Dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu

Civilinė byla Nr. 3K-3-561/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

21.4.1.4; 42.8; 114.4; 114.11

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (pranešėjas), Janinos Stripeikienės (pirmininkė) ir Prano Žeimio,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. D. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo K. D. ieškinį atsakovams A. B., A. B., uždarajai akcinei bendrovei „Žilta“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, akcinei bendrovei Šiaulių bankui dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu; tretieji asmenys: uždaroji akcinė bendrovė „Runikos“ investicijų centras, Vilniaus miesto 1-ojo notarų biuro notarė V. S.-M., Panevėžio miesto 5-ojo notarų biuro notarė V. J., Tauragės rajono 1–ojo notarų biuro notarė A. B., Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamas ginčas dėl pastatų perleidimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu ir tokio sandorio teisinių padarinių.

Ieškovas prašė teismą:

1) pripažinti apsimestine 2003 m. gegužės 15 d. pastatų (dviejų sandėlių) Vilniuje, Lentvario g. 16, perleidimo sutartį, sudarytą ieškovo ir A. B., pripažįstant šią sutartį įkeitimo sutartimi, kuria užtikrintas 10 000 Lt paskolos grąžinimas;

2) pripažinti negaliojančia 2006 m. liepos 31 d. pastatų (sandėlių) pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą A. B., A. B. ir UAB „Žilta“, bei taikyti restituciją;

3) pripažinti negaliojančiais 2007 m. kovo 30 d. hipotekos lakštus Nr. 3011 ir Nr. 3016, patvirtintus Tauragės rajono 1-ajame notarų biure;

4) pripažinti negaliojančia 2008 m. spalio 27 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. P01/2008/458, sudarytą Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir UAB „Žilta“ dėl 0,1609 ha žemės sklypo Vilniuje, Lentvario g. 16 pirkimo, bei taikyti restituciją.

Ieškovas nurodė, kad 2003 m. vasario 17 d. paskolos sutartimi atsakovas paskolino ieškovui 10 000 Lt, kuriuos šis įsipareigojo grąžinti per trejus metus; 2003 m. gegužės 15 d. sutartimi ieškovas perleido atsakovui jam asmeninės nuosavybės teise priklausančius pastatus–sandėlius Vilniuje, Lentvario g. 16; sutartyje nurodyta, kad turtas, šalių įkainotas 10 000 Lt, perleidžiamas, ieškovui negalint įvykdyti 2003 m. vasario 17 d. paskolos sutarties; 2005 m. vasario 28 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi atsakovas A. B. išnuomojo ginčo sandėlius UAB „Runikos“ investicijų centrui. Tos pačios dienos sutartimi UAB „Runikos“ investicijų centras subnuomos pagrindais išnuomojo nurodytas patalpas UAB „Kaliopė“; ši mokėjo UAB „Runikos“ investicijų centrui patalpų nuomos mokesčius. 2006 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi A. B. ir A. B. pardavė jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančius pastatus – sandėlius atsakovui UAB „Žilta“ už 345 000 Lt. 2007 m. vasario 26 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi Vilniaus apskrities viršininko administracija išnuomojo UAB „Žilta“ 1609 kv. m ploto žemės sklypą Vilniuje, Lentvario g. 16. UAB „Žilta“, užtikrindama 2007 m. kovo 29 d. kreditavimo sutarties įvykdymą, 2007 m. kovo 30 d. hipotekos ir įkeitimo lakštais įkeitė sandėlius bei valstybinės žemės sklypo nuomos teisę Šiaulių bankui. 2008 m. spalio 27 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartimi Vilniaus apskrities viršininko administracija pardavė UAB „Žilta“ 1609 kv. m ploto žemės sklypą už 136 653 Lt.

