Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 2A-834-823/2016

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01959-2015-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.5.1.22; 2.5.10.5.2

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Artūro Driuko ir Viginto Višinskio teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Kvadera“, uždarosios akcinės bendrovės „Bankrovita“ ir antstolio I. G. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2393-275/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Luvel transportas“ ieškinį atsakovams dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo byloje AAS „Gjensidige Baltic“,

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Luvel transportas“ kreipėsi į teismą, prašydama solidariai iš atsakovų priteisti 3 259,64 EUR nuostolių atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. birželio 10 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartį ir Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą, kuriais BUAB „Kvadera“ iš UAB „Luvel transportas“ buvo priteista 7 500 Lt skolos ir 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, ir priėmė naują sprendimą – BUAB „Kvadera“ ieškinį atmetė. Kol byla buvo nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiame Teisme, antstolio I. G. kontoroje 2014 m. spalio 2 d. išduoto vykdomojo dokumento pagrindu buvo pradėta vykdomoji byla Nr. 0008/14/01946 ir iš ieškovės UAB „Luvel transportas“ buvo išieškotos bei paskirstytos 11 232,07 Lt (3 252,03 EUR) piniginės lėšos. Ieškovė informavo atsakovus apie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 4 d. nutartį, kuria buvo priimtas ieškovės kasacinis skundas, pareikalavo sustabdyti vykdomąją bylą iki bus išnagrinėtas kasacinis skundas, tačiau antstolis ignoravo šį prašymą ir vykdymo veiksmų nesustabdė. Tiek antstolis I. G., tiek atsakovė BUAB „Kvadera“, atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Bankrovita“, tiek bankroto administratorius, kaip juridinis asmuo ir atskiras atsakovas – ginčo subjektas, gavę ieškovės ir teismo pranešimą apie nagrinėjamą bylą Lietuvos Aukščiausiajame Teisme, turėjo pareigą imtis aktyvių veiksmų ir sustabdyti vykdomosios bylos Nr. 0008/14/01946 bei vykdomųjų veiksmų atlikimą iki Lietuvos Aukščiausiame Teisme bus išnagrinėtas ieškovės UAB „Luvel transportas“ kasacinis skundas, tačiau tokių veiksmų nebuvo imtasi, todėl iš ieškovės UAB „Luvel transportas“ nepagrįstai ir neteisėtai buvo išieškotos bei paskirstytos piniginės lėšos. Tokie atsakovų neteisėti veiksmai lėmė, kad ieškovė patyrė 3 259,64 EUR nuostolių, kurie privalo būti atsakovų solidariai atlyginti.

Atsakovė BUAB „Kvadera“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad BUAB „Kvadera“ 2014 m. rugsėjo 30 d. kreipėsi į UAB „Luvel transportas“, ragindama įvykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą bei nutartį, t. y. sumokėti 7 500 Lt skolą bei 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų. UAB „Luvel transportas“, 2014 m. spalio 6 d. atsakydama į raginimą, atsiuntė pranešimą, prie kurio pridėjo 2014 m. spalio 1 d. prašymą teismui išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dalimis. Prašyme aiškiai ir nedviprasmiškai buvo nurodyta, kad UAB „Luvel transportas“ sutinka su įsiteisėjusiu teismo sprendimu, tačiau prašo išdėstyti jo vykdymą 12 mėnesių dalimis dėl sunkios finansinės padėties. Kadangi UAB „Luvel transportas“ nepateikė jokių įrodymų apie sunkią jos finansinę padėtį bei nepateikė jokių sprendimo vykdymo užtikrinimo garantijų, BUAB „Kvadera“, siekdama išieškoti skolą kol dėl sunkios finansinės padėties UAB „Luvel transportas“ netapo nemoki, kreipėsi į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo ir jį perdavė vykdyti antstoliui I. G.. Antstolis I. G. 2014 m. gruodžio 1 d. pervedė išieškotas iš UAB „Luvel transportas“ pinigines lėšas į BUAB „Kvadera“ sąskaitą. BUAB „Kvadera“ 2014 m. gruodžio 11 d. gavo Lietuvos Aukščiausio Teismo 2014 m. gruodžio 8 d. pranešimą apie UAB „Luvel transportas“ kasacinio skundo įrašymą į nagrinėtinų bylų sąrašą ir kasacinį skundą. Prašymo ir/ar reikalavimo sustabdyti minėtų sprendimo bei nutarties vykdymą UAB „Luvel transportas“ nepateikė nei tuo metu, kai įsiteisėjo sprendimas, nei kai teikė prašymą išdėstyti teismo sprendimo vykdymą dalimis, nei teikdama kasacinį skundą. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. liepos 1 d. nutartimi BUAB „Kvadera“ bankroto byloje patikslino UAB „Luvel transportas“ kreditorinį reikalavimą, papildomai patvirtindamas 469,18 EUR bylinėjimosi išlaidų ir 2 815,48 EUR antstolio išieškotos skolos, iš viso – 3 284,66 EUR. UAB „Luvel transportas“ iki ieškinio pareiškimo taip ir nesikreipė nei į BUAB „Kvadera“, nei į teismą dėl atgręžtinio sprendimo įvykdymo.

