Dėl testamento pripažinimo negaliojančiu

Civilinė byla Nr. 3K-3-539/2011

Teisminio proceso Nr. NESUTEIKTAS

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 34.4.1; 114.11 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. S. ieškinį atsakovei L. D. dėl testamento pripažinimo negaliojančiu; trečiasis asmuo – Kauno m. 5-ojo notarų biuro notaras A. R. P.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiami teisės normų, reglamentuojančių testamento sudarymo sąlygas, jo negaliojimo pagrindus, įrodymų tyrimą ir vertinimą, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančiu 2007 m. spalio 16 d. J. V. sudarytą testamentą, patvirtintą Kauno miesto 5-ojo notarų biuro notaro A. R. P. Ieškovė nurodė, kad ji yra J. V. vaikaitė; 2007 m. sausio 2 d. J. V. surašė testamentą, kuriuo savo turtą paliko ieškovei. Po J. V. mirties (2007 m. spalio 22 d.) ieškovė kreipėsi į notarų biurą, siekdama priimti palikimą, ir tada paaiškėjo, kad 2007 m. spalio 16 d. J. V. vardu surašytas kitas testamentas, kuriuo jai priklausantis turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), paliktas atsakovei. Ieškovės nuomone, nurodytas testamentas neatitinka tikrosios testatorės valios, nes sudarytas jai gulint ligoninėje, likus keturioms dienoms iki mirties, testatorei sunkiai sergant ir vartojant stiprius vaistus, nesuvokiant savo veiksmų reikšmės ir jų padarinių, be to, pasirašytas ne testatorės, bet kito asmens, todėl CK 1.80, 1.89 straipsnių pagrindu pripažintinas negaliojančiu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimu ieškinį tenkino.

Teismas nustatė, kad 2007 m. sausio 2 d. J. V. surašė testamentą, kuriuo visą savo turtą paliko ieškovei; 2007 m. spalio 16 d. J. V. vardu surašytas kitas testamentas, kuriuo jai priklausęs turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), paliktas atsakovei; 2007 m. spalio 22 d. J. V. mirė.

Teismas, remdamasis byloje pateikta J. V. ligos istorija, ją gydžiusios gydytojos liudytojos R. J., ligoninėje dirbusios liudytojos D. G., notaro A. R. P. parodymais, teismo psichiatrinės ekspertizės išvadomis, sprendė, kad testamento sudarymo metu J. V. buvo silpna (labai sirgo), tačiau sąmoninga, galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir padarinius, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamo testamento CK 1.89 straipsnio pagrindu. Tačiau teismas sutiko su ieškinio argumentu, kad, sudarant ginčo testamentą, testatorės valia nebuvo tinkamai išreikšta. Tokią išvadą teismas grindė tuo, kad ginčijamas testamentas pasirašytas ne testatorės, o B. U. (atsakovės motinos pusseserės), nenurodant, dėl kokių priežasčių J. V. negalėjo pasirašyti pati, ir byloje nesant objektyvių duomenų, jog testatorė pati šio veiksmo atlikti negalėjo. Teismas, remdamasis J. V. ligos istorijos įrašais, nustatė, kad testatorei buvo sunku valdyti kairę ranką, bet ne abi rankas. Dėl to teismas sprendė, kad, tvirtinant ginčo testamentą, pažeistas Notariato įstatymo 32 straipsnis. Be to, teismas nustatė, kad ginčijamame testamente nėra įrašo apie tai, jog jis buvo testatorei garsiai perskaitytas. Teismo nuomone, tik tada, kai testatoriui, kuris pats testamento nepasirašo, garsiai perskaitomas testamento tekstas, galima spręsti, ar buvo išreikšta jo tikroji valia. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad ginčo testamentas pripažintinas negaliojančiu kaip prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), neatitinkantis teisingumo ir protingumo kriterijų.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovės apeliacinį skundą, 2011 m. balandžio 19 d. sprendimu panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė.

Teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (ekspertizės aktu, J. V. ligos istorija), teismo posėdžio metu apklaustų notaro A. R. P., gydytojos R. J. parodymais, nustatė, kad ginčo testamento sudarymo metu testatorė sunkiai sirgo, buvo gydoma ligoninėje, nevaldė rankos tiek, jog galėtų pasirašyti testamentą, bet buvo sąmoninga, suprato savo veiksmų reikšmę, bendravo su notaru, kuris klausė jos valios dėl testamento turinio, taip pat su B. U., kurios paprašė pasirašyti testamente; testamento turinys testatorei buvo žinomas: jai buvo perskaitytas testamento projektas, vėliau – patvirtintas ir pasirašytas testamento tekstas; testatorė su testamentu sutiko ir perdavė jį saugoti savo kaimynei V. U. Atsižvelgdama į nustatytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatavo, kad J. V. savo valia sudarė ginčijamą testamentą, suprato jo turinį ir šis atitiko jos valią; pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir netinkamai nustatė reikšmingas faktines aplinkybes (CPK 178 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė D. S. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad J. V., būdama sąmoninga, suprasdama savo veiksmų reikšmę ir padarinius, savo valia sudarė ginčijamą testamentą, suprato jo turinį ir šio turinys atitiko jos valią, padaryta netinkamai pritaikius CK 5.18, 5.29 straipsnių normas, pažeidžiant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 185, 180 straipsniai), įrodymų leistinumo ir sąsajumo (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), įrodymų pakankamumo taisykles, neatitinka turinčių reikšmės bylos aplinkybių (CPK 260, 263 straipsniai).

Testamentas yra įstatymo nustatyta tvarka sudarytas vienašalis sandoris, kuriuo testatorius išreiškia savo valią, todėl jam būdingi visi sandorio elementai: subjektai, valia, valios išreiškimas, turinys. Bent vieno iš šių elementų nebuvimas daro testamentą negaliojantį. CK 5.18 straipsnyje nustatyta, kad testamentas turi būti sudaromas laisva testatoriaus valia be prievartos ir suklydimo. Taigi, kasatorės nuomone, testamente turi būti išreiškiamas laisvas testatoriaus apsisprendimas palikti jam priklausantį turtą konkrečiam asmeniui – įpėdiniui. Testamente išreikštą valią testatorius patvirtina savo parašu. Tik tuo atveju, jeigu testatorius dėl fizinių trūkumų, ligos ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento, jo prašymu testamentą gali už jį pasirašyti notaro ar kito turinčio teisę patvirtinti testamentą pareigūno ir ne mažiau kaip dviejų liudytojų akivaizdoje kitas veiksnus fizinis asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal testamentą, kartu nurodydamas priežastį, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento (CK 5.29 straipsnis, Notariato įstatymo 32 straipsnio 2 dalis). Kasatorės teigimu, tai reiškia, kad kitas asmuo gali pasirašyti už testatorių tik tada, kai šis pats to negali. Be to, būtent testatorius turi nurodyti kitą asmenį, kuris už jį pasirašys testamente. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad testatorė nevaldė dešinės rankos, jos brolis K. Š. patvirtino, jog, likus savaitei iki sesers mirties, jie atsisveikino, paspausdami vienas kitam rankas; notaras neklausė testatorės, ar ji galinti pati pasirašyti. Byloje nustatyta, kad asmenį, kuris pasirašė už testatorę, notarui nurodė ne testatorė, o A. J., kuri laikytina ypač suinteresuotu asmeniu, nes testamentu testatorės turtas paliktas jos dukteriai atsakovei L. D.; A. J. notarui paaiškino, kad J. V. negalės pati pasirašyti testamento, taip pat kad už ją pasirašys testatorės kaimynė, nors testamentą pasirašė B. U., kuri yra A. J. pusseserė. Šios aplinkybės, kasatorės įsitikinimu, reiškia, kad tvirtinant ginčijamą testamentą, buvo pažeistos imperatyviosios CK 5.29 straipsnio, Notariato įstatymo 32 straipsnio 2 dalies normos.

Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad kasatorės valia dėl jai priklausančio turto perleidimo būtų buvusi kitokia, nei išreikšta testamente. Kasatorės teigimu, ši išvada prieštarauja liudytojos V. U., kuri dalyvavo pasirašant ginčo testamentą, parodymams, kad J. V. nesutiko, jog turtas būtų paliktas atsakovei, notaras liepęs suinteresuotiems testamento sudarymu asmenims tartis, pats išvyko ir grįžo po 1,5 val.; testamentas buvo pasirašytas ligoninės koridoriuje, paaiškinant, kad turtas paliekamas V. U., jai atiduotas saugoti vienas testamento egzempliorius. Kasatorės nuomone, apeliacinės instancijos nepagrįstai šiais parodymais nesirėmė, taip pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalies normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, kad teismas, vertindamas įrodymus, privalo įvertinti visus byloje esančius įrodymus, nesuteikdamas kuriems nors iš jų svaresnės įrodomosios reikšmės, išskyrus prima facie oficialiuosius rašytinius įrodymus, turinčius didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Z. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-509/2007; 2009 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. T. v. V. A. B., bylos Nr. 3K-3-425/2009; 2010 m. kovo 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-70/2010.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė L. D. prašo kasacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

