Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-546/2011

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-10513-2009-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 40.2; 42.8; 42. 9; 63.1; 114.9.1; 114.9.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (pranešėjas), Janinos Stripeikienės (pirmininkė) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Ž. M. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Ž. M. ieškinį atsakovui R. J., dalyvaujant trečiajam asmeniui K. A., dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Bylos šalių ginčas yra dėl paskolos teisinių santykių tarp jų buvimo (nebuvimo) ir pagal sutartį perduotos sumos priteisimo.

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 10 000 Lt skolos ir atitinkamas palūkanas nuo šios sumos.

Byloje nustatyta, kad ieškovas Ž. M. ir UAB „Ostrio“ 2007 m. gegužės 28 d. sudarė preliminariąją žemės sklypo ir projektuojamo gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Ostrio“ įsipareigojo pastatyti gyvenamąjį namą ir parduoti jį kartu su žemės sklypu ieškovui už 500 340 Lt. Statybos darbams vadovavo atsakovas R. J. Jis 2008 m. liepos 1 d. pasirašė tokio turinio raštelį: „Aš, R. J., gyv. Kaune (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), gaunu iš Ž. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), dešimt tūkstančių (10 000 Lt). Skola bus grąžinta 2008 m. lapkričio 30 d. Už pinigų paskolą garantuoja K. A., asmens kodas (duomenys neskelbtini)“. Ieškovas Ž. M. ir UAB „Ostrio“ 2008 m. lapkričio 26 d. sudarė žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią UAB „Ostrio“ pardavė ieškovui 0,0911 ha žemės sklypą ir 70 proc. baigtumo gyvenamąjį namą už 380 340 Lt. Ieškovas nurodė, kad atsakovas skolos iki sutartyje nurodytos datos – 2008 m. lapkričio 30 d., negrąžino, todėl yra pagrindas ją priteisti. Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, nurodė, kad jį ir ieškovą siejo ne paskolos, o kiti santykiai. Jis vadovavo ieškovo gyvenamojo namo statybai, o iš ieškovo gauta 10 000 Lt suma buvo skirta ir panaudota ieškovo namo stogo darbams užbaigti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčo šalių 2008 m. liepos 18 d. pasirašytas raštelis tuo metu, kai ieškovas ketino pirkti UAB „Ostrio“ statomą gyvenamąjį namą, kurio statybos darbams vadovavo atsakovas, ir statytojui stigo pinigų statybai užbaigti. Teismas nustatė, kad atsakovas neginčija aplinkybės, jog ieškovas perdavė atsakovui 10 000 Lt. Teismas konstatavo, kad raštelyje nenurodyta, jog ši suma atsakovui skolinama; atsakovas niekada nepripažino gavęs raštelyje nurodytą sumą asmeniškai; šalių pozicijos dėl esminės paskolos sutarties sąlygos – pinigų perdavimo paskolos gavėjui fakto – skiriasi. Remdamasis sutarties aiškinimo taisyklėmis ir formuojama teismų praktika, teismas padarė išvadą, kad raštelyje esantis susitarimas neatitinka paskolos sutarties sąlygų, nes jame nenurodyta, jog atsakovas gavo iš ieškovo pinigus kaip paskolą. Teismas savo išvadą grindė taip pat tuo, kad ieškovas ketino pirkti iš UAB „Ostrio“ gyvenamąjį namą, kurio statybos darbams vadovavo atsakovas; kad statytojas neturėjo pinigų užbaigti namo statybą, namo pirkimo–pardavimo kaina sumažinta. Teismas savo išvadą, kad ginčo šalių nesiejo paskolos santykiai, taip pat grindė preliminariąja ir nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartimis, liudytojo A. M. parodymais.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 26 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo motyvais. Atsakovo 2008 m. liepos 18 d. pasirašytame raštelyje nurodyta paskola, jos įvykdymo terminas, tačiau faktiškai juo buvo įformintas pinigų, skirtų gyvenamojo namo statybos darbams vykdyti, perdavimas. Atsakovas, trečiasis asmuo ir liudytojas nurodė, kad jie ir ieškovas buvo susitikę „Akropolyje“, kur, atsižvelgus į namo baigtumą, buvo susitarta dėl galutinės 380 000 Lt kainos, ir, jų teigimu, į šią kainą buvo įskaityta 10 000 Lt ginčo suma. Ieškovas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, kad pokalbis dėl galutinės kainos „Akropolyje“ tikrai buvo, tik teigė, jog jo metu buvo sutarta, kad 10 000 Lt suma neįeina į galutinę darbų kainą, tačiau negalėjo detaliai atskleisti pokalbio turinio, t. y. negalėjo nurodyti, kuris iš pokalbio dalyvių, kokiais konkrečiai žodžiais sutiko, kad ginčo suma neįskaitoma į galutinę kainą. Teisėjų kolegija, remdamasi civiliniame procese taikomu tikimybių pusiausvyros principu, konstatavo, jog labiau tikėtina, kad ginčo suma šalių susitarimu buvo įskaityta į galutinę kainą (380 340 Lt), kaip ieškovo mokestis už statybos rangos darbus (CK 6.681 straipsnio 1 dalis), ir taip pasibaigė 2008 m. liepos 18 d. raštelyje nurodyta atsakovo pareiga grąžinti ginčo sumą ieškovui.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 22 d. sprendimą, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 26 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių pažeidimo. CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutartis turi būti aiškinama sąžiningai. Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Iš 2008 m. liepos 18 d. atsakovo surašyto paskolos raštelio turinio matyti, kad ieškovą ir atsakovą sieja paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 straipsnis), tačiau šiuos teismai nepagrįstai sutapatino su kasatorių ir UAB „Ostrio“ (kuri nedalyvauja šioje byloje) siejančiais statybos rangos teisiniais santykiais (CK 6.681 straipsnis). Teismai, vertindami 2007 m. gegužės 28 d. preliminariąją žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo, 2008 m. lapkričio 26 d. nurodyto nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, 2008 m. liepos 18 d. atsakovo surašytą paskolos raštelį, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles ir priėjo prie neteisingos išvados, kad atsakovo surašytas raštelis nėra skolos dokumentas, patvirtinantis, jog ginčo suma buvo perduota atsakovui kaip paskola.

