Dėl teisės normų, reglamentuojančių tarptautinio teismingumo taisykles, kai ieškinys pareiškiamas atsakovų daugetui, o vienam iš atsakovų toks ieškinys pareikštas teisme ne pagal tokio atsakovo gyvenamąją vietą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-121-687/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02685-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 3.6.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), Egidijaus Laužiko ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A. Š. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobrava“ ieškinį atsakovams bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Brackley“, A. A. Š., Ukrainos Respublikos bendrovei OOO „Avstrija-Kapital“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių tarptautinio teismingumo taisykles, kai ieškinys pareiškiamas atsakovų daugetui, o vienam iš atsakovų toks ieškinys pareikštas teisme ne pagal tokio atsakovo gyvenamąją vietą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė UAB „Autobrava“ ieškiniu Vilniaus apygardos teismo prašė priteisti iš atsakovų UAB „Brackley“, A. A. Š. ir OOO „Avstrija-Kapital“ solidariai 602 458 JAV dolerius ir 15 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ieškovė nurodė, kad 2008 m. vasario 14 d. UAB „Unimodus“ ir UAB „Brackley“ sudarė paskolos sutartį (toliau – ir Sutartis), kurios pagrindu UAB „Brackley“ suteikta ir išmokėta 100 000 JAV dolerių paskola, grąžinimo terminas – 2008 m. balandžio 1 d. (vėliau pratęstas iki 2008 m. balandžio 15 d.). Ta pačia Sutartimi paskolos davėjai kaip laiduotojai už paskolos gavėją UAB „Brackley“ įsipareigojo atsakyti atsakovai A. A. Š. ir OOO „Avstria-Kapital“.

2008 m. kovo 28 d. reikalavimo perleidimo sutartimi UAB „Unimodus“ perleido visą reikalavimą, įskaitant susijusias teises, pagal Sutartį ieškovei UAB „Autobrava“. Apie reikalavimo perleidimą UAB „Unimodus“ 2008 m. kovo 31 d. pranešė atsakovei UAB „Brackley“.

2008 m. balandžio 15 d. ieškovė UAB „Autobrava“ ir visi trys atsakovai prie Sutarties sudarė susitarimą, kuriuo susitarė suteikti papildomą 60 000 JAV dolerių paskolą UAB „Brackley“ ir pratęsti visos paskolos grąžinimo terminą iki 2008 m. gegužės 30 d., šią sumą išmokėjo, o 2008 m. gegužės 30 d. susitarimu susitarė suteikti 240 000 JAV dolerių paskolą ir visos paskolos grąžinimo terminą pratęsti iki 2008 m. liepos 1 d. Iš nurodytos 240 000 JAV dolerių sumos faktiškai buvo išmokėta 215 000 JAV dolerių paskola. Iš viso 2008 m. vasario 14 d. Sutartimi, 2008 m. balandžio 15 d. ir 2008 m. gegužės 30 d. susitarimais atsakovei buvo suteikta 375 000 JAV dolerių dydžio paskola.

2008 m. spalio 30 d. ieškovė UAB „Autobrava“ ir visi trys atsakovai prie Sutarties sudarė susitarimą, kuriuo susitarė visos paskolos grąžinimo terminą pratęsti iki 2008 m. gruodžio 31 d., taip pat sudarė 2008 m. gruodžio 23 d. susitarimą, kuriuo paskolos grąžinimo terminą pratęsė dar iki 2009 m. balandžio l d., ir pakeitė Sutarties 3.1 punktą, kuriuo paskolos gavėjai nustatytos 15 proc. metinės palūkanos už paskolą; sudarė 2009 m. kovo 19 d. susitarimą, kuriuo paskolos grąžinimo termino pratęsė iki 2009 m. birželio 1 d. Tačiau nustatytu terminu paskola nebuvo grąžinta.

