Civilinė byla Nr. 3K-3-530/2011
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00604-2009-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2; 42.4; 114.11 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (pranešėja), Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Prano Žeimio,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo (kreditoriaus) Britų Virginijos salų įmonės „Caramin properties Limited“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 14 d. nutarties, kuria palikta nepakeista Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartis atsisakyti tvirtinti kreditoriaus Britų Virginijos salų įmonės „Caramin Properties Limited“ reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės „Estat“ bankroto byloje, peržiūrėjimo; trečiasis asmuo – restruktūrizuojama uždaroji akcinė bendrovė „Adakris“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2008 m. vasario 21 d. buvo sudaryta atsakovo UAB „Estat“ ir trečiojo asmens UAB „Adakris“ statybos rangos sutartis Nr. R-8/4 dėl daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos, kurios kaina – 20 700 000 Lt. Statybos darbų atlikimo terminas – 12 mėnesių.
2008 m. birželio 30 d. ieškovas Britų Virginijos salų įmonė „Caramin Properties Limited“ ir atsakovas UAB „Estat“ sudarė sutartį, įvardytą preliminariąją pirkimo sutartimi. Joje šalys susitarė iki 2009 m. balandžio mėn. sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto – apartamentų, adresu: (duomenys neskelbtini), kurių statybos darbai šios sutarties pasirašymo dieną nebuvo baigti, – pirkimo–pardavimo sutartį; atsakovas įsipareigojo parduoti preliminariojoje sutartyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, o ieškovas – nupirkti šį turtą ir sumokėti šalių sutartą kainą – 21 362 500 Lt (arba 6 187 007 eurus). Šalys, be to, susitarė, kad ieškovas iki 2008 m. lapkričio 20 d. atliks 5 200 000 Lt (arba 1 506 024 eurus) išankstinį mokėjimą pagal preliminariojoje sutartyje nustatytą mokėjimo grafiką. Vykdydamas šį įsipareigojimą, ieškovas 2008 m. liepos 2 d.–2008 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpiu sumokėjo atsakovui 1 795 456 Lt (arba 520 000 eurų), tačiau visa preliminariojoje sutartyje nustatyta išankstinio mokėjimo suma iki 2008 m. lapkričio 20 d. nebuvo sumokėta. UAB „Estat“ akcininkų 2008 m. gruodžio 20 d. susirinkime buvo nutarta nutraukti preliminariąją sutartį su Britų Virginijos salų įmone „Caramin Properties Limited“ dėl nevykdomo išankstinio mokėjimo įsipareigojimo, o gautus avansinius mokėjimus pasilikti UAB „Estat“ patirtiems nuostoliams atlyginti. 2008 m. gruodžio 22 d. atsakovas informavo ieškovą elektroniniu paštu apie sutarties nutraukimą ir avanso įskaitymą žalai iš dalies atlyginti.
2008 m. gruodžio 30 d. buvo sudaryta atsakovo UAB „Estat“ ir trečiojo asmens UAB „Adakris“ pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią trečiasis asmuo įsigijo iš atsakovo 77/100 dalis žemės sklypo ir pastato – nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo, esančių (duomenys neskelbtini) už 5 480 318,26 Lt ir prievolę neatlygintinai užbaigti statybos darbus.
2009 m. lapkričio 2 d. ieškovas Britų Virginijos salų įmonė „Caramin Properties Limited“ kreipėsi dokumentinio proceso tvarka su ieškiniu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Estat“ 1 795 456 Lt avanso ir procesines palūkanas. Ieškovas teigė, kad jis, vykdydamas preliminariąją sutartį, 2008 m. liepos 2 d.–2008 m. rugpjūčio 27 d. laikotarpiu sumokėjo atsakovui 1 795 456 Lt (arba 520 000 euro) avanso, tačiau atsakovas neįvykdė sutartinių įsipareigojimų pastatyti ir įrengti sutartyje nurodytus butus, dėl to pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis nustatytu terminu nebuvo sudaryta. Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. preliminariu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-197-267-2011 ieškinys tenkintas visiškai. 2009 m. lapkričio 24 d. atsakovas pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir preliminaraus teismo sprendimo.
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. sausio 4 d. nutartimi atsakovui UAB „Estat“ iškelta bankroto byla. 2010 m. kovo 15 d. ieškovas pateikė bankroto administratoriui prašymą patvirtinti jo 1 795 456 Lt reikalavimą. Civilinė byla Nr. 2-197-267-2011 dėl avanso išieškojimo iš BUAB „Estat“ perduota nagrinėti bankroto bylą iškėlusiam teismui.
