Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atlygintinų paslaugų sutarties formą ir sąlygas, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-55-421/2017

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-04225-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.20.4.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virgilijaus Grabinsko, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jaukus būstas“ kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Jaukus būstas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Doctor Invest“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atlygintinų paslaugų sutarties formą ir sąlygas, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė teismo prašė priteisti iš atsakovės 977,47 Eur skolos, 8,30 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad nuo 2010 metų įvairioms įmonėms (UAB „Kaunasta“, UAB „Litasta“), susijusioms su atsakove, teikė tarpininkavimo paslaugas. Jos teigimu, šalys 2014 metais sudarė žodinę tarpininkavimo paslaugų sutartį, pagal kurią turėjo būti parduodamas nekilnojamasis turtas – kotedžas (duomenys neskelbtini). Vykdydama šią sutartį ieškovė, skelbdama informaciją interneto svetainėse ir naudodama savo turimą duomenų bazę, surado pirkėją, dalyvavo klientui tariantis dėl pirkimo, derantis dėl kainos, skatino greitesnį pardavimą, teikė informaciją bankams, rūpinosi turto vertinimu, jį apmokėjo, derino preliminariosios sutarties pasirašymą. Pardavusi minėtą turtą, ieškovė išrašė atsakovei 977,47 Eur sąskaitą už tarpininkavimą. Šalys 2014 m. lapkričio 30 d. pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, tačiau atsakovė už suteiktas paslaugas iki šiol nėra atsiskaičiusi.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas, įvertinęs bylos įrodymus, taip pat ieškovės kitoms įmonėms teiktas tarpininkavimo paslaugas, padarė išvadą, kad aplinkybės, jog kelios įmonės (UAB „Doctor Invest“, UAB „Kaunasta“, UAB „Litasta“) yra ar buvo įregistruotos ir veikė toje pačioje buveinėje, kad tie patys asmenys yra vienos ir kitos bendrovės darbuotojai, ir tai, kad UAB „Doctor Invest“ buvo kitų dviejų bendrovių UAB „Kaunasta“ ir UAB „Litasta“ akcininkė, nesudaro pagrindo spręsti, kad UAB „Makota Real Estate“ (buvęs ieškovės pavadinimas) ir UAB „Kaunasta“ 2010 m. rugpjūčio 2 d. sudaryta tarpininkavimo sutartis, galiojusi iki 2011 m. rugpjūčio 2 d., galėjo sukurti teises ir pareigas atsakovei.

Teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovė, įrodinėdama, jog su atsakove buvo susitarta dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo, neįrodė esminių tokio susitarimo sąlygų, t. y. kokios paslaugos ir kokiais terminais turėjo būti atliktos, koks apmokėjimas sutartas, kada tas apmokėjimas turėjo būti atliktas. Teismo vertinimu, nei bylos įrodymai, nei abiejų šalių direktorių duoti paaiškinimai nepatvirtina, kad tarpininkavimo paslaugų sutartis šalių tikrai buvo sudaryta. Teismas sprendė, kad, atsakovei nepripažįstant ginčo susitarimo egzistavimo, ieškovė neįrodė priešingai, t. y. kad šalys žodžiu buvo sutarusios dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo, o aplinkybė, jog ankstesnės sąskaitos už tarpininkavimą buvo apmokėtos 35 kartus, nesudarė pagrindo tikėtis, kad bus apmokėta ir 36 kartą.

Teismo nuomone, ieškovė veikė savo rizika, neturėdama konkretaus, aiškaus susitarimo su atsakove, todėl, nesant šalių susitarimo, neatsiranda prievolė jį vykdyti. Be to, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ji už atsakovę apmokėjo kokias nors sąskaitas ar perkamo turto įvertinimą, o jeigu toks mokėjimas ir buvo atliktas, tai jis buvo atliktas nekilnojamojo turto pirkėjo, o ne atsakovės naudai.

Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2016 m. liepos 14 d. nutartimi paliko Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 24 d. sprendimą nepakeistą.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.171 straipsnio 1 dalimi, 1.72 straipsnio 1 dalimi, 1.73, 1.74 straipsniais, nurodė, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai; sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu.

Įvertinęs atlygintinų paslaugų teikimą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.716 straipsnio 1 dalį, 6.720 straipsnio 1 dalį), teismas nurodė, kad minėtos normos įsakmiai nenustato paslaugų sutarties formos, todėl ši sutartis gali būti sudaryta tiek rašytine, tiek žodine forma. Teismas nustatė, kad tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovei nuosavybes teise priklausęs nekilnojamasis turtas buvo parduotas pirkėjui A. K., tačiau kyla ginčas dėl aplinkybės, ar tarp šalių buvo sudaryta žodinė tarpininkavimo paslaugų sutartis, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo surasti atsakovės nekilnojamojo turto pirkėją, o atsakovė – atsiskaityti su ieškove už suteiktas paslaugas.