Atsakovės vertinimu, šiuo atveju turi būti taikomas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 373 straipsnis, kuris numato, jog, panaikinus arba pakeitus sprendimą ar nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti ar pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios sprendimą vykdydamos. Tokį prašymą reikia pateikti per tris mėnesius nuo dienos, kai buvo panaikintas sprendimas ar nutartis, kurie buvo pradėti vykdyti ir/ar įvykdyti. Ieškovė savo reikalavimų pagrindu nurodo tai, kad tarp šalių yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai delikto pagrindu, tačiau toks santykių kvalifikavimas yra neteisingas. Prievoliniai teisiniai santykiai yra susiklostę tarp BUAB „Kvadera“ ir UAB „Luvel transportas“ Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutarties pagrindu, t. y. UAB „Luvel transportas“ turi 3 284,66 EUR dydžio reikalavimo teisę į BUAB „Kvadera“. Ši reikalavimo teisė yra galiojanti ir vykdytina, tačiau iki šiol UAB „Luvel transportas“ nesiėmė jokių priemonių šiai savo teisei įgyvendinti. Kadangi ieškovė nesiėmė atgręžtinio teismo sprendimo vykdymo procedūros, savo reikalavimo teisės į atsakovę BUAB „Kvadera“ pati neįgyvendino, jos, kaip kreditorės, reikalavimas buvo patvirtintas BUAB „Kvadera“ bankroto byloje, siekiant jį patenkinti kartu su kitų kreditorių reikalavimais. Prievolinio teisinio santykio, kurio atsiradimo pagrindas yra teismo sprendimas, savavališkai negalima pakeisti kita prievole – deliktine, kurios atsiradimo pagrindas yra žalos padarymo faktas. Patenkinus ieškovės ieškinį šioje byloje jai būtų suteikta teisė antrą kartą reikalauti tos pačios sumos. BUAB „Kvadera“ neneigia ieškovės reikalavimo teisės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutarties pagrindu, tačiau nesutinka, kad ieškovės neveikimas, neįgyvendinant šios teisės, gali būti pripažįstamas žala. Nei BUAB „Kvadera“, nei administratorius UAB „Bankrovita“ neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Dar iki sužinojimo apie priimtą nagrinėti kasacinį skundą skola buvo išieškota ir vykdymo veiksmai atlikti. Įsiteisėjusio teismo sprendimo perdavimas vykdyti antstoliui priverstine tvarka nėra neteisėtas. Be to, nėra priežastinio ryšio tarp BUAB „Kvadera“ bei UAB „Bankrovita“ veiksmų ir ieškovės nurodomos jos patirtos žalos.

Atsakovė UAB „Bankrovita“ su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į ieškinį grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir BUAB „Kvadera“.

Atsakovas I. G. su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2014 m. lapkričio 21 d. antstolių kontoroje faksu buvo gautas skolininko atstovo prašymas sustabdyti vykdomąją bylą, kadangi apeliacinės instancijos teisme sprendžiamas klausimas dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarties panaikinimo (dėl skolos išdėstymo). Pateiktas prašymas 2014 m. lapkričio 24 d. patvarkymu nebuvo patenkintas, kadangi antstoliui nebuvo pateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių teisinį vykdomosios bylos sustabdymo pagrindą. 2014 m. lapkričio 28 d. išieškotos piniginės lėšos paskirstytos CPK 753 straipsnyje nustatyta tvarka, vykdomasis dokumentas buvo visiškai įvykdytas. Antstolių kontoroje 2014 m. gruodžio 15 d. gautas skolininko atstovo prašymas dėl vykdomosios bylos sustabdymo iki Vilniaus apygardos teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2S-2646-302/2014, o Lietuvos Aukščiausiajame Teisme – byla Nr. CIK-1822/2014. Pateiktas prašymas 2014 m. gruodžio 15 d. patvarkymu nebuvo patenkintas, kadangi kasacinio skundo padavimas nesustabdo įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo, tuo tarpu antstoliui nebuvo pateikti jokie duomenys (nutartys), kurie pagristų įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo sustabdymą. Vykdomoji byla baigta 2014 m. gruodžio 17 d. Vykdymo proceso metu antstoliui nepateikta nei viena teismo nutartis, kuria būtų sustabdytas pateikto vykdomojo dokumento vykdymas ar atsirastų teisinis pagrindas vykdomosios bylos sustabdymui. Antstoliui pateiktas vykdymui vykdomasis dokumentas visiškai įvykdytas iki kasacinio skundo priėmimo nagrinėti Lietuvos Aukščiausiame Teisme, taip pat iki tokios informacijos pateikimo antstoliui. Ieškovė prie ieškinio nepateikė jokių įrodymų, kad pasinaudojo sprendimų įvykdymo atgręžimo institutu, taip pat neįrodė nei vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Antstolis yra tik vykdytojas, kuriam įstatymo leidėjas suteikė teisę vykdyti vykdomuosius dokumentus. Skola išieškota nepažeidžiant vykdymo procesą reglamentuojančių teisės normų.

Trečiasis asmuo AAS „Gjensidige Baltic“ atsiliepimo į ieškinį neteikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. balandžio 7 d. sprendimu priteisė ieškovei UAB „Luvel transportas“ iš atsakovės BUAB „Kvadera“ administravimo lėšų 1 615,48 EUR, iš atsakovės UAB „Bankrovita“ – 1 200 EUR, o iš antstolio I. G. – 404,68 EUR nuostolių atlyginimo; priteisė ieškovei UAB „Luvel transportas“ iš atsakovės UAB „Bankrovita“ 36 EUR, iš antstolio I. G. 13,22 EUR bylinėjimosi išlaidų atlyginimo; priteisė iš atsakovės UAB „Bankrovita“ – 12, 27 EUR, iš antstolio I. G. – 4,09 EUR valstybei procesinių dokumentų įteikimo išlaidų; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.

Teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas priteisti jai kaip nuostolių atlyginimą sumą, kuri buvo iš jos išieškota pagal teismo sprendimą ir nutartį, kurie vėliau kasacine tvarka buvo panaikinti, yra pagrįstas, tačiau pažymėjo, kad ši suma negali būti išieškota iš atsakovų solidariai, kadangi taikyti atsakovams solidarią atsakomybę nėra pagrindo. Nurodė, kad nuostoliai ieškovei atsirado ne bendrais atsakovų veiksmais. Kiekvienas iš atsakovų yra gavęs tik dalį iš sumos, kuri buvo išieškota, todėl ir turi grąžinti tą dalį sumos, kuri jam atiteko įvykdžius teismų sprendimus, kurie vėliau buvo panaikinti.

Teismas konstatavo, kad ieškovė šiuo atveju siekia ne tik sprendimo vykdymo atgręžimo, bet ir reiškia ieškinio reikalavimą kitų asmenų, t. y. UAB „Bankrovita“ ir antstolio I. G., atžvilgiu, prašydama iš jų priteisti nuostolius, atsiradusius dėl vėliau panaikinto sprendimo vykdymo. Toks reikalavimas nagrinėtinas ieškininės teisenos tvarka, kadangi vieno iš atsakovų atžvilgiu siekiama sprendimo vykdymo atgręžimo, o iš kitų dviejų atsakovų siekiama prisiteisti nuostolių atlyginimą.

Teismas darė išvadą, kad ieškovės įtraukimas į bankrutuojančios bendrovės kreditorių sąrašą nėra kliūtimi ieškovei reikšti reikalavimą, kad sprendimo vykdymo atgręžimas būtų vykdomas iš bankrutuojančios bendrovės administravimo lėšų.

Teismas sprendė, kad atsakovė BUAB „Kvadera“ turi grąžinti ieškovei lėšas, kurios buvo išieškotos iš ieškovės pagal panaikintą teismo sprendimą ir kurios buvo panaudotos bankrutuojančios bendrovės bankroto procedūroms, t. y. 2 815,48 EUR. Dalį šių lėšų, t. y. 1 200 EUR, panaudojo atsakovė UAB „Bankrovita“, išsimokėdama administratoriaus atlyginimą, todėl ji šias lėšas ir turi grąžinti ieškovei, nes jas įgijo be teisėto pagrindo. Nenustačius bankroto administratoriaus kaltės dėl to, kad išieškotos lėšos buvo naudojamos apmokėjimui už pašto, teisines ir kt. paslaugas bankrutuojančiai bendrovei, šioje dalyje turėtos išlaidos priteistinos iš BUAB „Kvadera“, t. y. buvusio išieškotojo, administravimo lėšų.

Teismas nurodė, kad antstolis I. G., vykdydamas teismo sprendimą, kuris buvo kasacine tvarka panaikintas, išieškojo iš ieškovės 1 521,58 Lt (440,68 EUR) vykdymo išlaidų. Nuostolius dėl to, kad buvo vykdomas sprendimas, kurio vykdymas pripažintas atgręžtinu, antstoliui turi atlyginti buvęs išieškotojas, t. y. BUAB „Kvadera“, o išieškotas ne tik skolos sumas, bet ir vykdymo išlaidas turi grąžinti tas asmuo, kurio naudai jos buvo išieškotos.

Teismas pažymėjo, kad tai, jog 2014 m. gruodžio 8 d., gavęs ieškovės prašymą sustabdyti vykdomąją bylą iki Vilniaus apygardos teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2S-2646-302/2014, antstolis jos nesustabdė, nėra netinkamas antstolio pareigų vykdymas, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad išieškota suma buvo nepagrįstai perduota išieškotojui ir dėl to, kad negali būti įvykdytas sprendimo vykdymo atgręžimas, yra antstolio kaltė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovės BUAB „Kvadera“ ir UAB „Bankrovita“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti ir ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

Ieškovė niekada nereikalavo ir ieškiniu nereikalauja įgyvendinti savo reikalavimo teisę į BUAB „Kvadera“, pasinaudojant atgręžtinio sprendimo įvykdymo teise, o reikalauja priteisti jos neva patirtą žalą. Tenkinus ieškovės ieškinį, ieškovė turi dvi reikalavimo teises 3 284,66 EUR sumai. Ieškovė, pateikdama ieškinį dėl žalos priteisimo, taip pat ir teismas, tenkindamas tokį ieškinį, iš esmės padarė klaidą, neatribodami teisės reikalauti atgręžtine tvarka įvykdyti teismo sprendimą nuo teisės reikalauti žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidžiant CPK 265 straipsnio 2 dalyje numatytą reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas vienašališkai pakeitė ieškinio reikalavimus (dalyką), o tai sąlygojo netinkamą materialinės teisės normų taikymą bei ginčo išsprendimą. Iš ieškinio akivaizdu, kad ieškovė reikalavo priteisti žalą solidariai iš bendraatsakovių, o teismas savavališkai pakeitė ieškinio reikalavimus nurodydamas, kad ieškovė reikalauja atgręžtinio teismo sprendimo įvykdymo bei tenkino ieškinį pagal savo paties performuluotus ieškinio reikalavimus, dalimi patenkindamas reikalavimą įvykdyti atgręžtinį teismo sprendimą, o kita dalimi taikydamas dalinę deliktinę civilinę atsakomybę, kurios egzistavimo sąlygų ieškovė neįrodinėjo, o teismas nenustatė. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pripažino, kad nesinaudoja galiojančia ir vykdytina atgręžtinio reikalavimo teise.