2010 m. spalio 6 d. teismo posėdyje protokoline nutartimi buvo priimtas atsakovo BUAB „Estat“ priešieškinis ieškovui Britų Virginijos salų įmonei „Caramin Properties Limited“, grindžiamas tuo, kad ieškovas, nutraukęs išankstinius mokėjimus, pažeidė preliminariąją sutartį, dėl to atsakovas patyrė 5 224 053,74 Lt nuostolių, nes, nutrūkus statybos darbų finansavimui, buvo priverstas parduoti 77/100 dalis nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo ir žemės sklypo statybos darbus vykdžiusiam trečiajam asmeniui UAB „Adakris“ už daug mažesnę – 16 188 446,26 Lt – kainą ir dėl to negavo 5 224 053,74 Lt pajamų. Įskaitęs ieškovo pagal preliminariąją sutartį sumokėtą 1 795 456 Lt avansą daliai patirtų nuostolių atlyginti, atsakovas prašė priteisti iš ieškovo 3 684 862,26 Lt žalos atlyginimo.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė
Šiaulių apygardos teismas 2011 m. sausio 21 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo 2009 m. lapkričio 4 d. preliminarų sprendimą ir atsisakė tvirtinti ieškovo 1 795 456 Lt reikalavimą; atsakovo priešieškinį paliko nenagrinėtą.
Pažymėjęs, kad atsakovo priešieškinis ieškovui pareikštas dokumentinio proceso tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-197-267-2011, kuri pridėta prie bankroto bylos Nr. B2-209-267-2011, teismas, remdamasis CPK 430 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtintas draudimas dokumentiniame procese reikšti priešieškinį, paliko atsakovo priešieškinį nenagrinėtą (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas).
Spręsdamas dėl atsakovui pareikštų ieškinio reikalavimų, teismas, pripažinęs, kad šalių 2008 m. birželio 30 d. sudaryta sutartis pagal formą ir turinį atitinka CK 6.165 straipsnį įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą, atmetė kaip teisiškai nepagrįstus atsakovo argumentus dėl šios sutarties vertinimo kaip turinčios rangos ir būsimų butų pirkimo–pardavimo sutarties požymių (CK 6.193, 6.401, 6.644 straipsniai).
Teismo vertinimu, bylos duomenys leidžia spręsti, kad preliminariojoje sutartyje nustatyti avansiniai mokėjimai turėjo būti nukreipti pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties objektų (butų su priklausiniais) statybos darbams pagal rangos sutartį, sudarytą su rangovu UAB „Adakris“, apmokėti. Teismas atmetė ieškovo argumentus dėl elektroniniu paštu gautų dokumentų (atsakovo ieškovui 2008 m. gruodžio 22 d. siųsto pranešimo apie sutarties nutraukimą ir avanso įskaitymą žalai iš dalies atlyginti) vertinimo kaip neturinčių įrodomosios galios, nurodydamas, kad preliminariosios sutarties galiojimo metu šalys bendravo tik elektroniniu paštu arba per įgaliotus asmenis, ir tai patvirtino visi byloje apklausti liudytojai. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad ieškovo, turėjusio įstatyme (CK 1.5, 6.4, 6.158, 6.163, 6.200 straipsniai) preliminariosios sutarties šaliai įtvirtintas pareigas elgtis sąžiningai, bendradarbiauti ir kooperuotis, elgesys, be pakankamos priežasties atsisakant mokėti ginčo preliminariojoje sutartyje nustatytus mokėjimus ir, be to, laiku neinformuojant atsakovo apie prievolės vykdymo sustabdymą, pripažintinas nesąžiningu bei pažeidusiu šalių sudarytos sutarties nuostatas (CK 6.205 straipsnis). Teismo nuomone, toks ieškovo elgesys lėmė atsakovui finansinių sunkumų, nes, nutrūkus statybos darbų finansavimui, jis buvo priverstas parduoti 77/100 dalis nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo ir žemės sklypo statybos darbus vykdžiusiam trečiajam asmeniui UAB „Adakris“ už daug mažesnę – 16 188 446,26 Lt – kainą skoloms pagal rangos sutartį padengti. Konstatavęs, kad dėl to atsakovas neteko 5 224 053,74 Lt planuotų gauti pagal preliminariąją sutartį pajamų (21 412 500 Lt – 16 188 446,26 Lt = 5 224 053,74 Lt), teismas nurodė, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymas yra pagrindas nuostolių atlyginimą reglamentuojančioms teisės normoms taikyti, o sąžiningos preliminariosios sutarties šalies nuostoliais gali būti pripažinta prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, apskaičiuota taikant CK 6.258 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą kainų skirtumo principą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006), taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo preliminariosios sutarties 4.1 punkte šalys įsipareigojo kompensuoti išlaidas ar nuostolius, kurie gali būti patirti dėl netinkamo ar nepakankamo įsipareigojimų ar garantijų, nurodytų šioje sutartyje, vykdymo. Teismo vertinimu, atsakovo patirtus nuostolius, kurių daliai padengti įskaityta ginčo suma – 1 795 456 Lt, pagrindžia: preliminariojoje sutartyje šalių sulygta nekilnojamojo turto kaina – 21 412 500 Lt; 77/100 dalių daugiabučio gyvenamojo namo ir žemės sklypo bei prievolės neatlygintinai užbaigti statybos darbus pardavimas už daug mažesnę – 5 480318,26 Lt – kainą; daliniam patirtų nuostolių atlyginimui įskaitytos 1 795 456 Lt sumos neviršijimas preliminariojoje ir pirkimo–pardavimo sutartyse nurodytų kainų skirtumo.
