Dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-295/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

11.9.10.7; 11.9.10.8;

15.3.2; 18.2.2

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus ir Antano Simniškio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. B. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. B. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „KRS“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu; įpareigoti atsakovą pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą, įforminant atleidimą iš darbo kaip atleidimą darbdavio iniciatyva (DK 129 straipsnis); priteisti 17 999,73 Lt kompensaciją už visą priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2008 m. kovo 17 d. iki 2008 m. birželio 19 d., iš viso 63 darbo dienas; priteisti 143 Lt už 2008 m. vasario 15 d. dirbtas keturias valandas, 178 Lt už 2008 m. vasario 17 d. dirbtas penkias valandas, 2285,68 Lt už neapmokėtas aštuonias darbo dienas 2008 m. vasario mėn., 2571 Lt už neapmokėtas devynias darbo dienas 2008 m. kovo mėn. bei 5999,90 Lt už darbą švenčių dienomis. Ieškovas nurodė, kad 2007 metais jis perskaitė skelbimą spaudoje, jog atsakovas ieško darbuotojo darbui Latvijoje. Laimėjęs atranką, ieškovas priimtas į darbą projektų vadovu. Baigęs statyti objektą Rygoje, 2008 m. sausio mėnesį ieškovas grįžo į Lietuvą. Ieškovui 2008 m. sausio 29 d. nuvykus į darbą, Projektų direktorius A. K., kuris buvo tiesioginis ieškovo vadovas, pasiūlė jam išeiti iš darbo savo noru, atėmė iš jo darbo priemones. Ieškovas nesutiko savo noru išeiti iš darbo, prašė, kad atleidimas būtų forminamas darbdavio iniciatyva, išmokant išeitinę kompensaciją. Ieškovo teigimu, Kaune jam nebuvo paskirta darbo vieta, nebuvo duodamas joks konkretus darbas; jis suprato, kad taip ruošiamasi sudaryti jam nepakenčiamas darbo sąlygas. Ieškovas dėl to parašė ne vieną tarnybinį pranešimą, be kita ko, nurodydamas, jog kai atsakovas turės jam darbo, kad apie tai praneštų jam į namus. 2008 m. vasario 15 d. ieškovui skirta drausminė nuobauda už pasišalinimą iš darbo vietos. Atsakovo 2008 m. kovo 14 d. įsakymu ieškovas atleistas iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad šalys 2008 m. gegužės 15 d. sudarė darbo sutartį, kurios 1.1, 1.2 papunkčiuose nurodyta, kad ieškovas yra priimamas dirbti UAB „KRS“ Draugystės g. 15a, Kaunas projektų vadovu. UAB „KRS“ generalinio direktoriaus 2007 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. 95 ieškovas paskirtas darbų vadovu, pasirašytinai supažindintas su darbo tvarkos taisyklėmis. Atsakovo 2008 m. kovo 15 d. raštu ieškovui pranešta, kad jam yra paskirtos dvi drausminės nuobaudos, nurodoma, kad per savaitę turi atsiskaityti už jam pavestą turtą. 2008 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. P-126 ieškovui skirta nuobauda už tai, kad jis 2008 m. vasario 15 d. savavališkai pasišalino iš darbo vietos Kaune, Draugystės g. 15a. Atsakovo 2008 m. kovo 14 d. įsakymu Nr. P-127 ieškovas atleistas iš darbo už tai, kad neatvyko į darbą be svarbių priežasčių nuo 2008 m. vasario 20 d. iki 2008 m. kovo 3 d., kad per paskutinius 12 mėnesių antrą kartą pažeidė darbo drausmę – pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus. Ieškovas 2008 m. kovo 14 d. kreipėsi į atsakovą raštu, nurodydamas, kad jam nesuteikiama darbo vieta, neduodamas darbas. Ieškovo 2008 m. vasario 19 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad vasario 19 d. jam atvykus į darbą Kaune, nebuvo suteikta darbo; kadangi jis gyvena Vilniuje, tai vykti kiekvieną dieną į darbą Kaune tam, kad lauktų darbo, nėra prasmės; taip pat nurodoma, kad ieškovas darbo pasiūlymo lauks namuose. Darbo apskaitos žiniaraščiuose laikotarpiu nuo 2007 m. gegužės mėn. iki 2008 m. sausio mėn. fiksuojamas ieškovo komandiruočių laikas; komandiruotpinigių apmokėjimo sąlygos nustatytos darbo sutarties 7.4 papunktyje. Darbo apskaitos žiniaraštyje už 2008 m. vasario mėn. fiksuotos ieškovo pravaikštos vasario 20, 21, 22, 25, 26, 27, 28, 29 dienomis; kovo mėn. – 3, 15, 17 dienomis. Teismas nurodė, kad ieškovas 2008 m. kovo 13 d. įsakymo dėl jam paskirtos drausminės nuobaudos neapskundė, ši nuobauda yra galiojanti. Ieškovo darbo pas atsakovą metu jis 26 kartus buvo komandiruotas dirbti į Latviją. Teismo vertinimu, atsakovas įrodė, kad ieškovas 2008 m. vasario 15 d. savavališkai pasišalino iš darbo vietos, už