Civilinė byla Nr. 3K-3-435/2011
Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS
Procesinio sprendimo kategorija 30.4.1
(S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Virgilijaus Grabinsko,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. J., A. P. (A. P.), E. R. ir Z. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų R. J., G. J. Misevičienės (procesinių teisių perėmėja – Z. S.), A. P. ir E. R. ieškinį atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai, Panevėžio apskrities viršininko administracijai (procesinių teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos), Vytautui A. K. (procesinių teisių perėmėjas – A. P. K.) ir S. J. dėl apskrities viršininko administracijos sprendimo ir sandorio panaikinimo, restitucijos taikymo bei įpareigojimo atkurti nuosavybės teises natūra.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą į miesto teritorijai priskirtą žemę, aiškinimo ir taikymo, taip pat pretendentų, norinčių susigrąžinti žemę natūrą, ir pretendentų, norinčių susigrąžinti žemę ekvivalentine natūra, į tą patį žemės sklypą interesų aiškinimo klausimai.
Ieškovai prašė teismo: 1) panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimą; 2) pripažinti negaliojančia V. A. K. ir S. J. 2007 m. spalio 26 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, taikyti restituciją, grąžinant šį sklypą valstybei; 3) įpareigoti Panevėžio miesto savivaldybę ir Panevėžio apskrities viršininko administraciją atkurti natūra buvusio savininko L. J. nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą.
Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad buvusio savininko P. K. iki nacionalizacijos turėtos žemės dalis (6 ha) pateko į Panevėžio miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją. Panevėžio apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu atsakovui V. A. K. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančią buvusio savininko P. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą 2 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,0840 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), o už 1,9160 ha žemės atlyginant pinigais. 2007 m. spalio 26 d. atsakovas V. A. K. nurodytą žemės sklypą pardavė atsakovui S. J. Šis žemės sklypas iki nacionalizacijos priklausė L. J. Ieškovai yra L. J., D. sūnaus, trijų vaikų įpėdiniai, siekiantys užbaigti pretendentų nuosavybės teisių atkūrimo į žemę procedūrą. Ieškovai mano, kad Panevėžio apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas pažeidžiant tuo metu galiojusį Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 5 straipsnio 1, 2, 3, 6 dalis, 16 straipsnį, taip pat juos atitinkančias Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Tvarka) nuostatas. Prašymai atkurti nuosavybės teises į L. J. iki nacionalizacijos valdytą žemę paduoti 1991 m. gruodžio 30 d. Dėl to, ieškovų teigimu, ta žemė ar jos dalis negalėjo būti priskiriama laisvos valstybinės žemės fondui ir perduota atsakovui V. A. K. Ieškovai įsitikinę, kad nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypą turėtų būti atkuriamos jiems, kaip buvusio savininko L. J., D. sūnaus, vaikų teisių perėmėjams, ir grąžinamos natūra, nes L. J. turėtoje žemėje nuosavybės teisės neatkurtos jokia įstatymų nustatyta forma.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Panevėžio apygardos teismas 2009 m. sausio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu atkuriant nuosavybės teises į P. K. iki nacionalizacijos turėtą žemę laikytasi teisės aktų reikalavimų. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą (redakcija galiojo iki 2001 m. balandžio 2 d.) visa miesto teritorijoje esanti žemė buvo priskirta valstybės išperkamai žemei ir piliečiams natūra negrąžinama. Iki ginčijamo sprendimo priėmimo ginčo žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei, todėl pagal Tvarkos 37 punkte nustatytą eiliškumą perduotas atsakovui V. A. K. Tik 2002 m. balandžio 19 d. pasikeitus teisiniam reglamentavimui, nustatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje. Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. birželio 18 d. sprendimais L. J., G. J. M., E. P. turėtos žemės vietoje perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypai (duomenys neskelbtini). Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimu atsakovui V. A. K. žemės sklypas perduotas neatlygintinai nuosavybėn po to, kai ieškovams jau buvo suteikti nauji žemės sklypai. Teismas sprendė, kad atsakovui V. A. K. naujas žemės sklypas perduotas nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, nes įstatymuose nebuvo nustatyta galimybių atkurti nuosavybę natūra turėtoje vietoje, Tai, kad po to, kai atsakovui V. A. K. ginčo žemės sklypas perduotas neatlygintinai nuosavybėn, pasikeitė Atkūrimo įstatymo redakcija, kuri suteikė galimybę atkurti nuosavybės teises į visą iki nacionalizacijos valdytą ir esantį neužstatytą žemės sklypą, nesuteikia ieškovams pagrindo ginčyti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimo. Teismas pabrėžė, kad ieškovams palanki aptariamo įstatymo redakcija negalioja atgaline tvarka ir negali būti taikoma, nes tada turėtų būti peržiūrimi jau priimti sprendimai nuosavybės teisių atkūrimo klausimais ir nacionalizuotos žemės grąžinimo natūra procesas prasidėtų iš naujo. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovai praleido Atkūrimo įstatymo 19 straipsnyje nustatytą trisdešimties dienų terminą Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimui ginčyti, nes jis įregistruotas viešajame registre.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. sausio 24 d. nutartimi atmetė ieškovo R. J. apeliacinį skundą ir Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir argumentais. Papildomai apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad dar iki ginčijamo viršininko administracijos sprendimo – L. J., G. J. M. ir E. P. atkurtos nuosavybės teisės perdavus nuosavybėn naujus žemės sklypus Panevėžio mieste. Dėl to po šių sprendimų priėmimo buvusio savininko L. J., D. sūnaus, Panevėžio mieste turėta žemė pateko į laisvos žemės fondą. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad P. K. iki nacionalizacijos turėtos žemės dalis pateko į Panevėžio miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją, todėl, kaip ir L. J. įpėdiniams, P. K. įpėdiniams nuosavybės teisės natūra į miesto teritorijoje buvusią žemę toje pačioje vietoje negalėjo būti atkuriamos. Apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliacinio skundo argumentą kad ieškinio pateikimo metu P. K. turėtoje žemėje buvo 8,5 ha laisvos, neužstatytos ir grąžintinos natūra žemės. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo bylose Nr. 822 ir 89R esantys duomenys apie buvusio savininko turėtos žemės ribas patvirtina, kad šios ribos nepatenka į tuo metu buvusią laisvą žemę. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties terminu, nes padarė išvadą, kad to daryti nėra poreikio, nes ieškinys atmestas kitais pagrindais.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 24 d. nutartį, Panevėžio apygardos teismo 2009 m. sausio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į L. J., D. turėtą žemę. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nuosavybės teisės į žemę L. J. įpėdiniams negalėjo būti atkuriamos natūra, nes, atkūrus pretendentams nuosavybės teises, perduodant naujus žemės sklypus Panevėžio mieste, buvusio savininko L. J. Panevėžio mieste turėta žemė pateko į laisvos žemės fondą. Tokia teismo išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje I. P. J. (teisių perėmėjas – R. J.) ir kt. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-593/2005, pateiktam išaiškinimui.
Pirmosios instancijos teismas ginčą išsprendė nevisapusiškai, nes pasisakė ne dėl visų reikalavimų, netyrė visų įrodymų, todėl pažeidė CPK 260, 263, 265 straipsnius. Teismas nevertino aplinkybės, kad nuo 1991 m. gruodžio 30 d. su ieškovais dėl ginčo žemės sklypo Panevėžyje, Kniaudiškių g. 4A, neatsiskaityta jokiais Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais. Teismas nevertino šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų.
Bylą nagrinėję teismai nevertino įrodymų, kad su kasatoriais neatsiskaityta Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nustatyta tvarka ir kad jiems nuosavybės teisės atkurtos tik į dalį žemės sklypų. Už valstybės išperkamą žemę su kasatoriais atsiskaityta netinkamai.
Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl aplinkybės, kurią kasatoriai ginčijo ieškiniu, t. y. kad nustatyta tvarka jiems nuosavybės teisės atkurtos tik į dalį žemės sklypų, esančių Panevėžio miesto teritorijoje. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatoriaus pagal tuo metu galiojusią įstatymo redakciją jau buvo suteikti nauji žemės sklypai, todėl atsakovui V. A. K. naujas žemės sklypas perduotas nepažeidus teisės aktų.
Dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. A. K. Pirmosios instancijos teismas nebuvo aktyvus įrodinėjimo procese, pasisakė dėl aplinkybių, kad atsakovui V. A. K. naujas žemės sklypas perduotas nepažeidus tuo metu galiojusių teisės aktų, nors byloje nepakako įrodymų tokiai aplinkybei pagrįsti. Tai patvirtina faktas, kad Lietuvos apeliacinis teismas pareikalavo papildomų įrodymų, juos priėmė 2011 m. sausio 10 d. teismo posėdžio metu ir jais rėmėsi.
Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai sprendė, kad Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimas suteikti V. A. K. sklypą neprieštaravo tuo metu galiojusiems teisės aktams. Kasatoriai mano, kad šis administracinis aktas prieštaravo tuo metu galiojusio 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 6 punktui, Tvarkos 82 punktui, nes pagal nurodytus teisės aktus už valstybės išperkamą žemę miestams priskirtose teritorijose nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. iki 1995 m. birželio 1 d. galėjo būti kompensuojama tik pinigais.
