Dėl įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius

Civilinė byla Nr. 3K-3-538/2011

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00617-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.2; 30.10 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algio Norkūno ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. L. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 20 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (jo teisių perėmėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos) ieškinį atsakovui A. L. dėl įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius; tretieji asmenys – A. Ž., A. L.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

2008 m. vasario 7 d. savavališkos statybos aktu nustatyta, kad atsakovas savavališkai vykdo statybos darbus (verandos rekonstrukciją) (duomenys neskelbtini). Iš jo buvo pareikalauta panaikinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti arba pagal reikalavimus pertvarkyti rekonstruotą verandą ir sutvarkyti statybvietę per šešis mėnesius. Šio įpareigojimo atsakovas neįvykdė.

Ieškovas prašė įpareigoti atsakovą panaikinti savavališkos statybos padarinius: pertvarkyti savavališkai rekonstruotą statinio dalį (verandą) ir sutvarkyti statybvietę. Neįvykdžius teismo sprendimo, suteikti jam teisę atlikti savavališkos statybos nugriovimo veiksmus atsakovo sąskaita.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Palangos miesto apylinkės teismas 2010 m. gegužės 5 d. sprendimu ieškinį tenkino: įpareigojo atsakovą panaikinti savavališkos statybos padarinius ir pertvarkyti savavališkai rekonstruotą gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) dalį – verandą (kurios ilgis 4,60 m, plotis 3,20 m, aukštis iki karnizo nuo 3,20 m iki 2,90 m, vidaus bendras plotas 10,68 kv. m) į iki rekonstrukcijos buvusią padėtį, atitinkančią inventorinėje byloje nustatytus išmatavimus (ilgis 3,90 m, plotis 2,53 m, vidaus bendras plotas 8,75 kv. m, aukštis 3,40 m), ir sutvarkyti statybvietę per 40 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Teismas nustatė, kad 2008 m. vasario 7 d. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausiasis specialistas, vadovaudamasis Statybos įstatymo 28 straipsniu ir Statybos techniniu reglamentu STR 1.09.06:2007, surašė savavališkos statybos aktą Nr. 3, kuriuo konstatuota, jog atlikti savavališki, neturint leidimo statybos darbams, gyvenamojo namo priestato (verandos) rekonstravimo darbai (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 5, kuriame konstatuota, kad verandos parametrai yra pakitę (ilgis 4,60 m, plotis 3,20 m, aukštis iki karnizo 3,20 m, vidaus bendras plotas 10,68 kv. m), o inventorinėje byloje užfiksuoti tokie parametrai: ilgis 3,90 m, plotis 2,53 m, vidaus bendras plotas 8,75 kv. m, aukštis 3,40 m.

Teismas nurodė, kad statinio statybai, rekonstrukcijai vykdyti būtinas statybos leidimas (Statybos įstatymo 23 straipsnis). Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį savavališka statinio statyba laikoma statyba, kai vykdomi statybos darbai statinyje (jo dalyje) neturint įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo, arba statybos darbų vykdymas, kai statybos leidimas jau netekęs galios, taip pat kai teismas statybos leidimą pripažino neteisėtu, statinio (jo dalies) statyba turint galiojantį statybos leidimą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Atsakovas statybos leidimo nebuvo gavęs. Aplinkybė, kad antstolis konstatavo, jog į atsakovui priklausančią verandą iš viršaus prateka vanduo, teismo nuomone, nereikšminga, nes ne stogo remontas, o verandos gabaritų pakeitimas sudarė pagrindą konstatuoti savavališką statybą. Atsakovas nepaneigė ieškovo teiginių, kad verandos pamatai buvo koreguojami, o vien šiltinant sienas toks didelis ploto pokytis atsirasti negalėjo. Atsakovas taip pat nepateikė įrodymų, kad būtų buvusi statinio avarija Statybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies prasme ir būtų buvę vykdomi neatidėliotini jos likvidavimo darbai, atliekami negavus statybos leidimo. Teismas konstatavo, kad atsakovas vykdė gyvenamojo namo priestato (verandos) rekonstrukcijos darbus viršydamas namo projekte nurodytus verandos gabaritus, o tokiai statybai buvo būtinas projektavimo sąlygų sąvadas, techninis projektas ir statybos leidimas. Šių procedūrų atsakovas neįvykdė, todėl rekonstruotą verandą pripažintina savavališka statyba ir atsakovas įpareigotinas panaikinti tokios statybos padarinius.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2011 m. balandžio 20 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija pažymėjo, kad ginčo statinys pastatytas nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, todėl, vadovaujantis jo statybos metu galiojusio Statybos techninio reglamentu STR 1.01.07:2002, net ir nesudėtingiems statiniams buvo būtinas projektas, kurio atsakovas neturėjo. Jeigu statinys (jo dalis) pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai statytojas neturi teisės tokiu statiniu naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.). Koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai. Teismas savo sprendimu gali įpareigoti statytoją per nustatytą terminą reikiamai pertvarkyti statinį (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.) arba įpareigoti statytoją per nustatytą terminą statinį nugriauti (CK 4.103 straipsnio 1, 3 dalys, 2006 m. spalio 17 d. įstatymo redakcija). Atsakovas vykdė savavališkus verandos rekonstrukcijos darbus, po kurių pasikeitė jos parametrai, kurie neatitiko inventorinėje byloje nurodytų išmatavimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įpareigojo atsakovą pertvarkyti verandą į iki rekonstrukcijos buvusią padėtį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šias argumentais:

1. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo (CPK 179, 180, 185 straipsniai). Teismai nepagrįstai nustatė, kad kasatorius atliko verandos rekonstrukciją ir dėl to nepagrįstai konstatavo savavališką statybą. Teismai rėmėsi tuo, kad veranda neatitinka inventorinėje byloje nurodytų išmatavimų, tačiau ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog inventorinėje byloje nurodyti išmatavimai yra teisingi, kad, prieš atliekant remontą, veranda būtų nugriauta (nenugriovus verandos neįmanoma pakeisti jos parametrų), taip pat kokiu būdu buvo atlikti verandos išmatavimai ir nustatyta, jog jos parametrai pakito. Nagrinėjama byla susijusi su viešuoju interesu, todėl teismai turėjo būti aktyvūs ir, nesant pakankamai duomenų savavališkai statybai konstatuoti, turėjo pareikalauti iš ieškovo pateikti jo teiginius pagrindžiančius įrodymus, tačiau to nepadarė. Kasatorius, būdamas įsitikinęs, kad atlieka paprastą verandos remontą, vadovavosi Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2002 „Statybos leidimas“ 42 punktu, kuriame nustatyta, kad saugomoje teritorijoje statyti, rekonstruoti ar remontuoti nesudėtingą statinį statybos leidimas neprivalomas, tačiau būtina turėti savivaldybės administracijos tarnautojo, įgalioto nustatyti statinio architektūros ir statybos, sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus, ir regiono aplinkos apsaugos departamento įgalioto valstybės tarnautojo patikrintą supaprastintą projektą su jų raštišku pritarimu. Šiomis nuostatomis taip pat privaloma vadovautis atliekant saugomose teritorijose esančių statinių paprastąjį remontą, jeigu keičiama statinių išorės išvaizda. Kasatorius, atlikdamas verandos remontą, jos išorės nekeitė, todėl supaprastinto projekto ir raštiško pritarimo nereikėjo.

