R. J. pagal BK 24 str. 4 d., 202 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-156/2012

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.5.2; 1.2.14.5; 1.2.17.6; 1.2.18.4;

2.1.2.4; 2.1.7.4.5. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Jono Prapiesčio, Viktoro Aiduko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. J., R. S., G. L. ir I. B. kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

R. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 24 straipsnio 4 dalį, 202 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams; 24 straipsnio 4 dalį, 216 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams; 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams; 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

R. S. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 202 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams; 24 straipsnio 4 dalį, 216 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams; 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

G. L. nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 216 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams, 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams šešiems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

I. B. nuteistas pagal BK 202 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 216 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams aštuoniems mėnesiams, 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams aštuoniems mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Priteista iš R. J., R. S. ir G. L. po 13 761,05 Lt, iš I. B. – 4933,85 Lt Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

R. J. ir R. S. išteisinti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 203 straipsnio 2 dalį, o G. L. – pagal BK 203 straipsnio 2 dalį, nesant jų veikose nusikaltimo sudėties.

Skundžiamas ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 10 d. nuosprendis, kuriuo Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nuosprendis pakeistas:

panaikinta R. J., G. L., R. S. ir I. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – savanaudiškos paskatos; pašalintas iš pripažintos įrodyta pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nusikalstamos veikos požymis – versliškas ėmimasis ūkinės-komercinės veiklos neturint licencijos, paliekant požymį – ėmimąsi stambiu mastu komercinės veiklos kitokiu neteisėtu būdu; pašalintas iš nustatomosios nuosprendžio dalies teiginys, kad R. J., G. L., R. S. vadovavo UAB „Paladė ir Ko“ veiklai, pašalinta iš nuosprendžio įžanginės dalies nuoroda apie R. J. teistumą. R. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams; 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams; 24 straipsnio 4 dalį, 202 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams vienam mėnesiui; 24 straipsnio 4 dalį, 216 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas trejiems metams aštuoniems mėnesiams; 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas ketveriems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1, 2 punktais, šios bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams;

G. L. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams, 216 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas trejiems metams, 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas trejiems metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas trejiems metams;

ištaisyta klaida nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodant S. vardą R., vietoje R.; panaikintas visų jo padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimas pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir R. S. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimas aštuoniems mėnesiams, 216 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams, 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams;

I. B. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį paskirtas laisvės atėmimas šešiems mėnesiams, 216 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas dvejiems metams, 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimas vieneriems metams dviem mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1, 2 punktais, bausmės subendrintos ir paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą ir susipažinusi su bylos medžiaga,

n u s t a t ė:

R. J. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2003 m. rugsėjo 2–10 dienomis, Mažeikiuose bendrininkų grupe su Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) pareigūnais L. K. ir R. T., veikusiais pagal nusikalstamos veiklos imitacijos modelį (2003 m. rugsėjo 4 d. teikimas Nr. S2-51S) kaip L. S. ir UAB „Paladė ir Ko“ direktorius R. J. ar komercijos direktorius D. K., padėjo UAB „P.“ direktoriui M. G. apgaulingai tvarkyti šios įmonės 2002 m. laikotarpio buhalterinę apskaitą, t. y. už 1000 Lt iš anksto pažadėjęs supažindinti su asmeniu, galinčiu be sandorio pateikti žinomai suklastotas paslaugos pardavimo sąskaitas faktūras, kad padidintų įmonės išlaidas, ir 2003 m. rugsėjo 2 d. supažindino M. G. su L. S. (pareigūnu L. K.), kuris 2003 m. rugsėjo 5 d. pateikė M. G. dvi žinomai suklastotas UAB „Paladė ir Ko“ sąskaitas faktūras, už kurias iš M. G. gautų 1000 Lt 2003 m. rugsėjo 10 d. bankiniu pavedimu sumokėjo bendrininkui R. J. (pareigūnui R. T.) 388 Lt. Šias dvi žinomai suklastotas UAB „Paladė ir Ko“ sąskaitas faktūras ir žinomai suklastotus kasos pajamų orderių kvitus, pagal kuriuos už UAB „Paladė ir Ko“ suteiktas 19 440 Lt vertės automobilių remonto paslaugas UAB „P.“ atsiskaitė grynaisiais pinigais, M. G. įtraukė į UAB „P.“ buhalterinę apskaitą, taip nepagrįstai sumažino įmonės apmokestinamąjį pelną 19 440 Lt suma bei nesumokėjo mokėtino 2916 Lt pelno mokesčio, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „P.“ 2002 m. ūkinės- komercinės veiklos, finansinės būklės rezultatų.

R. J. pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 202 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 24 straipsnio 4 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, G. L. ir R. S. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, I. B. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, 216 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad 2004 m. vasario mėn., R. J. organizuota grupe su R. S., G. L., I. B., taip pat FNTT pareigūnais L. K. ir R. T., veikusiais kaip L. S. ir UAB „Paladė ir Ko“ direktorius R. J. ar komercijos direktorius D. K., kiekvienam nariui atliekant tam tikrą užduotį ir turint konkretų vaidmenį, susitarė be įsigijimo dokumentų, nemokant jokių mokesčių, kaip fiziniai asmenys stambiu mastu pirkti dyzelinį kurą, jį legalizuoti, panaudojant neteisėtai veiklai nuslėpti skirto juridinio asmens UAB „Paladė ir Ko“ specialios apskaitos dokumentus, ir apgaule, sukčiaujant PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, užvaldyti valstybės biudžeto lėšas parduodant pagal suklastotas UAB „Paladė ir Ko“ PVM sąskaitas faktūras legalizuotą dyzelinį kurą realiai veikiantiems ūkio subjektams, o būtent:

