Civilinė byla Nr. 3K-3-59-219/2017
Teisminio proceso Nr. 2-01-3-14683-2012-3
Procesinio sprendimo kategorija 2.4.4.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 22 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Dalios Vasarienės ir Vinco Versecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. Š. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. Š. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lesto“ (teisių perėmėja akcinė bendrovė „Energijos skirstymo operatorius“) dėl kompensacijos priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių dėl servituto nustatymo atsiradusių nuostolių atlyginimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovas 2012 m. spalio 16 d. pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 1520 Lt (434,43 Eur) kompensaciją, mokamą periodiškai vieną kartą per metus iki einamųjų metų gruodžio 31 dienos, pradedant šią kompensaciją mokėti nuo ieškovo 2007 m. sausio 15 d. kreipimosi į AB VST dėl elektros energijos tiekimo sutarties sudarymo iki kol jis valdys, o atsakovė ar bet kuris kitas ūkio subjektas naudosis jam nuosavybės teise priklausančio 1,7403 ha ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalimi servituto pagrindu, 1 380 000 Lt (399 675,63 Eur) neturtinės žalos atlyginimą.
Ieškovas nurodė, kad jam priklausančiame žemės sklype yra 19 elektros perdavimo linijos stulpų ir elektros pastotė, kurie priklauso atsakovei. Šie statiniai, įskaitant apsaugos zonas, užima 0,199 ha žemės sklypo plotą, jame ieškovas negali užsiimti žemės ūkio veikla. Atsakovės darbuotojai neperspėję atvažiuodavo prie elektros stulpų ar pastotės ir ne kartą sunaikino ten pasėtas žemės ūkio kultūras. Atlikdamas žemės ūkio darbus, ieškovas turėdavo apvažiuoti kiekvieną stulpą ar pastotę, dėl to patirdavo papildomų išlaidų degalams; jos, ieškovo skaičiavimu, per vienerius metus sudaro 80 Lt (23,17 Eur) dėl kiekvieno stulpo (apvažiuojant 19 stulpų – 1520 Lt, arba 434,43 Eur). Nekilnojamojo turto 1997 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nebuvo aptarta tai, kad žemės sklypui yra nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos. Apie nustatytą servitutą ieškovas sužinojo tik 2009 m. rugsėjo mėn. iš VĮ Registrų centro gavęs pažymą, kurioje nurodyta, kad servitutas Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotas per klaidą.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių nutarčių esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimu atmetė ieškinį nurodęs, kad ieškovo sklype esantys elektros įrenginiai pradėti eksploatuoti dar 1965 metais, todėl priteisti iš atsakovės kompensaciją už naudojimąsi ieškovo žemės sklypu nebuvo teisinio pagrindo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. gegužės 29 d. nutartimi paliko Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimą nepakeistą. Kolegija nurodė, kad nei Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme, nei Specialiosiose žemės ir miško naudojimosi sąlygose, patvirtintose Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, nei Elektros tinklų apsaugos taisyklėse, patvirtintose energetikos ministro 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 1-93, nėra nustatyta prievolė mokėti kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui, jeigu energetikos objektai buvo įrengti iki 2004 m. liepos 10 d.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo P. Š. kasacinį skundą, 2015 m. balandžio 22 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 29 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalis, kuriomis atmestas ieškovo reikalavimas priteisti kompensaciją už naudojimąsi jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, bei perdavė šią bylos dalį iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kolegija nurodė, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis. Nuosavybės teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl atsiradusios naujos teisės normos, reglamentuojančios ar nustatančios naujus ar papildomus reikalavimus savininkams, taikomos neatsižvelgiant į tai, kad jos