2. Dėl CK 4.103 straipsnio, Statybos įstatymo 28 straipsnio netinkamo taikymo. Apeliacinės instancijos teismas šiam ginčui taikė CK 4.103 straipsnio 3 dalį (2006 m. spalio 17 d. redakcija) ir Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalį (2006 m. spalio 17 d., 2009 m. lapkričio 19 redakcija), kurias Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalies ir Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28 straipsnio (2006 m. spalio 17 d., 2009 m. lapkričio 19 d. redakcijos) 3 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyti kriterijai arba (ir) atvejai, kuriems esant teismas, konstatavęs teisės aktų reikalavimus pažeidžiančios statybos faktą, spręsdamas dėl kompetentingų institucijų priimtų įpareigojimų vykdymo, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, galėjo priimti ir kitokį sprendimą, nei patvirtinti kompetentingų institucijų įpareigojimą pastatytą ar statomą statinį (jo dalį) nugriauti arba jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ir pan.). Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta galiojant CK 4.103 straipsnio ir Statybos įstatymo 28 straipsnio 2010 m. liepos 2 d. redakcijai. Pagal pakeisto Statybos įstatymo 28 straipsnio 7 dalį teismas gali įpareigoti statytoją savo lėšomis parengti projektinę dokumentaciją ir, sumokėjus įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą. Kasatoriaus nuomone, tuo atveju, jei būtų pripažinta, kad jis vis dėlto atliko verandos savavališkos statybos darbus, jam turi būti taikomi CK 4.103 straipsnio ir Statybos įstatymo 28 straipsnio pakeitimai dėl galimybės įteisinti savavališką statybą. Kasatorius apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą įteisinti savavališką statybą, tuo atveju, jei teismas nuspręs, kad buvo atliktas ne paprastas verandos remontas, o jos rekonstrukcija. Teismas turėjo pareigą svarstyti dėl kasatoriaus teisės įteisinti savavališką statybą, tačiau to nepadarė.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo skundą atmesti, nurodo, kad kasatorius nepagrįstai teigia, jog verandos statybos darbai atitiko paprastojo remonto sąvoką. Vadovaujantis Statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ 9.9.1 punktu statinio rekonstravimu laikoma ir tai, jei apšiltinamas bet kuris pastato fasadas. Aplinkybės, kad verandos fasadas buvo apšiltintas, kasatorius neneigia. Jis taip pat nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, kad inventorinėje byloje galėjo būti užfiksuoti neteisingi verandos duomenys. Ginčo statinys pastatytas nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, todėl vadovaujantis statinio statybos metu galiojusio Statybos techniniu reglamentu STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“, net ir nesudėtingiems statiniams buvo būtinas projektas. Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas iki Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimo priėmimo. Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta į ateitį, jų galiojimas atgaline tvarka nenumatytas. Pirmosios instancijos teismas negalėjo netaikyti CK 4.103 straipsnio 3 dalies ir Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies normų 2006 m. spalio 17 d. redakcijos, nes tuo metu jos dar nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo vadovautis ir vadovavosi tokia šių teisės normų redakcija, kokia buvo taikyta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savavališkos statybos konstatavimo

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatoriaus (atsakovo) gyvenamojo namo dalies – verandos rekonstravimas laikytinas savavališka statyba. Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje (2006m. spalio 17 d. įstatymo redakcija) pateikta savavališkos statinio statybos sąvoka – statinio, jo dalies statyba be šio įstatymo nustatyta tvarka gauto statybos leidimo arba statybos darbų vykdymas, kai leidimas jau netekęs galios; nesudėtingo statinio atveju – neturint normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto privalomojo dokumento ar kai šis dokumentas jau netekęs galios, taip pat kai teismas statybos leidimą pripažino neteisėtu; statinio (jo dalies) statyba turint galiojantį statybos leidimą (nesudėtingo statinio atveju – turint normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodytą privalomąjį dokumentą), tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, t. y. keičiama nustatyta statinio vieta sklype, sklypo, statinio ar jo dalių paskirtis, leistinas sklypo užstatymo tankis, leistinas statinio aukštis, nesilaikoma saugomos teritorijos apsaugos reglamento ar kultūros paveldo statinio laikinojo apsaugos reglamento nustatytų reikalavimų, taip pat paveldosaugos reikalavimų. Pastato rekonstravimas pripažįstamas statybos rūšimi, kurios tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti jo naują kokybę. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnį statinio statybai, rekonstravimui vykdyti būtinas statybą leidžiantis dokumentas, atitinkamai – statybos leidimas ar normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodytas privalomasis dokumentas. Statinio statyba be tokio leidimo pripažįstama savavališka (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis).