R. J. pats ir per I. B. surado dyzelinio kuro tiekėjus G. S., E. P. bei ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį vardu „G.“. 2004 m. vasario 12–25 dienomis Tauragėje R. J., R. S. ir G. L. keturis kartus iš G. S. įsigijo iš viso 96 600 litrų dyzelinio kuro už 128 562 Lt, o 2004 m. vasario 25–27 dienomis Mažeikiuose R. J., R. S., G. L. ir I. B. iš E. P. ir „G.“ du kartus įsigijo iš viso 72 900 litrų dyzelinio kuro už 103 518 Lt, taip kartu su kitais organizuotos grupės nariais R. J., R. S., G. L., įgydami iš viso 169 500 litrų dyzelinio kuro už 232 080 Lt, o I. B., įgydamas 72 900 litrų dyzelinio kuro už 103 518 Lt, neteisėtai stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos. Po to Kaune, Kauno r., Marijampolės r., Mažeikiuose R. J. nurodžius L. K. ir R. T. įrašyti į UAB „Paladė ir Ko“ PVM sąskaitas faktūras žinomai melagingus duomenis apie tariamas ūkines operacijas su UAB „S.“, šie įrašė į UAB „Paladė ir Ko“ PVM sąskaitų faktūrų bei krovinio važtaraščių blankus žinomai melagingus duomenis, kad UAB „Paladė ir Ko“ pardavė ir nugabeno į UAB „S.“ iš viso 169 500 litrų dyzelinio kuro už 302 978,22 Lt, iš jų 46 217,02 Lt PVM, patvirtino parašais bei perdavė šiuos žinomai suklastotus dokumentus G. L. ir R. J. 2004 m. vasario 12 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose „(duomenys neskelbtini), R. J., pagamino netikrą dokumentą – ranka užpildytą kaip UAB „L.“ (duomenys neskelbtini), direktoriaus A. B. paraišką, pasirašė imituodamas šio parašą, uždėjo UAB „L.“ spaudą, ir panaudojo transportui pervežti dyzelinį kurą iš Tauragės į Kauną užsakyti; po to 2004 m. vasario 17 d. paimdamas apmokėjimui už transportą UAB “ „(duomenys neskelbtini)” PVM sąskaitos faktūros antrame egzemplioriuje ranka įrašęs „sąskaitą gavau“, o vasario 20 d. sumokėdamas 1118,64 Lt už transporto paslaugas, kasos pajamų orderyje ranka įrašė „Direktorius A. B.“ ir pasirašė šiuose dviejuose dokumentuose imituodamas A. B. parašą, taip suklastodamas tikrus dokumentus, suorganizavo transportą. Po to krovininiais automobiliais nugabenus ir pagal suklastotas UAB „Paladė ir Ko“ sąskaitas faktūras pardavus UAB „S.“169 500 litrų dyzelinio kuro už 302 978,22 Lt, iš jų 46 217,02 Lt PVM, o šiai įmonei už įsigytą dyzelinį kurą į UAB „Paladė ir Ko“ atsiskaitomąją sąskaitą banke pervedus 302 978 Lt, iš jų 46 217,02 Lt privalomo pervesti į valstybės biudžetą PVM, kartu su kitais organizuotos grupės nariais R. J., G. L., R. S. įteisino Lietuvos Respublikos rinkoje 169 500 litrų dyzelinio kuro ir apgaule įgijo 46 217,02 Lt valstybės biudžeto lėšų, o I. B. įteisino Lietuvos Respublikos rinkoje 72 900 litrų dyzelinio kuro ir apgaule įgijo 19 735,42 Lt valstybės biudžeto lėšų.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 10 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria jo apeliacinis skundas atmestas, yra nepagrįsti ir neteisėti, nes teismai netinkamai įvertino įrodymus, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Nagrinėjamoje byloje teismai turėjo išsiaiškinti, ar nusikalstamos veikos imitacijos modeliai buvo taikomi teisėtai ir pagrįstai; ar FNTT pareigūnai, veikdami pagal NVIM, neperžengė leistinų ribų; ar FNTT pareigūnai patys nekurstė, neprovokavo daryti nusikalstamas veikas; ar FNTT pareigūnai tik „prisijungė“ prie daromų nusikaltimų; ar FNTT pareigūnai, veikdami pagal NVIM, patys darė nusikaltimus, ar tik juos imitavo; ar be FNTT pareigūnų veiksmų nusikaltimai galėjo būti padaryti.

Apeliacinės instancijos teismas, tirdamas įrodymus, ar buvo faktinis pagrindas NVIM atlikti, vadovavosi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 7 straipsnio 2 dalyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintais baudžiamajame procese privalomais rungimosi ir šalių lygybės principais, nutartyje išdėstytus argumentus grindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Apeliacinio teismo nuomone, tai, kad tyrimo organai, tvirtindami modelį, disponavo pirmine informacija apie nusikalstamą veiką, patvirtina apeliacinės instancijos teismui pateikta išslaptinta pirminė operatyvinė medžiaga: FNTT 2002 m. lapkričio 14 d. teikimas Nr.25/478s, FNTT teikimas 2003 m. kovo 3 d. Nr.25/240s, kurio pagrindu sankcionuotas NVIM Nr.S2-22s; FNTT komisaro inspektoriaus 2003 m. rugsėjo 3 d. tarnybinis pranešimas–pažyma Nr. 11VS -588s, kuria remiantis 2003 m. rugsėjo 4 d. sankcionuotas NVIM Nr. S2-51s; FNTT vyr. tyrėjo R. T. 2004 m. vasario 12 d. pažyma ir Vilniaus apygardos teismo 2004 m. vasario 17 d. ir 2004 m. vasario 19 d. nutartys, kuriomis sankcionuoti R. J. ir jo bendrininkų telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė bei fiksavimas. Taigi teismas konstatavo, kad pareigūnai turėjo objektyvią informaciją apie jo rengiamus nusikaltimus, jo neprovokavo, kad jis, niekieno nelenkiamas, priėmė sprendimą nusikalsti, kad faktinis 2002 m. lapkričio 14 d. NVIM Nr. 210s sankcionavimo pagrindas laikytinas įrodytu. Kasatorius teigia, kad tokia apeliacinės instancijos teismo išvada yra nepagrįsta ir neteisinga. Jis, kiti nuteistieji bei advokatai prašė išreikalauti visą operatyvinę medžiagą, tačiau nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams FNTT pareigūnai jos nepateikė, nors tokią informaciją privalėjo pateikti. FNTT pareigūnai apeliacinės instancijos teismui pateikė ne visą, o tik tendencingai atrinktą išslaptintą pirminę operatyvinę medžiagą. Nors FNTT pareigūnas L. K. teisme patvirtino, kad teismui pateikta visa operatyvinė medžiaga, tačiau iš 2002 m. lapkričio 14 d. teikimo ir kitų teismui pateiktų teikimų sankcionuoti NVIM, kuriuose nurodyta, jog apie jo tariamai daromus nusikaltimus žinoma iš pranešimų 41s, 42s, 173s, 181s, 321s, 330s, 3s, 94s ir kt. medžiagos, aiškiai matyti, jog visa pirminė operatyvinė medžiaga teismui nebuvo pateikta. Apeliacinis teismas darydamas išvadą, jog tyrimo organai, tvirtindami modelį, disponavo pirmine informacija apie nusikalstamą veiką, rėmėsi tik tendencingai pateikta medžiaga, nereikalavo pateikti visos pirminės operatyvinės medžiagos. Kadangi pirminė operatyvinė medžiaga teismui nebuvo pateikta, tai suvaržė jo teisę į gynybą, teisę teikti įrodymus (BPK 10, 22 straipsniai) bei paveikė teisėto ir pagrįsto nuosprendžio priėmimą.