Teismas nesutiko su ieškovo tvirtinimu, kad nuo pat preliminariosios sutarties sudarymo dienos buvo akivaizdu, jog statybos rangos darbai vėluoja ir atsakovas nepajėgus nustatytu terminu sudaryti pagrindinę butų pirkimo–pardavimo sutartį, nurodydamas, kad statybos rangos sutartis buvo sudaryta 2008 m. vasario 21 d., o preliminarioji sutartis dėl butų pirkimo–pardavimo – 2008 m. birželio 30 d., t. y. po keturių mėnesių. Teismas konstatavo, kad ieškovas sudarė preliminariąją sutartį, žinodamas rangos sutarties vykdymo eigą, nes užsakovo UAB „Estat“ akcininkai V. A., A. A. ir ieškovo Britų Virginijos salų įmonės „Caramin Properties Limited“ interesams atstovavęs G. A. yra artimais giminystės ryšiais susiję asmenys (broliai ir sesuo), V. Anilionis taip pat buvo šio projekto finansuotojas – investavo 1 000 000 Lt asmeninių lėšų; Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartimi yra patvirtintas V. A. 1 188 789,04 Lt reikalavimas bankrutuojančiai UAB „Estat“. Be to, atsakovas BUAB „Estat“ ir trečiasis asmuo RUAB „Adakris“ pateikė įrodymų – įkainotą kalendorinių darbų grafiką, pažymas apie atliktų darbų ir išlaidų vertę už 2008 metų rugpjūčio mėn. ir spalio mėn. – kurie, teismo vertinimu, paneigia ieškovo teiginius dėl pagal statybos rangos sutartį ne laiku atliktų darbų. Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas sprendė, kad ieškovas neturėjo pagrindo sustabdyti išankstinius mokėjimus, o juos sustabdęs, pažeidė preliminariąją sutartį, todėl atsakovo atliktas 1 795 456 Lt ieškovo sumokėto avanso įskaitymas daliai atsakovo patirtų nuostolių (negautų pajamų) padengti yra teisėtas, pagrįstas ir atitinka preliminariosios sutarties sąlygas (CK 6.130, 6.131 straipsniai; sutarties 4.1, 4.2 punktai). Pripažinęs ieškovo atsakovui pareikštą finansinį reikalavimą nepagrįstu, teismas netenkino prašymo jį patvirtinti (CK 6.165 straipsnio 4 dalis, 6.130 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo atskirąjį skundą, 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutartį paliko nepakeistą.
Teisėjų kolegija pažymėjo, kad ieškovas, teigdamas, jog sustabdė įsipareigojimo mokėti avansą vykdymą dėl nevykdomų UAB „Estat“ prievolių, nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad tam būtų egzistavusios teisinės prielaidos ir kad apie prievolės vykdymo sustabdymą jis būtų informavęs atsakovą (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas sudarė preliminariąją sutartį, žinodamas statybos rangos sutarties vykdymo eigą. Dėl ieškovo argumentų, kad atsakovas galbūt suklastojo įkainotą kalendorinių darbų grafiką, teisėjų kolegija, vertindama, jog byloje nepateikta pakankamai įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti apie galimą nusikaltimo padarymą, netenkino ieškovo prašymo pranešti apie dokumentų klastojimą prokurorui. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, nurodydama, kad iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, teisėjų kolegija pripažino teismą nepažeidusiu CK ir Įmonių bankroto įstatymo normų, tinkamai įvertinusiu byloje esančius įrodymus, todėl priėmusiu pagrįstą nutartį, kurią naikinti arba keisti pagal ieškovo atskirajame skunde nurodytus argumentus nėra teisinio pagrindo.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas Britų Virginijos salų įmonė „Caramin Properties Limited“ prašo panaikinti pirmosios bei apeliacinės instancijų teismų nutartis ir priimti naują nutartį, kurios pagrindu jam būtų priteista iš atsakovo BUAB „Estat“ 1 795 456 Lt (520 000 eurų) pagal preliminariąją sutartį sumokėto avanso. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluotų prarastos galimybės vertės (netiesioginių nuostolių) atlyginimo taisyklių. Bylą nagrinėję teismai, ex officio konstatavę atsakovo teisę į dėl kasatoriaus padaryto preliminariosios sutarties pažeidimo jo patirtų netiesioginių – prarastos galimybės vertės – nuostolių, kurių atsakovas šioje byloje neįrodinėjo ir neįrodė (priešieškinis paliktas nenagrinėtas; atitinkamų atsikirtimų nepareikšta) atlyginimą, pripažinę, kad kasatoriaus sumokėtas avansas nepadengia visų šių nuostolių ir tuo pagrindu atsisakę tenkinti ieškovo reikalavimą grąžinti avansą (kartu prašymą patvirtinti reikalavimą bankroto byloje), nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos, pagal kurią praradimai dėl prarastos galimybės nepreziumuojami; asmuo, teigiantis patyręs tokių praradimų, turi juos įrodyti (CPK 178 straipsnis) (Lietuvis Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006; 2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Iviltra“ v. R. Z., A. Z., bylos Nr. 3K-3-333/2008). Kadangi nebuvo įrodyta konkreti prarastos galimybės vertė, nenustatyta, neįvertinta ir neatsižvelgta į daugelį reikšmingų aplinkybių (turto vertę, o ne kainą; objektyvius, nuo šalių valios nepriklausiusius veiksnius – nekilnojamojo turto rinkos pokyčius ir kt.), tai nepagrįstai atsisakyta tvirtinti kasatoriaus (kreditoriaus) reikalavimą.
2. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės normų, reglamentuojančių įskaitymą, aiškinimo ir taikymo praktikos. Atsakovas, grįsdamas savo atsikirtimus įskaitymo atlikimu, turėjo pateikti įrodymus, neginčijamai patvirtinančius, kad atliko nurodomą įskaitymą. Teismai privalėjo patikrinti pagal atsakovo pateiktus duomenis įskaitymo atitiktį teisės aktų reikalavimams (ar įskaitymas įvyko; ar jis pagrįstas; ar kita prievolės šalis buvo apie tai informuota). To nepadarę, teismai nukrypo nuo kasacinio teismo formuojamos praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje R. T. v. UAB „Gibsonas“, bylos Nr. 3K-3-561/2005; 2007 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Sentovart Industrial Group LTD v. UAB „Autostartas“, bylos Nr. 3K-3-593/2007; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. V. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-363/2009; 2010 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Oldaras“ v. UAB „Švyturys-Utenos alus“, bylos Nr. 3K-3-34/2010; 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Neries verslas“ v. UAB,,Sarių sala“, bylos Nr. 3K-3-407/2010; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje G. T. įmonė „Hegvita“ v. UAB „Scania Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-479/2010; 2011 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Agaras“ v. UAB „Klaipėdos mėsinė“ bylos Nr. 3K-3-256/2011). Kasatoriaus teigimu, jis niekada nebuvo informuotas apie atsakovo nurodomą įskaitymą. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo elektroniniu paštu atsiųstas 2008 m. gruodžio 22 d. pranešimas, kuriuo kasatoriui pranešta, kad preliminarioji sutartis nutraukiama, o jo sumokėtas avansas pasiliekamas kaip nuostolių atlyginimas, buvo jam tinkamai įteiktas taip, kaip tai imperatyviai nustatyta CK 6.131 straipsnio 2 dalyje. Dėl to nebuvo pagrindo išvadai, kad atsakovas atliko įskaitymą.
3. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo praktikos. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kasatorius neįrodė, jog atsakovas vėlavo atlikti nekilnojamojo turto objektų, kuriuos kasatorius turėjo įsigyti pagal preliminariąją sutartį, statybos darbus ir dėl to nebuvo pagrindo avanso išmokėjimui sustabdyti, padaryta visapusiškai neištyrus ir neįvertinus bylai reikšmingų duomenų (ginčo daugiabučio gyvenamojo namo įkainoto kalendorinio darbų grafiko (statybos rangos sutarties Nr. R-8/4 priedo Nr. 2); 2008 m. rugpjūčio 29 d. pažymos apie atliktų darbų ir išlaidų vertę už 2008 m. rugpjūčio mėn.; 2008 m. rugsėjo 17 d. papildomos sutarties Nr. 2 prie statybos rangos sutarties Nr. R-8/4, kuria statybos darbų terminas pratęstas dviem mėnesiams), patvirtinančių, kad atsakovas pirmasis pažeidė preliminariąją sutartį – vėlavo atlikti statybos (įrengimo) darbus, todėl kasatorius turėjo pagrindą, remdamasis CK 6.207 straipsniu, sustabdyti likusios avanso dalies mokėjimą. Be to, byloje, įrodinėjant tas pačias aplinkybes, buvo pateikti du skirtingi kalendoriniai darbų grafikai: kasatoriui palankus trečiojo asmens RUAB „Adakris“ pateiktas daugiabučio gyvenamojo namo įkainotas kalendorinis darbų grafikas (statybos rangos sutarties Nr. R-8/4 priedas Nr. 2), pagal kurį 2008 m. rugpjūčio mėnesiui iš viso turėjo būti atlikta darbų už bendrą 10 738 166 Lt sumą, ir atsakovui palankus jo pateiktas analogiško pobūdžio kalendorinis darbų grafikas, kuriame nurodyta, kad 2008 m. rugpjūčio mėnesiui iš viso turėjo būti atlikta darbų už 6 850 384 Lt. Kasatoriaus įsitikinimu, atsakovas pateikė ne tik kitiems bylos duomenims prieštaraujantį, bet ir galbūt suklastotą darbų grafiką. Teismai turėjo pasisakyti, kuriuo iš šių įrodymų ir kodėl turi būti vadovaujamasi, tačiau to nepadarė ir nurodyto prieštaravimo neišsprendė.
4. Dėl nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teisės normų, reglamentuojančių avanso grąžinimą, aiškinimo ir taikymo praktikos. Preliminariojoje sutartyje nebuvo susitarta dėl netesybų, todėl, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, kad avansą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti jį visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima išvada apie šalių susitarimą dėl atsakomybės už įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. UAB,,Helenos kolekcija” ir kt., bylos Nr. 3K-3-809/2003; 2006 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje J. P. v. G. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-124/2006), buvo tiek faktinis, tiek teisinis (CK 6.237 straipsnis) pagrindas, teismams konstatavus, jog preliminarioji sutartis nebuvo įgyvendinta, priteisti kasatoriui iš atsakovo pagal preliminariąją sutartį sumokėto 1 795 456 Lt avanso.