Ieškovė ne kartą kreipėsi su prašymais, reikalavimais grąžinti paskolą, tačiau atsakovai negrąžino skolos. Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, todėl ieškovė prašė priteisti šalių sudarytos Sutarties 3.1 punkte nustatytas 15 proc. metines palūkanas, taip pat priteisti sutartines netesybas, kurių dydis pagal Sutarties 4.3 punktą sudaro 0,06 proc. už kiekvieną atsiskaityti pavėluotą dieną.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei UAB „Autobrava“ solidariai iš atsakovų UAB „Brackley“, A. A. Š. ir OOO „Avstrija-Kapital“ 375 000 JAV dolerių paskolos, 174 311,28 JAV dolerio palūkanų, 37 500 JAV dolerių delspinigių, 2300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 5438,20 Eur žyminio mokesčio bei 15 proc. procesines palūkanas nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinio dalį dėl 15 646,71 JAV dolerio palūkanų priteisimo teismas atmetė.

Teismas nustatė, kad šalys buvo susitarusios dėl laidavimo galiojimo iki visiško pagrindinės prievolės įvykdymo. Iš Sutarties bei susitarimų nustatyta, kad atsakovams suteikta 375 000 JAV dolerių paskola, grąžinimo terminas iki 2009 m. birželio 1 d. Šalys 2008 m. gruodžio 23 d. susitarimu taip pat susitarė pakeisti Sutarties 3.1 punktą nurodant, kad paskolos gavėja privalo mokėti 15 proc. metines palūkanas. Susitarimas dėl palūkanų padidinimo iki 15 proc. galioja tik ateityje, nes susitarimo 3 punkte nurodyta, kad jis įsigalioja nuo pasirašymo dienos. Todėl priteistiną sumą sudaro 375 000 JAV dolerių paskolos, 174 311,28 JAV dolerio palūkanų ir 37 500 JAV dolerių delspinigių, o likusią reikalavimo dalį dėl 15 646,71 JAV dolerio palūkanų priteisimo teismas atmetė.

Nors atsakovas A. A. Š. iš pradžių teigė, kad pasirašė tik Sutartį ir nieko nežino apie kitus susitarimus, tačiau, pateikus Sutarties originalą, 2008 m. kovo 27 d. ir 2008 m. gruodžio 23 d. susitarimus, pripažino pasirašęs Sutartį ir 2008 m. vasario 14 d. susitarimą, o dėl 2008 m. gruodžio 23 d. susitarimo abejojo. Byloje paskyrus rašysenos ekspertizę, gautas Lietuvos teismo ekspertizės centro 2014 m. sausio 22 d. ekspertizės aktas, kuriame nustatyta, kad 2008 m. kovo 27 d. susitarime A. A. Š. vardu pasirašė A. A. Š., o nustatyti, ar 2008 m. gruodžio 23 d. susitarime A. A. Š. vardu pasirašė A. A. Š. ar kitas asmuo, nebuvo galima dėl parašo neinformatyvumo.

Susitarimai ne tik buvo pasirašyti, bet ir įvykdyti, pervedant į UAB „Brackley“ sąskaitą atitinkamas lėšas, šių lėšų gavimo atsakovai neneigia, todėl susitarimus ieškovė įvykdė (paskolos sumas suteikė).

Dėl bylos atsakovo A. A. Š. atžvilgiu teismingumo teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (toliau – ir Dvišalė sutartis dėl teisinės pagalbos) 20 straipsnio 1 dalis nustato, jog kiekvienos Susitariančiosios Šalies teismai yra kompetentingi nagrinėti civilines bylas, jei atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei ši sutartis nenumato kitaip. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksą (toliau – ir CPK) 33 straipsnio 1 dalį ieškinys keliems atsakovams, gyvenantiems ar esantiems ne toje pačioje vietoje, pareiškiamas pagal vieno iš atsakovų gyvenamąją vietą ar buveinę ieškovo pasirinkimu.

Byloje esant atsakovų daugetui ir jų solidariajai atsakomybei, o pagrindinės skolininkės paskolos gavėjos UAB „Brackley“ registracijos vietai Lietuvoje, teismas sprendė, kad ieškovė pagrįstai ieškinį pareiškė pagal pagrindinės skolininkės buvimo vietą, nes reikalavimai laiduotojams yra išvestiniai. Be to, šalys Sutartyje nustatė, kad šiai sutarčiai galioja Lietuvos teisė. Visi ginčai ir kiti šioje Sutartyje nereglamentuoti jos vykdymo klausimai sprendžiami remiantis Lietuvos įstatymais. Todėl teismas darė išvadą, kad byla atsakovo A. A. Š. atžvilgiu teisminga Lietuvos teismams.

