Dėl teisės normų, reglamentuojančių kredito sutarties palūkanų normos pakeitimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-107-611/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37300-2013-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.29.1; 3.1.1.2.9

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski (pranešėjas) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės akcinės bendrovės SEB banko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovei AB SEB bankui dėl banko veiksmų pripažinimo neteisėtais ir kredito sutarties sąlygų pakeitimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kredito sutarties palūkanų normos pakeitimą, aiškinimo ir taikymo; dėl bylos medžiagos pripažinimo nevieša.

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančiu ab initio (iš anksto) AB SEB banko 2013 m. vasario 28 pranešimą Nr. 5176816 (toliau – Pranešimas); kredito sutarties Nr. 0450818010516-75 (toliau – Kredito sutartis) Specialiosios dalies 6.3 punktą papildyti taip: 6.3.4. fiksuotųjų palūkanų normą sudaro nekintanti kredito gavėjo marža bei fiksuotųjų palūkanų nustatymo dieną esanti AB SEB banko vidaus palūkanų norma; įpareigoti AB SEB banką perskaičiuoti pagal pakeistas Kredito sutarties sąlygas mokėtinas palūkanas už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 22 d. iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; įpareigoti AB SEB banką grąžinti ieškovei jos permokėtas palūkanas, t. y. skirtumą tarp ieškovės faktiškai sumokėtų palūkanų ir banko perskaičiuotų palūkanų už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 22 d. iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; pripažinti nesąžiningomis ir negaliojančiomis ab initio Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.5, 4.6, 4.13 ir 5.3 punktų sąlygas; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad 2008 m. vasario 22 d. sudarė Kredito sutartį, kuria atsakovė suteikė ieškovei kreditą gyvenamajam būstui pirkti ir remontuoti. Šalys sutarė, kad iki kitos fiksuotųjų palūkanų nustatymo dienos (2013 m. vasario 22 d.) ieškovė mokės bankui 5,2239 proc. dydžio fiksuotąsias palūkanas (Kredito sutarties 6.3 punktas). Šios palūkanos buvo apskaičiuotos prie suderėtos su banku maržos (0,7 proc.) pridedant 2008 m. vasario 22 d. galiojusią vidutinę banko palūkanų normą (4,32394 proc.).

Visą fiksuotųjų palūkanų taikymo laikotarpį ieškovė tinkamai vykdė sutartį. Palūkanų fiksavimo terminui pasibaigus (2013 m. vasario 7 d.), ieškovei bankas pasiūlė 3,65 proc. dydžio fiksuotąsias palūkanas arba kintamąsias palūkanas su 3,3 proc. dydžio banko marža. Kadangi fiksuotųjų palūkanų dydis naujam periodui buvo nustatytas ne pagal sutarties sudarymo metu banko nurodytą palūkanų normos apskaičiavimo formulę, ieškovė nesutiko su banko pasiūlymu ir prašė taikyti šalių faktiškai sutartą, tačiau į kredito sutartį neįrašytą 0,7 proc. maržą.

2013 m. vasario 28 d. raštu Nr. 51976816 bankas nurodė, kad ieškovei nustatyta nauja 3,58807 proc. dydžio fiksuotųjų palūkanų norma, kuri bus taikoma iki 2018 m. vasario 22 d. Ieškovės nuomone, atsakovė, vienašališkai nustatydama fiksuotųjų palūkanų normą naujam penkerių metų terminui, pažeidė Kredito sutartį ir ieškovės kaip vartotojos teises. Kadangi Kredito sutartyje nėra nustatyta, kaip turėtų būti apskaičiuojamos palūkanos, jei, pasibaigus fiksuotųjų palūkanų galiojimo terminui, šalys nesusitaria dėl naujo palūkanų dydžio, tai laikytina sutarties spraga, kurią, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.195 straipsnio nuostatomis, gali pašalinti teismas.

Ieškovė nurodė, kad atsakovė elgėsi nesąžiningai, Kredito sutartyje neįrašydama šalių sutartos 0,7 proc. maržos. Ieškovės nuomone, Kredito sutarties nuostatos, įtvirtinančios 0,1 proc. delspinigius už kiekvieną dieną nuo laiku nesumokėto kredito dalies, iš esmės pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą bei vartotojos interesus, todėl pripažintinos negaliojančiomis. Tokiais, ieškovės nuomone, pripažintini ir Kredito sutarties 4.13, 5.3 punktai, suteikiantys teisę bankui nurašyti lėšas iš ieškovės sąskaitų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas papildė Kredito sutartį nuostata, kad metinę palūkanų normą sudaro sutarties sudarymo metu nustatyta marža ir vidinė banko palūkanų norma, kuri keičiama Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.3.2 punkte nustatytais periodais. Teismas Kredito sutarties 4.5, 4.6 punktuose nustatytą delspinigių dydį sumažino iki 0,05 proc. dydžio ir pripažino negaliojančiomis 4.13 ir 5.3 punktų nuostatas. Teismas įpareigojo atsakovę perskaičiuoti ieškovei tenkančias mokėti palūkanas; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog ieškovė privalėjo pasinaudoti ikiteismine ginčo sprendimo tvarka.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad vartotojui turėtų būti nurodomas ne tik palūkanų tipas, sudėtinės dalys, jei tokios taikomos, bet ir paaiškinami jos pokyčiai. Teismas konstatavo, kad atsakovė nepaaiškino ieškovei nustatomų fiksuotųjų palūkanų esmės ar galimų pokyčių 40 metų sutarties galiojimo laikotarpiu taip, jog vidutinis vartotojas galėtų objektyviai įvertinti prisiimamą riziką, todėl sprendė, kad atsakovė nevykdė Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies nuostatų. Kadangi kainos nustatymo tvarka apskritai nebuvo nurodyta, tai vartotojui nebuvo aiški sutartimi prisiimama rizika.

