Civilinė byla Nr. e3K-7-73-421/2017
Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00647-2015-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.2.2.5; 3.1.2.5; 3.6.1.2.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Birutės Janavičiūtės, Andžej Maciejevski, Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas), Gedimino Sagačio, Donato Šerno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių Rusijos bendrovės OOO „Bering“ ir Rusijos bendrovės OOO „Čatka“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių Rusijos bendrovės OOO „Bering“ ir Rusijos bendrovės OOO „Čatka“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Arctic fishing“ dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
Išplėstinė teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tarptautinį teismingumą, susitarimų dėl tarptautinės jurisdikcijos teisminį pripažinimą, aiškinimo ir taikymo.
Ieškovės vindikaciniu ieškiniu prašė teismo priteisti iš atsakovės Rusijos bendrovei OOO „Bering“ žvejybinį laivą „Žalgiris“ (buvęs pavadinimas „Kapitan Basov“, IMO Nr. 8016433), Rusijos bendrovei??? „Čatka“ – žvejybinį laivą „Karalius“ (buvęs pavadinimas „Bristol“, IMO Nr. 7917733) ir žvejybinį laivą „Jūros vilkas“ (buvęs pavadinimas „Sajany“, IMO Nr. 7814632), išregistruoti laivus iš Lietuvos jūrų laivų registro. Ieškovės nurodė, kad atsakovė neteisėtai valdo ieškovėms priklausančius laivus, nes ieškovės nėra sudariusios teisėtų sandorių dėl jų pardavimo.
Atsakovė kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė pirkimo–pardavimo sutartis, kurių pagrindu įsigijo ginčo laivus.
Ieškovės pateikė patikslintą ieškinį, kuriame kaip atsakovus nurodė įmonę „Western Services LLC“ ir A. Y. S. (A. Y. S.) bei pareiškė naujus savarankiškus reikalavimus: pripažinti 2014 m. sausio 3 d. ir 2014 m. sausio 25 d. ginčo laivų pirkimo–pardavimo sutartis (ir atitinkamus perdavimo–priėmimo aktus), sudarytas ieškovių ir įmonės „Western Services LLC“ (toliau – Sutartys 1), niekinėmis ir negaliojančiomis; pripažinti 2014 m. sausio 3 d. ir 2014 m. rugpjūčio 1 d. ginčo laivų pirkimo–pardavimo sutartis (ir atitinkamus perdavimo–priėmimo aktus), sudarytas įmonės „Western Services LLC“ su atsakove (toliau – Sutartys 2), niekinėmis ir negaliojančiomis; priteisti ieškovėms solidariai iš atsakovų UAB „Arctic fishing“, įmonės „Western Services LLC“ ir A. Y. S. 9 mln. Eur žalos atlyginimą. Jos nurodė, kad Sutartyse 1 ieškovių atstovo parašai yra suklastoti. Kadangi šios sutartys yra suklastotos, tai pripažintinos negaliojančiomis ir Sutartys 2 bei jų pagrindu sudaryti ginčo laivų perdavimo–priėmimo aktai. Šie sandoriai yra išvestiniai, jų įmonė „Western Services LLC“ neturėjo teisės sudaryti, nes iš neteisės teisė neatsiranda.
2016 m. sausio 12 d. ieškovės pateikė teismui paaiškinimą-pareiškimą, kuriame papildomai prašė pripažinti Sutarčių 1 7.2 punktus negaliojančiais ir juose nustatytas arbitražines išlygas nesudarytomis. Jos nurodė, kad arbitražiniai susitarimai yra niekiniai, nes Sutartys 1 yra suklastotos.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. sausio 13 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovių patikslintą ieškinį atsakovams UAB „Arctic fishing“, įmonei „Western Services LLC“, A. Y. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir žalos atlyginimo bei 2016 m. sausio 12 d. pareiškimą dėl arbitražinių išlygų pripažinimo negaliojančiomis ir nesudarytomis; paliko nenagrinėtą ieškovių ieškinį atsakovei UAB „Arctic fishing“ dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo; nutarčiai įsiteisėjus, panaikino 2015 m. lapkričio 9 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Esant ieškovių formuojamam ieškinio pagrindui, kad Sutartys 1 yra suklastotos, o kiti ieškovių reikalavimai reiškiami kaip išvestiniai, teismo nuomone, teismingumo klausimą lemia ginčo sutartyse esantys arbitražiniai susitarimai, pagal kuriuos šalių ginčai sprendžiami Rusijos Federacijos arbitražiniame teisme pagal procesines taisykles, nustatytas Rusijos Federacijos įstatymuose.
Teismas pažymėjo, kad sudarytas arbitražinis susitarimas yra šalims privalomas ir jos negali vienašališkai šio keisti, taip pat negali jo pažeisti, t. y., kilus ginčui, rinktis vietoj arbitražo kitą, pavyzdžiui, teisminį ginčo sprendimo būdą; galiojantis arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, šalims yra privalomas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.189 straipsnio 1 dalis) ir jo būtina laikytis. Teismas nustatė, kad atsakovė UAB „Arctic fishing“ nesutinka, jog šalių ginčas būtų sprendžiamas teisme, jos nuomone, turėtų būti taikomi šalių arbitražiniai susitarimai. Ieškovės nepateikė įrodymų, kad kita ginčo sutarčių šalis įmonė „Western Services LLC“ neprieštarauja ir sutinka, jog ginčas būtų sprendžiamas teisme, o ne arbitraže, kaip šalys susitarė.
