Dėl įsakymų panaikinimo ir žemės sklypo dalių nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-401/2011

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-00891-2010-1

Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1 (S)

2011 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Gražinos Davidonienės ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo B. G. ieškinį atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įsakymų panaikinimo ir žemės sklypo dalių nustatymo; trečiasis asmuo – G. G.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas ir trečiasis asmuo yra gyvenamojo namo ir kitų statinių Kaune, (duomenys neskelbtini), bendraturčiai; ieškovui B. G. priklauso 1/4, trečiajam asmeniui G. G. – 3/4 dalys nurodytų daiktų. Pagal šias dalis bendrojoje nuosavybėje Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. ir patikslintu 2009 m. lapkričio 4 d. įsakymais nustatytos bendraturčiams naudojamos valstybinės 771 kv. m žemės sklypo dalys: ieškovui - 193 kv. m, trečiajam asmeniui - 578 kv. m. Ieškovas ginčija apskrities viršininko įsakymų teisėtumą, nurodo, kad jie priimti, neįvertinus ieškovo ir trečiojo asmens 2009 m. lapkričio 18 d. rašytinio susitarimo dėl žemės dalių bendrojoje nuosavybėje ir naudojimosi tvarkos, atsižvelgiant į daugiau kaip 20 metų nusistovėjusią žemėnaudą, pagal kurią ieškovas naudojasi 171 kv. m, trečiasis asmuo - 241 kv. m, bendrai naudojama 359 kv. m žemė yra bendras kiemas ir žemė po gyvenamuoju namu; taip pat aplinkybės, kad ieškovui priklausanti gyvenamojo namo dalis bendrojoje nuosavybėje gali keistis, nes jis savo lėšomis įrengė gyvenamojo namo pastogę, atliko šių patalpų kadastrinius matavimus, šiuo metu sprendžiama dėl patalpų įregistravimo; be to, neįvertinus gyvenamojo namo realaus naudojamo ploto (286,93 kv. m), bet ne 197,04 kv. m, kaip įregistruota VĮ Registrų centre. Be to, ieškovas 2009 m. spalio 2 d. kreipėsi į atsakovą ir prašė nepriimti sprendimo dėl žemės sklypo bendraturčiams dalių nustatymo. Ieškovas teismo prašė panaikinti pirmiau nurodytus įsakymus ir nustatyti bendraturčiams tokias naudojamo ir perkamo 771 kv. m valstybinės žemės sklypo dalis: ieškovui - 350 kv. m, trečiajam asmeniui G. G. – 421 kv. m; reikalavimą grindė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d nutarimo Nr.260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos“ normomis.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas padarė išvadą, kad bylos duomenimis patvirtinama, jog naudojimosi žemės sklypu tvarka yra nusistovėjusi apie 20 metų; ieškovas prašymą grindė šia aplinkybe ir pateikė žemės sklypo planą, pagal kurį prašė jam skirti 171 kv. m sklypą, pažymėtą žyma „A“, trečiajam asmeniui – jo faktiškai naudojamą 241 kv. m sklypą, pažymėtą žyma „B“, bendram naudojimui palikti 359 kv. m sklypą, pažymėtą žyma „C“. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovo reikalavimas padalyti namų valdos žemę tokiomis dalimis atitinka jo ir trečiojo asmens sudarytą 2009 m. lapkričio 18 d. susitarimą, kuriame nustatyta naudojimosi gyvenamosiomis patalpomis tvarka ir susitarta taikiai pasidalyti prie gyvenamojo namo naudojamą valstybinę žemę. Atsakovas nesilaikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 12.1 punkte nustatyto reikalavimo, nes sprendimus priėmė pagal vieno iš bendraturčių pateiktą prašymą, nors žinojo, jog kitas bendraturtis taip pat pretenduoja pirkti valstybinę žemę; teismo vertinimu, tai reiškė, kad atsakovas apskritai neišsiaiškino, ar bendraturčiai siekė susitarti dėl perkamų žemės sklypo dalių, taigi susitarimui neskyrė prioritetinės reikšmės. Nors trečiasis asmuo 2009 m. gruodžio 22 d. raštu nutraukė susitarimą ir laikė jį negaliojančiu, tačiau, remdamasis rašytiniais įrodymais, taip pat liudytojų R. Č., N. G. parodymais apie nusistovėjusią žemėnaudą namų valdos sklype, tačiau teismas, remdamasis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punkto 1 dalies nuostata, jog kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys, padarė išvadą, kad tai reiškia, jog dėl bendraturčiui tenkančios namų valdos sklypo dalies dydžio negali būti sprendžiama vien tik pagal jam priklausančią namo dalį bendrojoje nuosavybėje.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal trečiojo asmens apeliacinį skundą, 2011 m. vasario 15 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą. Kolegija, vadovaudamasi Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punktu ir atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovas gali pretenduoti įsigyti jo turimą 1/4 dalį bendrojoje nuosavybėje atitinkantį valstybinės žemės sklypą, t. y. 193 kv. m, pažymėjo teismų praktikos nuostatas dėl bendraturčių anksčiau sudarytų ir įgyvendintų susitarimų dėl naudojimosi namų valdos sklypu tvarkos reikšmės, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio; bendraturtis įgyja teisę pirkti namų valdos poreikiams naudojamą sklypą; tokiu atveju valstybinės žemės naudojimo santykiai teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka keičiasi į namų valdos bendraturčių žemės nuosavybės santykius ir tai yra esminis žemės santykių pokytis; teismų praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad dėl bendraturčių susitarimų reikšmės ir galimybių į jas atsižvelgti sprendžiama konkrečios bylos aplinkybių kontekste, be to, atsižvelgiant į priežastis, dėl kurių reikia nustatyti naudojamų žemės sklypų dalis. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad šiuo atveju bendraturčiai neturi įstatymo nustatyta tvarka patvirtinto rašytinio susitarimo dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos, nes, kaip pagrįstai nurodė trečiasis asmuo apeliaciniame skunde, netinkamos formos ir neįregistruotas, t. y. neišviešintas, 2009 m. lapkričio 18 d. sandoris nesukuria teisinių padarinių. Vis dėlto kolegija, pažymėjusi šio susitarimo įrodomąją reikšmę apie nusistovėjusią naudojimosi žemės sklypu tvarką ir tai, jog ieškovas teisę į namų valdos sklypo dalį grindė būtent šia aplinkybe, o trečiasis asmuo iš esmės patvirtino tokią tvarką buvus, padarė išvadą, kad, nustatant bendraturčio dalį namų valdos žemės sklype vien pagal bendraturčiams tenkančias Nekilnojamojo turto registre įregistruotas gyvenamojo namo dalis bendrojoje nuosavybėje, būtų pažeidžiami teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių principai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorius Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimą ir nutartį, priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.

