė, kad sutarties 8.2.8 punktu ieškovė įsipareigojo parengti visus reikalingus projektus ir gauti statybų leidimus; sutarties 4.2 punktu šalys susitarė, kad į sutarties kainą įtrauktas visas už sutartyje nustatyto sutartinio darbo atlikimą nurodytas užmokestis. Teismas nenustatė, kad dėl įsipareigojimų įvykdymo ieškovė teikė ataskaitas atsakovei, atsakovė nebuvo nurodytų sutarčių šalis, todėl sprendė, kad atsakovei neatsirado pareiga apmokėti projektavimo darbus.

Teismas pripažino nepagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti skolą už papildomai atliktus darbus. Teismas atsižvelgė į sutarties 5.2 punktą, kuriuo šalys susitarė, kad už sutartyje nenurodytus papildomus darbus užsakovas apmoka rangovui tik esant papildomam raštiškam susitarimui dėl tokių darbų atlikimo ir apmokėjimo. Vadovaudamasis CK 6.653 straipsnio 4 dalimi, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2009 pateiktus išaiškinimus, nustatęs, kad raštiško šalių susitarimo dėl papildomų darbų atlikimo tarp šalių nebuvo, o 2014 m. kovo 31 d. techninio prižiūrėtojo pasirašyto darbų ir išlaidų aprašymo nepripažinęs įrodančiu, kad techninis prižiūrėtojas buvo įgaliotas atsakovės vardu derinti papildomų darbų įkainius ir atsakovės vardu priimti darbus, teismas sprendė, kad nurodytame dokumentas išvardyti darbai yra sutartinio darbo dalis, jie nelaikytini papildomais ir atsakovei nekyla papildoma pareiga juos apmokėti.

Teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti 95 574,61 Eur (330 000 Lt) kompensaciją už ieškovei neperduotą turtą. Atsižvelgdamas į CK 6.969 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus jungtinės veiklos sutarties formos reikalavimus, ieškovei nepateikus šalių pasirašytos sutarties, teismas neturėjo pagrindo pripažinti buvus šalių susitarimą dėl vieno vienbučio gyvenamojo namo įregistravimo ieškovės vardu.

Atsižvelgdamas į tai, kad sutarties 8.2.9 punkte netesybų mokėjimas yra siejamas ne tik su sutarties pažeidimu, bet ir su privalomu rangovės raštišku pareikalavimu, ieškovei nepateikus įrodymų, pagrindžiančių pareikalavimą mokėti netesybas, teismas netenkino ieškovės reikalavimo priteisti netesybas.

Teismas pripažino nepagrįstu ieškovės reikalavimą priteisti baudą už sutarties nutraukimą. Teismas nurodė, kad ieškovė nevykdė 2014 m. kovo 6 d. ir pakartotinų 2014 m. kovo 19 d. atsakovės nurodymų, pasišalino iš statybos objekto, atsakovei sutarties įvykdymo terminas buvo esminė sąlyga, nes ji buvo įsipareigojusi kotedžų pirkėjams. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovė tinkamai pasinaudojo teise vienašališkai nutraukti sutartį, todėl netenkino reikalavimo priteisti iš atsakovės baudą.

Teismas netenkino atsakovės priešieškinio reikalavimo vadovaujantis actio Pauliana institutu pripažinti negaliojančiomis ieškovės ir atsakovės UAB „Cornio investicijos“ sudarytas pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas nurodė, kad atsakovė neįvykdė įsipareigojimų laiku sumokėti už atliktus statybos darbus, neįrodė neabejotinos ir vykdytinos reikalavimo teisės turėjimo, todėl padarė išvadą, kad negalima taikyti atsakovės prašomos gynybos priemonės.

Spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti statybos darbų trūkumams šalinti patirtas išlaidas, teismas nustatė, kad dalis ekspertiniame tyrime nurodytų darbų nebuvo sutarties dalykas (už sklypo ribų esančios aplinkos sutvarkymas, įvažiavimo kelio remonto darbai). Atsižvelgdamas į rašytiniuose įrodymuose užfiksuotus ieškovės atliktų darbų defektus, teismas sprendė, kad atsakovė turi teisę mažinti rangos sutarties kainą, tačiau įvertinęs atsakovės veiksmus priimant dalį darbų, kurie buvo su akivaizdžiais trūkumais, nustatė, kad statybos darbų defektų taisymo vertė sudaro 311 616,92 Lt, ir šią sumą sumažino 30 proc. dėl atsakovės netinkamai vykdytos techninės priežiūros bei priteisė atsakovei iš ieškovės 63 175,35 Eur (218 131,84 Lt) defektų šalinimo išlaidoms atlyginti ir 4520,68 Eur (15 609 Lt) defektų konstatavimo išlaidoms padengti.

Nenustatęs, kad ieškovė buvo įsipareigojusi apmokėti infrastruktūros mokestį, prisijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ išlaidas, dujotiekio projektavimo ir įrengimo, stogo šiltinimo išlaidas ir išlaidas, susijusias su turto vertinimu, teismas netenkino šių reikalavimų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus, 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo dalį ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstė taip: ieškovės ieškinį patenkino iš dalies – priteisė ieškovei iš atsakovės 136 837,13 Eur skolą už rangos darbus, 4105 Eur baudą už sutarties nutraukimą, 8,3 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas nuo priteistos sumos, t. y. 140 942,13 Eur, skaičiuojant nuo bylos pagal patikslintą ieškinį iškėlimo teisme dienos (nuo 2014 m. rugsėjo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atsakovės priešieškinį patenkino iš dalies – priteisė atsakovei iš ieškovės 39 255 Eur, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo priešieškinio priėmimo teisme dienos (nuo 2014 m. liepos 22 d.) iki sprendimo visiško įvykdymo. Kitas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo dalis paliko nepakeistas.

Spręsdama dėl rangos sutartimi šalių nustatytos darbų kainos, kolegija pažymėjo, kad rangos sutarties 4 punktas įtvirtino šalims galimybę keisti sutarties kainą šalių tarpusavio susitarimu (sutarties 4.2 ir 4.4 punktai). Kolegija nustatė, kad 2014 m. sausio 24 d. pasirašytu sutarties priedu Nr. 2 šalys pakeitė 2013 m. birželio 16 d. sudarytos rangos sutarties priede Nr.1 (lokalinė sąmata) nustatytą darbų kainą, ją sumažindamos nuo 291 058 Eur (1 004 965,50 Lt) iki 242 548 Eur (837 471,25 Lt). Kolegija atkreipė dėmesį, kad priedas Nr. 2 pasirašytas abiejų ginčo šalių, šalys pagrindė, kas lėmė poreikį tikslinti darbų kainą, pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad susitarimas pasirašytas laisva šalių valia, todėl kolegija nenustatė sąlygų jį pripažinti negaliojančiu rangovės ginčijamu pagrindu (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šalių sudarytas priedas Nr. 2 yra galiojantis, šalys yra saistomos juo nustatyto susitarimo dėl statybos darbų kainos tikslinimo, todėl vadovavosi jame nustatyta sutarties darbų kaina, kuri yra 242 548 Eur (837 471,25 Lt).

Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs priedą Nr. 2 ir juo atliktą kainos keitimą galiojančiu, vertindamas ieškinio reikalavimą dėl skolos už atliktus rangos darbus priteisimo, nepagrįstai vadovavosi rangos sutartimi nustatyta kaina, t. y. 291 058 Eur (1 004 965,50 Lt) ir CK 6.654 straipsniu, įtvirtinančiu rangovo ekonomiją, kadangi aptartu susitarimu rangovė atsisakė pretenzijų į ekonomiją. Kolegija pabrėžė, kad teismas neturėjo pagrindo taikyti CK 6.654 straipsnio nuostatų, o vertindamas užsakovės skolos už atliktus darbus dydį, turėjo vadovautis priede Nr. 2 nustatyta statybos darbų kaina.

Kolegija pažymėjo, kad atliktų darbų priėmimas nėra siejamas su atliktų darbų kaina, kadangi darbų kaina nustatoma statybos rangos sutartimi, todėl nei šalių pasirašyti atliktų darbų priėmimo–perdavimo aktai, nei ieškovės atsakovei išrašytos sąskaitos faktūros nekeičia šalių susitarimo dėl statybos darbų kainos pakeitimo, įtvirtinto 2014 m. sausio 24 priede Nr. 2. Atsižvelgdama į tai, kad šalys susitarė rangos sutartyje nurodytus darbus atlikti už 242 548 Eur (837 471,25 Lt) kainą, kad atsakovė sumokėjo ieškovei 105 711 Eur (365 000 Lt), kad atsakovė pripažįsta, jog jos nesumokėta už atliktus statybos darbus suma yra 136 837,13 Eur (472 471,25 Lt), kolegija šią sumą priteisė ieškovei iš atsakovės už sutartimi nustatytų statybos darbų atlikimą.

Teismas paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo, nors argumentus, kuriais vadovaudamasis teismas šią reikalavimo dalį atmetė, pripažino nepagrįstais. Kolegija nustatė, kad šalys nustatė atsakovei teisę atidėti 144 810 Eur (500 000 Lt) apmokėjimą iki 2014 m. gegužės 30 d. Apmokėjimo atidėjimo šalys nesiejo nei su rangovės atliktų darbų kokybe, nei su kitomis sutartinio darbo vykdymo sąlygomis. Nustačiusi, kad atsakovės nesumokėta už atliktus statybos darbus suma sudaro 472 471,25 Lt (136 837,13 Eur), t. y. mokėtinos skolos suma neviršija sumos, kuriai taikytinas mokėjimo atidėjimo terminas (144 810 Eur (500 000 Lt), teisėjų kolegija padarė išvadą, kad reikalavimas priteisti delspinigius pareikštas nesuėjus mokėjimo atidėjimo terminui (ieškinys pareikštas 2014 m. balandžio 3 d.), delspinigiai atidėjimo termino laikotarpiu neskaičiuojami, todėl netenkino ieškovės reikalavimo.

Spręsdamas dėl ieškovės reikalavimo priteisti skolą už papildomai atliktus darbus, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi CK 6.684 straipsnio 4 dalimi, pabrėžė, kad viena iš sąlygų rangovui siekiant padidinti sutartimi nustatytą darbų kainą dėl papildomai atliekamų darbų – prievolė pranešti užsakovui apie objektyvų papildomų darbų poreikį, pagrįsti sutarties kainos didėjimą. Kolegija nustatė, kad ieškovė pranešimo fakto neįrodė. Ieškovės pateikto 2014 m. kovo 31 d. papildomai atliktų darbų akto kolegija nepripažino įrodančiu papildomų darbų atlikimo faktą. Įvertinusi techninio projekto bendrąją dalį, aiškinamąjį raštą ir lokalinę sąmatą, kolegija konstatavo, kad ieškovės papildomais įvardijami rangos darbai tokiais nelaikytini, kadangi šie darbai įtraukti į pagrindinius, sutartinius darbus. Kolegija nustatė, kad terasų įrengimas priskirtinas statybos darbams, atliktiniems pagal rangos sutartį, o prie terasos įrengimo darbų įtraukti darbai – stiklinių stogelių įrengimas, prancūziškų apsauginių balkonėlių pritvirtinimas – nepriskirtini šio pobūdžio darbams, yra fasado darbai, kurie buvo įtraukti į rangos sutartį. Aplinkybės, kad papildomų darbų atlikimo aktas surašytas prieš dieną, kai atsakovė nutraukė rangos sutartį, kad tarp šalių nuo 2014 m. kovo mėnesio (2014 m. kovo 6 d.) vyko derybos dėl nebaigtų darbų ir jų trūkumų šalinimo, ir ieškovei buvo duotas terminas iki 2014 m. kovo 12 d. pradėti šalinti trūkumus, leido teisėjų kolegijai pagrįstai abejoti tuo, kad šalys tarėsi dėl papildomų darbų atlikimo. Įvertinusi 2014 m. vasario 20 d. vykusios statinių apžiūros metu užfiksuotas aplinkybes, kad ieškovė tris savaites iki faktinio aplinkybių konstatavimo, t. y. iki 2014 m. vasario 20 d., realiai neturėjo galimybės patekti į statybos objektą ir vykdyti statybos darbų, kolegija sprendė, kad ieškovė statybos objekte neatliko papildomų darbų. Kolegija, įvertinusi ieškovės atstovų argumentus, kad papildomai atliktų darbų faktas siejamas su aplinkybe, kad atsakovai buvo sudarę statomų kotedžų preliminariąsias pirkimo–pardavimo sutartis ir pagal pirkėjų pageidavimus buvo atliekami papildomi darbai, už kurių atlikimą ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 74 779,94 Eur (258 200,17 Lt), įvertino pirmosios instancijos 2015 m. gegužės 6 d. teismo posėdžio metu liudytojų paaiškinimus ir nustatė, kad dėl darbų statybos objekte derėjosi su preliminariais pirkėjais ieškovės vadovas, tačiau defektus šalino ir papildomai sutartus darbus statybos objekte atliko UAB „VG statyba“; šios įmonės vadovas patvirtino, kad su preliminariąsias sutartis sudariusiais pirkėjais aptarti papildomi darbai objektuose buvo atliekami pagal papildomus susitarimus. Teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovės nurodomi papildomai atlikti darbai nesutampa su preliminariąsias sutartis sudariusių pirkėjų papildomai užsakytais darbais, ir konstatavo, kad ieškovė neįgijo teisės reikalauti iš atsakovės 2014 m. kovo 31 d. papildomai atliktų darbų akte nurodytų darbų vertės atlyginimo.

