Dėl skolos išieškojimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Laisvoji banga“

Civilinė byla Nr. 3K–3–434/2006

Procesinio sprendimo kategorija 130.3.2

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo AS „Super FM“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo AS „Super FM“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje Latvijos Respublikos arbitražinio teismo 2004 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą, priimtą išnagrinėjus ieškovo AS „Super FM“ ieškinį dėl skolos išieškojimo atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Laisvoji banga“.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškimo esmė

Latvijos Respublikos arbitražas 2004 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu AS „Super FM“ naudai iš atsakovo UAB „Laisvoji banga“ priteisė 131 610,85 Latvijos lato skolos.

Pareiškėjas AS „Super FM“ 2004 m. spalio 5 d. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, prašydamas pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje šį arbitražo sprendimą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2001 m. lapkričio 12 d. AS „Super FM“ ir UAB „Laisvoji banga“ sudarė sutartį Nr. AL 21/07, kuria AS „Super FM“ įsipareigojo paskolinti UAB „Laisvoji banga“ 50 000 JAV dolerių, o UAB „Laisvoji banga“ – gražinti paskolintą sumą iki 2002 m. lapkričio 12 d. Sutartis keletą kartų buvo papildyta, dėl to bendra paskolos suma padidėjo iki 250 000 JAV dolerių. Sutarties pakeitimu taip pat buvo susitarta, kad visi ginčai, kilę tarp sutarties šalių, bus sprendžiami Latvijos Respublikos arbitraže pagal Latvijos įstatymuose apibrėžtą tvarką.

II. Teismo nutarties esmė

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. vasario 27 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atmetė ir atsisakė pripažinti ir Lietuvos Respublikoje leisti vykdyti Latvijos Respublikos arbitražinio teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad paskolos sutartimi nebuvo siekiama užtikrinti nei atsakovo veiklos finansavimo, nei kitų atsakovo interesų patenkinimo. Dėl paskolos sutarties ir 2002 m. gruodžio 27 d. valdymo sutarties sudarymo naudą gavo tik viena jos šalių – AS „Super FM“. Kitos sutarties šalies - UAB „Laisvojo banga“ – interesai faktiškai nebuvo atstovaujami. Dėl sutarčių buvo tik padidinta atsakovo įsipareigojimų suma. Šias sutartis pasirašę šalių atstovai U.

P. ir R. Z. (Z.) formaliai ir atstovavo skirtingoms šalims, tačiau faktiškai jie atstovavo tik vienos šalių – AS „Super FM“ – interesams. Atsakovo įmonė, jos akcininkai nebuvo informuoti apie tokių sutarčių sudarymą. Teisėjų kolegija konstatavo, kad, sudarydami paskolos ir kitas su ja susijusias sutartis, vykdydami ir veikdami kaip UAB „Laisvoji banga“ ir AS „Super FM“ atstovai, R. Z. ir U. P. pažeidė esminius teisės principus ir imperatyviąsias teisės normas (Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis, 1.137 straipsnio 2, 3 dalys, 2.135 straipsnio 2 dalis, 2.87 straipsnio 1,2,3 dalys, 2.135 straipsnis), todėl tokio sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai.

Teisėjų kolegija nurodė, kad, UAB „Laisvoji banga“ buveinės adresu neišsiuntus pranešimo dėl arbitrų skyrimo tvarkos nustatymo ir raginimo paskirti savo arbitrą, buvo pažeista arbitražo teisėjų skyrimo tvarka, nustatyta Latvijos Respublikos civilinio proceso įstatymo 499 straipsnyje. Atsakovo atžvilgiu buvo pažeisti tokie esminiai proceso teisės principai kaip rungtyniškumas, šalių procesinis lygiateisiškumas.