ką jam buvo paskirtas papeikimas. Esant šiai galiojančiai drausminei nuobaudai, ieškovas pažeidė darbo drausmę – savavališkai be leidimo pasišalino iš darbo. Atsakovas neigia, kad ieškovui buvo sudarytos netinkamos darbo sąlygos; šių aplinkybių ieškovas neįrodė. Ieškovo teiginį, kad jis neturėjo kabineto, stalo, už kurio galėjo dirbti, paneigė atsakovo atstovės ir liudytojas A. K., kurie nurodė, kad projekto vadovo darbas daugiausia yra statomuose objektuose, o darbui su dokumentais darbo vietoje Draugystės g. yra skirti du atskiri kabinetai. Teismas darė išvadą, kad ieškovui buvo suteiktos tinkamos sąlygos dirbti darbo sutartyje sulygtą darbą, tačiau jis jo neatliko be pateisinamų priežasčių. Teismo vertinimu, A. K. 2008 m. kovo 4 d. tarnybinis pranešimas įrodo, kad ieškovas nuo 2008 m. vasario 25 d. iki kovo 3 d. neatvyko į darbą, kad kovo 13 d. vėlavo atvykti į darbą, o nuo 2008 m. kovo 14 d. darbe nepasirodė. Nurodęs, kad nė dėl vieno nusižengimo ieškovas teismui nepateikė įrodymų, jog jis vėlavo, neatvyko į darbą ir nevykdė jam pavestų pareigų dėl svarbių priežasčių, teismas sprendė, kad drausminės nuobaudos ieškovui paskirtos teisėtai ir pagrįstai. Pripažinus, kad ieškovo atleidimas iš darbo teisėtas, atmestinas ieškovo reikalavimas įpareigoti atsakovą pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą ir priteisti kompensaciją už priverstinės pravaikštos laiką. Remdamasis pateiktais atsiskaitymo dokumentais, teismas sprendė, kad už ieškovo dirbtą laiką su juo visiškai atsiskaityta, be to, ieškovas neįrodė, kad atsakovo direktoriaus įsakymu jam buvo pavesta dirbti ir kad jis praktiškai dirbo švenčių dienomis – 2007 m. birželio 9, 10, 30 dienomis, liepos 1, 14, 15, rugpjūčio 4, 5, 18, 19 dienomis, rugsėjo 1, 2, 15, 16, 29, 30 dienomis, spalio 13,14, 27, 28 dienomis.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. kovo 9 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais ir išvadomis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. spalio 16 d. sprendimą bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 9 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėję teismai neteisingai taikė CK 6.217 straipsnį, DK 235 straipsnį, CPK 185, 263, 265 straipsnius, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Byloje pateikta įrodymų, kad atsakovas vykdė darbuotojo paiešką būtent darbui Latvijos Respublikoje, kad būtent buvo aptariamos sąlygos ir galimybės dirbti užsienyje. Atsakovas pripažino, kad kasatoriui buvo paskirtas darbo objektas Latvijoje ir kad jis (kasatorius) metus be pertraukos ten dirbo. Teismai šių aplinkybių nevertino, dėl jų nepasisakė, o tik nurodė, kad darbo sutartyje nurodyta darbo vieta Kaune. Teismai taip pat nepasisakė dėl atsakovo pateiktų suklastotų komandiruotės įsakymų, kuriais kasatorius esą komandiruojamas į Latvijos Respubliką. Teismai nepaisė kasatoriaus paaiškinimų, kad jis šių įsakymų anksčiau nebuvo matęs, nebuvo su jais supažindintas ir jų nepasirašė. Nė vienas šių įsakymų neregistruotas, todėl įsakyme nurodytos sąlygos nebuvo vykdomos. Kasatorius negavo komandiruotpinigių, jam buvo mokamas tik darbo užmokestis. Kasatoriaus pateiktuose darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pažymėtos jo darbo dienos Latvijoje, o ne komandiruotėje. Kasatoriaus teigimu, jis nė vienos darbo dienos Kaune nebuvo, nedirbo ir tai nenurodyta darbo apskaitos žurnale, todėl neįtikėtini atsakovo paaiškinimai ir teismo išvada, kad kasatoriaus darbo vieta buvo Kaune. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, protingumu bei savo vidiniu įsitikinimu, kad padarytų nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Č. ir kt. v. UAB „Parex lizingas“, bylos Nr. 3K-3-471/2006). CPK XX skyriuje įtvirtintos taisyklės reikalauja teismo aktyvumo renkant įrodymus, kai tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (CPK 414 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju teismai ne tik nevertino pateiktų įrodymų, bet ir dėl jų nepasisakė, skundžiamuose procesiniuose sprendimuose jų net nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas faktiškai apeliacinio skundo motyvų net nenagrinėjo, dėl jų nepasisakė, jokių įrodymų nevertino. Anot kasatoriaus, akivaizdu, kad jis buvo priimtas į darbą Latvijos Respublikoje, todėl jį atleisti iš darbo Kaune už esą padarytas pravaikštas ne tik nelogiška, bet ir neprotinga.