Ieškovo teigimu, 2003 m. gegužės 15 d. pastatų–sandėlių perleidimo sutartis yra apsimestinė, tikroji šalių valia buvo įkeisti šiuos pastatus paskolos grąžinimui užtikrinti; sutarties apsimestinumą rodo tai, kad reali pastatų vertė buvo 426 240 Lt, o pastatai perleisti už 10 000 Lt, be to, sutartis pasirašyta 2003 m. gegužės 15 d., t. y. praėjus vos trims mėnesiams nuo paskolos sutarties sudarymo; po sutarties sudarymo ieškovas tvarkė ginčo pastatus kaip nuosavus, vykdė ūkinę–komercinę veiklą, o atsakovas realiai nepriėmė šio turto, nepradėjo juo rūpintis kaip savo nuosavybe. Ieškovas taip pat nurodė, kad jį ir atsakovą sieja artima giminystė, todėl jis tikėjo atsakovo sąžiningumu, juo pasitikėjo; po ginčijamos sutarties sudarymo atsakovas paskolino ieškovui dar 48 000 Lt, t. y. savo elgesiu pripažino, kad pastatų perleidimas už 10 000 Lt nebuvo tikroji šalių valia. Ieškovo teigimu, visai 58 000 Lt skolos sumai grąžinti 2005 m. vasario 25 d. buvo sudaryta ginčo pastatų nuomos sutartis su atsakovui priklausančia įmone UAB „Runikos“ investicijų centru; su atsakovu buvo sutarta, kad ieškovas, mokėdamas tariamą nuomos mokestį už faktiškai jam priklausantį turtą, taip grąžins paskolintą pinigų sumą; pagal šią sutartį ieškovas sumokėjo 9000 Lt. 2006 m. atsakovas pareikalavo, kad ieškovas išsikeltų iš ginčo pastatų, ir 2006 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė juos UAB „Žilta“ už 345 000 Lt. Ieškovo teigimu, UAB „Žilta“ yra nesąžiningas įgijėjas, nes pirko ginčo pastatus neįsitikinęs, ar niekas kitas neturi į juos teisių, todėl yra pagrindas pripažinti pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia ir išreikalauti pastatus iš UAB „Žilta“; be to, turi būti pripažinta negaliojančia ir valstybinės žemės sklypo, kuriame yra ginčo pastatai, pirkimo–pardavimo sutartis, nes UAB „Žilta“, būdama nesąžininga ginčo pastatų įgijėja, neturėjo teisės įsigyti žemės, kurioje jie yra. Kadangi UAB „Žilta“ yra įkeitusi ginčo pastatus ir žemės sklypo nuomos teisę AB Šiaulių bankui, tai, pripažinus šių pastatų perleidimo sandorius negaliojančiais, pripažintini negaliojančiais ir įkeitimo lakštai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį patenkino. Teismas, įvertinęs ginčo sandorio sudarymo aplinkybes, šalių veiksmus tiek iki sandorio, tiek po jo sudarymo, sprendė, kad tikroji ieškovo ir atsakovo A. B. valia buvo ne perleisti ginčo pastatus atsakovo nuosavybėn, o įkeisti juos paskolos grąžinimui užtikrinti. Teismo nuomone, jeigu ieškovas būtų iš tikrųjų ketinęs parduoti ar kitaip perleisti atsakovo nuosavybėn ginčo turtą (net ir skolai padengti), būdamas profesionalus verslininkas, be to, turėdamas finansinių sunkumų, neperleistų jo už tokią neproporcingai, neprotingai mažą kainą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas A. B. realiai neperėmė ginčo nekilnojamojo turto, juo nesinaudojo ir neprižiūrėjo kaip nuosavybės, o ieškovas ir po perleidimo sutarties sudarymo naudojosi pastatais UAB „Kaliopė“ veiklai, mokėjo mokesčius. Teismas konstatavo, kad 2003 m. gegužės 15 d. ginčo pastatų perleidimo sutartis buvo sudaryta kitam sandoriui – nekilnojamojo daikto įkeitimui – pridengti (CK 1.87 straipsnio 1 dalis) ir nurodyta sutartis pripažintina ieškovui priklausančių pastatų–sandėlių įkeitimo kreditoriui A. B. sutartimi. Teismas taip pat nurodė, kad, konstatavus, jog 2003 m. gegužės 15 d. sutartis buvo ne ginčo pastatų perleidimo, bet įkeitimo sutartis, reiškia, kad pastatų savininkas liko ieškovas, todėl atsakovai A. B. ir A. B., nebūdami savininkai, negalėjo perleisti jų UAB „Žilta“, o ši – įkeisti AB Šiaulių bankui. Teismas pripažino visus šiuos sandorius negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujančius imperatyviosioms įstatymo normoms. Teismas sprendė, kad atsakovas UAB „Žilta“ negali būti laikomas sąžiningu ginčo pastatų įgijėju, nes, būdamas privatus pelno siekiantis juridinis asmuo, elgėsi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai: įsigijo pastatus iš esmės jų neapžiūrėjęs, nepasidomėjęs, kas jais naudojasi, kieno daiktai ir medžiagos juose yra, be to, ilgą laiką, t. y. nuo 2006 m. vidurio iki 2008 m. pradžios, nereiškė jokių pretenzijų ieškovui ar UAB „Kaliopė“, kurie faktiškai naudojosi ginčo pastatais, nesudarė nuomos ar kitokių sutarčių dėl sandėlių naudojimo, nereikalavo mokesčių ir pan. Nustatęs, kad atsakovas UAB „Žilta“ nėra sąžiningas įgijėjas, teismas taikė restituciją (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 6.145 straipsnis). Kadangi UAB „Žilta“ nebuvo teisėta ginčo pastatų savininkė, tai, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo sudaryti su ja valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties, todėl ši pripažintina negaliojančia (CK 1.80 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu patenkino atsakovų A. B., A. B. ir UAB „Žilta“ apeliacinius skundus: panaikino Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija pažymėjo, kad 2005 m. gegužės 15 d. pastatų perleidimo sutarties sudarymo aplinkybes ieškovas aiškina prieštaringai: viena vertus, teigia, kad šia sutartimi užtikrino prievolę grąžinti skolą, t. y. sudarė įkeitimo sutartį; kita vertus, nurodo, jog buvo sumanyta pastatus perrašyti atsakovo vardu tam, kad jis įkeistų pastatus bankui, gautų paskolą, nupirktų nekilnojamojo turto, kurį, padidėjus kainoms, parduotų