Testamentą pasirašė ne tik B. U., kuri yra tolima testatorės giminaitė, bet ir kaimynė V. U.; J. V. neprieštaravo, kad B. U. už ją pasirašytų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. S. v. V. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-303/2010, išaiškinta, kad testamento sudarymo procedūroms užtikrinti testatorius gali pasitelkti ir kitus asmenis, įskaitant ir notarą ar būsimus įpėdinius. Vertinant, ar testamentas buvo sudarytas laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, nėra teisiškai reikšminga, kaip šis procesas buvo organizuotas – testatoriui tiesiogiai paprašius liudytojų ir pasirašančio asmens, ar tai padarant per kitus asmenis. Tokiais atvejais svarbu yra nustatyti, kad testamentas buvo pasirašomas liudytojų bei jį pasirašančio asmens ir, nenustačius, kad tokių asmenų dalyvavimas neatitiko testatoriaus valios, nėra pagrindo konstatuoti CK 5.29 straipsnio pažeidimo. Atsakovės nuomone, apeliacinės instancijos teismas išanalizavo byloje pateiktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus ir, remdamasis jų visuma, pagrįstai sprendė, kad J. V., būdama sąmoninga, suprasdama savo veiksmų reikšmę ir padarinius, savo valia sudarė ginčijamą testamentą, suprato jo turinį, šis atitiko jos valią. Atsakovė taip pat nesutinka su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Priešingai, atsakovės nuomone, jas pažeidė pirmosios instancijos teismas, vertindamas tik ieškovei palankius liudytojų A. K. ir V. U. parodymus, kurie skyrėsi nuo kitų nesuinteresuotų liudytojų (gydytojos R. J., D. G., notaro A. R. P.) parodymų apie J. V. būklę ir testamento surašymo aplinkybes, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. Ž. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-673/2006, pateiktų išaiškinimų, kad įrodymų vertinimas grindžiamas visapusiškumo principu, kuris reiškia, jog turi būti vertinami visi faktiniai duomenys, esantys byloje priimtose įrodinėjimo priemonėse. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad testamentas testatorei nebuvo perskaitytas. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad testamentas buvo perskaitytas testatorei du kartus: pirmą kartą, kai buvo surašytas jo projektas, antrą kartą, kai buvo pasirašytas. Testamento sudarymo metu testatorei buvo sutinusios rankos ir kojos, ji pati nesugebėjo pasirašyti testamento, todėl notaras, remdamasis Notariato įstatymo 32 straipsniu, pagrįstai patvirtino testamentą, kurį už J. V. pasirašė B. U. ir du liudytojai. Atsakovės nuomone, ta aplinkybė, kad B. U., pasirašydama už testatorę, nenurodė priežasties, dėl kurios ši negalėjo pasirašyti, nereiškia, jog J. V. valia dėl paliktino turto buvo kitokia nei išreikšta testamente; pirmosios instancijos teismas pripažinęs dėl šios priežasties testamentą negaliojančiu, pažeidė teisingumo ir protingumo principus (CK 1.5 straipsnis), juolab kad testamento sudarymo metu testatorės sunki būklė buvo akivaizdi. Atsakovės įsitikinimu, teismas vertina įrodymų visumą, vadovaudamasis tikimybių pusiausvyros principu, ir neprivalo rašytiniams įrodymams taikyti viršenybės principo. Atsakovės nuomone, apeliacinės instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylą ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo civiliniame procese, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas galioti.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl testamento sudarymo sąlygų ir testamento nuginčijimo