Teismas nenustatė visų būtinų sąlygų deliktinei civilinei atsakomybei atsirasti. Atsakovai elgėsi teisėtai ir pagrįstai, remdamiesi įsiteisėjusiu ir vykdytinu teismo sprendimu, pačiai UAB „Luvel transportas“ nurodžius, jog ji sutinka su skolos sumokėjimu. UAB „Bankrovita“ pareiga kreiptis dėl vykdymo veiksmų sustabdymo vykdomojoje byloje Nr. 008/14/01946 neatsirado. Ieškovė taip ir nebandė įgyvendinti savo reikalavimo teisės į atsakovę BUAB „Kvadera“, su kuria ją sieja prievoliniai teisiniai santykiai, dėl atgręžtinio teismo sprendimo įvykdymo. Tik tuo atveju, jeigu ieškovė būtų pareiškusi atgręžtinį sprendimo įvykdymo reikalavimą ir jis nebūtų BUAB „Kvadera“ įvykdytas, būtų galima kelti klausimą dėl žalos atsiradimo. Dėl to spręstina, jog žala faktiškai nėra atsiradusi. Be to, sumos, kurios turi būti grąžinamos pagal įvykdytą sprendimą, kuris pripažintas vėliau negaliojančiu, nėra pripažįstamos žala. Pati UAB „Luvel transportas“ pripažino, jog nebuvo jokių teisėtų apribojimų antstoliui vykdyti išieškojimo veiksmus, o bankroto administratoriui paskirstyti lėšas. Vien faktas, kad iš ieškovės priteistos sumos buvo BUAB „Kvadera“ paskirstytos kaip bankroto administravimo lėšos ir atlyginimas bankroto administratoriui nelemia tiesioginės UAB „Bankrovita“ civilinės atsakomybės ta apimtimi, kiek BUAB „Kvadera“ išmokėjo bankroto administratoriui atlygio.

Atsiliepimu į atsakovių BUAB „Kvadera“ ir UAB „Bankrovita“ apeliacinį skundą atsakovas I. G. prašo atsakovų skundą tenkinti.

Atsakovas antstolis I. G. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikinti, ieškovės ieškinį jo atžvilgiu atmesti; priteisti iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas – žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Nors sprendime konstatuota, kad antstolio kaltės ir neteisėtų veiksmų nėra, tačiau, nepaisant to, iš jo yra priteisti nuostoliai. Kadangi antstolio veiksmuose nebuvo neteisėto veikimo ir kitų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, teismas nepagrįstai tenkino ieškinį dalyje dėl 440,68 EUR nuostolių sumos priteisimo iš antstolio. Antstolis šiuo atveju veikė teisėtai, vykdydamas įsiteisėjusį ir visiems privalomą teismo sprendimą.

Kasacinio skundo padavimas savaime nesustabdo įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo, todėl tai nėra aplinkybė, kuri gali lemti antstolio procesinių veiksmų sustabdymą ar atsakomybės atsiradimą. Be to, ieškovė posėdžio metu pati patvirtino, kad, teikdama kasacinį skundą, neprašė teismo stabdyti vykdomąją bylą, todėl antstolis, savavališkai sustabdęs išieškojimą, būtų pažeidęs išieškojimo procesą reglamentuojančias teisės normas.

Teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo institutas negali būti taikomas antstolio atžvilgiu (antstolis nėra nei išieškotojas, nei skolininkas), todėl teismas nepagrįstai antstolio vykdymo išlaidas prilygino ieškovės patirtiems nuostoliams ir įpareigojo antstolį jas grąžinti.

Iš sprendimo motyvuojamosios dalies neaišku, kuo remiantis teismas padarė išvadą, kad antstolio veiksmais ieškovui buvo padaryta žala. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 263 straipsnį, CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 ir 4 punktus, be to, išėjo už ieškinio ribų ir netiesiogiai taikė antstolio atžvilgiu sprendimo įvykdymo atgręžimą reglamentuojančias teisės normas, kai ieškovas prašė priteisti žalą, netaikant sprendimo įvykdymo atgręžimo instituto. CPK 760 straipsnis net nenumato sprendimo atgręžimo galimybės iš antstolio.

Atsiliepimu į apeliacinius skundus ieškovė UAB „Luvel transportas“ prašo atmesti atsakovų apeliacinius skundus; priteisti iš atsakovų ieškovės naudai bylinėjimosi išlaidas – po 187,50 EUR iš kiekvieno apelianto. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais argumentais:

Antstolio teiginiai apie tai, kad prieš jį negali būti panaudotas sprendimo įvykdymo atgręžimas, yra visiškai nereikšmingi, kadangi ieškovė nesiekė nukreipti į antstolį sprendimo įvykdymo atgręžimo, o siekė priteisti iš antstolio patirtus turtinius nuostolius.