Teismas sprendė, kad šalys fiksuotą palūkanų normą nustatė iš dviejų sudedamųjų elementų: maržos ir vidinės banko palūkanų normos. Vadovaudamasis CK 6.193 straipsnio 4 dalimi, 6.195, 6.198 straipsniais, teismas sprendė, kad turi būti pašalinti sutartyje esantys neaiškumai, susiję su kainos nustatymo tvarka, tačiau ne taip, kaip nurodo ieškovė, o ginčo sutarties Bendrosios dalies 1 punktą papildant nuostata, kuri apibrėžtų kainos nustatymo tvarką.

Pirmosios instancijos teismas iš dalies sutiko su ieškovės argumentais, kad šalių sutarties 4.5 punkte nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė, tačiau sprendė, kad tokių sąlygų pripažinimas negaliojančiomis reikštų galimybę išvengti sutartinės atsakomybės taikymo, todėl delspinigių dydį sumažino iki 0,05 proc.

Konstatuodamas, kad Kredito sutarties 4.13 ir 5.3 punktų nuostatos yra nesąžiningos, teismas sutiko su Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. birželio 25 d. nutarimo Nr. 10-456 išaiškinimais, kad tokios sąlygos iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą bei vartotojo teises ir interesus.

Teismas atmetė reikalavimą pripažinti negaliojančiu banko Pranešimą atsižvelgdamas į jo informacinį pobūdį.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, jį tenkino iš dalies ir 2016 m. birželio 15 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta papildyti Bendrosios dalies 1 punktą, ir šią dalį išdėstė taip: „Nustatyti pagal 2008 m. vasario 22 d. Kredito sutartį Nr. 0450818010516-75 nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2018 m. vasario 22 d. mokėtinų fiksuotųjų metinių palūkanų normą – 2,44 proc. ir įpareigoti atsakovę perskaičiuoti pagal pakeistas Kredito sutarties sąlygas ieškovei tenkančias mokėti palūkanas bei grąžinti jų permoką“. Teismas panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta Bendrosios dalies 4.5, 4.6 punktuose nustatytą delspinigių dydį sumažinti iki 0,05 proc., ir reikalavimą dėl šios dalies atmetė bei perskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad atsakovė reiškė pretenzijas ieškovei ir teikė pasiūlymus dėl maržos dydžio, taip pat kreipėsi į Lietuvos banko Priežiūros tarnybos Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamentą. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad Kredito sutarties 17 punktas, nustatantis pareigą ginčus spręsti derybų keliu, pažeistas nebuvo, taip pat nebuvo pagrindo ieškinį palikti nenagrinėtą nesilaikant išankstinės ginčo sprendimo tvarkos.

Teismas sprendė, kad vien abstraktus nurodymas, jog 0,1 proc. delspinigių dydis yra akivaizdžiai per didelis, prieštaraujantis įstatymui, sąžiningumo ir protingumo principams, yra nepakankamas pagrindas pripažinti šalių interesų pusiausvyros pažeidimą. Teismas nurodė, kad atsakovės veikla yra pinigų skolinimas už užmokestį, todėl vėlavimas grąžinti paskolą sukelia nuostolius, ir sprendė, kad Kredito sutartyje įtvirtintas 0,1 proc. delspinigių dydis nelaikytinas pernelyg dideliu.

Įvertinęs Kredito sutarties sąlygas teismas konstatavo, kad šalys susitarė tik dėl iki 2013 m. vasario 22 d. taikomų palūkanų, o vėlesnis konkretus palūkanų dydis (norma) ar jo nustatymo mechanizmas sutartyje neaptartas, nurodyta tik keitimo tvarka. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, jei šalys kredito sutartyje nebuvo susitarusios dėl konkretaus palūkanų dydžio (normos) ar jo nustatymo mechanizmo ir pasibaigus pirmajam 5 metų fiksuotųjų palūkanų nustatymo laikotarpiui dėl jo nenusitarė, tai teismai turi vadovautis CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu specialiuoju palūkanų dydžio nustatymo kriterijumi. Remtis ieškovės nurodytu fiksuotųjų palūkanų dydžio nustatymo mechanizmu – t. y. formule, pagal kurią palūkanų dydis nustatomas prie atsakovo vidinės piniginių išteklių kainos pridėjus maržos, dėl kurios susitaria šalys, dydį, būtų galima tik teismui konstatavus, kad dėl tokio palūkanų dydžio nustatymo modelio šalys buvo susitarusios Kredito sutartimi, t. y. tik jei tokia sąlyga būtų tiesiogiai nustatyta Kredito sutartyje arba toks šalių susitarimas būtų konstatuotas taikant CK nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis Nr. 3K-3-560-969/2015).