ir gautą pelną pasidalytų, o po trejų metų pastatus atsakovas grąžintų jo nuosavybėn. Ginčijamos sutarties 1 punkte aiškiai apibrėžtas sutarties objektas – ieškovas, negalėdamas įvykdyti 2003 m. vasario 17 d. paskolos sutarties, t. y. grąžinti atsakovui 10 000 Lt skolos, perleidžia atsakovo nuosavybėn du pastatus (sandėlius). Kolegijos vertinimu, iš sutarties teksto pakankamai aišku, kad 10 000 Lt skolą ieškovas atsakovui grąžino ne pinigais, o ginčo nekilnojamuoju turtu; byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad skolos grąžinimui užtikrinti 2003 m. gegužės 15 d. sutartimi ieškovas įkeitė jam nuosavybės teise priklausančius pastatus (sandėlius). Ta aplinkybė, kad ieškovas ir po ginčo sutarties sudarymo naudojosi sandėliais, kolegijos nuomone, nepatvirtina, jog šių pastatų nuosavybės teisė nebuvo perleista atsakovui, juolab kad ieškovo vadovaujama bendrovė UAB,,Kaliopė“ 2005 m. vasario 25 d. sudarė ginčo patalpų subnuomos sutartį su UAB „Runikos“ investicijų centru ir už naudojimąsi patalpomis mokėjo nuomos mokestį. Tokius ieškovo veiksmus po 2003 m. gegužės 15 d. sutarties sudarymo kolegija vertino kaip ieškovo pripažinimą, kad patalpos, kuriomis jis naudojasi, nepriklauso jam nuosavybės teise. Dėl atsakovo UAB „Žilta“ sąžiningumo kolegija nurodė, kad preziumuojama, jog asmuo, įgijęs nuosavybės teisę iš kito asmens, kuris neturėjo teisės perleisti turtą, tačiau įgijėjas to nežinojo ar negalėjo žinoti, laikomas sąžiningu įgijėju; ši prezumpcija reiškia, kad asmuo, ginčijantis savininko nuosavybės teisę, privalo įrodyti, jog šis daiktą įgijo nesąžiningai; kol ši aplinkybė neįrodyta, naujasis daikto įgijėjas laikomas sąžiningu ir daiktas iš jo negali būti išreikalautas, išskyrus įstatymo nustatytus atvejus (CK 4.96 straipsnis). Parduodami ginčo pastatai buvo registruoti pardavėjo A. B. vardu, 2006 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį patvirtino notaras. Kolegija nustatė, kad atsakovo UAB,,Žilta“ direktorius, vadybininkas ginčo patalpas apžiūrėjo, vyko derybos dėl kainos. Atsakovas pastatus pirko už 345 000 Lt, paėmęs iš banko paskolą; akivaizdu, kad bet kuris protingas žmogus, imdamas paskolą iš banko ir pirkdamas didelės vertės turtą, nepirks jo neapžiūrėjęs. Atsakovas UAB,,Žilta“ tam tikrą laiką nesinaudojo įsigytais pastatais, nes ketino juos rekonstruoti, įrengti automobilių detalių sandėliavimo ir prekybos patalpas; tai patvirtina 2007 m. birželio 11 d. projektavimo sutartis dėl rekonstrukcijos techninio projekto parengimo, prašymas projektavimo sąlygų sąvadui gauti. Atsakovas 2007 m. vasario 26 d. sudarė žemės sklypo nuomos sutartį, 2008 m. lapkričio 27 d. – valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Tokius atsakovo veiksmus kolegija vertino kaip rodančius, kad UAB,,Žilta“ elgėsi su įsigytu ginčo turtu kaip savininkė, ir paneigiančius pirmosios instancijos teismo išvadą dėl UAB,,Žilta“ nesąžiningumo objektyviąja prasme. Kolegija sprendė, kad ieškovas neįrodė, jog UAB,,Žilta“ įsigijo ginčo pastatus nesąžiningai; pažymėjo, kad netgi pripažinus 2003 m. gegužės 15 d. sandorį apsimestiniu, apsimestinio sandorio sudarymo fakto ieškovas negalėtų panaudoti prieš sąžiningą turto įgijėją atsakovą UAB „Žilta“ (CK 1.87 straipsnio 3 dalis). Kartu kolegija nurodė, kad ieškovas turi teisę pažeistas teises ginti kitais būdais, pvz., reikalauti pašalinti esminę sutarties šalių nelygybę, nereikalaudamas, kad ginčo pastatus grąžintų sąžiningas įgijėjas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl CK 1.87 straipsnio ir 6.193 straipsnio pažeidimo. Kad galiotų tam tikras sandoris, jį sudariusių asmenų valia, išreikšta išorine išraiškos forma, turi atitikti jų vidinę valią. Apsimestinis sandoris yra toks, kuriame išreikšta valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų, nes juo dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių faktiškai siekė šalys. Konstatavus, kad sandoris yra apsimestinis, taikomos taisyklės to sandorio, kurį šalys turėjo galvoje (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Vertinant tikrąją sandorio šalių valią jo sudarymo metu, reikia vertinti byloje esančių įrodymų visumą, o ne pavienes faktines aplinkybes, taip pat sandorio šalių elgesį tiek sudarant sandorį, tiek po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje R. D. v. O. D., bylos Nr. 3K-3-653/2006; 2007 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje AB Turto bankas v. O. S., bylos Nr. 3K-3-45/2007; kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šalių sudaryta 2003 m. gegužės 15 d. ginčo pastatų perleidimo sutartis atitinka tikrąją šalių valią, visiškai nepagrįsta, prieštarauja teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams. Nuosekliai analizuojant šalių veiksmus šios sutarties sudarymo metu, akivaizdu, kad jų tikslas buvo ne pastatų perleidimas, bet jų įkeitimas, siekiant užtikrinti 10 000 Lt skolos grąžinimą. Tai patvirtina visuma aplinkybių: šalis siejo paskolos santykiai; pastatai perleisti skubiai, praėjus vos trims mėnesiams po paskolos sutarties sudarymo, be to, už rinkos vertės neatitinkančią kainą; šalių elgesys po sutarties sudarymo. Esant akivaizdžioms faktinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas netaikė CK 1.87 straipsnio, negynė apsimestiniu pastatų perleidimo sandoriu pažeistų ieškovo teisių ir teisėtų interesų.