2. Užbaigus objektą Latvijos Respublikoje, atsakovas nesuteikė kasatoriui kito darbo, o jam grįžus į Lietuvą, taip pat nepaskyrė objekto, kuriame kasatorius galėtų dirbti. Kasatoriaus nedarbingumo laikotarpiu atsakovas pareikalavo atvykti į Kauną ir pateikti prašymą dėl atleidimo iš darbo pačiam prašant. Su tuo kasatorius nesutiko ir pareikalavo atleisti iš darbo darbdavio iniciatyva. Atsakovas šio klausimo nesprendė, o vengdamas mokėti priklausančias kompensacijas pradėjo klastoti dokumentus neva dėl kasatoriaus pravaikštų. Anot kasatoriaus, teismų ir Darbo inspekcijos praktikoje nusistovėjusi tvarka, kad norint užfiksuoti pravaikštą būtina pateikti tarnybinį pranešimą, po kurio sudaroma komisija pravaikštai užfiksuoti. Byloje atsakovas pateikė projektų direktoriaus A. K. (kuris ir pareikalavo pateikti prašymą dėl atleidimo iš darbo paties prašymu) tarnybinius pranešimus, kurie aiškiai suklastoti, nes: niekur neregistruoti, dėl jų nesudaryta komisija ir jokia pravaikšta neužfiksuota, dėl jų (pranešimų) iš kasatoriaus nebuvo pareikalauta pasiaiškinimų. Kasatoriaus teigimu, akivaizdu, kad jokių pravaikštų jis nepadarė, jokios pravaikštos nebuvo fiksuojamos.