2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo. Įrodinėjimo dalykas bylose dėl paskolos grąžinimo susideda iš tokių aplinkybių: 1) pinigų arba rūšies požymiais apibūdintų suvartojamų daiktų perdavimo nuosavybėn kitam asmeniui (paskolos gavėjui); 2) paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti paskolos gavėjui tokią pat pinigų sumą arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų; 3) paskolos gavėjo įsipareigojimo mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip; 4) rašytinės paskolos sutarties buvimo, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršija 2000 Lt. CK 6.871 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo surašytas paskolos raštelis arba kitoks dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kad kasatorius paskolino atsakovui 10 000 Lt, įrodo atsakovo surašytas paskolos raštelis, ieškovo sąskaitos išrašas (2008 m. liepos 18 d. ieškovas paėmė iš savo sąskaitos 3000 ir 7000 Lt), be to, atsakovo atsiliepimas į ieškinį, kuriame jis nurodė, kad ieškovas ir jis, atsakovas, sutarė, jog ieškovas paskolins jam 10 000 Lt, taip pat kad jie surašė 2008 m. liepos 189 d. paskolos raštelį bei sutarė, jog pinigus ieškovas pristatys kitą dieną. Tačiau teismo posėdžio metu atsakovas pakeitė savo poziciją ir tvirtino, kad pinigus gavo UAB „Ostrio“ gyvenamajam namui statyti (žemės sklypo ir gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta pardavėjo UAB „Ostrio“ ir pirkėjo Ž. M., t. y. ieškovo). Atsakovas neįrodė, kad negavo 10 000 Lt, taip pat kad sumokėjo 10 000 Lt UAB „Ostrio“ už gyvenamojo namo statybos darbus.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstus teismų sprendimą bei nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:

