Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-320/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4; 22.4; 75.8

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2009 m. liepos 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Janinos Januškienės ir Egidijaus Baranausko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. A. V., V. O. P., R. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 4 d. nutarties byloje pagal ieškovės O. V. ieškinį atsakovams A. A. V., V. O. P., R. P., tretieji asmenys Vilniaus miesto 30-ojo biuro notarė R. S., Kauno miesto 16-ojo notarų biuro notarė R. K., Kauno miesto 17-ojo notarų biuro notarė R. I. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

A. A. V. ir O. V. santuoka buvo nutraukta 1977 m. kovo 24 d. Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1976 m. gruodžio 27 d. sprendimu buvo padalytas santuokos metu įgytas turtas. Teismas sprendime nurodė, kad turtas, įgytas santuokoje, yra šalių bendroji jungtinė nuosavybė, ir abu sutuoktiniai į šį turtą turi lygias teises. Gyvenamasis namas su ūkiniu pastatu, esantys (duomenys neskelbtini), buvo padalytas pripažįstant šalims nuosavybės teisę po ½ dalį ir nustatant naudojimosi tvarką statiniais ir fondinės žemės sklypu. Papildoma žemė, kuria šalys naudojosi, nepadalyta. Nuosavybės teisę į visus statinius 1996 m. rugsėjo 25 d. gyvenamojo namo priėmimo naudoti akto pagrindu 1996 m. lapkričio 8 d. nekilnojamojo turto registre įregistravo atsakovas A. A. V. Taip pat atsakovas A. A. V. 1998 m. spalio 30 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi įgijo nuosavybės teisę į visą 1318 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). 2002 m. birželio 11 d. sutartimi atsakovas A. A. V. padovanojo savo dukteriai V. O. P. 0,1100 ha iš 0,1318 ha žemės sklypo, 74/100 dalis 1 aukšto gyvenamojo namo su dalimi kiemo statinių ir 2/3 dalis ūkinio pastato, esančius (duomenys neskelbtini). 2005 m. liepos 15 d. pirkimo-pardavimo sutartimi V. O. P. pardavė savo vyrui R. P. 600 kv. m (600/1318 dalis) iš 1100/1318 dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