Teismo nuomone, vertinant bylos duomenų ir ieškovių reikalavimų pagrindu nurodytų aplinkybių visumą, papildomai nesiaiškinant bylos aplinkybių ir nerenkant įrodymų, nėra pagrindo daryti išvadą, jog arbitražiniai susitarimai prieštarauja imperatyviajai įstatymo normai ar viešajai tvarkai. Ieškovės nepateikė įrodymų, kad jų sudaryti arbitražiniai susitarimai ir ginčo sutartys yra suklastoti. Teismas pažymėjo, kad ieškovės iki teikdamos ieškinį teismui turėjo galimybę pateikti įrodymus, pagrindžiančius šią aplinkybę.
Teismas sprendė, kad pagal ieškovių patikslintame ieškinyje ir pareiškime-paaiškinime reiškiamus reikalavimus ginčas yra neteismingas teismui, todėl, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 137 straipsnio 2 dalies 6 punktu, atsisakė priimti ieškovių patikslintą ieškinį.
Reikalavimas išreikalauti ginčo laivus ir priteisti juos ieškovėms, teismo vertinimu, yra išvestinis, todėl paliktinas nenagrinėtas (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Teismas sprendė, kad šiuo atveju netaikytinos išimtinio teismingumo taisyklės (CPK 31 straipsnis), nes pagrindinis reikalavimas yra dėl sandorių pripažinimo niekiniais, o kiti – išvestiniai; dėl laivų, kurių buvimo vieta buvo Rusijos Federacijoje, sutartyse nurodyta, kad jų prirašymo uostas – Kamčiatkos Petropavlovsko jūrų uostas, Rusija.
Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs ieškovių atskirąjį skundą, 2016 m. balandžio 14 d. nutartimi panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties dalį, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovių ieškinys atsakovei UAB „Arctic fishing“ dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir panaikintos 2015 m. lapkričio 9 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės; panaikino 2016 m. sausio 13 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti ieškovių reikalavimą pripažinti Sutartis 2 (ir atitinkamus perdavimo–priėmimo aktus) niekinėmis ir negaliojančiomis, bei reikalavimą priteisti ieškovėms solidariai iš atsakovų UAB „Arctic fishing“, įmonės „Western Services LLC“ ir A. Y. S. 9 mln. Eur žalos atlyginimą, ir šių reikalavimų priimtinumo teisme klausimą grąžino iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui; likusią 2016 m. sausio 13 d. nutarties dalį (kuria atsisakyta priimti ieškovių reikalavimą įmonei „Western Services LLC“ pripažinti Sutartis 1, atitinkamus perdavimo–priėmimo aktus ir arbitražinius susitarimus niekiniais ir negaliojančiais) paliko nepakeistą.
Sutartis 2 ieškovės ginčija kaip tretieji asmenys, kurių teises jos galbūt pažeidžia. Ieškovės nėra Sutarčių 2 šalys, jos neišreiškė valios prisijungti prie arbitražinės išlygos, todėl situacija šiuo atveju nepatenka į išskirtinius atvejus, kai yra galimas arbitražinio susitarimo taikymas jo nepasirašiusiems asmenims.
Sutartyse 1 (7.2 punkte) įtvirtinta arbitražinė išlyga negali būti plečiamai aiškinama kaip nustatanti tai, jog ir ieškovių bei UAB „Arctic fishing“ ginčas, kylantis iš Sutarčių 2, turi būti nukreipiamas į arbitražą. Teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2014 m. balandžio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-171/2014, nurodė, kad ieškovių reikalavimai kyla iš skirtingų sandorių, sudarytų skirtingų asmenų, todėl jie gali būti nagrinėjami atskirai kaip savarankiški reikalavimai. Ieškinio priėmimo stadijoje negali būti sprendžiamas ieškinio pagrįstumo klausimas iš esmės. Jei reikalavimo išreikalauti ginčo laivus nebus galima nagrinėti, kol nebus išnagrinėtas ginčas arbitraže, bylos nagrinėjimas galėtų būti sustabdytas. Remdamasis šiais motyvais teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nutarties dalį, kuria paliktas nenagrinėtas ieškovių ieškinys dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, taip pat nutarties dalį, kuria atsisakytas priimti reikalavimas pripažinti Sutartis 2 niekinėmis ir negaliojančiomis, pastarojo reikalavimo priimtinumo klausimą grąžino iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškinio reikalavimą pripažinti Sutartis 1 ir jose įtvirtintas sąlygas dėl arbitražinės išlygos bei atitinkamus perdavimo–priėmimo aktus niekiniais ir negaliojančiais tuo pagrindu, kad šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spęsti arbitražui (CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas), nes priėmimo stadijoje dar nebuvo aiški vienos iš arbitražinės išlygos šalių pozicija dėl ginčo nagrinėjimo teisme, ne arbitraže. Ieškovės neprivalėjo pateikti įrodymų, jog įmonė „Western Services LLC“ neprieštarauja ir sutinka, kad ginčas būtų sprendžiamas teisme, o ne arbitraže. Sutarčių 1 šalies poziciją dėl galimybės ginčą nagrinėti teisme, o ne arbitraže, turi išsiaiškinti ieškinio priėmimo klausimą sprendžiantis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2007).