Kasatorius pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Europos Žmogaus Teisių Teismas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pasisakę, jog siekiant nustatyti, ar NVIM taikyti buvo pakankami teisiniai, faktiniai pagrindai, ar asmeniui, kuriam taikomas modelis, nebuvo daroma spaudimo, ar jis nebuvo kurstomas, provokuojamas padaryti nusikaltimą, labai svarbu nustatyti pirmojo kontakto aplinkybes. Jo ir L. K. parodymai apie pirmuosius tarpusavio kontaktus yra skirtingi. L. K. nurodė, jog su juo (kasatoriumi) susipažino 2002 m. vasarą ir prisistatė kaip Vilniaus verslininkas. Kasatorius teigia, kad 2002 m. pavasarį laikraščio „Lietuvos rytas“ skelbimų skiltyje „Įvairūs“ rado skelbimą apie ieškomą vadybininką prekybai naftos produktais Lietuvoje ir, paskambinęs telefonu, kalbėjosi su vyriškiu, prisistačiusiu UAB „Paladė ir Ko“ vadybininku S. K., vėliau šis jam pristatė L. K., kaip įmonės vadovą L. S.; kad S. K. ir L. K. nurodymu jis Mažeikiuose pas A. S. išnuomojo patalpas UAB „Paladė ir Ko“ filialui steigti, jų nurodymu ieškojo, kas užsiima naftos produktų prekyba, transportavimu ir kt. L. K. ir R. T. neneigė, kad pirmuosiuose susitikimuose dalyvavo ir S. K. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartyje Nr. 2A-P-6/2008 nurodyta, kad nagrinėjant bylą teisme valstybės institucijoms tenka našta paneigti gynybos argumentus dėl provokavimo (nebent tie argumentai būtų visiškai neįtikinami). Taigi FNTT pareigūnai privalėjo įrodyti, kad ne jie patys organizavo, inicijavo, kurstė ir į nusikalstamą veiką įtraukė pašalinius asmenis, o tik „prisijungė“ prie jau daromų nusikaltimų. Kasatorius mano, kad teismas buvo šališkas, nes rėmėsi tik „nuosekliais“ L. K., kitų FNTT pareigūnų parodymais, visiškai ignoravo jo teismo posėdžio metu duotus parodymus, įrodymus vertino akivaizdžiai tendencingai, demonstravo išankstinį priešišką nusiteikimą prieš jį. Taip, nekritiškai vertinant pareigūnų parodymus, buvo pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, nes iš esmės nekaltumo įrodinėjimo našta buvo perkelta jam.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad neturi pagrindo tvirtinti, jog S. K. savo veiksmais išprovokavo jį nusikalsti, nes byloje nėra jokių faktinių duomenų apie tai, kad S. K. buvo slaptasis operatyvinės veiklos dalyvis, kad tai kategoriškai paneigė ir liudytojas L. K.; kad sankcionuotose NVIM S. K. nebuvo nurodytas tarp asmenų, vykdysiančių nusikalstamos veikos imitacijos veiksmus. Šis teismas, nepaneigdamas, kad S. K. dalyvavo pirmųjų susitikimų metu, nesiaiškino, kokiu tikslu FNTT pareigūnai pasitelkė S. K., koks vaidmuo jam buvo skirtas NVIM, kodėl jam buvo duotas pareigūnų telefonas, kodėl S. K. dalyvavimas FNTT pareigūnų žvalgybinėse operacijose buvo slepiamas. Teismas nenustatė, kad S. K. buvo slaptasis operatyvinės veiklos dalyvis, tačiau darytina išvada, kad S. K. buvo „privatus asmuo“. Teisme nustatytos aplinkybės, t. y. tai, kad S. K. turėjo FNTT pareigūno telefoną, kad dalyvaujant S. K. įvyko pirmasis jo ir FNTT pareigūnų susitikimas, leidžia daryti neginčijamą išvadą, jog S. K. vykdė pareigūnų užduotis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartyje Nr. 2A-P-6/2008 nurodyta, jog privatūs asmenys gali vykdyti pareigūnų užduotis, jei jie prieš tai kreipėsi į pareigūnus ir pranešė apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių priemonių išsiaiškinti, ar S. K. kreipėsi į pareigūnus ir pranešė apie gautus siūlymus atlikti nusikalstamus veiksmus. Teismas apsiribojo konstatavimu, jog S. K. apklausti teisme negalima, nes jis yra pripažintas nepakaltinamu, todėl jo parodymais remtis nebus galima, ir niekaip neįvertino tos aplinkybės, ar šis asmuo galėjo dalyvauti FNTT pareigūnų operatyvinėje veikloje. Taigi teismas, neišsiaiškinęs šių aplinkybių, nepašalinęs prieštaravimų tarp jo (kasatoriaus) ir L. K. bei kitų FNTT pareigūnų duotų parodymų apie S. K. vaidmenį, kurie iš esmės skyrėsi, negalėjo tvirtinti, kad nėra įrodymų, jog jis galėjo būti S. K. išprovokuotas nusikalsti.

Kasatorius pažymi, kad nors visuose teikimuose yra nurodyta, jog byloje surinkta duomenų apie tai, kad pil. R. J. ir jo bendrininkas S. M. nuolat organizuoja fiktyvų PVM sąskaitų faktūrų išrašymą įvairiems ūkio subjektams, siekiant išvengti arba sumažinti į valstybės biudžetą mokėtinus mokesčius, S. M. šioje byloje nebuvo patrauktas kaltinamuoju, jis net nebuvo įtrauktas kaip liudytojas. Kasatorius teigia, kad jis neturi įrodymų, jog S. K. buvo slaptas FNTT pareigūnų kontroliuojamas asmuo ir savo apeliaciniame skunde tokį teiginį pateikė tik kaip prielaidą, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad FNTT pareigūnų žvalgybinėse operacijose dalyvavęs S. K. buvo slepiamas, FNTT pareigūnai pripažino tokio asmens dalyvavimą operatyvinėje veikloje tik po to, kai jis teisme nurodė S. K. gyvenamąją vietą, kad S. M. nebuvo įtrauktas net į bylos liudytojų sąrašą, kad FNTT pareigūnai vengė pateikti visą pirminę operatyvinę medžiagą, ir tokia prielaida yra visiškai reali.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartyje Nr. 2A-P-6/2008 nurodyta, jog išvada apie provokaciją gali būti daroma net ir tuo atveju, kai valstybės pareigūnų skatinimas atlikti tam tikrus veiksmus nėra ypač intensyvus, primygtinis; taip pat tada, kai valstybės pareigūnai ar jų kontroliuojami asmenys su jau įtariamu asmeniu, kurį siekiama patraukti baudžiamojon atsakomybėn, kontaktuoja ne tiesiogiai, o per tuo metu niekuo neįtariamus tarpininkus. Apeliacinės instancijos teismas aplinkybių, ar FNTT pareigūnai ir S. K. neprovokavo jo daryti nusikaltimų, iš esmės netyrė.

