Dėl paskolos sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, paskolos gavėjo teisių ir pareigų perkėlimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-532/2011

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-10493-2009-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.4; 32.5.1; 42.8; 111.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės ir Janinos Stripeikienės (pirmininkė ir pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo L. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. K. ieškinį atsakovams L. A., A. B., dalyvaujant trečiajam asmeniui notarei R. V., dėl paskolos sutarties dalies pripažinimo negaliojančia, paskolos gavėjo teisių ir pareigų perkėlimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas 2009 m. birželio 25 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: pripažinti iš dalies negaliojančia 2009 m. sausio 26 d. paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėjas L. A. paskolino paskolos gavėjui P. K. 40 000 Lt; paskolos gavėju vietoje P. K. pripažinti A. B. ir perkelti jam paskolos gavėjo teises ir pareigas; 2009 m. sausio 26 d. paskolos sutartį, pagal kurią paskolos davėjas yra L. A., o paskolos gavėjas – P. K., laikyti nesudaryta.

2009 m. sausio 26 d. ieškovas ir atsakovas L. A. notarų biure pasirašė paskolos sutartį, kurioje nurodyta, kad skolininkas P. K. pasiskolino iš kreditoriaus L. A. 40 000 Lt, kurie perduoti skolininkui šios sutarties pasirašymo metu; paskolos sumą skolininkas įsipareigojo grąžinti iki 2009 m. balandžio 27 d. Šios sutarties įvykdymui užtikrinti ieškovas įkeitė jam nuosavybės teise priklausantį butą su rūsiu Kaune (duomenys neskelbtini), kurio rinkos vertė – 120 000 Lt. Tą pačią dieną atsakovas A. B. parašė raštelį, kuriame nurodė, kad pasiskolino iš ieškovo P. K. 35 000 Lt, ir įsipareigojo pasiskolintą sumą grąžinti iki 2009 m. liepos 1 d.