3. Šiurkštus darbo pareigų pažeidimas kvalifikuojamas kaip vienas sunkiausių darbo sutarties pažeidimų, todėl darbdavys dėl šios priežasties atleisti darbuotoją iš darbo gali tik tada, kai yra pakankamai duomenų, patikimai patvirtinančių, jog toks atleidimas bus pagrįstas ir teisėtas. Atkreipęs dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. N. v. UAB „Mabivil Papirius“, bylos Nr. 3K-3-658/2006, 2007 m. vasario 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje M. M. v. AB „Spauda“, bylos Nr. 3K-3-59/2007; 2007 m. gruodžio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. M. v. UAB „Sanatorija „Pušyno kelias“, bylos Nr. 3K-3-565/2007, išdėstytus išaiškinimus, kasatorius nurodo, kad atsakovas nepateikė objektyvių įrodymų apie kasatoriaus esą padarytas pravaikštas, taip pat nepateikė įrodymų, kad kasatoriui buvo suteikta darbo vieta, darbo objektas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje V. T. v. AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bylos Nr. 3K-3-109/2005, nurodyta, kad kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, darbdavys turi pateikti įrodymus (teisinius argumentus), pagrindžiančius darbuotojo nusižengimo kvalifikavimą šiurkščiu, o teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, kiekvienu atveju turi įvertinti, ar darbdavys padarytą nusižengimą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų. Nagrinėjamoje byloje teismai nesilaikė šios kategorijos byloms keliamų reikalavimų praktikos ir nesprendė šių klausimų, netyrė įrodymų ir dėl jų nepasisakė. Teismai nekėlė tikslo objektyviai ir išsamiai ištirti atleidimo iš darbo aplinkybes, nekreipė dėmesio į tai, kad kasatoriui buvo daromas psichologinis spaudimas išeiti iš darbo savo noru, kad buvo atimtos darbo priemonės, kad nebuvo suteikiamas darbo objektas, nebuvo atsakyta į kasatoriaus raštus dėl darbo santykių, todėl tokie teismų sprendimai neobjektyvūs ir suinteresuoti. Teismai nesprendė ir kitų esminių bylos aplinkybių – kad dirbdami Latvijos Respublikoje darbuotojai dirbo ir išeiginėmis bei šventinėmis dienomis, tačiau už tai nebuvo papildomai apmokama.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi byloje pateiktų įrodymų visuma, padarė pagrįstą išvadą, kad kasatoriaus darbo vieta buvo ne Latvijoje, o Lietuvoje, Kaune. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad darbo vietą buvus Kaune kasatorius ėmė ginčyti tik atleidus jį iš darbo. Byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo įsakymai dėl kasatoriaus komandiruočių būtų suklastoti. Priešingai, byloje pateikta įrodymų, kad šie įsakymai buvo atsakovo registruojami. Kad kasatoriui buvo sumokėtos visos su komandiruotėmis susijusios išlaidos, patvirtina pateiktos avanso apyskaitos.

2. Tam tikrais atvejais nuo vieno projekto pabaigos iki kito projekto paskyrimo gali praeiti tam tikras laikotarpis, tačiau vien tai neteikia pagrindo teigti, kad darbas kasatoriui iš viso nebuvo suteiktas ir todėl kasatorius neturėjęs pareigos atvykti į darbą. Byloje taip pat pateikta įrodymų, kad po objekto Latvijoje statybų pabaigos kasatoriui buvo duotos tarnybinės užduotys, kurias šis turėjo vykdyti, tačiau nevykdė. Išvadas dėl kasatoriaus pravaikštų teismai darė remdamiesi ne vien tik projektų direktoriaus A. K., bet ir kasatoriaus tarnybiniais pranešimais, taip pat darbo apskaitos žiniaraščiais.

3. DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyta, kad neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Atsižvelgiant į tai, galima pagrįstai teigti, kad atsakovas neturi įrodinėti, kad šis pažeidimas laikytinas šiurkščiu. Be to, nagrinėjamu atveju buvo abi DK 136 straipsnio 3 dalyje nurodytos alternatyvios sąlygos.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo ribų

Pagal civiliniame procese galiojantį dispozityvumo principą teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga, teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo išraiškų yra įtvirtinta CPK 353 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia kasacinio teismo kompetencijos ribas – kasacinis teismas analizuoja tik teisės klausimus.

Įsiteisėjusių procesinių sprendimų peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai, kasaciniam skundui keliami reikalavimai nustatyti CPK 346, 347 straipsniuose. Pagal šias teisės normas kasatorius kasaciniame skunde turi nurodyti konkrečius materialinės ar proceso teisės normų pažeidimus, turinčius esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui bei galėjusius turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui, ar kitus CPK 346 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose įtvirtintus kasacijos pagrindus, kuriais remdamasis reikalauja panaikinti skundžiamą sprendimą ar nutartį, taip pat nurodyti išsamius teisinius argumentus, patvirtinančius kasaciniame skunde nurodytų kasacijos pagrindų buvimą. Taigi kasacinio nagrinėjimo dalykas yra kasatoriaus kasaciniame skunde nurodyti motyvuoti kasacijos pagrindai. Kai kasatorius kasaciniame skunde nurodo kasacijos pagrindą, tačiau nepateikia jį patvirtinančių teisinių argumentų, arba pateikia tam tikrus argumentus, tačiau jų nesieja su konkrečiu kasacijos pagrindu, kasacinis skundas laikytinas netinkamai motyvuotu ir neatitinkančiu CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punkto reikalavimų. Šios nuostatos teisėjų kolegija laikosi nagrinėdama kasatoriaus A. B. kasacinį skundą, nes nenustatyta pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnis). Kasatorius A. B., kasaciniame skunde teigdamas, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai taikė CK 6.217 straipsnį ir kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, kasaciniame skunde nepateikta tokius teiginius patvirtinančių teisinių argumentų, nesuformuluoja kasacijos pagrindo, kaip to reikalauja CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Darytina išvada, kad ši kasacinio skundo dalis neatitinka kasaciniam skundui keliamų reikalavimų. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija daugiau šioje nutartyje nepasisako dėl pirmiau nurodytų kasatoriaus teiginių, kaip nesančių kasacijos dalyku (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl darbo vietos