2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 176–185 straipsniuose įtvirtintas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nepagrįstai suabsoliutino perleistų pastatų nuomos aplinkybę ir visiškai nepasisakė dėl kitų byloje esančių įrodymų.

2.1. Spręsdamas dėl ginčo sandorio apsimestinio pobūdžio, teismas neįvertino, kad ieškovas perleido ginčo pastatus vos už 10 000 Lt, nors reali jų rinkos vertė buvo 426 240 Lt. Teismas neatsižvelgė į tai, kad perleidimo sutartyje nurodyta sandėlių vidutinė rinkos vertė pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis buvo 89 019 Lt ir 7934 Lt. Tiek ieškovas, tiek atsakovas yra verslininkai, todėl ieškovo, kaip protingo verslininko, tikroji valia negalėjo būti siekis perleisti pastatus vos už 10 000 Lt, o atsakovas, kaip sąžiningas verslininkas, negalėjo tikėtis įsigyti juos už kainą, kuri net keturiasdešimt kartų mažesnė negu reali rinkos vertė. Taigi akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju ginčo sutartimi buvo siekiama ne perleisti pastatus, bet užtikrinti paskolos grąžinimą įkeitimo sutartimi.

2.2. Teismas nevertino to, kad pastatų perleidimo sutartis sudaryta itin skubiai, praėjus vos trims mėnesiams po paskolos sutarties sudarymo, nors šioje sutartyje atsakovas savo noru buvo įsipareigojęs nereikalauti, jog skola būtų grąžinta prieš terminą. Toks skubus ginčo pastatų perleidimo sutarties sudarymas patvirtina, kad šalys siekė ne perleisti nuosavybės teisę, bet užtikrinti ieškovo prievolės pagal paskolos sutartį įvykdymą.

2.3. Teismas neatsižvelgė į tai, kad po ginčo sutarties sudarymo ieškovas realiai neperdavė pastatų atsakovui, šis neperėmė jų valdymo, jais nesinaudojo, nesirūpino ir neprižiūrėjo, t. y. nesielgė kaip savininkas. Priešingai, byloje nustatyta, kad, sudarius ginčo sutartį, pastatais toliau naudojosi ieškovas, elgėsi kaip su savo nuosavybe. Atsakovas iki 2008 m. nereiškė jokių teisių į ginčo pastatus.

2.4. 2005 m. vasario 25 d. ginčo pastatų subnuomos sutartį teismas visiškai nepagrįstai, neatsižvelgdamas į faktinių aplinkybių ir įrodymų visumą, vertino kaip ieškovo pripažinimą, kad šie pastatai jam nepriklauso. Nurodyta subnuomos sutartis sudaryta praėjus net dvejiems metams po ginčo pastatų perleidimo sutarties. Be to, subnuomos sutartį su ieškovo įmone UAB „Kaliopė“ sudarė atsakovui priklausanti įmonė UAB „Runikos“ investicijų centras, negavusi rašytinio atsakovo, kaip patalpų savininko, sutikimo, nors toks reikalavimas buvo nustatytas pirmiau atsakovo ir UAB „Runikos“ investicijų centro sudarytoje nuomos sutartyje. Tai taip pat patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas neteikė reikšmės tam, jog jų tarpusavio santykiai būtų įforminti taip, kad atitiktų tikrąją valią.

2.5. Teismas neanalizavo ir nevertino pastatų perleidimo sutarties sudarymo aplinkybių. Ieškovas tuo metu buvo po sudėtingos operacijos, be to, neseniai išsituokęs, mokėjo vaikui išlaikymą, be to, turėjo nuosavą įmonę ir reikėjo plėtoti jos veiklą. Šios aplinkybės lėmė paskolos sutarties sudarymą. Atsakovas, žinodamas apie sudėtingą ieškovo finansinę situaciją, norėjo užsitikrinti paskolos grąžinimą. Tai, kad pastatų įkeitimas atsakovui buvo įformintas kaip šių pastatų perleidimo sutartis, lėmė artima šalių giminystė. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad artimai bendraujantys asmenys pasitiki vienas kitu ir, tarpusavyje atlikdami formalius veiksmus, yra ne tokie reiklūs juos tinkamai įformindami, negu atlikdami tokius pačius veiksmus su asmenimis, nesusijusiais tokiais ryšiais. Taip ieškovas, pasitikėdamas atsakovo sąžiningumu, perleido ginčo pastatus, nors tikroji valia buvo juos įkeisti, užtikrinant paskolos grąžinimą.