Spręsdama dėl skolos už projektavimo darbus priteisimo, kolegija nurodė, kad projekto dokumentų parengimas rangovei buvo pavestas atlikti kaip vienas iš sutartimi nustatytų sutartinių darbų, už juos atskiras atlyginimas nenustatytas, todėl konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino šio ieškovės reikalavimo. Kolegija nustatė, kad ieškovė sutartimi įsipareigojo parengti objekto techninius dokumentus (sutarties 3.4 punktas); atsakovė išdavė tris įgaliojimus: 2013 m. liepos 1 d. įgaliojimus ieškovei būti jos atstove ir veikiant jos vardu parengti statinių projekto dokumentus, 2013 m. liepos 31 d. įgaliojimą, kuriuo įgaliojo P. Š., R. M. –P. ir (ar) J. I. bendrovės vardu sutvarkyti statybos objekto techninius dokumentus; ieškovė 2013 m. liepos 1 d. ir 2013 m. liepos 30 d. sudarė rangos sutartis su R. M. IĮ „Mažasis atriumas“ ir UAB „Projektų ir investicijų valdymas“ dėl gyvenamųjų namų projekto dokumentų parengimo; rangovams pagal nurodytas projekto dokumentų rangos sutartis atlikus sulygtus darbus, ieškovei buvo pateiktos apmokėti 9799,87 Eur (33 837 Lt) sąskaitos faktūros, jas ieškovė apmokėjo. Kolegija pripažino iš dalies pagrįstais ieškovės argumentus, kad rangos sutarties nuostatos atitinka pavedimo sutartims būdingus požymius, kadangi civilinės teisės normos nedraudžia šalims sudaryti mišrią sutartį. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad pagrindiniai požymiai, leidžiantys tarp šalių susiklosčiusius santykius identifikuoti kaip pavedimo teisinius santykius, yra ne tai, kad viena šalis perleidžia kitai šaliai atlikti jai priskirtus teisinius veiksmus ir tam tikslui išduoda įgaliojimą, bet šalies, veikiančios už kitą šalį, veikimas teisiniuose santykiuose su kitais (trečiaisiais asmenimis) išimtinai atstovaujamojo vardu ir jo sąskaita; tačiau šie esminiai pavedimo santykių požymiai nenustatyti. Projekto dokumentų parengimas buvo vienas iš rangovės rangos sutartimi prisiimtų sutartinių darbų, o tai, kad jų atlikimo sąnaudos neįtrauktos į darbų sąmatą ir nenustatyta jų atlyginimo tvarka, nesudaro pagrindo rangovei reikalauti priteisti iš atsakovės išlaidų, patirtų už jų atlikimą, atlyginimą.

Teisėjų kolegija iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą priteisti baudą už vienašališką sutarties nutraukimą. Kolegija nustatė, kad 2013 m. birželio 16 d. rangos sutarties 7.2 punktu sutartinio darbo atlikimo pabaiga buvo nurodyta 2014 m. gegužės 1 d.; sutarties 7.3 punktu šalys nustatė terminą ieškovei iki 2014 m. sausio 31 d. užregistruoti 7 gyvenamuosius namus VĮ Registrų centre, šis reikalavimas buvo įvykdytas, tačiau atsakovė nuo 2014 m. balandžio 1 d. vienašališkai nutraukė sutartį. Įvertinusi vienašališko sutarties nutraukimo reglamentavimą, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovė, vienašališkai nutraukusi rangos sutartį, pasirinko netinkamą savo pažeistų teisių gynimo būdą. Kolegija nustatė, kad 2014 m. kovo 13 d. ieškovės darbuotojai dalies darbų statybos objektuose atlikti negalėjo, kadangi kotedžai buvo užrakinti, o raktus turėjo atsakovės vadovas; ieškovė atsakovės nustatytu terminu darbus objekte buvo pradėjusi ir ketino juos tęsti; atsakovė nustatė ieškovei terminą baigti statybos rangos darbus ir pašalinti trūkumams iki 2014 m. kovo 31 d., nors sutartyje buvo nustatyta sutartinius darbus baigti iki 2014 m. gegužės 1 d. Kolegija sprendė, kad buvo nustatytas pernelyg trumpas terminas sutartiniams darbams įvykdyti ir ši aplinkybė patvirtina atsakovės nenorą tęsti rangos sutartį bei bendradarbiauti su ieškove; sutartis su naujuoju rangovu buvo sudaryta 2014 m. kovo 21 d., t. y. dar net nepasibaigus ieškovei nustatytam darbų baigimo terminui; sutartimi atsakovė nustatė naujajam rangovui darbų pradėjimo terminą nuo 2014 m. kovo 24 d., t. y. tuo metu, kai statybos objektuose faktiškai dar dirbo ieškovės darbuotojai. Aplinkybę, kad naujajam rangovui darbų baigimo terminas buvo nustatytas iki 2014 m. balandžio 21 d., teismas vertino kaip paneigiančią, kad ieškovės neatliktų ar taisytinų darbų kiekis buvo tokios apimties, kad negalėjo būti įvykdytas per sutartimi nustatytą terminą. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nenustatytas ieškovės esminis sutarties pažeidimas, sudarantis pagrindą vienašališkai nutraukti rangos sutartį; rangovės neatliktų darbų ir taisytinų defektų konstatavimo teismas nepripažino sudarančiu pagrindą spręsti apie esminį sutarties pažeidimą ir vienašališkai nutraukti sutartį, tuo labiau įvertinus tai, kad iš esmės visus sutartinius darbus atsakovė priėmė ir pripažino pareigą už juos atsiskaityti. Vadovaudamasi sutarties 8.2.11 punktu, nustatančiu baudos apskaičiavimo tvarką, teisėjų kolegija priteisė ieškovei iš atsakovės 4105 Eur (14 174 Lt).

Spręsdama dėl atsakovės priešieškinio reikalavimo priteisti dėl sutarties nutraukimo jos turėtas išlaidas, t. y. ieškovės neužbaigtų darbų atlikimo išlaidas, teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovė, rangos sutartį nutraukdama be teisinio pagrindo, savo sąskaita įsipareigojo padengti naujos rangos sutarties vykdymo išlaidas. Spręsdama dėl reikalavimo priteisti 6661 Eur (23 000 Lt) stogų šiltinimo išlaidų atlyginimą, kolegija nustatė, kad pagal techninį projektą stogas turėjo būti šiltinamas mineraline vata, tačiau atsakovė su kitu rangovu susitarė dėl stogo šiltinimo poliuretano putomis, todėl sprendė, kad savavališkai nukrypusi nuo projekto nepagrįstai šias išlaidas prašo perkelti ieškovei. Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovė nepagrįstai prašo priteisti statinių inžinerinių sistemų prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ išlaidas. Teismas nustatė, kad statytojo objekto prisijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutartis sudaryta 2013 m. spalio 23 d., paraiška gauti prisijungimo sąlygas – 2013 m. liepos 9 d., tiek paraiška, tiek ir sutartis sudaryta atsakovės vardu, todėl atsakovė privalo įvykdyti sutartinius įsipareigojimus. Kolegija taip pat netenkino atsakovės reikalavimo kuriuo ji prašė priteisti iš ieškovės 3167 Eur (10 933 Lt) sumokėtus savivaldybei pagal paramos socialinės infrastruktūros plėtrai pinigais sutartį. Kolegija nurodė, kad ši prievolė atsirado atsakovei 2014 m. balandžio 16 d. sutarties su Vilniaus miesto savivaldybės administracija pagrindu, todėl atsakovės reikalavimą atmetė.

Teismas netenkino priešieškiniu reikalaujamo priteisti 9129 Eur (31 520,50 Lt) neatliktų dujotiekio projektavimo ir įrengimo darbų išlaidų atlyginimo. Teismas nustatė, kad ieškovė buvo įsipareigojusi atlikti vidaus vandentiekio, kanalizacijos ir šildymo sistemos montavimo darbus, t. y. ir darbus, susijusius su dujotiekio įrengimu. Susipažinusi su atsakovės ir kitos rangovės sudaryta sutartimi, teisėjų kolegija nustatė, kad ja buvo susitarta dėl papildomų, ieškovės neprisiimtų darbų vykdymo – lauko dujotiekio įrengimo, todėl padarė išvadą, kad atsakovė nepagrįstai prašo atlyginti šias išlaidas.

Vertindama ieškovės įsipareigojimus dėl šildymo sistemos kotedžuose įrengimo, kolegija atkreipė dėmesį, kad šalių elektroninis susirašinėjimas (2013 m. gruodžio 19 d. laiškas) patvirtina, jog ieškovė nebuvo atlikusi darbų, susijusių su vidaus šildymo įrengimu, kurių vertė sudarė apie 14 481 Eur (50 000 Lt), nes jų atlikimas buvo atidėtas iki pavasario. Teismas nustatė, kad šį faktą patvirtina ir ekspertinio tyrimo aktas Nr. 14-05A, kuriame nurodyta, kad statybos objektuose neįrengtas dujinis šildymas. Kolegija nustatė, kad šildymo sistemos įrengimo darbus pastatuose atliko UAB „VG statyba“, šios išlaidos sudarė 16 025 Eur (55 331,80 Lt), ieškovei pripažįstant, kad ji nebuvo atlikusi statybos objektuose šildymo sistemos įrengimo darbų, tačiau už šiuos darbus išrašiusi atsakovei apmokėti sąskaitas, teisėjų koelgija sprendė, kad priteisus likusias neapmokėtas sumas iš atsakovės, ieškovė turi atlyginti nebaigtų, bet į atsakovei pateiktas sąskaitas įtrauktų šildymo sistemų kotedžuose užbaigimo darbų sumą, lygią 16 025 Eur (55 331,80 Lt).