Kadangi Kredito sutartyje nėra nuostatų, įpareigojančių atsakovę visą sutarties galiojimo laikotarpį taikyti ieškovei tokio paties dydžio maržą, ieškovei taikytinas palūkanų dydis nustatytinas vadovaujantis CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu kriterijumi – t. y. paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutine palūkanų norma, galiojusia paskolos sutarties sudarymo momentu. Vadovaudamasis Lietuvos banko skelbiamais rodikliais (paskolų namų ūkiams likučių ir jų palūkanų normomis eurais), teismas nustatė, kad banko vienašališkai nustatyta 3,58807 proc. palūkanų norma yra nepagrįstai didelė ir neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto kriterijaus, todėl sumažino ją iki 2,44 proc., taip pakeisdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl Kredito sutarties 4.13 ir 5.3 punktų nuostatų pripažinimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 15 d. nutarties dalį, kuria pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalis dėl Kredito sutarties papildymo, ir dalį, kuria nuspręsta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; įpareigoti ieškovę grąžinti atsakovei sumą, sumokėtą vykdant Vilniaus apygardos teismo nutartį, bei priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Kredito sutartyje yra įtvirtinta aiški palūkanų nustatymo tvarka, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog sutartyje nėra susitarta nei dėl palūkanų dydžio, nei dėl jų nustatymo tvarkos. Kredito sutarties Bendrosios dalies 1 punkte yra įtvirtinta, kad fiksuotosios palūkanos – Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.3 punkte nustatytos palūkanos, jei Specialiosios dalies 6.1 punkte nustatyta, kad palūkanos fiksuotos. Fiksuotosios palūkanos pirmą kartą nustatomos Kredito sutarties pasirašymo dieną ir iš naujo nustatomos Specialiosios dalies 6.3.3 punkte nurodytomis dienomis. Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.2 punkte nustatyta, kad kredito ar jo dalies, jei kreditas išmokamas dalimis, išmokėjimo dieną ir kiekvieną fiksuotųjų palūkanų nustatymo dieną, jei palūkanos yra fiksuotos, arba kiekvienam palūkanų keitimo laikotarpiui pasibaigus, jei palūkanos yra kintamosios, sudaromas grafikas ir ne vėliau kaip per 15 kalendorinių dienų jis pateikiamas kredito gavėjui Specialiosios dalies 5.7 punkte nurodytu būdu. Jei per 30 kalendorinių dienų nuo grafiko sudarymo dienos kredito gavėjas nesikreipė į Banką dėl jam kilusių klausimų dėl grafiko sudarymo ar jo negavimo, šalys susitaria laikyti, kad kredito gavėjas grafiką gavo, jo sąlygas supranta, su jomis sutinka ir grafikas negali būti keičiamas iki kito grafiko sudarymo dienos arba iki kredito grąžinimo dienos, jei kitas grafikas nebūtų sudaromas. Kredito sutarties 3.3 punkte nustatyta, kad jei yra taikomos fiksuotosios palūkanos, jos nustatomos Specialiosios dalies 6.3.2 punkte nurodytam laikotarpiui iki kitos Specialiosios dalies 6.3.3 punkte fiksuotųjų palūkanų nustatymo dienos. Bankas įsipareigoja apie fiksuotųjų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomą fiksuotųjų palūkanų normą raštu informuoti kredito gavėją prieš 30 kalendorinių dienų iki šio laikotarpio pabaigos, jei per 30 kalendorinių dienų nuo minėto pranešimo išsiuntimo dienos, nurodytos pranešime, kredito gavėjas nesikreipė į Banką dėl fiksuotųjų palūkanų nustatymo, šalys susitaria laikyti, jog kredito gavėjas su nustatytomis palūkanomis sutinka.

Nei CK 6.872 straipsnyje, nei kitose teisės normose neįtvirtinta, kad atsakovės vienašališkai nustatyta palūkanų norma negali būti didesnė už tą, kuri apskaičiuojama CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atsakovei, kaip specialiam subjektui, taikomi įvairūs reguliaciniai reikalavimai, ji turi įvertinti skolinimo riziką ir savo skolinimosi sąnaudas, todėl CK 6.872 straipsnio nuostatos turi būti taikomos ribotai. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog bankas pagal sudarytas kredito sutarties sąlygas gali vienašališkai nustatyti palūkanas ir tai nelaikytina vienašališku sutarties pakeitimu. Tokiu atveju ieškovas turi įrodyti, kad banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra nepagrįstai didelė, neatitinka CK 6.872 straipsnio nuostatų, todėl nustatytina mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2014; 2014 gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2014; 2014 gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014). Taigi, naujai nustatytos palūkanos tari būti vertinamos individualiai, t. y. atsižvelgiant į jų nustatymo metu susiklosčiusią situaciją rinkoje, klientą ir kitas reikšmingas aplinkybes.