Netenkinusi atsakovo A. A. Š. apeliacinio skundo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. birželio 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad Sutarties 8.4 punktu šalys susitarė, jog Sutarčiai galioja Lietuvos Respublikos teisė, o visi ginčai ir kiti šioje Sutartyje nereglamentuoti jos vykdymo klausimai sprendžiami remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Taigi šalys susitarė dėl tarp jų kilusių ginčų išsprendimui taikytinos teisės, tačiau teismingumo klausimai Sutartyje nėra aptarti.

Dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos 20 straipsnio 1 dalis nustato teismo kompetenciją nagrinėti ginčą pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Atsižvelgdamas į šią nuostatą, teismas kartu pažymėjo, kad, esant atsakovų daugetui, jeigu vienas iš reikalavimų yra pagrindinis, o kiti – papildomi, pavyzdžiui, kai yra reiškiamas reikalavimas pagrindiniam skolininkui, o šalia reikalavimas – asmeniui, kurio civilinė atsakomybė yra subsidiari, tai bylos teismingumą lemia pagrindinio, o ne šalutinio reikalavimo teismingumas.

Nagrinėjamu atveju reikalavimai yra kildinami iš paskolos teisinių santykių ir solidarus reikalavimas pareikštas keliems atsakovams – pagrindinei skolininkei atsakovei UAB „Brackley“, kurios buveinės vieta yra Lietuvos Respublikoje, ir laiduotojams, tarp jų ir atsakovui A. A. Š., kurio gyvenamoji vieta yra Baltarusijos Respublikoje. Šiam atsakovui kaip laiduotojui reiškiamas reikalavimas yra šalutinis, nes laidavimas yra tik pagrindinės prievolės užtikrinimas. Todėl nagrinėjamu atveju bylos teismingumą lemia pagrindinio reikalavimo teismingumas, taigi pareikštas ieškinys ir byla šio atsakovo atžvilgiu turi būti nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme (CPK 27 straipsnio 1 punktas, 29 straipsnis).

Sutarties 7.1 punktu laiduotojai OOO „Avstrija-Kapital“ ir A. A. Š. įsipareigojo tapti atsakingi paskolos davėjai (ieškovei) pagal Sutartį, jeigu paskolos gavėja UAB „Brackley“ neįvykdytų savo įsipareigojimų. Taip pat šalys sutarė, kad laiduotojai, jeigu paskolos gavėjas neįvykdo savo įsipareigojimų, tampa atsakingi tokiu pat mastu kaip ir paskolos gavėjas, įskaitant palūkanų, netesybų apmokėjimą ir nuostolių padengimą, t. y. laiduotojai ir paskolos gavėja tampa atsakingi paskolos davėjos atžvilgiu kaip bendraskoliai, o atsakomybė, susijusi su laidavimu, baigia galioti, baigus galioti laidavime numatytam įsipareigojimui (Sutarties 7.2, 7.4 punktai).

Pradinę Sutartį ir vėlesnius Susitarimus pasirašė pagrindinė skolininkė ir laiduotojai, todėl vienas iš laiduotojų atsakovas A. A. Š. prisiėmė įsipareigojimus laiduoti už prievoles pagal visus paskolos Sutartį ir susitarimus, šiam atsakovui atsirado pareiga solidariai atsakyti visa apimtimi už paskolos gavėjos neįvykdytas prievoles.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas A. A. Š. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 14 d. nutartį, o ieškovės UAB „Autobrava“ ieškinį atsakovui A. A. Š. palikti nenagrinėtą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismai nepagrįstai taikė CPK 33 straipsnio 1 dalies teismingumo nustatymo taisykles atsakovo atžvilgiu, nes CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad šio Kodekso VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Teismai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, kad jei yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos vidaus teisėje (CPK 780 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-25-695/2016; 2014 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2014; kt.).

Lietuvos ir Baltarusijos dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos taisyklė, pagrįsta actio seąuitur forum rei principu — kiekvienos susitariančiosios valstybės teismai gali nagrinėti civilines bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jei šioje sutartyje nenustatyta kitaip. Baltarusijos piliečio kasatoriaus (atsakovo) gyvenamoji vieta yra Baltarusijoje, todėl ieškinio reikalavimai kasatoriaus atžvilgiu Lietuvos teismams yra neteismingi.