Įvertinusi byloje esančius įrodymus, kolegija sprendė, kad atsakovė neįrodė turėjusi sklypo sutvarkymo defektų šalinimo išlaidų, todėl jų atlyginimo nepriteisė. Įvertinusi papildomo ekspertinio tyrimo aktą Nr. 14-31, kuriame aptartas ankstesniuose aktuose nenurodytų darbų pobūdis, kolegija nustatė, kad 17 969 Eur (62 043,79 Lt) buvo realiai pagrįstos ieškovės darbų defektų šalinimo išlaidos. Kolegija priteisė atsakovei įrodytas ir realiai patirtas ieškovės atliktų darbų defektų šalinimo išlaidas – 23 230 Eur (80 207,10 Lt): 17 969 Eur (62 043,79 Lt) nustatyta pagal papildomą ekspertinio tyrimo aktą Nr. 14-13 ir 5260 Eur (18 163,31 Lt) pagal papildomo ekspertinio tyrimo aktą Nr. 14-05B, taip pat 16 025 Eur (55 331,80 Lt) išlaidas šildymo sistemų kotedžuose užbaigimo darbams atlikti, iš viso – 39 255 Eur (135 540 Lt).

Kolegija pripažino pagrįstais pirmosios instancijos teismo argumentus, kad atsakovės ginčijamų ieškovės ir UAB „Cornio investicijos“ sutarčių sudarymo metu atsakovė neturėjo galiojančios reikalavimo teisės ieškovei, papildomai pažymėjo, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovė dar nebuvo nutraukusi sutartinių santykių, o jiems tęsiantis turėjo tik reikalavimo teisę, kad ieškovė ištaisytų rangos sutarties vykdymo trūkumus ir atliktų sutartinius darbus, kas nesudarė jai pagrindo manyti, jog ji turi šios darbų sumos finansinį reikalavimą rangovei.

Teisėjų kolegija netenkino atsakovės reikalavimo įskaityti šalių priešpriešinius reikalavimus, pažymėdama, kad šį reikalavimą atsakovės atstovas patikslino teismo posėdžio, nurodydamas, kad tai yra alternatyvus reikalavimas priešieškiniu pareikštam prašymui pripažinti sandorius negaliojančiais. Kolegija nurodė, kad įstatymas neįtvirtina apelianto teisės kelti naujus reikalavimus apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 312 straipsnis), materialinio reikalavimo dėl tarpusavio finansinių prievolių įskaitymo priešieškinyje atsakovė nereiškė, todėl konstatavo, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teismas neturi teisės atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymo.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė UAB „Cornis“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties dalį, kuria teismas sumažino ieškovės reikalavimą ir nepriteisė 37 514,12 Eur, 9799,87 Eur skolos už projektavimo darbus, 74 779,94 Eur už faktiškai atliktus ir atsakovės priimtus statybos darbus, 4904,54 Eur delspinigių už vėlavimą atsiskaityti už faktiškai atliktus darbus, ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Sumažindamas ieškovei priteistą skolą už atliktus rangos darbus, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą (CK 6.193 straipsnis), nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-128/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-128/2010">3K-3-128/2010</a>; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy00MDkvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-409/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-409/2010">3K-7-409/2010</a>; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDMtNzAxLzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-343-701/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-343-701/2016">3K-3-343-701/2016</a>), nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo, nepasisakė dėl ieškovės patikslintame ieškinyje išdėstytų argumentų, susijusių su sandorio pripažinimu negaliojančiu. Teismas neįvertino aplinkybės, kad 2014 m. sausio 24 d. sutarties priedas Nr. 2 buvo sudarytas dėl D. D. realaus grasinimo susidoroti su ieškovės vadovu D. B. ir jo šeima. Šis dokumentas turi būti vertinamas taikant sutarčių aiškinimo taisykles ir materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sandorio pripažinimą negaliojančiu. Teismas neįvertino atsakovės priešieškinyje nurodytų aplinkybių, lėmusių sutarties priedo Nr. 2 pasirašymą, pagrįstumo. Atsakovė teigė, kad sutarties kainos sumažinimą lėmė šildymo sistemos pakeitimas iš geoterminės į dujinę, tačiau byloje nustatyta, kad sutarties sudarymo metu buvo aišku, jog statomi pastatai bus šildomi dujomis, o ne geoterminiu šildymu. Šalių pasirašytas ginčijamas susitarimas ir jo turinys prieštarauja realiai situacijai ir šalių veiksmams, o apeliacinio teismo išvados prieštarauja sutarčių aiškinimo pamatiniams principams, reglamentuojantiems draudimą vertinti tik pažodinį sutarties tekstą.

Pripažinęs, kad rangos sutarties nuostatos atitinka pavedimo sutartims būdingus požymius, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškinio dalies dėl skolos priteisimo už projektavimo darbus. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino rangos sutarties 3 ir 4 dalis (sutartinio darbo kaina), neįvertino rangos sutarties 3 dalies, kurioje yra aiškiai nustatytas sutartinio darbo objektas, atsakovės išduoto įgaliojimo ir juo suteiktų pavedimų. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad projekto dokumentų parengimas buvo vienas iš rangovės sutartimi prisiimtų sutartinių darbų. Nustatęs, kad projekto dokumentų atlikimo sąnaudų neįtraukti į darbų sąmatą ir nenurodyta jų atlyginimo tvarka, apeliacinės instancijos teismas turėjo tenkinti ieškovės reikalavimą priteisti atlyginimą už šią paslaugą. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos sutarčių ir pavedimo teisnių santykių aiškinimo praktikos, vertindamas rašytinius įrodymus, netinkamai taikė proceso teisės normas. Pavedimo ir atstovavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas apeliacinės instancijos teismas vertino formaliai, neįvertino faktinių bylos aplinkybių, kurios leido teigti, kad šalis siejo pavedimo teisiniai santykiai ir ieškovė įgijo teisę reikalauti priteisti skolą už projektavimo darbus. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo sutarčių aiškinimo ir taikymo praktikos, kurioje nurodyta, kad siurprizinis, priešingas įprastinei prasmei sutarties tekste vartojamų posakių (sąvokų) aiškinimas, nepagrįstas įstatyme nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, teismo sprendime yra negalimas. Tarp šalių susiklostę santykiai atitinka CK 6.756 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pavedimo sampratą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzMvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-473/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-473/2014">3K-3-473/2014</a> pateiktus išaiškinimus.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai išanalizavo byloje esančius rašytinius įrodymus ir projekto dokumentus ir padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovės reikalavimo atlyginti už papildomai atliktus darbus.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl tvoros įrengimo, tik pažymėjo, kad pagal techninius dokumentus ir lokalinę sąmatą tvoros įrengimo darbai yra priskirti prie statybos aikštelės paruošimo ir polinių pamatų įrengimo, aplinkos sutvarkymo ir langų įstiklinimo darbų. Nei techniniuose projekto dokumentuose, nei detalioje lokalinėje sąmatoje, nei sąmatoje prie rangos sutarties šalys nesitarė, kad bus įrengta segmentinė tvora. 2014 m. kovo 31 d. ekspertinio tyrimo akte neįvardyta, kad turėjo būti įrengta tvora aplink teritoriją. Šis darbas nebuvo įtrauktas į bendrą sąmatą ir buvo atliktas papildomai, bet atsakovė apie tai žinojo. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas arba suklydo vertindamas rašytinius įrodymus, arba netinkamai juos įvertino ir nepagrįstai nepriteisė ieškovei 9152,96 Eur (31 603,33 Lt).

Teismo išvada, kad ieškovės papildomai atlikti darbai yra sutartinio darbo dalis, yra neteisinga. Šią aplinkybę patvirtina ieškovės teismui pateiktos detalios darbų sąmatos, parengtos pagal rangos sutarties priede Nr. 1 parengtą lokalinę sąmatą, detali papildomų darbų sąmata. Sulyginus šiuos dokumentus aiškiai matyti, jog rangos sutarties priede Nr. 1 nebuvo aptarti papildomi ieškovės atlikti darbai. Prancūziški apsaugos balkonėliai yra atskira konstrukcija, kuri yra tvirtinama ant fasado išorės, bet tai nėra laikoma fasado darbais. Analogiška situacija yra ir su kitais, papildomai atliktų darbų aktuose nurodytais darbais, kurie nebuvo niekur aprašyti ir nebuvo įtraukti į sąmatas, nebuvo derinti ir nurodyti techniniuose projekto dokumentuose.

Ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo apeliacinės instancijos teismas atmetė neatskleidęs bylos esmės ir netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė neturi teisės į delspinigius, nes atsakovė turėjo teisę sumokėti 500 000 Lt sumą iki 2014 m. gegužės 31 d., o ieškovė pateikė ieškinį 2014 m. balandžio 3 d. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovė 2014 m. rugsėjo 18 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį. Taigi patikslintas ieškinys dėl skolos ir delspinigių bei kitų reikalavimų pateiktas po 2014 m. gegužės 31 d. Pirmosios instancijos teismas patikslintą ieškinį priėmė, atsakovė pateikė atsiliepimą. Tai reiškia, kad patikslintu ieškiniu ieškovė turėjo teisę reikalauti priteisti delspinigius. Delspinigių skaičiavimo lentelėje yra nurodyta, kad delspinigiai skaičiuojami nuo 2014 m. gegužės 30 d. Apeliacinio teismo išvada, kad ieškovė neturi teisės reikalauti delspinigių, padaryta neįvertinus ieškovės 2014 m. rugsėjo 18 d. pateikto patikslinto ieškinio.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo atmesti ieškovės kasacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pripažino, kad 2014 m. sausio 24 d. rangos sutarties priedas Nr. 2 šalių buvo pasirašytas laisva valia, sąlygų jį pripažinti negaliojančiu kaip sudarytą dėl grasinimo teismas nenustatė. Šios sprendimo dalies ieškovė apeliaciniu skundu neginčijo, todėl 2014 m. sausio 24 d. rangos sutarties priedo Nr. 2 galiojimo ir nuginčijimo klausimas šioje byloje nebuvo apeliacijos dalykas. 2014 m. sausio 24 d. rangos sutarties priedas Nr. 2 yra nenuginčytas ir galiojantis, todėl šalys yra saistomos juo nustatyto susitarimo dėl statybos darbų kainos tikslinimo. Kasatorės keliamas reikalavimas dėl 2014 m. sausio 24 d. priedo Nr. 2 galiojimo negali būti kasacijos dalykas, kasatorės motyvai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti šią skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį.

Nepagrįsti ieškovės argumentai, kad teismas privalėjo taikyti pavedimo ir atstovavimo institutus reglamentuojančias teisės normas bei priteisti ieškovei už projektavimo darbus sumokėtą sumą. Net jeigu tarp šalių susiklostę santykiai išduotų įgaliojimų pagrindu būtų kvalifikuoti kaip atstovavimo (pavedimo), tai neturėtų teisinės reikšmės ieškovės pareikštam reikalavimui. Atsakovė nėra ieškovės su trečiųjų asmenų dėl projekto dokumentų parengimo sudarytų sutarčių šalis. Minėtus sandorius ieškovė sudarė savo vardu. Be to, pagal rangos sutarties 3.4 punktą rangos darbai turėjo būti atlikti pagal ieškovės pateiktus dokumentus. Rangos sutarties 4.2 punktas nustato, kad į sutarties kainą yra įtrauktas visas už šioje sutartyje nustatyto sutartinio darbo atlikimą numatytas užmokestis. CK 6.653 straipsnio 2 dalis nustato, kad į rangos sutartyje nurodytą kainą įeina rangovo atlikto darbo atlyginimas ir jo turėtų išlaidų kompensavimas. Taigi projekto dokumentų parengimas buvo vienas iš ieškovės sutartimi prisiimtų sutartinių darbų. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad projektuotojas išrašė sąskaitą ieškovei, o ne atsakovei, ieškovė sąskaitą apmokėjo, sąskaitą už atliktus projekto dokumentų parengimo darbus ieškovė išrašė atsakovei tik 2014 m. rugsėjo mėnesį, anksčiau tokio reikalavimo nereiškė. Ieškovė nederino su atsakove projektuotojo kandidatūros, nepateikė atsakovei projektavimo sutarčių, projektuotojas atsisakė pateikti atsakovei projekto dokumentus, teigdamas, kad projektuotojo su atsakove nesieja jokie santykiai.