Kasatoriai teigia, kad V. A. K. nepagrįstai suteiktas naujas žemės sklypas Panevėžio mieste už valstybės išperkamą žemės sklypą, nes pagal nuo 1997 m. liepos 1 d. galiojusio Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 8 dalies 6 punktą miestų teritorijoms priskirta žemė turėjo būti išperkama tik pinigais.
Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl pirmojo ir antrojo ieškinio reikalavimų, vadovavosi naujai pateiktais įrodymais, dėl jų pasisakė, todėl pažeidė proceso pirmosios instancijos teisme principus ir proceso dalyvių teisę į apeliaciją dėl pirmosios instancijos teismo baigiamojo akto.
Apeliacinės instancijos netinkamai įvertino naujai jam atsakovų pateiktus įrodymus. Nauji įrodymai prieštaringi, nes Panevėžio miesto savivaldybės architektūros ir urbanistikos skyriaus pateiktos P. K. turėtos žemės ribos nesutampa su byloje esančio to paties žemės sklypo ribomis. Antra, pateikti Panevėžio rajono valdybos 1991 m. lapkričio 21 d. potvarkis Nr. 363v ir 1993 m. gruodžio 27 d. potvarkis Nr. 839v yra nepakankami, nes yra be lydimųjų dokumentų, t. y. grafinės medžiagos.
Byloje nėra duomenų, kad iki 1999 m. gruodžio 15 d. būtų patvirtinti detalieji planai, statomi ar pastatyti statiniai Panevėžio miestui Panevėžio rajono tarybos 1991 m. lapkričio 21 d. potvarkiu Nr. 363v. ir 1992 m. liepos 24 d. potvarkiu Nr. 283v priskirtoje teritorijoje.
Byloje nėra įrodymų, kad Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkio Nr. 142p 2 priedu nurodytas Panevėžio miesto valdybai suteiktas Paliūniškio kolūkio 21 ha sklypas Nr. 1 patektų į P. K. turėtas žemės ribas.
Kasatoriai teigia, kad ieškiniui dėl šioje byloje pareikštų reikalavimų paduoti ieškinio senaties terminas nepraleistas, nes ieškinio padavimo metu nebuvo pradėtos nuosavybės teisių atkūrimo procedūros. Teisės dėl nuosavybės teisių atkūrimo teismo tvarka gali būti ginamos ginčijant ne tik sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet ir atsisakymą (veiksmus) priimti tokį sprendimą.
Kasatoriai nurodo, kad reikalavimas taikyti restituciją nėra savarankiškas, todėl atskirai gali būti nepareikštas.
Kasatoriai teigia, kad atsakovai V. A. K. ir S. J., sudarydami 2007 m. spalio 26 d. žemės pirkimo–pardavimo sutartį, buvo nesąžiningi. Nesąžiningumą, kasatorių nuomone, patvirtina tai, kad atsakovas V. A. K. 2007 m. lapkričio 25 d. nekilnojamojo turto portale „Aruodas“ įdėjo skelbimą dėl sklypo Panevėžyje, Kniaudiškių g. 4a, pardavimo. Jeigu civilinių teisių ir pareigų įgijėjas žinojo ar turėjo žinoti apie galimą administracinio akto prieštaravimą įstatymo nuostatoms, tai jis negali remtis savo sąžiningumu. Tai gali būti tuo atveju, kai administracinis aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime sutinkama su pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pateiktomis išvadomis ir argumentais. Papildomai atsiliepime nurodoma, kad buvusio savininko L. J., D. sūnaus, nuosavybės teise valdyta žemė buvo teritorijoje, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. priskirta Panevėžio miestui, todėl nuosavybės teisės šio asmens įpėdiniams natūra į žemę turėtoje vietoje negalėjo būti atkurtos.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas A. P. K. prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad atsakovas A. P. K. yra tėvo V. A. K., kuriam atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemę, teisių perėmėjas. Atsiliepime sutinkama su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis ir argumentais. Papildomai pateikiami tokie argumentai:
Kasatorių interesai negali būti prioritetiškai ginami, pažeidžiant atsakovo A. P. K. interesus, nes ieškovams nuosavybės teisės gali būti atkuriamos ne tik natūra, bet ir kitais įstatyme nustatytais būdais.
Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentais dėl proceso teisės normų pažeidimo, apeliacinės instancijos teismui priimant naujus įrodymus. Atsiliepime pabrėžiama, kad Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai priėmė ir tyrė jam pateiktus įrodymus (brėžinius, schemas). Šie įrodymai nelaikytini naujais, nes patikslina ir papildo byloje esančius kitus įrodymus (dokumentus). Be to, patys kasatoriai nurodo, kad teismai turi būti aktyvūs ir pasiūlyti šalims pateikti įrodymus.
Atsiliepime sutinkama su teismų išvadomis, kad ieškinys paduotas praleidus ieškinio senaties terminą, nes Panevėžio apskrities viršininko administracijos 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Taigi ieškovai apie priimtą ginčo sprendimą turėjo žinoti ir galėjo jį ginčyti per įstatyme nustatytą terminą. Be to, ieškovai buvo kreipęsi į teismą dar 2006 metais ir jų ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, todėl jiems buvo žinoma apie ginčo sprendimą.
Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo argumentu, kad S. J. buvo nesąžiningas, įsigydamas iš V. A. K. ginčo žemės sklypą. Atsiliepime pabrėžiama, kad S. J. ginčo sklypą įsigijo atlygintinio sandorio pagrindu, o A. P. K. skelbimą dėl to paties sklypo pardavimo internete įdėjo per klaidą.
Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio žemėtvarkos skyrius prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime sutinkama su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis ir argumentais. Papildomai nurodoma, kad kasacinio skundo argumentai grindžiami vėlesniu nuosavybės teisių atkūrimo teisiniu reglamentavimu, todėl yra nepagrįsti.
konstatuoja:
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra tada, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Šioje byloje esminiai kasacinio skundo argumentai susiję materialiųjų teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą į miesto teritorijai priskirtą žemę, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimu ir taikymu. Nurodyti teisės klausimai yra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.
Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kasatoriams ir nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, kuri iki 1995 m. birželio 1 d. priskirta miestų teritorijoms, būdo
Sprendžiant nuosavybės tęstinumo klausimus, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į savininko, kurio žemė neteisėtai nacionalizuota ir iš jo paimta nuosavybė, interesus. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė turėti nuosavybę yra viena iš svarbiausių žmogaus prigimtinių teisių, nuosavybės negalima savavališkai paimti. 1940 m. liepos 22 d. priėmus deklaraciją „Dėl žemės nacionalizacijos“ likviduota privatinė nuosavybė ir taip šiurkščiai paneigta žmogaus prigimtinė teisė į privatinę nuosavybę.
Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime, spręsdamas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, nurodė, kad kol atitinkamos valstybės institucijos, remdamosi įstatymu, nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, asmenys, kurių turtas okupacijos metais buvo nusavintas, realiai neturi subjektyvių nuosavybės teisių. Iš to išplaukia, kad dėl okupacijos pažeistos nuosavybės teisės Lietuvos Respublikoje atkuriamos ne savaime ir ne visa apimtimi, bet tik pagal specialiuosius įstatymus ir tik tiek, kiek juose tai yra nustatyta. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo proceso tikslas – užtikrinti skaidrų nuosavybės teisių atkūrimo procesą ir ginti viešąjį interesą, todėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkuriamos griežtai laikantis atkūrimo momentu galiojančiame Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Atkūrimo įstatymas) nustatytos tvarkos ir sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje J. S.–M. v. J. F. ir kt., byla Nr. 3K-3-338/2007; 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. G. D. ir kt., byla Nr. 3K-3-414/2009). Įstatyme nustatyta specialių sąlygų bei apribojimų, taikytinų buvusiems savininkams, norintiems susigrąžinti turtą natūra.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Atkūrimo įstatymo 12 ir 16 straipsniuose imperatyvia forma apibrėžtas nekilnojamasis turtas, į kurį nuosavybės teisė natūra neatkuriama, o kuris iš asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teisę, išperkamas įstatyme nustatytais būdais. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad apibrėžtas nekilnojamasis turtas turėjo būti valstybės išperkamas nepriklausomai nuo to, kokiu būdu pretendentas nori atkurti nuosavybės teisę į šį turtą – natūra ar kitokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje P. R. v. Panevėžio miesto valdyba ir kt., byla Nr. 3K-3-384/1999; 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje J. K. v. G. D. ir kt., byla Nr. 3K-3-414/2009). Tačiau nepakanka deklaruoti vienokį ar kitokį nuosavybės atkūrimo būdą. Pažeista nuosavybės teisė turi būti apginama realiai, t. y. pritaikant konkretų įstatyme nustatytą jos atkūrimo būdą. Pažeista nuosavybės teisė bus tinkamai ir realiai apginama tik tuo atveju, jeigu ji bus vienu ar keliais įstatyme nustatytais būdais realiai atkurta į visą išlikusį nekilnojamąjį turtą ar jo dalį, į kurią nuosavybės teisės atkūrimą garantuoja įstatymas.
Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime konstatavo, kad jei nėra galimybės išlikusio turto grąžinti natūra, teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą ir tai neprieštarauja konstituciniams nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje R. R. v. V. B., byla Nr. 3K-7-199/2003; 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje D. P. ir kt. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., byla Nr. 3K-3-524/2008). Šioje byloje nustatytos aplinkybės kaip tik ir yra tas atvejis, kai nuosavybės teisių į žemę atkūrimo pretendentui negalima atkurti nuosavybės teisės į žemę natūra turėtoje vietoje visa apimtimi.
Kasatoriai prašė teismo panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę Panevėžio mieste piliečiui V. A. K. Nurodytu sprendimu V. A. K. atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko P. K. Panevėžio mieste turėtą 2 ha žemės sklypą, už 0,084 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,084 ha žemės sklypą Panevėžyje, Kniaudiškių g. 4a, o už likusią 1,916 ha žemės dalį atlyginant pinigais (9565 Lt). Kasatoriai teigia, kad jiems įvairiais būdais (tiek natūra, tiek ekvivalentine natūra, tiek vertybiniais popieriais (teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad natūra ir kitais būdais jų įgyvendinama nuosavybės teisė atkurta vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procedūras ir vėliau, t. y. po 1999 m. gruodžio 15 d.) atkūrus nuosavybės teises į L. J., D. sūnaus, iki nacionalizacijos Panevėžio mieste turėtos 33,5608 ha žemės, iki šiol liko neatkurta nuosavybės teisių į iš viso 8,3644 ha žemės. Kasatorių teigimu, į dalį 8,3644 ha žemės jiems nuosavybės teisės turėtų būti atkuriamos natūra grąžinant būtent 0,084 ha žemės sklypą Panevėžyje, Kniaudiškių g. 4a, bet jis nepagrįstai perduotas V. A. K., atkūrus jam nuosavybės teises ekvivalentine natūra. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ginčo žemės sklypas yra toje vietoje, kurioje buvęs savininkas L. J., D. sūnus, turėjo vieną iš penkiolikos žemės sklypų. Pagal 1998 m. sausio 16 d. notaro patvirtintą susitarimą L. J., D. sūnaus, vaikai susitarė nuosavybės teises atkurti taip: L. J. – į 11,1869 ha, G. J. M. (duktė) – į 11,1869 ha, E. P. – į 11,1870 ha. Šių asmenų teisių perėmėjai yra kasatoriai šioje byloje, toliau įgyvendinantys trijų L. J., D. vaikų teises į nuosavybės teisių atkūrimą. Panevėžio apskrities viršininkas 1998 m. birželio 18 d. sprendimu G. J. M. atkūrė nuosavybės teises į 0,2 ha žemės ekvivalentine natūra – perdavus neatlygintinai nuosavybėn naują 0,2 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 1998 m. birželio 18 d. sprendimu L. J., L. sūnui, atkūrė nuosavybės teises į 0,1845 ha žemės ekvivalentine natūra – perdavus neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1845 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini); 1998 m. birželio 18 d. sprendimu E. P. atkūrė nuosavybės teises į 0,1852 ha žemės ekvivalentine natūra – perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują 0,1852 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Akcentuotina tai, kad visi trys nurodyti piliečiai 1998 m. liepos 30 d. Panevėžio miesto žemėtvarkos skyriui pagal tuo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 8 dalies 4 punktą pateikė prašymus, jog už likusią žemę jiems būtų kompensuojama suteikiant lygiaverčius žemės sklypus.