Atsiliepimuose į kasacinį skundą atsakovas BUAB „Estat“ ir trečiasis asmuo RUAB „Adakris“ prašo teismų nutartis palikti nepakeistas.
Atsakovo ir trečiojo asmens atsiliepimuose nurodomi šie nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:
1. Kasatoriaus tvirtinimas, kad atsakovo atsikirtimai nebuvo grindžiami dėl kasatoriaus padarytų preliminariosios sutarties pažeidimų patirtais nuostoliais, neatitinka atsakovo byloje pateiktų procesinių dokumentų (prieštaravimų, priešieškinio, atsiliepimų) ir duotų paaiškinimų turinio. Nustatę, kad kasatoriaus prašomo patvirtinti reikalavimo bankrutuojančiai UAB „Estat“ vertinimas susijęs su šalių prievolių pagal preliminariąją sutartį vykdymu, teismai ne tik turėjo teisę, bet ir privalėjo ex officio įvertinti kasatoriaus veiksmų vykdant preliminariąją sutartį teisėtumą ir kartu jo prašomo patvirtinti reikalavimo pagrįstumą. Turėdami pareigą bankroto proceso metu būti aktyvūs, teismai tyrė bei vertino reikšmingas bylai aplinkybes, nustatė visas kasatoriaus civilinei atsakomybei atsirasti būtinas sąlygas ir pagrįstai konstatavo atsakovo teisę į prarastos galimybės vertės (netiesioginių nuostolių) atlyginimą.
2. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, jeigu sutartyje ar įstatyme neaptarta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma. Be to, spręsdamas, ar kasatoriui buvo pranešta apie atliktą įskaitymą, teismas vadovavosi ne tik atsakovo pateiktais elektroninių laiškų išrašais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais (šalių paaiškinimais, liudytojų parodymais), kurie patvirtina, kad kasatorius buvo tinkamai informuotas apie avansinio mokėjimo įskaitymą, į tai nereagavo ir iki bankroto proceso pradžios buvusiai verslo partnerei UAB „Estat“ jokių pretenzijų nereiškė. Be to, kasatorius nei pirmosios, nei apeliacinės instancijų teismuose nereiškė reikalavimo nuginčyti įskaitymo sandorį, todėl neturi teisės reikšti tokį reikalavimą kasaciniame teisme.
3. Kasatoriaus argumentai dėl visapusiško bylos duomenų neįvertinimo prieštarauja apskųstos apeliacinės instancijos teismo nutarties turiniui. Visi kasatoriaus įvardyti įrodymai buvo tiriami ir vertinami. Kasatorius ne tik neįrodė, kad atsakovas pažeidė preliminariosios sutarties šalių susitarimą iki 2009 m. balandžio mėn. sudaryti pagrindinę sutartį, bet ir pats, nepagrįstai sustabdydamas avanso mokėjimo prievolės vykdymą, elgėsi nesąžiningai. Tokiomis aplinkybėmis, net ir nustačius, kad statybos darbai vyko lėčiau, negu buvo nurodyta statybos darbų vykdymo grafike, teismai turėjo pagrindą nepripažinti kasatoriaus teisės į prievolių pagal preliminariąją sutartį vykdymo sustabdymą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl galimybės atsikirtimuose į ieškinį remtis prievolės įskaitymo faktu
Įskaitymas – vienas iš įstatyme nurodytų prievolės pasibaigimo pagrindų. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymas yra vienašalis sandoris (CK 6.131 straipsnio 1 dalis), tai reiškia, kad įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, apie šį teisinį veiksmą pranešus kitai prievolės šaliai, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įskaitymo, kaip prievolės pabaigos pagrindo, taikymui įstatyme nustatytos tam tikras sąlygos. Iš CK 6.130 straipsnyje įtvirtintų nuostatų matyti, kad tam, jog būtų galima atlikti įskaitymą, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimų viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdytini; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas. Atsakovui ginantis nuo pareikšto ieškinio paaiškinimu apie atliktą įskaitymą, nereikia reikšti priešieškinio dėl jo atlikto prievolės pasibaigimą sukėlusio veiksmo, reikalaujant teismo tokį įskaitymą patvirtinti. Tai reiškia, kad, atsakovui ginčijant reikalavimą dėl prievolės įvykdymo tuo pagrindu, jog ji yra pasibaigusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, nereikia reikšti priešinio reikalavimo dėl įskaitymo sandorio nustatymo, tačiau atsakovas privalo įrodyti, kad įskaitymas atliktas laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje V. P. v. V. R., A. R., bylos Nr. 3K-3-363/2009; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Metaloidas“ v. UAB „Šiaulių lyra“, bylos Nr. 3K-3-408/2008; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Baltisches Haus“ v. UAB „Mažoji prekybos agentūra“, bylos Nr. 3K-3-293/2009).