Kasatorius teigia, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, jog nusikalstama veika tęsėsi tik operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų dėka. FNTT pareigūnai ne imitavo, o darė nusikalstamus veiksmus (įsigijo sąskaitas faktūras, jas išrašė (klastojo)), iš sandorių gavę pinigus mokesčių nemokėjo, o atiduodavo jam ir kitiems nuteistiesiems. Jau vien tai, kad jis pripažintas kaltu padaręs baigtus nusikaltimus, patvirtina, jog FNTT pareigūnai, naudodami NVIM, nesiekė užkirsti kelio daromiems nusikaltimams, kad kurstė juos daryti ir patys juos darė. Nusikalstamos veikos, už kurių padarymą jis nuteistas, neįmanomos be pareigūnų pagalbos, nes būtent jie pateikė UAB „Paladė ir Ko“ apskaitos dokumentus. Pareigūnams kontroliuojant atlikta dešimtys kuro pirkimų, nors jau atlikus pirmuosius pirkimus buvo fiksuoti nusikalstamos veikos požymiai, todėl kasatoriui visiškai nesuprantama, kodėl buvo būtina dar tiek kartų atlikinėti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus. FNTT pareigūnai ėmėsi visų įmanomų priemonių, kad UAB „Paladė ir Ko“ būtų laikoma teisėtai įsteigta ir teisėtai veikiančia įmone, turinčia teisę prekiauti naftos produktais (2003 m. gegužės 23 d. licencija Nr. 27-9920D) bei oficialiai VMI tinklalapyje figūruojanti kaip patikima ūkinę-komercinę veiklą vykdanti įmonė. Nuosprendžiuose nurodoma, kad jam buvo žinoma apie tai, jog UAB „Paladė ir Ko“ yra fiktyvi įmonė ir ūkinės-finansinės veiklos nevykdo. Tai neva patvirtino ir liudytojais apklausti FNTT pareigūnai L. K. bei R. T. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog jis tikrai žinojo apie UAB „Paladė ir Ko“ fiktyvią veiklą, be to, pareigūnai, apklausiami teismuose, patys nurodė, jog įmonė nusikalstamos veikos vykdymo metu nebuvo fiktyvi. Iš bylos medžiagos matyti, jog FNTT pareigūnai sudarė sąlygas nusikalstamai veiklai, suteikė priemones, aktyviais veiksmais padėjo ir skatino daryti nusikalstamas veikas. FNTT pareigūnai dar iki NVIM sankcionavimo, o po to, siekdami realizuoti sankcionuotą NVIM, klastojo sutartis, krovinio važtaraščius, PVM sąskaitas faktūras, kitus buhalterinės apskaitos ir ūkinių operacijų dokumentus, kurie nuosprendžiuose nurodomi kaip jo ir kitų nuteistųjų kaltės įrodymai.

Kasatorius pažymi, kad yra akivaizdu, jog versliškumo, stambaus masto (BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką kvalifikuojantis požymis), didelės vertės (BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką kvalifikuojantys požymiai) požymius iš esmės lėmė FNTT pareigūnų išankstinė nuostata ir kryptingas tikslas tai pasiekti, nes išprovokuotas nusikalstamas veikas buvo galima nutraukti, tačiau tai nebuvo padaryta.

Be to, apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu buvo neginčijamai nustatyta, kad FNTT inicijuotas 2003 m. rugsėjo 3 d. NVIM Nr. S2-51S nebuvo savarankiškas teisinis veiksmas. Pagal papildomai baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, minėtas NVIM buvo pradėtas dar 2002 m., o 2003 m. rugsėjo 3 d. NVIM Nr. S2-51S buvo tik anksčiau pradėto NVIM eilinis (jau ne pirmas) pratęsimas. Būtent apie analogišką situaciją dėl NVIM taikymo yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje Nr. 2K-7-86/2011. Joje nurodyta, kad „pradėjus ikiteisminį tyrimą, valstybės veiksmai turėjo koncentruotis ties jau žinomų pradėtų daryti nusikaltimų išaiškinimu, o ne tolimesniu J. K. skatinimu daryti nusikalstamas veikas, įtraukiant kitas įmones, tame tarpe M. K. ir UAB „B.“. Tačiau pareigūnai ir toliau bendravo su J. K., sudarė jam sąlygas gauti iš jų suklastotus dokumentus, todėl tai skatino J. K. ieškoti naujų įmonių ir žmonių, norinčių pasinaudoti jo „paslaugomis“. Tokia valstybės veikla neatitinka Baudžiamojo proceso kodekso 1 ir 2 straipsnių prasmės ir paskirties. Savo ruožtu tai reiškia, kad jos metu surinkti duomenys yra gauti neteisėtu būdu (BPK 20 straipsnio 4 dalis) ir nelaikytini įrodymais“. Pirmosios instancijos teismas šio aspekto visiškai neanalizavo, o apeliacinės instancijos teismas 2003 m. rugsėjo 3 d. NVIM laikė savarankišku NVIM, tuo pateisindamas NVIM taikymo laikotarpio ilgumą. Tačiau, kaip teigia kasatorius, jeigu būtų vadovaujamasi apeliacinės instancijos teismo logika, nebeaišku, kaip NVIM metu galėjo būti panaudoti pareigūnų neteisėtai įsigyti griežtos atskaitomybės dokumentai, kuriuos FNTT pareigūnai įsigijo dar iki 2003 m. rugsėjo 3 d. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neišsireikalavo 2003 m. rugsėjo 3 d. NVIM Nr. S2-51s modelio teikimo, todėl nežinomi nei modelio tikslai, nei ribos. Byloje galima daryti tik prielaidą, kad teisinis pagrindas operatyviniams veiksmams atlikti buvo generalinio prokuroro sankcionuotas motyvuotas teikimas dėl NVIM. Be to, kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis nuteistas už nusikalstamą veiklą, pradėtą 2003 m. rugsėjo 2 d., t. y. dar iki NVIM sankcionavimo. Visos šios aplinkybės, kasatoriaus nuomone, patvirtina, kad FNTT pareigūnai veikė savavališkai, provokavo nusikalstamus veiksmus.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad prieš jį NVIM buvo taikomas apie dvejus metus, nors pagal Operatyvinės veiklos įstatymą modelį galima taikyti ne ilgiau kaip šešis mėnesius. Neaišku, kada ir kokie NVIM buvo realizuoti ir kada, o jeigu nebuvo realizuoti, kodėl, vadovaujantis BPK 161 straipsnio 1 dalimi, jam nebuvo pranešta apie prieš jį taikytas priemones.