3. Pažeisdamas CPK 331 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktų reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas motyvuojamojoje sprendimo dalyje nenurodė argumentų, dėl kurių atmetė ieškovo pateiktus įrodymus dėl perleistų pastatų vertės, neaptarė itin skuboto pastatų perleidimo sandorio aplinkybių, šalių padėties iki ir po šio sandorio sudarymo.

4. Dėl atsakovo UAB „Žilta“ sąžiningumo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl sandorio šalies sąžiningumo, reikšmingas sandorių sudarymo laikas, įgijėjo veiksmai po nuosavybės teisės įgijimo; vertinant sutarties dalyvio sąžiningumą, taip pat reikia vadovautis CK 1.5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje T. N. S. v. J. N. ir kt., bylos Nr. 3K-7-274/2005). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, kokį turtą įsigyja, ar sudarant sandorį nebus pažeisti trečiųjų asmenų interesai. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai suabsoliutino UAB „Žilta“ direktoriaus ir vadybininko paaiškinimus dėl perkamų patalpų apžiūros. Šie asmenys yra atsakovo įmonės darbuotojai, todėl jų paaiškinimai nagrinėjamu atveju nėra tinkama įrodinėjimo priemonė, be to, juos paneigia kiti byloje esantys įrodymai. 2008 m. sausio 25 d. pranešimas dėl parduotų patalpų atlaisvinimo, 2008 m. vasario 26 d. reikalavimas dėl sutarties nutraukimo, reikalavimas–pranešimas dėl sutarties ir parduotų patalpų atlaisvinimo patvirtina, kad UAB „Žilta“, įsigijusi ginčo patalpas 2006 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, beveik dvejus metus nereikalavo, jog ieškovas jas atlaisvintų, neperėmė pastatų valdymo, jais nesirūpino, neatliko jokių veiksmų, kurie rodytų, kad elgėsi kaip šio turto savininkė. UAB „Žilta“ sudarė ginčo pastatų įsigijimo sandorį jų neapžiūrėjusi, neįsitikinusi, ar jie realiai laisvi, taigi nebuvo pakankamai apdairi ir rūpestinga. Be to, nurodyta įmonė 2006 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo ginčo pastatus už 345 000 Lt, o 2003 m. gegužės 15 d. sutartimi jie buvo perleisti tik už 10 000 Lt. Toks kainų skirtumas įrodo ne tik 2003 m. gegužės 15 d. sutarties fiktyvumą, bet ir atsakovų A. B. bei UAB „Žilta“ nesąžiningumą. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo šio įgijėjo sąžiningumą ir netaikė restitucijos.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas UAB „Žilta“ prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokias argumentais:

1. Dėl sąžiningumo. UAB „Žilta“ sąžiningumą apeliacinės instancijos teismas vertino kasacinio teismo praktikos, suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-229/2007, kontekste: aiškinosi 2006 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes ir nustatė, kad ši sutartis patvirtinta notaro, prieš ją sudarant, pastatai buvo apžiūrėti, vyko derybos dėl kainos; analizavo, kokie santykiai siejo pirkėją ir pardavėją, tačiau nenustatė, kad jie būtų susiję ryšiais, leidžiančiais abejoti jų sąžiningumu; aiškinosi pirkėjo UAB „Žilta“ veiklos specifiką ir nustatė, kad 2006 m. įmonės verslas sekėsi, buvo galimybės plėsti veiklą, todėl buvo įsigytos ginčo patalpos; analizavo įsigyjamo turto panaudojimo galimybes ir tikslus bei nustatė, kad, įsigydama ginčo pastatus, UAB „Žilta“ ketino juos rekonstruoti ir įrengti automobilių detalių sandėliavimo ir prekybos patalpas, todėl kurį laiką patalpomis nesinaudojo.

2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių. Apklaustų kaip liudytojų UAB „Žilta“ direktoriaus ir vadybininko parodymų apeliacinės instancijos teismas neabsoliutino, bet vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Kasatoriaus argumentai, kad nurodytų liudytojų parodymai nagrinėjamu atveju yra netinkami įrodymai, nemotyvuoti ir nepagrįsti teisės normomis. Dėl atsakovo elgesio po ginčo pastatų įsigijimo teismas nustatė, kad jis neturėjo tikslo nedelsiant pradėti naudotis pastatais, iš pradžių ketino juos rekonstruoti, todėl kurį laiką jais nesinaudojo. Kasatoriaus nurodyta 2003 m. gegužės 15 d. sutarties ir 2006 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties kainų disproporcija nagrinėjamu atveju teisiškai nereikšminga, nes negalima lyginti skirtingu laiku, skirtingomis aplinkybėmis, skirtingų asmenų sudarytų sandorių (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartyje nebuvo nustatyto draudimo grąžinti paskolą anksčiau kaip po trejų metų. Perleisdamas pastatus atsakovui ginčo sutartimi, kasatorius išreiškė savo valią grąžinti skolą anksčiau.