1. Dėl ginčo teisiniams santykiams taikytino įstatymo lydimojo teisės akto. Apeliacinės instancijos teismas taikė netinkamos redakcijos įstatymo lydimojo teisės akto (Vyriausybės nutarimo) nuostatas ir išvadas grindė jų kontekste, be to, atsižvelgė į nebeaktualius šių normų išaiškinimus, todėl byloje kilusiam ginčui išnagrinėti be pagrindo suteikė reikšmę bendraturčių 2009 m. lapkričio 18 d. sudarytam susitarimui. Ginčijami apskrities viršininko 2009 m. spalio ir lapkričio mėn. įsakymai priimti, galiojant Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) pakeitimo“ redakcijai (įsigaliojo 2004 m. lapkričio 18 d., Žin., 2004, Nr. 167-6128), todėl pagal įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisykles turėjo būti taikoma šio nutarimo 2 punkto nuostata, kad parduodamų ar išsinuomojamų valstybinės žemės sklypų dydžiai nustatomi pagal gyvenamojo namo, kito statinio ar įrenginio bendraturčių susitarimus dėl perkamų ar išsinuomojamų valstybinės žemės sklypo dalių, jeigu šie susitarimai kartu su prašymais parduoti ar išnuomoti naudojamą kitos paskirties valstybinės žemės sklypą buvo pateikti iki šio nutarimo įsigaliojimo. Iki tol galiojo Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) Tvarkos 8 punkto redakcija, kurioje buvo nustatyta, kad kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito pastato, įrenginio arba kito statinio perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo bendraturčių susitarimu; jiems nesusitarus, perkamo žemės sklypo dalis nustatoma apskrities viršininko sprendimu, priimtu atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato, įrenginio arba kito statinio dalį. Taigi, pasikeitus teisiniam reglamentavimui, bendraturčių susitarimai dėl perkamų valstybinės žemės sklypo dalių nebesudaromi.