Tačiau pirmosios instancijos teismas, nors ir netinkamai taikydamas CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatas, iš esmės pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti nagrinėti pirmiau nurodytus reikalavimus. Sutartys 1 ir atitinkami aktai sudaryti dviejų, ne Lietuvos Respublikos, o kitų valstybių subjektų, t. y. ieškovių, kaip Rusijos Federacijos įmonių, ir „Western Services LLC“, kaip Jungtinių Amerikos Valstijų įmonės, šios sutartys sudarytos Petropavlovske, ginčo laivų perdavimo–priėmimo aktai – Panamoje ir Taivane. Todėl teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti šį ieškovių reikalavimą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista likusi Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties dalis dėl ieškovių reikalavimo įmonei „Western Services LLC“ tarptautinio teismingumo; panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties dalį, kuria atsisakytas priimti ieškovių ieškinys dėl Sutarčių 1 pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, nes, spręsdamas, kurios valstybės jurisdikcijai yra teismingas ginčas, rėmėsi suklastotomis sutartimis. Ieškovės į bylą pateikė rašysenos eksperto A. B. 2016 m. sausio 25 d. ekspertizės aktą Nr. 20160125/01, kuriame padaryta kategoriška išvada, kad Sutartis 1 A. K. vardu pasirašė ne jis, o kitas asmuo. Negalima nustatyti teismingumo pagal suklastotas (nerealias) sutartis. Nepaisydamas šios aplinkybės, teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė nagrinėti reikalavimą pripažinti Sutartis 1 ir jose įtvirtintas arbitražines išlygas niekinėmis ir negaliojančiomis, tokiam ginčui esant neteismingam Lietuvos Respublikos teismams. Kasatorėms užkirstas kelias ginti savo pažeistas teises ir reikalauti, kad teismas, kuris nagrinėja vindikacinį ieškinį, kartu spręstų dėl Sutarčių 1 galiojimo.
Teismai netinkamai taikė CPK 24 straipsnio nuostatą. Jeigu byloje sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtas teismui, tai visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme. Ieškovės pateikė teismui pagrindinį vindikacinį reikalavimą dėl neteisėtai užvaldytų žvejybinių laivų sugrąžinimo teisėtam savininkui, taip pat pateikė papildomus reikalavimus dėl Sutarčių 1 ir jų pagrindu sudarytų Sutarčių 2 pripažinimo niekinėmis ir negaliojančiomis. Tiek pagrindinis reikalavimas dėl vindikacijos, kuris yra priimtas ir nagrinėjamas teisme, tiek šalutiniai reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais turėtų būti nagrinėjami kartu teisme, nepaisant suklastotose sutartyse įrašytos arbitražinės išlygos, nes šie reikalavimai yra dėl to paties objekto – ginčo laivų atgavimo iš neteisėtos valdytojos UAB „Arctic fishing“.
Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos, pagal kurią daikto savininkas turi teisę susigrąžinti daiktą vindikacijos būdu, jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2014). Ieškovėms pareiškus pagrindinį reikalavimą dėl žvejybinių laivų išreikalavimo iš atsakovės neteisėto valdymo ir papildomus reikalavimus dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, teismai nepagrįstai sprendė, kad ieškovės turi pirmiausia nuginčyti laivų perleidimo sandorius. Pateikusios vindikacinį ieškinį, ieškovės siekė įrodinėti atitinkamas teisiškai reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2010, 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-451-868/2015, 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015). Sutarčių 1 šalių nesiejo prievoliniai santykiai, nes jos laisva valia nesudarė notaro patvirtintų sandorių dėl ginčo laivų perleidimo (ieškovės nereikalauja taikyti restitucijos; žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2010). Ieškovių ir UAB „Arctic fishing“ taip pat nesieja tokie santykiai. Taigi ieškovės turi teisę reikšti vindikacinį reikalavimą, nenuginčijusios Sutarčių 1.
Pagrindinis vindikacinis ieškinio reikalavimas ir papildomi reikalavimai dėl sandorių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais yra tiesiogiai susijęs su daiktinėmis teisėmis į nekilnojamuosius daiktus (laivus) (CK 1.98 straipsnio 3 dalis), jų registracijos vieta – Klaipėda, todėl visas ieškinys yra teismingas Klaipėdos apygardos teismui (CPK 31 straipsnio 1 dalis). Arbitražinė išlyga neteisėtuose sandoriuose yra niekinė ir šioje byloje netaikytina (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2012; 1958 metų Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo II straipsnio 3 dalis; CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktas, CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
Atsakovė UAB „Arctic fishing“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nustatęs, kad ginčo sutartyse yra arbitražinė išlyga, atsisakė savo jurisdikcijos ir šį ieškovių reikalavimą paliko nenagrinėtą, taikydamas CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas. Arbitražo teismas turi pirmenybės teisę pats nuspręsti dėl kompetencijos nagrinėti ginčą, įskaitant atvejus, kai kyla abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ar jo galiojimo (Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 19 straipsnio 1 dalis). Teismui padarius išvadą, kad tik nuginčijus sutartis galima išspręsti klausimą dėl nuosavybės, visas ginčas turėtų būti nagrinėjamas arbitražo teisme, nes pareikšti reikalavimai yra tiek susiję, jog negali būti nagrinėjami atskirai. Duomenų, kad arbitražinio susitarimo negaliojimas būtų akivaizdus, byloje nėra, todėl teismai pagrįstai tokio susitarimo (ne)galiojimo klausimo bylos iškėlimo stadijoje neanalizavo, kitų aplinkybių, dėl kurių teismas galėtų neatsisakyti spręsti šalių ginčą, taip pat nėra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2012).
