Dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, neapmokamose atostogose išbūto laiko pripažinimo prastova, darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-70/2007 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

14.1, 14.5

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės (pranešėja) ir Aloyzo Marčiulionio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Vilniaus Vingis“ dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, neapmokamose atostogose išbūto laiko pripažinimo prastova, darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė pripažinti, kad nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2005 m. liepos 29 d., nuo 2005 m. rugpjūčio 2 d. iki 2005 rugpjūčio 31 d. ir nuo 2005 m. rugsėjo 2 d. iki 2005 m. rugsėjo 30 d. buvo prastovoje ne dėl darbuotojo kaltės, taip pat kad darbo sutartis su AB „Vilniaus Vingis“ nutraukta dėl svarbios priežasties - darbovietėje daugiau kaip 60 dienų per pastaruosius metus truko prastova ne dėl darbuotojo kaltės; pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą iš DK 127 straipsnio į DK 128 straipsnio 1 dalį; priteisti iš atsakovo išeitinę išmoką 1647,77 Lt, 1492,40 Lt darbo užmokestį už prastovos laiką, 90,83 Lt darbo užmokesčio nepriemoką už 2005 m. rugsėjo mėnesį, 118,83 Lt už kasmetines atostogas, 308,96 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, 27,39 Lt delspinigius, vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo ieškinio padavimo dienos iki visiško atsiskaitymo; sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio leisti vykdyti skubiai bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad norėdama nuslėpti prastovą ne dėl darbuotojų kaltės, įmonės administracija pradėjo versti darbuotojus eiti nemokamų atostogų, todėl ji, kaip ir kiti darbuotojai, buvo priversta rašyti prašymus dėl nemokamų atostogų suteikimo. Vėliau, t. y. nuo 2005 m. rugsėjo 22 d., ji buvo atšaukta iš atostogų ir prastovos metu, 2005 m. rugsėjo 22 d., pervesta dirbti į kitą cechą. Kadangi jai buvo pavestas kitas darbas, kuriam neturėjo įgūdžių, ji neišdirbdavo normų, tai sumažėjo jos darbo užmokestis. Nors dirbo naktį, darbdavys nesumokėjo priklausančio darbo užmokesčio už darbą naktį. Už prastovos laiką ieškovė reikalauja priteisti iš atsakovo dviejų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę išmoką ir 1492,40 Lt darbo užmokestį už priverstinės prastovos laiką.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 5 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas iš dalies: pripažinta kad ieškovė buvo prastovoje ne dėl darbuotojos kaltės nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2005 m. liepos 29 d., nuo 2005 m. rugpjūčio 2 d. iki 2005 rugpjūčio 31 d. ir nuo 2005m. rugsėjo 2 d. iki 2005 m. rugsėjo 22 d., iš atsakovo AB „Vilniaus Vingis“ ieškovei priteista 1443,20 Lt darbo užmokesčio už prastovos laiką, 90,83 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už 2005 m. rugsėjo mėn., 416,14 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas, 27,18 Lt delspinigių, 4873,68 Lt vidutinio darbo užmokesčio už delsimo atsiskaityti laikotarpį nuo atleidimo iš darbo 2005 m. rugsėjo 30 d. iki teismo sprendimo paskelbimo dienos, penkių procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo 2005 m. spalio 26 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, vidutinis darbo užmokestis, skaičiuojant po 38,68 Lt per dieną už penkių darbo dienų savaitę nuo sprendimo priėmimo dienos iki visiško atsiskaitymo, nurodyta sprendimo dalį dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, t. y. 812,28 Lt, vykdyti skubiai; ieškovės atleidimo iš darbo AB „Vilniaus Vingis“ data perkelta iš 2005 m. rugsėjo 30 d. į 2005 m. spalio 4 d. ir laikyta, kad ji atleista iš darbo AB „Vilniaus Vingis“ 2005 m. spalio 4 d.; kita dalis ieškinio reikalavimų atmesta; iš AB „Vilniaus Vingis priteista ieškovės naudai 500 Lt advokato pagalbai atlyginti, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteista 205,53 Lt žyminio mokesčio ir 15 Lt pašto išlaidų.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodė, jog prašymą atleisti iš darbo ji parašė verčiama darbdavio, kad nebūtų nurodytas kitas darbo sutarties nutraukimo pagrindas. Ieškovė darbdaviui nenurodė, kad atleidimo iš darbo dieną ji turėjo nedarbingumo pažymėjimą. Teismas, vadovaudamasis DK 131 straipsniu, CPK 416 straipsniu, ieškovės atleidimo iš darbo datą perkėlė į 2005 m. spalio 4 d., kai baigėsi nedarbingumo laikotarpis. Teismas netenkino ieškovės reikalavimų pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta dėl svarbių priežasčių, pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, priteisti 1647,77 išeitinę išmoką (DK 127 straipsnis, CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Teismas, įvertinęs rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus padarė išvadą, kad ieškovė buvo prastovoje nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2005 m. liepos 29 d., nuo 2005 m. rugpjūčio 2 d. iki 2005 m. rugpjūčio 31 d. ir nuo 2005 m. rugsėjo 2 d. iki 2005 m. rugsėjo 21 d., todėl jai priteisė 1443,20 Lt darbo užmokestį už visą prastovos laiką - 440 val. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis DK 195 straipsnio 2 punktu, Kolektyvinės sutarties 4.9 punktu, vidutinis darbo užmokestis už rugsėjo mėnesį neturėjo būti mažinamas, ieškovei turėjo būti mokamas iki perkėlimo buvęs jos vidutinis darbo užmokestis. Teismas ieškovei priteisė 290,10 Lt kompensacijos už nepanaudotas atostogas už prastovos laiką, t. y. 7,5 dienos (DK 177 straipsnis), 116,04 Lt kompensacijos už tai, kad ieškovei ne laiku sumokėtas darbo užmokestis už atostogų laiką nuo 2005 m. kovo 14 d. (DK 35, 94, 176 straipsniai) bei 27,18 Lt delspinigių (Įstatymo dėl delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais pavėluotą mokėjimą 2 straipsnis). Teismas nustatė, kad ieškovės darbo užmokestis sumažėjo dėl to, kad jai buvo pavesta dirbti kitą darbą kitame ceche, ji neturėjo darbo įgūdžių. Į šį cechą ieškovė buvo perkelta dirbti dėl prastovos, todėl pagal DK 195 straipsnio 2 dalį jai turėjo būti mokamas iki perkėlimo buvęs darbo užmokestis. Dėl šios priežasties teismas ieškovei priteisė 90,83 Lt nepriemokos. Atsakovas nesumokėjo ieškovei už prastovos laiką ir neteisingai apskaičiavo darbo užmokestį už rugsėjo mėn., taigi jis nevykdė pareigos atsiskaityti. Dėl šios priežasties teismas iš atsakovo priteisė ieškovės vidutinį darbo užmokestį už visą pavėluotą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos – 2005 m. rugsėjo 30 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 4873,68 Lt bei vidutinį darbo užmokestį nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos iki galutinio atsiskaitymo, skaičiuojant po 38,68 Lt per dieną už penkių darbo dienų savaitę (DK 141 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas 2006 m. liepos 14 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą tenkino iš dalies: pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė, priteistą iš atsakovo ieškovės naudai vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo, 2005 m. rugsėjo 30 d., iki teismo sprendimo paskelbimo dienos sumažino iki 4873,71 Lt, taip pat sumažino valstybės naudai priteistą žyminį mokestį iki 146,22 Lt, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą, iš atsakovo ieškovės naudai priteisė 500 Lt išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, ieškovės paaiškinimus, nusprendė, kad atsakovas neapmokamas atostogas ieškovei suteikė prieš jos valią: tai netiesiogiai patvirtina paties atsakovo 2005 m. rugsėjo 21 d. įsakymas Nr. 554A (b. l. 113), taip pat masinių neapmokamų atostogų suteikimas bendrovės darbuotojams. Kadangi tarp šalių ginčas kilo dėl nesumokėto darbo užmokesčio, tai pirmosios instancijos teismas, nustatydamas darbo užmokesčio, priteistino už laikotarpį, kurį atsakovas delsė atsiskaityti su ieškove, dydį, privalėjo atsižvelgti į ieškovės išmoką, gautą iš darbo biržos (byloje pateikta 2006 m. vasario 6 d. pažyma Nr. 13211). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs Vilniaus darbo biržos 2006 m. kovo 29 d. pažymą Nr. W-25190, sprendė, kad pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovei nuo 2005 m. spalio. 18 d. iki 2006 m. vasario 1 d. yra išmokėta 1977,32 Lt pašalpos, todėl jai priteistinas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką turi būti mažinamas 1977,32 Lt suma.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Ieškovė, pateikusi kasacinį skundą, prašo teismo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Dėl DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą ir nepagrįstai sumažino iš atsakovo ieškovės naudai priteistą vidutinį darbo užmokestį už uždelsimą atsiskaityti su darbuotoju ta suma, kurią ieškovė gavo kaip pašalpą iš darbo biržos. Pareiga laiku išmokėti darbo užmokestį priklauso darbdaviui, todėl už įsiskolinimą yra atsakingas darbdavys. DK 141 straipsnio 3 dalyje nenustatyta jokių išlygų, kurių pagrindu atsakovui (darbdaviui) būtų galima sumažinti mokėjimo prievolę. Jeigu laikytina, kad teismas teisingai nusprendė dėl darbuotojo naudai išmokėtinos sumos mažinimo, tai tokiu atveju darbdavys ieškovei sumokėtą sumą privalėtų grąžinti darbo biržai, nes ši nėra atsakovo teisių perėmėja ir neturi pareigos už atsakovą atsiskaityti su ieškove.