2. Dėl apeliacinės instancijos teismo kompetencijos ribų viršijimo. Panaikinęs byloje ginčijamus administracinius aktus ir nustatęs bendraturčiams naudojamo ir parduodamo valstybinės žemės sklypo dalis, teismas viršijo kompetencijos ribas. Kadangi valstybinės žemės pardavimo procedūra yra griežtai reglamentuota, tai būtent apskrities viršininkui priskirta funkcija priimti sprendimą dėl žemės pardavimo, taip užtikrinti sandorio teisėtumą. Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1442 patvirtintų Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7 punkte įtvirtinta imperatyvioji norma, kad kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma apskrities viršininko sprendimu.

3. Dėl perkamos žemės dalių dydžio nustatymo. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis vien tik teisingumo, protingumo, sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių principais, neturėjo pagrindo nepaisyti Nekilnojamojo turto registro duomenų apie jame įregistruotas bendraturčių gyvenamojo namo dalis bendrojoje nuosavybėje ir dėl bendraturčiams parduodamos valstybinės žemės dalių spręsti pagal faktinę žemėnaudą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis, Žin., 1996, Nr. 100-2261, su vėlesniais pakeitimais). Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija) patvirtintose Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse nustatyta, kad perkama valstybinės žemės dalis nustatoma, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys (7 punktas). Toks šio punkto normos turinys atitinka CK ir teismų praktikos nuostatas, kad bendraturčių dalys bendrojoje žemės sklypo nuosavybėje nustatomos proporcingai jų turimai gyvenamojo namo ar kito pastato daliai, o bendraturčių nuosavybės teise turimi gyvenamojo namo ir kito pastato priklausiniai į šią dalį neįskaičiuojami (CK 4.19 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje G. L. T. v. A. V. ir kt., bylos Nr. 3K-3-552/2006, 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. V. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-76/2006). Apeliacinės instancijos teismas pažeidė imperatyviuosius teisės aktų reikalavimus ir neatsižvelgė į teismų praktikos šiuo klausimu nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje I. Š. ir kt. M. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2010, 2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje G. L. T. v. L. P., bylos Nr. 3K-3-286/20080).

Trečiasis asmuo G. G. pareiškimu prisideda prie kasacinio skundo.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti, teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Ieškovas nelaiko, kad bylą nagrinėję teismai taikė negaliojančią įstatymo lydimojo teisės akto normą; Tvarkos 7 punkto nuostata, kad kiekvieno gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys, nereiškia, kad perkamos žemės dalys nustatomos pagal proporcingumo valdomai gyvenamojo namo daliai principą; apskrities viršininkas būtent taip nepagrįstai sprendė. Kasatorius neįvykdė Tvarkos 12.1 punkte nustatytų reikalavimų, nes įsakymus priėmė, gavęs tik vieno iš bendraturčių prašymą; dėl to kasatorius neišsiaiškino dėl teisiškai reikšmingos, šiuo atveju prioritetinės, aplinkybės apie tai, ar bendraturčiai nėra sutarę dėl perkamų žemės sklypo dalių. Kita vertus, įstatymo lydimajame teisės akte įgyvendinamos įstatymo nuostatos, todėl, aiškinant akto normų prasmę, negalima sukurti ar pakeisti naujų normų, kurios pakeistų bendrosios nuosavybės teisės sampratą (CK 4.72 straipsnis). Bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios nuosavybės teise (CK 4.72 straipsnio 1 dalis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika, kad egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualaus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas, ir daiktas, kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, lemia disponavimo bendrąja daline nuosavybės teise ypatumus. Esant bendrosios dalinės nuosavybės teisei, į vieną objektą yra nukreiptos ne vieno, bet kelių savininkų subjektinės teisės. Santykiuose su trečiaisiais asmenimis bendraturčiai veikia kaip vienas savininkas. Bendraturčių tarpusavio santykiuose jų teisės ir pareigos apibrėžtos įstatymo ar (ir) bendraturčių susitarimo. Taigi sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio, turi būti įvertinti anksčiau sudaryti ir įgyvendinti bendraturčių susitarimai dėl naudojimosi namų valdos sklypu tvarkos. Kartu turi būti atsižvelgiama tai, kad valstybinės žemės naudojimo santykiai teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka keičiasi į namų valdos bendraturčių žemės nuosavybės santykius, ir tai yra esminis žemės santykių pokytis. Vertinant anksčiau sudarytus bendraturčių susitarimus, turi būti laikomasi teisėtų lūkesčių apsaugos principo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl perkamo valstybinės žemės sklypo dalių nustatymo

