Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos dydį ir jį įrodančias aplinkybes, procesinių palūkanų priteisimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-133-695/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-43970-2014-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4; 2.6.10.2.4; 2.6.10.8.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Antano Simniškio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. T. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ieškinį atsakovui Remigijui Tamašauskui dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos dydį ir jį įrodančias aplinkybes, procesinių palūkanų priteisimą, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai prašė priteisti iš atsakovo R. T. ieškovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) naudai 2930,47 Eur žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas, priteisti iš atsakovo ieškovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus apskrities VPK) naudai 995,25 Eur žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 9 d. sprendimu patenkino dalį ieškinio ir priteisė ieškovui Vilniaus apskrities VPK iš atsakovo R. T. 995,02 Eur žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 995,02 Eur sumą nuo ieškinio pateikimo teismui 2014 m. gruodžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisė ieškovui Policijos departamentui iš atsakovo R. T. 1200 Eur žalos atlyginimą bei 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 1200 Eur sumą nuo ieškinio pateikimo teismui 2014 m. gruodžio 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Likusią ieškinio dalį atmetė.

Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Byloje įrodyta, kad atsakovas sulaikymo metu pasipriešindamas policijos pareigūnui, vykdančiam savo tarnybines pareigas, spyrė į pareigūno dešinę plaštaką, taip atlikdamas neteisėtus veiksmus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnis), dėl kurių buvo sutrikdyta pareigūno sveikata ir padaryta jam žala (CK 6.249 straipsnis). Dėl minėto sveikatos sutrikdymo pareigūnas 48 dienas buvo nedarbingas. Atsakovas neįrodė, kad pareigūnui nedarbingumo pažymėjimai buvo išduodami nesant tam teisinio ir (ar) medicininio pagrindo.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju aplinkybė, ar buvo sulaužytas pareigūno pirštas, ar jam buvo padaryta tik kraujosruva, nėra esminė, nes ši aplinkybė savaime nepaneigia pareigūnui sukelto skausmo bei padaryto lengvo sveikatos sutrikdymo, dėl kurio pareigūnas 48 dienas buvo nedarbingas, t. y. negalėjo vykdyti savo pareigų. Pareigūnas ikiteisminio tyrimo metu civilinio ieškinio atsisakė ir nurodė, kad neturi jokių turtinių ir neturtinių pretenzijų dėl padaryto sveikatos sutrikdymo atsakovui, tačiau ši aplinkybė nelaikytina paneigiančia padarytos žalos faktą, nes tuo metu nukentėjusiajam Policijos departamentas ir Vilniaus apskrities VPK jau buvo išmokėję nedarbingumo pašalpas bei sveikatos draudimo išmokas, t. y. tuo metu pareigūnui žalą dėl sveikatos sutrikdymo jau buvo atlyginę ieškovai.

Teismas nustatė, kad dėl atsakovo kaltų veiksmų policijos pareigūnas 48 dienas buvo nedarbingas, t. y. negavo pajamų, todėl pripažino, kad Vilniaus apskrities VPK apskaičiuota ir pareigūnui išmokėta 3435,60 Lt (taip pat ir 738,90 Lt socialinio draudimo įmoka) (995,02 Eur) nedarbingumo pašalpa visiškai atlygino dėl laikinojo nedarbingumo metu negautų pajamų pareigūnui padarytą žalą. Atsakovas jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nedarbingumo pašalpa nukentėjusiam pareigūnui buvo apskaičiuota netinkamai, byloje nepateikė. Todėl teismas ieškovų ieškinio dalį dėl ieškovo Vilniaus apskrities VPK reikalavimo priteisti iš atsakovo 995,02 Eur (3435,60 Lt) nuostoliams atlyginti tenkino visiškai.