Bylą nagrinėję teismai išanalizavo visus byloje esančius įrodymus ir, vadovaudamiesi civilinio proceso normų nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, kasacinio teismo suformuota praktika, priėjo prie pagrįstos išvados, kad nėra pagrindo preziumuoti, jog atsakovas gavo iš kasatoriaus ginčo pinigus kaip paskolą. Ieškovas teismo posėdyje neneigė atsakovo paaiškinimų ir pripažino, kad juos siejo statybos rangos teisiniai santykiai – atsakovas vadovavo atliekant ieškovo gyvenamojo namo statybos darbus. Ginčo pinigai buvo panaudoti šiam namui statyti. Atsakovo gauta iš ieškovo suma buvo sumažinta galutinė namo pardavimo kaina, taigi jis atgavo ginčo pinigus, nusipirkdamas namą už mažesnę, negu buvo nustatyta preliminariojoje sutartyje, kainą. Nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esančios sutartys, trečiojo asmens K. A. paaiškinimai, liudytojo A. M. parodymai. Nustatę tokias aplinkybes, teismai priėjo prie pagrįstos ir teisingos išvados, kad ginčo suma (10 000 Lt) šalių susitarimu buvo įskaityta į galutinę kainą, kaip kasatoriaus mokestis už statybos rangos darbus, ir taip pasibaigė 2008 m. liepos 18 d. raštelyje nurodyta atsakovo pareiga grąžinti šią sumą kasatoriui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasatorius remiasi rašytine forma sudaryta sutartimi. Teismai ją laikė rašteliu. Kasacinis teismas, plačiau nepateikdamas motyvų, konstatuoja, kad pagal turinį yra paprasta rašytine forma sudaryta sutartis, ir toliau tekste remsis šia sąvoka.

Atsakovas teigia, kad pinigai pagal sutartį buvo gauti ne kaip paskola, o kasatoriaus namo statybos tęsimui ir šia suma buvo sumažinta kasatoriui parduodamo nebaigto statyti namo kaina. Taigi kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas šioje byloje yra kasaciniame skunde keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties aiškinimą, vykdymą, prievolės pasibaigimą esant novacijai bei proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimo ir įrodymų naštos paskirstymo taisykles, aiškinimas ir taikymas.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių

Byloje nustatyta, kad pagal rašytinę sutartį kasatorius atsakovui perdavė pinigus. Pinigų gavimo fakto atsakovas neneigia, tačiau jis teigia, kad juos gavo rangos sutarties vykdymui užtikrinti – faktiškai pagal kitos rūšies sutartį. Taigi šiuo atveju kyla šalių sudarytos sutarties turinio aiškinimo problema, nes nuo jo priklauso, ar būtent atsakovas privalo grąžinti iš ieškovo gautus pinigus.

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja, tačiau, atsižvelgdamas į kasacinio skundo argumentus, patikrina, kaip žemesnės instancijos teismas laikėsi sutarčių aiškinimo taisyklių.

Sutarčių aiškinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Aiškinant šiame straipsnyje išdėstytą reglamentavimą, kasacinis teismas ne kartą konstatavo, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis byloje UAB,,Auksinis varnas” v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB “Libra Vitalis” v. UAB “Homo Faber”, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; kt.). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-151/2010; kt.). Aiškinant sutarties, iš kurios vykdymo byloje kyla ginčas, turinį ir prasmę, yra svarbu nustatyti tas aplinkybes, kurios atskleistų faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant ir ją vykdant.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010, remdamasi teismų formuojama praktika, pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „ Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010), konstatavo, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė išvadą, kad šalių pasirašytas raštelis nėra paskolos sutartis. Ar ši išvada yra pagrįsta, kasacinis teismas visų pirma aiškins įrodinėjimą ir įrodymų naštos paskirstymą reglamentuojančias civilinio proceso normas ir jų taikymą.