Bylą nagrinėję teismai nustatė teisiškai reikšmingus faktus, kurių pagrindu taikant nurodytas teisės normas konstatavo, kad atlikti gyvenamojo namo priestato – verandos statybos darbai priskirtini statinio rekonstravimo darbams, statybos rekonstravimo darbams atlikti teisės aktų nustatyta tvarka nėra gautas statybos leidimas ar normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodytas privalomasis dokumentas (dėl statybos leidimų ar privalomojo dokumento gavimo apskritai nebuvo kreiptasi į statybą leidžiančius dokumentus išduodančias institucijas). Teisiškai reikšmingi faktai dėl savavališkos statybos rekonstruojant gyvenamojo namo dalį – verandą konstatuoti remiantis įgaliotų pareigūnų surašytų administracinio teisės pažeidimo protokolo (administracinė byla nutraukta pasibaigus patraukimo administracinėn atsakomybėn terminams) ir savavališkos statybos akto duomenimis, šalių paaiškinimais (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys).Teisėjų kolegija pažymi, kad koks statinys (jo dalis) laikytini pastatyti ar statomi savavališkai, apibrėžia įstatymai, o ar konkrečiu atveju statinys ar jo dalis laikytini pastatytais ar statomi savavališkai, nustatoma remiantis byloje pateiktais įrodymais. Bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl savavališkos statybos atitinka bylos duomenis, jų pakanka išvadai, kad teismai įrodymus įvertino nepažeisdami CPK 185 straipsnio nuostatų, padaryti.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami įrodymus ir spręsdami dėl verandos rekonstrukcijos darbų pripažinimo savavališka statyba, pažeidė CPK 179,180 straipsnius. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Šilo bitė“, A. D. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-340/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ (teisių ir pareigų perėmėjas – AB „LESTO“) v. religinė bendruomenė Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Nagrinėjamoje byloje, vertinant įrodymus, nebuvo nukrypta nuo kasacinio teismo praktikos; teismų išvadai dėl savavališkos statybos konstatavimo pakako byloje pateiktų įrodymų.

Kasaciniame skunde teigiama, kad verandos rekonstrukcija pripažintina nesudėtingustatiniu, todėl statybos rekonstrukcijos darbams nereikėjo statybos leidimo. Pažymėtina, kad yra rekonstruota pastato – gyvenamojo namo dalis – veranda, kuri nelaikytina atskiru nesudėtingu statiniu. Šie kasacinio skundo argumentai dėl savavališkos statybos konstatavimo laikytini nepagrįstais. Minėta, kad Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalyje nustatyta, kad, be kita ko, savavališka statinio statyba nesudėtingo statinio atveju yra statyba, neturint normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose nurodyto privalomojo dokumento. Kasatoriaus atlikti statybos darbai kvalifikuoti pastato rekonstrukcijos darbais, kuriems atlikti būtinas statybą leidžiantis dokumentas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. G. ir E. G. individuali įmonė v. Alytaus apskrities viršininko administracija, Alytaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-93). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad kasatorius (atsakovas) neturėjo nei nurodyto privalomojo statybos dokumento, nei statybos leidimo ir šios aplinkybės neneigė. Statybos įstatymo 23 straipsnyje nustatyta statybą leidžiančius dokumentus ir šių dokumentų išdavimo tvarka bei nurodytos juos išduodančios institucijos. Šioje teisės normoje nustatyta ir leidimo rekonstruoti statinį gavimo tvarka. Kasatoriui (atsakovui) neturint leidimo rekonstruoti statinį, atlikta rekonstrukcija pagrįstai pripažinta savavališka statyba. Kasacinio skundo argumentai dėl šios dalies atmestini.

Dėl savavališkos statybos padarinių

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai formaliai taikė teisę ginčo santykiams reglamentuoti; įpareigodami pertvarkyti savavališkai rekonstruotą namo dalį – verandą į iki rekonstrukcijos buvusią padėtį ir nesudarydami galimybės gauti statybą leidžiantį dokumentą, priėmė sprendimus, kurie nelaikytini teisėtais, proporcingais pažeidimui.

CK 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalyje nustatyta, kad teismas, spręsdamas dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių, privalo priimti sprendimą įpareigoti statytoją per nustatytą terminą nugriauti statomą (pastatytą) statinį arba jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.) ir negali priimti kito sprendimo tiek tais atvejais, kai statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai, kurie toje vietoje apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, tiek tais atvejais, kai statomas (pastatytas) statinys ar atlikti kiti statybos darbai, kurie toje vietoje iš esmės galimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti ištaisomi negriaunant ar neperstatant statinio. Pagal CK 4.103 straipsnio (2006 m. spalio 17 d. redakcija) 3 dalį teismas, spręsdamas dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, teisėtumo, visais atvejais turėjo priimti vieną iš dviejų šioje nuostatoje nurodytų sprendimų ir neturėjo galimybės priimti kito sprendimo dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių padarinių.