Ieškovės, nurodydamos, kad teismas netinkamai taikė CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatas, nes rėmėsi suklastotomis sutartimis, iš esmės teigia, kad teismas klausimą dėl sutarčių ir jose įtvirtintų arbitražinių išlygų galiojimo turėjo išspręsti ieškinio priėmimo stadijoje, nors tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas.
Teismai pagrįstai netaikė CPK 24 straipsnio nuostatų. Nesvarbu, kurie ieškovių reikalavimai pagrindiniai, o kurie – išvestiniai, kadangi dėl dalies jų yra galiojanti arbitražinė išlyga ir jie yra neatskiriamai susiję, tai visi nagrinėtini vienoje byloje arbitražo teisme. Neišsprendus sutarčių galiojimo klausimo, negali būti nagrinėjamas reikalavimas dėl nuosavybės teisės.
Ieškovės nepagrįstai teigia, kad, remiantis CPK 31 straipsnio ir CK 1.98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, reikalavimai dėl Sutarčių 1 pripažinimo negaliojančiomis, pareikšti kartu su vindikaciniu reikalavimu, nagrinėtini kartu Klaipėdos apygardos teisme pagal dabartinę laivų registracijos vietą. Sutartys 1 sudarytos laivams esant įregistruotiems Rusijos Federacijos valstybiniame laivų registre, tarp Rusijos ir JAV bendrovių, susitariant, kad ginčai dėl šių sutarčių bus nagrinėjami Rusijos Federacijos arbitraže. Sutarčių 1 pagrindu buvo panaikinti įrašai registre. Faktinė laivų buvimo vieta – ne Lietuvos Respublikos teritorijoje. Kasatorių reikalavimai (pripažinti Sutartis 1 negaliojančiomis) yra prievolinio, ne daiktinio pobūdžio, todėl CPK 31 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos.
Vindikacinis ir prievolinis reikalavimai negali būti nagrinėjami kartu, ieškovės turi pasirinkti vieną savo teisių gynimo būdą. Vindikacinį ieškinį reiškiančio savininko reikalavimas nukreipiamas į asmenį, kuris, neturėdamas tinkamo teisinio pagrindo, (neteisėtai) valdo daiktą. Jeigu yra galiojanti ir nenuginčyta sutartis, tai nelaikoma neteisėtu pagrindu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2012). Ieškovės privalo paneigti prezumpciją, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad reikalavimas pripažinti Sutartis 1 negaliojančiomis ir niekinėmis yra esminis ir, esant galiojančiai arbitražinei išlygai, perduotinas nagrinėti arbitražo teismui.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir šios bylos nagrinėjimo dalyko
Šioje byloje ginčas vyksta tarp Lietuvos Respublikos bendrovės (atsakovė) UAB „Arctic fishing“ ir dviejų ieškovių – Rusijos Federacijos bendrovių OOO „Bering“ ir OOO „Čatka“ dėl trijų sutarčių, kurias, pagal jų tekstą, sudarė ieškovės OOO „Bering“ ir OOO „Čatka“ su Jungtinių Amerikos Valstijų įmone „Western Services LLC“. Sutarčių dalykas – laivų pirkimas ir pardavimas. Ieškovės (kasatorės) teigia, kad minėtos sutartys yra suklastotos.
Ieškovės teigia, kad jos ginčo laivus šioje byloje ginčijamomis sutartimis tariamai pardavė įmonei „Western Services LLC“, o ši vėliau laivus perleido šios bylos atsakovei UAB „Arctic fishing“.
Į visas ginčo sutartis įtrauktos savo turiniu vienodos sąlygos dėl taikytinos teisės ir ginčų sprendimo būdo, pagal kurias taikytina teisė yra Rusijos Federacijos įstatymai. Ginčai tarp šalių sprendžiami Rusijos Federacijos arbitražiniame teisme pagal procesines taisykles, nustatytas šios valstybės įstatymuose.
Nagrinėjamoje byloje ieškovės kreipėsi į Lietuvos Respublikos teismą ir ieškiniu, patikslintu ieškiniu bei vėliau pateiktu procesiniu dokumentu, įvardytu kaip paaiškinimas-pareiškimas, pareiškė kelis reikalavimus – dėl laivų vindikacijos, dėl sandorių ir juose esančių susitarimų dėl tarptautinio teismingumo pripažinimo negaliojančiais, dėl žalos atlyginimo priteisimo. Kaip atsakovai nurodyti UAB „Arctic fishing“, įmonė „Western Services LLC“ ir A. Y. S. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams nusprendus, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi tarptautinės jurisdikcijos nagrinėti reikalavimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, minėta JAV bendrovė nebuvo įtraukta į šią bylą.
Kasacine tvarka apskųsta ir šioje byloje sprendžiama tik tai, koks subjektas turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti ieškovių ieškinį Jungtinių Amerikos Valstijų įmonei „Western Services LLC“ dėl Sutarčių 1, kuriose, kaip minėta, susitarta dėl ginčų sprendimo būdo, pripažinimo negaliojančiomis. Šioje byloje išplėstinė teisėjų kolegija pateikia išaiškinimus dėl Rusijos Federacijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų subjektų galbūt sudaryto susitarimo dėl tarptautinės jurisdikcijos, nukreipiančio į Rusijos Federacijos teismus, pripažinimui (t. y. šalių nukreipimui spręsti ginčą jų pasirinktu būdu) Lietuvos Respublikos teisme taikytino teisės akto, Tarptautinės sutarties nuostatų dėl sutartinio teismingumo taikymo srities asmenims (lot. ratione personae), poreikio išklausyti atsakovą teismui gavus ieškinį dėl ginčo, dėl kurio yra sudarytas jurisdikcinis susitarimas, nukreipiantis į kitos valstybės teismus, bei tarptautinės jurisdikcijos prorogacijos galimybės, atsakovui pritarus tam, kad byla būtų nagrinėjama Lietuvos Respublikos teismuose.