įsigaliojo jau egzistuojant anksčiau atsiradusiems nuosavybės teisiniams santykiams. Kadangi atsakovei priklausančių elektros įrenginių apsaugos zona yra 0,119 ha, dėl jų nustatytas servitutas, tai akivaizdu, kad esant tokios apimties nustatytam servitutui gali būti varžoma ieškovo nuosavybės teisė, patiriami nuostoliai, kurie galėtų būti kompensuojami viešpataujančiojo daikto savininko prievole mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Teisėjų kolegija konstatavo, kad bylą nagrinėjusių teismų išvada atmesti ieškovo reikalavimą neįrodžius patirtos tiesioginės žalos atsakovei eksploatuojant jam priklausančius elektros įrenginius ir iš esmės nesvarsčius ieškovo reikalavimo priteisti kompensaciją servituto atlygintinumo pagrindu, kada ieškinio reikalavimas buvo grindžiamas ir šiuo argumentu, negalėjo būti pripažinta tinkamu šios bylos dalies išnagrinėjimu.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Iš ekspertizės išvados ir teisme apklaustos ekspertės D. Aleknienės paaiškinimų pirmosios instancijos teismas nustatė, kad žemė naudojama pagal paskirtį, žemės sklype yra ir ieškovo sodyba, į kurią atvesta elektra, ūkininko sodybos sklype stovi stulpai ir transformatorinė, tik 5 atramos stovi žemės sklype, kuris naudojamas žemės ūkio paskirčiai, ir šios atramos yra prie kelio; tuo atveju, jeigu dėl AB „Lesto“ veiksmų būtų padaryta žala ieškovo žemės sklypui, tai šią žalą atsakovė turėtų atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovas ginčo žemės sklypą su jame esančiais elektros energetikos objektais ir įrenginiais įsigijo 1997 m.; jis pats nėra ūkininkas, nuo 2007 m. minėto žemės sklypo nedirba, juo leido naudotis kitam asmeniui. Ieškovas prašomą priteisti kompensaciją vertino kaip galimai patiriamus nuostolius, tačiau teismui nepateikė įrodymų, kad pats tiesiogiai patyrė nuostolius, kurie turėtų būti kompensuojami tokiu būdu ir tokia suma, kaip jis nurodė.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimus dėl padarytos žalos atlyginimo, o jokių aiškių argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino praleidimu, nepateikė. Atsakovei pareikalavus taikyti ieškinio senatį, teismo nuomone, buvo pagrindas taikyti ieškovo reikalavimui ieškinio senatį ir atmesti ieškinį (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys, 1.125 straipsnio 8 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. birželio 20 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Spręsdamas kilusį ginčą, ar įstatymu nustatytas servitutas ieškovo žemės sklype yra atlygintinis ir ar pagrįstai ieškovas prašo priteisti kompensaciją servituto atlygintinumo pagrindu, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Elektros energetikos įstatymo 75 straipsniu ir nurodė, kad naujų tinklų tiesimui ar kitų elektros įrenginių įrengimui kitų asmenų žemėje įstatymas įtvirtina reikalavimą perdavimo sistemos ar skirstomųjų tinklo operatoriams sudaryti sutartis su žemės savininku, gauti jo sutikimą arba įstatymų nustatyta tvarka nustatyti žemės servitutą, tačiau įstatyme nenurodyta, kad iki 2004 m. liepos 10 d. įrengtiems elektros energetikos objektams ir įrenginiams eksploatuoti ar naudoti nustatomas servitutas yra atlygintinis.
Ieškovo žemės sklypo daliai, kurioje yra elektros įrenginių apsaugos zona, atitinkami reikalavimai dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų buvo taikomi dar iki to momento, kai jį įsigijo ieškovas. Įstatymu nustačius servitutą, ieškovo, kaip žemės sklypo savininko, teisių bei pareigų (ribojimų) apimtis, lyginant ją su sklypo įsigijimo metu galiojusiais teisės aktais nustatytais ribojimais elektros apsaugos zonoje, iš esmės nepasikeitė, todėl nebuvo pagrindo pripažinti, kad ieškovui nustatytas servitutas yra atlygintinis.
Ieškovas įsigijo žemės sklypą, kuris buvo įvertintas atsižvelgiant į jo naudojimo apribojimus. Ekspertizės akte žemės sklypo vertės skirtumas buvo nustatytas ne dėl paties servituto nustatymo, o dėl esamų apribojimų dėl oro elektros tinklų apsaugos juostų, kurie teisės aktais buvo nustatyti dar iki sklypo įsigijimo.