Ieškovas nurodė, kad jo kaimynas A. B. 2009 m. sausio 26 d. nuvežė jį į firmą „Oujama“ tam, jog paduotų būtinus paskolos sutarčiai sudaryti dokumentus; iš ten nusivežė į kavinę, vaišino alkoholiu, jis pasijuto blogai, prarado blaivų protą ir orientaciją; iš kavinės ieškovas buvo nuvežtas pas notarą, ten buvo atvykęs atsakovas L. A.; notaras pateikė sutartį susipažinti, liepė ją pasirašyti, taip pat įrašyti, kad jis gavo iš L. A. 40 000 Lt. Ieškovo teigimu, jis nesuvokė, ką darąs, nors sutartį pasirašė, tačiau pinigų negavo, todėl neturi pareigos juos grąžinti; supratęs, kad iš varžytynių bus parduotas jo vienintelis butas, kreipėsi į teismą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas A. B. susitarė pasiskolinti pinigų bei nusipirkti žemės sklypą; šį sandorį pasiūlė atsakovas, jis įkalbėjo ieškovą, kad šis savo vardu pasiskolintų pinigų, už paskolą įkeistų savo butą; ieškovas su šiuo pasiūlymu sutiko ir perdavė atsakovui A. B. visus dokumentus, reikalingus paskolos ir įkeitimo sandoriams sudaryti; paskolos sutartis patvirtinta notaro, joje ieškovo ranka įrašyta, kad jis gavo iš L. A. 40 000 Lt. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog, pasirašydamas paskolos sutartį, nesuprato jos esmės, nežinojo turinio, buvo apsvaigęs nuo neaiškios kilmės medžiagų, kurių kavinėje su alkoholiu jam įpylė atsakovas A. B. (CPK 178 straipsnis); šiuos ieškovo teiginius paneigė atsakovai ir bylos baigtimi nesuinteresuota notaras. Teismas pažymėjo, kad tą pačią dieną ieškovas paskolino atsakovui A. B. 35 000 Lt, šios sutarties ieškovas neginčijo, neteigė, jog, sudarydamas ją, nesuprato savo veiksmų esmės. Teismas sprendė, kad ieškovas, pasirašydamas paskolos sutartį su L. A., suprato jos esmę ir padarinius, tačiau siekia išvengti paskolos grąžinimo. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovas, prašydamas perkelti jo prievolę – grąžinti 40 000 Lt skolą A. B., neprašo pripažinti, jog pasibaigė šio asmens prievolė grąžinti jam 35 000 Lt; tai rodo ieškovo nesąžiningumą, nes, išvengęs prievolės įvykdymo L. A., jis neprarastų teisės reikalauti, kad A. B. gražintų jam 35 000 Lt; dėl to negalimas skolininko teisių ir pareigų perkėlimas A. B. Teismas konstatavo, kad byloje nustatytos aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog tikrasis skolininkas pagal 2009 m. sausio 26 d. paskolos sutartį yra A. B.; ieškovas neįrodė, kad jis nesuvokė, jog su juo buvo sudaryta paskolos sutartis ir kad realiai paskolą gavo ne jis, o atsakovas A. B. (CPK 178 straipsnis). Teismas taip pat nurodė, kad, išnagrinėjus bylą, nenustatyta, jog ieškovo ir atsakovo L. A. sudarytas sandoris būtų niekinis (CK 1.78 straipsnis), ieškovas šio sandorio nenuginčijo (CK 1.79 straipsnis), taip pat neįrodė, kad jis yra tariamas (CK 1.86 straipsnis) ar sudarytas dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi arba dėl susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 1.91 straipsnis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. birželio 13 d. nutartimi patenkino ieškovo apeliacinį skundą: Kauno miesto apylinkės teismo 2010 lapkričio 8 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkino: pripažino 2009 m. sausio 26 d. paskolos sutartį, pagal kurią kreditorius yra L. A., o paskolos gavėjas –P. K., negaliojančia; pripažino, kad 2009 m. sausio 26 d. paskolos sutartis sudaryta paskolos davėjo L. A. ir paskolos gavėjo A. B. sutartyje nurodytomis sąlygomis.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad iš šalių paaiškinimų, rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovas neturėjo jokio tikslo skolintis savo reikmėms 40 000 Lt; mažai tikėtina, kad pinigus ieškovas skolinosi sau nenaudingomis sąlygomis tam, jog tuoj pat perskolintų atsakovui A. B., ir taip padėtų jam verslo reikaluose. Remdamasi atsakovo A. B. paaiškinimais, liudytojos M. Š. parodymais pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovui A. B. reikėjo pinigų, todėl jis įkalbėjo ieškovą imti paskolą ir įkeisti tris kartus didesnės vertės turtą – butą; atsakovas paėmė ieškovo buto inventorinę bylą, vežė ieškovą į UAB „Oujama“, pas notarą, kartu dalyvavo ieškovui pasirašant paskolos sutartį, notaro patalpose iš atsakovo L. A. paėmė 40 000 Lt, juos skaičiavo, savo iniciatyva ir savo ranka tą pačią dieną surašė raštelį dėl 35 000 Lt pasiskolinimo iš ieškovo. Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad iš atsakovo A. B. pateikto raštelio, ieškovo ir liudytojos M. Š. parodymų matyti, jog 2009 m. balandžio mėn. A. B. davė ieškovui 800 Lt tam, kad šis perduotų juos atsakovui L. A. kaip palūkanas; nors atsakovas neigė gavęs nurodytus pinigus, tačiau iš paskolos sutartyje jo ranka padaryto įrašo „tęsiu iki 2009 m. gegužės 26 d.“ matyti, jog ieškovas buvo susitikęs su atsakovu L. A.; liudytoja M. Š. patvirtino 800 Lt perdavimo atsakovui faktą, todėl labiau tikėtina, kad ieškovas perdavė 800 Lt L. A. kaip delspinigius pagal paskolos sutartį, nes ši suma aiškiai atitinka sutartyje nustatyto 0,5 proc. dydžio delspinigius. Teisėjų kolegija konstatavo, kad 40 000 Lt pagal ginčijamą paskolos sutartį realiai gavo ne ieškovas, bet atsakovas A. B., todėl ieškovas, negavęs pinigų, negalėjo jais disponuoti ir perskolinti A. B.; tiek ginčijamos paskolos sutarties sąlyga dėl 0,5 proc. delspinigių, tiek tuo pačiu metu sudarytas ieškovo buto įkeitimo sandoris leidžia spręsti, kad bet kuris pakankamai apdairus ir rūpestingas žmogus savo valia nesudarytų tokio sandorio. Atsižvelgdama į ieškovo amžių, sveikatos būklę, išsimokslinimą, taip pat byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendė, kad ginčijamą 2009 m. sausio 26 d. sandorį ieškovas sudarė ne savo laisva valia, bet paveiktas atsakovo A. B., nepaisant to, jog notaras išaiškino sandorio esmę ir padarinius; tokie atsakovo A. B. veiksmai pripažintini nesąžiningais ir prieštaraujančiais protingumo, sąžiningumo, teisingumo bei sutarties laisvės principams; sandoris, kurio tikslas ir sudarymo aplinkybės akivaizdžiai neatitinka nurodytų principų, yra neteisėtas (CK 1.5, 6.193 straipsniai). Teisėjų kolegija taip pat nurodė, kad atsakovas A. B., pasinaudojęs ieškovo patiklumu, menku išprusimu, įkalbėjo jį sudaryti su atsakovu L. A. paskolos sutartį, be to, nekilnojamojo turto įkeitimu užtikrinti paskolos grąžinimą, po to surašė ieškovui paskolos raštelį, taip pridengdamas tikruosius abiejų atsakovų ketinimus – paskolinti pinigus atsakovui A. B. Sandoris, sudarytas kitam sandoriui pridengti, yra apsimestinis (CK 1.87 straipsnis). Toks sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Tokiu atveju taikomos sandoriui, kurį šalys turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovo ginčijamas sandoris yra apsimestinis, tikroji ginčo paskolos sutarties šalis yra ne ieškovas, o atsakovas A. B., todėl yra pagrindas ginti pažeistas ieškovo teises ir 2009 m. sausio 26 d. paskolos sutartį, pagal kurią kreditorius yra L. A., o paskolos gavėjas – P. K., pripažinti negaliojančia, perkeliant paskolos gavėjo teises ir pareigas atsakovui A. B. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime ir atsakovo L. A. atsiliepime nurodytos aplinkybės, kad ieškovas neginčija hipotekos lakšto, atsakovo A. B. surašyto raštelio, nėra esminės nagrinėjant ginčą šioje byloje, nes ieškovas pats pasirinko tokį pažeistų teisių gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis; CPK 5 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas L. A. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartį ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl CPK 326 straipsnio pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys buvo atmestas, tenkindamas ieškinį, turėjo priimti sprendimą, o ne nutartį, nes tik teismo sprendimu galima iš esmės atsakyti į ieškovo reikalavimą. Teismas, išspręsdamas šalių ginčą iš esmės nutartimi, pažeidė imperatyviąsias CPK 326 straipsnio nuostatas, todėl skundžiama nutartis turi būti panaikinta.