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų naštos paskirstymą reglamentuojančių civilinio proceso normų taikymo

CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 177 straipsnyje (2002 m. vasario 28 d. įstatymu Nr. IX-743 patvirtinta redakcija, galiojusi iki 2011 m. spalio 1 d. (pirmosios ir apeliacinės instancijos procesinių veiksmų atlikimo metu) nustatytos įrodinėjimo priemonės, kuriomis remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

2008 m. liepos 18 d. šalių sudarytoje sutartyje nurodyta, kad atsakovas iš kasatoriaus gavo pinigus. Toliau sutarties tekste nurodoma, kad „skola bus grąžinta“ ir už „paskolą garantuoja Kęstutis Apanavičius“. Taigi, remiantis šiomis sutarties sąvokomis ir tuo, kad pinigai pagal ją buvo gauti, galima daryti išvadą, jog šalis sieja paskolos santykiai (CK 6.870 straipsnis). Minėta, kad teismai padarė išvadą, jog tarp šalių paskolos santykių nėra, ir ją pagrindė ne žodiniu sutarties teksto aiškinimu, bet kitomis bylos aplinkybėmis. Tačiau teismai, remdamiesi jų nurodytomis aplinkybėmis, neįvertino ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai.

2007 m. gegužės 28 d. preliminariąją žemės sklypo ir projektuojamo gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį sudarė kasatorius ir UAB „Ostrio“. Pagal šią sutartį užsakovas buvo UAB „Ostrio“, o rangovas – UAB „Vyvasta“ (b. l. 48). 2008 m. lapkričio 26 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį sudarė kasatorius ir UAB „Ostrio“. Taigi pagal šias sutartis kasatoriaus ir atsakovo nesiejo nei rangos, nei nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo santykiai. Iš šių aplinkybių darytina išvada, kad nekilnojamojo turto pardavimo kainą atitinkama 10 000 Lt suma sumažinti teisę turėjo ne atsakovas, bet UAB „Ostrio“. Tačiau 2008 m. lapkričio 26 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje tokios nuorodos nėra, o 2008 m. liepos 18 d. šalių sudarytoje sutartyje nurodyta, kad pinigus gauna atsakovas. Jis teigia, kad gautus pinigus panaudojo pirkdamas statybines medžiagas Parengiamajame teismo posėdyje atsakovas paaiškino (b. l. 58), kad ieškovui pinigus būtų gražinęs, gavęs juos iš UAB „Ostrio“. Taigi, esant tokioms bylos aplinkybėms, teismams turėjo kilti abejonių, ar atsakovas turėjo teisę spręsti klausimus, susijusius su nekilnojamojo turto kainos sumažinimu, parduodant jį kasatoriui. Teismai šių aplinkybių nevertino, nors jie turi reikšmės vertinant 2008 m. liepos 18 d. atsakovo surašytoje sutartyje nustatytas šalių teises ir pareigas – pinigai buvo perduoti atsakovui, kuris ir turi pareigą juos grąžinti.

Byloje nustatyta, kad atsakovas negrąžino pinigų kasatoriui. Kasatorius neigia atsakovo argumentus, kad parduodamo turto kaina buvo sumažinta 10 000 Lt suma, kurią šis gavo iš kasatoriaus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje bylos P. S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. U. v. Daugiabučių namų savininkų bendrija Nr. 939,,Pašilaičiai“, bylos Nr. 3K-3-398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. P. N., Radviliškio rajono notarų biuro notarė D. V., Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-440/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB,,GeoTec-Baltija“, bylos Nr. 3K-3-20/2009). Taigi pagal įstatymą ir formuojamą teismų praktiką atsakovui tenka pareiga įrodyti savo atsikirtimų pagrįstumą, t. y. aplinkybę, kad pinigai kasatoriui buvo gauti ne kaip paskola ir grąžinti kitokiu būdu – sumažinant kasatoriui parduodamo turto kainą.

Byloje yra atsakovo atsiliepimas į pareikštą ieškinį (b. l. 19). Jame atsakovas neigia pinigų gavimą. Vėliau atsakovas pripažino gavęs pinigus, tačiau ne pagal paskolos sutartį. Pinigų gavimo faktą teismai konstatavo. Taigi atsakovo paaiškinimuose yra prieštaravimų, tačiau teismai šių prieštaravimų neaiškino ir nevertino, nors jų buvimas kartu su kitais įrodymais gali turėti reikšmės bylai, vertinant šalių sudarytą sutartį.

CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad paprasta rašytine forma turi būti sudaromi fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu, o paskolos sutarties atveju – dviejų tūkstančių litų (CK 6.871 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje yra reikšminga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika dėl sandorio įvykdymo tuo atveju, kai šalys nesilaiko rašytinės sandorio formos reikalavimų, nustatytų įstatyme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija išaiškino, kad sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui. Paskolos sutarties atveju yra svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. (dabartinė pavardė – P.) v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009). Taigi ir pagal įstatyme (CK 1.73 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.65 straipsnis) nustatytą reglamentavimą, ir formuojamą teismų praktiką atsakovui tenka rizika įrodyti sandorio įvykdymą. Kasatorius neigia jo įvykdymą, tačiau teismai nenurodė, kokiais leistinais įrodymais atsakovas patvirtino savo atsikirtimus, kad šalių sudarytoje sutartyje nurodyta 10 000 Lt suma buvo sumažinta kasatoriui parduodamo turto kaina.

CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Ginčijant paskolos sutartį įstatymo leidžiama netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais ir tais atvejais, kai sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių (CK 6.875 straipsnio 2 dalis).

Nurodytų teisės normų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad CK 1.93 straipsnio 6 dalies ir 6.875 straipsnio 2 dalies normos suteikia bylą nagrinėjančiam teismui diskreciją leisti ar neleisti privalomosios rašytinės sandorio formos nesilaikiusioms ginčo šalims remtis liudytojų parodymais, tačiau jos negali būti aiškinamos kaip suteikiančios teismui absoliučią sprendimo laisvę. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė rašytinės formos dokumento, kuris patvirtintų paskolos sutarties įvykdymą, todėl teismai turėjo motyvuotai išspręsti įrodymų leistinumo klausimą, t. y. nustatyti, ar yra įstatymo pripažinti pagrindai leisti atsakovui remtis liudytojų parodymais. Teismai rėmėsi liudytojų parodymais, tačiau tinkamai nemotyvavo, kodėl taiko aptartą įrodymų leistinumo išimtį.

Teismai rėmėsi kasatoriui parduoto namo kainos sumažinimo faktu. Toks faktas konstatuotas, nes preliminariojoje žemės sklypo ir projektuojamo gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartyje buvo sutarta abiejų objektų bendra kaina 500 340 Lt, o parduota už 380 340 Lt. Tačiau kainos sumažinimas savaime neįrodo, kad pagal sutartį atsakovo gautų pinigų suma buvo sumažinta namo kaina, nes pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad parduodamas namas yra nebaigtas statyti. Minėta, kad pinigų įskaitymas turi būti įrodytas leistinais įrodymais, juolab kad turto pardavėjas buvo ne atsakovas, bet UAB „Ostrio“.

Darydamas išvadą, kad šalių sutartis nėra paskolos sutartis, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi „civiliniame procese taikomu tikimybių pusiausvyros principu“. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Taigi pagal šią įstatymo normą įrodinėjimo tikslas yra ne tam tikrų aplinkybių tikėtinas buvimas ar nebuvimas, bet teismo ištirtų įrodymų vertinimo suformuotas teismo įsitikinimas. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Europa Group“ v. UAB,,Kleta“, bylos Nr. 3K-3-265/2011; 2011 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Gembės statyba“ v. UAB „Filipopolis“, L. Ž., V. Ž., bylos Nr. 3K-3-423/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Rytų skirstomieji tinklai“ (teisių ir pareigų perėmėjas – AB „LESTO“ v. religinės bendruomenės Meditacijos centras „Ojas“, bylos Nr. 3K-3-415/2011). Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas, remdamasis CPK nesuformuluotu įrodymų vertinimo principu, todėl jo išvados negali būti laikomos pagrįstomis.

Dėl šalių 2008 m. liepos 1 d. sudarytos rašytinės sutarties turinio

Minėta, kad aiškinant sutartis tikrieji šalių ketinimai nustatomi ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu, bet ir kitomis aplinkybėmis. Toks sutarties turinio aiškinimas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje akcentuojamas tuo atveju, kai viena sutarties šalis (skolininkas) neigia gavusi pinigus pagal paskolos sutartį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. (dabartinė pavardė – P.) v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-151/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. (V. U.) v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011; 2011 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. V. G., J. G. (J. G.), bylos Nr. 3K-3-459/2011; kt.).