Darbo kodekse ir kituose darbo santykius reglamentuojančiuose įstatymuose vartojamos dvi lingvistine prasme panašios sąvokos: darbovietė ir darbo vieta. Teisine prasme darbovietės sąvoka dažniausiai suprantama kaip darbdavys (įmonė, įstaiga, organizacija ar kita organizacinė struktūra) (pavyzdžiui, DK 30 straipsnio 1 dalies 3, 4 punktai, 2 dalis, 93 straipsnis 95 straipsnio 1 dalis ir kt.; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 36 straipsnio 9 dalis; Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 11 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu darbo vietos sąvoka vartojama dviem reikšmėmis: 1) kaip darbo funkcijų atlikimo vieta (pavyzdžiui, DK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 143 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 158 straipsnio 2 dalis; Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 straipsnio 5, 8 dalys, 14 straipsnis ir kt.; Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 5 dalis; Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo 2 straipsnio 5 dalis ir kt.); 2) kaip tam tikrų darbinių pareigų vienetas – etatas (pavyzdžiui, DK 89 straipsnis, 109 straipsnio 4 dalis ir kt.). Taigi šios dvi sąvokos – darbovietė ir darbo vieta – turi ir panašumų (kai darbo vieta suprantama, kaip tam tikras etatas darbovietės (darbdavio) organizacinėje struktūroje), ir skirtumų (kai darbo vieta suprantama tik kaip darbo funkcijų atlikimo vieta). Teisėjų kolegija pažymi, kad darbo vietos sąvoka nurodytomis dviem reikšmėmis suprantama tiek bendrine, tiek specialia (be kita ko, ir teisine) prasmėmis, todėl nė viena iš nurodytų reikšmių nagrinėjamu atveju neturi prioriteto DK 10 straipsnio 2 dalies aspektu.

DK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienoje darbo sutartyje šalys privalo sulygti dėl būtinųjų sutarties sąlygų: darbuotojo darbovietės (įmonės, įstaigos, organizacijos, struktūrinio padalinio ir kt.) ir darbo funkcijų, t. y. dėl tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbo arba tam tikrų pareigų. Nagrinėjamos bylos atveju šalių sudarytoje darbo sutartyje nurodyta, kad kasatorius darbovietė UAB „KRS“, Kaune, Draugystės g. 15a, darbo funkcijos – projektų vadovas (sutarties 1.1, 1.2 papunkčiai). Tokios būtinosios šalių darbo sutarties sąlygos nėra nuginčytos. Jos yra vienodai privalomos abiem darbo sutarties šalims, todėl nėra pagrindo nesutikti su bylą nagrinėjusių teismų išvada dėl kasatoriaus darbo vietos Kaune. Šiuo aspektu teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į kasatoriaus, kaip projektų vadovo, darbo specifiką, kuri įtvirtinta projekto vadovo pareigybės nuostatuose (T. 1, b. l. 34-40) – toks kasatoriaus darbas daugiausia susijęs su darbo funkcijų vykdymu konkrečiuose (statybų) objektuose. Dėl to nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į įrodymų netinkamą vertinimą ir (arba) tam tikrų įrodymų nevertinimą, taip pat į kasatoriaus sulygtą darbo vietą Latvijos Respublikoje ir pan. Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai nepaneigia bylą nagrinėjusių teismų motyvų bei išvadų dėl kasatoriaus darbo vietos, todėl aptariami kasacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl bylos teisminio nagrinėjimo ribų, darbuotojui ginčijant atleidimą iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus

Atsakovo 2008 m. kovo 14 d. įsakyme Nr. P-127 nurodyta, kad kasatoriui paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą (neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną nuo 2008 m. vasario 20 d. iki 2008 m. kovo 3 d.) ir už tai, kad per paskutinius 12 mėnesių darbuotojas antrą kartą pažeidžia darbo drausmę. Taigi kasatoriui drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo – paskirta už sistemingą ir kartu šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.