CK 4.103 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija, įsigaliojusi 2011 m. sausio 1 d.) expressis verbis nereglamentuojama, kokį sprendimą gali priimti teismas, nagrinėjantis bylą dėl statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinių teisinių padarinių; nurodyta, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą sprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis statybos teisinius santykius, yra Statybos įstatymas. Šiuos santykius reglamentuoja ir kiti teisės aktai. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį (2010 m. liepos 2 d. redakcija) statinio statyba laikoma savavališka, jei neturima galiojančio statinio statybą leidžiančio dokumento arba pažeidžiami esminiai statinio projekto sprendiniai; šioje nuostatoje nenustatyta, kad statyba laikoma savavališka ir tada, kai nesilaikoma saugomos teritorijos apsaugos reglamento ar kultūros paveldo statinio laikinojo apsaugos reglamento nustatytų reikalavimų, taip pat paveldosaugos reikalavimų. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodoma, kad ginčo statinys yra pastatytas nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje (Palangos mieste), todėl aktualus yra šioje teritorijoje statybų teisinis reglamentavimas. Statybos įstatymo 2 straipsnis (2010 m. liepos 2 d. redakcija) papildytas nauja 93 dalimi, kurioje atskirai įtvirtinta sąvoka „esminiai statinio projekto sprendiniai“: „Esminiai statinio projekto sprendiniai – statinio projekto sprendiniai, nustatantys statinio vietą sklype, statinio ar jo dalių paskirtį, statinio laikančiąsias konstrukcijas ir jų išdėstymą, statinio išorės matmenis (aukštį, ilgį, plotį ir pan.) ir įgyvendinantys specialiuosius saugomų teritorijų apsaugos ir (ar) nekilnojamosios kultūros paveldo vertybės paveldosaugos reikalavimus. Bylą nagrinėję teismai, formaliai taikydami teisę ginčo santykiams, nesiaiškino, ar statinys ir jo rekonstruota dalis yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, kokie reikalavimai keliami statiniams tokioje teritorijoje ir ar rekonstruotas statinys atitinka šiuos reikalavimus, be kita ko, kai nedaug yra pakeisti statinio aukštis, ilgis, plotis, architektūrinė dalis ir kt.

Statybos įstatymo 28 straipsnyje (2010 m. liepos 2 d. redakcija) nustatyta ne tik teismo teisė įpareigoti statytoją per nustatytą terminą nugriauti savavališkai statomą (pastatytą) statinį arba jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, perstatyti ar pan.), bet ir tam tikrais įstatyme nustatytais atvejais (juos konstatavus konkrečioje byloje), leisti nustatyta tvarka statytojui per nustatytą terminą parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą leidžiantį dokumentą (2010 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XI-992 „Dėl Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1, 2, 3, 5, 6, 12, 16, 20, 21, 23, 24, 27, 28, 33, 35, 40, 42, 45 straipsnių pakeitimo ir papildymo, šeštojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, 231 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir įstatymo papildymo 281 straipsniu, keturioliktuoju skirsniu ir 1 priedu“ šio įstatymo 28 straipsnio 4 dalies nuostatos įsigalios 2013 m. sausio 1 d.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad savavališkų statybų kontekste valstybės kišimasis į nuosavybės teisę paprastai pasireiškia neteisėto statinio nugriovimu ar įpareigojimu jį nugriauti ir Europos Žmogaus Teisių Teismo laikomas atitinkančiu bendrąjį visuomenės interesą, t. y. turinčiu teisėtą tikslą, jei šiomis priemonėmis siekiama atkurti teisės viršenybę (pašalinant neleistiną ir neteisėtą statinį), užtikrinti statybos normų laikymąsi, tvarkingą teritorijų planavimą, aplinkos apsaugą ar net bendrosios dalinės nuosavybės sistemos funkcionavimą. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimai dažniausiai (ne)konstatuojami dėl ribojimo proporcingumo aspekto pažeidimo. Nuosavybės teisę ribojanti priemonė turėtų nustatyti teisingą visuomenės bendrųjų interesų poreikių ir reikalavimų, keliamų individo fundamentalių teisių apsaugai, pusiausvyrą, kuri nebus nustatyta, jei asmuo patirs individualią ir pernelyg didelę naštą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad savavališkos statybos yra susijusios su teritorijų planavimo sritimi, kurioje valstybė naudojasi plačiomis vertinimo laisvės ribomis ir Teismas paprastai proporcingu laiko ribojimą, kuriuo siekiama atkurti vietovės padėtį, kuri būtų buvusi, jei būtų laikomasi įstatymų, ir kuris garantuotų visišką aplinkos apsaugą bei atgrasintų kitus asmenis nuo panašių pažeidimų (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. lapkričio 27 d. sprendimą byloje Nr. 21861/03 Hamer v. Belgija). Dėl to Teismas ypač pabrėžia aplinkosauginį interesą, saugomų teritorijų vientisumo užtikrinimo aspektą. Nors Konvencijoje nėra nuostatų, specialiai skirtų aplinkosaugai, šiandienos visuomenė yra vis labiau suinteresuota saugoti aplinką.