CPK 626 straipsnyje yra nustatyti privalomieji vykdomosios bylos ir vykdymo veiksmų sustabdymo pagrindai. Šio straipsnio 1 dalies 6 punktas aiškiai nustato, kad antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą, kai atnaujinamas apeliacinio skundo padavimo terminas, jeigu pagrindas vykdomajam raštui išduoti buvo apskųstasis sprendimas (išskyrus skubiai vykdytinus sprendimus). Ieškovės vertinimu, šiuo atveju minėtą straipsnį galima taikyti remiantis įstatymo analogija. Antstolio I. G. dėstomi argumentai yra visiškai nepagrįsti, kadangi jis, žinodamas apie tai, jog kasaciniame teisme yra nagrinėjamas ieškovės skundas, nereagavo į ieškovės prašymą sustabdyti vykdymo veiksmus, nors ir buvo informuotas apie tai, kad, nesustabdžius vykdymo veiksmų, dėl tokio antstolio nerūpestingumo, ieškovė gali patirti nuostolių. Šie antstolio I. G. neteisėti veiksmai lėmė tai, kad ieškovė patyrė 440, 68 EUR nuostolių.

Ieškovė yra laisva pasirinkti, kokiu būdu ji įgyvendina savo civilines teises. Aplinkybė, kad ieškovė nesikreipė į teismą dėl sprendimo vykdymo atgręžimo, nereiškia, kad ieškovė elgiasi neteisėtai ir piktnaudžiauja teise. Sprendimo įvykdymo atgręžimas nenumato privalomos neteisminės procedūros, todėl bet kokiu atveju ieškovė turėjo kreiptis į teismą su reikalavimu grąžinti viską, kas iš jos buvo išieškota pagal neteisėtai priimtus sprendimus, reikšdama reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo. Ieškovė šiuo atveju neabejotinai turi tik vieną reikalavimo teisę ir ji pasirinko savo pažeistų teisių gynimo būdą, pareikšdama ieškinį, kuriame papildomai reikalauja priteisti nuostolius iš atsakovų.

Priešingai nei bando interpretuoti atsakovai, teismas neperkvalifikavo ieškovės reikalavimų, o pritaikė tinkamas materialinės bei procesinės teisės normas pagal ieškovės nurodytas faktines aplinkybes. Kai teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas byloje faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus arba taiko teisės normas, kuriais nesiremia šalys ar dalyvaujantys byloje asmenys, tai nėra ieškinio pagrindo keitimas ir byloje pareikštų reikalavimų peržengimas. Teisinė ginčo santykio kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva ir tik tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas ir jį reguliuojančių teisės normų taikymas sudaro pagrindą priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai nustatė faktines aplinkybes, kad dėl atsakovų veiksmų ieškovė patyrė nuostolius, tačiau juos atsakovai privalo atlyginti ne solidariai, o kiekvienas atitinkamą dalį. Teismas pagrįstai konstatavo, kad tai, jog atsakovai nesustabdė vykdomųjų veiksmų, sąlygojo žalos ieškovei atsiradimą.

Atsakovai pateikia klaidingas faktines aplinkybes apie tai, kad ieškovė neva nebuvo pateikusi prašymo ir/ar reikalavimo sustabdyti vykdymo veiksmus. Iš karto po to, kai pateikė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtMjE4My01NzcvMjAxNA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-2183-577/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-2183-577/2014">2A-2183-577/2014</a> panaikinimo, ieškovė pateikė antstoliui I. G. prašymą dėl vykdomosios bylos Nr. 0008/14/01946 sustabdymo. Taip pat, priešingai nei teigia atsakovai, ieškovė, pateikusi prašymą dėl sprendimo vykdymo tvarkos išdėstymo, 2014 m. lapkričio 21 d. kreipėsi į antstolį I. G. prašydama sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0008/14/01946. Taigi, ieškovė buvo atidi ir rūpestinga bei siekė sustabdyti nutarčių vykdymą.

Atsakovė UAB „Bankrovita“, būdama savo srities profesionalė ir turėdama pareigą veikti atidžiai, rūpestingai, sąžiningai ir kvalifikuotai bei išimtinai kreditorių interesais, elgėsi visiškai priešingai nei nustatyti standartai, kadangi, žinodama, kad ieškovė kreipėsi į teismą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo dalimis, nesusilaikė nuo vykdomosios bylos inicijavimo, o sužinojusi, jog Lietuvos Aukščiausiame Teisme yra nagrinėjamas ieškovės kasacinis skundas, nesusilaikė nuo veiksmų paskirstyti lėšas.

Atsakovių BUAB „Kvadera“ ir UAB „Bankrovita“ atlikti neteisėti veiksmai yra priežastiniu ryšiu susiję su kilusia žala, yra visos civilinės atsakomybės sąlygos.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovei iš atsakovų priteista suma, iš ieškovės išieškota vykdant įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą, kuris vėliau buvo panaikintas kasacinio teismo.

Apeliaciniu skundu neginčijamos byloje nustatytos šiai bylai teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: ieškovės reikalaujama priteisti suma iš ieškovės buvo išieškota vykdant įsiteisėjusį Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimą, kuris jau po nurodytos sumos išieškojimo buvo panaikintas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartimi; nagrinėjant bylą kasaciniame teisme sprendimo vykdymas nebuvo sustabdytas ir ieškovė tokio prašymo kasaciniam teismui nebuvo pateikusi; iš ieškovės išieškota suma, atskaičius 404,68 EUR vykdymo išlaidų, pervesta išieškotojai BUAB „Kvadera“ ir panaudota jos administravimo išlaidoms, įskaitant 1 200 EUR atlyginimą bankroto administratoriui.