Vertindamas Policijos departamento reikalavimą atlyginti išmokėtą pareigūnui kompensaciją, teismas atsižvelgė į tai, kad policijos pareigūnui išmokėta jo penkių mėnesių atlyginimo dydžio kompensacija apskaičiuota neatsižvelgiant į realų pareigūno nedarbingumo laikotarpį, už kurį jis negavo pajamų, taip pat į tai, kad byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, leidžiančių individualizuoti sužalotam pareigūnui padarytos žalos apimtį. Įvertinęs aplinkybę, kad pareigūnas buvo sužalotas tuo metu, kai atliko tarnybines pareigas, t. y. užtikrino viešąją tvarką, kad buvo nedarbingas 48 dienas, taip pat kitas bylai reikšmingas aplinkybes, vadovaudamasis kasacinio teismo išaiškinimais bei analogiško pobūdžio bylose formuojama praktika, teismas padarė išvadą, kad sužalotam pareigūnui žalos, padarytos dėl sveikatos sutrikdymo, dydis, neįskaitant Vilniaus apskrities VPK pareigūnui išmokėtos nedarbingumo išmokos atlyginant pareigūno negautas pajamas, atitinka 1200 Eur sumą (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnis). Atitinkamai teismas tenkino dalį ieškovo Policijos departamento ieškinio, priteisdamas minėtam ieškovui iš atsakovo 1200 Eur nuostoliams atlyginti.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2016 m. liepos 20 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Vertindama atsakovo argumentus, kad ieškovų ieškinys dėl žalos buvo grindžiamas aplinkybe, jog atsakovas sužalojo pareigūną padarydamas jam penktojo piršto vidurinio pirštakaulio lūžį, kolegija nurodė, kad ieškovas ieškinį reiškė dėl to, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais pasipriešino valstybės pareigūnui ir sukėlė jam lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymą. Minėtos aplinkybės buvo konstatuotos ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 21 d. baudžiamajame įsakyme, kuriame buvo nurodyta, jog pareigūnui buvo padaryta kraujosruva penktame rankos piršte, kas vertintina kaip nežymus sveikatos sutrikdymas. Todėl atsakovas nepagrįstai pakartotinai kelia pareigūnui padaryto sužalojimo pobūdžio klausimą. Atsakovas nepateikia duomenų ar motyvų, kurie galėtų paneigti aplinkybę, kad dėl jo neteisėtų veiksmų pareigūnas buvo nedarbingas 48 dienas. Taip pat nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų atlyginęs bent dalį savo padarytos žalos, o civilinio ieškinio atsisakymas nereiškia, kad žalos atlyginimo klausimas buvo išspręstas baudžiamojoje byloje.

Kolegija nurodė, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog byloje nėra įrodymų, kad ieškovas Vilniaus apskrities VPK realiai išmokėjo nukentėjusiam pareigūnui būtent 995,02 Eur sumą, o pastarasis tokią pinigų sumą gavo. Byloje esantys ieškovų pateikti suvestiniai atsiskaitymų lapeliai už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. pripažintini pakankamu įrodymu, kad minėta suma buvo sumokėta pareigūnui.

Pasisakydama dėl Policijos departamentui priteisto žalos atlyginimo už Policijos departamento pareigūnui išmokėtas kompensacijas, kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino aplinkybes, jog pareigūnas buvo sužalotas vykdydamas tarnybines pareigas, t. y. užtikrindamas viešąją tvarką, ir buvo nedarbingas 48 dienas, todėl pagrįstai sumažino reikalaujamos žalos dydį ir priteisė iš atsakovo ieškovui Policijos departamentui 1200 Eur, t. y. kompensaciją už 48 dienas, o ne už penkis mėnesius, už kuriuos ji buvo išmokėta pareigūnui.

Kolegija, įvertinusi atsakovo argumentus dėl jam nepagrįstai priteistų procesinių palūkanų, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš atsakovo ir 5 procentų dydžio procesines palūkanas, nes tai, kad bus išieškomos tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo šios normos pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas R. T. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. liepos 20 d. nutartį ir panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškovų Policijos departamento ir Vilniaus apskrities VPK naudai iš atsakovo R. T. buvo priteista 2195,02 Eur (995,02 Eur + 1200 Eur) žalos atlyginimo, 5 proc. metinės palūkanos nuo ieškovams priteistų sumų nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (t. y. 2014 m. gruodžio 19 d.) iki priimto sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimas, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nagrinėjamo ginčo atveju reali pareigūnui padaryta žala nebuvo nei nustatyta, nei aiškiai apibrėžta. Bylą nagrinėję teismai priteisė iš atsakovo 1200 Eur žalos atlyginimą be konkrečių ir aiškių motyvų, nenurodydami aiškaus ir konkretaus įstatymo pagrindo. 1200 Eur suma (t. y. dalis nukentėjusiajam išmokėtos kompensacijos) buvo nepagrįstai prilyginta realiai atsakovo padarytai žalai. Tačiau ieškovai nepateikė žalos dydį pagrindžiančių įrodymų. Šiuo atveju visą 2733,56 Eur (t. y. 9438,45 Lt) dydžio sumą nukentėjusiam pareigūnui R. A. ieškovas Policijos departamentas išmokėjo atlikdamas socialinę funkciją, suteikdamas efektyvias policijos pareigūnų socialines garantijas ir įtvirtindamas prielaidas policijos pareigūnams tinkamai vykdyti savo pareigas. Vadinasi, 2733,56 Eur suma yra visiškai nesusijusi su nukentėjusiam pareigūnui R. A. realiai padaryta žala. Todėl net ir dalis šios sumos (t. y. 1200 Eur) negalėjo būti priteista ieškovo naudai.