Dvišalė sutartis dėl teisinės pagalbos patvirtina, kad šioje sutartyje įtvirtintas dviejų valstybių susitarimas dėl civilinių bylų teismingumo atsakovo gyvenamosios vietos valstybės kompetentingiems teismams, todėl teismai nepagrįstai jurisdikcijos taikymo taisykles „papildė“ Dvišalėje sutartyje dėl teisinės pagalbos neįtvirtinta glaudžiai susijusių ieškinio reikalavimų doktrina.

Paskolos sutarties 8.4 punktu šalys susitarė, kad sutarčiai galioja Lietuvos teisė, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6 straipsnio 4 dalį solidariosios atsakomybės atveju atskiras reikalavimas kiekvienam iš solidariųjų atsakovų iš esmės yra galimas. Taigi ieškovė turi galimybę pareikšti atskirą reikalavimą atsakovui A. A. Š. pagal jo gyvenamąją vietą Baltarusijos Respublikos teisme.

Atsakovė bankrutavusi UAB „Brackley“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 14 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Skolininkui bankrutuojant, kreditoriui išlieka tiek teisė pareikšti savo reikalavimą skolininkui jo bankroto byloje, tiek iš solidariosios skolininkų pareigos išplaukianti teisė savo reikalavimą laiduotojui pareikšti atskiroje civilinėje byloje, tiek abiem kartu. Taigi ieškovė UAB „Autobrava“ turėjo teisę pareikšti reikalavimus tiek UAB „Brackley“ bankroto byloje, tiek atsakovams laiduotojams kaip solidariesiems skolininkams atskiroje byloje (CK 6.88 straipsnio 1 dalis, 6.6 straipsnio 4 dalis). Savo teise UAB „Autobrava“ pasinaudojo. Jos finansinis reikalavimas bankrutavusiai UAB „Brackley“ yra patvirtintas nagrinėjančio bankroto bylą teismo.

Atsakovė UAB „Autobrava“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo netenkinti kasacinio skundo ir palikti nepakeistus Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 14 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Sutarties 8.4 punktu šalys susitarė, kad Sutarčiai galioja Lietuvos teisė, todėl visi ginčai ir kiti šioje Sutartyje nereglamentuoti Sutarties vykdymo klausimai sprendžiami remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais. Tai reiškia, kad Sutartį pasirašę asmenys susitarė, kad visi ir bet kokie ginčai, kylantys iš Sutarties, bus nagrinėjami pagal Lietuvos Respublikos teisę ir Lietuvos Respublikos įstatymus, taip nustatydami Lietuvos Respublikos teismų kompetenciją ir ginčo sprendimui taikomą teisę, kaip tai nustato ir CPK 787 straipsnio 2 dalis, ir Dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos 20 straipsnio 2 dalis – Susitariančiųjų Šalių teismai kompetentingi nagrinėti bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas Sutartį, atsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus ir teisingai nustatė, kad Sutarties sąvokos „Lietuvos Respublikos teisė“ ir „Lietuvos Respublikos įstatymai“ apima ir Lietuvos Respublikos proceso įstatymus.

CK 6.6 straipsnis nustato solidariąją bendraskolių pareigą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-626-378/2015 nurodė, kad pagal CK 6.6 straipsnį kreditorius gali pareikšti ieškinį tiek vienam bendraskoliui, tiek visiems kartu ir dėl visos prievolės, ir dėl jos dalies įvykdymo (CK 6.14 straipsnio 3 dalis). Galimybė pareikšti ieškinį tiek vienam, tiek keliems bendraskoliams yra ieškinį teikiančios šalies pasirinkimo teisė, o ieškovė pasirinko ieškinį teikti visiems bendraskoliams kartu.