Apeliacinės instancijos teismui nustačius, kad ieškovo žemės sklypo daliai nustatytas servitutas yra neatlygintinis, nebebuvo sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos dydžio nustatymo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 20 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 22 d. nutartyje nurodė, kad ieškovas savo pažeistas teises, susijusias su nuosavybės teise, gali ginti remdamasis naujuoju CK, tačiau bylą nagrinėję teismai ginčą sprendė vadovaudamiesi servituto nustatymo metu galiojusiais, tačiau dabar nebegaliojančiais teisės aktais ir nesvarstė ieškinio reikalavimo priteisti kompensaciją dėl servituto pagrįstumo.
Pagal CK 4.129 straipsnį servituto atlygintinumo prezumpcija gali būti paneigta tik šalių susitarimu, tačiau ieškovas niekada anksčiau neleido atsakovei neatlygintinai naudotis jam asmeninės nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu ir neketina to leisti ateityje. Tai, kad ieškovas nebėra ūkininkas, nėra reikšminga bylai aplinkybė ir negali paneigti įstatyme įtvirtintos servituto atlygintinumo prezumpcijos.
Pagrindai atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl servituto nustatymo, yra nuostolių faktas ir jų ryšys su servitutu; nuostoliai nustačius servitutą gali pasireikšti kaip daikto nuvertėjimas, asmens išlaidos, padarytos dėl servituto nustatymo, arba būsimos išlaidos, kurias dėl to ateityje būtina daryti. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį nuostolių dydį nustato teismas, jeigu šalis nuostolių dydžio tiksliai negali įrodyti. Padarytų dėl servituto nustatymo nuostolių kompensacija, kaip asmens turtinių interesų gynimo būdas, taikomas tada, kai neįmanoma tiksliai nustatyti tarnaujančiojo daikto savininko nuostolių arba sunku juos nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-69/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-69/2009">3K-3-69/2009</a>).
Daikto nuvertėjimo faktas pats savaime patvirtina, kad tarnaujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo patiria nuostolių, kuriuos privalo atlyginti viešpataujančiojo daikto savininkas, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip.
Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į ekspertizės išvadoje pateiktą žemės sklypo vertę, įvertinus esamus apribojimus dėl oro elektros tinklų apsaugos juostų, ir šio sklypo vertę, kokia ji būtų, jei apribojimų dėl oro elektros tinklų apsaugos juostų nebūtų. Iš šios išvados matyti, kad ieškovui priklausančio žemės sklypo nuvertėjimo dėl nustatyto servituto faktas yra akivaizdus.
Teismas, spręsdamas dėl servituto nustatymo skiriamos kompensacijos dydžio, vadovaujasi jam suteikta nuožiūros teise, remiasi konkrečiomis bylos aplinkybėmis, atsižvelgia į tai, kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui ir pan. Teisės aktuose reglamentuota nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika gali būti reikšminga aplinkybė nustatant kompensacijos dydį, tačiau jį nustato teismas, o ne teisės aktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-69/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-69/2009">3K-3-69/2009</a>; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-217/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-217/2011">3K-3-217/2011</a>).
Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo ieškovo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus teismų procesinius sprendimus. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino faktines aplinkybes ir teisingai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nuostolių atlyginimo už servituto nustatymą ir kompensacijos mokėjimą.
Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) 23 straipsnyje nurodyta, kad žemės servitutai nustatomi CK įtvirtintais pagrindais. CK 4.124 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai. Tai reiškia, kad šiuo atveju įtvirtinta išimtis, kuri susijusi su tais atvejais, kai servitutas nustatomas įstatymu. Taigi servitutas, kaip daiktinė teisė, kuris nustatytas tam tikru įstatymu, neregistruojamas viešame valstybės registre.
Elektros energetikos įstatymo (2012 m. sausio 17 d. įstatymo redakcija) 75 straipsnio 3 dalis, kurioje nurodyta, kad elektros energetikos objektų ir įrenginių, esančių elektros energetikos objektus ir įrenginius valdančiai elektros energetikos įmonei nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais nepriklausančioje žemėje ar kituose nekilnojamuosiuose daiktuose, eksploatavimui, aptarnavimui, remontui, rekonstravimui, modernizavimui ir (ar) naudojimui užtikrinti šiuo įstatymu nustatomi žemės ir kitų nekilnojamųjų daiktų servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose, įsigaliojo nuo 2004 m. liepos 10 d. (ši nuostata įtvirtinta Įstatymo 50 straipsnio 2 dalyje).
Ieškovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype įrengti elektros įrenginiai eksploatuojami jau nuo 1965 ir 1977 metų, jiems buvo nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos bei servitutai įregistruoti Nekilnojamojo turto kadastre ir Nekilnojamojo turto registre. Žemės sklypo dalies, kurioje yra elektros įrenginių apsaugos zona, reikalavimai yra taikomi nuo elektros energetikos objektų eksploatavimo pradžios ir buvo taikomi žemės sklypui dar iki to momento, kai jį įsigijo ieškovas nepriklausomai nuo to, kada atlikta servituto registracija.
Ieškovo nuosavybės teisė konkrečiu atveju nėra varžoma ir jis nepatiria nuostolių dėl servituto nustatymo.
Elektros energetikos įstatymu, kuriuo visiems energetikos objektams, įrengtiems kitų savininkų žemėje iki 2004 m. liepos 10 d., buvo nustatytas servitutas, nebuvo nustatyta prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.
Nėra teisinio pagrindo priteisti ieškovui ne tik nuostolių atlyginimą, bet ir kompensaciją, nes ieškovas žemės sklypą įsigijo su jau įrengtais elektros įrenginiais, kurie žemės sklypo vertę sumažino nuo jų įrengimo momento.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1996 m. sausio 24 d. nutarime yra pabrėžęs, kad atskirų objektų veikla paprastai turi didesnę reikšmę šalies ūkio funkcionavimui, visuotinai svarbių funkcijų atlikimui. Elektros energijos tiekimo objektai ir juos valdančios įmonės tenkina ypatingas visuomenės reikmes, todėl ši ūkinė veikla grindžiama viešuoju interesu, o tai pateisina nekilnojamojo daikto, naudojamo elektros energijos perdavimo ir (ar) skirstymo įrenginiams, nuosavybės teisės ribojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-315/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-315/2007">3K-3-315/2007</a>; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2010).
Ieškovas nagrinėjant bylą teigė, kad prašė kompensacijos dėl servituto nustatymo, tačiau ieškinio reikalavimą formulavo kaip reikalavimą priteisti nuostolius.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atlyginimą dėl servituto nustatymo, aiškinimo ir taikymo
CK 4.111 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.
Servituto santykiai grindžiami bendraisiais civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, proporcingumo principais (CK 1.2 straipsnis), kurie, be kito, reiškia, kad nustatant servitutą turi būti užtikrinta teisinga tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyra; civiliniams teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas, todėl nuosavybės teisės suvaržymas turi būti teisingai atlygintas; viena teisinio santykio šalis, gaudama naudos, turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai.
Kasacinio teismo praktikoje servituto nustatymo bylose išaiškinta, kad civilinių teisinių santykių teisingumo, interesų derinimo, atlygintinumo principai suponuoja servituto atlygintinumo prezumpciją – tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti kompensuojami dėl servituto patirti netekimai. Įgydama naudos viena civilinių santykių šalis turi suteikti ekvivalentinę naudą kitai šaliai, nebent šalių susitarimu būtų nustatyta kitaip. Servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami. Kai viena šalių siekia servituto nustatymo, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu. Procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą logiškai išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Šio reikalavimo turi laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir sąžininga proceso šalis, prašanti nustatyti servitutą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTkvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-419/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-419/2011">3K-3-419/2011</a>; kt.).
Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis ne tik tais atvejais, kai jis nustatytas teismo sprendimu, bet ir tais, kai yra nustatytas administraciniu aktu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NzIvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-472/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-472/2010">3K-3-472/2010</a>; 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTcvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-217/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-217/2011">3K-3-217/2011</a>; 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2015).
Taigi servitutas gali būti neatlygintinis tik išimtiniais atvejais, konstatavus tam konkretų pagrindą (pvz., atitinkamą šalių susitarimą) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2015; kt.).