Įstatymo nustatyta galimybė asmeniui savo nuožiūra nuspręsti, kam po jo mirties atiteks teisė disponuoti likusiu turtu. Tokios valios išraiškos forma – testamentas, kuris apibrėžtinas kaip asmeninis, vienašalis, rašytinis, įstatymo nustatyta tvarka testatoriaus sudarytas sandoris, kurio teisinių padarinių atsiranda tik testatoriui mirus ir kuris suteikia pirmenybę paveldėti jame nurodytiems asmenims (CK 5.2 straipsnio 2 dalis). Testamentų, kaip vienašalių sandorių, sudarymui ir galiojimui taikytini bendrieji sandoriams (CK pirmosios knygos II dalis,,Sandoriai“) ir specialieji – paveldėjimo teisės normų (CK 5.15-5.18 straipsniai, 5.28, 5.30 straipsniai, 5.35 straipsnis, kt.) – nustatyti reikalavimai. Kaip ir kiekvienas sandoris, testamentas turi turėti tokius būtinus elementus: subjektą, valią ir jos išraišką, turinį bei formą. Kadangi, minėta, testamentas yra sandoris, kurio teisinių padarinių kyla po testatoriaus mirties ir, kilus ginčui dėl testamento turinio, sudarymo aplinkybių ir pan., nebegalima tiesiogiai išsiaiškinti asmens, sudariusio tokį sandorį, valios, tai testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarka yra detaliai reglamentuojama, atitinkamai įtvirtintų reikalavimų nesilaikymas gali lemti testamento pripažinimą negaliojančiu.

Testamentą turi teisę sudaryti tik pats palikėjas, t. y. jo negalima sudaryti per atstovą. Testamento sudarymo metu testatorius turi būti veiksnus, suprasti savo veiksmų reikšmę ir jų padarinius. Testamentas, sudarytas neveiksnaus asmens, negalioja (CK 5.16 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pažymėtina, kad, ginčijant testamentą, galima remtis ir kitais sandorių negaliojimo pagrindais (CK 5.16 straipsnio 2 dalis), tarp jų ir tuo, kuris nustato, jog teismas gali pripažinti negaliojančiu sandorį, kuris sudarytas asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti (CK 1.89 straipsnis). Asmeniui, šiuo pagrindu pateikusiam ieškinį dėl testamento negaliojimo, tenka pareiga įrodyti, kad testamento sudarymo metu testatorius buvo tokios būsenos, kuri neleido jam adekvačiai įvertinti situacijos ir priimti jo valią atitinkančio sprendimo dėl paliekamo turto.

Valia ir jos tinkamas išreiškimas yra labai svarbus testamento kaip sandorio elementas. CK 5.18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad testamentą testatorius sudaro laisva valia be prievartos, suklydimo. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nagrinėdami bylas dėl testamentų pripažinimo negaliojančiais, teismai, atsižvelgdami į ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes, turi tirti ir vertinti, ar tam tikra įstatymo reikalaujama forma išreikšta palikėjo valia atitinka jo tikrąją valią, nes tarp vidinės testatoriaus valios ir jos išreiškimo negali būti prieštaravimų. Vertinant testatoriaus vidinės valios turinį, be kitų aplinkybių, yra reikšminga tai, ar testatorius suprato savo veiksmų reikšmę, ar pats sąmoningai suformavo savo valią ir ją autentiškai išreiškė, taip pat gali turėti reikšmės ir valios įforminimo trūkumai, nors atskirai paėmus sandorio galiojimui įstatymo reikalaujamos formos laikymosi prasme jie ir nėra esminiai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. K. v. J. A., bylos Nr. 3K-3-405/2000; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. V. v. S. V., bylos Nr. 3K-3-443/2010).

Testamentas, kuris yra tvirtinamas valstybės įgalioto pareigūno (notaro ar kitų CK 5.28 straipsnio 6 dalyje nurodytų asmenų), yra vadinamas oficialiuoju. Jis turi būti sudaromas dviem egzemplioriais, nurodant jo sudarymo vietą ir laiką; surašytas testamentas perskaitomas vienam testatoriui arba dalyvaujant liudytojui; testamentą pasirašo pats testatorius, jo akivaizdoje testamentas tvirtinamas ir testatoriui paliekamas vienas testamento egzempliorius (CK 5.28 straipsnio 1, 3 dalys). Galima situacija, kai testatorius dėl ligos, neraštingumo ar kitokių priežasčių negali pats pasirašyti testamento. Tokiu atveju įstatymo nustatyta galimybė už testatorių pasirašyti kitam asmeniui (CK 5.29 straipsnis, Notariato įstatymo 32 straipsnio 2 dalis). Kadangi toks testamento pasirašymas yra išimtinis, tai jis turi būti atliekamas, laikantis nustatytų sąlygų: 1) testatorius turi asmeniškai paprašyti, kad už jį pasirašytų kitas asmuo; 2) kitas asmuo turi būti veiksnus ir neturi būti įpėdiniu pagal testamentą; 3) testamentas turi būti pasirašomas notaro (kito pareigūno pagal CK 5.28 straipsnio 6 dalį įgalioto patvirtinti testamentus) ir dviejų liudytojų akivaizdoje (jie taip pat pasirašo testamentą); 4) testamente turi būti nurodyta priežastis, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti.