CK 4.103 straipsnio normos, nustatančios statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilinius teisinius padarinius, pagal suformuotą teismų praktiką turi būti taikomos kartu su viešosios teisės normomis, reglamentuojančiomis savavališkos statybos padarinių šalinimą, bei Civilinio kodekso normomis, reglamentuojančiomis savininko teisių gynimo bei bendrosios nuosavybės įgyvendinimo teisinius santykius; teisiniai neteisėtos statybos padariniai turi būti taikomi atsižvelgiant į interesų derinimo ir taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007; 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008). Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad nagrinėjamoje byloje teismai formaliai taikė ginčo santykius reglamentuojančią teisę, neatsižvelgė į tai, jog bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo priimta ir įsigaliojusi nauja CK 4.103 straipsnio redakcija, o buvusi šio straipsnio redakcija (jo 3 dalis ir Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalis, 2006 m. spalio 17 d. ir 2009 m. lapkričio 19 d. redakcijos), reglamentavusios savavališkos statybos padarinių šalinimą, Konstitucinio Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutarimu ta apimtimi, kuria nebuvo nustatyti kriterijai arba ir atvejai, kuriems esant teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, galėjo priimti ir kitokį sprendimą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai, todėl sprendžiant dėl neteisėtos statybos padarinių turi būti remiamasi kasacinio teismo praktika, taikant CK 4.103 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas (2000 m. liepos 18 d. įstatymo redakcija), kuriose nurodyta galimybė esant atitinkamoms sąlygoms gauti nustatytą statybos leidimą ir pan. Teisėjų kolegijos požiūriu, nagrinėjamu atveju esant aptartam teisiniam reglamentavimui, apeliacinės instancijos teismas, prieš palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą – įpareigoti rekonstruotą statinį perstatyti iki buvusios padėties, turėjo svarstyti atsakovo argumentus dėl galimybės parengti projektinę dokumentaciją ir gauti statybą (rekonstrukciją) leidžiantį dokumentą, aiškintis aplinkybes, ar teritorijoje, kurioje nustatyta savavališka statyba, tokie statinio rekonstravimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų dokumentus (jeigu šie privalomi), taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir ar tokia statyba neprieštarauja imperatyviesiems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, atsižvelgus į savavališka statyba sukeltų padarinių aplinkai ir visuomenės interesams mastą, savavališkos statybos padarinių šalinimo padarinius ir galimybes atkurti iki savavališkos statybos buvusią padėtį; taip pat svarbūs yra bendraturčių teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju trečiasis asmuo (bendraturtis) nurodė, kad yra pažeisti jo interesai, nes, atlikus verandos rekonstrukciją, yra panaikintas virš jos buvęs balkonas ir pan. Ar pažeisti teisėti bendraturčių interesai, ar galimas jų pažeistų teisių atkūrimas pagal esamą rekonstrukciją ar ją pakoregavus, yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tuo atveju, kai bendraturtis siekia įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę, susijusią su bendru daiktu, kiti bendraturčiai gali ginčyti ne teisę, bet jos įgyvendinimo būdą, ir įrodyti, jog pasirinktas būdas ar jo įgyvendinimo sąlygos pažeidžia jų teises į bendrą daiktą ar teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, neatskleidė bylos esmės, pažeidė nurodytas teisės normas dėl savavališkos statybos padarinių, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo bei taikymo praktiką, šis trūkumas negali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme, dėl to byla grąžintina iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 51,25 Lt tokių išlaidų. Kasaciniam teismui nusprendus grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti pirmosios instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Palangos miesto apylinkės teismo 2010 m. gegužės 5 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 20 d. nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Palangos miesto apylinkės teismui.

Šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiamas ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Algis Norkūnas

Vincas Verseckas