Šioje byloje pinigų gavimo faktas pripažįstamas, tačiau teigiama, kad jie gauti ne kaip paskola. Pažymėtina, kad išdėstytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sutarčių aiškinimas nepaneigia tekstinio jos turinio aiškinimo. Tai, kad negali būti ignoruojamas žodinis sutarties tekstas ir jos sąlygose vartojamų žodžių ar žodžių junginių bendrinė, visuomenėje nusistovėjusi reikšmė nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. E. S. ūkinė-komercinė zoofirma,,Akvariumas”, bylos Nr. 3K-3-22/2009.

Minėta, kad ieškovas teigia, jog šalys sudarė paskolos sutartį ir šiuo pagrindu grindžia savo reikalavimą. Atsakovo pasirašytoje šalių sudarytoje sutartyje vartojamos sąvokos, būdingos paskolos sutarčiai. CK 6.870 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad paskolos gavėjas tampa jam perduotų daiktų (pinigų) savininku. Nuo daiktų perdavimo momento paskolos gavėjui tenka daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugedimo rizika. Taigi pagal šią įstatymo normą atsakovas, pagal sutartį gavęs pinigus, tapo jų savininku (CK 4.47 straipsnio 1 punktas). Nuo jų gavimo momento atsakovas, kaip teisėtai įgijęs nuosavybės teises į pinigus, turėjo teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Atsakovas teigia, kad šiuos gautus pinigus jis panaudojo ieškovo namo statybai užbaigti ir šia suma buvo sumažinta ieškovui parduodamo namo kaina. Taigi toks atsakovo aiškinimas galėtų būti traktuojamas kaip įvykdymo būdo pakeitimas.

Pagal bendruosius tinkamo prievolių vykdymo principus skolininkas gali įvykdyti prievolę kitu, negu aptartas pradinėje sutartyje, būdu tik tuo atveju, jeigu tokį įvykdymą priima kreditorius (CK 6.39 straipsnis). Prievolės dalyko ar įvykdymo būdo pakeitimas yra novacija (CK 6.141 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatymą novacija nepreziumuojama, todėl turi būti aiškiai ir neabejotinai pareikšta (CK 6.141 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad novaciją galima konstatuoti tik esant įrodymų, jog prievolės šalys aiškiai ir neabejotinai išreiškė savo valią pakeisti vieną prievolę kita. Esant ginčui dėl įvykusios novacijos, šalis, kuri remiasi novacija, turi įrodyti, jog novacija įvyko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Libra Vitalis“ su UAB „Homo Fabu“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“, Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-7-378/2005; 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. Ž. v. V. A., bylos Nr. 3K-3-279/2007; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; kt.). Taigi, net esant novacijai, jeigu būtų nustatyta, kad šalių sudarytos sutarties įvykdymo būdas buvo pakeistas, tai nepaneigia atsakovo pareigos įrodyti, kad sumažinant namo pirkimo–pardavimo kainą buvo grąžinta atsakovo gauta paskola. Pirmosios instancijos teismas remiasi liudytojo parodymais, o apeliacinės instancijos teismas dar ir atsakovo bei trečiojo asmens paaiškinimais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas apie sumos įskaitymą į kasatoriui parduodamą nekilnojamąjį turtą remiasi tuo, kad kasatorius negalėjo nurodyti, kuris iš pokalbio dalyvių, kokiais konkrečiai žodžiais sutiko, kad ginčo suma neįskaitoma į galutinę kainą. Taigi teismai, vertindami šiuos įrodymus, neteisingai taikė CPK 178 straipsnio normą, todėl jų išvados neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų.