2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 176, 177, 178, 197 straipsnių nuostatas, nevertino tam tikrų esminės reikšmės bylai išspręsti turinčių įrodymų, netinkamai vertino oficialiuosius rašytinius įrodymus, neteisingai paskirstė šalims įrodinėjimo pareigą ir dėl to priėmė neteisėtą, teisingumo principui prieštaraujančią nutartį. Ieškovo reikalavimo pagrindu nurodytas aplinkybes, kad jis per apgaulę buvo nuvežtas į firmą, kuri tarpininkauja gaunant paskolas, vėliau – į notarų biurą, kur pasirašė paskolos sutartį, taip pat kad realiai negavo paskolos sutartyje nurodytų pinigų, paneigia 2010 m. sausio 26 d. paskolos sutartis, kurioje ieškovo ranka įrašyta, kad jis gavo 40 000 Lt; pinigų gavimo faktas užfiksuotas notarų kontoroje, šį faktą patvirtino trečiasis asmuo – notaras. Be to, tai, kad ieškovas gavo ginčo pinigus, patvirtina ir netiesioginiai rašytiniai įrodymai: paskolos raštelis dėl 35 000 Lt perskolinimo atsakovui A. B. (nei ieškovas, nei atsakovas neneigia pinigų pagal nurodytą raštelį gavimo fakto); 2010 m. sausio 27 d. nekilnojamojo turto įkeitimo lakštas, pagal kurį ieškovas, užtikrindamas gautos paskolos grąžinimą, įkeitė kasatoriui savo butą. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad tai, jog ieškovas neginčija hipotekos lakšto, atsakovo A. B. surašyto paskolos raštelio, neturi esminės reikšmės sprendžiant šalių ginčą. Kasatorius nebūtų sudaręs paskolos sutarties, jeigu šios sutarties įvykdymas nebūtų užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu. Dėl to hipotekos lakšto sudarymo aplinkybės yra esminės ir vertintinos šioje byloje. Teismas taip pat be pagrindo nevertino paskolos raštelio, pagal kurį ieškovas perskolino 35 000 Lt iš kasatoriaus gautų pinigų atsakovui A. B. Šis turės grąžinti nurodytą sumą ieškovui. Tai, kad ieškovas ginčija su kasatoriumi sudarytą paskolos sutartį, tačiau neginčija atsakovo A. B. paskolos raštelio, rodo ieškovo nesąžiningumą. Teismas neatsižvelgė į imperatyviąsias CK 1.79 straipsnio 2 dalies nuostatas, pagal kurias preziumuojama, kad šalis praranda teisę ginčyti nuginčijamą sandorį, jeigu pati užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą. Ieškovas ginčijo paskolos sutartį, remdamasis tuo, kad sudarė ją dėl apgaulės, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, jog jis, užtikrindamas ginčo paskolos grąžinimą, įkeitė kasatoriui savo nekilnojamąjį turtą ir neginčija įkeitimo sandorio. Teismas visiškai nevertino nurodytų bylos faktų ir pripažino paskolos sutartį negaliojančia, nors ieškovas nepaneigė pirmiau nurodytos prezumpcijos. Teismo išvada, kad nebuvo ieškovo valios sudaryti paskolos sutartį, padaryta pažeidžiant CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

3. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ginčo šalių sudarytos paskolos sutarties nuostatas dėl šalių valios ir priėjo prie nepagrįstos išvados, kad ieškovas sutarties pasirašymo metu negavo sutartyje nurodytų 40 000 Lt. Toks aiškinimas pažeidžia sąžiningos sutarties šalies (kasatoriaus) teises – pakeitus paskolos gavėją kitu, kyla prievolės įvykdymo užtikrinimo galiojimo klausimas, taip nepagrįstai pabloginama kreditoriaus padėtis, nes prievolės įvykdymas jam gali tapti neįmanomas. Sutartis negali būti aiškinama remiantis tik vienos jos šalies paaiškinimais. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė kasacinio teismo suformuluotą taisyklę, pagal kurią sutartis turi būti aiškinama sąžiningai, o aiškios, nedviprasmiškos sutarties sąlygos net negali būti aiškinamos, negalima keisti šių sąlygų prasmės. Nagrinėjamu atveju paskolos sutarties 1 punkte aiškiai įtvirtinta, kad skolininkas pasiskolino iš kreditoriaus 40 000 Lt, kurie buvo perduoti šios sutarties pasirašymo metu. Teismas nesivadovavo sisteminio sutarties aiškinimo metodu, t. y. neanalizavo ir nevertino sutarties sąlygų viseto, nesiaiškino šios sutarties įvykdymo užtikrinimo (hipotekos lakšto) pasirašymo, pinigų perskolinimo aplinkybių, nevertino to, kad ieškovas dėl paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia kreipėsi tik negalėdamas įvykdyti sutarties, o ne iš karto, kai neva suprato, jog buvo apgautas. Aiškindamas sutarties sąlygas, apeliacinės instancijos teismas turėjo įvertinti šalių elgesį po sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis), tačiau to nepadarė.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstą teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Dėl CPK 326 straipsnio pažeidimo. Kasatorius iš esmės neginčija apeliacinės instancijos teismo nurodytų motyvų, rezoliucinės dalies, tik teigia, kad teismas turėjo priimti sprendimą, ne nutartį. Tačiau tai nėra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos procesinį sprendimą.

2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ir atidžiai išanalizavo atsakovų paaiškinimus, liudytojų parodymus, kitus byloje surinktus įrodymus bei priėjo prie įstatymus ir teisingumą atitinkančios išvados, kad 2009 m. sausio 26 d. paskolos sutartis sudaryta kasatoriaus L. A. ir atsakovo A. B. Kasatoriaus argumentai, kad ieškovo parašas, po to padarytas įrašas paskolos sutartyje, taip pat 2010 m. sausio 27 d. įkeitimo lakštas patvirtina, jos jis nebuvo apgautas, yra nepagrįsti. Ieškovo parašai nurodytuose dokumentuose atsirado dėl to, kad to reikalavo firmos „Oujama“ atstovė, kasatorius, tikrasis paskolos gavėjas ir sutartį tvirtinusi notaras. Jeigu pinigai iš tikrųjų būtų buvę perduoti ieškovui, tai nebuvo pagrindo reikalauti, kad jis papildomai paskolos sutartyje įrašytų patvirtinimą, jog gavo pinigus. Ši aplinkybė tik patvirtina, kad ieškovas negavo pinigų. Pasinaudodami ieškovo neišprusimu, pirmiau nurodyti asmenys jį apgavo, be to, ieškovui nesuprantant, kokius dokumentus jis pasirašo, privertė jį įkeisti vienintelį turimą gyvenamąjį būstą. Ieškovas negavo iš kasatoriaus pinigų pagal ginčijamą paskolos sutartį, todėl jis negalėjo jų perskolinti atsakovui A. B. Šis juos gavo tiesiogiai iš kasatoriaus. Kasatoriaus argumentai, kad notaro patvirtinta paskolos sutartis yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnis), yra nepagrįsti. Nagrinėjamu atveju paskolos sutartis neatitinka tokiam sandoriui keliamų reikalavimų (joje neišreikšta ieškovo valia, jam neperduotas sutarties objektas (pinigai), todėl negali būti vertinama kaip įrodymas.