Atsakovas nesutinka, kad ieškovų pateikti dokumentai, t. y. suvestiniai vidutinio atlyginimo skaičiavimo lapeliai, kuriais ieškovai grindė 995,02 Eur žalos dydį ir kurie neturi konkretaus numerio ir konkrečios parengimo datos, yra tinkami ir teisėti įrodymai, pagrindžiantys žalos dydį. Kasacinis teismas nėra nuodugniai apibrėžęs ir išaiškinęs, ar suvestiniai vidutinio atlyginimo skaičiavimo lapeliai, kurie nepatvirtina lėšų pervedimo bei išmokėjimo fakto, o yra tik dokumentai, kuriuose apibrėžiama pareigūno atlyginimo skaičiavimo tvarka, patenka į socialinio draudimo įstaigų kompensacijų ar kitų išmokų dokumentų sąvoką.

Bylą nagrinėję teismai be teisėto pagrindo priteisė ieškovų naudai iš kasatoriaus 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistų sumų nuo ieškinio teismui pateikimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo. Tačiau nagrinėjamu atveju kompensacinės palūkanos negalėjo būti priteistos ieškovams, nes nei CK, nei koks kitas specialusis įstatymas nenustato, kad už išmokėtas kompensacijas turi būti mokamos 5 proc. dydžio kompensacinės palūkanos ieškovams. Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovai kompensaciją nukentėjusiajam pareigūnui jau išmokėjo, nukentėjusysis ja naudojasi, priteistų 5 proc. kompensacinių palūkanų sumos ieškovai nukentėjusiam pareigūnui neišmokės, nes tam nėra jokio teisinio pagrindo.

Tarp ieškovo reikalaujamos atlyginti žalos, padarytos sulaužant pareigūnui pirštą, ir kasatoriaus veiksmų nėra priežastinio ryšio, be to, nukentėjęs pareigūnas baudžiamojoje byloje neginčytinai patvirtino ir pripažino, kad dėl patirto sužalojimo atsakovui jokių pretenzijų neturi. Taigi pats nukentėjusysis sutiko, kad byla būtų baigta baudžiamuoju įsakymu, kas leidžia daryti išvadą, jog visi žalos atlyginimo klausimai buvo galutinai išspręsti minėtoje baudžiamojoje byloje.

Ieškovas Vilniaus apskrities VPK atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 20 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Byloje įrodyta, kad atsakovas sulaikymo metu pasipriešindamas policijos pareigūnui, vykdančiam savo tarnybinės pareigas, spyrė į pareigūno R. A. dešinę plaštaką, taip atlikdamas neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis), dėl kurių buvo sutrikdyta pareigūno sveikata ir padaryta jam žala (CK 6.249 straipsnis). Dėl minėto sveikatos sutrikdymo R. A. 48 dienas buvo nedarbingas. Atsakovas jokių įrodymų, patvirtinančių, jog R. A. nedarbingumo pažymėjimai buvo išduodami nesant tam teisinio ir medicininio pagrindo, byloje nepateikė (CPK 12, 178 straipsniai). Atsakovas nepateikia duomenų ar motyvų, kurie galėtų paneigti aplinkybę, kad dėl jo neteisėtų veiksmų pareigūnas buvo nedarbingas 48 dienas. Taigi priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų bei pareigūnui sukeltos žalos yra įrodytas, įrodyta ir atsakovo kaltė dėl padarytos žalos (CK 6.247–6.248 straipsniai, CPK 185 straipsnis).

Byloje esantys ieškovų pateikti suvestiniai atsiskaitymų lapeliai už laikotarpį nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. pripažintini pakankamu įrodymu, kad minėta suma buvo sumokėta pareigūnui.

Vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Statutas) reglamentuoja pareigūnų sveikatos priežiūros ir su tuo susijusias socialines garantijas, garantijas dėl gyvybės netekimo ar sveikatos sutrikdymo. Statuto 40 straipsnyje nustatytos kompensacijų pareigūno ar kursanto mirties arba sveikatos sutrikdymo atvejais mokėjimo sąlygos, orientaciniai dydžiai, taip pat atvejai, kai kompensacijos nemokamos. Statuto nuostatos detalizuotos ir jų įgyvendinimo tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintose Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygose (toliau – Sąlygos), taip pat Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymais. Policijos pareigūnai priskirti asmenims, kurių sveikata ir gyvybė nurodytų teisės aktų pagrindu draudžiama valstybės lėšomis (Statuto 1 straipsnis, 2 straipsnio 2, 4 dalys, Sąlygų 1.1 punktas). Sąlygų 26 punkte nurodyta, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. Vienas alternatyvių žalos atlyginimo būdų yra žalos atlyginimas remiantis standartizuotais kriterijais. Toks žalos atlyginimas gali atitikti realiai padarytos žalos dydį. Preziumuojama, kad pareigūnui išmokėta kompensacija visiškai kompensuoja žalą, tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, o pareigą ją paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad išmokėta draudimo išmoka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, priešingai, ją viršija. Tuo atveju, jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlygintina žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008; 2013 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-519/2013). Visos pagal įstatymus mokamos draudimo išmokos (tiek periodinės, tiek vienkartinės) įstatymų leidėjo įvardytos kompensuojančiomis negautas pajamas, tai teikia pagrindą daryti išvadą, jog tokios draudimo išmokos, sistemiškai aiškinant su CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, yra vienas iš CK 6.249 straipsnio 1 dalyje išvardytų žalos elementų.

Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad skolininkas (atsakovas) iki visiško prievolės įvykdymo naudojasi kreditoriaus (ieškovų) pinigais, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarties ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais, nepriklausomai nuo skolininko kaltės.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl nukentėjusio pareigūno žalos dydžio nustatymo, vertinant regresinį reikalavimą dėl nedarbingumo pašalpos išmokėjimo

Deliktinės civilinės atsakomybės institutas grindžiamas ne tik visiško žalos atlyginimo nuostata (CK 6.263 straipsnio 2 dalis), bet ir kitais šią nuostatą papildančiais principais. Vienas tokių principų – nuostata, kad niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, valstybės socialinės funkcijos įgyvendinimo, suteikiant visuomenės nariams būtinas ekonomines, socialines priemones, taip pat civilinės atsakomybės taikymo proceso trukmės ir galimybių tam tikrais atvejais pasiekti jos tikslų nebuvimo (atsakovui esant nemokiam), padaryta žala gali būti kompensuojama ne civilinės atsakomybės institutu, bet alternatyviais žalos kompensavimo būdais. Tačiau, atlyginus žalą alternatyviu jos kompensavimo būdu, išlieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia galimybę daryti turtinio pobūdžio įtaką žalą padariusiam asmeniui. Tokiais atvejais regreso teisė leidžia taikyti civilinę atsakomybę, nes valstybė ar jos įstaiga iš kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti išmokėtų sumų. Jeigu valstybė (ar kitas asmuo, išmokėjęs nukentėjusiajam kompensaciją už patirtą žalą) neįgytų regreso teisės į žalos padariusį asmenį, tai toks teisės normų aiškinimas ne tik neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų. Antra vertus, regreso teisės nepripažinimas reikštų, kad žalą padaręs asmuo apskritai išvengia atsakomybės, o pareiga atlyginti patirtą žalą nukentėjusiam pareigūnui perkeliama mokesčių mokėtojams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008).

Žalą padariusio asmens civilinė atsakomybė visais atvejais atsiranda tik nustačius visas jos sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-134/2013).

Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyti žalą padariusio asmens, atsakovo, neteisėti veiksmai, sutrikdę nukentėjusiojo sveikatą, dėl ko jis buvo 48 dienas nedarbingas. Teisėjų kolegija sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvadomis dėl šių civilinės atsakomybės sąlygų vertinimo. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl šių aplinkybių pervertinimo yra faktinio pobūdžio, tačiau kasacinis teismas faktinių aplinkybių netiria (CPK 353 straipsnis), todėl neturi teisinio pagrindo dėl jų pasisakyti. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl žalos dydžio nustatymo reikalauja patikrinti apskųstus procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu.

Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sąlygų 26 punktą įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka. Vadovaujantis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi, atlyginęs kito asmens padarytą žalą asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Ši nuostata teisę į regresą sieja su padarytos žalos dydžiu, o ne išmokėta suma, nebent įstatymai nustato kitaip.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas dėl žalos dydžio išieškant iš žalos padariusio asmens nustatymo pasisakė, kad dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo padarytos žalos dydis ir socialinio draudimo išmokų, mokamų sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, dydžiai gali nesutapti: padarytos žalos dydis gali būti lygus socialinio draudimo išmokų dydžiui, už jas didesnis arba mažesnis. Policijos įstaigos, išmokėjusios draudimo išmokas, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas tarnybos metu (išskyrus nedraudiminius įvykius), ar kompensacijas – tik tais atvejais, kai pareigūnas žūsta ar yra sužalojamas (susižaloja) tarnybinių pareigų vykdymo metu, jei tarnybinių pareigų vykdymas susijęs su padidėjusiu pavojumi pareigūnų gyvybei ar sveikatai, arba yra nužudomas, jo sveikata yra sutrikdoma dėl tarnybinių pareigų vykdymo ar pareigūno statuso, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis dėl tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiam asmeniui turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo (2012 m. balandžio 18 d. Konstitucinio Teismo nutarimas).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybės įstaiga turi regreso teisę į žalą padariusį asmenį sužalotam pareigūnui atlygintos žalos dydžiu, nes pagal CK 6.251 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį asmeniui visiškai atlyginama tik padaryta žala (visiško nuostolių atlyginimo principas; lot. – restitutio in integrum). Trečiasis asmuo, kuriam pereina reikalavimo teisė, negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius (CK 6.113 straipsnis). Jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008).

Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką, draudikui, kuris pareiškia regresinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už padarytą žalą, nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, tačiau būtina įrodinėti, ar atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010). Tai reiškia, kad regresinį reikalavimą žalą padariusiam asmeniui pareiškęs asmuo turi pagrįsti realų žalos dydį, kuris neturėtų būti tapatinamas su trečiojo asmens išmokėtomis draudimo sumomis ar kitomis kompensacijomis, bet grindžiamas patirtais nuostoliais, atlyginant nukentėjusiajam jo patirtą žalą. Jei nukentėjusiajam buvo sumokėta daugiau, negu privalėtų atlyginti žalą padaręs asmuo, tai tokiu atveju draudikas iš žalą padariusio asmens regreso tvarka gali gauti tokio dydžio žalos atlyginimą, kurio galėjo reikalauti nukentėjusysis.

Nukentėjęs asmuo, gavęs žalos atlyginimą ne iš žalą padariusio asmens, o alternatyviomis kompensacinėmis priemonėmis iš kitų šaltinių, gali teigti, kad neturi pretenzijų (reikalavimų) skolininkui, žalą padariusiam asmeniui, nes dėl žalos atlyginimo jo reikalavimas jau yra patenkintas ir tuo pasibaigia žalą padariusio asmens prievolė nukentėjusiajam. Ta aplinkybė, kad nukentėjęs asmuo, šiuo atveju pareigūnas, neturi pretenzijų žalą padariusiam asmeniui (žr. šios nutarties 13.4 punktą), nepaneigia ieškovų reikalavimo teisės ir neatleidžia žalą padariusio asmens nuo atsakomybės atlyginti žalą regreso tvarka, nes regreso prievolės šalis – kreditorius – yra asmuo, atlyginęs žalą nukentėjusiajam vietoj žalą padariusio asmens, dėl to patyręs nuostolių ir tuo pagrindu įgijęs reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį.

CK 6.283 straipsnyje nustatytas žalos asmeniui, atsirandančios dėl sveikatos sužalojimo, turinys, nurodant, kad prievolė atlyginti nukentėjusiajam sveikatos sužalojimu padarytą žalą reiškia atsakingo už ją asmens pareigą atlyginti visus sužalotojo asmens patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Nuostoliai – piniginė žalos išraiška, apimanti turėtas išlaidas ir negautas pajamas; neturtinė žala yra žalos asmeniui dalis, atsirandanti kaip sveikatos sužalojimo pasekmė. Pagal darbo sutartį dirbančio asmens dėl sveikatos sužalojimo patirta žala nustatoma pagal netekto darbingumo laipsnį, vertinant asmens pajamų praradimą, sveikatos atstatymo ir palaikymo išlaidas, taip pat su prarasto darbingumo dalimi susijusius asmens patirtus dvasinius išgyvenimus.