Dėl teisės normų, reglamentuojančių tarptautinę jurisdikciją civilinėse bylose
Šioje byloje teismų nustatyta, kad ginčijamose sutartyse įtvirtintas susitarimas dėl ginčų sprendimo būdo nukreipia į Rusijos Federacijos arbitražinius teismus.
Iš bylos šalių kasaciniam teismui pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad jos abi iš esmės mano, jog šalių sutartyse nurodyta nuostata dėl ginčų sprendimo tvarkos yra arbitražo (t. y. trečiųjų teismo) išlyga, tačiau nesutaria dėl to, kokias teisines pasekmes ji sukelia: ieškovės teigia, kad suklastotos sutartys, įskaitant jose esantį susitarimą dėl ginčų sprendimo būdo, apskritai neturi joms sukelti jokių teisinių padarinių, o atsakovė UAB „Arctic Fishing“ įrodinėja, kad sandorių negaliojimo klausimą turėtų spręsti arbitražas, o valstybės teismas privalo šalis į jį nukreipti.
Kasacinis teismas pažymi, jog tam, kad būtų sudarytas arbitražinis sutarimas, toks susitarimas turi atitikti turinio ir formos reikalavimus. Šiai bylai aktualūs arbitražinio susitarimo turinio reikalavimai. Pagrindinis arbitražinio susitarimo turinio reikalavimas – tokiame susitarime turi būti išreikšta šalių valia konkrečius ginčus nagrinėti būtent arbitraže (trečiųjų teisme). Jeigu tokios suderintos šalių valios nėra, tuomet nėra ir pagrindo laikyti, kad yra sudarytas arbitražinis susitarimas. Nustatant atitinkamo susitarimo turinį, taikomi sutarčių aiškinimo metodai ir principai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013). Nagrinėjamoje byloje iš šios nutarties 22 punkte nurodytų sutarties sąlygų turinio analizės negalima daryti išvados, kad jose būtų įtvirtinta valia perduoti ginčą būtent trečiųjų teismui.
Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 3 straipsnio 10 dalį, komercinis arbitražas – komercinio ginčo sprendimo būdas, kai fiziniai ar juridiniai asmenys, remdamiesi savo susitarimu, tarpusavio ginčui spręsti kreipiasi ar įsipareigoja kreiptis ne į teismą, o į savo susitarimu arba šio įstatymo nustatyta tvarka paskirtą arbitrą (arbitrus), kuris (kurie) priima arbitražo teismo sprendimą, privalomą ginčo šalims. Vadovaujantis to paties straipsnio 6 dalimi, arbitražo procedūros reglamentas – nuolatinės arbitražo institucijos patvirtintos taisyklės, kuriomis vadovaujamasi nagrinėjant ir sprendžiant ginčus arbitraže.
Pagal Rusijos Federacijos 1996 m. gruodžio 31 d. federalinio konstitucinio įstatymo „Dėl Rusijos Federacijos teismų sistemos“ 4 straipsnio 3 dalį, apskričių arbitražiniai teismai, arbitražiniai apeliaciniai teismai, Rusijos Federacijos subjektų arbitražiniai teismai ir specializuotieji arbitražiniai teismai yra federaliniai teismai.
Todėl šie Rusijos Federacijoje veikiantys teismai, nepaisant jų pavadinime esančio žodžio „arbitražinis“, nėra arbitražai (trečiųjų teismai), kaip tai yra suprantama pagal 1958 m. Niujorko konvenciją ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymą, o yra minėtos valstybės teismų sistemos dalis.
Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, ginčo sutartyse esančios formuluotės „RF arbitražinis teismas“ kartu su formuluotėmis „pagal procesines taisykles, nustatytas RF įstatymuose“ nukreipia ne į trečiųjų teismą Rusijos Federacijoje, kuriame procesas vyksta pagal atitinkamas arbitražo taisykles, o į Rusijos Federacijos valstybinius teismus. Tokiame kontekste žodis „arbitražinis“, atsižvelgiant į jau minėtą Rusijos Federacijos teismų sistemos ypatybę, nesuponuoja, kad šiame kontekste šalys išreiškė valią dėl arbitražo – alternatyvaus ginčų sprendimo ne valstybės teismuose būdo.
Todėl išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl šioje byloje nagrinėjamų susitarimų dėl tarptautinės jurisdikcijos sukeliamų teisinių pasekmių, netaikytina nei 1958 m. Niujorko konvencija, nei Komercinio arbitražo įstatymas.
Lietuvos Respublikai ir Rusijos Federacijai galioja sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (Valstybės žinios, 1995 m. vasario 10 d., Nr. 13-296) (toliau – Tarptautinė sutartis, Sutartis).
Tarptautinės sutarties 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje savo asmeninių ir turtinių teisių atžvilgiu naudojasi tokia pat teisine gynyba kaip ir tos Susitariančiosios Šalies piliečiai. Tarptautinės sutarties 1 straipsnio 1 dalies 2 pastraipoje įtvirtinta, kad tai taikytina ir juridiniams asmenims, įsteigtiems Susitariančiųjų Šalių teritorijoje pagal jų įstatymus.