Apeliacinis teismas atsisakė pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje arbitražo sprendimą vadovaudamasis 1958 m. Niujorko konvencijos dėl užsienio arbitražų sprendimo pripažinimo ir vykdymo V straipsnio 1 dalies b ir d punktuose, to paties straipsnio 2 dalies b punkte bei Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktuose, 2 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašė panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – pripažinti Latvijos Respublikos arbitražinio teismo sprendimą ir leisti jį vykdyti Lietuvos Respublikoje. Kasatorius taip pat prašė priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Kasaciniame skunde nurodyti šie argumentai:

1. Niujorko konvencijos 5 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnyje nustatytas baigtinis pagrindų, kuriais remdamasis teismas gali atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimą sąrašas. Iš šių pagrindų matyti, kad teismas negali atsisakyti pripažinti ir vykdyti užsienio arbitražo sprendimo dėl fakto ar teisės klausimo ydų. Taip yra ne kartą pasisakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2004 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje A. V. IĮ v. K. C. firma „SCHWARZ“, 2001 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Kauno 3-ioji statybos ir remonto AB v. UAB „Trest Krivorižstalkonstrukcija“).

Latvijos Respublikos arbitražinis teismas sprendime nenurodė jokių imperatyviųjų teisės normų pažeidimų, kurie būtų buvę padaryti kurios nors iš šalių sudarant ar vykdant paskolos sutartį.

Visuotinai pripažįstama, kad, prašant pripažinti ir leisti vykdyti užsienio arbitražo sprendimą, teismas negali atnaujinti ginčo nagrinėjimo iš esmės. Teismas neturėjo teisės tikrinti arbitražo sprendimo pagrįstumo materialinės teisė aspektu ir iš naujo nagrinėti ginčo, kuris jau buvo išspręstas arbitraže.

2. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad ieškinio pareiškimas ir pranešimas apie arbitro paskyrimą Latvijos arbitražiniame procese buvo pasirašytinai įteiktas atsakovo vadovui R. Z.. Arbitražinio proceso metu galiojusios Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo redakcijos 37 straipsnyje buvo nustatyta, kad bendrovės vadovas, kaip vienasmenis bendrovės valdymo organas, veikia bendrovės vardu.

Apeliacinis Teismas netinkamai taikė Latvijos Respublikos civilinio proceso įstatymo 519 straipsnio nuostatas. Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nes arbitražo dokumentų įteikimas asmeniškai pasirašytinai atsakovo atstovui ne tik nepažeidė Latvijos Respublikos civilinio proceso įstatymo nuostatų, bet ir nesukliudė atsakovui tinkamai dalyvauti arbitražiniame procese.

3. Apeliacinis Teismas padarė klaidingą išvadą, kad arbitražo dokumentų įteikimas atsakovo vadovui pasirašytinai reiškė, jog atsakovas nebuvo tinkamai informuotas apie arbitražo proceso pradžią. Teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovo atžvilgiu buvo pažeisti tokie esminiai proceso teisės principai kaip rungtyniškumas, šalių procesinis lygiateisiškumas. Arbitražinis procesas vyko pagal Latvijos Respublikos įstatymus. Atsakovo teisės nebuvo pažeistos.

Apeliacinis Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos (2002 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje APATIT FERTILIZERS S. A. v. AB,,Lifosa“). Teismas pripažino tik atsakovo interesus ir paneigė pareiškėjo teisėtus interesus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą teisingumo principą ir viešąją tvarką.

IV. Atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Alytaus miesto savivaldybė prašė kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie argumentai:

1. Teismas nenagrinėjo ginčo iš naujo. Apeliacinio teismo sprendimas atsisakyti pripažinti arbitražinio teismo sprendimą nėra pagrįstas tuo, kad arbitražinis teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ar priėmė nepagrįstą sprendimą dėl paskolos priteisimo.

2. Pareiškėjas, teigdamas, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė Latvijos Respublikos civilinio proceso įstatymo normas, nenurodė tokius teiginius pagrindžiančių įrodymų.

3. Teismo padaryta išvada, kad arbitražinio teismo sprendimo pripažinimas pažeistų Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintą viešąją tvarką, yra pagrįsta ir teisėta.

konstatuoja:

Konstitucijos 135 straipsnyje nustatyta, kad Lietuva vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalis). Seimas 1995 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 1-760 ratifikavo 1958 m. Niujorko konvenciją dėl užsienio arbitražų sprendimo pripažinimo ir vykdymo (toliau – Konvencija). Taigi ši Konvencija yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Tapdama šios Konvencijos dalyve, Lietuva taip pat įsipareigojo tinkamai taikyti Konvencijos V straipsnyje nustatytus užsienio arbitražų sprendimų nepripažinimo pagrindus.