3. Dėl CK 6.870 straipsnio aiškinimo ir taikymo. Pagal CK 6.870 straipsnį ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktiką, tam, kad paskolos sutartis būtų sudaryta, paskolos davėjas turi perduoti pinigus paskolos gavėjo nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje mokslinė komercinė J. Č. firma v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-615/2006). Pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui faktas yra esminė sutarties sąlyga, šio fakto įrodinėjimo pareiga tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai). Nagrinėjamu atveju kasatorius perdavė pinigus ne ieškovui, kuris paskolos sutartyje įrašytas kaip paskolos gavėjas, bet atsakovui A. B. Kai sutartis sudaryta vienai sutarties šaliai labai nenaudingomis sąlygomis, tai yra pagrindas pripažinti tokią sutartį negaliojančia (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Ieškovas, veikiamas atsakovų įtaigos, pasirašė paskolos, kuri jam visiškai nereikalinga, sutartį, be to, įkeitė vienintelį gyvenamąjį būstą. Normaliomis sąlygomis joks protingas žmogus taip nesielgtų.

4. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas nepažeidė sutarčių aiškinimo taisyklių: aiškinosi šalių tikrąją valią, sutarties tikslą, vertino šalių elgesį tiek iki sutarties sudarymo, tiek po jos sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Ervin“ v. AB Ageratec, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-151/2010).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių, sprendžiant paskolos sutarties galiojimo klausimą

Kai kyla šalių ginčas dėl sutarties ar konkrečios jos sąlygos galiojimo, sutarties rūšies, pobūdžio, šalių teisių ir pareigų apimties ar pan., teismas, spręsdamas šį ginčą, vadovaujasi, be kita ko, sutarčių aiškinimo taisyklėmis, nustatytomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, taip pat suformuluotomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-7-409/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011; kt.).

CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti du svarbūs sutarčių aiškinimo principai, kurie aktualūs sprendžiant nagrinėjamos bylos šalių ginčą. Pirmasis – kad kiekviena sutartis turi būti aiškinama sąžiningai. Antrasis reikalauja aiškintis tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien rašytinį sutarties tekstą. Šie esminiai sutarčių aiškinimo principai (t. y. aiškinti sutartį sąžiningai ir nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus) lemia būtinybę atsižvelgti į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes (CK 1.193 straipsnio 2 dalis), taip pat analizuoti šalių elgesį tiek derantis dėl sutarties sudarymo, tiek po jos sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis), nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus. Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl sutarties šalių tikrosios valios, aiškinamasi, kokia buvo jų valia būtent sutarties sudarymo metu.

Nagrinėjamos bylos ypatumas yra tas, kad ieškovas ne tik pasirašė ginčo paskolos sutartį, bet ir jos įvykdymui užtikrinti įkeitė jam nuosavybės teise priklausantį butą. Ieškovas neginčijo hipotekos sutarties, tačiau iš ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir prie ieškinio pridėtų dokumentų (ieškovo pareiškimo ir paaiškinimų policijai, policijos komisariato teikimo dėl užstatyto buto, Hipotekos skyriaus prie Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. birželio 16 d. nutarties areštuoti įkeistą turtą (T. 1, b. l. 8, 9, 12, 13) matyti, kad reikalavimą pripažinti paskolos sutartį negaliojančia jis pareiškė po to, kai, neįvykdžius prievolės grąžinti paskolą, išieškojimas buvo nukreiptas į įkeistą jo butą.

Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kai tos pačios šalys vienu metu arba per trumpą laikotarpį sudaro kelis sandorius, susijusius su jų teisėmis ir pareigomis, tuo pačiu dalyku, šie sandoriai aiškintini ne izoliuotai, o kartu, t. y. vadovaujantis sisteminio aiškinimo principu, nes tik taip gali būti atskleista tikroji šalių valia (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-7-409/2010; kt.).

Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina tai, kad nekilnojamojo daikto įkeitimas (hipoteka) yra tam tikros prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas. Hipoteka apsaugomas kreditoriaus reikalavimas, atsirandantis iš tam tikros pagrindinės prievolės. Ji sukuria naujus prievolinius kreditoriaus ir skolininko arba kreditoriaus ir trečiojo asmens santykius. Hipotekos pagrindu atsiranda šalutinė akcesorinė, t. y. nuo pagrindinės prievolės priklausoma, prievolė (ji priklauso nuo pagrindinės prievolės galiojimo, pasibaigia tik pasibaigus pagrindinei prievolei). Paprastai įkaito davėjas yra pagrindinės prievolės šalis – skolininkas pagal pagrindinę prievolę. Tačiau įkaito davėjas gali būti ir trečiasis asmuo, savo daiktu užtikrinantis kito asmens (pagrindinės prievolės skolininko) prievolės įvykdymą kreditoriui, t. y. pagrindinės prievolės įvykdymas gali būti užtikrintas svetimo turto hipoteka (CK 4.181 straipsnis).

Kai skolininkas pagal pagrindinę prievolę ir įkaito davėjas yra tas pats asmuo, viena šalių valia apima du sandorius – pagrindinį ir jį užtikrinantį. Paskolos sutarties atveju kreditoriaus valia – paskolinti pinigų ir užsitikrinti paskolos grąžinimą, skolininko – pasiskolinti pinigų ir užtikrinti paskolos grąžinimą. Kai įkaito davėjas yra trečiasis asmuo, tiek pagrindinio, tiek įkeitimo sandorio šalys išreiškia savo valią. Paskolos sutarties šalys išreiškia valią paskolinti ir atitinkamai pasiskolinti pinigų, užtikrinant skolos grąžinimą trečiojo asmens turto įkeitimu; hipotekos sutarties šalys – užsitikrinti ir atitinkamai užtikrinti kito asmens, t. y. skolininko pagal paskolos sutartį, prievolės įvykdymą. Tais atvejais, kai kyla šalių ginčas dėl paskolos sutarties, kurios vykdymas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu, sistemiškai turi būti nagrinėjami ir įkeitimo sandorio, iš kurio kyla akcesorinė prievolė, šalių tikrieji ketinimai, jų valia.

Taigi nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl paskolos sutarties, iš kurios kildinama pagrindinė prievolė, galiojimo, tikrosios ginčo šalių valios, kartu turėjo būti tiriamos ir hipotekos sutarties, kurios pagrindu yra atsiradusi šalutinė akcesorinė prievolė, sudarymo aplinkybės, nustatinėjama šalių valia dėl šių abiejų sandorių: tiek dėl paskolos sutarties, tiek dėl ją užtikrinančios hipotekos sutarties. Teismai nenustatinėjo ir netyrė bylos aplinkybių šiuo aspektu, aiškinosi tik ginčo šalių valią, sudarant ieškovo kvestionuojamą paskolos sutartį.

Kasaciniame skunde teisingai pažymėta, kad, sprendžiant dėl ginčijamos sutarties šalių valios, turi būti nustatinėjama ne vienos iš jų, o abiejų šalių valia, jų tikrieji ketinimai. Be to, minėta, nagrinėjamu atveju nustatinėtina ir šalių valia dėl ginčo paskolos grąžinimo užtikrinimo nekilnojamojo turto įkeitimu. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismai iš esmės aiškinosi tik ieškovo (ginčo sutartyje nurodyto kaip paskolos gavėjo) ir atsakovo A. B. valią dėl ginčo paskolos ir nenustatinėjo, kokie buvo atsakovo L. A. (paskolos davėjo) tikrieji ketinimai, sudarant sutartį, kokia jo buvo valia dėl paskolos gavėjo, t. y. ieškovui ar atsakovui A. B. jis iš tikrųjų skolino pinigus, ar jam turėjo reikšmės paskolos gavėjo asmuo, ar svarbu buvo tik tai, kad paskolos grąžinimas būtų užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu.

Teismai taip pat tinkamai neištyrė bylos aplinkybių, susijusių su ginčo šalių elgesiu po kvestionuojamos paskolos sutarties sudarymo (CK 6.193 straipsnio 5 dalis). Byloje nustatyta, kad, baigiantis sutartyje nustatytam paskolos grąžinimo terminui, ieškovas buvo susitikęs su paskolos davėju, t. y. atsakovu L. A., tarėsi su juo dėl paskolos grąžinimo termino pratęsimo ir perdavė jam atsakovo A. B. duotus 800 Lt. Teismai neanalizavo šių aplinkybių ir nevertino ginčo šalių elgesio po paskolos sutarties sudarymo tikrosios jų valios, sudarant paskolos sutartį, aspektu. Byloje taip pat nesiaiškinta, kas ir kaip panaudojo ginčo sutarties pagrindu gautus pinigus.