DK 136 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad darbdavys, nutraukdamas darbo sutartį pagal šio straipsnio 3 dalį, privalo laikytis drausminių nuobaudų skyrimo taisyklių. DK 238 straipsnyje nustatyta, kad skiriant drausminę nuobaudą, turi būti atsižvelgiama į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau. Pagal DK 242 straipsnio 2 dalį darbo ginčą nagrinėjantis organas turi teisę nuobaudą panaikinti atsižvelgdamas į padaryto darbo drausmės pažeidimo sunkumą, aplinkybes, kuriomis jis padarytas, darbuotojo ankstesnį darbą ir elgesį, į tai, ar drausminė nuobauda atitinka padaryto pažeidimo sunkumą, ar buvo laikytasi nuobaudai skirti nustatytos tvarkos.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CPK XX skyrius nustato darbo bylų nagrinėjimo ypatumus. CPK 414 straipsnyje nurodyta, kad šios kategorijos bylas nagrinėjantis teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu jis mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą. Taigi, be bendrųjų civilinio proceso taisyklių, kuriomis privalo vadovautis teismas, nagrinėdamas darbo bylas, įstatymas šiuo atveju nustato ir ypatumus, suteikiančius teismui teisę būti išskirtinai aktyviam siekiant teisingai išnagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis, priima civilinėje byloje A. B. v. UAB „Katra“, bylos Nr. 3K-3-536/2005). Vertindamas drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – teisėtumą, teismas turi atsižvelgti į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau (DK 238 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 12 d. nutartis, priima civilinėje byloje V. M. v. UAB „Sanatorija „Pušyno kelias“, bylos Nr. 3K-3-565/2007). Kasacinio teismo praktikoje taip pat nurodyta, kad į juridinių faktų sudėtį, kuriai esant leidžiama nutraukti darbo sutartį pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, įeina kartu su kitais šie juridiniai faktai: faktas, kad darbuotojas yra padaręs darbo drausmės pažeidimą; kad darbo drausmės pažeidimas padarytas po to, kai darbuotojui nors kartą per paskutiniuosius dvylika mėnesių buvo skirta drausminė nuobauda; kad darbuotojui buvo pranešta apie ankstesnę drausminę nuobaudą (DK 240 straipsnio 3 dalis); kad pakartotinio darbo drausmės pažeidimo įvykdymo dieną ankstesnė drausminė nuobauda yra galiojanti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 17 d. nutartis, priima civilinėje byloje R. P. v. Panevėžio apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-616/2004; 2006 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. AB „Vievio paukštynas“, bylos Nr. 3K-3-10/2006; 2007 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Č. ir kt. v. UAB „Kelio restoranai, bylos Nr. 3K-3-69/2007; 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-373/2008). Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl atleidimo iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą teisėtumo, turi, be kita ko, patikrinti anksčiau nei atleidimas iš darbo ieškovui skirtos (skirtų) bei darbo sutarties nutraukimo, dėl kurio nagrinėjamas ginčas, pagrindo sudėties elementu esančios (esančių) drausminės nuobaudos (drausminių nuobaudų) teisėtumą ir pagrįstumą. Ši teismo pareiga egzistuoja net jeigu ieškovas nėra ieškinio forma pareiškęs atskiro atitinkamo reikalavimo, nes reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu apima ir reikalavimą dėl ankstesnės drausminės nuobaudos (drausminių nuobaudų) teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 30 d. nutartis, priima civilinėje byloje I. T. v. Šiaulių lopšelis-darželis „Trys nykštukai“, bylos Nr. 3K-3-314/2005; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. R. v. VšĮ Utenos verslo informacijos centras, bylos Nr. 3K-3-372/2006). Atleidimas iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu yra drausminė nuobauda (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), todėl, nagrinėdamas darbuotojo (ieškovo) reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, teismas, be kitų aplinkybių, patikrina ir DK 238 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kuriuos darbdavys privalo vykdyti, skirdamas darbuotojui drausminę nuobaudą, laikymąsi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 5 d. nutartis, priima civilinėje byloje M. R. v. AB „Klaipėdos kartonas“, bylos Nr. 3K-3-13/2005). DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas gali būti konstatuotas tik esant šių sąlygų visetui: 1) darbuotojas neatvyksta į darbą per visą darbo dieną (pamainą); 2) darbuotojas neatvyksta į darbą be svarbių priežasčių. DK nepateikia priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašo, taigi jų svarba kiekvienu konkrečiu atveju vertintina atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui (atsakovui), o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą, tenka darbuotojui (ieškovui) (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis, priima civilinėje byloje A. J. v. UAB „AKTKC“, bylos Nr. 3K-3-657/2005).