Ar testamento formos, jo tvirtinimo tvarkos trūkumai yra pagrindas pripažinti testamentą negaliojančiu, turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, ar dėl jų galėjo būti neišreikšta tikroji testatoriaus valia, ar, net ir nustačius tam tikrus testamento sudarymo ir tvirtinimo tvarkos pažeidimus, kitų įrodymų visuma sudaro pagrindą konstatuoti, kad testatoriaus valia atitinka sudaryto testamento turinį. Galutines išvadas teismas gali padaryti tik tada, kai, vadovaudamasis įrodymus, jų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančiomis proceso teisės normomis, tinkamai nustato ir teisiškai kvalifikuoja faktines bylos aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju ieškovė ginčija jos senelės J. V. sudarytą testamentą, kuriuo J. V. priklausęs turtas – butas, esantis (duomenys neskelbtini), po jos mirties paliktas atsakovei L. D. Ieškovė savo reikalavimą grindė tuo, kad, tvirtinant testamentą, J. V. negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti (CK 1.89 straipsnis) ir kad buvo pažeistos imperatyviosios teisės normos (CK 1.80 straipsnis). Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad J. V. testamento sudarymo metu, nors ir būdama silpnos sveikatos, buvo sąmoninga, galėjo suprasti savo veiksmų reikšmę ir padarinius, todėl sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo CK 1.89 straipsnio normų pagrindu. Teismų nuomonės išsiskyrė dėl to, ar tinkamai buvo atlikta testamento tvirtinimo procedūra ir išreikšta testatorės valia, t. y. ar testamento turinys atitinka tikrąją testatorės valią. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad testatorės valia nebuvo tinkamai išreikšta: testamentą pasirašė ne testatorė, o kitas asmuo, nors nėra duomenų, kad testatorė pati negalėjo pasirašyti, testamentas jai nebuvo garsiai perskaitytas. Apeliacinės instancijos teismas byloje pateiktų įrodymų pagrindu padarė kitokią išvadą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasaciniame skunde neargumentuojama dėl to, jog teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 1.89 straipsnio normas, toliau pasisako tik dėl tų kasaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais apeliuojama į tai, kad, sudarant testamentą, buvo pažeista jo tvirtinimo tvarka ir netinkamai išreikšta testatorės valia.

Kadangi testatoriaus parašas yra vienas svarbiausių testamento rekvizitų, kurio nebuvimas testamentą daro negaliojantį, tai ypatinga svarba turi būti skiriama fakto, kad testatorius pats negali pasirašyti testamento, nustatymui. Atsižvelgiant į testamento teisinę prigimtį ir reikšmę, negalėjimas asmeniškai pasirašyti testamento turi būti absoliutus, t. y. turi būti nustatyta, kad testatorius objektyviai negali pats pasirašyti dėl CK 5.29 straipsnyje išvardytų priežasčių.

Iš byloje pateiktos prašomo pripažinti negaliojančiu testamento kopijos matyti, kad jis surašytas 2007 m. spalio 16 d. VšĮ Kauno Raudonojo Kryžiaus slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėje ir pasirašytas ne testatorės J. V. Testamentą pasirašė B. U. (J. V. giminaitė), dvi liudytojos A. J. (atsakovės L. D. motina) ir V. U. (J. V. kaimynė), patvirtino notaras A. R. P. Taigi pirmiausia šioje byloje svarbu nustatyti, ar egzistavo priežastys, dėl kurių testatorė pati negalėjo pasirašyti testamento. Testamente yra nurodyta, kad testatorė negalėjo pasirašyti dėl ligos ir kad ji asmeniškai paprašė, kad už ją pasirašytų B. U. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje pateiktus duomenis apie J. V. sveikatos būklę, pripažįsta pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad testamento sudarymo metu testatorei sunku buvo valdyti kairę ranką, tačiau nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, jog J. V. nevaldė (sunkiai valdė) abiejų rankų (abi rankas). Kaip matyti iš testamentą tvirtinusio notaro paaiškinimų, jis nepasidomėjo, ar testatorė iš tikrųjų pati negali pasirašyti testamento ir dėl kokių priežasčių, o jei negali, koks asmuo už ją turėtų tai padaryti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad, tvirtinant ginčo testamentą, nebuvo nustatyta, ar testatorė gali pati pasirašyti, taip buvo pažeistos CK 5.29 straipsnio, Notariato įstatymo 32 straipsnio 2 dalies normos.