Ieškovė reikalavimą byloje reiškė remdamasi deliktinės civilinės atsakomybės taisyklėmis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, taikė tiek sprendimo įvykdymo atgręžimą, tiek deliktinę atsakomybę reglamentuojančias nuostatas. Apeliaciniais skundais keliamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo teisės savarankiškai teisiškai perkvalifikuoti ieškovės reiškiamą reikalavimą, taip pat dėl netinkamo deliktinės atsakomybės nuostatų taikymo. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis apeliacijos ribų, pasisakys dėl šių apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų (CPK 320 straipsnis).

Pagal CPK 18 straipsnį, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visiems asmenims ir turi būti vykdomas. Kasacinio skundo padavimas nesustabdo įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo. Sprendimo vykdymą gali sustabdyti tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija CPK 363 straipsnio nustatyta tvarka. Byloje neginčijama, kad šiuo atveju Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. sprendimo vykdymas nebuvo sustabdytas. Ieškovės nurodyti argumentai dėl jos kreipimosi į antstolį šiuo klausimu nėra teisiškai reikšmingi, kadangi antstolis pagal įstatymą neturi teisės sustabdyti vykdymo veiksmus kitais, nei CPK numatyti, pagrindais, tarp kurių kasacinio skundo padavimo faktas nėra numatytas.

Ieškovė nepagrįstai teigia, kad sprendimo vykdymo sustabdymui pagal analogiją nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomos CPK 626 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos. Apeliacine tvarka peržiūrimi neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai todėl, atnaujinus apeliacinio skundo padavimo terminą, išnyksta teismo sprendimo priverstinio vykdymo galimybė, atsižvelgiant į tai, kad pagal bendrąją taisyklę vykdytini yra tik įsiteisėję teismo sprendimai. Tuo tarpu kasacine tvarka peržiūrimi įsiteisėję teismo sprendimai, todėl, kaip jau minėta, kasacinio skundo padavimas savaime sprendimo vykdytinumo savybės nepanaikina ir jo vykdymo nesustabdo.

Atsakovai pagrįstai nurodo, kad sprendimo įvykdymo atgręžimo institutas yra specialus įstatyme įtvirtintas pažeistų teisių gynimo būdas išieškant sumas, išmokėtas pagal vėliau panaikintą teismo procesinį sprendimą. Šio instituto taikymas grindžiamas principu ex iniuria ius non oritur (iš neteisės negali atsirasti teisė), t. y. neteisėto sprendimo įvykdymo padariniai taip pat turi būti laikomi neteisėtais. Taigi atsiranda būtinybė šalis, įvykdžiusias neteisėtą teismo sprendimą, grąžinti į padėtį, buvusią iki neteisėto sprendimo priėmimo.

Nors neteisėto sprendimo įvykdymo padariniai yra neteisėti, tai savaime nereiškia, kad neteisėtais gali būti laikomi ir išieškotojo ir/ar antstolio veiksmai tokį sprendimą vykdant. Kitokia išvada prieštarautų CPK 18 straipsnio nuostatoms bei antstolio pareigai veikti griežtai laikantis įstatymo reikalavimų, tarp jų ir numatančių vykdymo veiksmų sustabdymo ir atsisakymo atlikti vykdymo veiksmus pagrindus. Taigi sprendimo įvykdymo atgręžimo institutas yra specialus institutas, netapatintinas su deliktine civiline atsakomybe.

Pagal CPK 760 straipsnį, jeigu panaikinamas jau įvykdytas sprendimas, atsakovui turi būti grąžinama visa tai, kas buvo pagal panaikintą sprendimą iš jo išieškota ieškovo naudai. Pareiškimas dėl sprendimo vykdymo atgręžimo gali būti paduodamas per vienerius metus nuo teismo sprendimo, kuriuo neišspręstas sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas, įsiteisėjimo dienos. Tuo atveju, jei ginčą dėl teisės galutinai išsprendžia kasacinis teismas, ir jis neišsprendžia sprendimo vykdymo atgręžimo klausimo, pareiškimas dėl sprendimo vykdymo atgręžimo paduodamas pirmosios instancijos teismui (CPK 761, 762 straipsniai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015 sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas neišspręstas.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovų argumentu, kad kilusiam ginčui taikydamas sprendimo įvykdymo atgręžimą reglamentuojančias teisės normas pirmosios instancijos teismas peržengė byloje pareišktus reikalavimus. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismas, nagrinėdamas bylą, yra saistomas ieškovo pareikšto ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo, tuo tarpu teisinio ieškinio pagrindo bylą nagrinėjantis teismas nėra saistomas; ginčo santykių teisinį kvalifikavimą vykdo teismas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282-686/2015; 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433-378/2015; kt.). Nei ieškovės pareikštas materialinis teisinis reikalavimas (priteisti 3 252,03 EUR sumą), nei jo faktinis pagrindas (reikalaujama priteisti suma iš ieškovės išieškota vykdant vėliau panaikintą teismo sprendimą) ginčijamu sprendimu nėra pakeistas. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tik kitaip teisiškai kvalifikavo bylos teisinį santykį nurodydamas, kad ieškovės reikalavimas BUAB „Kvadera“ tenkintinas taikant ne deliktinę atsakomybę, o sprendimo įvykdymo atgręžimo institutą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad, atsižvelgiant į tai, jog ieškovė ieškinio reikalavimus pareiškė ne tik BUAB „Kvadera“, bet ir UAB „Bankrovita“ bei antstoliui, su kuriais sprendimo įvykdymo atgręžimo teisinis santykis ieškovės nesieja, visi ieškovės reikalavimai gali būti nagrinėjami vienoje byloje ieškinio teisenos tvarka, kaip sudėtingesne procesine forma, nei taikoma sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimui spręsti. Ieškovės reikalavimo dėl žalos atlyginimo pagrįstumas nėra reikšmingas sprendžiant bylos nagrinėjimo procesinės tvarkos klausimą; į šį klausimą teismas atsako tik išnagrinėjęs bylą ir priimdamas joje sprendimą.