Teismas, įvertinęs tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, šalių paaiškinimus, byloje esančius įrodymus, sprendė, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad šalys buvo susitarusios dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo.

Įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo kitoms įmonėms, taip pat į bylą pateiktus įrodymus, teismas padarė išvadą, kad ieškovė paslaugas daugiausiai yra teikusi ne atsakovei, o UAB „Litasta“, šiai įmonei ieškovė PVM sąskaitas faktūras išrašė pagal rašytines tarpininkavimo paslaugų sutartis. Todėl teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad tarp šalių buvo susiklostę ilgalaikiai tarpininkavimo paslaugų santykiai. Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad UAB „Litasta“ priklauso tai pačiai įmonių grupei kaip ir atsakovė, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, jog ginčo atveju šalis galėjo sieti tokie patys teisiniai santykiai, iš kurių atsakovei galėjo kilti tam tikros teisės ir pareigos.

Teismas pažymėjo, kad ginčo atveju taip pat svarbu nustatyti ir tinkamai įvertinti, kokius veiksmus ieškovė atliko atsakovės naudai, koks šių veiksmų sąsajumas su ieškovės įrodinėjama paslaugų teikimo sutartimi – tarpininkauti parduodant atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą. Įvertinęs teismo posėdžio metu ieškovės duotus paaiškinimus apie neva atsakovei suteiktas paslaugas, aplinkybę, kad ieškovė byloje nėra pateikusi nei sąskaitų už skelbimų į interneto svetaines įdėjimą, nei jokių nekilnojamojo turto apžiūros aktų ar kitų įrodymų, kurie patvirtintų, kad tiek ieškovė, tiek ir atsakovė savo elgesiu, bendra valia siekė sukurti tarpusavio santykius, teismas padarė išvadą, kad ieškovės nurodytos aplinkybės dėl suteiktų paslaugų apimties vertintinos prieštaringai, ji nepateikė neginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų galimai atsakovei suteiktų paslaugų apimtį (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Teismo vertinimu, ieškovės nurodyti atlikti veiksmai (informacijos skelbimas internete, susisiekimas su pirkėju, pirminių derybų vedimas, nekilnojamojo turto aprodymas, turto vertinimo organizavimas, preliminariosios sutarties pasirašymo derinimas, bendradarbiavimas su atsakovės darbuotoju), labiau tikėtina, buvo atlikti pirkėjo A. K. naudai, bet ne atsakovės.

Įvertinęs ieškovės 2014 m. lapkričio 27 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, šalių 2014 m. lapkričio 30 d. sudarytą tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, atsakovės 2015 m. kovo 2 d. pretenziją ieškovei ir 2015 m. kovo 2 d. debetinę PVM sąskaitą faktūrą, aplinkybę, kad atsakovė nesutiko su ieškovės išrašyta sąskaita, teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog atliko nurodytas paslaugas atsakovės naudai ir dėl šių paslaugų atlikimo buvo suderinta abiejų šalių valia.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai, spręsdami šalių ginčą, iš esmės rėmėsi įrodymų tikėtinumo ir pakankamumo taisykle civiliniame procese. Tačiau aiškindami ir pritaikydami šią taisyklę nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004; 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05OC8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-98/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-98/2008">3K-3-98/2008</a>; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xODcvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-187/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-187/2008">3K-3-187/2008</a>; 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDQvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-304/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-304/2008">3K-3-304/2008</a>; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMzUvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-335/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-335/2009">3K-3-335/2009</a>; 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 588/2009; kt.), nes iš ieškovo reikalavo pašalinti bet kokias abejones, o į bylą pateiktus įrodymus vertino netinkamai arba dėl jų apskritai nepasisakė. Nors teismai ir pripažino, kad atlygintinų paslaugų sutartis, remiantis CK 6.716 straipsniu, neprivalo būti sudaroma rašytine forma, tačiau taip pat laikė, kad nesant raštiško šalių valios patvirtinimo iš esmės kiti įrodymai neturi reikšmės.