3. Kasatoriaus nurodytas CPK 331 straipsnio 4 dalies pažeidimas yra deklaratyvaus pobūdžio ir nemotyvuotas. Apeliacinės instancijos teismo sprendimo motyvai aiškūs, pakankami ir visiškai atitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

4. Dėl apsimestinio sandorio. 2003 m. gegužės 15 d. sutarties 1 punkte aiškiai nurodyta, kad kasatorius, negalėdamas įvykdyti 2003 m. vasario 17 d. paskolos sutarties dėl 10 000 Lt grąžinimo, perleidžia atsakovui A. B. du nuosavybės teise priklausančius sandėlius; sutarties 2 punkte buvo nurodyta, kad perleidžiamas turtas šalių įkainotas 10 000 Lt. Iš tokio sutarties teksto pakankamai aišku, kad kasatorius 10 000 Lt skolą atsakovui grąžino ne pinigais, o nekilnojamuoju turtu. Nors kasatorius teigia, kad jis ginčo pastatų nesiekė perleisti ir neperleido, tačiau jo vadovaujama UAB „Kaliopė“ 2005 m. vasario 25 d. sudarė ginčo pastatų subnuomos sutartį su UAB „Runikos“ investicijų centras, kuri nuomojosi patalpas iš atsakovo, už naudojimąsi pastatais mokėjo nuomos mokestį. Tokius kasatoriaus veiksmus apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pripažinimą, kad ginčo pastatai nėra jo nuosavybė. Šios bylos faktinių aplinkybių kontekste 2003 m. gegužės15 d. sutarties sąlygos, turinys bei tikroji šalių valia yra aiški. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis turi jos šalims įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovai A. B., A. B. prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasacinis skundas grindžiamas tik kitokiu, negu nurodė apeliacinės instancijos teismas, faktinių aplinkybių vertinimu, tačiau tai yra fakto, ne teisės klausimai, todėl neatitinka kasacijos pagrindams keliamų reikalavimų.

2. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 1.87 straipsnį, taip pat CK 6.193 straipsnyje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Teismas priėjo prie teisiškai pagrįstos išvados, kad ginčo pastatų perleidimo sutartis sudaryta taip grąžinant skolą pagal paskolos sutartį, o ne siekiant pridengti įkeitimo sandorį.

3. Teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų.

4. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas atitinka CPK 331 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Tai, kad teismo išvados nepalankios kasatoriui, nereiškia sprendimo ydingumo.

5. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 4.96 straipsnį ir teisingai išsprendė UAB „Žilta“ sąžiningumo klausimą.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai įvertino ginčo sutarties sudarymo aplinkybes, šalių elgesį iki ir po šios sutarties sudarymo, teisingai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles bei priėjo prie pagrįstos išvados, kad byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, jog ginčo pastatų perleidimo sutartis yra apsimestinė, sudaryta įkeitimo sandoriui pridengti.

2. Vertindamas UAB „Žilta“ sąžiningumą, teismas pagrįstai konstatavo, kad įmonės veiksmai (2007 m. birželio 11 d. projektavimo sutartis, prašymas projektavimo sąlygų sąvadui gauti, 2007 m. vasario 26 d. valstybinės žemės nuomos sutartis, 2008 m. lapkričio 27 d. šios žemės pirkimo-pardavimo sutartis) patvirtina, kad UAB „Žilta“ elgėsi su įgytu turtu kaip savo nuosavybe.

3. UAB „Žilta“ 2008 m. lapkričio 27 d. valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis sudaryta laikantis visų įstatymo nustatytų reikalavimų, todėl nėra pagrindo pripažinti ją negaliojančia.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas AB Šiaulių bankas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Apeliacinės instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė CK 1.87 straipsnį, 6.193 straipsnyje nustatytas sutarčių aiškinimo taisykles ir, nustatęs sutarčių sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, šalių elgesį po sutarties sudarymo, įvertinęs visapusiškai byloje esančius įrodymus, priėjo prie pagrįstos išvados, kad 2003 m. gegužės 15 d. sutarties negalima pripažinti įkeitimo sutartimi, nes ji pagal savo esmę neatitinka CK 4.170, 4.171 straipsnių, reglamentuojančių hipotekos teisinius santykius, reikalavimų.

2. Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalaujamas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad UAB „Žilta“, sudarydama su atsakovais 2006 m. liepos 31 d. ginčo pastatų pirkimo–pardavimo sutartį, neturėjo jokių duomenų, kad 2003 m. gegužės 15 d. šių pastatų perleidimo sutartis galbūt apsimestinė, nes viešajame registre nebuvo duomenų apie šių pastatų hipoteką (CK 4.187 straipsnis). UAB „Žilta“, užtikrindamas prievolių bankui pagal 2007 m. kovo 29 d. kreditavimo sutartį įvykdymą, 2007 m. kovo 30 d. hipotekos lakštu įkeitė ginčo pastatus. Hipotekos sandorio sudarymo metu nebuvo žinoma jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti, kad įkeičiamas turtas yra UAB „Žilta“ nuosavybė. Hipotekos kreditorius, sandorius tvirtinęs notaras, hipotekos įstaiga rėmėsi viešųjų registrų duomenimis, laikėsi įstatymų, kitų teisės aktų reikalavimų, todėl nėra pagrindo pripažinti įkeitimo sandorius negaliojančiais. UAB „Žilta“ yra sąžiningas ginčo pastatų įgijėjas, o AB Šiaulių bankas – sąžiningas kreditorius, kurio teises saugo ir gina įstatymas.