Sprendimo įvykdymo atgręžimas vykdomas tarp buvusio išieškotojo ir skolininko. Apeliaciniu skundu atsakovas – antstolis I. G., pagrįstai pažymi, kad antstolis nėra sprendimo įvykdymo atgręžimo teisinių santykių subjektas. Visas iš atsakovo pagal panaikintą sprendimą išieškotas sumas atsakovui turi grąžinti ieškovas, nepriklausomai nuo to, ar dalis šių sumų buvo panaudota vykdymo išlaidoms dengti. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vykdymo išlaidas šiuo atveju turi dengti buvęs išieškotojas, todėl iš jo buvusio skolininko naudai priteisiamos ne tik faktiškai išieškotojo gautos sumos, bet ir vykdymo išlaidoms skirta išieškotos sumos dalis.

Kolegija taip pat sutinka su antstolio I. G. apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio nėra visiškai aišku, kuo remdamasis teismas 404,68 EUR išieškotos sumos dalį ieškovei priteisė iš antstolio. Nors teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje ši suma įvardyta kaip nuostolių atlyginimas, iš sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė neteisėtų antstolio veiksmų kaip būtinosios deliktinės atsakomybės sąlygos. Kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka. Kaip jau minėta, nors neteisėto sprendimo įvykdymo padariniai yra neteisėti, tai savaime nereiškia, kad neteisėtais gali būti laikomi ir antstolio veiksmai tokį sprendimą vykdant. Priešingai, įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir vykdytinas visiems asmenims, įskaitant antstolį; antstolis pagal teisės aktų reikalavimus neturi jokių galimybių atsisakyti vykdyti jam pateiktą įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą, nesant tam įstatyme nustatytų pagrindų.

Kadangi byloje nenustatyti antstolio neteisėti veiksmai, kaip būtinoji civilinės atsakomybės sąlyga, o taikant sprendimo įvykdymo atgręžimo institutą vykdymo išlaidos iš antstolio nėra išieškomos, darytina išvada, kad ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu 404,68 EUR suma iš antstolio ieškovės naudai priteista nepagrįstai. Ši suma, taikant sprendimo įvykdymo atgręžimo institutą, priteistina ieškovei iš atsakovės BUAB „Kvadera“, kaip buvusios išieškotojos.

Apeliantė BUAB „Kvadera“ pažymi, kad ieškovės 3 284,66 EUR kreditorinis reikalavimas yra patvirtintas BUAB „Kvadera“ bankroto byloje, todėl ieškovė reikalauja antrą kartą jos naudai priteisti tą pačią sumą.

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartimi BUAB „Kvadera“ bankroto byloje patvirtintas patikslintas UAB „Luvel transportas“ 22 220,86 EUR trečios eilės kreditorinis reikalavimas, į ji įtraukiant 469,18 EUR bylinėjimosi išlaidų, ieškovei priteistų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartimi ir 2 815,48 EUR, kurie turi būti grąžinti po antstolio įvykdyto išieškojimo. Taigi, BUAB „Kvadera“ bankroto byloje patvirtintas mažesnis kreditorinis reikalavimas, nei ieškovės reiškiamas šioje byloje (neįtraukta vykdymo išlaidų dalis), be to, patvirtintas ieškovės kreditorinis reikalavimas yra trečios eilės, tuo tarpu šioje byloje nurodytą sumą reikalaujama priteisti iš BUAB „Kvadera“ administravimui skirtų lėšų, t. y. taikant pirmesnę reikalavimo tenkinimo eilę. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės įtraukimas į bankrutuojančios bendrovės kreditorių sąrašą trečios eilės kreditore nėra kliūtimi ieškovei reikšti reikalavimą, kad sprendimo vykdymo atgręžimas būtų vykdomas iš bankrutuojančios bendrovės administravimo lėšų.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, visų pirma reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės reikalavimas dėl sprendimo vykdymo atgręžimo yra tenkintinas iš BUAB „Kvadera“ bankroto administravimui skirtų lėšų, kadangi šios išlaidos atsirado po bankroto bylos iškėlimo, BUAB „Kvadera“ bankroto administratoriui vykdant išieškojimą bankrutuojančios įmonės naudai.

Kolegija pažymi, kad nors ieškovės reikalavimas BUAB „Kvadera“ galėtų būti nagrinėjamas BUAB „Kvadera“ bankroto byloje, per kreditorinių reikalavimų tikslinimo/tvirtinimo procedūrą, ši aplinkybė pati savaime nėra pagrindu ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti neteisėtu. Pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnio 1 dalį, kreditorių ir jų reikalavimų sąrašo patikslinimai, susiję su bankroto procesu, tvirtinami teismo nutartimi, kol teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos. Taigi, priėmus teismo procesinį sprendimą šioje byloje, ieškovės trečios eilės kreditorinis reikalavimas BUAB „Kvadera“ bankroto bylą nagrinėjančio teismo turi būti atitinkamai patikslintas (sumažintas).