Servituto nustatymas yra pagrindas tarnaujančiojo daikto savininkui reikalauti atlyginti dėl servituto nustatymo atsiradusius nuostolius (CK 4.129 straipsnis, 6.246 straipsnio 3 dalis). Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta prievolė mokėti kompensaciją (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMTUvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-315/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-315/2007">3K-3-315/2007</a>; 2008 m. spalio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NjgvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-468/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-468/2008">3K-3-468/2008</a>; 2016 m. sausio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MS00NjkvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-61-469/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-61-469/2016">3K-3-61-469/2016</a>).
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ieškovui nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos, viena iš jų – 0,199 ha elektros linijų apsaugos zona, per ieškovui priklausantį žemės sklypą yra nutiesta atsakovei priklausanti 10 kV elektros oro linija Mš L-600, pastatyta 1970 metais, bei 10 kV elektros oro linija Mš L-700, kurios eksploatavimo pradžia – 1977 metai. Atsižvelgiant į pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad ieškovo įsigytas ginčo žemės sklypas įstatymu nustatyto servituto pagrindu yra tarnaujantysis daiktas atsakovės energetikos objekto (viešpataujančiojo daikto), skirto elektros energijai perduoti ir (ar) skirstyti, tinkamam naudojimui užtikrinti (CK 4.111, 4.124 straipsniai), t. y. byloje sprendžiama dėl nuostolių atlyginimo ir kompensacijos priteisimo, kai servitutas nustatytas įstatymu.
Nagrinėjamoje byloje Elektros energetikos įstatymas (2012 m. vasario 7 d. įstatymo redakcija) yra specialioji teisės norma Civilinio kodekso atžvilgiu. Tiek Energetikos įstatymo (2002 m. gegužės 16 d. įstatymo redakcija) 14 straipsnio 3 dalyje, tiek Elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. įstatymo redakcija) 50 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad energetikos objektų eksploatavimui užtikrinti nustatomi servitutai šių objektų ir įrenginių teisės aktuose nustatytų apsaugos zonų ribose. Nekilnojamųjų daiktų savininkai ar jų naudotojai turi leisti energetikos įmonėms patekti prie jiems priklausančių ar jų eksploatuojamų energetikos objektų ir atlikti modernizavimo ar eksploatavimo darbus. Nuostolius, atsiradusius dėl energetikos įmonių veiklos apsaugos zonose, atlygina energetikos įmonė, kuriai nuosavybės teise priklauso apsaugos zonos nekilnojamajame daikte esantis energetikos objektas (Energetikos įstatymo 14 straipsnio 3 dalis, Elektros energetikos įstatymo 50 straipsnio 6 dalis). Toks pats teisinis reglamentavimas įtvirtintas ir bylos nagrinėjimo metu galiojančioje Elektros energetikos įstatymo (2012 m. vasario 7 d. įstatymo redakcija) 75 straipsnio 3 dalyje.
Ginčo žemės sklypui nagrinėjamoje byloje yra nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos – įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ir jame vykdomos konkrečios veiklos, žemės sklype esančių statinių, aplinkos apsaugos ir visuomenės sveikatos saugos poreikių, kurių laikytis privalo laikytis žemės savininkai ir kiti naudotojai (Žemės įstatymo 2 straipsnio 4 punktas (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija), 21 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
1992 m. gegužės 12 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 18–22 punktuose nurodyti veiklos žemės sklypuose, kuriuose yra nustatyta elektros oro linijos apsaugos zona, apribojimai, kurių privalo laikytis žemės sklypų savininkai ar kiti naudotojai, t. y. elektros tinklų įmonių darbuotojams suteikiama teisė elektros oro linijos apsaugos zonoje laisvai vaikščioti, o atliekant eksploatavimo bei remonto darbus – važinėti ir kasti žemę, įspėjus apie tai žemės savininkus ar naudotojus. Nurodytų sąlygų 22 punkte dar pabrėžta, kad visais atvejais žemės ir miško savininkams ir naudotojams turi būti atlyginti padaryti nuostoliai.