Tuo tarpu socialinė išmoka, skirta žalai atlyginti, apskaičiuojama kitaip. Vidaus tarnybos statuto 41 straipsnio 3 dalimi nustatyta pareigūnų laikino nedarbingumo, kilusio dėl su tarnyba susijusios veiklos, apmokėjimo tvarka, nurodant, kad laikinojo nedarbingumo dėl nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), nelaimingo atsitikimo ar įvykio, susijusio su tarnyba, taip pat dėl nelaimingo atsitikimo vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, profesinės ligos ar sveikatos sutrikimų (tarp jų ir ligos), atsiradusių dėl tarnybos vykdymo, atveju pareigūnams mokama 100 procentų jų vidutinio darbo užmokesčio, taikant maksimalaus ir minimalaus kompensuojamojo uždarbio dydžius vadovaujantis Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo (toliau – NADPLSDĮ) nuostatomis dėl ligos pašalpos skaičiavimo. NADPLSDĮ 13 straipsnyje nustatyta, kad mėnesio kompensuojamasis uždarbis ligos pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo nustatymo mėnesį, 3,2 dydžio sumos (2 dalis) ir negali būti mažesnis už ketvirtadalį Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių laikinojo nedarbingumo nustatymo mėnesį (3 dalis). Draudžiamosios pajamos – Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nustatyta tvarka patvirtintos einamųjų metų draudžiamosios pajamos (NADPLSDĮ 3 straipsnio 7 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, kai pareigūno 100 procentų vidutinio darbo užmokesčio suma, pagal kurią apskaičiuojama išmoka dėl laikinojo nedarbingumo dėl nelaimingo atsitikimo darbe (tarnyboje), nelaimingo atsitikimo ar įvykio, susijusio su tarnyba, taip pat dėl nelaimingo atsitikimo vykstant į tarnybą ar grįžtant iš jos, profesinės ligos ar sveikatos sutrikimų (tarp jų ir ligos), atsiradusių dėl tarnybos vykdymo, viršija NADPLSDĮ nustatytą maksimalų leistiną kompensuojamąjį uždarbį, nukentėjusiajam yra išmokama ne viso jo negautų pajamų dydžio išmoka. Tokiu atveju išmoką išmokėjusi įstaiga žalą padariusiam asmeniui turi teisę pareikšti išmokos (kompensuojamo uždarbio) dydžio regresinį reikalavimą. Tačiau tuo atveju, kai minimalus kompensuojamas uždarbis viršytų pareigūno 100 procentų vidutinio darbo užmokesčio, nukentėjusiajam būtų išmokama didesnė išmoka nei jo patirta žala negautų pajamų forma. Šiuo atveju trečiasis asmuo, išmokėjęs išmoką, galėtų regresinį reikalavimą pareikšti tik 100 procentų vidutinio darbo užmokesčio, o ne išmokėtos išmokos dydžio. Jeigu išmokama 100 procentų vidutinio darbo užmokesčio dydžio išmoka dėl laikinojo nedarbingumo atitinka nukentėjusiojo negautas pajamas, tai ji atitinka asmens patirtą turtinę žalą negautų pajamų forma.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis buvo nedarbingas nuo 2012 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. vasario 28 d. Statistikos departamento duomenimis, 2012 m. ir 2013 m. draudžiamosios pajamos buvo 1488 Lt, t. y. 430,95 Eur, vadinasi, pagal vidaus tarnybos statutą pareigūnui išmokama išmoka dėl laikinojo nedarbingumo neturėjo būti ne mažesnė kaip 107,73 Eur ir ne didesnė kaip 1379,04 Eur už vieną mėnesį. Pagal pateiktus R. A. nedarbingumo pažymėjimus, jam priskaičiuota nedarbingumo pašalpa už 48 nedarbingumo dienas sudarė 781 Eur. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad išmokėta nedarbingumo išmoka neviršija nukentėjusiojo patirtos žalos, todėl ji visa išieškoma regreso tvarka.

Tačiau nagrinėjamoje byloje ieškovas Vilniaus apskrities VPK pareiškė reikalavimą atlyginti jo patirtus nuostolius, lygius nedarbingumo pašalpos sąnaudų sumai, t. y. nukentėjusiajam R. A. pagal pateiktus nedarbingumo pažymėjimus priskaičiuotą nedarbingumo pašalpą (781 Eur) ir darbdavio socialinio draudimo įmokas (214 Eur).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo Vilniaus apskrities VPK patirti nuostoliai nėra lygūs nukentėjusiojo patirtai žalai negautų pajamų forma, nes darbdavio socialinio draudimo įmokos yra darbdavio išlaidos socialiniam draudimui, jo vykdomos socialinės funkcijos padarinys. Darbdavio socialinio draudimo įmokos yra nesusijusios su žalos padarymo faktu ir tai nėra išlaidos nukentėjusio darbuotojo žalai atlyginti. Kadangi regresinį reikalavimą pareiškusi įstaiga gali reikalauti tokio dydžio žalos atlyginimo, kokio galėtų reikalauti nukentėjusysis, tai nukentėjusiajam yra atlyginamos jo negautos pajamos, kurias atspingi nedarbingumo pašalpa, bet ne socialinio draudimo įmokos.