Vertindami byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus, teismai pažeidė CPK 176 ir 185 straipsniuose įtvirtintas įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisykles. Byloje esančių įrodymų visuma, priešingai negu sprendė teismai, leidžia manyti, kad šalys buvo sudariusios žodinę tarpininkavimo paslaugų sutartį, t. y. atsakovė užsakė ieškovei parduoti nekilnojamąjį turtą: pagal susiklosčiusią verslo praktiką visais atvejais būtent atsakovės grupės įmonės, o ne pirkėjai užsakydavo ieškovės teikiamas paslaugas; kaip liudytojas apklaustas pirkėjas A. K. aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtino, kas jis ieškovės paslaugų nebuvo užsakęs; sąskaita už suteiktas tarpininkavimo paslaugas buvo priimta ir įtraukta į atsakovės apskaitą; atsakovė pasirašė 2014 m. lapkričio 30 d. skolų suderinimo aktą, taip pripažindama minėtą sąskaitą; pateiktas susirašinėjimas su banko darbuotoja patvirtina, kad ieškovė veikė ne pirkėjo, o atsakovės naudai ir interesais; ieškovės direktorius teismo posėdyje patvirtino, kad su fiziniais asmenimis, kaip klientais, įmonė nedirba; susijusios įmonės direktorė paliudijo, kad parduodant nekilnojamąjį turtą buvo samdoma ieškovė; reklamos skelbimas patvirtina, kad nekilnojamąjį turtą pardavinėjo ieškovė.

Paskirstydami įrodinėjimo pareigą teismai pažeidė CPK 178 straipsnio nuostatas, nes tinkamai neįvertino atsakovės nurodytos pozicijos byloje ir jos sukeltų abejonių: nesutikimą su skola atsakovė pateikė tik po to, kai gavo ieškovės pretenziją; atsakovė yra profesionalus verslo subjektas, užsiimantis nekilnojamojo turto plėtros projektais, todėl privalėjo elgtis apdairiai ir sąžiningai, taigi mažai tikėtina, kad skolų suderinimo aktas galėjo būti pasirašytas per klaidą (atsakovės finansininkei už šią menamą klaidą nebuvo skirta jokia drausminė nuobauda); atsakovės įmonių grupės vykdoma verslo praktika patvirtina, kad ieškovės paslaugos dažniausiai buvo užsakomos žodžiu; atsakovės direktorius patvirtino, kad santykiai su ieškove buvo ilgamečiai, draugiški, grįsti abipusiu pasitikėjimu; tarpininkavimo paslaugų rezultatas buvo pasiektas – nekilnojamasis turtas buvo parduotas.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo palikti apeliacinės instancijos teismo nutartį nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodomų proceso teisės normų pažeidimo, byloje esančius įrodymus, jų visetą įvertino tinkamai ir padarė teisiškai pagrįstą išvadą, kad šalys nebuvo sudariusios žodinės tarpininkavimo paslaugų sutarties, o ieškovė neįrodė esant priešingai.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl atlygintinų paslaugų teikimo sutarties

CK 1.63 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. Pagal šio straipsnio 6 dalį dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia. Remiantis CK 1.64 straipsnio 1, 2 dalimis, sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma; asmens valia gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes.

Pagal CK 1.71 straipsnio 1 dalį, sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai).

CK 6.154 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Pagal CK 6.159 straipsnį, sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma. Sutarties formą reglamentuojančio CK 6.192 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sutarties formai yra taikomos šio kodekso 1.71–1.77 straipsnių taisyklės, reglamentuojančios sandorių formą.

Kasacinio teismo praktikoje, formuojamoje šios kategorijos bylose, išaiškinta, kad sutarčiai sudaryti pakanka šalių valios sukurti tarpusavio santykius, todėl paprastai laikoma, kad suderinta šalių valios išraiška yra pakankamas pagrindas sutartiniams santykiams atsirasti, ir nesuteikiama lemiamos reikšmės valios išraiškos formai. Sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį. Įstatyme nustatyta, kad sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta ar notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Privaloma rašytinė sandorio forma (paprasta ar notarinė) irgi nustatyta įstatyme (CK 1.73, 1.74 straipsniai), o sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODEtNjg2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-281-686/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-281-686/2016">3K-3-281-686/2016</a> 11 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju kasatorė byloje įrodinėja, kad šalys buvo sudariusios žodinę tarpininkavimo paslaugų teikimo sutartį dėl atsakovei priklausančio nekilnojamojo turto pardavimo, ši sutartis buvo įvykdyta – turtas parduotas kasatorės surastam pirkėjui, todėl atsakovė privalo atsiskaityti už suteiktas tarpininkavimo paslaugas. Atsakovė teigia, jog tarp šalių nebuvo jokių sutartinių santykių.