Pasisakydamas dėl BK 216 straipsnio taikymo, kasatorius teigia, kad byloje ištirtais įrodymais neįrodyta, jog jis nusikalstamu būdu įgijo dyzelinį kurą. Taip pat neįrodyta, kad jis žinojo, jog dyzelinis kuras įgytas nusikalstamu būdu. Kaltinime nenurodyta, kokiais jo ar kitų kaltinamųjų nusikalstamais veiksmais – grobimu, sukčiavimo ar kitais veiksmais – buvo įgytas turtas. Liudytojai L. K. ir R. T. taip pat nenurodė, kokiais nusikalstamais veiksmais buvo įgytas dyzelinis kuras.

Apeliacinės instancijos teismas nurodęs, kad jis, veikdamas organizuota grupe su kitais nuteistaisiais, nuo 2004 m. vasario 12 d. iki 2004 m. vasario 27 d. be dokumentų ir nemokant PVM įgijo iš G. S., E. P. ir asmens vardu G. 169 500 litrų dyzelinio kuro, padarė išvadą, kad turtas įgytas iš neteisėtos komercinės veiklos, o tai BK 216 straipsnio 1 dalies prasme yra turtas įgytas nusikalstamu būdu. Tačiau nei Lietuvos Respublikos 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 113 „Dėl nefasuotų naftos produktų prekybos licencijavimo“ patvirtintos taisyklės, nei kiti norminiai aktai nedraudžia įsigyti naftos produktų, t. y. tam nereikia jokių specialių leidimų ar licencijų. Be to, kitose bylose, kuriose asmenys buvo kaltinami analogiškų veikų darymu, kaltinimai pagal BK 216 straipsnį nebuvo pareikšti (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-527/2006).

Kasatorius teigia, kad jis ne tik neturėjo tikslo apgaulės būdu įgyti svetimą turto, bet ir jo neįgijo. 2002 m. pavasarį pradėjęs bendrauti su FNTT pareigūnais L. K. ir R. T., prisistačiusiais UAB „Paladė ir Ko“ direktoriumi ir vadybininku, buvo įsitikinęs, jog tai normali ūkine-komercine veikla užsiimanti įmonė. Jis neturėjo jokios galimybės įsitikinti, kad ši bendrovė yra fiktyvi, nes FNTT pareigūnai L. K., R. T., nuolat ragindami ieškoti naftos produktų, atidaryti įmonės filialą Mažeikiuose, sudarė įspūdį, jog tai veiklą vykdanti įmonė, tai teisme patvirtino ir patys FNTT pareigūnai L. K., R. T. Prieinamoje viešoje VMI duomenų bazėje UAB „Paladė ir Ko“ buvo nurodoma kaip tvarkinga PVM mokėtoja bei laiku Valstybinei mokesčių inspekcijai visus duomenis ir ataskaitas pateikianti mokesčių mokėtoja. 2006 m. vasario 28 d. teismo posėdžio metu Vilniaus VMI specialistė J. P. patvirtino, kad nuteistieji pirkimo pardavimo metu negalėjo nustatyti, kad UAB „Paladė ir Ko“ fiktyvi įmonė. Tiek jis, tiek ir kiti nuteistieji, visų apklausų metu patvirtino, kad UAB „Paladė ir Ko“ įtarimų nekėlė. Nors teismai nuosprendžiuose nurodė, kad jis iš anksto žinojo, jog UAB „Paladė ir Ko“ fiktyvi įmonė, tačiau iš esmės nenurodė, kokiais įrodymais rėmėsi darydami tokią išvadą. Sąskaitų faktūrų fiktyvumas reiškėsi tik tuo, kad jos buvo išrašytos fiktyvios įmonės, o to jis net neįtarė. UAB „Paladė ir Ko“ nuo sudaryto pirkimo–pardavimo sandorio gaudavo atlygį, todėl ji ir turėjo mokėti PVM į biudžetą. Tai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodęs, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes dyzelinį kurą pardavė UAB „Paladė ir Ko“, todėl nei jis, nei jo bendrininkai nebuvo susiję prievoliniais teisiniais santykiais su valstybe, todėl neturėjo prievolės mokėti pridėtinės vertės mokesčio valstybei. Kasatorius teigia, kad jis buvo įsitikinęs, jog UAB „Paladė ir Ko“ mokėjo PVM į biudžetą.

Teismai nenurodė jokių neginčytinų įrodymų, kad jis suvokė, jog apgaudinėja turto savininką ar valdytoją arba asmenį, kurio žinioje yra turtas. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio galima spręsti, kad oficialiai išskirtas PVM nebuvo pervestas valstybei, o iš UAB „Paladė ir Ko“ sąskaitos jis ir jo bendrininkai, veikdami organizuota grupe, PVM paėmė ir pasisavino. Tokia teismo išvada niekuo nepagrįsta, nesuprantama. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymą (1995 m. birželio 28 d., 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo redakcija) mokestis yra mokesčio įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Pagal Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymą (1990 m. liepos 30 d., 2003 m. gruodžio 23 d. įstatymo redakcija) valstybės biudžetas yra Seimo patvirtintas valstybės biudžeto pajamų ir asignavimų planas. Valstybės biudžeto pajamas sudaro biudžete sukauptos lėšos, t. y. valstybės biudžeto pajamas, be kitų, sudaro ir pajamos iš mokesčių, gaunamų į valstybės biudžetą įstatymus ir kitus teisės aktus. PVM mokėtojai šį mokestį privalo sumokėti į biudžetą Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme (1993 m. gruodžio 22 d., 2004 m. sausio 15 d. įstatymo redakcija) nustatyta jų apskaičiavimo ir mokėjimo į biudžetą tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-350/2005 pasisakė, kad nesumokėtų mokesčių negalima laikyti valstybės biudžete sukauptomis lėšomis, t. y. sukčiavimo, numatyto 1961 m. BK 274 straipsnyje, objektu – valstybės nuosavybe, nes šios pajamos iš mokesčių nebuvo gautos į valstybės biudžetą ir nebuvo grąžintos iš kitų biudžete sukauptų lėšų. Vadovaujantis PVM įstatymu, PVM mokestį į valstybės biudžetą privalėjo mokėti UAB „Paladė ir Ko“ bei UAB „S.“. Tai konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas. Bylos medžiaga nustatyta, kad G. S. už parduotą kurą į valstybės biudžetą sumokėjo visą PVM. Iš byloje esančio Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo akto Nr. 6-04-47-14 matyti, kad UAB „S.“ nebuvo leista įtraukti į apskaitą UAB „Paladė ir Ko“ išrašytų sąskaitų faktūrų, kuriose nurodė 25 6761,20 Lt apmokestinamąją prekių vertę ir 46 217 Lt PVM, tai valstybei jokios žalos nebuvo padaryta. Teismo posėdžio metu tai patvirtino ir specialistės I. P., B. T., kurios paaiškino, jog UAB „S.“ sumokėjus į valstybės biudžetą Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2005 m. rugsėjo 20 d. patikrinimo akte Nr. 6-04-47-14 nurodytus mokesčius, žala valstybei būtų visiškai atlyginta. Jeigu, apeliacinės instancijos teismo nuomone, PVM į biudžetą turėjo mokėti UAB „Paladė ir Ko“, o iš UAB „Paladė ir Ko“ sąskaitos jis ir jo bendrininkai PVM paėmė ir pasisavino, nesuprantama, kodėl UAB „Paladė ir Ko“ byloje nėra pripažinta nukentėjusiąja.