Iš šios bylos duomenų ir teismų procesinių sprendimų turinio matyti, kad bylą nagrinėję teismai laikėsi ne visų pirmiau nurodytų reikalavimų. Teismai, be kita ko, nenagrinėjo atsakovo 2008 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. P-126 kasatoriui paskirtos drausminės nuobaudos – papeikimo – teisėtumo ir pagrįstumo: šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendime tik nurodyta, kad kasatorius šios nuobaudos neapskundė, ji yra galiojanti; tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo nutartyje tik išdėstytos su šia nuobauda susijusios faktinės aplinkybės, tačiau nepateikta jų teisinio įvertinimo. Nors ši drausminė nuobauda – papeikimas – yra kasatoriui skirtos drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo (pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą) – sudėties elementas, tačiau bylą nagrinėję teismai, pažeisdami CPK 414 straipsnyje įtvirtintą darbo bylą nagrinėjančio teismo pareigą būti aktyviam, taip pat netinkamai aiškindami ir taikydami DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatas, nepagrįstai netyrė ir nevertino pirmosios drausminės nuobaudos – papeikimo – teisėtumo ir pagrįstumo. DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punkto netinkamas aiškinimas ir taikymas konstatuotinas dar ir dėl to, kad byloje netirta, nevertinta ir nepasisakyta dėl aplinkybės, ar drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (kiek tai susiję su DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktu) – kasatoriui yra paskirta būtent už tą pažeidimą (pažeidimus), kuris padarytas jau galiojant pirmiau atsakovo 2008 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. P-126 paskirtai drausminei nuobaudai – papeikimui.

Nagrinėjamos bylos duomenys bei skundžiamų teismų procesinių sprendimų turinys teikia pagrindą konstatuoti ir tai, kad bylą nagrinėję teismai, nustatę kasatoriaus neatvykimo į darbą per visą darbo dieną faktą, iš esmės nevertino kito DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinto šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo sudėties elemento – priežasčių, dėl kurių kasatorius nebuvo darbe, svarbos. Iš bylos duomenų matyti, kad kasatorius 2008 m. vasario 28 d. tarnybiniame rašte nurodė, kad iš jo atimtos darbo priemonės, kad jis visą dieną laukė įmonės koridoriuje, laiptinėje ir teritorijoje, iš jo buvo atimtas darbuotojo pažymėjimas (T. 1, b. l. 21); iš esmės analogiški duomenys nurodyti ir kasatoriaus 2008 m. vasario 29 d. tarnybiniame pranešime (T. 1, b. l. 18) bei 2008 m. kovo 12 d. skunde (T. 1, b. l. 41); 2008 m. kovo 14 d. tarnybiniame pranešime nurodoma apie anksčiau pateiktus tarnybinius pranešimus, į kuriuos negauna jokio atsakymo (T. 1, b. l. 13). Taigi bylos nagrinėjimo metu kasatorius nuosekliai apeliavo į tai, kad atsakovas atėmė iš jo darbo priemones, nepaskyrė kasatoriui objekto, kuriame šis galėtų dirbti, nesuteikė darbo vietos (darbo funkcijoms atlikti), nesprendė klausimo dėl kasatoriaus atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva, darė psichologinį spaudimą išeiti iš darbo savo noru. Teisėjų kolegijos vertinimu, išsamiai neištyrus ir neįvertinus šių kasatoriaus nurodomų aplinkybių, lieka nepašalintos pagrįstos abejonės dėl kasatoriaus neatvykimo į darbą priežasčių svarbos, t. y. dėl galimos darbdavio įtakos kasatoriaus neatvykimui į darbą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priima civilinėje byloje A. A. v. bendra Lietuvos ir Danijos įmonė UAB „Lautra motors“, bylos Nr. 3K-3-437/2008). Tuo tarpu skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose dėl šių kasatoriaus nurodomų aplinkybių iš viso nepasisakyta ir tai teikia pagrindą sutikti su kasacinio skundo argumentais, kuriais apeliuojama į CPK 185 straipsnio pažeidimą.