3. Pripažinus 2003 m. gegužės 15 d. perleidimo sutartį apsimestine ir pripažinus 2006 m. liepos 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia, būtų pažeistas susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas, sąžiningai įgijusių ginčo turtą asmenų interesai. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad jeigu apsimestiniu sandoriu pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis; nustačius, kad sandoris yra apsimestinis, neigiami apsimestinio sandorio padariniai tenka sandorio šalims. Sąžiningi tretieji asmenys negali nukentėti dėl neteisėtų kitų asmenų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. ir kt. v. G. S. ir kt., bylos Nr. 3K-7-288/2009).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Šalių ginčas kilo dėl pastatų perleidimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu. Taigi šiam ginčui išnagrinėti teisiškai reikšmingas sutarčių aiškinimo taisykles ir apsimestinio sandorio negaliojimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas bei restitucijos taikymas.

Dėl sutarčių aiškinimo taisyklių

Kai kyla ginčas dėl sandorio – tam tikros sutarties – rūšies, pobūdžio, vienos ar kitos sąlygos prasmės ar pan., teismas, spęsdamas tokį ginčą, vadovaujasi sutarčių aiškinimo taisyklėmis.

Sutarčių aiškinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos CK 6.193 straipsnyje. Aiškindamas šiame straipsnyje išdėstytą reglamentavimą, kasacinis teismas ne kartą konstatavo, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties tekstu. Be to, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes. Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalį aiškinant sutartį taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas“ v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; kt.). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. N. v. S. P., bylos Nr. 3K-3-151/2010; kt.). Aiškinant sutarties, iš kurios vykdymo byloje kyla ginčas, turinį ir prasmę svarbu nustatyti tas aplinkybes, kurios atskleistų faktinius šalių veiksmus sutartį sudarant ir ją vykdant.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. lapkričio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. D. IĮ „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010, remdamasi teismų formuojama praktika (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. SIA „Radio Telecommunication Network“, bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB „ Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010), konstatavo, kad konkrečios sutarties turinio ir jos sąlygų išaiškinimas, sutartimi sulygtų šalių pareigų bei teisių nustatymas yra fakto klausimas. Remdamasi tuo kasacinis teismas pasisakys, ar šalių 2003 m. gegužės 15 d. sudaryta pastatų perleidimo sutartis yra apsimestinis sandoris.

Dėl 2003 m. gegužės 15 d. pastatų perleidimo sutarties ir įrodymų vertinimo

CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Taigi pagal šią įstatymo normą, kai viena šalis teigia, jog buvo sudarytas apsimestinis sandoris, o kita šalis tai neigia, teismas turi vadovautis ne tik sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet ir CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis.

2003 m. gegužės 15 d. sudarytoje sutartyje (T. 1, b. l. 11) nurodyta, kad kasatorius, negalėdamas įvykdyti prievolės grąžinti atsakovui 10 000 Lt skolą, šiam perleidžia nuosavybės teise priklausančius pastatus (sandėlius), esančius Vilniuje, Lentvario g. 16. Šis sutarties tekstas yra aiškus. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas 10 000 Lt skolą atsakovui grąžina ne pinigais, o nekilnojamuoju turtu. Pažymėtina, kad sutarties tekste nėra jokių užuominų apie galimą pastatų įkeitimą už negalėjimą grąžinti ieškovo suteiktą paskolą.

Kita vertus, kasatoriaus subjektinės savybės (baigęs aukštąjį mokslą (T. 3, b. l. 133), yra verslininkas, užsiiminėjo pervežimais net tarptautiniais maršrutais (T. 1, b. l. 69-72) rodo, kad kasatorius suprato, kokią sutartį sudaro, ir suvokė tokios sutarties teisinius padarinius. Teigdama, kad sandoris yra ne toks, koks nurodytas sutartyje, sandorio šalis privalo įrodyti savo argumentų pagrįstumą. Minėta, kad kasatorius teigia, jog šalys sudarė apsimestinę sutartį. Taigi kasatoriui tenka pareiga įrodyti, jog tokia sutartis ir buvo sudaryta, nes CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. S. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB,,GeoTec-Baltija“, bylos Nr. 3K-3-20/2009). Taigi pagal įstatymą ir formuojamą teismų praktiką kasatoriui tenka pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, t. y. aplinkybę, kad šalių sudaryta ir notaro patvirtinta rašytinė pastatų perleidimo sutartis yra apsimestinė.

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje pateiktų ieškovo įrodymų nepakanka pripažinti, jog ginčijama 2003 m. gegužės 15 d. sutartis yra apsimestinis sandoris. Šis teismas nustatė ir įvertino su ginčijama sutartimi susijusias faktines aplinkybes – sutarties turinį, jos sudarymo metu buvusią kasatorius 10 000 Lt skolą atsakovui, tai, kad kasatoriaus vadovaujama UAB „Kaliopė“ mokėjo nuompinigius už naudojimąsi patalpomis, ir kitus įrodymus.