Dėl paskolos sutarties kaip apsimestinio sandorio

Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė jo šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sandoris neturi valios trūkumų ir šiuo aspektu yra teisėtas, kai jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, atitinka jų vidinę valią. Šiuo atveju esminė aplinkybė yra šalių valia, buvusi sandorio sudarymo momentu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartį civilinėje byloje L. L. v. D. B. L., V. L., bylos Nr. 3K-3-338/2006; kt.). Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės (CK 1.87 straipsnio 1 dalis).

Apsimestiniu, be kita ko, laikomas ir sandoris, sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, kai teisių ir pareigų pagal tokį sandorį įgyja kitas asmuo (tikroji sandorio šalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje V. R. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-228/2009; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje A. Z. v. BUAB „Vakarų prekyba“, bylos Nr. 3K-3-44/2011; kt.).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas, kad ginčo paskolos sutartis apsimestinė, rėmėsi tuo, jog atsakovas A. B., pasinaudojęs ieškovo patiklumu, menku išprusimu, įkalbėjo jį sudaryti su atsakovu L. A. paskolos sutartį, be to, jos grąžinimui užtikrinti įkeisti nekilnojamąjį turtą, po to surašė ieškovui paskolos raštelį, taip pridengdamas tikruosius abiejų atsakovų ketinimus – paskolinti pinigų atsakovui A. B.

Teismas iš esmės pasisakė tik dėl atsakovo A. B. siekio pridengti tikrąjį paskolos gavėją, tačiau nenurodė, kokiais bylos duomenimis remdamasis sprendė, kad buvo ginčo paskolos sutarties šalių, t. y. paskolos davėjo (atsakovo L. A.) ir sutartyje nurodyto kaip paskolos gavėjo (ieškovo), susitarimas sudaryti apsimestinę sutartį, pridengiant tikrąjį paskolos gavėją. Kasaciniame skunde teisingai pažymėta, kad, sprendžiant dėl ginčo sutartyje išreikštos šalių valios ir tikrojo paskolos gavėjo, turi būti nustatinėjama abiejų šios sutarties šalių valia, tikrieji jų ketinimai ir tikslai. Be to, minėta, nagrinėjamu atveju sistemiškai turėjo būti vertinama ginčo šalių valia dėl paskolos grąžinimo užtikrinimo nekilnojamojo turto įkeitimu.

Kartu pažymėtina tai, kad apeliacinės instancijos teismo motyvai prieštaringi. Konstatavęs, kad paskolos sutartis buvo apsimestinis sandoris, nes šalys siekė pridengti tikrąjį paskolos gavėją, teismas kartu nurodė, jog ieškovo valia buvo iškreipta dėl nesąžiningų ir neteisėtų atsakovo A. B. veiksmų. Tai reiškia, kad teismas nustatė kitų sandorio pripažinimo negaliojančiais pagrindų požymių, t. y. galbūt apgaulės (CK 1.91 straipsnis). Sandorio negaliojimas dėl apsimestinumo ir dėl apgaulės sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu yra savarankiški, vienas su kitu nesuderinami pagrindai. Tas pats sandoris negali būti ir apsimestinis, ir sudarytas dėl apgaulės.

Dėl neatskleistos bylos esmės

Kokiu iš įstatymo nustatytų pagrindų ginčijamas konkretus sandoris, teismas sprendžia (teisiškai kvalifikuoja) pagal ieškinio faktiniu pagrindu išdėstytas aplinkybes ir ieškovo suformuluotą reikalavimą – ieškinio dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teismas gali suteikti efektyvią gynybą tik tuo atveju, jeigu asmuo aiškiai suformuluoja savo reikalavimą ir to reikalavimo pagrindą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas leidžia ne tik apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus, taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą.

Kai ieškinio pagrindas ir (ar) dalykas nurodyti neaiškiai (netiksliai), teismas gali taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą arba pasinaudoti CPK įtvirtinta galimybe parengiamojo teismo posėdžio metu iškviesti šalis ir jas apklausti tam, kad būtų išsiaiškinta ginčo esmė ir netgi visiškai suformuluotas šalių reikalavimų bei atsikirtimų turinys (CPK 230 straipsnio 1 dalis).