Tuo metu, kai buvo priimti Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. birželio 18 d. sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės dalį ekvivalentine natūra L. J., D. sūnaus, vaikams, galiojo 1997 m. liepos 1 d. Atkūrimo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1997 m. liepos 1 d. iki 1999 m. birželio 2 d. (Žin., 1997, Nr. 65-1558). Šios Atkūrimo įstatymo redakcijos 5 straipsnyje buvo reglamentuojamos nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo sąlygos ir tvarka. Pagal nurodyto straipsnio nuostatas nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, galėjo būti atkuriamos dviem būdais: natūra ir ekvivalentine natūra. Pirmuoju būdu (natūra) galėjo būti perduodami tik prie pretendentų turimų statinių esantys ir naudojami sklypai (jeigu juose buvo tų asmenų gyvenamieji namai, kiti pastatai arba sklypai naudojami kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.) (Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Jeigu pretendentai nenaudojo sklypų, į kuriuos siekė atsikurti nuosavybės teises (t. y. sklypuose nebuvo pretendentams priklausančių gyvenamųjų namų, kitų pastatų ar pretendentai nenaudojo sklypų kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), tai jiems nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, galėjo būti atkuriama antruoju būdu – ekvivalentine natūra (Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Nuosavybės teisių atkūrimas į žemę ekvivalentine natūra – tai neatlygintinis naujo žemės sklypo perdavimas piliečio nuosavybėn už iki nacionalizacijos turėtą sklypą. Naujas žemės sklypas galėjo būti perduodamas mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Neringos miestą, arba piliečių pageidavimu – mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono ir Neringos miestus) (pirmiau nurodytos Atkūrimo įstatymo redakcijos 5 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegija nurodo, kad toks tuometis (1998 m. birželio 18 d.) teisinis nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo reglamentavimas reiškė, jog pretendentams nebuvo įstatyme nustatytos teisės atkurti nuosavybės teises natūra į žemę, jeigu ji nebuvo prie jiems priklausančių statinių. Kasatoriai ginčo sklype (duomenys neskelbtini) statinių neturėjo, todėl jiems nuosavybės teisės į ginčo vietą negalėjo būti atkurtos natūra.
Dėl žemės, į kurią atkurti nuosavybės teises natūra pretenduoja kasatoriai, priskirtinumo laisvos žemės fondui
Kasatoriai, remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje I. P. J. (teisių perėmėjas – R. J.) ir kt. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-593/2005, teigia, kad Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. birželio 18 d. sprendimais žemės savininko L. J., D. sūnaus, vaikams atkūrus nuosavybės teises į dalį tėvo turtėtos žemės ekvivalentine natūra, kita likusi žemė nepateko į laisvos žemės fondą. Šį kasacinio skundo argumentą teisėjų kolegija laiko nepagrįstu, nes pagal nurodytų sprendimų priėmimo metu galiojusios redakcijos Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą laisvos žemės fondas buvo apibrėžiamas kaip žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie nepriskirti valstybės paimtai ir išperkamai žemei ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti piliečiai, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka atkūrus nuosavybės teises į pagal šį įstatymą grąžintinus maksimalius žemės, miško ir vandens telkinio plotus Pažymėtina, kad pagal aptariamos redakcijos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste turėjo patvirtinti Vyriausybė miesto, rajono savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turėjo būti ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnis kaip 0,3 ha kituose miestuose. Pažymėtina, kad tokiu būdu didesniam skaičiui savininkų, kuriems nėra galimybės grąžinti natūra jų turėtos miesto žemės, yra iš dalies natūra atkuriamos nuosavybės teisės į nacionalizuotą žemę, perduodant jiems miestų teritorijose esančius nustatyto dydžio žemės sklypus kaip dalinę kompensaciją natūra. Nurodyto įstatyme nustatyto ribojimo aspektu reikšmingas Konstitucinio Teismo išaiškinimas, kad, atsižvelgiant į su nuosavybe susijusių santykių pokyčius, įvykusius per laikotarpį, praėjusį nuo neteisėtos nacionalizacijos, tam tikros dalies privačios laisvos (neužstatytos) žemės išpirkimas siekiant kuo didesniam skaičiui savininkų atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą žemę perduodant jiems neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, atspindi visuomenės interesą (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas). Iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio apskrities viršininko 1998 m. birželio 18 d. sprendimais žemės savininko L. J., D. sūnaus, vaikams neatlygintinai perduoti maksimalaus ploto nauji žemės sklypai Panevėžyje, atsižvelgiant į teritorijų planavimo dokumentus, todėl tuo metu jie neturėjo teisės atgauti natūra didesnio ploto šiame mieste tėvo iki nacionalizacijos turėtos žemės. Tačiau tai nereiškia, kad realiai kasatoriams nuosavybės teisės į visą senelio turėtą žemę galėjo būti atkuriama derinant kelis įstatyme nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo būdus (šiuo metu šiems asmenims restitucijos procesas taip ir baigiamas vykdyti).