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Taigi šioje įstatymo normoje nustatyta, kad apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti kitokias išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas. Aiškinant šią įstatymo normą, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, taikydamas teisę, gali skirtingais motyvais padaryti tokias pačias arba skirtingas galutines išvadas, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Kartu tai reiškia, kad šios instancijos teismas turi teisę priimti kitokį sprendimą negu pirmosios instancijos teismo priimtas. Apeliacinės instancijos teismo teisė priimti kitokį sprendimą įtvirtinta ir CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą.

Kasacinio skundo argumentai nepaneigia teismų padaryto įrodymų įvertinimo teisingumo. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas pagrįstas pakankamais įrodymais, todėl jis negali būti panaikintas remiantis tik kasatoriaus argumentais.

Dėl restitucijos netaikymo

CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. CK 6.153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sąžiningi tretieji asmenys, pagal atlygintinį sandorį įgiję nuosavybės teise grąžintiną turtą, gali panaudoti šį sandorį prieš asmenį, kuris reikalauja restitucijos. Pagal to paties straipsnio 3 dalį bet kokie kiti veiksmai sąžiningo trečiojo asmens naudai gali būti panaudoti prieš restitucijos reikalaujantį asmenį.

Aiškindamas ir taikydamas restituciją reglamentuojančias CK normas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad restitucija yra prievolinis teisinis teisių gynimo būdas, todėl sandorio šalių grąžinimas į pirmykštę padėtį vykdomas pagal prievolių teisės taisykles ir sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2011; kt.).

Ieškinys pareikštas ir dėl atsakovų A. B., A. B. bei UAB „Žilta“ 2006 m. liepos 31 d. sudarytos pastatų (sandėlių) pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Ieškinys ir kasacinis skundas grindžiami atsakovo UAB „Žilta“ nesąžiningumu sudarant pirkimo–pardavimo sutartį. Vertinant kasacinio skundo argumentus dėl atsakovo UAB „Žilta“ sąžiningumo ar nesąžiningumo kasacinis teismas turėtų pasisakyti dėl apeliacinės instancijos nustatytų faktų. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį faktų vertinimas yra žemesniosios instancijos teismų kompetencija.

Kita vertus, apeliacinės instancijos teismui nepripažinus 2003 m. gegužės 15 d. pastatų perleidimo sutarties apsimestine, netenka teisinės reikšmės kasatoriaus argumentai dėl atsakovų 2006 m. liepos 31 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, remiantis UAB „Žilta“ nesąžiningumu. Atmestas reikalavimas pripažinti negaliojančia 2003 m. gegužės 15 d. pastatų perleidimo sutartį reiškia, kad juos atsakovui UAB „Žilta“ pardavė teisėti savininkai – A. B. ir A. B. Taigi pagal teismų nustatytas aplinkybes, kai kasatoriaus pareikštas reikalavimas – taikyti restituciją, nesant pagrindų pripažinti negaliojančia atsakovų A. B. ir A. B. ir UAB „Žilta“ 2006 m. liepos 31 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai vertino kaip veiksmus, rodančius, jog UAB,,Žilta“ elgėsi su įsigytu ginčo turtu kaip savininkė, ir paneigiančius pirmosios instancijos teismo išvadą dėl UAB „Žilta“ nesąžiningumo.

Apeliacinės instancijos teismas restitucijos netaikymą grindė CK 4.96 straipsniu. Šiame straipsnyje yra nustatytas daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo. Restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį gavo turtą, pripažintas negaliojančiu. Restitucija yra prievolinis teisinis pažeistų teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad, vykdant restituciją tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, netaikomos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (CK 1.80 straipsnio 3, 4 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti V. B.IĮ v. antstolė N. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-565/2008). Minėta, kad ieškinys pareikštas siekiant atsakovų 2006 m. liepos 31 d. sudarytą pastatų pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia. Taigi apeliacinės instancijos teismas turėjo vadovautis prievolių teisės taisyklėmis (CK 6.145-6.153 straipsniai), bet ne CK 4.96 straipsniu. Kasaciniame skunde ši problema nekeliama, tačiau ir ją iškėlus nebūtų galima taikyti restitucijos, nes kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad tik neteisingas teisės normos nurodymas, kai tai neturėjo įtakos apskųsto teismo sprendimo teisėtumui, nėra pagrindas naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą (CPK 328 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. sausio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Microsoft Korporacijos ir kt. v. UAB,,Fima“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-132/2003; 2008 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-105/2008; kt.).

Remdamasis išdėstytais motyvais kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė teisėtą sprendimą, todėl jis paliktinas galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Kasatoriaus prašymu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2011 m. liepos 29 d. nutartimi buvo atidėtas 7417 Lt žyminio mokesčio dalies sumokėjimas iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Atmetus kasacinį skundą ši žyminio mokesčio dalis priteistina iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kasaciniame teisme patirta 146,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo K. D. (duomenys neskelbtini) 7417 (septynių tūkstančių keturių šimtų septyniolikos) Lt žyminio mokesčio dalį, nesumokėtą paduodant kasacinį skundą.

Priteisti valstybei iš ieškovo K. D. (duomenys neskelbtini) 146,15 Lt (šimtą keturiasdešimt šešis litus 15 ct) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Janina Stripeikienė

Pranas Žeimys