CK 6.872 straipsnio 1 dalyje neįtvirtinta palūkanų dydžio kriterijų. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog, teismui nustatant palūkanų dydį, turi būti taikoma artimiausios savo pobūdžiu ir trukme paskolos rūšies palūkanų norma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-560-969/2015). Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad šiuo atveju taikytinos Lietuvos banko skelbiamos paskolų (suteiktų būstui įsigyti, kurių terminas 5 metai) namų ūkiams likučių palūkanų normos, nes artimesnis savo pobūdžiu ir trukme dydis yra Lietuvos banko skelbiamos naujai suteiktų paskolų būstui įsigyti, kurių valiuta euras, fiksuojant palūkanų normą ilgesniam kaip vieneri metai laikotarpiui, palūkanos, kurios 2013 m. vasario mėnesį buvo 3,91 proc.

Teismai pripažino Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.13 ir 5.3 punktų sąlygas, nustatančias atsakovės teisę nurašyti ieškovės mokėtinas pagal sutartį sumas, negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento, iš esmės remdamiesi Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 10-456. Šiame nutarime Tarnyba nurodė, kad tokios nuostatos nepagrįstai suteikia teisę nusirašyti lėšas iš ieškovės sąskaitų, kurios yra net ne pas atsakovę, tačiau pats susitarimas dėl teisės nurašyti lėšas iš pas atsakovę esančių ieškovės sąskaitų savo esme nėra nesąžiningas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Kredito sutartis yra parengta pagal standartines sąlygas, kurias parengė atsakovė, nederindama jų su vartotoja, todėl pastaroji turėjo galimybę arba sudaryti sutartį, arba jos nesudaryti. Nagrinėjamu atveju šalys susitarė, kad ieškovė sukaups reikiamą sumą savo sąskaitoje, iš šios atsakovė automatiškai šias lėšas nurašys ir tai yra patogu abiem šalims. Dėl tokio vykdymo ieškovė jokių pretenzijų atsakovei niekada nereiškė, tačiau teismai to neįvertino ir apsunkino sutarties vykdymą abiem ginčo šalims. Pažymėtina, kad atsakovė, kaip atsakinga finansų rinkos dalyvė, suteikdama klientui kreditą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą imtis visų teisėtų priemonių atgauti jai priklausančias sumas iš savo įsipareigojimų nevykdančio kredito gavėjo. Be to, CK 6.922 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad lėšos iš sąskaitos be kliento nurodymo gali būti nurašomos teismo sprendimu, taip pat kitais įstatymo ar banko sąskaitos sutarties numatytais atvejais. Būtent tokie atvejai ir buvo įtvirtinti Kredito sutartyje.

Kredito sutarties Bendrosios dalies 17 punkte nustatyta, kad ginčai, jei jie nebuvo išspręsti derybų būdu, nagrinėjami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.223 straipsnyje nustatyta, kad ieškinį dėl sutarties pakeitimo galima pareikšti tik po to, kai kita šalis atsisako pakeisti sutartį ar per trisdešimt dienų iš jos negautas atsakymas į pasiūlymą pakeisti sutartį, jeigu sutartis ar įstatymai nenustato kitokios sutarties pakeitimo tvarkos. Nagrinėjamu atveju ieškovė reikalavo į sutartį įtraukti du papildomus punktus, t. y. papildyti Specialiąją dalį 6.3.4 ir 6.3.5 punktais bei panaikinti Bendrosios dalies 4.5, 4.6, 4.13 ir 5.3 punktuose nustatytas sąlygas, t. y. ji reikalavo pakeisti (modifikuoti) Kredito sutartį, todėl, vadovaujantis CK 6.223 straipsnio 3 dalimi, ieškovė turėjo kreiptis į banką, o tik tada – į teismą. Ieškovė į banką nesikreipė. Pažymėtina, kad CK 6.188 straipsnio 1 dalies nuostata įtvirtina vartotojo teisę reikalauti pripažinti teismo tvarka sutarties sąlygas nesąžiningomis, o ne reikalauti keisti ar modifikuoti sutarties nuostatas, todėl teismų procesinių sprendimų dalys dėl šių Kredito sutarties punktų naikintinos.