Kasatorius teigia, kad teisme apklaustos VMI specialistės į pateiktus klausimus davė skirtingus atsakymus, be to, neatsakė, ar padaryta žala valstybei, jei pirkusioms kurą įmonėms PVM nebuvo apskaitytas, t. y. jei įmonei nebuvo leista PVM traukti į ataskaitą. Be to, nėra aišku, kodėl nuteistiesiems žalą apskaičiavo Telšių apskrities VMI, nors mokesčių nesumokėjo ir UAB „Paladė ir Ko“, registruota Vilniaus apskrityje. Pagal BK 182 straipsnį, lėšų pasisavinimas laikomas baigtu, kai PVM lėšos yra pasisavintos užskaitos, išmokėjimo, grąžinimo būdais. Teismai sprendimuose nenurodė, kada (data), kokiu būdu (užskaitos, išmokėjimo, grąžinimo), kokiais finansiniais dokumentais remiantis buvo pasisavintos lėšos. Šios aplinkybės nebuvo nurodytos ir VMI pateiktame ieškinyje. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, kad padaryta 46 217,02 Lt turtinė žala valstybės biudžetui, nes UAB „S.“ 2004 m. vasario mėnesio PVM deklaracijoje 46 217,02 Lt suma sumažino mokėtiną į valstybės biudžetą PVM, akivaizdžiai suklydo. Gal 2004 m. vasario mėnesį tikrai buvo padaryta 46 217,02 Lt turtinė žala valstybės biudžetui, tačiau vėliau UAB „S.“ nebuvo leista įtraukti į buhalterinę apskaitą UAB „Paladė ir Ko“ išrašytų sąskaitų faktūrų.

Kasatorius nurodo, kad jis yra nuteistas kaip padaręs nusikalstamas veikas organizuota grupe, bet iš teismų nuosprendžių visiškai neaišku, kur, kada ir su kuriais nurodytos organizuotos grupės nariais jis susitarė vykdyti nusikalstamą veiką, kas paskirstė vaidmenis ir kada, koks buvo kiekvieno organizuotos grupės nario konkretus vaidmuo. Jis atkreipia dėmesį į tai, kad dauguma nuteistųjų vienas su kitu susipažino tik teismo posėdžių metu. Kasatoriaus manymu, teismai neatsižvelgė į BK 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, neindividualizavo kiekvieno kaltinamojo kaltės, tyčios dalyvauti darant nusikalstamas veikas, nenustatė, ar jis ir kiti nuteistieji galėjo suvokti pavojingos nusikalstamos veikos pobūdį bei numatyti padarinius.

Apeliacinės instancijos teismas apeliaciniame skunde pateiktų argumentų, prašymų iš esmės netyrė, motyvuotų išvadų nepateikė, nuosprendį grindė prielaidomis. Nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad skundas liko neišnagrinėtas, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių nuostatas. Tai esminis BPK reikalavimų pažeidimas, nes dėl jo apeliacinės instancijos teismo priimtus nuosprendį ar nutartį negalima laikyti teisėtais (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Kasaciniu skundu nuteistasis I. B. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 10 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria jo apeliacinis skundas atmestas, yra nepagrįsti ir neteisėti, nes teismai netinkamai įvertino įrodymus, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, apeliacinės instancijos teismas bylos nepatikrino tiek, kiek to buvo prašoma skunduose.

Nuteistojo I. B. kasaciniame skunde tokius teiginius pagrindžiantys argumentai, kuriais ginčijamas NVIM taikymo teisėtumas, BK 202, 216, 182 straipsnių bei bendrininkavimo nuostatų taikymas ir kt.) iš esmės yra analogiški išdėstytiesiems nuteistojo R. J. kasaciniame skunde.

Be to, kasatorius I. B., pasisakydamas dėl netinkamo BK 182 straipsnio taikymo, pažymi, kad R. J. jo paprašė surasti, kas galėtų parduoti dyzelinio kuro, kad jam iš matymo pažįstamas G. pažadėjo parduoti, todėl jis šiam davė R. J. telefoną ir pasakė, kad bendrautų tiesiogiai. Kasatorius teigia, kad tuo jo visa veikla ir pasibaigė, jokiuose kuro pirkimo–pardavimo sandoriuose jis nedalyvavo, apie tokią įmonę kaip UAB „Paladė ir Ko“ sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad liudytojas G. J. patvirtino aplinkybę, jog jis surado kuro pardavėją E. P., iš kurio taip pat be pirkimo dokumentų buvo nupirktas kuras. Apeliaciniame skunde I. B. buvo nurodęs, jog su E. P. jis taip pat nebuvo pažįstamas, su juo niekada nebendravo, apeliacinės instancijos teismas, neapklausęs E. P., patikėjo G. J. parodymais, nors paties G. J. vaidmuo analogiškas jo vaidmeniui šioje byloje. Kasatorius mano, kad neapklausus E. P. buvo pažeistos jo teisės į gynybą. Apeliacinio teismo nuosprendyje nurodytose jo ir R. J. telefoninių pokalbių išklotinėse nėra tiesioginių teiginių ir jokių užuominų apie kokių nors nusikaltimų darymą. Kasatorius mano, kad teismas, vertindamas telefoninių pokalbių prasmę, buvo šališkas.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. S. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 10 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti arba paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