Kasatorė nenurodo, kaip buvo pažeistos proceso normos apeliacinės instancijos teismui vertinant ginčo aplinkybes dėl ieškovės reikalavimo sumokėti už papildomai atliktus darbus. Rangos sutarties 4.2 punktas nurodo, kad į sutarties kainą yra įtrauktas visas už šioje sutartyje nustatyto sutartinio darbo atlikimą nustatytas užmokestis; sutarties 4.3 punktas nustato, kad tokie darbai papildomais darbais nepripažįstami; pasikeitus darbų apimčiai jų apmokėjimas sprendžiamas papildomu šalių susitarimu (sutarties 4.4 punktas). Tarp šalių nebuvo pasirašytas susitarimas dėl papildomų darbų atlikimo ir jų apmokėjimo. Reikalavimo sumokėti už papildomai atliktus darbus ieškovė iki ginčo nagrinėjimo teisme nereiškė, neinformavo apie būtinybę atlikti papildomus darbus, taip pat apie tai, kad ieškovė ketina didinti rangos darbų kainą, kaip to reikalauja CK 6.653 straipsnio 4 dalis. Lokalinės sąmatos 2013 m. liepos 1 d. detalizacijos darbų ir išlaidų aprašymas ir 2014 m. kovo 31 d. surašyta pažyma apie atliktus papildomus statybos darbus atsakovės nėra pasirašyti, joje nurodyti darbai yra sutartinio darbo dalis, už kurią papildomas apmokėjimas sutartyje nėra nustatytas.

Teismai pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo. Ginčo sutarties 8.2.9 punktas nustato, kad netesybos yra mokamos tik rangovui raštiškai pareikalavus. Sutartyje įtvirtinta atsakovės teisė atidėti 144 810 Eur (500 000 Lt) apmokėjimą iki 2014 m. gegužės 30 d. Mokėjimo atidėjimo laikotarpiu delspinigiai negali būti skaičiuojami, todėl pirminio ieškinio pateikimo dieną ir patikslinto ieškinio pateikimo dieną (2014 m. balandžio 4 d.), ieškovė neturėjo teisės į delspinigius, o pareikalavusi procesinių palūkanų nuo 2014 m. kovo 17 d., negali reikalauti netesybų priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo mėn. 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNjcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-367/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-367/2006">3K-7-367/2006</a>).

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties dalį, kuria buvo pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimas ir ieškovei priteista iš atsakovės 4105 Eur bauda už sutarties nutraukimą, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškovės reikalavimą atmesti; panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kuria atmesta atsakovės priešieškinio reikalavimų dalis, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimas dėl atsakovės priešieškinio atmestų reikalavimų, ir perduoti šią bylos dalį apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai netinkamai aiškino ir taikė pirmąją actio Pauliana sąlygą – kreditoriaus neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovė turėjo tik reikalavimo teisę, kad rangovė ištaisytų rangos sutarties vykdymo trūkumus ir atliktų sutartinius darbus, todėl netinkamai taikė CK 6.3 straipsnio 3 dalį, pagal kurią prievolės dalykas gali turėti piniginę arba nepiniginę išraišką. Rangos teisiniuose santykiuose kreditorius įgyja teisę reikalauti iš rangovo pašalinti rangos darbų trūkumus nuo rangos darbų trūkumų nustatymo momento. Trūkumų faktas patvirtina užsakovo (t. y. kreditoriaus) neabejotiną ir galiojančio reikalavimo teisę. Nagrinėjamo ginčo atveju trūkumai nustatyti 2014 m. vasario 20 d., prievolė pašalinti trūkumus tapo žinoma ieškovei iki ginčijamų sandorių sudarymo momento, todėl atsakovė ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę ieškovei.

Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, nesant priešieškinyje atsakovės prašymo dėl šalių priešinių reikalavimų įskaitymo, toks įskaitymas nėra galimas, prieštarauja CPK 143 straipsnio nuostatoms. CPK 143 straipsnyje nėra įtvirtinta, kad priešieškinyje turėtų būti formuluojamas atskiras reikalavimas dėl priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, nes toks reikalavimas yra nulemtas priešieškinio paskirties. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai byloje pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas, o kita šalis (atsakovas) pareiškia priešieškinį, kurį patenkinus būtų visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti ieškinio, tai reiškia siekį įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą, tapatų pareiškimui apie įskaitymą materialiosios teisės prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNi8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-26/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-26/2014">3K-3-26/2014</a>). Kasacinis teismas konstatavo, kad tokioje situacijoje pareiškiamas priešieškinis turi procesinį teisinį poveikį (siekiama, kad ieškovo reikalavimas būtų atmestas) ir materialinį teisinį poveikį (siekiama, kad pasibaigtų ieškovo reikalavimo teisė, įskaičius jo reikalavimą į atsakovo turimą reikalavimą). Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 312 straipsnį, nurodydamas, kad atsakovės apeliaciniame skunde pateiktas prašymas atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą reiškia CPK 312 straipsnyje įtvirtinto draudimo apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus pažeidimą. Dėl anksčiau aptartos priešieškinio paskirties atsakovė neprivalėjo priešieškinyje atskirai nurodyti, kad priešieškiniu reiškia reikalavimą įskaityti priešpriešinius šalių reikalavimus. Byloje nustačius, kad ieškovė UAB „Cornis“ visą savo turtą perleido atsakovei UAB „Cornio investicijos“, pati neturi turto, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas, ieškovei UAB „Cornis“ esant pradėtoms net 24 vykdomosioms byloms, atsakovės priešieškinio patenkinimas, atsisakant atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą ir tenkinti actio Paulianą reikalavimą, tėra formalus atsakovės pažeistos teisės apgynimas. Konstitucinis principas lemia tai, kad teismas turi realiai, o ne formaliai įvykdyti teisingumą byloje (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas vienašalį rangos sutarties nutraukimą, nepagrįstai netaikė CK 6.217 straipsnio, sutarties nutraukimo pagrįstumą vertino tik pagal pranešime apie sutarties nutraukimą nurodytą CK 6.219 straipsnį, o išvados dėl netinkamo atsakovės pasirinkto pažeistų teisių gynimo būdo padarytos pažeidžiant įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl vienašalio rangos sutarties nutraukimo apeliacinės instancijos teismas pakeitė remdamasis tik dviem rašytiniais įrodymais: vaizdo įrašu, pridėtu prie 2014 m. kovo 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, ir antstolio 2014 m. kovo 24 d. raštu. Teismas neįvertino, kad minimas raštas buvo įteiktas ieškovei adresu, kuris nesusijęs su rangos objektu, todėl teismo padarytų išvadų jis negali patvirtinti. Spręsdamas dėl vaizdo įrašo, apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybių, ar ieškovės darbuotojai šalino trūkumus, kuriuos reikalavo ištaisyti atsakovė, ar tik buvo objekte, nes buvimo objekte faktas negali būti sutapatintas su rangos darbų trūkumų šalinimu, neįvertino liudytojų (kotedžų pirkėjų) parodymų, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, neaptarė ir nevertino 2014 m. kovo 17 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo, kuriame nustatyta, kad 2014 m. kovo 13–17 dienomis darbai statybos objekte nebuvo vykdomi; neaptarė ir nevertino 2014 m. vasario 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo ir prie jo pridėto vaizdo įrašo, kuris patvirtina, kad pakeistų spynų raktai buvo pateikti ieškovės direktoriui asmeniškai kartu su signalizacijos kodais dar 2014 m. vasario 20 d., ir kad jokių fizinių kliūčių ieškovei įvykdyti atsakovės teisėtą reikalavimą pašalinti rangos darbų trūkumus neegzistavo, nevertino 2014 m. vasario 21 d. ir 2014 m. vasario 25 d. antstolio surašytų faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų ir prie jų pridėtų vaizdo įrašų, kuriuose jau 2014 m. vasario 20 d. yra aiškiai konstatuotas ieškovės direktoriaus D. B. atsisakymas tęsti statybos darbus; nevertino aplinkybių, ar ieškovė pradėjo šalinti trūkumus ir kokią trūkumų dalį pašalino; nevertino aplinkybių, susijusių su rangos objekto teisinės registracijos faktu ir rangos objekto sudarytomis preliminariosiomis pirkimo–pardavimo sutartimis. Apeliacinio teismo padarytos išvados dėl vienašališko sutarties nutraukimo neteisėtumo neatitinka byloje surinktų įrodymų.

Priteisęs ieškovei iš atsakovės atlyginimą už visus, tarp jų ir neatliktus, rangos darbus, ir atsisakęs priteisti atsakovei išlaidas ieškovės neatliktiems darbams apmokėti, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.665 straipsnį dėl rangovo atsakomybės už netinkamai atliktą darbą, sudarė sąlygas rangovui nepagrįstai praturtėti užsakovo sąskaita. Priteisdama ieškovei iš atsakovės visą rangos sutarties kainą, kolegija nesant teisinio pagrindo vadovavosi tariamai kasatorės pripažintais faktais (CPK 187 straipsnio 2 dalis), kurie sudarė pagrindą apeliacinės instancijos teismui atmesti didžiąją dalį kasatorės reikalavimų. Teismo išvada, kad atsakovė apeliaciniu skundu pripažino 136 837,13 Eur skolos faktą, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, įrodinėjimą reglamentuojančioms teisės normoms ir kasacinio teismo praktikai. Kasatorė nuosekliai teigė, kad ieškovė neatliko dalies rangos darbų, kad byloje pateikti atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktai buvo sudaryti tik finansavimo tikslais. Kad nebuvo atlikti visi rangos sutartyje nustatyti darbai, byloje pripažino ir pati ieškovė, šį faktą pripažino ir apeliacinės instancijos teismas. Toks teismo motyvų prieštaringumas liudija, kad teismas reikalavimo dalį dėl rangovo atsakomybės už neatliktus darbus ir dėl trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimo išnagrinėjo formaliai ir neatskleidė bylos esmės.

Apeliacinės instancijos teismo motyvų ir išvadų prieštaringumas pasireiškia ir kitu aspektu. Teismas, konstatavęs, kad atsakovė neturi teisinio pagrindo reikalauti atlyginti iš rangovės neatliktų darbų vykdymo išlaidų, padarė priešingą išvadą, kad ieškovė privalo atlyginti nebaigtų, bet į atsakovei apmokėti pateiktas sąskaitas įtrauktų šildymo sistemų kotedžuose užbaigimo darbų sumą – 16 025 Eur (55 331,80 Lt). Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tuo, kad rangovės neatliktų darbų vykdymo išlaidos, kurias patyrė kasatorė, turi būti atlyginamos, jei ieškovė pateikė reikalavimą apmokėti neatliktus darbus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo netenkinti atsakovės kasacinio skundo. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Pagrįsta teismo išvada, kad ginčijamų sandorių sudarymo metu atsakovė neturėjo ieškovei galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės. Atsakovės interesai nėra pažeidžiami, nes teismai priteisė atsakovei iš ieškovės gerokai mažesnę sumą nei ieškovei iš atsakovės. Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovės tikslas yra pripažinti sandorius negaliojančiais, o ne apginti savo interesus, o tai neatitinka actio Pauliana instituto prasmės. Atsakovės tariamai įgyta teisė reikalauti pašalinti defektus negali būti tapatinama su galiojančia ir neabejotina reikalavimo teise dėl žalos atlyginimo. Rangovui neįvykdžius reikalavimo pašalinti defektus, užsakovas gali savo lėšomis pašalinti defektus ir reikalauti patirtos žalos atlyginimo. 2014 m. vasario 24 d. atsakovė neturėjo įgijusi reikalavimo teisės ieškovei dėl defektų šalinimo, nes defektai nebuvo identifikuoti, atsakovė nebuvo patyrusi išlaidų defektų šalinimui. Teisę reikalauti ištaisyti defektus atsakovė įgijo tik 2014 m. kovo 31 d., kada buvo parengtas dar vienas ekspertinio tyrimo aktas Nr. 14-05a.

Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad teismai, tenkindami ieškinį ir priešieškinį, privalėjo atlikti vienarūšių priešpriešinių piniginių prievolių įskaitymą. Apeliacinės instancijos teisme atsakovė iškėlė naują reikalavimą dėl prievolių įskaitymo, o tai prieštarauja procesinėms normoms, reglamentuojančioms bylų nagrinėjimą apeliacinėje instancijoje (CPK 312 straipsnis). Kasacinis teismas nėra suformulavęs taisyklės, kad teismas, patenkinęs abiejų šalių priešpriešinius piniginius reikalavimus iš dalies ar visiškai, sprendimu privalo atlikti vienarūšių piniginių prievolių įskaitymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNi8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-26/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-26/2014">3K-3-26/2014</a>, kuria yra grindžiamas atsakovės kasacinis skundas, ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi, nes įskaitymo institutas yra analizuojamas vienai iš šalių iškėlus restruktūrizavimo bylą, todėl šioje byloje pateiktais išaiškinimais nėra pagrindo vadovautis. Atsižvelgiant į tai, kad įskaitymas yra vienašalis sandoris, kurio pasekmės atsiranda nuo sandorio sudarymo momento, nėra aišku, kokiu teisiniu pagrindu teismas privalo ginčo šalių vardu, nesant ginčo šalių valios, atlikti jų tarpusavio vienarūšių piniginių prievolių įskaitymą.

Atsakovė nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, nepagrįstai taikė tik CK 6.219 straipsnį ir netaikė CK 6.217 straipsnio, tačiau kasaciniame skunde neįrodinėjo aplinkybių, kurios suponuotų CK 6.217 straipsnio nuostatų taikymą. Teismas vertino atsakovės pateiktus antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus. Šie įrodymai užfiksavo atsakovės neteisėtus veiksmus, o atsakovė kvestionuoja tokių įrodymų vertinimo tinkamumą, teigia, jog teismas vertino ne tuos įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas byloje apklaustų liudytojų parodymus, nustatė, kad, vadovaujantis 2014 m. kovo 13 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu ir jame užfiksuota informacija, ieškovė vykdė darbus objekte. Tai reiškia, kad, likus 14 dienų iki sutarčių nutraukimo, ieškovė dirbo objekte, o byloje apklausti liudytojai akivaizdžiai melavo, kad ieškovė darbus objekte baigė dar iki 2014 m.

Apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad atsakovės nustatytu terminu ieškovė buvo pradėjusi darbus objekte ir ketino juos tęsti, patvirtina teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės: 2014 m. kovo 13–17 dienomis antstolis nustatė, kad darbai statybos objekte nevykdomi, todėl 2014 m. kovo 19 d. atsakovė nustatė rangovei terminą pradėti objektuose darbus iki 2014 m. kovo 28 d. ir baigti sutartyje nustatytu terminu; 2014 m. kovo 24 d. ieškovės darbuotojams, dirbantiems statybų objekte „Juodasis kelias“ (iš esmės toje pačioje vietoje), buvo perduoti atsakovės dokumentai; atsakovė nustatė terminą baigti statybos rangos darbus ir pašalinti trūkumus iki 2014 m. kovo 31 d., tačiau su naujuoju rangovu sutartį sudarė 2014 m. kovo 21 d. Atsakovė nurodė ieškovei pradėti šalinti defektus nuo 2014 m. kovo 28 d. ir baigti juos iki sutartyje nustatyto termino pabaigos, tačiau sutartį nutraukė nuo 2014 m. balandžio 1 d. Tai įrodo atsakovės nenorą tęsti rangos sutartį ir bendradarbiauti su rangove. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo neteisėtą sutarties nutraukimo faktą.

Nepagrįsti atsakovės argumentai, kad teismai priteisė iš atsakovės skolą už rangos darbus, kurių ieškovė neatliko. Ieškovė nereikalavo iš atsakovės priteisti už darbus, kurių nebuvo atlikusi. Šią aplinkybę patvirtina ginčo šalių susirašinėjimas. Neteisingi atsakovės teiginiai, kad teismai negalėjo konstatuoti atsakovės skolos pripažinimo fakto. Atsakovė apeliaciniame skunde pripažino, kad jos likusi nesumokėta suma už rangos sutartyje nurodytus darbus yra 136 837,13 Eur (472 471,25 Lt), šių argumentų neneigė; atsakovė neneigia, kad yra priėmusi nurodytos vertės darbus; darbų atlikimo faktą yra pripažinęs atsakovės atstovas R. G..

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarčių aiškinimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, sprendžiant dėl sutartimi šalių nustatytos rangos darbų kainos, atsakovės pareigos apmokėti už ieškovės atliktus projektavimo darbus ir papildomai atliktus darbus; atstovavimą bei pavedimo teisinius santykius reglamentuojančių normų aiškinimo ir taikymo

CK 6.193 straipsnyje įtvirtintos sutarčių aiškinimo taisyklės: 1) sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai; aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu; jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys; 2) visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes; aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos; 3) jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė; 4) kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; 5) aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.

Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikru įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-98/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-98/2008">3K-3-98/2008</a>; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MjgvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-428/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-428/2010">3K-3-428/2010</a>; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNDAvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-340/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-340/2011">3K-3-340/2011</a>).

Ieškovė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nustatyta rangos sutarties darbų kaina, kasaciniame skunde teigia, kad, spręsdamas dėl rangos sutartimi sutartos darbų kainos, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutarčių aiškinimą (CK 6.193 straipsnis), nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo, nepasisakė dėl ieškovės patikslintame ieškinyje išdėstytų argumentų, susijusių su sandorio pripažinimu negaliojančiu, neatsižvelgė į ieškinyje nurodytas sutarties priedo Nr. 2 sudarymo aplinkybes, neįvertino, kad nėra loginio paaiškinimo, lėmusio darbų kainos sumažinimą.

Spręsdamas dėl rangos sutartimi šalių sulygtos darbų kainos, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad šalys 2014 m. sausio 24 d. pasirašė rangos sutarties priedą Nr. 2, kuriuo pakeitė 2013 m. birželio 16 d. sudarytos rangos sutarties priede Nr. 1 nustatytą darbų kainą, sumažindamos ją nuo sutartų 291 058 Eur (1 004 965,50 Lt) iki 242 548 Eur (837 471,25 Lt). Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi rangos sutarties 4 punkto nuostatomis, kurios įtvirtino šalims galimybę keisti sutarties kainą (sutarties 4.2 ir 4.4 punktai), įvertino šalių nurodytą sutarties kainos sumažinimo pagrindą – pasikeitusią rangos darbų ir faktinių statybinių medžiagų panaudojimo kainą, atsižvelgė į sutartyje nustatytą kainos keitimo tvarką ir konstatavo, kad esminė sutartyje įtvirtinta darbų kainos tikslinimo sąlyga – šalių tarpusavio susitarimas dėl sutarties sąlygų pakeitimo ir (ar) papildymo – yra įvykdyta.

Byloje esant nenuginčytam šalių sutarties priedui Nr. 2 dėl rangos darbų kainos sumažinimo, pirmosios instancijos teismui nepripažinus pagrįstais ieškovės argumentų, kad šis susitarimas buvo sudarytas dėl grasinimo, ir konstatavus, jog 2014 m. sausio 24 d. sutarties priedas Nr. 2 sudarytas laisva šalių valia, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti šiuo priedu pakeista sutarties kaina. Ieškovei apeliaciniu skundu neginčijus šių teismo išvadų, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo nagrinėti ieškinio argumentų, susijusių su ieškovės įrodinėjama ginčo sutarties priedo negaliojimo aplinkybe (kad priedas buvo sudarytas dėl grasinimo), kadangi tai neįėjo į apeliacijos ribas.

Siekdama įrodyti apeliacinės instancijos teismo netinkamą įrodymų vertinimą, sprendžiant dėl darbų kainos nustatymo, ieškovė vardija įrodymus, kurie, anot jos, patvirtina buvus susitarimą dėl kainos, nurodytos sutarties priede Nr. 1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šie dokumentai sudaryti iki sutarties priedo Nr. 2 pasirašymo, todėl nepaneigia teismų nustatytos aplinkybės dėl šalių susitarimu sumažintos rangos darbų kainos ir nesudaro pagrindo konstatuoti netinkamo įrodymų įvertinimo. Šios nutarties 46 punkte minėta, kad įrodymai vertinami atsižvelgiant į jų visumą. Nesant byloje įrodymų, paneigiančių šalių susitarimą dėl rangos darbų kainos sumažinimo, ankstesni susitarimai dėl kainos ir su tuo susiję šalių pareiškimai nėra įrodymai, kuriais vadovaujantis galima paneigti sutarties priedu Nr. 2 pakeistos šalių valios dėl rangos darbų kainos faktą.

Ieškovės nurodyta aplinkybė dėl dujinio, o ne geoterminio šildymo būdo pasirinkimo prieš sudarant sutartį buvo nustatyta pirmosios instancijos teismo. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas nepaneigė, jis įvertino sutarties priedo Nr. 2 punktą, kuriame įvardytas sutarties kainos mažinimo pagrindas – pasikeitę įkainiai, todėl dujinio šildymo būdo pasirinkimo aplinkybė neturėjo reikšmės teismui vertinant įrodymus, pagrindžiančius rangos sutarties darbų kainos pakeitimą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, išdėstytos aplinkybės paneigia ieškovės kasacinio skundo argumentus dėl netinkamo sutarčių aiškinimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismo išvada dėl statybos rangos darbų kainos padaryta tinkamai aiškinant ir taikant CK 6.193 straipsnį, reglamentuojantį sutarčių aiškinimo taisykles, ir CPK 185 straipsnį, reglamentuojantį įrodymų vertinimą.

Ieškovė taip pat kvestionuoja apeliacinės instancijos teismo atliktą rangos sutarties aiškinimą ir įrodymų vertinimą, sprendžiant dėl atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove už jos atliktus projektavimo darbus. Ieškovės teigimu, teismas formaliai aiškino atstovavimą ir pavedimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nepagrįstai nenustatė, kad tarp šalių susiklostė pavedimo teisiniai santykiai, ir nepagrįstai nepriteisė atlyginimo už projektavimo darbus.

Pagal CK 2.133 straipsnio 1 dalį vieno asmens (atstovo) sudarytas sandoris kito asmens (atstovaujamojo) vardu, atskleidžiant atstovavimo faktą ir neviršijant suteiktų teisių, tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas. Šio straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad jeigu atstovas, sudarydamas sandorį, nepraneša, kad jis veikia atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų, tai iš sandorio teisės ir pareigos atsiranda atstovaujamajam tik tuo atveju, kai kita sandorio šalis iš sandorio sudarymo aplinkybių turėjo suprasti, kad sandorį sudaro su atstovu, arba kai tai šaliai asmuo, su kuriuo sudaromas sandoris, neturėjo jokios reikšmės. Pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis (CK 6.756 straipsnio 1 dalis). Įgaliotojo suteiktos įgaliotiniui teisės bei jas patvirtinantis rašytinis dokumentas vadinamas įgaliojimu (CK 6.756 straipsnio 2 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovei buvo išduoti įgaliojimai veikti atsakovės vardu rengiant statinių projekto dokumentus; ieškovė sutartį dėl projekto dokumentų parengimo sudarė savo vardu, būtent jai buvo išrašytos sąskaitos faktūros už atliktus darbus ir ieškovė jas apmokėjo; atsakovė nebuvo prisiėmusi prievolės atsiskaityti už projekto dokumentų parengimo darbus; statybos objekto techninių dokumentų rengimo darbus atsakovė perleido ieškovei; rangos sutartimi šalys susitarė, kad rangovo prisiimtus atlikti sutartinius darbus „Gyvenamųjų namų statybos darbai“ apims ir objekto techninių dokumentų parengimas (sutarties 3.4 punktas). Teismas įvertino rangos sutarties sąlygas, kuriomis šalys susitarė, kad rangovė atlieka sutartimi prisiimtą darbą pagal rangovės pateiktus statybos objekto techninius dokumentus; atstovauja užsakovei valstybės institucijose, parengia visus reikalingus projektus, gauna statybos leidimus, o užsakovė pateikia rangovei visus privalomus dokumentus, reikalingus sutartiniam darbui atlikti, ir suteikia rangovei įgaliojimus, reikalingus šios sutarties nuostatoms įgyvendinti.