Apeliantė UAB „Bankrovita“ nesutinka su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria ieškovei iš jos priteista 1 200 EUR suma, nurodydama, kad ši suma iš jos priteista be teisinio pagrindo. Kolegija sutinka su šiais apeliantės argumentais.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo neteisėtų UAB „Bankrovita“ veiksmų, kaip atsakovės deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, o nurodytą sumą ieškovei iš atsakovės priteisė kaip atsakovės įgytą be teisinio pagrindo. Kolegija, nesutikdama su šia pirmosios instancijos teismo išvada, pažymi, kad be teisinio pagrindo įgyto turto išreikalavimas – tai savarankiškas pažeistų civilinių teisių gynybos būdas, naudojamas siekiant atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį, pasižymintis subsidiarumu, kadangi asmuo juo gali pasinaudoti tik tuo atveju, kai turtas negali būti išreikalautas kitais pažeistų civilinių teisių gynybos būdais. Kadangi proceso teisės normos suteikia galimybę atsakovui išreikalauti iš ieškovo visa tai, kas buvo išieškota jo naudai pagal panaikintą teismo sprendimą, pasinaudojant sprendimo įvykdymo atgręžimo institutu, atsakovui naudojantis šiuo proceso teisės normų įtvirtintu pažeistų teisių gynybos būdu, CK teisės normos, reglamentuojančios asmens teisę išreikalauti iš kito asmens be teisinio pagrindo įgytą turtą kaip savarankišką prievolinį pažeistų teisių gynybos būdą, nėra taikomos (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-883/2010). Be to, atlyginimo administratoriui išmokėjimo teisinis pagrindas – su administratoriumi sudaryta pavedimo sutartis. Byloje nėra duomenų, leidžiančių teigti, kad atlyginimas administratoriui buvo išmokėtas nesilaikant pavedimo sutarties nuostatų.

Įrodinėdama UAB „Bankrovita“ neteisėtus veiksmus kaip šios atsakovės civilinės atsakomybės sąlygą, ieškovė nurodė, kad šie veiksmai pasireiškė išieškojimo pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą iniciavimu, taip pat iš antstolio gautų lėšų paskirstymu kreditoriams nelaukiant kasacinio proceso pabaigos. Kolegija pažymi, kad įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo vykdymo proceso iniciavimas, net jei vėliau šis teismo sprendimas panaikinamas, negali būti pripažintas neteisėtu veiksmu, lemiančiu civilinės atsakomybės bankroto administratoriui taikymą, ypač atsižvelgiant į BUAB „Kvadera“ kaip bankrutuojančios bendrovės teisinį statusą ir bankroto proceso operatyvumo principą.

Nors bankroto administratoriaus veiksmai, išsimokant sau administratoriaus atlyginimą iš bendrovės administravimui skirtų lėšų tuo metu, kai teisme tebėra nagrinėjamas ginčas su vienu iš kreditorių, galintis lemti sprendimo įvykdymo atgręžimą, atsižvelgiant į faktines konkrečios situacijos aplinkybes galėtų būti pripažintas nepakankamai rūpestingu bankroto administratoriaus elgesiu, galinčiu lemti jo civilinę atsakomybę, reikalavimas bankroto administratoriaus atžvilgiu galėtų būti tenkinamas tik nustačius kitas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. žalą ir priežastinį ryšį tarp bankroto administratoriaus veiksmų ir atsiradusios žalos. Kolegija pritaria apeliantės UAB „Bankrovita“ argumentams, kad žala ieškovei galėtų atsirasti tik tuo atveju, jei, atsakovei UAB „Bankrovita“ išsimokėjus administratoriaus atlyginimą, BUAB „Kvadera“ nebeliktų lėšų, iš kurių galėtų būti tenkinamas ieškovės reikalavimas dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo, tačiau duomenų, leidžiančių teigti, jog BUAB „Kvadera“ neturi lėšų ieškovės reikalavimui patenkinti, į bylą nepateikta. Esant tokioms aplinkybėms ieškovės reikalavimas UAB „Bankrovita“ negalėjo būti tenkinamas nenustačius žalos, kaip būtinosios atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, ieškovės reikalaujamą 3 259,64 EUR sumą priteisiant iš BUAB „Kvadera“ administravimui skirtų lėšų, o ieškovės reikalavimus UAB „Bankrovita“ ir antstolio I. G. atžvilgiu atmetant. Tuo pačiu turi būti perskirstytos ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos bylinėjimosi išlaidos, bylinėjimosi išlaidas ieškovės naudai priteisiant iš atsakovės BUAB „Kvadera“. Kadangi BUAB „Kvadera“, kaip bankrutuojanti įmonė, yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo valstybei, procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybės naudai iš jos nepriteisiamos.

Patenkinus antstolio I. G. apeliacinį skundą, jam iš ieškovės priteisiama 20 EUR už apeliacinio skundo padavimą sumokėto žyminio mokesčio (b.l. 58, t. II).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 7 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti ieškovei UAB „Luvel transportas“ iš atsakovės BUAB „Kvadera“ administravimui skirtų lėšų pagal panaikintą teismo sprendimą išieškotą 3 259,64 EUR sumą ir 97,79 EUR bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovės reikalavimus atsakovams antstoliui I. G. ir UAB „Bankrovita“ atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Luvel transportas“ 20 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų antstolio I. G. naudai.

Teisėjai Goda Ambrasaitė - Balynienė

Artūras Driukas

Vigintas Višinskis