Atsiliepimu ieškovė prašo atsakovės kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 15 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad kredito sutartimi šalys gali nustatyti tiek konkrečią palūkanų normą, taikytiną nuo sutarties sudarymo dienos, nuo tam tikros datos ar tam tikru laikotarpiu, tiek mechanizmą, pagal kurį tokia palūkanų norma apskaičiuojama. Susitarimą dėl palūkanų dydžio galima konstatuoti buvus tik tada, jei, kilus ginčui, remiantis šalių sutartais objektyviais kriterijais ir tokiomis pat jų reikšmėmis, galima tiksliai nustatyti, kokio dydžio palūkanas konkrečiu atveju turi pareigą mokėti skolininkas. Tai reiškia, kad šiame mechanizme turi būti aiškiai nurodyti visi kriterijai, nuo kurių priklauso nustatomų palūkanų dydis, o šių kriterijų kintamosios reikšmės turi būti objektyvios. Jei dėl minėtų kriterijų nesusitarta ar susitarta spręsti vėliau, laikytina, kad dėl palūkanų dydžio nėra susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-969/2015). Nagrinėjamu atveju Kredito sutartyje nėra reglamentuojami fiksuotųjų palūkanų nustatymo klausimai, kai kredito gavėjas, gavęs banko pranešimą, kuriame nurodomas siūlomų fiksuotų palūkanų dydis, kreipiasi į banką nurodydamas, kad su tokiu dydžiu nesutinka. Taigi Kredito sutartyje šalys nebuvo susitarusios dėl konkretaus palūkanų dydžio (normos) ar jo nustatymo mechanizmo, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad Kredito sutartyje nėra įtvirtinta palūkanų nustatymo tvarka.

Sudaryta Kredito sutartis yra vartojimo sutartis. Atsakovė kaip savo srities profesionalė, pagal kurios iš anksto parengtas standartines sąlygas buvo sudaryta Kredito sutartis, turėjo galimybę sutartyje įtvirtinti palūkanų normos nustatymo mechanizmą (įvertindama savo riziką ir kitus jai svarbius kriterijus), o to nepadariusi ji turėjo ir galėjo numatyti, kad, nepavykus susitarti su ieškove, bus galima nustatyti vienašališkai tik CK 6.872 straipsnio 1 dalies kriterijus atitinkantį dydį, t. y. tokį, kuris neviršija paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinės palūkanų normos, galiojusios paskolos sutarties sudarymo momentu. Jokių šios normos taikymo išimčių nenustatyta.

Atsakovė nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamos bylos atveju artimesnės savo pobūdžiu ir trukme yra Lietuvos banko skelbiamos naujai suteiktų paskolų būstui įsigyti, kurių valiuta euras, fiksuojant palūkanų normą ilgesniam kaip vieneri metai laikotarpiui, palūkanos. Lietuvos banko valdybos 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 139 patvirtintų Pinigų finansinių institucijų paskolų ir indėlių palūkanų normų statistinės atskaitomybės bendrųjų nuostatų (šis teisės aktas galiojo 2013 metų vasario mėnesį, kai kasatorė vienašališkai nustatė palūkanų norma) 64 punkte buvo nustatyta, kad paskolų naujų susitarimų palūkanų normos turi atspindėti tik tas palūkanų normas, dėl kurių pradinio fiksavimo laikotarpio susitarta sudarant naują sutartį arba iš naujo derantis dėl esamos paskolos sąlygų. Pasibaigus pradiniam palūkanų normos fiksavimo laikotarpiui, pagal sutartyje iš anksto nustatytas procedūras automatiškai keičiamos palūkanų normos turi būti įtraukiamos tik skaičiuojant paskolų likučių palūkanų normas statistinės ataskaitos PFI-02 formos II dalyje. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovė vienašališkai nustatė palūkanų normą, todėl ši turi būti lyginama su Lietuvos banko skelbiamomis vidutinėmis palūkanomis – paskolų namų ūkiams likučių palūkanų normomis eurais, suteiktų paskolų būstui įsigyti, kurių terminas nuo 5 m. Naujos fiksuotųjų palūkanų normos nustatymas nėra naujos kredito sutarties sudarymas, todėl nėra pagrindo taikyti atsakovės nurodytų vidutinių palūkanų normų, skirtų naujoms paskolų sutartims.

Ieškovė nepagrįstai teigia, kad, pripažinus negaliojančiais Kredito sutarties 4.13 ir 5.3 punktus, buvo iš esmės apsunkintas Kredito sutarties vykdymas, nes liko galioti Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.4, 4.12 ir 5.4 punktai, įtvirtinantys ieškovės pareigą nurodytoje sąskaitoje sukaupti lėšas, reikalingas kredito mokėjimams atlikti. Nesąžiningų sutarties standartinių sąlygų negalima pateisinti nei kredito rizikos valdymo, nei kitais hipotetiniais tikslais.

CK 6.223 straipsnio 3 dalies nuostatos taikomos tik tiek, kiek nereglamentuojama specialiosiomis teisės normomis. Vartojimo sutarčių šalių teisės ir pareigos reglamentuotos specialiųjų normų, vartotojui taikoma papildoma apsauga ir palengvinta savo teisių gynimo tvarka, be to, jokios sutarties nuostatos negali riboti asmens teisės į teisminę gynybą. Ieškovė dėl sutarties sąlygų pakeitimo kreipėsi į atsakovę iki ieškinio pareiškimo, 2013 m. vasario 11 d. pateikdama pretenziją, tačiau atsakovė nepateikė jokio atsakymo. Be to, ieškovė 2013 m. vasario 25 d. kreipėsi į Lietuvos banką dėl ginčo sprendimo ne teismo tvarka, todėl atsakovės teiginiai, kad ieškovė nesilaikė ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos yra faktiškai ir teisiškai nepagrįsti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl palūkanų normos nustatymo

CK 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, kreditavimo santykiams šio CK skyriaus pirmojo skirsnio normos („Paskola. Bendrosios nuostatos“) taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir šio CK skirsnio („Kreditavimas“) nustatytoms taisyklėms.

CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, nepriklausomai nuo pasirinkto palūkanų tipo, kredito davėjas, bankas, turi teisę gauti tam tikrą atlygį už darbą, prisiimant pinigų skolinimo riziką. Dėl ilgalaikio kreditavimo sutarties pobūdžio sutarties šalys (tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas) negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje, todėl, sudarydamos sutartį pagal esamą situaciją, negali numanyti sutartų sąlygų naudingumo ateityje (vykdant ilgalaikę kreditavimo sutartį). Sutarties šalis – kredito gavėjas – laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies – kredito davėjo – siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos (naudingos), ir, tai įvertinusi, sudaro sutartį arba jos nesudaro. Kreditavimo sutartys, tarp jų – ir vartojimo, įprastai sudaromos pagal tuo (pasirašymo) metu sutarties sudarymo vietoje nusistovėjusias bendrąsias tokių sutarčių sąlygas. Šias sąlygas lemia finansinė (ekonominė) situacija bei jos veikiama rinka. Poreikis nustatyti palūkanų periodiškumą, jų nustatymo tvarką yra nulemtas ilgalaikio kreditavimo sutarties pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2014; 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014; 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2014).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra pažymėta, kad kredito sutartimi šalys gali nustatyti tiek konkrečią palūkanų normą, taikytiną nuo sutarties sudarymo dienos, nuo tam tikros datos ar tam tikru laikotarpiu, tiek mechanizmą, pagal kurį tokia palūkanų norma apskaičiuojama. Susitarimą dėl palūkanų dydžio galima konstatuoti buvus tik tada, jei, kilus ginčui, remiantis šalių sutartais objektyviais kriterijais ir tokiomis pat jų reikšmėmis, galima tiksliai nustatyti, kokio dydžio palūkanas konkrečiu atveju turi pareigą mokėti skolininkas. Tai reiškia, kad šiame mechanizme turi būti aiškiai nurodyti visi kriterijai, nuo kurių priklauso nustatomų palūkanų dydis, o šių kriterijų kintamosios reikšmės turi būti objektyvios. Jei dėl minėtų kriterijų nesusitarta ar susitarta spręsti vėliau, laikytina, kad dėl palūkanų dydžio nėra susitarta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-560-969/2015).

Nagrinėjamos bylos šalių sudarytos Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.3 punkte įtvirtinta, kad jei yra taikomos fiksuotosios palūkanos, jos nustatomos Specialiosios dalies 6.3.2 punkte nurodytam laikotarpiui iki kitos Specialiosios dalies 6.3.3 punkte fiksuotųjų palūkanų nustatymo dienos. Bankas įsipareigoja apie fiksuotųjų palūkanų galiojimo laikotarpio pabaigą ir apie naujai siūlomą fiksuotųjų palūkanų normą raštu informuoti kredito gavėją prieš 30 kalendorinių dienų iki šio laikotarpio pabaigos. Jei per 30 kalendorinių dienų nuo minėto pranešimo išsiuntimo dienos, nurodytos pranešime, kredito gavėjas nesikreipė į Banką dėl fiksuotųjų palūkanų nustatymo, šalys susitaria laikyti, jog kredito gavėjas su nustatytomis palūkanomis sutinka.

Įvertinusi šias šalių sudarytos Kredito sutarties sąlygas, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Kredito sutartyje yra nustatyta formali fiksuotųjų palūkanų keitimo tvarka, tačiau nėra aptartas konkretus palūkanų dydis (norma) ar jo nustatymo mechanizmas. Tai reiškia, kad dėl palūkanų dydžio naujajam laikotarpiui Kredito sutartyje nebuvo susitarta.

Kadangi ieškovė nesutiko su Banko pasiūlyta palūkanų norma naujam laikotarpiui ir dėl to pareiškė pretenziją, tačiau šalys nepriėjo prie bendro sutarimo dėl palūkanų dydžio ir Bankas vienašališkai nustatė, jog nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2018 m. vasario 22 d. bus taikoma 3,58807 proc. palūkanų norma, ieškovė, nesutikdama su banko apskaičiuota palūkanų norma naujam laikotarpiui, laikydama ją nepagrįstai didele, turėjo teisę, remdamasi CK 6.872 straipsnio 1 dalimi, kreiptis į teismą dėl šios normos pakeitimo (sumažinimo). Pagal kasacinio teismo praktiką tokiu atveju yra būtina įrodyti, kad banko nustatyta fiksuotųjų palūkanų norma yra nepagrįstai didelė, neatitinka CK 6.872 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto kriterijaus, todėl nustatytina mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2014).

Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad vienašališkai kreditoriaus nustatyta palūkanų norma yra nepagrįstai didelė tada, kai byloje esantys įrodymai patvirtina, jog ši palūkanų norma yra didesnė už tą, kuri nustatytina pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį. Toks aiškinimas neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir CK ketvirtosios knygos antrojo skirsnio, reguliuojančio kreditavimo santykius, normoms. Kreditorius gauna atlyginimą už jo pinigų naudojimą ir kreditavimo sutarties sudarymo atveju (CK 6.881 straipsnis), o tai, kad šis atlyginimas, kreditoriaus nuomone, yra per mažas ir negali užtikrinti jo įsipareigojimų kitiems asmenims, dėl to gali sukelti nuostolių, nustatant palūkanų normą pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį, 6.881 straipsnio 2 dalį, nėra teisiškai reikšminga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, 38 punktas). Taigi, darytina išvada, kad bankas, vienašališkai nustatydamas palūkanų normą naujam laikotarpiui, tiesiogiai nėra saistomas CK 6.872 straipsnyje įtvirtintų kriterijų, bet, skolininkui teigiant, jog nustatyta palūkanų norma yra nepagrįstai per didelė, teismas banko vienašališkai nustatytą palūkanų dydį vertina atsižvelgdamas būtent į CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatas.

CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palūkanų norma turi būti nustatoma pagal vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Nagrinėjamoje byloje yra kilęs ginčas, kokia palūkanų norma yra laikytina atitinkančia paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017 išaiškino, kad tais atvejais, kai šalys nesusitaria dėl palūkanų normos naujam laikotarpiui, ji, atsižvelgiant į Lietuvos banko valdybos 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 139 patvirtintas Pinigų finansinių institucijų paskolų ir indėlių palūkanų normų statistinės atskaitomybės bendrąsias nuostatas (reglamentuojančias bendruosius pinigų finansinių institucijų paskolų ir indėlių palūkanų normų statistinės atskaitomybės reikalavimus ir klasifikavimo principus, rengimo ir pateikimo Lietuvos bankui tvarką, statistinės informacijos kokybės reikalavimus ir naudojimo tvarką), yra nustatoma pagal Lietuvos banko skelbiamos Naujų paskolų ūkiams ir jų palūkanų normų lentelės duomenis. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2013 m. vasario 28 d. atliktų banko veiksmų teisėtumo, tai jų teisiniam vertinimui pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį aktuali šio laikotarpio Naujų paskolų ūkiams ir jų palūkanų normų lentelė.

Atsižvelgiant į tai, sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas artimiausią savo pobūdžiu ir trukme paskolos rūšies palūkanų normą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos banko skelbiamais statistiniais duomenimis dėl paskolų namų ūkiams likučių ir jų palūkanų normų. Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017, paskolų namų ūkiams likučiai ir jų palūkanų normos yra retrospektyvaus pobūdžio, nes atspindi iš esmės tai, kas buvo nustatyta praeityje, t. y. paimtų paskolų likučius ir tų paskolų normas, nustatytas pagal buvusias, o ne esamas ekonomines sąlygas. Tai patvirtina Lietuvos banko valdybos 2003 m. gruodžio 24 d. nutarimu Nr. 139 patvirtintų Pinigų finansinių institucijų paskolų ir indėlių palūkanų normų statistinės atskaitomybės bendrųjų nuostatų 45 punktas, kuriame nurodoma, kad paskolų ir indėlių likučių palūkanų normos apskaičiuojamos kaip paskolų ir indėlių likučiams ataskaitinio laikotarpio pabaigoje taikytų palūkanų normų svertiniai vidurkiai.

Šios aplinkybės sudaro pagrindą teisėjų kolegija konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nenustatė faktinės aplinkybės – ginčo situacijai savo pobūdžiu ir trukme artimiausios paskolos rūšies palūkanų normos, galiojusios ginčui aktualiu laikotarpiu, todėl negalėjo įvertinti, ar ieškovės teiginiai dėl per didelės Banko vienašališkai nustatytos palūkanų normos yra pagrįsti. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir byla dėl šios dalies perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl Kredito sutarties Bendrosios dalies 17 punkto nuostatų ir CK 6.223 straipsnio 3 dalies taikymo nutartyje išdėstytais motyvais ir plačiau dėl to nepasisako.