Ieškovas ginčo žemės sklypą įsigijo 1997 m. rugpjūčio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, kai pagal 1964 m. CK 96 straipsnio 2 dalį įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymuose nurodyta, savininkas privalėjo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei. Pažymėtina, kad nuosavybės teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio, todėl atsiradus naujoms teisės normoms, reglamentuojančioms ar nustatančioms naujus ar papildomus reikalavimus savininkams, šios teisės normos taikomos neatsižvelgiant į tai, kad naujosios teisės normos įsigaliojo jau egzistuojant anksčiau atsiradusiems nuosavybės teisiniams santykiams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-326/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-326/2006">3K-3-326/2006</a>).
Nors teismai nurodė, kad ieškovo žemės sklypo daliai, kurioje yra elektros įrenginių apsaugos zona, atitinkami sklypo apribojimai ir reikalavimai buvo taikomi dar iki to momento, kai jį įsigijo ieškovas, todėl, įstatymu nustačius servitutą, ieškovo, kaip žemės sklypo savininko, teisių bei pareigų (ribojimų) apimtis, lyginant ją su sklypo įsigijimo metu galiojusiais teisės aktais nustatytais ribojimais elektros apsaugos zonoje, iš esmės nepasikeitė, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog ieškovas, įsigydamas žemės sklypą, turėjo matyti, jog žemės sklypas buvo apsunkintas servitutu, ir turėjo žinoti, jog pagal tuometinį teisinį reglamentavimą nustatytas servitutas nebuvo atlygintinis (buvo galima prašyti atlyginti tik įrodytus tiesioginius nuostolius), negali būti visa lemianti sprendžiant klausimą dėl servituto atlygintinumo. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir teisės aktuose nustačius atlygintinį servitutą po 2004 m. liepos 10 d. įrengtiems elektros energetikos objektams ir įrenginiams eksploatuoti ar naudoti naujiems objektams, iki 2004 m. liepos 10 d. žemės sklypą įsigijusio asmens teisės tampa labiau suvaržytos lyginant su naujai įgyto žemės sklypo savininko teisėmis, o tokiu būdu būtų pažeistas civilinių teisinių santykių subjektų lygiateisiškumo principas (CK 1.2 straipsnio 1dalis), nes žemės sklypų savininkai, iki Energetikos įstatymo nuostatų pakeitimo įsigiję žemės sklypus, apsunkintus servitutu, prarastų teisę reikalauti už jų naudojimą atlyginimo, o kitoks teisės aktų aiškinimas prieštarautų teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principams (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-74/2013).
Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčo servituto metu ir ieškinio pareiškimo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, susijusį su servituto nustatymu, konstatuoja, kad aplinkybė, jog ieškovas įgijo servitutu apsunkintą žemės sklypą iki kitokio (naujo) servituto atlygintinumo teisinio reglamentavimo, nereiškia, kad toks servitutas yra neatlygintinis ir žemės sklypui netaikomas naujas servituto teisinis reglamentavimas. Naujos normos taikomos ir jau galiojantiems servituto teisiniams santykiams (nutarties 28 punktas). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai teisingai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, tačiau netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, spręsdami, kad ginčo servitutas neatlygintinis.
Dėl atlyginimo už servitutą dydžio
Kasatorius skunde kelia klausimą, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai nepriteisė atlyginimo už servitutą. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl ginčo servituto atlyginimo dydžio būtina įvertinti nagrinėjamų santykių specifiką – tai, kad servitutas nustatytas vadovaujantis elektros energetikos įstatymo normomis.
Teisėjų kolegijai pripažinus, kad nagrinėjamoje byloje ginčo servitutas yra nustatytas įstatymu ir yra atlygintinis, bylos dalį dėl servituto atlyginimo dydžio iš naujo nagrinėsiančiam apeliacinės instancijos teismui reikia nustatyti teisingą ginčo servituto atlyginimo dydį.
CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuotoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka; įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad CK 4.129 straipsnio prasme nuostolių atlyginimas reiškia teisingą atlyginimą savininkui dėl patiriamų jo teisių ribojimo, mokamą vienkartine ar periodine kompensacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yMTAvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-210/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-210/2012">3K-3-210/2012</a>; kt.).