Apskrities viršininkas, priimdamas sprendimus, turi vadovautis galiojančiais įstatymais, nepažeisti juose nustatytų reikalavimų. Teismas panaikina skundžiamą administracinį aktą, jeigu jis neatitinka įstatymų reikalavimų ar įstatymo lydimųjų teisės aktų.

Pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį ne žemės ūkio paskirčiai valstybinė žemė miestuose ir kaimuose parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ (2002 m. spalio 15 d. nutarimo Nr. 1628 redakcija) buvo nustatyta, kad nutarimu patvirtinta Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarka taikoma, perduodant nuosavybėn neatlygintinai naudojamus privačių namų valdų žemės sklypus pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą. Tvarkos 8 punkto 2 dalyje buvo nustatyta, kad kiekvieno bendraturčio namų valdos ar prie kito pastato perkamo žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma remiantis rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato bendraturčių susitarimu; nesusitarus, parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių dydis nustatomas apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato dalį. Taigi įstatymo lydimajame teisės akte – Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarime Nr. 260 – buvo įtvirtinti du galimi parduodamų bendrosios dalinės nuosavybės teise žemės sklypo dalių nustatymo būdai: remiantis rašytiniu bendraturčių susitarimu arba apskrities viršininko sprendimu, priimtu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito pastato, įrenginio arba kito statinio dalį, tuo atveju, jeigu bendraturčiai nesusitaria.

Kasacinio teismo praktikoje, reikšmingoje dėl joje išdėstytų teisės normų, sprendžiant dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio, bendraturčių susitarimams buvo skiriama reikšmė dėl to, kad namų valdos sklypų naudotojų teisė pirkti žemės sklypą kildinama iš sklypo naudojimo namų valdos poreikiams, be to, atsižvelgiant į tai, jog, valstybei parduodant namų valdos žemės sklypus, iš esmės keičiasi žemės santykiai, t. y. valstybinės žemės naudojimo santykiai keičiami į namų valdos bendraturčių žemės nuosavybės santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje J. B. Ž. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-43; 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje A. K. v. V. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-76/2006; 2006 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje V. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-86; 2006 m. spalio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L. T. v. A. V., L. P., bylos Nr. 3K-3-552/2006; 2007 m. balandžio mėn. 3 d. nutartis civilinėje byloje J. Ž. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-119/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje R. Z. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-224/2008; 2009 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje R. Z. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-59/2009; kt.).

Kasatoriui teigiant, kad šioje byloje Kauno apskrities viršininko 2009 m. spalio 20 d. ir patikslintas 2009 m. lapkričio 4 d. įsakymai, kuriais nustatytos išperkamos valstybinės žemės dalys bendraturčiams, priimtas, galiojant Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) pakeitimo“ redakcijai (įsigaliojo 2004 m. lapkričio 18 d., Žin., 2004, Nr. 167-6128), teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo nutarimu buvo pakeista naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos, inter alia nenumatant galimybės klausimus dėl bendrosios dalinės nuosavybės dalyviams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio spręsti rašytiniu gyvenamojo namo ar kito pastato, įrenginio arba kito statinio bendraturčių susitarimu. Tiek pagal pirmiau nurodytą, tiek pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą, nustatytą Vyriausybės 2011 m. balandžio 27 d. nutarime Nr. 494, dėl bendraturčiams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio sprendžia tik viešojo administravimo subjektas (apskrities viršininkas, dabar – savivaldybė, VĮ Valstybės turto fondas, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, priklausomai nuo žemės teisinio statuso), t. y. kiekvieno gyvenamojo namo ar kitos paskirties statinio ar įrenginio, įregistruoto Nekilnojamojo turto registre atskiru objektu (pagrindiniu daiktu), bendraturčio perkama žemės sklypo dalis bendrojoje nuosavybėje nustatoma apskrities viršininko sprendimu, atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys (Tvarkos 7 punkto 2 dalis).