Sprendžiant, ar ginčo testamentu buvo išreikšta tikroji testatorės valia dėl to, kad jos turtas po mirties atitektų atsakovei L. D., svarbios ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Teismai nustatė, kad testamento pasirašymo procedūrą organizavo atsakovės L. D. motina A. J., kuri notarui nurodė bei pasikvietė asmenis, kurie testamente pasirašė. Byloje nepakanka duomenų, kurie sudarytų pagrindą išvadai, kad testatorė išreiškė valią, jog už ją, nors ir kito asmens pakviesta, pasirašytų B. U. Tai neatitinka CK 5.29 straipsnyje nustatyto teisinio reglamentavimo, kad už testatorių kitas asmuo pasirašo testatoriaus prašymu. B. U. ir J. V. kaimynė V. U. tik atvykusios į ligoninę, sužinojo, kad turės pasirašyti testamentą; atvykus notarui, testamentas nebuvo iš karto pasirašytas, nes J. V. paprieštaravo, notaras išvyko, pasiūlęs,,tartis“; notaras, atvykęs į gydymo įstaigą, jau turėjo pagal A. J. nurodymus parengtą testamento tekstą, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta, kad J. V. pati negali pasirašyti dėl ligos; testamentas pasirašytas ne testatorės akivaizdoje, o kitoje patalpoje; V. U., pasirašydama testamente kaip liudytoja, suprato, kad turtas paliekamas jai; V. U. paliktas saugoti vienas testamento egzempliorius. Liudytojos A. K. ir V. U. paaiškino, kad testatorė nenorėjo perleisti turto atsakovei ir tam priešinosi, liudytojos A. J., B. U. teigė priešingai. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad jis šių liudytojų parodymus laikė mažiau patikimais. Kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, nes A. J., B. U. yra suinteresuotos testamento išsaugojimu (A. J. yra įpėdinės pagal testamentą L. D. motina, pati organizavusi ginčo testamento sudarymą, B. U. – jos giminaitė), liudytojos A. K. ir V. U. jokio asmeninio suinteresuotumo neturi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į teismų nustatytų aplinkybių visumą, sprendžia, kad testamento tvirtinimo tvarkos pažeidimai, pirmiau nurodytos testamento sudarymo aplinkybės, tarp jų ir ta, jog testamentas sudarytas tada, kai testatorės sveikatos būklė buvo labai prasta (kelios dienos iki jos mirties), sudaro pagrindą išvadai, kad ginčo testamentas neatitiko tikrosios testatorės valios. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė paveldėjimą pagal testamentą reglamentuojančias materialiosios teisės ir įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl skundžiama nutartis naikintina ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo nuspręsta pripažinti ginčo testamentą negaliojančiu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pripažinus skundžiamą testamentą negaliojančiu, anksčiau sudarytas testamentas netampa galiojančiu, išskyrus tam tikrus įstatymo numatytus atvejus, pvz., kai vėlesnis testamentas pripažįstamas negaliojančiu dėl to, jog jis buvo sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo ir kt. (CK 5.17 straipsnio 2 dalis). Įstatymo nustatytų išimčių sąrašas yra baigtinis. Tai reiškia, kad, testamentą pripažinus negaliojančiu tokiu pagrindu, kuris nepatenka į CK 5.17 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimčių sąrašą, paveldėjimo teisiniams santykiams taikytinos paveldėjimo pagal įstatymą tvarką reglamentuojančios teisės normos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. D. v. Joniškio rajono notarė L. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-368/2007).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Kasatorė prašo priteisti jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Už kasacinio skundo padavimą kasatorė sumokėjo 137 Lt žyminio mokesčio, kuris jai priteistinas iš atsakovės; kitos išlaidos nepagrįstos įrodymais, todėl jų atlyginimas kasatorei nepriteistinas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Kasacinės instancijos teismo išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, sudaro 35,30 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu), kurių atlyginimas, tenkinus kasacinį skundą, priteistinas iš atsakovės.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 19 d. sprendimą panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovės L. D. ieškovei D. S. 137 Lt (vieną šimtą trisdešimt septynis litus) žyminio mokesčio, valstybei 35,30 Lt (trisdešimt penkis litus 30 ct) išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Birutė Janavičiūtė

Janina Stripeikienė