1. Šalys gali susitarti perduoti spręsti ginčą arbitražui sudarydamos arbitražinį susitarimą. Jis gali būti įformintas kaip arbitražinė išlyga, įrašyta sutartyje, arba kaip šalių sudaryta atskira sutartis (Komercinio arbitražo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis). Arbitražinis susitarimas, kaip ir kiekviena kita sutartis, šalims yra privalomas (CK 6.189 straipsnio 1 dalis) ir jo būtina laikytis (pacta sunt servanda).

Šioje byloje būtina nustatyti ar Latvijos ad hoc arbitražinis teismas turėjo teisę nagrinėti ieškovo reikalavimą dėl paskolos priteisimo. Paskolos sutarties šalys susitarė papildyti paskolos sutartį (2003 m. sausio 7 d sutarties Nr. AL 21/07 papildymas Nr. 3, T. 1, b. 1. 22). Šiuo sutarties 7. 4 punkto papildymu (arbitražine išlyga) sutarties šalys susitarė:,,Bet kuris ginčas, nesutarimas arba reikalavimas, kylantis iš sutarties, susijęs su ja arba jos pažeidimu, pasibaigimu arba negaliojimu, sprendžiamas arbitraže Latvijos Respublikoje, Rygoje ir Latvijos įstatymuose apibrėžta tvarka, kurią nustatys arbitražas“. Šalių ginčas yra kilęs dėl paskolos grąžinimo, t. y. iš šalių sudarytos paskolos sutarties. Iš arbitražinės išlygos aišku, kad arbitražo buvimo vieta turi būti Latvijos Respublikos Rygos mieste. Ginčas išspręstas šiame mieste sudarytame arbitraže. Bendra arbitražinės išlygos nuoroda į arbitražą reiškia, kad ginčas gali būti nagrinėjamas tiek instituciniame, tiek ad hoc arbitražiniame teisme. Bylą išnagrinėjo ad hoc arbitražinis teismas. Šios arbitražinės išlygos nuostata taip pat reiškia, kad ginčas bus sprendžiamas Latvijos Respublikos įstatymuose apibrėžta tvarka. Arbitražinis teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Latvijos Respublikos civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka. Taigi visos arbitražinės išlygos sąlygos buvo aiškios ir jų laikytasi. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2002 m. kovo 27 d. nutartyje, priimtoje Jungtinių Amerikos Valstijų ribotos atsakomybės bendrovės,,Main Bridge, L.L.C.“ v UAB,,Lakvita“, byloje Nr. 3K-3-681/2002 konstatavo, kad ta aplinkybė, jog arbitražinis susitarimas yra pakankamai glaustas ir nereglamentuoja kai kurių klausimų, pavyzdžiui, arbitrų skaičiaus, jų skyrimo tvarkos ir pan., nėra pakankamas pagrindas nepripažinti jo arbitražiniu susitarimu. Teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje pasisakoma, jog, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo, abejonės turi būti aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikomas principas in favor contractus (Law and Practice of International Commercial Arbitration, 2nd ed. / by H. Redfern, M. Hunter. London: Svveet & Maxwell, 1991, p. 167). Arbitražinio susitarimo spragos tokiais atvejais gali būti užpildytos taikant arbitražui taikytiną teisę (lex arbitri), kuri yra arbitražo vietos buvimo teisė.

2. Užsienio arbitražų sprendimas Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomas tik po to, kai jį pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas (CPK 809 straipsnio 1 dalis). CPK 810 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad užsienio teismų (arbitražų) sprendimų pripažinimo sąlygas nustato Konvencija. Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pripažinti ar vykdyti arbitražinio teismo sprendimą, nepaisant to, kurioje valstybėje jis buvo priimtas, Lietuvos Respublikoje gali būti atsisakyta Konvencijos V straipsnyje nustatytais pagrindais. Šiuos pagrindus išvardijo Apeliacinis teismas savo nutartyje.