Atsakovė sutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties argumentais, kad kai vienas iš reikalavimų yra pagrindinis, o kiti papildomi, tai bylos teismingumą lemia pagrindinio, o ne šalutinio reikalavimo teismingumas. Visų reikalavimų nagrinėjimas vienoje valstybėje tokiu atveju yra galimas tada, jeigu visi jie yra pakankamai glaudžiai susiję ir konkrečios valstybės teismas turi jurisdikciją visų jų atžvilgiu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl teismų jurisdikcijos bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu patikrinimo

Šioje byloje nagrinėtinas klausimas, ar Lietuvos Respublikos teismai turi tarptautinę jurisdikciją nagrinėti ieškovės reikalavimą dėl negrąžintos skolos pagal paskolos sutartį priteisimo solidariai atsakovams Lietuvos Respublikoje įsteigtai pagrindinei skolininkei bei dviem laiduotojams – Ukrainos Respublikos bendrovei ir Baltarusijos Respublikoje turinčiam gyvenamąją vietą šios šalies piliečiui. Atsakovas Baltarusijos Respublikos pilietis pateikė kasacinį skundą, teigdamas, kad Lietuvos Respublikos teismams nepriskirta jurisdikcija nagrinėti ieškovės reikalavimą.

Tarptautinės jurisdikcijos taisyklės civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu yra išdėstytos keliose teisės aktų grupėse – Europos Sąjungos teisės aktuose, tarptautinėse sutartyse ir CPK VII dalyje („Tarptautinis civilinis procesas“). CPK VII dalies nuostatos taikomos tik tuomet, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip (CPK 1 straipsnio 3 dalis, 780 straipsnis).

Civilinių bylų tarptautinės jurisdikcijos patikrinimo tvarka, eiga ir taisyklės išsamiai išaiškintos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551-915/2016, 59–61 punktai). Tam, kad bylos su tarptautiniu elementu teismingumo klausimas būtų išspręstas teisingai, visais atvejais būtina nustatyti, koks konkrečiai teisės aktas turi būti taikomas sprendžiant tarptautinės jurisdikcijos klausimą. Teismingumas civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu nustatomas kiekvienam byloje pareikštam reikalavimui atskirai pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės aktus arba nacionalinius teisės aktus, nebent taikytinas teisės aktas, pagal kurį nagrinėtinas tarptautinės jurisdikcijos klausimas leidžia pareikštus reikalavimus jurisdikcijos tikslais vertinti kartu.

Tais atvejais, kai byloje yra keli atsakovai, Lietuvos Respublikos teismas pagal taikytinus teisės aktus nustato, ar jis turi jurisdikciją kiekvienam atsakovui atskirai. Šiuo tikslu teismas gali kiekvieno atsakovo atžvilgiu taikyti skirtingus teisės aktus.

Dėl Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento Nr. 1215/2012 nuostatų taikymo

Kadangi byloje yra tarptautinis elementas, o vieno iš atsakovų gyvenamoji vieta yra Europos Sąjungos valstybėje narėje (Lietuvoje), aktualus klausimas ir dėl Europos Parlamento ir Tarybos 2012 m. gruodžio 12 d. reglamento Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas Nr. 1215/2012) taikymo ir jo taikymo apimties šioje byloje (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2005 m. kovo 1 d. sprendimo byloje Owusu prieš N. B. Jackson, veikiantį įmonės „Villa Holidays Bal-Inn Villas“ vardu, ir kt., 24–35 punktus).

Sprendžiant dėl minėto reglamento taikymo atitinkamai bylai, reikia analizuoti kolizines normas. Reglamento Nr. 1215/2012 36 konstatuojamojoje dalyje ir 73 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reglamentas nedaro poveikio trečiosios valstybės ir valstybės narės dvišalių konvencijų ir susitarimų, sudarytų iki Reglamento (EB) Nr. 44/2001 įsigaliojimo dienos, kurie susiję su reglamente reguliuojamais klausimais, taikymui. Tokia taisyklė nustatyta ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 351 straipsnio 1 pastraipoje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sutartis dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose sudaryta 1992 m. spalio 10 d., t. y. anksčiau negu įsigaliojo reglamentas Nr. 44/2001 (atitinkamai ir reglamentas Nr. 1215/2012), todėl joje sureguliuotiems jurisdikcijos klausimams reglamentas Nr. 1215/2012 poveikio nedaro (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-421/2017, 18 punktas).

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, atsakovo A. A. Š. atžvilgiu minėto reglamento Nr. 1215/2012 nuostatos netaikytinos.

Dėl Dvišalėje sutartyje dėl teisinės pagalbos reglamentuojamų teismų jurisdikcijos nustatymo taisyklių taikymo ginčams, kilusiems iš sutartinių teisinių santykių

CPK 780 straipsnyje nurodyta, kad kodekso nuostatos, reglamentuojančios tarptautinį civilinį procesą, taikomos tuo atveju, kai tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuva, atitinkamų santykių nereguliuoja kitaip.