Dėl CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimo. Teismas, priėmęs sprendimą sumažinti iš atsakovo ieškovės naudai išmokėtiną vidutinio darbo užmokesčio dydį, nemotyvavo, kokiu pagrindu ir kuo remdamasis daro tokią išvadą.

Atsakovas savo atsiliepime į kasacinį skundą prašo ieškovės kasacinio skundo netenkinti, nes pateikti argumentai dėl netinkamo DK 141 straipsnio 3 dalies taikymo laikytini nepagrįstais. Jeigu ieškovei priteistina suma būtų nesumažinta, tai jai būtų kompensuojama daugiau, nei ji būtų uždirbusi, nes būtų išmokėtas ir vidutinis darbo užmokestis, ir darbo biržos pašalpa.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

Teismai nustatė, kad atsakovas (darbdavys) netinkamai įvykdė savo pareigą atsiskaityti su atleidžiama iš darbo ieškove, todėl iš atsakovo priteisė ieškovės naudai jos vidutinį darbo užmokestį už visą uždelstą laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki visiško atsiskaitymo. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad, nutrūkus darbo teisiniams santykiams, ieškovė nuo 2005 m. spalio 18 d. iki 2006 m. vasario 1 d. gavo iš viso 1977,32 Lt nedarbo draudimo išmoką, šios išmokos suma sumažino iš atsakovo ieškovės naudai priteistiną vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasaciniame skunde yra keliama DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų teisės normų, reglamentuojančių darbdavio atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju tvarką, ir nedarbo draudimo išmokos santykio problema, dėl kurios teisėjų kolegija pasisako. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų ir vadovaudamasis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis, patikrina apskųstus sprendimus teisės taikymo aspektu (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl vidutinio darbo užmokesčio, mokamo už uždelstą atsiskaityti laiką, ir nedarbo draudimo išmokos santykio. DK 141 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka. Šio DK straipsnio trečiojoje dalyje nustatyta, jog kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Taigi, jei yra nustatoma, kad darbdavys, pasibaigus darbo teisiniams santykiams, pažeidė savo pareigą ir uždelsė atsiskaityti su darbuotoju, taip pat tai, kad dėl tokio uždelsimo darbuotojas nėra kaltas, darbdaviui kyla DK 141 straipsnio 3 dalyje nustatytos pasekmės – darbdavys už visą uždelsimo atsiskaityti su atleidžiamu darbuotoju laiką privalo jam sumokėti jo vidutinį darbo užmokestį. Tokių pasekmių už darbo pareigų pažeidimą nustatymas atlieka dvejopą funkciją. Pirma, šia DK norma yra įtvirtinamas kompensuojamasis mechanizmas, kai darbuotojui yra kompensuojami neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Pažymėtina, kad darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Antra, atsižvelgiant į tai, kad kai nutraukiami darbo teisiniai santykiai, už atsiskaitymą atsakingas asmuo yra darbdavys ir nuo jo tiesiogiai priklauso darbo užmokesčio ir kitų su darbo teisiniais santykiais susijusių išmokų mokėjimas, DK 141 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos nuostatos yra papildomas atleidžiamo darbuotojo teisių apsaugos svertas, jei darbdavys netinkamai vykdytų pareigą laiku atsiskaityti. DK 141 straipsnio 3 dalyje yra nustatytas konkretus išmokos dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką.