Įskaitymo tvarką reglamentuojančios teisės normos nenustato privalomų reikalavimų nei pareiškimo apie įskaitymą turiniui, nei formai (būdui) (CK 6.131 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, tai apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma. Svarbu, kad pranešimas apie įskaitymą būtų aiškus, suprantamas ir nedviprasmiškas. Pareiškime turėtų būti nurodyta prievolė, pagal kurią atliekamas įskaitymas, įskaitymo pagrindas ir įskaitoma suma. Sprendžiant ginčus dėl to, ar pranešimas apie įskaitymą yra tinkamos formos, reikšminga tarp prievolės šalių susiklosčiusi dalykinio bendradarbiavimo praktika – kaip vyko jų tarpusavio susirašinėjimas kitais klausimais. Priklausomai nuo šių aplinkybių, teismų praktikoje tinkamu pripažįstamas tiek rašytinis, tiek faksimilinis, tiek kitos formos pranešimas apie prievolės įskaitymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartį civilinėje byloje R. T. v. UAB UAB „Gipsonas“, bylos Nr. 3K-3-561/2005; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje G. T. įmonė „Hegvita“ v. UAB „Scania Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-479/2010).
Bylą nagrinėję teismai pripažino, kad kasatoriui apie įskaitymą pranešta iki civilinės bylos iškėlimo įprastu šalių bendravimui būdu – elektroniniu paštu. Tai yra fakto klausimai, kurie kasaciniam teisme iš naujo nevertinami. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatorius šioje ginčo dalyje nesuformulavo argumentų, kurie būtų pagrindas spręsti, kad, nustatinėdami šiuos faktus, teismai pažeidė procesines įrodinėjimo taisykles ir dėl to padarė klaidingas išvadas dėl reikšmingų bylos aplinkybių.
Kitas nagrinėjamu klausimu aktualus aspektas – įskaitomų prievolių nustatymas (identifikavimas). Minėta, kad viena iš būtinų įskaitymo sąlygų yra ta, jog reikalavimai turi būti apibrėžti. Jeigu pranešime apie įskaitymą aiškiai išreikšta prievolės šalies valia ir aplinkybės, leidžiantys identifikuoti įskaitomas prievoles, bet nenurodytas tikslus įskaitymo dydis, tai savaime nereiškia, kad įskaitymas neįvyko. Tokiu atveju bylą nagrinėjantis teismas turi nustatyti, kokias konkrečiai sumas ginčo šalys buvo skolingos viena kitai įskaitymo metu. Jeigu pagal byloje surinktą medžiagą galima spręsti, kad šalių priešpriešiniai reikalavimai nėra vienodo dydžio, galimas dalinis įskaitymas. Tačiau visais atvejais teismai gali konstatuoti prievolės pasibaigimą įskaitymu tik įvardiję, kokie yra tikrieji (tikslūs) priešpriešinių reikalavimų dydžiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje AB „Ferteksos transportas“ v. Baltarusijos Respublikos įmonė „Gamybinis susivienijimas „Beloruskalij“, bylos Nr. 3K-3-624/2006).
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad avansą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti jį visais atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima išvada apie šalių susitarimą dėl atsakomybės už įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Avanso negalima išreikalauti ir tais atvejais, kai jis teisėtai įskaitytas kitos šalies reikalavimo įvykdymui. Taigi nagrinėjamu atveju atsakymas, ar bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino atsakovo prievolę pasibaigusia įskaitymu, priklauso nuo vertinimo, ar tinkamai buvo nuspręsta dėl kasatorius prievolės atlyginti nuostolius fakto ir dydžio. Šiais klausimais teisėjų kolegija pasisako toliau nutartyje.
Dėl prievolės atlyginti preliminariosios sutarties nevykdymu padarytus nuostolius
Byloje neginčijama teismų išvada, kad ginčo šalis siejo preliminarioji nekilnojamojo turto (butų su priklausiniais) pirkimo–pardavimo sutartis. Nagrinėjamai bylai aktualios teismų praktikos nuostatos preliminariųjų sutarčių klausimais suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje V. Š. v. A. N. ir kt., bylos Nr. 3K-P-382/2006, ir plėtojamos vėlesnėse kasacinio teismo nutartyse. Vienas esminių preliminariosios sutarties požymių yra tas, kad šalis negali reikalauti jos įvykdymo – pasibaigus preliminariajai sutarčiai, pasibaigia ir šalių įsipareigojimas sudaryti pagrindinę sutartį (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Tačiau tai nereiškia, kad preliminariosios sutarties šalys, ją sudarydamos, negali prisiimti tarpusavio įsipareigojimų, kurių neįvykdžius atsiranda neigiamų teisinių padarinių. Neįvykdžius preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties, tuo atveju, jeigu sudaryti pagrindinę sutartį atsisakyta nepagrįstai, tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti, gali būti taikoma civilinė atsakomybė nuostolių atlyginimo forma (CK 6.165 straipsnio 4 dalis). Kasacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad ikisutartinių prievolių pažeidimo atveju galimos tokios faktinės ir teisinės situacijos, kai teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai reikalautų, jog nukentėjusiai sąžiningai ikisutartinių santykių šaliai būtų kompensuotos ne tik tiesioginėse derybose dėl sutarties sudarymo turėtos išlaidos, bet ir prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši šalis sugebėtų pagrįsti. Sprendžiant dėl nukentėjusios ikisutartinių santykių šalies teisės reikalauti piniginio atlyginimo už prarastą galimybę, esminę reikšmę turėtų šalies, atsisakančios sudaryti pagrindinę sutartį, veiksmai sąžiningumo požiūriu: jeigu derybas be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė kitai šaliai pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, kad sutartis tikrai bus sudaryta, tai ji, kaip nesąžininga šalis, privalėtų atlyginti kitai šaliai nuostolius už pagrįsto pasitikėjimo sugriovimą – ne tik derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę.