Pagal statybos teisinius santykius reglamentuojančias teisės normomis, statytojas (užsakovas) yra atsakingas už statybą leidžiančių dokumentų bei statybos projekto dokumentų parengimą ir perdavimą (Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnio 6 dalies 2 punktas, statybos techninio reglamento STR 0.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ nuostatos). Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ši pareiga šalių susitarimu perkelta ieškovei. Ieškovė, nebūdama statytoja, be atsakovės įgaliojimų negalėtų užsakyti tokių darbų atlikimo. Nors teismas nustatė, kad ieškovė buvo įgaliota atlikti teisinius veiksmus, t. y. sudaryti sutartis su trečiaisiais asmenimis, tačiau konstatavo, kad teisinių veiksmų užsakovės vardu ir lėšomis su trečiaisiais asmenimis ieškovė neatliko – projektavimo rangos sutartis su R. M. IĮ „Mažasis atriumas“ ir UAB „Projektų ir investicijų valdymas“ ieškovė sudarė savo vardu, sutartyse nėra nurodyta, kad ieškovė veikia atsakovės vardu ir interesais. Spręsdamas dėl pavedimo teisinių santykių, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pagrindiniai požymiai, leidžiantys tarp šalių susiklosčiusius santykius identifikuoti kaip pavedimo teisinius santykius, yra ne tai, kad viena šalis perleidžia kitai šaliai atlikti jai priskirtus teisinius veiksmus ir tam tikslui išduoda įgaliojimą, tačiau šalies, veikiančios už kitą šalį, veikimas teisiniuose santykiuose su kitais (trečiaisiais asmenimis) išimtinai atstovaujamojo vardu ir jo sąskaita. Nustatęs, kad ieškovė sutartis su trečiaisiais asmenimis sudarė savo vardu, teismas padarė teisingą išvadą, kad nenustatyti pavedimo teisiniams santykiams konstatuoti būtini požymiai.

Apeliacinės instancijos teismas įvertino atsakovės išduotų įgaliojimų kontekstą, ieškovės veiksmus, susijusius su projektavimo dokumentų rengimu, sutarties sąlygas dėl darbų apimties ir kainos (sutarties 3, 4.1 punktai), todėl tinkamai taikė CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, tinkamai aiškino ir taikė atstovavimo (CK 2.133 straipsnio 1 dalis) ir pavedimo teisinius santykius (CK 6.756 straipsnio 1 dalis) reglamentuojančias teisės normas, todėl nepagrįstais pripažintini ieškovės kasacinio skundo argumentai dėl aptartų normų netinkamo aiškinimo ir taikymo.

Ieškovės teigimu, pažeidęs įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl skolos už papildomai atliktus darbus priteisimo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad kasacinis teismas faktų netiria ir argumentus dėl netinkamai nustatytų faktų įvertina įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų aspektu.

Ieškovė vienu iš ieškinio reikalavimų prašė priteisti 74 779,94 Eur už papildomai atliktus sutartyje nenustatytus darbus. Pagal CK 6.684 straipsnio 4 dalį rangovas, statybos metu padaręs išvadą, kad reikalingi normatyviniuose statybos dokumentuose nenumatyti darbai, dėl kurių būtina atlikti papildomus statybos darbus ir atitinkamai padidinti sutarties kainą, privalo apie tai pranešti užsakovui. Jeigu rangovas negauna užsakovo atsakymo į savo pranešimą per sutartyje nustatytą terminą, o jeigu terminas sutartyje nenustatytas, – per protingą terminą, tai rangovas turi teisę sustabdyti tų darbų atlikimą. Šiuo atveju nuostolius dėl darbų atlikimo sustabdymo turi atlyginti užsakovas, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad papildomų darbų atlikti nebuvo būtina. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad rangovas, neįvykdęs šio straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos, netenka teisės reikalauti iš užsakovo apmokėti atliktų papildomų darbų vertę ir atlyginti dėl to turėtus nuostolius, jeigu neįrodo, kad jo neatidėliotini veiksmai atitiko užsakovo interesus, o dėl statybos darbų sustabdymo statybos objektas būtų žuvęs ar buvęs sugadintas.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovė nepranešė atsakovei apie objektyvų papildomų darbų poreikį, didinantį sutarties kainą. Taigi ieškovės reikalavimas dėl papildomų darbų apmokėjimo neatitinka CK 6.684 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos sąlygos. Be to, teismas nustatė, kad ieškovės nurodyti papildomai atlikti darbai yra sutartinio pobūdžio, todėl nelaikytini papildomais. Šią išvadą apeliacinės instancijos teismas padarė ieškovės nurodytus papildomus darbus (ardymo, tvoros, terasos įrengimo, pastatų langų rėmų stiklinimo darbai) sulyginęs su šalių pagal rangos sutartį sulygtų darbų apimtimi, įvertinęs techninio projekto bendrąją dalį, aiškinamąjį raštą ir lokalinę sąmatą. Nesant byloje tiesioginių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių papildomų darbų atlikimo faktą, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi pirmosios instancijos teisme liudytojų duotais parodymais, nustatė, kad dėl darbų statybos objekte ir jų kiekio, tiek aptartų rangos sutartimi, tiek – preliminariąja sutartimi derėjosi ir su preliminariais pirkėjais tarėsi ieškovės vadovas, tačiau defektus šalino ir papildomai sutartus darbus statybos objekte atliko naujas atsakovės pasamdytas rangovas; su preliminariąsias sutartis sudariusiais pirkėjais aptarti papildomi darbai objektuose buvo atliekami pagal papildomus susitarimus; ieškovės nurodyti papildomai atlikti darbai nesutampa su preliminariąsias sutartis sudariusių pirkėjų papildomai užsakytais darbais.

Ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, jog ieškovės papildomais įvardijami darbai yra rangos sutartimi sutarti darbai, netinkamai įvertino projekto dokumentus ir savo nuožiūra nusprendė, prie kurios kategorijos priskirti tam tikrus darbus. Šiais kasacinio skundo argumentais ieškovė siekia, kad byloje būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė apeliacinės instancijos teismas, t. y. siekia pakartotinio įrodymų vertinimo, nors kasacinis teismas nagrinėja teisės klausimus ir faktų nenustato. Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų paaiškinimus, nustatė, kad apie papildomų darbų poreikį ieškovė neinformavo atsakovės, dėl papildomai atliktinų darbų nesusitarė, be to, papildomais laikytini darbai priskirtini prie sutartimi susitartų darbų. Kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo nepaneigia aptartų apeliacinės instancijos teismo išvadų. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo motyvuojamoji nutarties dalis patvirtina, kad teismo išvada pagrįsta išsamiu įrodymų vertinimu, atitinka tiek įstatyme įtvirtintus įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus, tiek kasacinio teismo praktikoje suformuluotas įrodymų vertinimo taisykles.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nepagrįstais pripažįsta ieškovės kasacinio skundo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl ieškovės teisės į papildomai atliktų darbų atlyginimo nebuvimą padaryta netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Teismas vadovavosi byloje pateiktų įrodymų visuma, todėl tinkamai aiškino ir taikė CPK 176, 178, 179, 185 straipsnius, reglamentuojančius įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą.

Dėl delspinigių priteisimo

Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Netesybos yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnis) ir viena iš civilinės atsakomybės formų (CK 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.258 straipsnis). Už prievolės įvykdymo termino praleidimą gali būti nustatomos netesybos, skaičiuojamos už kiekvieną termino praleidimo dieną, savaitę, mėnesį ir t. t. (CK 6.71 straipsnio 3 dalis). Netesybų skaičiavimo pradžia siejama su prievolės neįvykdymu arba netinkamu įvykdymu. Paprastai netesybos (delspinigiai) gali būti skaičiuojamos iki prievolės įvykdymo momento arba iki bylos iškėlimo teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNjcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-367/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-367/2006">3K-7-367/2006</a>; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMi8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-12/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-12/2009">3K-3-12/2009</a>). Nors netesybos paprastai mokamos iki kreipimosi į teismą dienos, tačiau šalys sutartyje gali sulygti, kad, skolininkui nevykdant savo prievolės (negrąžinant paskolos, nemokant palūkanų), jų mokėjimas po bylos iškėlimo nenutrūksta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNzUtMjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-275-248/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-275-248/2015">3K-3-275-248/2015</a>).

Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad jeigu šalių sutartyje nenustatyta, kad netesybos mokamos iki visiško prievolės įvykdymo, tai nuo kreipimosi į teismą dienos kreditoriaus minimalūs nuostoliai padengiami procesinių palūkanų pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skaičiavimu ir priteisimu, jeigu yra pareikštas reikalavimas dėl šių palūkanų priteisimo, o nuo kreipimosi į teismą dienos netesybos (delspinigiai) nepriteisiamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0zNjcvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-367/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-367/2006">3K-7-367/2006</a>; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMi8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-12/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-12/2009">3K-3-12/2009</a>).

Apeliacinės instancijos teismas pripažino nepagrįstu ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo, konstatavęs, kad atsakovei 144 810,01 Eur (500 000 Lt) mokėjimas buvo atidėtas iki 2014 m. gegužės 31 d., ieškovė pareiškė ieškinį 2014 m. balandžio 3 d., todėl neturėjo teisės į delspinigių skaičiavimą. Ieškovės teigimu, teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovė 2014 m. rugsėjo 18 d. pateikė teismui patikslintą ieškinį. Patikslintas ieškinys dėl skolos, delspinigių ir kitų reikalavimų pateiktas po 2014 m. gegužės 31 d., todėl ieškovės reikalavimas dėl delspinigių priteisimo atmestas nepagrįstai.

Teismų nustatyta, kad sutarties 8.2.9 punktu šalys susitarė, jog rangovui raštiškai pareikalavus užsakovas moka delspinigius, jei uždelsia apmokėti sutartinį darbą ir su juo susijusias išlaidas. Delspinigių dydis yra 0,02 proc. už kiekvieną uždelstą dieną nuo uždelsto mokėti sutartinio darbo kainos, bet ne daugiau kaip 10 proc. nuo laiku nesumokėtos sumos.

Ieškovė skaičiuoja delspinigius po kreipimosi į teismą, nors šalių sudarytoje sutartyje nėra įtvirtinta sąlyga dėl delspinigių skaičiavimo iki visiško prievolės įvykdymo. Be to, kaip teisingai atsiliepime į kasacinį skundą pažymi atsakovė, ieškovė yra pareiškusi reikalavimą priteisti procesines palūkanas, kuris užtikrina ieškovės minimalių nuostolių atlyginimą.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir remdamasi kasacinio teismo išaiškinimais dėl netesybų skaičiavimo pabaigos, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmesdami ieškovės reikalavimą dėl delspinigių priteisimo teismai tinkamai aiškino ir taikė CK 6.71 straipsnį, reglamentuojantį netesybas, ir nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos nenukrypo.