Kasaciniame skunde atsakovas ginčija, kad suvestiniai vidutinio atlyginimo skaičiavimo lapeliai, kurie buvo pateikti nagrinėjamoje byloje, kaip dokumentai, pagrindžiantys nukentėjusiojo kompensuojamąjį uždarbį, nepatvirtina lėšų pervedimo bei išmokėjimo fakto, o yra tik dokumentai, kuriuose apibrėžiama pareigūno atlyginimo skaičiavimo tvarka. Teisėjų kolegija, sutikdama su šiais argumentais, pažymi, kad vidutinio atlyginimo skaičiavimo lapeliuose nėra informacijos apie priskaičiuotų sumų išmokėjimą, tačiau tai yra vieni iš įrodymų, pagrindžiančių nedarbingumo pašalpos dydį. Vidutinio atlyginimo skaičiavimo lapelių vertinimas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, tokiais kaip nukentėjusiojo pretenzijų žalą padariusiam asmeniui nebuvimas, leidžia daryti išvadą, kad ieškovas atsiskaitė su nukentėjusiuoju. Be to, pats ligos pašalpos išmokėjimo faktas, kaip įrodymas, nėra aktualus nukentėjusiojo žalai pagrįsti, nes atlyginamos turi būti nukentėjusiojo dėl sužalojimo sukelto nedarbingumo prarastos pajamos, o ne policijos įstaigos patirti nuostoliai.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netiksliai taikė ir aiškino žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, nes ieškovo Vilniaus apskrities VPK naudai priteisė visas jo patirtas išlaidas, t. y. nedarbingumo pašalpų sąnaudų sumą, įskaitant ir socialinio draudimo įmokas, tačiau, kaip nurodyta šios nutarties 21 punkte, regresinį reikalavimą pareiškusi įstaiga gali reikalauti tokio dydžio žalos atlyginimo, kokio galėtų reikalauti nukentėjusysis. Vadinasi, nukentėjusiajam yra atlyginamos jo negautos pajamos, šiuo atveju nedarbingumo pašalpa, bet ne socialinio draudimo įmokos. Nuostoliai, patirti dėl socialinio draudimo įmokų mokėjimo, yra policijos įstaigos vykdomos socialinės funkcijos padarinys, nesusijęs su žalos padarymo faktu. Atitinkamai yra keistinas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 20 d. sprendimas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo dalis, kuria buvo priteista iš atsakovo ieškovo Vilniaus apskrities VPK naudai 995,02 Eur, nurodant, kad iš atsakovo šio ieškovo naudai priteistina yra 781 Eur.

Dėl nukentėjusio pareigūno žalos dydžio nustatymo, vertinant regresinį reikalavimą dėl Policijos departamento išmokėtos kompensacijos

Kasaciniame skunde atsakovas ginčija nukentėjusiajam Policijos departamento išmokėtą kompensaciją, kurios dalis, apskaičiuota pagal nukentėjusiojo nedarbingų dienų skaičių, buvo priteista iš atsakovo, kaip nesusijusią priežastiniu ryšiu su atsakovo padarytais veiksmais.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Policijos departamento prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų. Dėl to nėra teisinio pagrindo daryti išvadą, kad pareigūną sužalojęs asmuo turėjo suvokti tokių savo veiksmų padarinius ir privalo prisiimti prievolę atlyginti specialiaisiais teisės aktais nustatytų išmokų sumas. Policijos departamentas, atlyginęs dėl atsakovo veiksmų atsiradusią žalą specialiųjų įstatymų pagrindu išmokėdamas pareigūnui kompensaciją dėl sveikatos sutrikdymo, turi teisę regreso tvarka reikalauti iš žalą padariusio asmens tokio dydžio sumos, kokią nukentėjusiajam turėjo atlyginti žalą padaręs asmuo, t. y. atgręžtinis reikalavimas gali būti patenkintas tik nustačius atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013).

Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalis nustato, kad pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, priklausomai nuo sveikatos sužalojimo ir netekto darbingumo lygio.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ši įstatymo nuostata nesieja kompensacijos tik su pareigūno patirta turtine žala ar negautomis pajamomis, kaip nustatyta NADPLSDĮ, todėl Policijos departamento išmokama kompensacija gali dengti ir dėl sveikatos sužalojimo tarnybos metu pareigūno patirtą neturtinę žalą, kurią sukėlė neteisėti žalą padariusio asmens veiksmai. Teisėjų kolegija pažymi, kad bet koks neteisėtas veiksmas, sukėlęs žalą sveikatai tarnybinių pareigų atlikimo metu, gali lemti ne tik turtinius padarinius nukentėjusiajam, išreiškiamus negautų pajamų ir patiriamų sveikatos priežiūros, reabilitacijos išlaidų forma, bet ir daugybę kitų padarinių, todėl valstybė, siekdama didesnės pareigūnų apsaugos ir skatindama juos aktyviai vykdyti savo pareigas, nepaisant kylančios didelės rizikos, įtvirtino alternatyvius žalos atlyginimo mechanizmus. Tačiau šiuo atveju neužtenka vien paties kompensacijos išmokėjimo ir nukentėjusiojo nedarbingų dienų dėl atsakovo neteisėtų veiksmų sukelto sveikatos sužalojimo fakto kompensacijos dydžiui pagrįsti, nes, sprendžiant dėl neturtinės žalos, turi būti nustatyta, ar tokia žala buvo padaryta, kuo ji pasireiškė ir koks jos dydis. Neturtinės žalos faktą ir dydį turi įrodyti regresinį reikalavimą pareiškęs asmuo. Neatmestina, kad dalis išmokėtos kompensacijos gali būti papildoma socialinė garantija pareigūnui, tiesiogiai nesusijusi su pareigūno patirta žala, arba gali nedengti visos pareigūno patirtos neturtinės žalos. Kiekvienu atveju Policijos departamentas turi įrodyti, kokia būtent žala buvo sukelta nukentėjusiam pareigūnui ir kokiems turtiniams ir neturtiniams padariniams pašalinti buvo išmokėta kompensacija.