Tinkamai neištyrus ir neįvertinus šių su darbo drausmės pažeidimų padarymu susijusių kasatoriaus nurodomų aplinkybių, nėra galimybės patikrinti, ar atsakovas (net ir pasitvirtinus DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinto šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo abiem sudėties elementams), skirdamas drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo – laikėsi DK 238 straipsnyje nustatytų reikalavimų, t. y. ar atsižvelgė į darbo drausmės pažeidimo sunkumą ir sukeltas pasekmes, darbuotojo kaltę, į aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas.

Kasacinis teismas nesprendžia fakto klausimų (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CPK 185 straipsnį bei DK 136 straipsnio 3 dalies 1 punktą, taip pat pažeidė CPK 414 straipsnį. Dėl šių teisės normų pažeidimo buvo nepagrįstai susiaurintos nagrinėjamos bylos ribos ir liko nenustatytos bylai išspręsti teisiškai reikšmingos aplinkybės. Jų nenustačius, nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas.

Dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos išnagrinėti visus apeliacinio skundo argumentus

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal visus apeliaciniame skunde nurodytus argumentus nagrinėjant tiek fakto, tiek ir teisės klausimus. Kai tai įeina į bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, apeliacinės instancijos teismas privalo iš naujo įvertinti įrodymus, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes ir rėmėsi aplinkybėmis, kurios buvo įrodytos. Apeliacinės instancijos teismas sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje privalo glausta forma nurodyti nustatytas bylos aplinkybes, įrodymų, kuriais grindžia savo išvadas apie nustatytas aplinkybes, įvertinimą, argumentus, dėl kurių atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymus ir kitus teisės aktus bei kitus teisinius argumentus, kuriais vadovavosi darydamas išvadas (CPK 331 straipsnio 4 dalis). Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendime (nutartyje) privalo pasisakyti dėl visų apeliacinio skundo argumentų. Teismas turi teisę neanalizuoti tik tų apeliacinio skundo argumentų, kurie visiškai nesusiję su byla arba yra draudžiami, tačiau kiekvienu atveju atsisakymas analizuoti apeliacinio skundo argumentus turi būti motyvuotas. Motyvuota nutartimi galima pripažinti tik tokią apeliacinės instancijos teismo nutartį, kurioje argumentuotai įvertinti visi, t. y. tiek faktiniai, tiek ir teisiniai, apeliacinio skundo argumentai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-1114/2003; 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. UAB „Baltijos TV“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-1181/2003; 2005 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „Lindra“ v. V. B. individuali įmonė, bylos Nr. 3K-3-169/2005; 2006 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. ir kt. v. J. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-429/2006; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008).

Šioje byloje kasatoriaus pateikto apeliacinio skundo ir skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys, teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neanalizavo kasatoriaus apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, susijusių su kasatoriaus reikalavimais priteisti darbo užmokestį už darbą švenčių ir poilsio dienomis, ir dėl jų nepasisakė, taip pažeisdamas proceso teisės normas. Darytina išvada, kad skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius bei teisinius aspektus ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

Nustatyti teisės normų pažeidimai yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kasacinis teismas negali pašalinti nustatytų pažeidimų (CPK 359 straipsnio 4 dalis). Ginčui išspręsti būtina tirti ir vertinti įrodymus, nustatinėti faktines bylos aplinkybes. Dėl to skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina tam pačiam apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Taip pat naikintina ir apeliacinės instancijos teismo 2009 m. gegužės 26 d. papildoma nutartis, kuria iš kasatoriaus atsakovo naudai priteista 2218 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir valstybės naudai priteista 18,90 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, tai kasacinis nesprendžia klausimo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 9 d. nutartį bei 2009 m. gegužės 26 d. papildomą nutartį panaikinti ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Sigitas Gurevičius

Antanas Simniškis