Pagrindai atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl servituto nustatymo, yra nuostolių faktas ir jų ryšys su servitutu – tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymu. Nuostoliai dėl servituto nustatymo gali pasireikšti kaip daikto nuvertėjimas nustačius servitutą, asmens išlaidos, padarytos dėl servituto nustatymo, arba būsimos išlaidos, kurias dėl to ateityje būtina daryti. Asmens išlaidos, kaip atlygintini dėl servituto nustatymo nuostoliai, nustatomi taikant CK 4.10 ir 6.249 straipsnius, nes juose reglamentuojama, kaip padaryta žala įvertinama pinigais.
Konkrečius nuostolius tarnaujančiojo daikto savininkas turi įrodyti (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje teismai atmetė reikalavimą priteisti konkrečių nuostolių atlyginimą kaip neįrodytą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu konkretūs nuostoliai neįrodyti, tai teismas turi spręsti dėl kompensacijos principu nustatomų nuostolių atlyginimo priteisimo. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį nuostolių dydį nustato teismas, jeigu šalis nuostolių dydžio tiksliai negali įrodyti. Tai atitinka Europos deliktų teisės nuostatas (žr. Principles of European Tort Law; www.egtl.org). Pagal Europos deliktų teisės principų 2:105 straipsnį teismas gali nustatyti nuostolių dydį, jeigu šalis tikslaus dydžio įrodyti negali arba jeigu tai yra neekonomiška. Padarytų dėl servituto nustatymo nuostolių kompensacija, kaip asmens turtinių interesų gynimo būdas, taikomas tada, kai neįmanoma tiksliai nustatyti tarnaujančiojo daikto savininko nuostolių arba sunku juos nustatyti. Pagrindas mokėti nuostolių kompensaciją dėl servituto nustatymo yra su nuosavybės teisės suvaržymu susiję tarnaujančiojo daikto savininko nuostoliai. Tai turtiniai ar neturtiniai netekimai: galimybės naudotis daikto dalimi netekimas, nepatogumų atsiradimas dėl bendro naudojimosi daiktu ar jo dalimi ir kita, įvertinta pinigais. Jeigu šios aplinkybės įrodytos, tai yra pagrindas teismui konstatuoti, kad tarnaujančiojo daikto savininkui turi būti sumokėta nuostolių kompensacija pagal CK 4.129 straipsnį, jos dydį nustatant pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-69/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-69/2009">3K-3-69/2009</a>).
Teisėjų kolegija, remdamasi pateiktais išaiškinimais, daro išvadą, kad ieškovas turi teisę į nuostolių atlyginimą ir kompensaciją pagal CK 4.129 straipsnį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nepriteisdami ieškovui atlyginimo už servitutą, nepakankamai įvertino visas servituto nustatymo aplinkybes ir pasekmes, viešpataujančiojo daikto savininkui tenkančius netekimus ir suvaržymus, todėl netinkamai taikė CK 4.129, 6.249 straipsnius.
Viena iš nuostolių rūšių gali būti turto vertės sumažėjimas. To priežastis yra savininko teisių naudotis daiktu varžymas. Nuostoliai (turto vertės netekimas) gali būti įrodinėjami buvusio iki servituto ir po servituto nustatymo turto vertės palyginimu. Turto nuvertėjimo faktą ir dydį privalo įrodyti asmuo, kuris šiomis aplinkybėmis remiasi (CPK 178 straipsnis).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nepripažino ginčo sklypo vertinimo ekspertizės metu nustatyto daikto nuvertėjimo kaip pagrindo priteisti ieškovo prašomą kompensaciją, motyvuodamas tuo, kad ieškovas įsigijo žemės sklypą, kuris buvo įvertintas jau atsižvelgiant į jo naudojimo apribojimus, o ekspertizės akte žemės sklypo vertės skirtumas buvo nustatytas ne dėl paties servituto nustatymo, o dėl esamų apribojimų esant oro elektros tinklų apsaugos juostoms, kurie teisės aktais buvo nustatyti dar iki sklypo įsigijimo. Pažymėtina, kad turto vertintojo išvada ar ekspertizės aktas yra vienas iš įrodymų, sprendžiant klausimą dėl kompensacijos dydžio (CPK 185 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2007). Aplinkybė, kad tarnaujančiojo daikto savininkas neįrodė dėl turto nuvertėjimo atsiradusių nuostolių konkretaus dydžio, nesudaro pagrindo jam iš viso nepriteisti kompensacijos. Kompensacija yra tarnaujančiojo daikto savininko interesų gynybai nustatytas teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-69/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-69/2009">3K-3-69/2009</a>).