Darbdavio darbuotojui, remiantis DK 141 straipsnio 3 dalimi, mokamo vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką esmė ir paskirtis yra skirtinga nei, remiantis Nedarbo socialinio draudimo įstatymu, mokamos nedarbo draudimo išmokos.

Konstitucijos 52 straipsnyje yra nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad šiomis nuostatomis, laiduojančiomis asmenų teisę į socialinį aprūpinimą, yra išreiškiamas valstybės socialinis pobūdis, o socialiniam aprūpinimui, t. y. visuomenės prisidėjimui prie išlaikymo tų savo narių, kurie negali dėl įstatymuose numatytų svarbių priežasčių apsirūpinti iš darbo ir kitokių pajamų arba yra nepakankamai aprūpinti, pripažįstamas socialinės vertybės statusas (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d. nutarimas). Viena iš socialinio aprūpinimo formų yra socialinis draudimas. Nedarbo draudimas yra socialinio draudimo rūšis, kuri įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl nedarbo negautas pajamas arba jų dalį (Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnis). Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnyje yra nustatyta, kad teisę į nedarbo draudimo išmoką turi asmenys, apdrausti socialinio nedarbo draudimu, įgiję bedarbio teisinį statusą ir atitinkantys kitus įstatyme nustatytus reikalavimus.

Nedarbo draudimo išmoka su darbo teisiniais santykiais yra susijusi ta apimtimi, kad dirbantys asmenys, dalyvaujantys socialinio draudimo santykiuose ir mokėdami socialinio draudimo įmokas, savo darbu sukuria materialines prielaidas socialiniam draudimui ir atsiradus įstatyme nustatytoms sąlygoms įgyja teisę į socialinio draudimo išmokas, kurių dydis priklauso nuo mokėtų draudimo įmokų, apskaičiuojamų nuo darbo užmokesčio sumos ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų. Tačiau asmens teisė gauti nedarbo draudimo išmoką kyla ne iš darbo teisinių santykių, o iš teisės į socialinį aprūpinimą, kai, siekiant užtikrinti žmogaus gyvybinių poreikių patenkinimą, per socialinio draudimo sistemą iš dalies yra kompensuojamos dėl nedarbo kilusios neigiamos pasekmės. Ši teisė yra įgyvendinama per Lietuvos darbo biržą ir jos teritorines darbo biržas, kurios yra atsakingos už nedarbo draudimo išmokų apskaičiavimą ir mokėjimą (Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 2 dalis). Taigi, kai darbo teisiniai santykiai baigiasi, asmuo įgyja bedarbio teisinį statusą ir yra įvykdomos kitos įstatyme nustatytos sąlygos, tarp asmens, siekiančio gauti nedarbo draudimo išmoką ir teritorinės darbo biržos susiklosto viešosios teisės reglamentuojami socialinės apsaugos teisiniai santykiai.