Pagal to paties straipsnio 2 dalį, vienos Susitariančiosios Šalies piliečiai turi teisę laisvai ir nekliudomai kreiptis į kitos Susitariančiosios Šalies teismus bei kitas įstaigas, kurioms pagal kompetenciją priklauso civilinės, šeimos ir baudžiamosios bylos, gali dalyvauti nagrinėjant šias bylas, teikti prašymus, paduoti ieškinius ir atlikti kitus procesinius veiksmus tokiomis pat sąlygomis kaip ir savi piliečiai.
Šios nutarties 34 ir 35 punktuose nurodytos Tarptautinės sutarties bendrojoje dalyje nustatytos teisės normos Susitariančiųjų Valstybių subjektams suteikia tam tikras iš šios sutarties kylančias teises. Tarptautinės sutarties bendrojoje dalyje nėra nuostatų, eksplicitiškai nustatančių, kad šis teisės aktas taikomas išskirtinai tik Lietuvos Respublikos subjektų ir Rusijos Federacijos subjektų tarpusavio santykiams.
Ribojimai dėl subjektų, kuriems taikoma atitinkama teisės norma, pilietybės, gyvenamosios vietos, prieglobsčio suteikimo fakto, buvimo atitinkamos valstybės teritorijoje ar kt. yra įtvirtinti specialiosiose teisės normose, reglamentuojančiose atskiras į Tarptautinės sutarties taikymo sritį patenkančias sritis (žr. pvz., Tarptautinės sutarties 25 straipsnio 1 dalį, 27, 28, 59, 61, 62 straipsnius ir kt.). Taigi Tarptautinė sutartis iš principo gali reglamentuoti ir ne Susitariančiųjų Valstybių subjektų teises bei pareigas ir (ar) Susitariančiųjų Valstybių pareigas tokiems subjektams.
Bendroji tarptautinio teismingumo paskirstymo tarp Susitariančiųjų Valstybių teismų taisyklė įtvirtinta Tarptautinės sutarties 21 straipsnyje, pagal kurio 1 dalį, kiekvienos Susitariančiosios Šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši Sutartis nenumato kitaip. Jie kompetentingi nagrinėti ieškinius, pareikštus juridiniams asmenims, jeigu šios Šalies teritorijoje yra juridinio asmens valdymo įstaiga, atstovybė arba filialas.
To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta specialioji taisyklė Tarptautinės sutarties 21 straipsnio 1 dalies atžvilgiu, reglamentuojanti susitarimus dėl tarptautinio teismingumo. Ši teisės norma nustato, kad Susitariančiųjų Šalių teismai nagrinėja bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui. Kai yra toks susitarimas, teismas pagal atsakovo pareiškimą nutraukia bylos nagrinėjimą, jeigu šis pareiškimas gautas iki pateikiant atsikirtimus dėl ieškinio esmės. Šalys savo susitarimu negali pakeisti išimtinės teismų kompetencijos.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Tarptautinės sutarties 21 straipsnio 2 dalies tekste nėra jokių nuorodų į poreikį, kad susitarimo dėl teismingumo šalys būtų tik Susitariančiųjų Valstybių subjektai. Aplinkybė, kad kai kurios Tarptautinės sutarties nuostatos nurodo, kokiems subjektams jos yra taikomos (žr. 37 punktą), o kai kurios teisės normos tokios nuorodos neturi, suponuoja išvadą, kad analizuojamo Tarptautinės sutarties 21 straipsnio 2 dalies taikymo sritis asmenims apima šalis, nepriklausomai nuo jų gyvenamosios (buveinės) vietos ir pilietybės.
Lietuva, sudariusi analizuojamą Tarptautinę sutartį, prisiėmė iš jos kylančių pareigų kitai Susitariančiajai Valstybei ir priešingai. Viena iš tokių pareigų – nenagrinėti bylų, kurias ginčo šalys savo susitarimu priskyrė kitos Susitariančiosios Valstybės teismų jurisdikcijai, ir tokias šalis Tarptautinėje sutartyje nustatyta tvarka nukreipti spręsti ginčą jų pasirinktu būdu.
Todėl nesant analizuojamoje teisės normoje ginčo šalių subjektinės sudėties ribojimų, Lietuvos teismui sprendžiant klausimą dėl šalių nukreipimo nagrinėti ginčus į kitos valstybės teismą, yra taikomi Lietuvos Respublikai ir tai valstybei, kurios teismas nurodytas susitarime dėl jurisdikcijos, galiojantys teisės aktai ir juose įtvirtintos konkrečios aptariamos pareigos įgyvendinimo procesinės taisyklės, sąlygos ir prielaidos.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, išplėstinė teisėjų kolegija formuluoja tokią teisės aiškinimo ir taikymo taisyklę: Lietuvos teismas sprendžia dėl ginčo šalių, nepriklausomai nuo jų pilietybės, buveinės ar gyvenamosios vietos, nukreipimo į jų susitarime dėl tarptautinės jurisdikcijos nurodytos valstybės teismus tomis sąlygomis ir pagal tokias procedūras, kokios yra aptartos Lietuvos Respublikai ir atitinkamai valstybei galiojančiame teisės akte (Europos Sąjungos reglamente, tarptautinėje sutartyje ar kt.).