Ieškovė teismo prašė pripažinti 0,1318 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bendrąja daline A. A. V. ir O. V. nuosavybe; pripažinti iš dalies (dėl pusės dovanoto turto) negaliojančia 2002 m. birželio 11 d. dovanojimo sutartį, kuria atsakovas A. A. V. padovanojo atsakovei V. P. dalis gyvenamojo namo, ūkinio pastato, kiemo statinių ir žemės sklypo; pripažinti negaliojančia 2005 m. liepos 15 d. pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovė V. O. P. pardavė atsakovui R. P. dalį žemės sklypo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino iš dalies negaliojančia dovanojimo sutartį, kuria A. A. V. padovanojo atsakovei V. O. P. dalis gyvenamojo namo ūkinio pastato, kiemo statinių ir žemės sklypo pripažįstant negaliojančiais dovanojimo veiksmus dėl 50/100 dalių ginčo namo, 1/2 ūkinio pastato bei 50/100 kiemo statinių; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas sprendė, kad, atsižvelgiant į tai, jog Kauno m. Požėlos rajono liaudies teismo 1976 m. gruodžio 27 d. sprendimu dalijant santuokoje įgytą turtą, buvo pripažinta po pusę gyvenamojo namo ir ūkinio pastato, o padovanodamas dukteriai V. O. P. dalį ginčo namo su priklausiniais, A. A. V. pažeidė ieškovės turtines teises, todėl 2002 m. birželio 11 d. dovanojimo sutartis turi būti pripažinta iš dalies negaliojančia, panaikinant dovanojimo veiksmus dėl pusės ginčo namo, ūkinio pastato bei kiemo statinių. Teismas nustatė, kad O. V. ir A. A. V. santuokos nutraukimo metu prie ginčo namo esantis žemės sklypas nebuvo išpirktas. Būtent A. A. V. pateikė prašymą išpirkti žemės sklypą, sumokėjo pinigus už žemę, iš Kauno apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus nupirko žemės sklypą, todėl vienas įgijo nuosavybės teisę į visą žemės sklypą. Teismas sprendė, kad, pripažinus neįrodyta ieškinio dalį dėl žemės sklypo pripažinimo bendrąja daline ieškovės ir atsakovo nuosavybe, ieškovės reikalavimas dėl žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos V. O. P. ir R. P., pripažinimo negaliojančia taip pat yra neįrodytas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 4 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas, panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovės ieškinį patenkino. Pripažino žemės sklypą bendrąja daline A. A. V. ir O. V. nuosavybe; pripažino negaliojančia dalį dovanojimo sutarties, kuria atsakovas A. A. V. padovanojo atsakovei V. O. P. dalį žemės sklypo; pripažino negaliojančia pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovė V. O. P. pardavė atsakovui R. P. dalį žemės sklypo, ir grąžino sandorio šalis į pradinę padėtį. Teismas nurodė, kad nekilnojamojo turto įregistravimas atsakovo A. A. V. vardu, nesant teisėto pagrindo nuosavybės teisei į turtą įregistruoti, nesukūrė atsakovui teisių į ieškovės O. V. turtą. Kaip nustatyta byloje, atsakovas A. A. V. žinojo, kad santuokoje įgytas turtas padalytas, todėl nėra teisiškai reikšmingas atsakovų motyvas, jog atsakovas A. A. V. savo rizika darė išlaidas gyvenamojo namo, ūkio pastato daliai, asmeninės nuosavybės teise priklausančiai ieškovei O. V., nes investicijos į pastatus nesukūrė atsakovui teisių į ieškovės asmeninės nuosavybės teise valdomą turto dalį. Visos nurodytos aplinkybės patvirtina ieškovės motyvus, kad atsakovas A. A. V. be teisėto pagrindo įregistravo nuosavybės teisę į dalį ieškovei priklausančio turto, todėl iš neteisės teisė negalėjo atsirasti. Paaiškėjus, kad atsakovas A. A. V., nebūdamas dalies turto savininkas, disponavo ieškovės turtu ir padovanojo dalį pastatų atsakovei Violetai O. P., šis neteisėtas pastatų dalies dovanojimo sandoris pagrįstai pripažintas negaliojančiu. Sudarant turto dalies ginčo dovanojimo sutartį sandorio šalys (buvęs ieškovės sutuoktinis A. A. V. ir ieškovės duktė atsakovė V. O. P.) nebuvo sąžiningos (CK 1.137 straipsnio 2 dalis, 1.80–1.81 straipsniai, 4.93 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas). Žinodami apie galiojantį teismo sprendimą, kuriuo dalis pastatų buvo priteista ieškovei, atsakovai sudarė dovanojimo sandorį dėl turto dalies, nepriklausančios asmeninės nuosavybės teise atsakovui A. A. V., ir taip pažeidė įstatymą ir ieškovės asmeninės nuosavybės teisę į turtą (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija konstatavo, kad po santuokos nutraukimo ieškovės O. V. ir atsakovo A. A. V. veiksmai buvo nukreipti į bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimą jungtinės veiklos pagrindu (1964 m. CK 472 straipsnis, 474 straipsnio 1, 2 dalys, 2000 m. CK 4.75, 4.81 straipsniai). Tai patvirtina jų tarpusavio santykių pobūdis ir jų bendri veiksmai, pavyzdžiui, bendras mokesčių mokėjimas, bendros lėšos, taip pat banko išrašai, nutarimas administracinėje byloje dėl savavališkos statybos, žemės mokesčių mokėjimo, statybinių medžiagų pirkimo kvitai, pažyma apie šeimos sudėtį ir kita. Dėl to, remiantis byloje surinktais įrodymais, patvirtinančiais šalių tarpusavio santykių pobūdį, pripažintina buvus šalių susitarimą jungtinės veikos pagrindu sukurti bendrąją dalinę nuosavybę į 1318 kv. m žemės sklypą, priskirtą namų valdai (1964 m. CK 472, 474 straipsniai).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovai A. A. V., V. O. P., R. P. prašo panaikinti Kauno rajono apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 26 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 4 d. nutartį ir priimti naują sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnį, nepagrįstai nevertino visų įrodymų, turinčių reikšmės tinkamam bylos išnagrinėjimui, netyrė ir nevertino, kokiais motyvais atmetė atsakovų liudytojų parodymus ir jais nesivadovavo. Teismas netinkamai vertino ieškovės pateiktus dokumentus, vertindamas įrodymus teismas nesivadovavo logikos dėsniais. Teismai netinkamai taikė CPK 176, 186 straipsnius, taip nukrypdami nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos. Be to, teisėjų kolegija pažeidė CPK 331 straipsnio 4 dalies 2 punktą, nes nutarties nemotyvavo. Kasatorių teigimu, teismas iš esmės vertino tik vieną rašytinį įrodymą – Požėlos rajono liaudies teismo 1976 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir tik jo pagrindu priėmė sprendimą. Teismas ignoravo aplinkybę, kad teismo sprendimu šalims negalėjo būti padalyta fondinė žemė, nes šios žemės savininkė buvo valstybė, žemė nebuvo sutuoktinių nuosavybė, todėl negalėjo būti dalytinu turtu.

2. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, bendrajai dalinei nuosavybei atsirasti nepakanka pagaminti naują daiktą, turint tikslą turėti jį kaip nuosavą, bet yra būtina, kad asmenys siektų įgyti daiktą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tam reikalinga suderinta šalių valia, išreikšta įstatymų nustatyta forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje L. G. v. G. G., A. G., bylos Nr. 3K-3-530; 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje M. A. M. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-8/2006). Šioje byloje nebuvo nustatinėjamos aplinkybės, kad buvo bendraturčių susitarimas įsigyti žemės sklypą bendrosios dalinės nuosavybės pagrindu. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadas dėl bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo, rėmėsi tik liudytojų parodymais. Be to, abiejų teismų neginčijamai nustatyta, kad A. A. V. nuo 1992 m. iki dabar gyvena su G. S. Dėl to darytina išvada, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, todėl teismo argumentai, jog ieškovė yra gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalių bendrasavininkė, yra neteisingi.

Atsiliepimu į atsakovo kasacinį skundą ieškovas prašo atsakovo kasacinį skundą atmesti ir žemesniųjų instancijų teismų sprendimus kasacinio teismo palikti nepakeistus. Atsiliepime palaikomas apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir iš esmės dėstomos faktinės bylos aplinkybės.

k o n s t a t u o j a:

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl turto įgijimo bendrosios dalinės nuosavybės teise

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi vienodos praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 straipsniai). Sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 474 straipsnio l dalis, 121 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartį civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartį civilinėje byloje V. J. v. L. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; kt). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvai įrodymų leistinumo taisyklių taikymo aspektu šios kategorijos bylose reiškia, kad teismai turi teisę atsisakyti įrodymų leistinumo ribojimo, kai yra pagrindas konstatuoti, jog gyvenusių kartu ir tvarkiusių bendrą ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės bus neapgintos vien dėl to, kad nėra jungtinę veiklą patvirtinančio rašytinio susitarimo, nors šalių tarpusavio santykių praktika, susiklosčiusi situacija, šalių ketinimai, jų elgesys siekiant tikslo ir kiti veiksmai leistų teisinius santykius kvalifikuoti kaip jungtinę veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje N. P. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-479/2008). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Byloje nustatyta, kad A. A. V. ir O. V. santuoka buvo nutraukta 1977 m. kovo 24 d. Kauno miesto Požėlos rajono liaudies teismo 1976 m. gruodžio 27 d. sprendimu buvo padalytas santuokos metu įgytas turtas. Jau po santuokos nutraukimo ieškovė O. V. ir atsakovas A. A. V. 1991 m. sausio 9 d. įregistravo individualią Onos ir Algirdo Vaišvilų įmonę. Ieškovė ir atsakovas A. A. V. augino žvėrelius, vertėsi kailių realizavimu, mokėjo mokesčius. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad susitarimą sukurti bendrą nuosavybę bei tvarkyti bendrą ūkį su ieškove patvirtina jų tarpusavio santykių pobūdis ir jų bendri veiksmai: bendras mokesčių mokėjimas, bendros lėšos, už ieškovės investicinius čekius pirktas žemės sklypas. Žemės sklypo išpirkimas įformintas po to, kai atsakovas A. A. V. 1987 m. kovo 18 d. nutraukė santuoką su A. M. V., kurią buvo vedęs po skyrybų su ieškovė O. V. Aptartas teisiškai reikšmingas aplinkybes patvirtina ne tik liudytojų R. P. ir S. V. parodymai, bet ir rašytiniai įrodymai: banko išrašai, nutarimas administracinėje byloje dėl savavališkos statybos, žemės mokesčių mokėjimo, statybinių medžiagų pirkimo kvitai, pažyma apie šeimos sudėtį ir kt., tarp jų ir 1999 m. dokumentas apie įmonės išregistravimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrindė, kodėl nesivadovavo liudytojų K. R., A. L., G. S. parodymais. Teismas pažymėjo, kad susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę šios bylos atveju nustatinėtas ir įrodinėtas rašytiniais įrodymais, susitarimo buvimą patvirtina šalių bendra veikla (veiksmai), tarpusavio santykių pobūdis (buvę sutuoktiniai). Be to, teismas konstatavo, kad ieškovė, remiantis 1976 m. gruodžio 27 d. teismo sprendimu, įgijo nuosavybės teisę į ½ dalį pastatų, esančių ginčo namų valdoje, tarp šalių buvo nustatyta žemės sklypo naudojimosi tvarka. Nors fondinės žemės naudojimosi tvarkos nustatymas teismo 1976 m. sprendimu nesukūrė ieškovei nuosavybės teisių į žemės sklypą, tačiau remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550,,Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 17 d. nutarimu Nr. 987 „Dėl valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos“ ieškovė turėjo teisę už 1994 m sumokėtus investicinius čekius 1998 m. išpirkti žemės sklypą, esantį prie ieškovės namų valdos dalies. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškovė savo teisę į žemės sklypo nuosavybę įgyvendino sumokėdama investiciniais čekiais iš savo banko sąskaitos per atsakovą A. A. V.