Taigi L. J., D. sūnaus, iki nacionalizacijos turėtos žemės plotas, likęs nurodytais apskrities viršininko sprendimais natūra atkūrus nuosavybės teises į jos dalį šio asmens vaikams, tuo metu turėjo būti kvalifikuojamas kaip laisvos žemės fondo sudedamoji dalis (Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Dėl to jis galėjo būti panaudojamas kitų piliečių poreikiams atkurti nuosavybės teises pagal tuo metu restitucijos procesą reglamentavusias teisės normas tenkinti. Tai, kad L. J., D. sūnaus, vaikams liko dalis nuosavybės teisių į tėvo turėtą žemę neatkurta, per se nebuvo pagrindas sustabdyti kitų asmenų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų, taip pat neužkirto kelio L. J., D. sūnaus, vaikams ir jų įpėdiniams įgyvendinti tėvo nuosavybės teisių atkūrimą pasinaudojant kitais įstatyme nustatytais nuosavybės teisių atkūrimo būdais. Tą patvirtina ir vėlesni pačių kasatorių veiksmai nuosavybės teisių atkūrimo procedūroje ir vėlesni Panevėžio apskrities viršininko sprendimai kuriais jiems nuosavybės teisės atkurtos kitais būdais – suteikus vertybinius popierius ir netgi grąžinus dalį žemės natūra (Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. rugsėjo 19 d., 2004 m. gruodžio 31 d., 2005 m. kovo 31 d., 2006 m. vasario 24 d., 2006 m. gegužės 11 d., 2006 m. gegužės 16 d., 2007 m. birželio 20 d., 2007 m. rugpjūčio 24 d., 2007 m. rugpjūčio 24 d., 2007 m. spalio 19 d. 2008 m. vasario 23 d. sprendimais).
Teisėjų kolegija nurodo, kad kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartimi civilinėje byloje I. P. J. (teisių perėmėjas – R. J.) ir kt. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-593/2005, nes nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės visiškai skirtingos. Byloje, kurioje priimta kasacinio teismo nutartimi remiasi kasatoriai, buvo sprendžiamas ginčas dėl to, kieno teisės prioritetiškai turi būti ginamos – prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę padavusių pretendentų teisė į žemės susigrąžinimą natūrą ar tame žemės sklype, į kurį pretenduojama atkurti nuosavybės teises, esančių statinių savininkų teisė įsigyti prie jų turimų statinių esančią tą pačią žemę. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ne pretendentų ir statinių savininkų ginčas dėl pirmenybės teisės į tą patį žemės sklypą, bet skirtingų pretendentų teisių į vieną žemės sklypą aiškinimo klausimas. Taigi kasatorių argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo nutarties prieštaros kasacinio teismo išaiškinimams, išdėstytiems Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 23 d. nutartyje civilinėje byloje I. P. J. (teisių perėmėjas – R. J.) ir kt. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija ir kt., byla Nr. 3K-3-593/2005, teisėjų kolegija atmeta, nes nurodytos bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa, ir tai reiškia, kad nėra sąlygų CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytam kasacijos pagrindui konstatuoti.
Dėl nuosavybės teisių atkūrimo piliečiui V. A. K. teisėtumo
Kasatoriai prašė teismo panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę Panevėžio mieste piliečiui V. A. K. Vertinant nurodyto administracinio teisės akto teisėtumą, pabrėžtina, kad jo priėmimo metu galiojo kita Atkūrimo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 1999 m. birželio 2 d. iki 2000 m. spalio 19 d. (1999 m. gegužės 13 d. įstatymo pakeitimas Nr. VIII-1181 (Žin., 1999, Nr. 48-1522), kurios 5 straipsnio 2 dalis buvo pakeista, bet esminis nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimo principas išliko tas pats – miesto žemėje, į kurią siekta atkurti nuosavybės teises, neturintiems statinių pretendentams nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos tik neatlygintinai perdavus naują žemės sklypą tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė arba, piliečių pageidavimu, mieste, kuriame jie gyvena. Kasatoriai byloje įrodinėjo, kad priimant ginčijamą Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir atkuriant V. A. K. nuosavybės teises ekvivalentine natūra Panevėžio mieste nebuvo sąlygų atkurti nuosavybės teisių į miesto žemę. Jų teigimu, žemė, į kurią V. A. K. pretendavo atkurti nuosavybės teises, nebuvo iki 1995 m. birželio 1 d. Panevėžio miestui nustatyta tvarka priskirtoje teritorijoje ir nuosavybės teisių šiam asmeniui atkūrimo metu pageidaujamos natūra susigrąžinti žemės vietoje buvo laisvos žemės fondo žemės. Nurodytas aplinkybes kasatoriai įrodinėja ir kasaciniame skunde. Iš nagrinėjamos bylos duomenų, teismų priimtų procesinių sprendimų turinio, taip pat V. A. K. nuosavybės teisių atkūrimo bylų, kurias prie nagrinėjamos bylos pateikė nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Panevėžio žemėtvarkos skyrius, matyti, kad, įvertinę byloje surinktų įrodymų visetą, bylą nagrinėję teismai nustatė, jog buvusio savininko P. K. iki Nacionalizacijos turėtos žemės dalis pateko į Panevėžio miestui iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtą teritoriją. Taip pat teismai nustatė, kad priimant ginčijamą Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimą P. K. turėta žemė nebuvo laisvos žemės fondo dalis. Teisėjų kolegija nurodo, kad nenustatinėja naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo nustatytos bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu, bet nenagrinėja fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Taigi kasacinio skundo argumentai, kuriais siekiama paneigti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nustatyti esant priešingas faktines aplinkybes, neteikia pagrindo konstatuoti, jog teismų išvados dėl Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimo dėl nuosavybės teisių V. A. K. atkūrimo teisėtumo yra nepagrįstos.
Kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu pripažinta, kad aptariamos redakcijos Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Tačiau kasatoriai neatsižvelgia į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucija yra vientisas pagrindinis įstatymas ir visos jo nuostatos aiškintinos sistemiškai, atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo plėtojamoje nurodytos konstitucinės teisės normos aiškinimo jurisprudencijoje išaiškinta, kad Pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipta į ateitį (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimas). Taip pat oficialioje konstitucinėje doktrinoje konstatuota, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, kad atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, jog toks teisės aktas (jo dalis atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Remdamasi aptartais Konstitucinio Teismo išaiškinimais, teisėjų kolegija nurodo, kad kasatoriai nagrinėjamo ginčo atveju nepagrįstai aiškina Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 nutarimą kaip galintį galioti atgaline tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tik 2002 m. balandžio 2 d. Atkūrimo įstatymo pakeitimu nustatyta galimybė atkurti nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje (Žin., 2002, Nr. 41-1526). Dėl to darytina išvada, kad kasatorių ginčijamas Panevėžio apskrities viršininko 1999 m. gruodžio 15 d. sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. A. K. priimtas pagal jo priėmimo metu galiojusį nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę teisinį reglamentavimą, todėl yra teisėtas ir pagrindo jį naikinti nagrinėjamoje byloje nebuvo. Padarius priešingą išvadą, būtų pažeistas bendrasis teisės aktų galiojimo principas lex retro non agit.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie pirmiau nutartyje nurodyti kasacinio teismo argumentai teikia pagrindą prieiti prie išvados, jog bylą nagrinėję teismai pagrįstai atmetė ieškinį byloje nenustatę kasatorių ginčijamo administracinio akto neteisėtumo.
Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės priimti naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis)
Kasaciniame skunde nurodoma, kad Lietuvos apeliacinis teismas, vertindamas byloje ginčijamo administracinio akto teisėtumą, vadovavosi naujai pateiktais įrodymais, dėl jų pasisakė, todėl pažeidė kasatorių teisę į apeliaciją, t. y. užkirto kelią tokį įrodymų vertinimą skųsti apeliacine tvarka. Teisėjų kolegija atmeta šį kasacinio skundo argumentą, nes jis teisiškai nepagrįstas.
Pagal CPK 314 straipsnį, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teismui nedraudžiama priimti naujų ir jais remtis, jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba jeigu būtinybė priimti tokius įrodymus iškilo vėliau. Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad atsakovams pateikus atitinkamus Panevėžio rajono valdybos potvarkius, susijusius su Panevėžio rajono žemių priskyrimu Panevėžio miesto teritorijai ir perdavimu Panevėžio miesto valdybai, visiems kasatoriams atstovaujantys kasatorius R. J. ir advokatas A. A. dalyvavo teismo posėdyje ir jiems buvo sudarytos galimybės susipažinti su naujai pateiktais įrodymais bei dėl jų išdėstyti savo poziciją. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad ieškovų teisė į tinkamą procesą aptartu aspektu buvo tinkamai užtikrinta ir įgyvendinta.
Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, nes jie nėra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas, nes jais iš esmės keliami fakto klausimai ir jie yra išvestiniai iš pirmiau šioje kasacinio teismo nutartyje aptartų argumentų.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo kasacinio skundo argumentais naikinti teisėtų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų, todėl jie paliktini nepakeisti, o kasacinis skundas atmestinas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, valstybė patyrė 118,81 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Atmetus kasacinį skundą, jos priteistinos valstybei iš kasatorių lygiomis dalimis.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 96 straipsnio 2 dalimi, 340 straipsnio 5 dalimi, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovų R. J. (duomenys neskelbtini) Z. S. (duomenys neskelbtini) A. P. (A. P.) (duomenys neskelbtini) E. R. (duomenys neskelbtini) po 29,70 Lt (dvidešimt devynis litus 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai
Česlovas Jokūbauskas
Egidijus Laužikas
Virgilijus Grabinskas