CPK nuostatos dėl susitarimų dėl tarptautinio teismingumo yra taikomos tada, kai tarp Lietuvos Respublikos ir valstybės, kurios teismus pasirinko šalys, nėra kitų teisės aktų, reglamentuojančių aptariamą klausimą.
Taigi šalims pasirinkus ginčų sprendimą Rusijos Federacijos teisme, Lietuvos teismas dėl šalių nukreipimo į Rusijos teismus sprendžia pagal tarptautinę dvišalę sutartį su Rusija.
Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad vienos Susitariančiosios Valstybės subjektų teisės kreiptis į kitos Susitariančiosios Valstybės teismą prilyginimas savo šalies subjektų atitinkamai teisei, aiškinamas kartu su aptariamos Sutarties 21 straipsnio 2 dalies pirmuoju sakiniu, apima galimybę Susitariančiųjų Šalių subjektams sudaryti susitarimus dėl tarptautinio teismingumo, nukreipiančius į vienos iš Susitariančiųjų Valstybių teismus, tiek tarpusavyje, tiek ir su trečiųjų valstybių subjektais. Lietuvos Respublikos teismai šiuo atveju turi iš Tarptautinės sutarties kylančią pareigą pripažinti tokius susitarimus, nukreipiančius į kitos Susitariančiosios Valstybės teismus, nepriklausomai nuo to, kokie subjektai juos sudarė.
Šios pareigos įgyvendinimo tvarka detalizuota Tarptautinėje sutartyje – pirma, turi egzistuoti susitarimas dėl tarptautinio teismingumo, antra, atsakovas turi prieštarauti dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos, trečia, šis prieštaravimas turi būti pareikštas iki Tarptautinėje sutartyje nustatyto konkretaus laiko momento.
Teismas, gavęs ieškinį, dėl kurio yra sudarytas susitarimas dėl tarptautinio teismingumo, pirma, patikrina, ar toks susitarimas atitinka Tarptautinėje sutartyje nustatytą rašytinės formos reikalavimą, antra, patikrina, ar atitinkamas pareikštas reikalavimas patenka į susitarimo dėl jurisdikcijos ribas, trečia, patikrina, ar toks susitarimas nepažeidžia išimtinės jurisdikcijos taisyklių. Jeigu šie kriterijai tenkinami, teismas, išklausęs kitą šalį ir šiai Tarptautinėje sutartyje nustatyta tvarka prieštaraujant bylos nagrinėjimui šiame teisme (susitarime dėl teismingumo nenurodytame teisme), palieka ieškinį nenagrinėtą, išskyrus atvejus, kai susitarimo dėl teismingumo defektai yra visiškai akivaizdūs, nekelia teismui jokių abejonių ir teismas gali juos nustatyti neatlikdamas išsamaus faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo.
Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad byla Lietuvos Respublikos teismams yra neteisminga, nes sutartis ir laivų perdavimo–priėmimo aktus sudarė užsienio subjektai, sutartys sudarytos Rusijoje, perdavimo–priėmimo aktai – Panamoje ir Taivane. Todėl teismas sprendė, kad ieškinys pirmosios instancijos teismo atsisakytas priimti pagrįstai.
Su šiais argumentais nesutiktina, nes dėl susitarimo dėl jurisdikcijos įprastai sprendžiama išklausius abi šalis, o Tarptautinės sutarties 21 straipsnis neleidžia teismui ex officio (pagal pareigas) nukreipti šalis spręsti ginčą teisme, kuris nurodytas susitarime dėl tarptautinės jurisdikcijos, neišklausius atsakovo. Susitarimo dėl tarptautinio teismingumo pripažinimas ir šalių nukreipimas spręsti ginčą pasirinktu būdu tik esant atitinkamam vienos iš šalių reikalavimui atitinka ir teisės mokslo doktrinos poziciją aptariamu klausimu (žr., pvz., Hartley, T. Choice-of-Court Agreements Under the European and International Instruments. Oxford University Press, p. 185).
Teismo pareiga nukreipti šalis nagrinėti ginčą jų pasirinktu būdu yra glaudžiai susijusi su jurisdikcijos prorogacijos institutu. Pagal tarptautinėje privatinėje teisėje įprastus bendruosius standartus, atsakovui tiesiogiai ar byloje atliktais procesiniais veiksmais pritarus teismo, į kurį kreipėsi ieškovas, jurisdikcijai arba jai neprieštaraujant, įvyksta jurisdikcijos prorogacija – laikoma, kad sudarytas naujas, savarankiškas, susitarimas dėl teismingumo. Ieškovas valią dėl ginčų sprendimo atitinkamame teisme ir to teismo jurisdikcijos pripažįsta paduodamas šiam teismui ieškinį, o atsakovas – pritardamas (neprieštaraudamas) to teismo jurisdikcijai.
Nagrinėjamoje byloje reikalavimai buvo pareikšti ir JAV įmonei „Western Services LLC“, tačiau teismai neįtraukė šio subjekto į bylą ir jo neišklausė. Šios bylos atsakovė UAB „Arctic fishing“ nėra ginčijamų Sutarčių 1 šalis ar jas pasirašiusios įmonės teisių perėmėja, todėl neturi įgaliojimų jos vardu reikšti sutikimo ar prieštaravimo dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti šią bylą. Todėl, siekiant teisingai išspręsti šią bylą, būtina išklausyti įmonę „Western Services LLC“. Aplinkybė, kad į bylą nebuvo įtraukta viena iš ginčijamų Sutarčių 1 šalių ir neišklausyta jos pozicija dėl teismo tarptautinės jurisdikcijos, sudaro pagrindą panaikinti skundžiamas teismų procesinių sprendimų dalis ir ieškovių patikslinto ieškinio įmonei „Western Services LLC“ dėl reikalavimų pripažinti Sutartis 1, perdavimo–priėmimo aktus ir susitarimus dėl ginčų sprendimo būdo niekiniais ir negaliojančiais priėmimo teisme klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nes nustatytas esminis proceso teisės normų pažeidimas negali būti pašalintas apeliacinės instancijos teisme (CPK 360 straipsnis).