CK 6.716 straipsnis, reglamentuojantis paslaugų sutarties sampratą, nustato, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Civilinio kodekso XXXV skyrius, reglamentuojantis atlygintinų paslaugų teikimą, įsakmiai nenustato paslaugų sutarties formos, todėl ši sutartis gali būti sudaryta tiek rašytine, tiek žodine forma. Toks aiškinimas atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus dėl atlygintinų paslaugų teikimo sutarties formos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-233-421/2016 43 punktą; 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODEtNjg2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-281-686/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-281-686/2016">3K-3-281-686/2016</a> 13 punktą; 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-483-684/2016 24 punktą; kt.).

Kasacinis teismas yra suformavęs išsamią sutarčių aiškinimo taisyklių, įtvirtintų CK 6.193 straipsnyje, praktiką, kai aiškinamos sutartys, sudarytos rašytine forma. Tačiau ne mažiau aktualus yra ir žodžiu sudarytų sutarčių aiškinimas, kurį sunkina tai, kad nėra galimybės vadovautis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODEtNjg2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-281-686/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-281-686/2016">3K-3-281-686/2016</a> 14 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę nagrinėjant bylą nustatytas faktines aplinkybes ir byloje esančius įrodymus, sprendė, kad šie įrodymai nepatvirtina, jog šalys susitarė dėl tarpininkavimo parduodant atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą.

Kasatorė, nesutikdama su šia teismų išvada, teigia, kad teismai netinkamai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir netinkamai vertino jų visumą. Teisėjų kolegija sutinka su šiais kasacinio skundo argumentais.

Kasacinis teismas savo nuosekliai formuojamoje praktikoje dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo yra nurodęs, kad įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017 47 punktą; 2016 m. birželio 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yODEtNjg2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-281-686/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-281-686/2016">3K-3-281-686/2016</a> 17 punktą; 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486-687/2015; kt.).

Šiuo atveju svarbu nustatyti ir tinkamai įvertinti, kokius veiksmus atliko kasatorė atsakovės naudai, koks šių veiksmų sąsajumas su kasatorės įrodinėjama paslaugų teikimo sutartimi – tarpininkauti parduodant atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, taip pat svarbūs yra šalių veiksmai tiek iki įrodinėjamos sutarties sudarymo, tiek po to, ir šalių bendradarbiavimas bei vykdoma verslo praktika.

Byloje nustatyta (tą konstatavo ir bylą nagrinėję teismai), kad UAB „Makota Real Estate“ ir UAB „Kaunasta“ 2010 m. rugpjūčio 2 d. sudarė tarpininkavimo paslaugų sutartį, ji galiojo iki 2011 m. rugpjūčio 2 d. Kasatorė po minėtos sutarties galiojimo pabaigos ir iki šioje byloje įrodinėjamos tarpininkavimo sutarties sudarymo tarpininkavimo paslaugas teikė UAB „Kaunasta“, UAB „Litasta“ ir atsakovei. Šios trys įmonės yra susijusios. Kasatorė atsakovei yra išrašiusi šias PVM sąskaitas faktūras: 2013 m. vasario 4 d. Nr. MRE0112 ir 2014 m. kovo 6 d. Nr. MRE154 – už tarpininkavimo paslaugas; 2013 m. vasario 15 d. Nr. MRE0115 – už nekilnojamojo turto reklamą. Dėl šių sąskaitų apmokėjimo ir suteiktų tarpininkavimo paslaugų ginčo byloje nėra. Byloje nėra pateikta rašytinės tarpininkavimo sutarties, kurios pagrindu šios sąskaitos atsakovės buvo apmokamos. Atsakovė byloje taip pat nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad minėtos sąskaitos buvo apmokamos pagal kitokius šalių sudarytus konkrečius susitarimus. Taigi kasatorę ir atsakovę iki šioje byloje įrodinėjamos tarpininkavimo sutarties sudarymo siejo ilgalaikiai bendradarbiavimo, tarp jų ir tarpininkavimo, santykiai. Atsakovė šios aplinkybės neginčija.

Bylą nagrinėję teismai taip pat nustatė, kad kasatorė interneto svetainėje buvo įdėjusi skelbimą apie parduodamą atsakovės nekilnojamąjį turtą. Atsakovė šios aplinkybės taip pat neginčija. Be to, kasatorė tvarkė minėto turto pardavimo reikalus, turėjo jo planą, dėl turto pardavimo susirašinėjo tiek su banko atstovais, tiek su M. T., tuomečiu UAB „Litasta“ direktoriumi, tiek su potencialiu buto pirkėju A. K.. A. K. skelbimą apie parduodamą turtą pamatė interneto svetainėje, jis su kasatore nebuvo sudaręs tarpininkavimo sutarties. Atsakovei priklausantis nekilnojamasis turtas buvo parduotas būtent A. K..