Teisėjų kolegija, remdamasi šioje nutartyje nurodytais argumentais, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, konstatuoja, kad ieškovės kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties, todėl ieškovės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl actio Pauliana instituto paskirties ir sąlygų

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (lot. actio Pauliana). Sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl jo skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs būtinas actio Pauliana pagrindu pareikšto ieškinio tenkinimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>; 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNy8yMDA2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-17/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-17/2006">3K-3-17/2006</a>; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-362/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-362/2011">3K-3-362/2011</a>). Viena iš jų – kreditoriaus neabejotina ir galiojanti reikalavimo teisė.

Atsakovė nesutinka su teismų išvada, kad priešieškiniu ginčijamų sandorių sudarymo metu ji neturėjo galiojančios ir neabejotinos reikalavimo teisės ieškovei, nurodo, kad padarę tokią išvadą teismai netinkamai aiškino ir taikė šią actio Pauliana sąlygą ir nukrypo nuo šiuo klausimu formuojamos kasacinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į kasacinio teismo praktikoje nurodomą actio Pauliana instituto paskirtį – ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą; atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų patenkinti savo reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>; 2002 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-710/2002; 2003 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2003; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-485/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-485/2010">3K-3-485/2010</a>).

Kasacinis teismas 2017 m. vasario 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zLTY5NS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-3-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-3-695/2017">3K-3-3-695/2017</a> yra nurodęs, kad jeigu nustatoma, jog kreditorius, reikalaujantis taikyti actio Pauliana, skolininko turto perleidimo sandorių sudarymo metu pats buvo skolininko kaip kreditoriaus skolininkas, tai skolos faktas ir dydis turi įtakos vertinant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės. Turi būti įvertinti prievolių dydžiai, prigimtis, jų įskaitymo galimybė, atsižvelgiant į tai, ar yra draudimų atlikti įskaitymus. Jeigu tarpusavio prievolės yra vienarūšės, nėra draudimo jas įskaityti, tai sudarytų pagrindą palyginti tarpusavio reikalavimus. Priklausomai nuo reikalavimų dydžio gali būti pagrindas spręsti, kad, svarstant dėl actio Pauliana taikymo, kreditoriaus reikalavimas yra sumažėjęs priešpriešinio galimo skolininko reikalavimo dydžiu ar kreditoriaus reikalavimo iš viso neliko, jeigu kreditoriaus kaip skolininko prievolė yra didesnė už skolininko. Tokios aplinkybės sudarytų pagrindą spręsti, kad asmuo dėl tarpusavio prievolių santykio nelaikytinas kreditoriumi actio Pauliana taikymo prasme.

Teismų nustatyta, kad ieškovė buvo atlikusi rangos darbų, kurių vertė 136 837,13 Eur, pagal sutarties sąlygas atsakovei buvo atidėtas 144 810,01 Eur (500 000 Lt) mokėjimas iki 2014 m. gegužės 31 d. Nors atsakovės prievolės atsiskaityti visa apimtimi už ieškovės atliktus darbus terminas dar nebuvo suėjęs, tačiau tai nepaneigia fakto, kad atsakovė ginčijamų sandorių sudarymo metu (2014 m. kovo 5 d. ir 31 d.) buvo ieškovės skolininkė, nes pagal kasacinio teismo praktiką nereikalaujama, jog kreditoriaus reikalavimo teisė būtų vykdytina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stUC0zMTEvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-P-311/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-P-311/2012">3K-P-311/2012</a>).

Apeliacinės instancijos teismo pagrįstu pripažintas atsakovės reikalavimo dydis, susijęs su trūkumų šalinimo išlaidų atlyginimu, yra 39 255 Eur, jis gerokai mažesnis už atsakovės prievolės atsiskaityti už ieškovės atliktus rangos darbus dydį. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, kuris bus aptartas toliau nutartyje, šalims priteistų sumų proporcijos nesikeis. Tai reiškia, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovės teisių pažeidimo kaip vienos iš būtinų actio Pauliana ieškiniui tenkinti sąlygų.

Esant nustatytai teisiškai reikšmingai aplinkybei apie pačios atsakovės didesnę piniginę prievolę ieškovei, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai pagrįstai atmetė atsakovės actio Pauliana pagrindu pareikštą reikalavimą, tinkamai aiškino ir taikė CK 6.66 straipsnį, reglamentuojantį actio Pauliana institutą, ir nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotų šio instituto aiškinimo ir taikymo sąlygų. Atsakovės teisės ginčijamais sandoriais nebuvo pažeistos, todėl nėra pagrindo nagrinėti visų actio Pauliana tenkinti būtinų sąlygų buvimo (nebuvimo).

Dėl CK 6.217 ir 6.219 straipsnių, reglamentuojančių vienašališką sutarties nutraukimą, ir CPK 185 straipsnio, reglamentuojančio įrodymų vertinimą, sprendžiant dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo, aiškinimo ir taikymo

CK 6.217 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinti kriterijai, kurie leidžia įvertinti, ar sutarties pažeidimas yra esminis. Kasacinio teismo praktikoje esminio sutarties pažeidimo klausimu laikomasi pozicijos, kad, vertinant CK 6.217 straipsnio 2 dalyje išvardytus kriterijus, darytina išvada, jog kuo didesnis atotrūkis tarp sutarties neįvykdymo ir pažadėto vykdymo, tuo didesnė tikimybė, kad sutarties neįvykdymas esant ginčui bus pripažintas esminiu; kiekvienu atveju sutarties pažeidimą pripažįstant esminiu, turi būti įvertinta, ar nukentėjusios šalies interesai dėl tokio pažeidimo buvo iš esmės suvaržyti, nes esminį sutarties pažeidimą nulemia tai, ar nukentėjusi šalis negavo didžiąja dalimi to, ko pagal sutartį per visą jos terminą pagrįstai tikėjosi gauti, taip pat ar nukentėjusios šalies teisėti, pagrįsti lūkesčiai dėl numatytų sutarties vykdymo rezultatų lieka neįgyvendinti vien dėl sutartį pažeidusio kontrahento veiksmų ar dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2004 m. birželio 29 d. nutarimas civilinėje Nr. 3K-P-346/2004; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODcvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-287/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-287/2009">3K-3-287/2009</a>; 2012 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTIvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-212/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-212/2012">3K-3-212/2012</a>).

Pagal CK 6.219 straipsnį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu iki sutarties įvykdymo termino pabaigos iš konkrečių aplinkybių ji gali numanyti, kad kita šalis pažeis sutartį iš esmės. Kasacinio teismo praktikoje nurodytos tokios CK 6.219 straipsnio taikymo sąlygos: sutartinė prievolė turi būti galiojanti; neturi būti suėjęs prievolės įvykdymo terminas; būsimas pažeidimas turi būti akivaizdus; akivaizdumas kvalifikuojant numatomą sutarties pažeidimą turi būti toks, kad būtų pakankamai didelė tikimybė, jog numatomas sutarties pažeidimas bus, tačiau absoliutaus įsitikinimo nereikalaujama; gresiantis pažeidimas turi būti esminis; numatomo sutarties pažeidimo požymiai neturi būti išnykę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yOTcvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-297/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-297/2012">3K-7-297/2012</a>).

Atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas sutarties nutraukimo teisėtumo klausimą, nesivadovavo CK 6.217 straipsnyje įtvirtintu sutarties nutraukimo pagrindu dėl esminio sutarties pažeidimo, todėl neatskleidė bylos esmės. Teisėjų kolegija su šiais atsakovės argumentais neturi pagrindo sutikti. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamoji dalis patvirtina, kad teismas ne tik sprendė dėl sąlygų nutraukti sutartį CK 6.219 straipsnyje įtvirtintu pagrindu egzistavimo, tačiau išsamiai tyrė šalių nurodytas aplinkybes ir įrodymus, vertindamas, ar atsakovės nurodyti ieškovės veiksmai gali būti pripažinti esminiu sutarties pažeidimu.

Atsakovė kasaciniame skunde pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias teisės normas, pakeitė pirmosios instancijos teismo išvadas dėl vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumo remdamasis tik dviem rašytiniais įrodymais.

Apeliacinės instancijos teismas vertino, ar atsakovės nurodytas sutarties pažeidimas buvo esminis ir suteikė teisę atsakovei vienašališkai nutraukti rangos sutartį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad rangos sutartyje sutartinio darbo atlikimo pabaiga buvo nurodyta 2014 m. gegužės 1 d., o terminas užregistruoti 7 gyvenamuosius namus VĮ Registrų centre – iki 2014 m. sausio 31 d. ir šis reikalavimas buvo įvykdytas. Teismas nenustatė aplinkybės, kad ieškovė buvo atsisakiusi tęsti statybos darbus ir juos užbaigti, priešingai – nustatė, kad ieškovė sutarties vykdymo metu tęsė sutartinius darbus, darbuotojai statybos objekte dirbo 2014 m. kovo 12 d. ir 2014 m. kovo 24 d.; atsakovė nustatė ieškovei terminą užbaigti statybos darbus iki 2014 m. kovo 31 d., nors šalių sudarytoje sutartyje buvo nurodyta sutartinius darbus baigti iki 2014 m. gegužės 1 d.; sutartis su naujuoju rangovu buvo sudaryta jau 2014 m. kovo 21 d., dar nepasibaigus ieškovei nustatytam darbų baigimo terminui; terminas pradėti darbus naujam rangovui buvo nustatytas nuo 2014 m. kovo 24 d., t. y. tuo metu, kai objektuose faktiškai dirbo ieškovės darbuotojai.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nustatytas sutartinių darbų įvykdymo terminas buvo pernelyg trumpas ir rodo atsakovės nenorą tęsti rangos sutartį bei bendradarbiauti su ieškove, sprendė, kad naujam rangovui nustatytas darbų atlikimo terminas (iki 2014 m. balandžio 21 d.) paneigia aplinkybę, jog ieškovės neatliktų ar taisytinų darbų kiekis buvo tokios apimties, kad negalėjo būti įvykdytas per sutartimi nustatytą terminą, t. y. iki 2014 m. gegužės 1 d. Dėl šių priežasčių teismas nenustatė, kad ieškovė iš esmės pažeidė sutartį ir tai sudarė pagrindą ją vienašališkai nutraukti. Taigi apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančių įrodymų visumą, įvertino ieškovės rangos sutarties pažeidimo pobūdį, atliktų darbų apimtį, statybos darbų trūkumų faktą, darbų atlikimo terminus ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovei nebuvo aiškaus pagrindo manyti, jog nustatyti trūkumai nebus laiku pašalinti, todėl nenustatė esminio sutarties pažeidimo, sudarančio pagrindą teisėtai nutraukti sutartį vadovaujantis CK 6.217 ar CK 6.219 straipsniais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti netinkamo CK 6.217 ir 6.219 straipsnių aiškinimo ir taikymo.

Įrodymų vertinimą reglamentuojančios teisės normos ir jų aiškinimo bei taikymo praktika aptarta šios nutarties 46 punkte. Įvertinęs byloje nustatytas sutarties nutraukimo aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad vienašališką sutarties nutraukimą lėmė ne atsakovės pagrįstas ir objektyviais įrodymais paremtas manymas, jog darbai sutartyje nustatytu terminu nebus tinkamai atlikti, o tarp šalių susiklosčiusi konfliktinė situacija, kuriai esant atsakovė nebuvo suinteresuota tęsti sutartinių santykių su ieškove, todėl ji vienašališkai nutraukė sutartį. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė šalių pateiktus įrodymus, susijusius su sutarties nutraukimo teisėtumu, vertino ne kiekvieną įrodymą atskirai, o jų visumą, savo padarytas išvadas dėl sutarties neteisėto nutraukimo pagrindė išsamia įrodymų analize ir tinkamai motyvavo padarytas išvadas, todėl nepagrįstais pripažintini atsakovės kasacinio skundo argumentai, kad išvadas dėl esminio sutarties pažeidimo fakto nekonstatavimo teismas padarė netinkamai aiškindamas ir taikydamas įrodymų vertinimą reglamentuojančias CPK normas. Aplinkybė, kad teismas detaliai neišvardijo visų atsakovės kasaciniame skunde minimų įrodymų, neleidžia daryti išvados apie netinkamą įrodymų vertinimą, kadangi teismo nustatytos aplinkybės ir išvados paremtos išsamiu įrodymų tyrimu ir vertinimu. Net jeigu teismas netinkamai įvertino antstolio 2014 m. kovo 24 d. raštą, tai nepaneigia teismo išvados dėl esminio sutarties pažeidimo nekonstatavimo, kadangi šią išvadą teismas padarė įvertinęs ne vienintelį atsakovės nurodytą įrodymą, o įrodymų ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą.