Vienas iš teismų praktikoje pripažįstamų prarastos galimybės piniginės vertės nustatymo būdų – CK 6.258 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas sandorių kainų skirtumo principas. Kainų skirtumas (t. y. prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė) nustatoma palyginus kainą, kuria pagrindinė sutartis būtų buvusi sudaryta su trečiaisiais asmenimis, jeigu nebūtų vykusios derybos su nesąžininga preliminariosios sutarties šalimi, ir sudarytos pagrindinės sutarties kainą. Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad CK įtvirtintas kainų skirtumo principas gali būti taikomas nuostolių dydžiui apskaičiuoti tik tais atvejais, kai egzistuoja įstatyme įtvirtintos šio principo taikymo sąlygos. Aptariamoje CK 6.258 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu šalis nutraukė sutartį dėl to, kad kita šalis ją pažeidė, ir per protingą terminą sudarė nutrauktą sutartį pakeičiančią sutartį, tai ji turi teisę reikalauti iš sutartį pažeidusios šalies kainų skirtumo bei kitų vėliau atsiradusių nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija išaiškina, kad CK 6.258 straipsnio 5 dalyje suformuluotos taisyklės gali būti taikomos tik tais atvejais, kai dėl kitos šalies kaltės nesudaryta ir sudaryta su trečiuoju asmeniu sutartys yra viena kitą pakeičiančios, analogiškos, t. y. sutampa jų objektas, dalykas, kitos sąlygos, darančios įtaką sutarties kainos dydžiui. Jeigu sutartys nėra pakeičiančios viena kitą aptariama prasme, sutarčių kainų skirtumas neparodo nukentėjusios šalies patirtų nuostolių ir negali būti taikomas jų dydžiui nustatyti. Teismų praktikoje nurodyta, kad kainų skirtumo principas yra tik vienas, bet ne vienintelis galimų prarastos galimybės piniginės vertės apskaičiavimo būdų. Kai sąžininga preliminariosios sutarties šalis nesudaro pagrindinės sutarties su trečiuoju asmeniu, tokiu atveju kainų skirtumo principas objektyviai negalėtų būti taikomas. Prarasta galimybė, priklausomai nuo situacijos, galėtų būti apskaičiuojama kitais būdais, pvz., palūkanų netekimu ar kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje E. A. v. B. P., bylos Nr. 3K-3-308/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB,,Pajūrio viešbučiai“, bylos Nr. 3K-3-126/2009).
Nagrinėjamu atveju šalys preliminariojoje sutartyje nustatė tarpusavio įsipareigojimus iki pagrindinės sutarties sudarymo (kasatorius įsipareigojo mokėti konkretaus dydžio pinigų sumas sutartyje sutartu laiku) bei susitarė (sutarties 4 punktas), kad, vienai šaliai juos be pagrindo pažeidus, kita šalis įgis teisę nutraukti preliminariąją sutartį iki pagrindinės sutarties sudarymo termino. Tokios preliminariosios sutarties sąlygos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ir atitinka sutarties laisvės principą, todėl yra įpareigojančios preliminariosios sutarties šalis. Sutarties šalis, kuri pagrįstai pasinaudojo teise nutraukti preliminariąją sutartį dėl kitos šalies įsipareigojimų nevykdymo, kartu gali būti pripažinta nukentėjusia dėl pagrindinės sutarties nesudarymo preliminariosios sutarties šalimi (CK 6.165 straipsnio 5 dalis) ir turi teisę į nuostolių atlyginimą. Taigi, teismai konstatavo kasatoriaus neteisėtus veiksmus ir kaltę dėl pagrindinės sutarties nesudarymo. Tai yra fakto klausimai, kurie kasacinės instancijos teisme nenustatinėjami, tačiau teismų išvados dėl jų gali būti peržiūrimos tikrinant, ar jos padarytos tinkamai pritaikius procesinės teisės normas dėl įrodinėjimo. Teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies pagrįstais kasatoriaus argumentus, kad, spręsdami dėl preliminariąja sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo, bylą nagrinėję teismai pažeidė visapusiško įrodymų vertinimo principą (CPK 185 straipsnis), kuris detalizuotas CPK 270 straipsnio 4 dalies 3 punkto normoje, įpareigojančioje teismą sprendime nurodyti argumentus, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus. Kasatoriaus skunde įvardyti rašytiniai įrodymai (gyvenamojo namo įkainotas kalendorinis darbų grafikas (statybos rangos sutarties Nr. R-8/4 priedas Nr. 2), 2008 m. rugpjūčio 29 d. pažyma apie atliktų darbų ir išlaidų vertę už 2008 m. rugpjūčio mėn., 2008 m. rugsėjo 17 d. papildoma sutartis Nr. 2 prie statybos rangos sutarties Nr. R-8/4, kuria statybos darbų terminas pratęstas dviem mėnesiams), jo teigimu, patvirtinantys, kad atsakovas pirmasis pažeidė preliminariąją sutartį – vėlavo atlikti statybos (įrengimo) darbus, teismų sprendimuose neaptarti.