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, remdamiesi byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad bendraturčiams tenkanti gyvenamojo namo dalis bendrojoje nuosavybėje nėra pakankamas pagrindas, sprendžiant dėl šiuo klausimu priimto viešojo administravimo subjekto sprendimo teisėtumo; teismų vertinimu, sprendimas turi atitikti CK įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, taip pat teisėtų lūkesčių principus. Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad teismų argumentai paneigiami.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismai, spręsdami, ar apskrities viršininko sprendimas dėl žemės sklypo dalių namų valdoje nustatymo tinkamai taikė Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos ir įstatymų nuostatas, turi patikrinti, ar administraciniu aktu paskirta naudotis žemės sklypo dalis atitiko individualaus namo savininkų nuosavybės dalis. Kasaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad pagal įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisykles dėl byloje ginčijamų administracinių aktų teisėtumo turėjo būti sprendžiama, atsižvelgiant į tai, jog teisiniame reguliavime neliko bendraturčių susitarimo kaip jiems tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio nustatymo būdo. Vadinasi, bylą nagrinėję teismai dėl priimtų administracinių aktų teisėtumo turėjo spręsti, vadovaudamiesi įstatymo ir įstatymo lydimųjų teisės aktų nustatytais kriterijais. Pirmiau išdėstyto nutarimo nuostatose paminėtas aiškus sprendimo priėmimo kriterijus – individualaus namo savininkams tenkanti namo nuosavybės dalis. Tai yra bendroji taisyklė, kuri paprastai taikoma, jeigu nėra kitų aplinkybių. Pažymėtina, kad namų valdos žemės sklypo dalių perskirstymo priežastys gali būti su sklypų naudotojais susiję juridiniai faktai ar jų sudaryti sandoriai – namo dalies padidinimas statybos būdu, sutartys, susitarimai ir kt.

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas tikrina apskųstus sprendimus ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių, jeigu nebuvo padaryta įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimų (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju vertintina aplinkybė, ar nepasikeitė bendraturčių gyvenamojo namo dalys bendrojoje nuosavybėje, ieškovui nurodžius, jog jis įrengė gyvenamojo namo pastogę, atliko patalpų kadastrinius matavimus ir dėl patalpų įteisinimo siekia išspręsti su G. G. teismo tvarka. Nustačius, kad dalys bendrojoje nuosavybėje pasikeitimo, ši aplinkybė gali turėti įtakos naudojimosi žemės sklypu proporcijų pasikeitimui. Byloje to nepadarius, skundžiami teismų sprendimai dėl nurodytų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ (2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1442 redakcija) nuostatas, nenustatė visų reikšmingų šių teisės aktų taikymui aplinkybių.

Dėl asmenų procesinės padėties

Pareiškus reikalavimą dėl apskrities viršininko administracinio akto, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintą Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką nustatomas bendraturčiams parduodamo žemės sklypo dalių dydis, panaikinimo ar pripažinimo negaliojančiu dėl jo nepagrįstumo, ginčo išsprendimas iš esmės reikštų teismo sprendimu nustatyti parduodamų dalių dydį. Tokiame ieškinyje kaip reikalavimo faktinis pagrindas nurodomos aplinkybės, kurios patvirtina viršininko administracijos sprendimo nepagrįstumą, ir konkretūs duomenys apie parduodamo žemės sklypo dalių dydį bendraturčiams. Materialinis teisinis reikalavimas formuluojamas kaip prašymas pakeisti viršininko administracijos sprendimą dėl išperkamo sklypo dalių dydžio nustatymo ir nustatyti dalinės nuosavybės teise perkamo žemės sklypo dalių dydį. Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi išdėstyti administracinio akto nepagrįstumo motyvus ir nurodyti kiekvienam namo dalies savininkui nustatytą žemės sklypo dalies dydį (CPK 270 straipsnio 4 dalies 1 punktas). Jeigu ieškinys visiškai ar iš dalies patenkinamas, tai sprendimo rezoliucinėje dalyje reikia išdėstyti, kad administracinis aktas pakeičiamas ir nurodyti bendrosios dalinės nuosavybės teise parduodamų žemės sklypo dalių dydžius (CPK 270 straipsnio 5 dalies 1 punktas). To nepadarius, ginčas neišsprendžiamas iš esmės, o toks teismo sprendimas neatitinka CPK 2, 270 straipsnių reikalavimų.

Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2011 m. spalio 26 d. nutartyje konstatavo, kad ši byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui; specialioji teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad nepriklausomai nuo to, ar dėl bendraturčiams tenkančių namų valdos sklypo dalių dydžio išsprendžiama jų susitarimu, ar dėl to sprendžia viešojo administravimo subjektas, vyraujantis šiuo atveju išlieka civilinis teisinis santykis; viešojo administravimo subjektas, kurio priimtas aktas skundžiamas, veikia kaip valstybės (civilinių santykių) dalyvės įgaliotas atstovas, kuriam teisės aktų nustatyta pareiga parengti žemės nuomos ar pirkimo–pardavimo sandorį; teismas, nagrinėdamas ginčą, turi atsižvelgti į tam tikras administracines procedūras, tačiau tai nepakeičia civilinės teisinės ginčo prigimties. Taigi ginčas dėl žemės sklypo dydžio iš tikrųjų yra bendraturčių ginčas: kiek kuriam gali būti išnuomota ar parduota valstybinės žemės bendrosios dalinės nuosavybės teise.

Vadinasi, byloje priimtas teismo sprendimas tiesiogiai reguliuoja materialiojo teisinio santykio dalyvių teises ir pareigas, todėl jie turi dalyvauti civilinėje byloje; atsakovu turi būti asmuo, kuriam nukreipti reikalavimai. Jeigu reikalaujama pakeisti apskrities viršininko administracijos įsakymą ir nustatyti asmenų perkamo žemės sklypo dalių dydžius, tai asmuo, kuriam pagal apskrities viršininko administracijos sprendimą nustatytas žemės sklypo dalies dydis keičiamas teismo sprendimu, byloje turi būti atsakovas (CPK 41 straipsnis). Jeigu toks asmuo nenurodytas atsakovu, tai turi būti imtasi priemonių tinkamai procesinei padėčiai nustatyti arba reikalavimai atmetami (CPK 43 straipsnis). Civilinėje ginčo byloje negali būti patenkinti reikalavimai asmeniui, kuris nėra atsakovas.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl nutartyje išdėstytų argumentų skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis ir pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikinti, o byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kiti kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini; bylą nagrinėdamas iš naujo, teismas spręs kasatoriaus keliamus klausimus ir taikys įstatymų ir jų įgyvendinimą nustatančių teisės aktų normas pagal bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes; jeigu bendraturčiui tenkanti gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų, esančių Kaune, (duomenys neskelbtini), dalis bendrojoje nuosavybėje yra pakitusi, tai parduodamos žemės sklypo dalys turi būti nustatomos pagal sprendimo priėmimo metu teisėtai priklausančias namo nuosavybės dalis; dėl to, byloje esant duomenų, kad bendraturčių ginčas dėl jiems tenkančių gyvenamojo namo dalių bendrojoje nuosavybėje išnagrinėtas ir įformintas teismo procesiniu sprendimu, būtina spręsti, ar galima visa apimtimi atsižvelgti į jame nustatytas aplinkybes, nagrinėjant ginčą šioje byloje.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu

Kasacinės instancijos teismas turėjo 56,10 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. pažyma). Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, šioje proceso stadijoje nėra pagrindo priteisti pirmiau nurodytas išlaidas į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl išlaidų priteisimo valstybės naudai turės išspręsti teismas, išnagrinėjęs bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartį ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Gražina Davidonienė

Janina Stripeikienė