Dėl CPK 143, 312 straipsnių aiškinimo ir taikymo

Atsakovės teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nesant priešieškinyje atsakovės prašymo dėl šalių priešinių reikalavimų įskaitymo toks įskaitymas nėra galimas, prieštarauja CPK 143 straipsnio nuostatoms ir yra padaryta netinkamai aiškinant ir taikant CPK 312 straipsnį.

Įskaitymas – vienas iš prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas yra suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pareikalavimo momentu. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnio 1 dalis).

Pagal CPK 143 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas priima priešieškinį, jeigu priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą. Taigi viena iš priešieškinio priėmimo sąlygų yra tai, kad priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą (CPK 143 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 174 351,25 Eur skolą už faktiškai atliktus rangos darbus. Atsakovė priešieškiniu prašė priteisti 134 133,49 Eur nuostolių atlyginimo, kuriuos patyrė šalindama ieškovės rangos darbų trūkumus ir ieškovei neatlikus dalies sutartų darbų. Taigi atsakovė priešieškiniu siekė įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą, kuris, teisėjų kolegijos vertinimu, yra tapatus pareiškimui apie įskaitymą materialiosios teisės prasme, todėl atskiras pareiškimas dėl reikalavimų įskaitymo nėra būtinas, kadangi tokią funkciją atlieka pats priešieškinis. Šią išvadą patvirtina ir toliau aptarta kasacinio teismo praktika.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNi8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-26/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-26/2014">3K-3-26/2014</a> nurodė, kad, kai byloje pareikštas turtinio pobūdžio reikalavimas, o kita šalis (atsakovas) pareiškia priešieškinį, kurį patenkinus būtų visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti ieškinio, tai reiškia siekį įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą, tapatų pareiškimui apie įskaitymą materialiosios teisės prasme. Taigi tokioje situacijoje pareiškiamas priešieškinis turi procesinį teisinį poveikį (siekiama, kad ieškovo reikalavimas būtų atmestas) ir materialinį teisinį poveikį (siekiama, kad pasibaigtų ieškovo reikalavimo teisė, įskaičius jo reikalavimą į atsakovo turimą reikalavimą). Jei šalių ginčas yra dėl vienos iš jų (ar abiejų) reikalavimo teisės (atsakovas nesutinka su ieškiniu, ieškovas nesutinka su priešieškiniu), tai jų reikalavimai yra ginčijami teisme. CK normų draudžiama įskaityti ginčijamus teisme reikalavimus (CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau teismui (bet kurios instancijos) išsprendus ginčą ir sprendimu konstatavus kiekvienos iš šalių reikalavimo dydį, reikalavimas tampa galutinai išspręstas ir nebeginčytinas. Teismas, pripažindamas, kad ieškovas yra skolingas atsakovui, o atsakovas – ieškovui, „sudengia“ priešpriešinius reikalavimus ir priteisia skirtumą iš šalies, kurios reikalavimas nepadengia kitos šalies reikalavimo. Taigi teismas ne pats ex officio (pagal pareigas) atlieka įskaitymą, o atlikdamas tokį procesinį veiksmą, pripažįsta atsakovo materialinio teisinio pobūdžio siekio, kad pasibaigtų ieškovo reikalavimo teisė, jo reikalavimą įskaičius į atsakovo reikalavimą, teisėtumą.

Atsisakymą atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą apeliacinės instancijos teismas motyvavo CPK 312 straipsnio pažeidimu. Pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į aptartą priešieškinio pareiškimo tikslą ir kasacinio teismo išaiškinimus, negalima sutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad materialinis reikalavimas dėl šalių tarpusavio finansinių prievolių įskaitymo priešieškiniu nebuvo reiškiamas, kadangi, minėta, priešieškinio pareiškimas kartu yra ir materialinis reikalavimas dėl įskaitymo. Aptartoje nutartyje pateikti kasacinio teismo išaiškinimai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą dėl CPK 312 straipsnio pažeidimo, atsakovei apeliaciniame skunde pareiškus prašymą įskaityti šalių tarpusavio reikalavimus, priteistus teismo sprendimu.

Ieškovė nurodo, kad atsakovė nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 23 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yNi8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-26/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-26/2014">3K-3-26/2014</a> pateiktais išaiškinimais dėl šalių reikalavimų įskaitymo teismo sprendimu, nes skiriasi nurodytos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atsakovės cituojamoje byloje vienai iš šalių buvo iškelta restruktūrizavimo byla, tačiau tai neturi reikšmės šioje byloje kasacinio teismo atskleistam priešieškinio pareiškimo tikslui ir galimybei teismo sprendimu patenkinus abiejų šalių reikalavimus, atlikti šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą.

Atsižvelgdama į priešieškinio procesinę ir materialinę paskirtį, teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovės kasacinio skundo argumentus, kad, atsisakydamas atlikti priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 143 straipsnio 2 dalį ir CPK 312 straipsnį, todėl ši aplinkybė sudaro pagrindą pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir atlikti šalių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Atsakovė kasaciniame skunde atkreipia teismo dėmesį į apeliacinės instancijos teismo išvadų prieštaringumą, kai teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 136 837,13 Eur už atliktus statybos rangos darbus, tačiau, tenkindamas atsakovės priešieškinį dėl dalies išlaidų už ieškovės neatliktus darbus atlyginimo, priteisė atsakovei iš ieškovės 16 025 Eur konstatavęs, jog dalies darbų (šildymo sistemos kotedžuose užbaigimo darbų) ieškovė nebuvo atlikusi, nors jie buvo įtraukti į atsakovei išrašytas sąskaitas. Apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai leidžia daryti išvadą, kad 16 025 Eur šildymo sistemų kotedžuose užbaigimo darbams atlyginti teismas atsakovei priteisė tik dėl to, kad ieškovė nurodytą sumą buvo įtraukusi į atsakovei išrašytas sąskaitas faktūras, nors tokios vertės darbų nebuvo atlikusi, o teismas šią sumą priteisė ieškovei iš atsakovės. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad toks teismo nutarties motyvavimas yra prieštaringas, tačiau pabrėžia, kad nors jis neturi esminės reikšmės galutiniam teismo sprendimo rezultatui, teisėjų kolegija sprendžia, kad teismo procesinio sprendimo nuoseklumo ir neprieštaringumo poreikis lemia akivaizdžios klaidos ištaisymo būtinumą.

CK 6.681 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta užsakovo pareiga priimti darbų rezultatą ir sumokėti sutartyje nustatytą kainą aiškintina kaip užsakovo pareiga atsiskaityti už tuos statybos darbus, kurie yra atlikti. Apeliacinės instancijos teismas, nutarties motyvuojamosios dalies 105 punkte konstatavęs, kad dalies darbų, už kuriuos ieškovė yra išrašiusi sąskaitas atsakovei, ieškovė nėra atlikusi, ir nustatęs šių darbų kainą, turėjo ją išskaičiuoti iš ieškovei už atliktus rangos darbus priteistos sumos, o ne visą ieškovės reikalaujamą sumą priteisti iš atsakovės, o po to šią sumą priteisti atsakovei iš ieškovės. Šis netikslumas ištaisytinas, sumažinant ieškovei iš atsakovės priteistą sumą 16 025 Eur, tokia pačia dalimi sumažinant atsakovei iš ieškovės priteistą sumą. Taigi ieškovei iš atsakovės priteistinos skolos dydis už atliktus rangos darbus sudarytų 120 812,13 Eur, o atsakovei iš ieškovės priteistina suma būtų 23 230 Eur.

Vadovaudamasis sutarties 8.2.11 punktu, įtvirtinančiu užsakovo atsakomybę už sutarties nutraukimą nesant rangovo kaltės, atsižvelgdamas į ieškovės baudos skaičiavimo būdą (3 proc. nuo atsakovės nesumokėtos skolos sumos), apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkino ieškovės reikalavimą dėl baudos priteisimo ir baudą apskaičiavo nuo atsakovės skolos (136 837 Eur), kuri lygi 4105 Eur. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovei iš atsakovės priteista skolos suma sumažinta iki 120 812,13 Eur, atitinkamai perskaičiuotinas ieškovei iš atsakovės priteistos baudos dydis, kuris nuo 120 812,13 Eur (3 proc.) sudaro 3624,36 Eur.

Patikslinus šalims priteistų reikalavimų dydį, ieškovei priteistina iš atsakovės 120 812,13 Eur skola už rangos darbus ir 3624,36 Eur bauda už sutarties nutraukimą, o atsakovei iš ieškovės – 23 230 Eur nuostolių atlyginimo. Atlikęs bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, apeliacinės instancijos teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 931 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Taigi ieškovei iš atsakovės bendra priteistina suma sudaro 125 367,49 Eur. Atlikus priešpriešinių reikalavimų įskaitymą (CPK 143 straipsnio 2 dalies 1 punktas), ieškovei iš atsakovės priteisiama 102 137,49 Eur (125 367,49 Eur - 23 230 Eur).

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinių skundų argumentų, kadangi jie neturi reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Ieškovės kasacinį skundą atmetus, jos kasaciniame teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Nors atsakovės kasacinio skundo argumentai dėl apeliacinės instancijos teismo netinkamo CPK 143, 312 straipsnių aiškinimo ir taikymo pripažinti pagrįstais, tačiau jie iš esmės nekeičia apeliacinės instancijos teismo nustatytų šalių patenkintų reikalavimų proporcijų ir bylos rezultato, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovė nelaikytina šalimi, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas CPK 93 straipsnio prasme, todėl ji neturi teisės į kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovei priteistos baudos nežymus sumažinimas iš esmės nepakeitė apeliacinės instancijos teismo šalių patenkintų reikalavimų proporcijų, todėl nėra pagrindo perskirstyti šalių apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusios išlaidos sudaro 8,88 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinių skundų, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš kasatorių lygiomis dalimis, iš kiekvienos po 4,44 Eur (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gegužės 23 d. nutartį pakeisti ir ją išdėstyti taip:

„Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kuria nustatytos ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Cornis“ ir atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „G ir G partneriai“ pagal ieškinį ir priešieškinį priteistinos sumos bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos ir šią sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Cornis“ (j. a. k. 302306002) ieškinį ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „G ir G partneriai“ (j. a. k. 135201512) priešieškinį patenkinti iš dalies.

Atlikus įskaitymą priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Cornis“ (j. a. k. 302306002) iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „G ir G partneriai“ (j. a. k. 135201512) 102 137,49 Eur (vieną šimtą du tūkstančius vieną šimtą trisdešimt septynis Eur 49 ct) skolą, 8,3 proc. dydžio metines palūkanas už priteistus 102 137,49 Eur (vieną šimtą du tūkstančius vieną šimtą trisdešimt septynis Eur 49 ct), skaičiuojant nuo bylos pagal patikslintą ieškinį iškėlimo teisme dienos (nuo 2014 m. rugsėjo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Likusias Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo dalis palikti nepakeistas.“

Priteisti valstybei iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Cornis“ (j. a. k. 302306002) ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „G ir G partneriai“ (j. a. k. 135201512) po 4,44 Eur (keturis Eur 44 ct) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų atlyginimo. Ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis

Donatas Šernas