Sprendžiant užsienio valstybės arbitražo sprendimo pripažinimo ir vykdymo klausimus esminis dalykas yra tai, kad negali būti tikrinamas užsienio arbitražo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 810 straipsnio 4 dalis, Konvencijos V straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad sprendžiant užsienio arbitražo sprendimo pripažinimo klausimą, šalių ginčas nenagrinėjamas iš esmės, nesprendžiami fakto ar materialinės teisės klausimai, susiję su ginčo nagrinėjimu iš esmės, netikrinama, ar arbitražo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pripažinimo procedūra reiškia tik nepripažinimo pagrindų, nustatytų Konvencijos V straipsnyje, buvimo ar nebuvimo patikrinimą (Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 7 d. nutartis, priimta Kipre registruotos įmonės Duke Investment Limited v Kaliningrado sritį ir Kaliningrado srities regioninį vystymo fondą byloje, Nr. 3K-7-179/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta A. V. individuali įmonė v K. C. firma byloje, Nr. 3K-3-612/2004; 2003 m. vasario 26 d. nutartis, priimta pagal pareiškėjo Černygovo valstybinio miškų ūkio susivienijimo,,Černygovles“ prašymą pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikoje Tarptautinio komercinio arbitražinio teismo prie Ukrainos prekybos ir pramonės rūmų 2000 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje, Nr. 3K-3-278/2003).

Apeliacinis teismas konstatavo, kad AS „Super FM“ prezidentui U. P. akcininkai suteikė ribotus įgaliojimus, kuriuos šis viršijo – įgaliojo atsakovo UAB „Laisvoji banga“ generalinį direktorių R. Z. pasirašyti visus su paskola susijusius dokumentus. U. P., suteikęs įgaliojimus R. Z. ir sudarydamas paskolos sutartį vienu metu atstovavo kitai sutarties šaliai – AS „Super FM“. Teismas taip pat konstatavo, kad pagal paskolos sutartį UAB „Laisvoji banga“ tą pačią dieną juos grąžino stočiai AS „Super FM“ kaip valdymo mokestį. Teismas, įvertinęs ir tai, kad iš paskolos ir 2002 m. gruodžio 27 d sudarytos valdymo sutarties naudą gavo tik ieškovas AS „Super FM“, bei kitas aplinkybes, susijusias su paskolos sutarties sudarymu ir vykdymu, padarė išvadą, kad Latvijos Respublikos arbitražinio teismo sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarautų Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai. Tačiau visi šie Apeliacinio teismo motyvai yra dėl sutarties sudarymo aplinkybių ir sutarties vykdymo bei jos pasekmių. Šie Apeliacinio teismo vertinimai yra dėl materialiosios teisės klausimų, todėl jie neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl Latvijos Respublikos arbitražinio teismo sprendimo pripažinimo ir vykdymo.

3. Užsienio arbitražo priimtus sprendimus valstybė įsipareigoja vykdyti taip pat, kaip ir teismo sprendimus (CPK 584 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Apeliacinis teismas atsisakė pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje Latvijos arbitražo sprendimą vadovaudamasis Konvencijos V straipsnio 1 dalies b ir d punktuose, to paties straipsnio 2 dalies b punkte bei Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose, 2 dalies 2 punkte nustatytais pagrindais.

3.1. Konvencijos V straipsnio 1 dalies b ir d punktuose nustatyta:

Arbitražo sprendimą pripažinti ar vykdyti gali būti atsisakyta, kai prašo ta pusė, prieš kurią jis nukreiptas, tik tada, jei ši pusė pateikia tos vietos, kur prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentingoms valdžios institucijoms įrodymą, kad:

b) pusei, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši pusė negalėjo pateikti savo pasiaiškinimų;

d) arbitražo institucijos sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko pusių susitarimo arba, nesant tokio susitarimo, neatitiko tos šalies, kurioje vyko arbitražas, įstatymų.

3.2. Konvencijos V straipsnio straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta:

Arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad:

b) to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja šios šalies viešajai tvarkai.