Bylos duomenimis, ieškovė pas atsakovą dirbo pagal darbo sutartį, todėl nuo nedarbo socialinės rizikos buvo privalomai draudžiama (Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Kai ieškovės ir atsakovo darbo teisiniai santykiai nutrūko, ieškovei nuo 2005 m. spalio 18 d. Vilniaus darbo birža pradėjo mokėti nedarbo draudimo išmoką (b. l. 105, 205). Nedarbo draudimo išmoka yra mokama ne iš darbdavio lėšų, o iš valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų (Nedarbo socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 1 dalis). Taigi darbdavio prievolė mokėti darbuotojui vidutinį darbo užmokestį už visą atsiskaityti uždelstą laiką nėra susijusi su darbuotojo teise į socialinę apsaugą ir teise gauti nedarbo draudimo išmokas, nes minėta darbdavio prievolė kyla iš individualių darbo teisinių santykių, kai darbdavys nevykdo (ar netinkamai vykdo) Darbo kodekso 141 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos laiku ir visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju, taip pažeisdamas įstatyme nustatytas savo pareigas (DK 35 straipsnio 1 dalis) ir teisėtus darbuotojo interesus – už atliktą darbą gauti darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas bei savarankiškai disponuoti jam priklausančiomis pajamomis. Dėl to šios darbdavio prievolės vykdymas ar dydis nepriklauso nuo to, ar darbuotojas gauna nedarbo socialinio draudimo išmoką. Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, teisėjų kolegija, konstatuoja, kad nedarbo draudimo išmoka, išmokėta teritorinės darbo biržos, negali būti išskaičiuojama iš darbdaviui priklausančios mokėti sumos už prievolės laiku atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Kasacinio skundo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sumažino ieškovei iš atsakovo priteistą sumą ir pažeidė materialinės teisės normas, įtvirtintas DK 141 straipsnio 3 dalyje, laikytini pagrįstais, nes tokiu sprendimu apeliacinės instancijos teismas be teisėto pagrindo iš dalies atleido darbdavį nuo atsakomybės. Kasacinis teismas, nustatęs, kad buvo pažeistos materialinės teisės normos jas netinkamai taikant ir aiškinant, tenkina kasacinį skundą ir panaikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria iš atsakovo ieškovės naudai priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką buvo sumažintas ieškovei išmokėta 1977,32 Lt nedarbo draudimo išmokos suma, ir dėl šios dalies palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija, panaikinusi apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria buvo sumažintas iš atsakovo ieškovės naudai už uždelsimą atsiskaityti priteistas vidutinis darbo užmokestis, panaikina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria valstybės naudai priteistas žyminis mokestis buvo sumažintas iki 146,22 Lt, ir dėl šios dalies palieka galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šalys prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas ir pateikė įrodymus joms pagrįsti. Patenkinus ieškovės kasacinį skundą, jai iš atsakovo priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, turėtos kasaciniame teisme (CPK 93 straipsnio 1dalis). Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovė turėjo 300 Lt atstovavimo kasaciniame teisme išlaidų (b. l. 256); šios išlaidos yra protingos ir pagrįstos, atitinka Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas rekomendacijas „Dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“, todėl priteistinos iš atsakovo (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Pagal CPK 80 straipsnio 4 dalį už apeliacinius ir kasacinius skundus turtiniuose ginčuose žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. Kasaciniame procese ginčijama suma buvo 1977,32 Lt nedarbo draudimo išmokos suma. Kadangi ieškovė, paduodama kasacinį skundą, nuo žyminio mokesčio mokėjimo buvo atleista, tai bylinėjimosi išlaidos išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai reikalavimų daliai (CPK 83 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 96 straipsnio 1 dalis). Kasacinis skundas buvo patenkintas visiškai, todėl iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistinas 59,32 Lt (1977,32 x 3 proc.) žyminis mokestis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 14 d. nutarties dalį, kuria iš AB „Vilniaus Vingis“ (įmonės kodas duomenys neskelbtini) ieškovės I. G. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai priteistas vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo atsiskaityti laiką sumažintas išmokėta nedarbo draudimo išmokos suma 1977,32 Lt (vienas tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt septyni litai trisdešimt du centai), panaikinti ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 5 d. sprendimo dalį, kuria už uždelsimą atsiskaityti laiką priteistas vidutinis darbo užmokestis ir kitos nesumokėtos su darbo santykiais susijusios išmokos, iš viso 6851,03 Lt (šeši tūkstančiai aštuoni šimtai penkiasdešimt vienas litas trys centai).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 14 d. nutarties dalį, kuria iš AB „Vilniaus Vingis“ (įmonės kodas duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteistas žyminis mokestis sumažintas iki 146,22 Lt (vieno šimto keturiasdešimt šešių litų dvidešimt dviejų centų), panaikinti ir dėl šios dalies palikti galioti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2006 m. balandžio 5 d. sprendimą.

Kitas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 14 d. nutarties dalis palikti galioti.

Priteisti iš AB „Vilniaus Vingis“ (įmonės kodas duomenys neskelbtini) ieškovės I. G. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai 300 Lt (tris šimtus litų) išlaidų advokato pagalbai kasacinės instancijos teisme apmokėti.

Priteisti iš AB „Vilniaus Vingis“ (įmonės kodas duomenys neskelbtini) valstybės naudai 59,32 Lt (penkiasdešimt devynis litus trisdešimt du centus) žyminio mokesčio.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Janina Januškienė

Aloyzas Marčiulionis