Teise reikalauti įstatyme nustatytos kompensacijos už servituto nustatymu atsiradusius nuosavybės teisės suvaržymus ieškovas pasinaudojo, kreipdamasis su ieškiniu šioje byloje. Kaip ieškinio pagrindą jis nurodė tai, kad dėl nustatyto servituto jis patiria nuostolių, nes negali savo nuožiūra naudotis jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu (pvz., dėl atsakovei priklausančių 19 elektros perdavimo linijos stulpų ir elektros pastotės negali užsiimti žemės ūkio veikla, atsakovės darbuotojai ne kartą sunaikino ten pasėtas žemės ūkio kultūras, atlikdamas žemės ūkio darbus, ieškovas turi apvažiuoti kiekvieną stulpą ar pastotę). Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas pagal faktines bylos aplinkybes nustatė, kad ieškovas nėra ūkininkas, nuo 2007 m. ginčo žemės sklypo nedirba, reikalaujamą priteisti kompensaciją vertina kaip galimai patiriamus nuostolius, tačiau nepateikė įrodymų, kaip tie nuostoliai turėtų būti kompensuojami.
Minėta, kad kompensacijos dydžio nustatymas priklauso teismo diskrecijai, t. y. teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nustato, kokia suma turi būti kompensuojamas savininko teisių suvaržymas. Be to, remiantis CK 4.129 straipsniu, be nuostolių atlyginimo, įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu tarnaujančiojo daikto savininkui gali būti nustatyta vienkartinė ar periodinė kompensacija, mokėtina viešpataujančiojo daikto savininko.
Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, nurodo, kad, nustatant kompensacijos dydį, būtina įvertinti abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų interesus bei teisingą jų derinimą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, nustatydamas dėl servituto nustatymo skiriamos kompensacijos dydį, vadovaujasi jam suteikta nuožiūros teise, remiasi konkrečiomis bylos aplinkybėmis, teismų praktika. Teismai atsižvelgia į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes. Teisės aktuose reglamentuojama nuostolių dėl konkretaus servituto nustatymo apskaičiavimo metodika gali būti reikšminga nustatant kompensacijos dydį, tačiau jį nustato teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-86/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2009 m. vasario 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02OS8yMDA5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-69/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-69/2009">3K-3-69/2009</a>).
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 22 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 29 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalis, kuriomis buvo atmestas ieškovo reikalavimas priteisti kompensaciją už naudojimąsi jam nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, ir šią bylos dalį perdavė iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kolegijos nutartyje išdėstytas šioje nutartyje aptartas servituto atlygintinumo teisinis reglamentavimas ir nurodyta teismui svarstyti reikalavimą priteisti kompensaciją servituto atlygintinumo pagrindu. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą (CPK 362 straipsnio 2 dalis), tačiau bylos dalį iš naujo nagrinėję teismai, pažeisdami civilinio proceso normas, nesilaikė minėtoje kasacinio teismo nutartyje išdėstytų teisės aktų išaiškinimų ir, nagrinėdami bylą iš naujo, neįvykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 22 d. nutartyje pateiktų nurodymų. Taigi apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas klausimą dėl servituto atlyginimo dydžio nustatymo, turi pareigą atsižvelgti į tiek ankstesnėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 22 d. nutartyje, tiek ir į šioje nutartyje išdėstytus išaiškinimus dėl servituto atlygintinumo principo taikymo ginčo santykiams.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad tinkamam teisės normų taikymui ir ieškovui priteistinos kompensacijos dydžiui apskaičiuoti būtina pagal aptartus išaiškinimus nustatyti papildomas aplinkybes dėl žemės sklypo nuvertėjimo ir tiesiogiai patiriamų nuostolių, todėl skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas dėl servituto atlyginimo dydžio nustatymo grąžintinas apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 20 d. nutartį ir klausimą dėl servituto atlyginimo dydžio nustatymo perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Dalia Vasarienė
Vincas Verseckas