Šios apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės bei jų teisinis kvalifikavimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kasatorių argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje L. G. v. G. G., A. G., bylos Nr. 3K-3-530; 2006 m. sausio 4 d. nutartyje civilinėje byloje M. A. M. v. V. V., bylos Nr. 3K-3-8/2006, suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Nurodytos bylos pagal ratio decidendi skiriasi nuo nagrinėjamos bylos, nes jose nebuvo nustatyti santuokiniams santykiams būdingi faktiniai santykiai: bendro ūkio tvarkymas, gyvenimas kartu.

Dėl įrodinėjimą, įrodymų vertinimą ir nutarties turinį reglamentuojančių teisės normų taikymo

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnis). Išvadas dėl aktualių faktinių aplinkybių teismas daro įvertinęs visus byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu (CPK 185 straipsnis). Kasaciniame skunde pateikiamas namų valdos techninės apskaitos bylos, statybos leidimo, nutarimo skirti baudą, statybinių medžiagų pirkimo dokumentų, fakto, kad nuo 1992 metų name, esančiame Kaune, Ežerėlio g. 6, niekas nuolat negyveno, bei mokėjimo už žemės nuomą kvito vertinimas nepaneigia apeliacinės instancijos teismo išvadų. 1968 m. vasario 9 d. statybos leidimas Nr. 13/68, kuriuo kasatoriai bando paneigti savavališkos statybos Kaune, Ežerėlio g. 6, galimybę, galiojo tik iki 1970 metų gruodžio 31 d. (prijungta valstybinės žemės pirkimo pardavimo archyvinė byla Nr. 1839; b. l. 7), tuo tarpu administracinė nuobauda O. V. dėl savavališkos statybos skirta 1994 m. birželio 13 d. Nutarime skirti nuobaudą nėra jokių duomenų apie tai, kad ši nuobauda skiriama už savavališką statybą Pabartupio kaime, kaip kad teigia kasatoriai. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad 2004 m. gruodžio 30 d. žemės mokesčio mokėjimo kvitas negali patvirtinti nuomos mokesčio už žemės sklypą Ežerėlio g. 6 mokėjimo, nes tuo metu žemės sklypas jau priklausė nuosavybės teise atsakovams A. A. V. bei V. O. P. Tačiau šis įrodymas, kaip ir statybinių medžiagų pirkimo kvitai, šios bylos kontekste neturi esminės reikšmės apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų teisingumui.

Taip pat nepagrįstas kasatorių teiginys, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CPK 331 straipsnio 4 dalies 2 punkto reikalavimo. Šioje normoje nustatyta, kad teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti nurodyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados. Tuo tarpu kasatoriai teigia, kad šios normos pažeidimas pasireiškė motyvų, kurias teisėjų kolegija rėmėsi, vertindama byloje esančius įrodymus, nenurodymu. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo nutartis yra pagrįsta įrodymais, motyvuota ir nėra pagrindo konstatuoti CPK 331 straipsnio 4 dalies 2 punkto pažeidimo.

Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu byloje dalyvaujantiems asmenims, kasaciniame teisme sudaro 99,80 Lt. Nepatenkinus kasacinio skundo, nurodytos išlaidos priteistinos iš kasatorių į valstybės biudžetą (CPK 88 straipsnio 3, 8 punktai, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2009 m. kovo 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų A. A. V. (duomenys neskelbtini) V. O. P. (duomenys neskelbtini) R. P. (duomenys neskelbtini) po 33,27 Lt (trisdešimt tris litus dvidešimt septynis centų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, į valstybės biudžetą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Janina Januškienė

Egidijus Baranauskas