Dvišalėje sutartyje dėl teisinės pagalbos reglamentuojamos teismų jurisdikcijos taisyklės tais atvejais, kai ginčas susijęs su kita susitariančiąja valstybe. Joje nustatytos bendrosios ir specialiosios tarptautinės jurisdikcijos taisyklės. Dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė, pagal kurią kompetenciją nagrinėti civilines ir šeimos bylas turi teismai valstybės, kurioje atsakovas turi gyvenamąją vietą, jei Dvišalė sutartis nenustato kitaip.

Dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos 20 straipsnio 2 dalyje reglamentuotas susitarimo dėl tarptautinės jurisdikcijos institutas. Šioje teisės normoje nustatyta, kad susitariančiųjų valstybių teismai kompetentingi nagrinėti bylas ir kitais atvejais, esant raštiškam šalių susitarimui. Paskolos sutartyje nesulygta dėl tarptautinės jurisdikcijos, todėl turi būti analizuojama, ar Dvišalėje sutartyje yra kitų specialiųjų taisyklių, kurių pagrindu galima Lietuvos teismų jurisdikcija. Šis patikrinimas atliekamas analizuojant, aiškinant ir vertinant Dvišalės sutarties sąlygas.

Su tarptautinių sutarčių privalomumu, aiškinimu ir kt. susiję klausimai reglamentuoti 1969 m. Vienos konvencijoje dėl tarptautinių sutarčių teisės. 1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 26, 27 straipsniuose įtvirtinti tarpvalstybinių sutarčių privalomumo, viršenybės nacionalinės teisės atžvilgiu principai; 31–33 straipsniuose įtvirtinti tarpvalstybinių sutarčių aiškinimo principai bei taisyklės. Pagal pirmiau nurodytos konvencijos 31 straipsnio 1 dalį, sutartis aiškinama laikantis geros valios principų, atsižvelgiant į joje vartojamų sąvokų įprastinę reikšmę sutarties kontekste ir atsižvelgiant į sutarties objektą bei jos tikslą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Dvišalėje sutartyje dėl teisinės pagalbos nėra nuostatų, kurios suteiktų pagrindą daryti išvadą, kad susitariančiosios valstybės būtų siekusios teismų jurisdikciją tokiais, kaip nagrinėjamos bylos, atvejais nustatyti pagal vienos iš valstybių vidaus teisės normas, bendrąsias nacionalines ar tarptautines teismingumo taisykles, kitus tarptautinius ar regioninius dokumentus. Tokios informacijos nėra ir išlikusiuose šios sutarties parengiamuosiuose darbuose (pranc. travaux préparatoires).

Dvišalėje sutartyje dėl teisinės pagalbos nenustatyta specialiųjų jurisdikcijos nustatymo taisyklių ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių. Dvišalėje sutartyje taip pat nėra specialiųjų jurisdikcijos taisyklių atvejams, kai ieškovas pareiškia reikalavimą dėl skolos pagal paskolos sutartį grąžinimo atsakovų daugetui (pagrindiniam skolininkui ir laiduotojams), iš kurių vienas turi gyvenamąją vietą kitoje susitariančiojoje valstybėje.

Dvišalėje sutartyje nėra ir kitų nuostatų, kurios galėtų būti aiškinamos tokiu būdu, kad esant atsakovų daugetui, leistų vienos valstybės teismui „prisitraukti“ jurisdikciją į vieno iš atsakovų gyvenamąją vietą, kad būtų išvengta skirtingų teismų sprendimų, tais atvejais, kai reiškiami reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu. Pažymėtina, kad būtent tokia situacija ir yra susiklosčiusi nagrinėjamoje byloje. Todėl teismas turi vertinti savo jurisdikciją dėl pareikšto ieškovės reikalavimo vienam iš atsakovų Baltarusijos Respublikos piliečiui atskirai nuo jurisdikcijos kitiems atsakovams.