Nagrinėjamu atveju ginčo paskolos sutarties galiojimą ieškovas grindė tuo, kad jo kaimynas – atsakovas A. B. – įkalbėjo pasiskolinti pinigų, nusivežė į firmą, tarpininkaujančią teikiant paskolas, iš ten – į kavinę, vaišino alkoholiu, po to ieškovas pasijuto blogai, prarado blaivų protą ir orientaciją; iš kavinės buvo nuvežtas pas notarą, ten pasirašė paskolos sutartį ir joje savo ranka įrašė, kad gavo 40 000 Lt. Ieškovo teigimu, jis nesuvokė, ką darąs, nors sutartį pasirašė, tačiau pinigų negavo, todėl neturi pareigos juos grąžinti.

Iš tokių ieškinio faktiniu pagrindu nurodytų aplinkybių, jų nepatikslinus, negalima tinkamai teisiškai kvalifikuoti ieškovo reikalavimo ir nustatyti, kokiu iš įstatymo nustatytų pagrindų kvestionuojamas ginčo sandorio galiojimas, t. y. ar ieškovas ginčija paskolos sutartį dėl to, kad sudarė ją apgautas atsakovo (CK 1.91 straipsnis), ar dėl to, kad buvo tokios būsenos, jog negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis), ar tvirtina, kad sudarė paskolos sutartį vietoje tikrojo paskolos gavėjo (atsakovo A. B.) ir dėl to ji yra apsimestinė (CK 1.87 straipsnis).

Esant neaiškiai nurodytam ieškinio pagrindui, taip pat atsižvelgiant į hipotekos priklausomybę nuo pagrindinės prievolės, pirmosios instancijos teismas parengiamajame teismo posėdyje, siekdamas išsiaiškinti ginčo esmę, galėjo apklausti ginčo šalis, kad šios galutinai suformuluotų reikalavimų ir atsikirtimų į ieškinį turinį, įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 230 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas skyrė tris parengiamuosius teismo posėdžius, tačiau jų metu ieškinio dalyko ir pagrindo tikslinimo klausimai nebuvo sprendžiami. Dėl to, kad nebuvo pašalinti ieškinio turinio prieštaravimai, teismas negalėjo tinkamai teisiškai kvalifikuoti, kokiu konkrečiu pagrindu ieškovas kvestionuoja ginčo sandorio galiojimą. Teismas sprendė, kad nenustatyta, jog sudarytas paskolos sandoris būtų niekinis (CK 1.78 straipsnis), taip pat kad ieškovas nenuginčijo šio sandorio (CK 1.79 straipsnis): neįrodė, jog jis sudarytas dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi arba dėl susidėjusių sunkių aplinkybių (CK 1.91 straipsnis). Tai yra savarankiški, vienas su kitu nesuderinami sandorių negaliojimo pagrindai. Minėta, kad tam, jog būtų galima teisiškai kvalifikuoti, kokiu iš įstatyme nustatytų sandorių negaliojimo pagrindų ieškovas kvestionuoja ginčo sandorio galiojimą, turi būti aišku, kokiomis faktinėmis aplinkybėmis grindžiamas jo negaliojimas.

Kai pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ieškinį, neišsiaiškinęs ieškinio pagrindu nurodytų faktinių aplinkybių prieštaravimų, apeliacinės instancijos teismui buvo pagrindas konstatuoti, kad neatskleista bylos esmė, ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Peržiūrėdamas bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas nekonstatavo, kad šalių ginčo esmei atskleisti yra pagrindas tikslinti ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, ir, nepaisant ieškinio reikalavimo pagrindu nurodytų aplinkybių prieštaravimų, pripažino ginčo paskolos sutartį apsimestiniu sandoriu bei patenkino ieškinį.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šalių ginčą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Atsižvelgiant į byloje būtinų nustatyti, ištirti ir įvertinti faktinių aplinkybių pobūdį ir mastą, spręstina, kad neatskleista bylos esmė. Dėl to nei pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį atmesti, nei apeliacinės instancijos teismo sprendimas ieškinį patenkinti negali būti laikomi teisėtais. Tai yra pagrindas panaikinti tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 360 straipsnis).

Konstatavus, kad neatskleista bylos esmė, kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. gruodžio 22 d. pažymą kasaciniame teisme patirta 45,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo, nėra galimybės išspręsti nurodytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo į valstybės biudžetą klausimą (CPK 96 straipsnis). Tai turėtų išspręsti pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš naujo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 8 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 13 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno miesto apylinkės teismui pirmąją instancija.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Birutė Janavičiūtė

Janina Stripeikienė