Kadangi nagrinėjamoje byloje nėra nustatyti tokie faktiniai duomenys, leidžiantys pagrįsti kompensacijos dydį kaip nukentėjusiajam padarytos turtinės ir (ar) neturtinės žalos dydį, tinkamam įstatymo taikymui šias aplinkybes reikia papildomai ištirti ir nustatyti. Todėl naikintina Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 20 d. sprendimo ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo dalis, kuria Policijos departamentui iš atsakovo priteista 1200 Eur, ir ši bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl procesinių palūkanų deliktinės atsakomybės taikymo atveju

Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę. Pagrindas priteisti procesines palūkanas yra asmeninė skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė laiku, geruoju, todėl jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojosi kreditoriaus lėšomis, gavo iš to naudos, taip pažeidė kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo – tai minimalūs kreditoriaus nuostoliai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2012).

CK 6.37 straipsnio 2 dalis suteikia teisę į procesines palūkanas, bet nenustato šių palūkanų skaičiavimo tarifo, būtino jų dydžiui nustatyti. Todėl CK 6.37 straipsnio 2 dalis taikoma kartu su CK 6.210 straipsniu, kuris nustato procesinių palūkanų mokėjimo terminą ir tarifą.

Procesinės palūkanos yra kompensacinės, nes jų paskirtis yra kompensuoti kreditoriaus netekimus per teisminio nagrinėjimo laiką. Ar kompensacinės palūkanos yra procesinės, teismas sprendžia pagal ieškinio reikalavimo formulavimą, t. y. jeigu kartu su reikalavimu yra prašoma priteisti palūkanas nuo kreipimosi į teismą dienos iki visiško prievolės įvykdymo, tai yra pagrindas kvalifikuoti tokį prašymą kaip reikalavimą priteisti procesines palūkanas pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį, net jei ieškinyje ši teisės norma ir nenurodyta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad procesinės palūkanos nėra įskaičiuojamos į nukentėjusiojo patirtos žalos dydį, tačiau tai yra skolininko prievolės regresinį reikalavimą pareiškusiai įstaigai dalis, atskiras civilinės teisės institutas, skatinantis skolininką greičiau įvykdyti prievolę. Reikalavimą priteisti procesines palūkanas gali pareikšti ir nukentėjusysis, tačiau procesinių palūkanų dydis nekeis nukentėjusiojo patirtos žalos dydžio.

Atsižvelgdama į tai, kas aptarta, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai taikė materialiosios teisės normas priteisdami iš atsakovo ieškovų naudai procesines palūkanas. Keičiant procesinio sprendimo dalį ir sumažinant ieškovui Vilniaus apskrities VPK priteisiamą sumą iki 781 Eur, atitinkamai bus apskaičiuojamos ir mažesnės 5 proc. procesinės palūkanos. Sprendimo dalį dėl Policijos departamentui priteistinos sumos grąžinus nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, procesinės palūkanos bus priteistos nuo teismo nustatyto nukentėjusiojo patirtos žalos, dėl kurios atlyginimo regresinį reikalavimą pareiškė Policijos departamentas, dydžio.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 20 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (j. a. k. 191688326) iš atsakovo R. T. (a. k. duomenys neskelbtini) buvo priteista 995,02 Eur žalos atlyginimo, ir priteisti iš atsakovo R. T. (a. k. duomenys neskelbtini) ieškovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato naudai 781 (septynis šimtus aštuoniasdešimt vieną) Eur.

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. liepos 20 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 9 d. sprendimo dalį, kuria ieškovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos (j. a. k. 188785847) iš atsakovo R. T. (a. k. 38406190685) buvo priteista 1200 Eur žalos atlyginimo, ir šią bylos dalį grąžinti nagrinėti iš naujo Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Algis Norkūnas

Sigita Rudėnaitė

Antanas Simniškis