Teisėjų kolegija taip pat pripažįsta pagrįstais kasatoriaus argumentus, kad teismai netinkamai sprendė dėl atsakovo patirtų nuostolių – prarastos galimybės piniginės vertės – fakto ir dydžio. Teismai nepagrįstai taikė CK 6.258 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą kainų skirtumo principą, nes pirkimo–pardavimo sutartis, dėl kurios šalys sudarė preliminariąją sutartį, ir atsakovo bei trečiojo asmens UAB,,Adakris“ sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis nėra viena kitą pakeičiančios šių normų prasme. Nurodytos sutartys iš esmės skiriasi savo objektais: preliminariojoje sutartyje buvo numatyta ateityje parduoti užbaigtus butus su rūsio patalpomis, o pirkimo–pardavimo sutartimi su UAB,,Adakris“ parduotos 77/100 dalys nebaigto statyti pastato ir žemės sklypo. Reikšminga ir ta aplinkybė, kad UAB,,Adakris“ yra ginčo pastatus statęs rangovas, kuriam sutarties sudarymo metu atsakovas buvo skolingas už rangos darbus, be to, pirkimo–pardavimo sutartimi pirkėjas prisiėmė prievolę užbaigti statybos rangos darbus savo lėšomis, kai tuo tarpu rangos sutartimi visą rangos kainą buvo įsipareigojęs sumokėti atsakovas (užsakovas). Nurodytos aplinkybės neabejotinai turėjo įtakos pirkimo–pardavimo sutarties kainai, tačiau teismai į jas neatsižvelgė ir pripažino įskaitymą įvykus teisėtai, nenustatę, kokio dydžio nuostolių atlyginimo prievolę turėjo kasatorius.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai konstatavo kasatoriaus prievolę atlyginti preliminariosios sutarties pažeidimu padarytus nuostolius, tinkamai nenustatę neteisėtų veiksmų ir nuostolių, kaip būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų. Dėl to skundžiami teismų sprendimai pripažįstami nepagrįstais ir neteisėtais.
Dėl teismo vaidmens specifikos sprendžiant kreditoriaus reikalavimų tvirtinimo klausimus
Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad bankroto bylos priskirtinos prie bylų, kuriose yra viešojo intereso, todėl jose teismas turi teisę ir privalo, kai to reikia dėl viešojo intereso apsaugos, nukrypti nuo bendrųjų civilinių teisinių dispozityviškumo ir rungtyniškumo principų. Bankroto bylos iškėlimas ir nagrinėjimas neišvengiamai turi įtakos visų įmonės kreditorių, taip pat visos visuomenės bei valstybės interesams, nes, užbaigus bankroto bylą, įmonė skolininkė paprastai yra likviduojama. Kreditoriaus reikalavimo patvirtinimas ar atsisakymas jį tvirtinti taip pat lemia ne tik konkretaus kreditoriaus teisę visiškai ar iš dalies gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto, bet turi įtakos ir patvirtintų kreditorių reikalavimų bendrai sumai bei proporcijoms, kuriomis bus tenkinami visų kreditorių reikalavimai. Atsižvelgiant į viešojo intereso egzistavimą bankroto bylose, teismas jose turi būti aktyvus ir, nesant byloje pakankamai duomenų išvadai dėl kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, imtis priemonių išsiaiškinti kreditoriaus reikalavimo patvirtinimui reikšmingas aplinkybes. Tai apima ir teisę rinkti įrodymus (CPK 179 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 6 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. UAB „Ranga IV“, bylos Nr. 3K-3-270/2010; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje AB SEB bankas v. IĮ „Šakių agrocentras“, bylos Nr. 3K-3-160/2011; 2011 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB,,Autokausta“ v. BUAB,,Norekso nekilnojamasis turtas“, bylos Nr. 3K-3-188/2011).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje teismai nusprendė dėl kasatoriaus finansinio reikalavimo tvirtinimo tinkamai neišsiaiškinę reikšmingų aplinkybių, sprendžiant, ar atsakovo prievolė grąžinti preliminariosios sutarties pagrindu gautas sumas pasibaigė įskaitymu, t. y. kasatoriaus prievolės dėl nuostolių atlyginimo fakto ir dydžio. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas yra bankrutuojanti įmonė, teisėjų kolegija nutaria, panaikinus skundžiamus teismų procesinius sprendimus, grąžinti bylą nagrinėti iš naujo. Procesinė situacija, kai dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio yra pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, teismų praktikoje vertinama kaip pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 28 d. nutartį civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ribenos prekyba“, bylos Nr. 3K-3-536/2008; 2009 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. UAB „Revinė“, bylos Nr. 3K-3-121/2009; kt.). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė būtent tokia procesinė situacija, ir nutaria bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 14 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. sausio 21 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta patvirtinti kreditoriaus Britų Virginijos salų įmonės „Caramin Properties Limited“ reikalavimą uždarosios akcinės bendrovės „Estat“ bankroto byloje, panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Sigita Rudėnaitė
Juozas Šerkšnas
Pranas Žeimys