Tai, kad pagal Lietuvos nacionalinę teisę ieškinys keliems atsakovams teismingas ieškovo pasirinkimu pagal kurio nors vieno atsakovo gyvenamąją vietą ar buveinę (CPK 33 straipsnio 1 dalis), nekeičia reikalo esmės, nes, pirma, tiek pagal Lietuvos teisę (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalis), tiek pagal Baltarusijos teisę (Baltarusijos Respublikos civilinio proceso kodekso 542 straipsnis; Ūkinio proceso kodekso 25 straipsnio 3 pastraipa), esant prieštaravimų tarp nacionalinės teisės ir tarptautinių sutarčių nuostatų, taikomos pastarosios. Antra, vidaus jurisdikcijos taisyklės negali būti taikomos tarptautinėms situacijoms, išskyrus atvejus, kai į vidaus teisės normas nukreipia Europos Sąjungos reglamentas ar tarptautinės teisės aktas (žr. pvz., reglamento Nr. 1215/2012 6 straipsnį).

Nesant tarptautinėje sutartyje jokių išimčių dėl šio klausimo, tarptautinė jurisdikcija dėl laiduotojo turi būti nustatoma vertinant tokį reikalavimą atskirai pagal asmeninės jurisdikcijos (lot. in personam – nukreipta į konkretų asmenį) taisykles.

Byloje sprendžiant ginčą dėl skolos pagal paskolos sutartį grąžinimo susitariančiosios valstybės teismų jurisdikciją lemia atsakovo fizinio asmens gyvenamoji vieta. Sprendžiančiam jurisdikcijos nustatymo klausimą teismui pakanka nustatyti atsakovo gyvenamąją vietą teismo valstybėje.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovo Baltarusijos Respublikos piliečio A. A. Š. gyvenamoji vieta nėra Lietuvos Respublikoje, ginčo dėl to nėra. Šio atsakovo gyvenamosios vietos nustatymas atitinka CK 2.17 straipsnyje įtvirtintus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taikomus asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2014 ir joje nurodomą kasacinio teismo praktiką).

Remiantis aptartais argumentais ir taikant Dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos 20 straipsnio 1 dalį Lietuvos teismai neturėjo jurisdikcijos nagrinėti ieškovės reikalavimo atsakovui Baltarusijos Respublikos piliečiui A. A. Š., nenustatę jo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, dėl skolos pagal paskolos sutartį grąžinimo.

Jurisdikcijos nebuvimas nurodytam atsakovui neturi įtakos Lietuvos teismų jurisdikcijai nagrinėti ieškovės reikalavimą kitiems atsakovams dėl jų solidariosios prievolės grąžinti skolą pagal paskolos sutartį. Kiti atsakovai neginčijo Lietuvos teismų jurisdikcijos pagal pareikštą ieškovės reikalavimą visų instancijų teismuose, šalys tokio klausimo nekelia kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį, todėl kolegija šio klausimo nenagrinėja, o sprendžia dėl bylos dalies pagal vieno iš atsakovų kasacinį skundą, kuriuo ginčijama jo atžvilgiu Lietuvos teismų jurisdikcija nagrinėti teisminį ginčą (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Kai ieškinio reikalavimas neteismingas Lietuvos teismams, ieškinio pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (CPK 782 straipsnis). Konstatavus, kad Lietuvos ir Baltarusijos valstybių Dvišalėje sutartyje dėl teisinės pagalbos reglamentuojamos teismų jurisdikcijos nustatymo taisyklės buvo taikomos netinkamai, byloje priimtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo bei nutarties dalys dėl jomis tenkinto ieškinio reikalavimo atsakovui A. A. Š. yra panaikintinos ir ieškinio reikalavimas šiam atsakovui paliktinas nenagrinėtas (CPK 346 straipsnio 2 dalis, 359 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 7 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 16,56 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš ieškovės UAB „Autobrava“ (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 14 d. nutarties dalis, kuriomis ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Autobrava“ iš atsakovo A. A. Š. priteista 375 000 JAV dolerių paskolos, 174 311,28 JAV dolerių palūkanų, 37 500 JAV dolerių delspinigių, 2300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 5438,20 Eur žyminio mokesčio, 15 proc. procesinių palūkanų nuo 2011 m. rugsėjo 29 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 600 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, panaikinti ir ieškinio reikalavimą atsakovui A. A. Š. palikti nenagrinėtą.

Kitas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 24 d. sprendimo ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. birželio 14 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Autobrava“ (j. a. k. 125481247) valstybei 16,56 Eur (šešiolika Eur 56 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Egidijus Laužikas

Donatas Šernas