Kita vertus, atsakovas neteigia, kad šalių 2008 m. liepos 1 d. sudaryta sutartis yra niekinė ir negalioja. Ieškovo reikalavimo esmė – gauti pinigus, kuriuos jis atsakovui perdavė pagal sutartį. Sutarties laisvės principas, kaip vienas iš civilinių santykių reglamentavimo principų (CK 1.2 straipsnis), leidžia civilinių teisinių santykių dalyviams laisvai spręsti, ar sudaryti sutartį, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti sutartis, kurių CK tiesiogiai nenumatyta, jeigu tai neprieštarauja įstatymui (CK 6.156 straipsnis). Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Taigi teisėtai sudaryta sutartis tampa teisiškai įpareigojančiu aktu, nustatančiu šalių teises ir pareigas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „ŽVC“ v. AB „Pineka“,UAB „Fima“, bylos Nr. 3K-7-262/2010, konstatavo, kad teismas, spręsdamas sutartinių ginčų klausimus, nuo sutarties sąlygų turinio gali (ir privalo) nukrypti ir vadovautis teisės normomis tik tada, kai šalių sutartis prieštarauja bendriesiems teisės principams (CK 1.5 straipsnis), viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis) ar imperatyviosioms įstatymo nuostatoms (CK 6.157 straipsnis). Remdamasi šia nutartimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Ž. B. v. UAB „JG Property developments“, bylos Nr. 3K-3-137/2011, taip pat konstatavo, kad esant šalių sutartiniams santykiams turi būti taikoma šalių sutartis, kiek ji neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms, o jeigu šalys konkrečiu klausimu nesudarė susitarimo, taikomos įstatymo nuostatos. Taigi remiantis sutarčių sudarymą ir jos galią nustatančiomis įstatymų normomis ir formuojama teismų praktika, aiškinant šalių sudarytos sutarties turinį, esminę reikšmę turi teisingas sutarties turinio pagrindu atsiradusių šalių teisių ir pareigų nustatymas, jų įgyvendinimas ir atitinkamų sutarties šalies pažeistų teisių teisminis gynimas. Priimtais sprendimais teismai neišsprendė šalių ginčo, kilusio iš jų sudarytos sutarties, nes pagal teismų sprendimus ieškovui išlieka teisė reikšti ieškinį kitu pagrindu, siekiant atgauti atsakovui perduotus pinigus, nors reikalavimas juos priteisti buvo pareikštas. Taip teismai nukrypo nuo sutartyje nustatytos vienos šalies teisės gauti pinigus, o kitos šalies pareigos juos grąžinti, todėl jų priimti sprendimai negali būti laikomi teisėtais.

CPK 360 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikina ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nurodyti šio Kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Byla gali būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui taip pat nustačius esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme. Šių pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimo pagrindų kasatorius nenurodo ir kasacinis teismas jų nenustatė. Perduoti nagrinėti klausimą iš naujo, t. y. pavesti pirmosios instancijos teismui pakartotinai nustatinėti faktines aplinkybes, galima tik tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas negali pagal byloje esančius įrodymus nustatyti faktinių aplinkybių. Paprastai apeliacinės instancijos teismui kliūtis nustatyti faktines aplinkybes būna visiškai naujų bylos aspektų tyrinėjimas, kuris būtinas byloje tinkamai taikant teisės normas, teismo jau tirtų aplinkybių neišsamus ištyrimas, dėl ko reikia surinkti didelės apimties naujus įrodymus, taip pat kitais išimtiniais atvejais.

Šios bylos esmę pirmosios instancijos teismas atskleidė, nes yra aišku, kad ieškovas nori atgauti pinigus, kuriuos atsakovas gavo pagal sutartį. Tai, kad neišaiškintos kai kurios bylos aplinkybės ir netinkamai taikytos įrodinėjimą ir įrodymų naštos paskirstymą reglamentuojančios civilinio proceso normos, nėra pagrindas perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nutartyje nurodyti bylos nagrinėjimo trūkumai gali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į CPK 7 straipsnyje nustatytus koncentracijos ir ekonomiškumo principus bei kitas CPK normas (pvz., CPK 302, 314 straipsniai), nustatančias apeliacinės instancijos teismo kompetenciją, yra pagrindas daryti išvadą, kad bylą galima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme

Kasacinis teismas turėjo 35,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2011 m. gruodžio 21 d. pažyma. Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti valstybės naudai šioje proceso stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl jų priteisimo turės pasisakyti apeliacinės instancijos teismas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Kauno apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Janina Stripeikienė

Pranas Žeimys