3.3. Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose nustatyta: Pripažinti ar vykdyti arbitražinio teismo sprendimą, nepaisant to, kurioje valstybėje jis buvo

priimtas, Lietuvos Respublikoje gali būti atsisakyta 1958 m. Niujorko konvencijos 5 straipsnyje nustatytais pagrindais, kai ginčo šalis, prieš kurią sprendimas nukreiptas, pateikia įrodymus, kad:

2) šaliai, prieš kurią padarytas sprendimas, nebuvo reikiamai pranešta apie arbitro paskyrimą ar apie arbitražinio teismo nagrinėjimą arba dėl kitų priežasčių ši šalis negalėjo pateikti savo paaiškinimų;

4) arbitražinio teismo sudėtis ar arbitražo procesas neatitiko šalių susitarimo arba jei tokio susitarimo nėra, - tos valstybės, kurioje vyko arbitražas, įstatymų.

3.4. Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio dalies 2 punkte nustatyta:

Arbitražinio teismo sprendimą pripažinti ir vykdyti atsisakoma, jei Lietuvos apeliacinis teismas pripažįsta, kad:

2) to sprendimo pripažinimas ir vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai.

4. Taikydamas šiuos Konvencijoje ir Komercinio arbitražo įstatyme nustatytus arbitražinio teismo sprendimo pripažinimo ar atsisakymo vykdyti pagrindus Apeliacinis teismas iš esmės rėmėsi netinkamu atsakovo UAB „Laisvoji banga" atstovavimu, lėmusiu atsakovo procesinių teisių arbitražiniame procese pažeidimą. Teismas rėmėsi tuo, kad UAB „Laisvoji banga“ atstovavusiam direktoriui ieškinio pareiškimas, kai jis buvo surašytas, perduotas asmeniškai R. Z. tą pačią dieną Rygoje; R. Z. dokumentų UAB „Laisvoji banga“ neperdavė, ieškinį besąlygiškai pripažino. Arbitražinis teismas buvo suklaidintas ir neužtikrino šalių lygybės ir rungtyniškumo. Be to, tokioje situacijoje teismas laikė, kad buvo pažeista arbitražo teisėjų skyrimo tvarka, atsakovui nebuvo reikiamai nebuvo pranešta apie arbitrų paskyrimą bei arbitražo bylos nagrinėjimą. Bylos nagrinėjimas neatitiko Latvijos Respublikos įstatymų. Taigi esminė teismo išvada remiasi tuo, kad R. Z. atstovavimą arbitražiniame teisme negalima laikyti tinkamu atsakovo interesų gynimu.

Ši teismo išvada nepagrįsta. Paskolos sutarties ir arbitražinės išlygos sudarymo metu, taip pat sprendžiant ginčą Latvijos Respublikos arbitražiniame teisme R. Z. buvo Lietuvoje įregistruotos įmonės – UAB „Laisvoji banga“ – generalinis direktorius. Iš šių pareigų jis atšauktas ir atleistas visuotinio akcininkų susirinkimo 2004 m. lapkričio 5 d. priimtu sprendimu. Pagal Lietuvoje galiojančio Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 3 dalį bendrovės vadovas atstovauja bendrovei esant santykiams su trečiaisiais asmenimis teisme ir arbitraže. Taigi R. Z., būdamas atsakovo administracijos vadovas, pagal įstatymą turėjo teisę atstovauti atsakovui arbitraže. Kokių nors apribojimų atstovauti atsakovui arbitraže įstatymais, įmonės įstatais ar įgaliojimu jam nenustatyta. Ta aplinkybė, kad šis asmuo tuo metu turėjo ieškovo AS „Super FM“ akcijų, jo įgaliojimų atstovauti arbitraže nepaneigė.