Kasatorius teigia, kad teismų sprendimai nepagristi ir naikintini, nes teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nukrypo nuo suformuotos šios kategorijos bylų (dėl NVIM) nagrinėjimo praktikos.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas nepatikrino NVIM teisėtumo bei nesudarė galimybės proceso dalyviams susipažinti su NVIM medžiaga, t. y. turėdamas pareigą patikrinti, ar taikant modelį nebuvo provokuojama ir to nepadarydamas, pažeidė proceso teisingumo (sąžiningumo), rungimosi, šalių lygybės principus ir neužtikrino kaltinamųjų teisės į gynybą. Lietuvos apeliacinis teismas nuosprendyje nurodė, kad Šiaulių apygardos teismas išties nuosprendyje kaltinamųjų kaltę pagrindė byloje esančiais ir teisme ištirtais protokolų dėl operatyvinių veiksmų atlikimo (su priedais) duomenimis, tačiau NVIM taikymo pagrįstumo nevertino. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir, išanalizavęs pateiktą medžiagą, apeliacinių skundų argumentus, susijusius su NVIM taikymu, atmetė kaip nepagrįstus.

Kasatorius pažymi, kad NVIM patvirtinimo aplinkybės ir jo turinys jam ir kitiems proceso dalyviams tapo žinomas tik nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Tik tada tapo aišku, kad pareigūnai turėjo pirminių duomenų, leidusių patvirtinti pirmą 2002 m. lapkričio 14 d. NVIM Nr. 210s. Teikime Nr. 25/478s dėl NVIM yra atskleisti duomenys, kad 2002 m. liepos 19 d. užvestoje operatyvinio sekimo byloje pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“ surinkta medžiaga apie tai, kad R. J. ir S. M. nuolat organizuoja fiktyvų PVM sąskaitų faktūrų išrašymą įvairiems ūkio subjektams siekiant išvengti arba sumažinti mokėtinus į valstybės biudžetą mokesčius. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo sankcionuotu NVIM buvo siekiama nustatyti asmenis, vykdančius fiktyvias operacijas, nusikalstamu būdu įgytų pinigų bei prekių naudojimo sritis ir apimtis, apgaulingos apskaitos tvarkymo bei sukčiavimo mechanizmą, R. J. ir S. M. bendrininkus. Liudytojas L. K., apklaustas tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad jis, dirbdamas FNTT Specialiųjų užduočių skyriuje operatyviniu darbuotoju ir turėdamas duomenų apie R. J. neteisėtus veiksmus, kuro kontrabandą, 2002 m. liepos 19 d. užvedė sekimo bylą „(duomenys neskelbtini)“, operatyviniam darbui pagal sekimo bylą įkūrė įmonę „Paladė ir Ko“. Jo turimais duomenimis, R. J. nuolat rengėsi daryti įvairias nusikalstamas veikas, tačiau savo sumanymų iki galo neįgyvendindavo, todėl buvo stebimas; jis nuolat ieškojo bendrininkų, galinčių išrašyti fiktyvias sąskaitas faktūras; susitikimo metu L. K. prisistatė jam verslininku iš Vilniaus, tam tikslui pasiūlė įkurti fiktyvią firmą; vėliau R. J. kreipėsi į L. K. prašydamas išrašyti fiktyvią PVM sąskaitą faktūrą jo pažįstamo asmens įmonei, R. J. ir S. M. į neteisėtą veiklą įtraukė dar vieną asmenį - M. G. – ir toliau ieškojo asmenų, norinčių pasinaudoti fiktyviomis UAB „Paladė ir Ko“ paslaugomis.

Kasatoriaus manymu, akivaizdu, kad pareigūnai nuolat bendravo su S. M. ir R. J., sudarė jiems sąlygas ieškoti naujų įmonių ir žmonių, norinčių pasinaudoti jų „paslaugomis“. Būtent neteisingi bei NVIM panaudojimo prasme neteisėti pareigūnų veiksmai (patvirtintas NVIM jau buvo realizuotas ir turėjo būti baigtas) ir skatino S. M. bei R. J. toliau plėsti nusikalstamą veiklą, primygtinai siūlyti pasinaudoti suklastotomis PVM sąskaitomis faktūromis, taip įtraukiant į šią veiklą vis naujus asmenis. Kasatorius mano, kad pareigūnai pažeidė NVIM reglamentuojančius teisės aktus, nes realizavę NVIM, skirtą konkrečiam daromam nusikaltimui atskleisti (t. y. realizavę NVIM, skirtą konkrečiam nusikaltimui, kurį darė M. G.), nepatvirtino naujo NVIM, o toliau tęsė imitavimo veiksmus su naujomis įmonėmis, kartu nepaisydami modelio taikymo ribų ir iš esmės per R. J., S. M. ir M. G. provokuodami naujus asmenis daryti nusikaltimus.

Kasatorius teigia, kad taikant prieš jį NVIM buvo pažeistos 2000 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos ir šio nutarimo pagrindu teismuose suformuota šios kategorijos bylų (dėl NVIM panaudojimo) nagrinėjimo praktika. Cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 22 d. nutartį, priimtą byloje Nr. 2K-7-86/2011, kasatorius teigia, kad jam inkriminuotos veikos aplinkybės yra identiškos (jo byla išskirta iš nurodytos bylos), jis nuteistas tokiomis pačiomis aplinkybėmis, t. y., pritaikius tą patį modelį, kuris taikytas M. K. ir UAB „B.“, todėl visi šioje nutartyje nurodyti motyvai dėl baudžiamosios bylos nutraukimo yra identiški ir tinka jo atvejui. NVIM, kuris tariamai taikytas jo padarytai veikai, jau buvo pasibaigęs, toliau šis NVIM, kaip nurodyta minėtoje kasacinėje nutartyje, negalėjo būti „tiražuojamas“ iki begalybės, būtent tai ir buvo padaryta, neleistinai išplečiant M. G. veiksmams atskleisti skirto NVIM ribas, neįforminant naujo NVIM.