Dėl argumentų, susijusių su sutarčių suklastojimu
Nagrinėjamoje byloje ieškovės įrodinėja, kad sutartys ir jose esantys susitarimai dėl ginčų sprendimo būdo yra suklastoti, todėl nesaisto ieškovių. Šį argumentą ieškovės grindžia savo iniciatyva atlikta eksperto tyrimo išvada, kurioje nurodyta, kad sutartis pasirašė ne A. K., o kitas asmuo.
Šiam ieškovių argumentui pritarti nėra teisinio pagrindo.
Pirma, pagal visuotinai įprastas tarptautinės privatinės teisės taisykles, sutarties sąlygos dėl ginčų sprendimo būdo yra autonomiškos, o jų galiojimas nepriklauso nuo sutarties, kurioje atitinkamas susitarimas įtvirtintas, galiojimo ir priešingai (Hartley, T. Choice of Court Agreements Under the European and International Instruments. Oxford University Press, p. 135 - 136). Taigi net ir pagrindinei sutarčiai pasibaigus, pripažinus ją negaliojančia ar jai turint defektų, susitarimas dėl ginčų sprendimo būdo gali išlikti, leisdamas ginčus dėl šios sutarties nagrinėti šalių pasirinktu būdu. Pagrindinės sutarties defektai lemia susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo defektus tais atvejais, kai jų priežastis tiesiogiai susijusi su susitarimu dėl ginčų sprendimo būdo. Taigi pagrindinės sutarties defektai ne visuomet lemia susitarimo dėl ginčų sprendimo būdo defektus.
Antra, klastojimas yra plati sąvoka, galinti apimti tiek parašo suklastojimą sutartyje, kurios sąlygos šalių visiškai suderintos, tačiau dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepasirašytos, tiek viso dokumento, įskaitant jo nuostatas dėl ginčų sprendimo būdo, klastojimą ir kt. Todėl net ir vienai iš šalių iškėlus versiją, kad jų sutartiniuose santykiuose egzistuoja klastojimo elementas, tai ne visuomet lemia, kad klastojimo elementas turi įtakos suderintai šalių valiai dėl ginčų sprendimo būdo.
Šioje byloje buvo, viena vertus, išsakyta argumentų, kad klastojimo elementas galėjo pasireikšti tuo, jog sutartis galbūt pasirašė ne A. K., kita vertus, kad ginčo sutartis galbūt pasirašęs asmuo yra susijęs su A. K. pavaldumo santykiais, taigi vien iš aplinkybės, kad sutartys galbūt buvo pasirašytos kito asmens, nei jose nurodyta, todėl galbūt egzistuoja teisinis pagrindas teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti jas negaliojančiomis, savaime neišplaukia išvada, kad sutartyje esančios nuostatos dėl ginčų sprendimo būdo neatitinka tikrosios sutartyse nurodytų juridinių asmenų valios.
Taigi pagal ieškovių nurodytų duomenų turinį, sutarčių, juolab susitarimų dėl teismingumo, galimas negaliojimas dėl suklastojimo nėra akivaizdus, įrodinėjamos aplinkybės dėl klastojimo pasireiškimo būdo savaime nepaneigia valios dėl ginčo sutartinio teismingumo, o minėtos sutartys ir jose esančios nuostatos dėl ginčų sprendimo nėra nuginčytos.
Todėl šioje byloje ieškovių argumentai dėl sutarčių defektų nesudaro teisinio pagrindo nenukreipti šalių spręsti ginčą jų pasirinktu būdu. Todėl pirmosios instancijos teismas turi pirmiausia išklausyti atsakovą ir nustatyti jo poziciją dėl bylos nagrinėjimo Lietuvos teisme. Atsakovui prieštaraujant, teismas turi nukreipti šalis spręsti ginčą jų pasirinktu būdu – Rusijos Federacijos arbitražiniame teisme. Teismui nukreipus šalis į Rusijos Federacijos teismus, atitinkamos valstybės kompetentingas teismas turėtų pats spręsti dėl ieškovių keliamų argumentų, susijusių su sutarties suklastojimu, pagrįstumo ir įtakos jo jurisdikcijai.
Kiti šalių argumentai neturi teisinės reikšmės šiai bylai teisingai ir visapusiškai išnagrinėti, todėl dėl jų nepasisakoma.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 straipsniu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 13 d. nutarties dalį, kuria atsisakytas priimti ieškovių patikslintas ieškinys, pareikštas įmonei „Western Services LLC“, dėl sutarčių, perdavimo–priėmimo aktų ir arbitražinių susitarimų pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais, ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista ši Klaipėdos apygardos teismo nutarties dalis, panaikinti ir patikslinto ieškinio priėmimo klausimą dėl šių reikalavimų perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Alė Bukavinienė
Birutė Janavičiūtė
Andžej Maciejevski
Rimvydas Norkus
Gediminas Sagatys
Donatas Šernas
Dalia Vasarienė