Pagal Latvijos Respublikos civilinio proceso įstatymo 519 straipsnio 1 dalį arbitražinio teismo procese visi pranešimai, pareiškimai ir kitos rūšies korespondencija gali būti įteikta adresatui asmeniškai pasirašytinai. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad korespondencija buvo įteikta asmeniškai atsakovo UAB „Laisvoji banga“ administracijos vadovui, t. y. R. Z.. Teisinių apribojimų, kad atsakovo administracijos vadovas korespondenciją turi gauti tik atsakovo buveinėje, nenustatyta. Ta aplinkybė, kad atsakovo administracijos vadovui R. Z. dokumentai įteikti Rygoje, neleidžia teigti, jog buvo pažeista minėta Latvijos Respublikos įstatymo norma. Dokumentų įteikimas Lietuvoje, UAB „Laisvoji banga“ buveinėje, padėties nekeistų, nes šios bendrovės teisėtas atstovas buvo R. Z.. Taigi Apeliacinio teismo išvados, susijusios su netinkamu atsakovo UAB „Laisvoji banga“ atstovavimu Latvijos Respublikos arbitražiniame teisme, nepagrįstos įstatymu ar kitais teisės aktais. Pažymėtina, kad tais atvejais, jeigu administracijos vadovas sudarė sandorį viršydamas savo kompetenciją, normalią ūkinę riziką ar atliko kitus neteisėtus veiksmus ir tuo bendrovei padarė žalą (įskaitant ir negautą pelną) arba dėl to šie asmenys gauna tiesioginės ar netiesioginės naudos bendrovės ar akcininkų sąskaita, bendrovė, bendrovės akcininkas arba akcininkai turi teisę teismine tvarka reikalauti atlyginti dėl tokio sandorio patirtą žalą (įskaitant ir negautą naudą) (Akcinių bendrovių įstatymo 38 straipsnio 12 dalis). Juridinio asmens organo nario atsakomybė taip pat įtvirtinta CK 2.87 straipsnio 7 dalyje. Šioje nutartyje minėta, kad Apeliacinio teismo konstatuoti R. Z. veiksmai sudarant ir vykdant paskolos sutartį ir jos papildymus negali būti pagrindas sprendžiant Latvijos Respublikos arbitražinio teismo sprendimo pripažinimo ir leidimo vykdyti klausimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. kovo 7 d. nutartyje, priimtoje Kipre registruotos įmonės Duke Investment Limited v. Kaliningrado sritį ir Kaliningrado srities regioninį vystymo fondą byloje, Nr. 3K-7-179/2006; konstatavo, kad sąvoka „viešoji tvarka“ tarptautinio arbitražo doktrinoje ir praktikoje aiškinama kaip tarptautinė viešoji tvarka, apimanti fundamentalius sąžiningo proceso principus, taip pat imperatyviąsias materialiosios teisės normas, įtvirtinančias pagrindinius ir visuotinai pripažintus teisės principus. Joje remiamasi teismų praktika, formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje A. V. individuali įmonė v. K. C. firma byloje, Nr. 3K-3-612/2004. Latvijos Respublikos arbitražinio teismo sprendimas priimtas tarp privačių asmenų ir dėl tokios sudarytos sutarties, kuri Lietuvoje nėra draudžiama. Teismo konstatacija, kad arbitražinio teismo priimto sprendimo pripažinimas ir leidimas vykdyti prieštarauja Konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktui bei Komercinio arbitražo įstatymo 40 straipsnio 2 dalies 2 punktui negali būti laikoma pagrįsta, nes paskolos sutartis ir jos papildomi susitarimai, kaip tokie, nepripažinti negaliojančiais ir nepažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintos viešosios tvarkos. Apeliacinio teismo nurodyti pažeidimai nevertinti kaip fundamentalių sąžiningo proceso principų, taip pat imperatyviųjų materialiosios teisės normose įtvirtintų pagrindinių ir visuotinai pripažintus teisės principų, pažeidimai. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra nustatyta, jog Latvijos Respublikos arbitražinio teismo sprendimo vykdymas prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų įtvirtintai viešajai tvarkai, todėl Apeliacinis teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti ir leisti vykdyti Latvijos Respublikos arbitražo sprendimą.

5. Apeliacinis teismas bylos aplinkybes nustatė teisingai, tačiau pažeidė materialiosios teisės normas, jas netinkamai taikydamas, todėl teisėjų kolegija, panaikindama šio teismo sprendimą priima naują – pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje Latvijos Respublikos arbitražinio teismo sprendimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 4 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi,

nutaria:

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 27 d. nutartį panaikinti. Pripažinti ir leisti vykdyti Lietuvos Respublikos teritorijoje Latvijos Respublikos arbitražinio teismo 2004 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiamą ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Dangutė Ambrasienė

Aloyzas Marčiulionis