Preliminarioji turto pirkimo–pardavimo sutartis su pirkėju buvo sudaryta 2014 m. kovo 20 d., o notarinė – 2014 m. lapkričio 5 d. Kasatorė 2014 m. lapkričio 27 d. išrašė atsakovei 977,47 Eur PVM sąskaitą faktūrą Nr. MRE170 dėl tarpininkavimo paslaugų parduodant šį nekilnojamąjį turtą apmokėjimo. Vien ta aplinkybė, kad nurodoma sąskaita buvo išrašyta ne po preliminariosios, o po notarinės sutarties sudarymo, priešingai negu sprendė bylą nagrinėję teismai, nei paneigia, nei patvirtina šalis siejusių tarpininkavimo paslaugų (ne)egzistavimo faktą. Byloje esantys duomenys dėl ankstesnių tarpininkavimo paslaugų teikimo susijusioms įmonėms, t. y. tiek atsakovei, tiek UAB „Litasta“, patvirtina, kad sąskaitos už tarpininkavimo paslaugas paprastai buvo išrašomos sudarius notarinę pirkimo–pardavimo sutartį arba prieš pat tokią sutartį sudarant. Taigi minėta aplinkybė dėl ginčo sąskaitos išrašymo datos, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės atitinka šalių verslo praktiką ir vien ji nepaneigia, kad žodinio susitarimo dėl tarpininkavimo nebuvo.

Šalys 2014 m. lapkričio 30 d. pasirašė tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą, juo buvo suderintas atsiskaitymas taip pat ir pagal ginčo 2014 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MRE170, kuri buvo įtraukta į atsakovės buhalterinę apskaitą. Nors tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktą pasirašė ne šalių vadovai, o kasatorės finansininkė ir atsakovės vyriausioji buhalterė, vien ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nepaneigia žodinio susitarimo dėl tarpininkavimo egzistavimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2014 m. lapkričio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. MRE170 atsakovė ginčyti pradėjo 2015 m. kovo 2 d. raštu – atsakymu dėl pretenzijos. Šis raštas kasatorei buvo išsiųstas tik 2015 m. kovo 6 d., bet jai įteiktas nebuvo. Tuo tarpu kasatorė su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, prašydama iš atsakovės išieškoti užmokestį už tarpininkavimo paslaugas, į teismą kreipėsi 2015 m. kovo 4 d., o teismo įsakymas buvo išduotas 2015 m. kovo 5 d. Taigi atsakovė iki kasatorės kreipimosi į teismą dienos nurodytos sąskaitos iš esmės neginčijo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, yra pakankamas pagrindas konstatuoti, jog šalys buvo susitarusios dėl tarpininkavimo parduodant atsakovei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, t. y. buvo sudariusios paslaugų sutartį (CK 6.716 straipsnis). Dėl šių aplinkybių yra nepagrįsta bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad minėti įrodymai nepatvirtina, jog tarp ginčo šalių žodinio susitarimo pagrindu egzistavo sutartiniai atlygintinų paslaugų teikimo santykiai.

Konstatavus, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta žodinė paslaugų teikimo sutartis, kuri yra atlygintina, kasatorė įgijo teisę reikalauti atlyginimo už suteiktas paslaugas. Kasatorė byloje nurodė, kad šalys sutarė mokėti paslaugų teikėjai 3 procentų nuo turto pardavimo kainos dydžio atlyginimą. Bylos duomenys dėl ankstesnių paslaugų teikimo šią aplinkybę iš esmės patvirtina. Už šioje byloje įrodytas tarpininkavimo paslaugas kasatorė prašė atsakovės sumokėti 2,1 procento nuo turto pardavimo kainos tarpininkavimo mokestį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad konstatavus, jog tarp ginčo šalių buvo sudaryta tarpininkavimo sutartis, o ieškinys pareikštas dėl mokėjimo už suteiktas paslaugas, ir teismams atmetus ieškinį tuo pagrindu, kad tarp ginčo šalių nebuvo susiklostę sutartiniai santykiai, ieškinys pareikštu pagrindu, t. y. dėl tarpininkavimo paslaugų kainos ir jos dydžio pagrįstumo, nebuvo nagrinėtas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl netinkamo materialiosios ir proceso teisės normų taikymo naikintina ir byla perduotina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 22 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 6,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šių ir kitų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti teismui, išnagrinėsiančiam bylą iš esmės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Antanas Simniškis

Donatas Šernas