Dėl sutarties sąlygų pripažinimo negaliojančiomis

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai nepagrįstai pripažino Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.13 ir 5.3 punktų sąlygas, nustatančias atsakovės teisę nurašyti ieškovės mokėtinas pagal sutartį sumas, negaliojančiomis nuo jų sudarymo momento. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovės argumentais, kad bylą nagrinėję teismai iš esmės savo sprendimą grindė Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos 2012 m. birželio 25 d. nutarime Nr. 10-456 išdėstytais argumentais, tačiau nesiaiškino šalių santykių turinio (tikrosios šalių valios) šiuo aspektu. Teismai pripažino pirmiau nurodytas sutarties sąlygas nesąžiningomis ir negaliojančiomis, nedetalizuodami, ar ieškovės teisių pažeidimas kyla iš tokios sutarties nuostatos per se (savaime), ar dėl to, kad buvo pažeista šalių interesų pusiausvyra ir ieškovė realiai neturėjo galimybių derėtis dėl šių sąlygų; taip pat yra neaišku, kokiu pagrindu nesąžiningomis laikomos sutarties nuostatos, leidžiančios atsakovei nurašyti ieškovės pagal sutartį mokėtinas sumas iš pas atsakovę esančių ieškovės sąskaitų.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalis, kuria pripažintos negaliojančiomis nuo sudarymo momento Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.13 ir 5.3 punktų nuostatos, naikintina ir byla dėl šios dalies perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl civilinės bylos medžiagos pripažinimo nevieša

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. vasario 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-72-421/2017 išaiškino, kad konstitucinis teisės viešumo imperatyvas, CPK 9 ir 10 straipsniuose įtvirtintos teismo posėdžio viešumo ir bylos medžiagos viešumo taikymo taisyklės pabrėžia viešo bylų nagrinėjimo principo netaikymo išimtinumą bei reikalauja bylos viešumą riboti tik tiek ir tik tokia apimtimi, kiek tai būtina bylos šalių teisėms ir teisėtiems interesams apginti. Bylos nagrinėjimas uždarame teismo posėdyje turėtų būti skiriamas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, šalių ypatumus, bylos dalyką ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos šalių teisių ir teisėtų interesų negalima apsaugoti kitais būdais (pavyzdžiui, skiriant uždarą posėdį tik atskirų įrodymų tyrimui arba pasinaudojant bylos medžiagos, o ne posėdžio viešumo, ribojimu).

Kasacinis teismas pirmiau nurodytoje nutartyje taip pat pažymėjo, kad tam, jog teismas galėtų įvertinti pateiktos informacijos svarbą ją pateikusios šalies teisių ir teisėtų interesų apsaugos kontekste bei parinkti tinkamą šios informacijos apsaugos apimtį ir būdą, šalis, teikianti prašymą dėl informacijos pripažinimo nevieša, turi pagrįsti, kuri konkreti pateikiamuose įrodymuose esanti informacija saugotina ir kodėl. Atitinkamai teismas, priimdamas rašytinę nutartį dėl tam tikros byloje esančios medžiagos dalies pripažinimo nevieša, turi individualizuoti saugotiną informaciją (konkrečius įrodymus), o būtinumą ją saugoti – argumentuoti.

Teismas, gavęs šalies prašymą dėl byloje pateiktos informacijos saugumo užtikrinimo ir (ar) bylos nagrinėjimo uždarame posėdyje, visų pirma turėtų spręsti, ar pateikta informacija laikytina saugotina, ar yra pagrindas visą ar dalį pateiktos informacijos laikyti nevieša. Jei teismas nustato tokios apsaugos būtinumą, jis turėtų spręsti dėl bylos neviešumo apimties. Pirmenybė turi būti teikiama kuo mažesniam viešumo ribojimui, t. y. tik saugotinos informacijos neviešumui užtikrinti. Tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į saugotinos informacijos ir ginčo pobūdį, jo dalyką, šalių ypatumus ir kitas reikšmingas aplinkybes, kai bylos medžiagos dalies neviešumas negali užtikrinti privataus ar viešojo intereso apsaugos, teismas gali skirti uždarą teismo posėdį atskirų įrodymų nagrinėjimui arba uždarą visos bylos nagrinėjimą.

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. kovo 12 d. nutartimi patenkino atsakovės prašymą ir nutarė civilinę bylą nagrinėti uždarame teismo posėdyje, o jos medžiagą laikyti nevieša. Teismas nesprendė ir nedetalizavo, kuri informacija atsakovės pateiktuose dokumentuose laikytina saugotina ir kokiu pagrindu. Tokia teismo nutartis negali būti laikoma motyvuota, todėl naikintina ir, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, bylos medžiagos neviešumo klausimas spręstinas iš naujo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Grąžinant bylos dalį nagrinėti iš naujo, šalių bylinėjimosi ir kitų procesinių išlaidų paskirstymo klausimas paliekamas spręsti apeliacinės instancijos teismui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 15 d. nutarties dalis, kuriomis: 1) pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalis ir nustatyta nuo 2013 m. vasario 22 d. iki 2018 m. vasario 22 d. mokėtina fiksuotųjų metinių palūkanų norma – 2,44 proc. ir atsakovė įpareigota perskaičiuoti pagal pakeistas Kredito sutarties sąlygas ieškovei tenkančias mokėti palūkanas bei grąžinti jų permoką; 2) palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo dalis, kuria pripažintos negaliojančiomis nuo sudarymo momento Kredito sutarties Bendrosios dalies 4.13 ir 5.3 punktų nuostatos; 3) paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, ir perduoti bylą dėl šių dalių apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Andžej Maciejevski

Gediminas Sagatys