Kasatorius pažymi, kad svarbu yra tai, jog byloje esantys NVIM buvo patvirtinti R. J., S. M. ir M. G. jau daromiems ir žinomiems nusikaltimams tirti, o ne dėl jo, nes tvirtinant NVIM, jis apskritai jokių nusikaltimų nedarė ir nebuvo pažįstamas su šiais asmenimis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra kategoriškai nurodęs, kad NVIM galima prisijungti tik prie jau žinomo ir daromo nusikaltimo, tačiau NVIM negali būti tvirtinamas nusikaltimams tirti, kurie, galbūt bus daromi ateityje. Kasatorius teigia, kad šiuo atveju visi veiksmai prieš jį turi būti vertinami kaip neleistinas NVIM ribų išplėtimas, todėl neteisėto NVIM metu surinkti duomenys negali būti pripažinti leistinais įrodymais.

Kasatorius mano, kad baudžiamasis procesas dėl jo negalėjo būti net pradėtas, o pradėtas privalėjo būti nutrauktas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnis).

Kasaciniu skundu nuteistasis G. L. prašo pakeisti Šiaulių apygardos teismo 2007 m. lapkričio 23 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 10 d. nuosprendžius ir jį išteisinti.

Kasatorius pažymi, kad Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10 straipsnyje nustatyta, jog kiekvienas žmogus, remdamasis visiška lygybe, turi teisę į tai, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. Tos pačios pagal savo esmę bei paskirtį nuostatos įtvirtintos ir Žmogaus teisių ir pagrindimų laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas Teixeira de Castro prieš Portugaliją byloje pažymėjo, kad procesas kaip visuma, įskaitant ir įrodymų surinkimo būdą, turi būti nepriklausomas ir nešališkas, kad teisė į nepriklausomą ir nešališką teisingumo vykdymą negali būti paaukota dėl tikslingumo. Teismas pabrėžė, kad Konvencijos 6 straipsnyje nustatyti bendri nepriklausomumo ir nešališkumo reikalavimai skirti visų nusikaltimų rūšių tyrimo procesui: ir paprasčiausiam, ir sudėtingiausiam. Viešu interesu negalima pateisinti tokių įrodymų, kurie gauti peržengus slaptųjų tyrėjų/agentų veiksmų ribas, t. y. išprovokavus nusikaltimą, panaudojimo. Policijos provokacijomis gautų įrodinėjimo priemonių naudojimas negali būti pateisintas viešuoju interesu.

Kasatorius teigia, kad vienas iš esminių įrodymų šioje byloje buvo PVM sąskaitos faktūros LEA 9058020, LEA 9058021, LEA 9058026, LEA 9058031, LEA 9058032, LEA 9058033. Šias sąskaitas faktūras 2003 m. balandžio 22 d. iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos įsigijo pareigūnas R. T., veikęs kaip R. J. Nusikalstamos veikos imitavimo modelį generalinis prokuroras sankcionavo tik 2003 m. rugsėjo 3 d., ir tik šiame dokumente pareigūnams suteikta teisė imituoti nusikalstamus veiksmus. Pareigūnas R. T., įsigydamas minėtas PVM sąskaitas faktūras jau 2003 m. balandžio 22 d. prisistatė R. J. ir valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnams pateikė žinomai suklastotą asmens dokumentą. Veikdamas be jokio teisinio pagrindo, pareigūnas R. T. įsigijo dokumentus, kurie tapo įrodymais baudžiamojoje byloje. Įstatymas įpareigoja bylą nagrinėjantį teismą patikrinti, ar įrodymai gauti teisėtu būdu. Nepaisant to, bylą nagrinėjęs teismas įrodymų (PVM sąskaitų faktūrų) teisėtumo netyrė, apie tai nuosprendyje nepasisakė. Kasatoriaus nuomone, jeigu teismas būtų vertinęs sąskaitų įsigijimo faktą, neišvengiamai būtų padaręs išvadą, kad pareigūnas R. T. pats padarė nusikalstamą veiką, kai įsigydamas sąskaitas valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnams pateikė suklastotą R. J. asmens dokumentą. Be to, nuosprendyje neanalizavęs ir nepasisakęs dėl sąskaitų įsigijimo teisėtumo ir jų, kaip įrodymų, galimumo naudoti teismo procese, teismas pažeidė nuosprendžio surašymo taisykles ir tuo užkirto galimybę jam tinkamai bei efektyviai pasinaudoti savo teise į gynybą, nes, nežinodamas pirmosios instancijos teismo motyvų ir argumentų dėl sąskaitų įsigijimo ir pareigūno R. T. veiksmų vertinimo, negalėjo tinkamai suformuluoti savo apeliacinio skundo.

Be to, kasatorius teigia, kad buvo būtina atkreipti dėmesį ir į policijos pareigūnų „indėlį“ padarytoje nusikalstamoje veikoje. Pareigūnai, neturėdami jokio teisinio pagrindo, 2003 m. kovo 31 d. įregistravo UAB „Paladė ir Ko“ PVM mokėtoju, tai buvo padaryta prieš šešis mėnesius iki teikimo sankcionavimo. Teismas šios aplinkybės netyrė, neanalizavo ir nuosprendyje nepasisakė. Įregistravę UAB „Paladė ir Ko“ pridėtinės vertės mokesčių mokėtoju, policijos pareigūnai inicijavo asmenų, kuriuos būtų galima įtraukti į nusikalstamą veiką, paiešką. Vilniaus apskrities VMI specialistė J. P. parodė, kad ji žinojo, jog FNTT modelis sankcionuotas 2003 m. balandžio mėnesį. Toks modelis byloje nepateiktas, todėl galima daryti išvadą, kad FNTT pareigūnai vykdė operatyvinę veiklą dėl kitų asmenų ir būtent dėl tų asmenų veiksmų buvo įsigytos byloje esančios PVM sąskaitos faktūros.

Pagal 2003 m. rugsėjo 3 d. teikimą NVIM Nr.S2-51s patvirtintas tik dėl R. J. ir M. G. veiklos, tai liudija FNTT komisaro inspektoriaus 2003 m. rugsėjo 3 d. tarnybinis pranešimas–pažyma Nr. 11vs-588s. Apeliacinis teismas neįvertino to, kad šiuo atveju NVIM buvo patvirtintas 2003 m. rugsėjo 3 d., o jis neva nusikalstamas veikas padarė tik 2004 m vasario mėnesį, t. y. praėjus beveik pusei metų nuo NVIM patvirtinimo. Jis su R. J. susipažino 2003 m. gruodžio pabaigoje, kai minėtas NVIM jau buvo realizuotas, t. y. išrašyti ir panaudoti buhalteriniai dokumentai UAB „P.“ vardu, buvo žinomi visi jame dalyvavę fiziniai ir juridiniai asmenys, t. y. R. J., M. G., UAB „P.“, todėl šio NVIM panaudojimas turėjo baigtis. Kasatorius mano, kad dėl jo ir kitų nuteistųjų turėjo būti patvirtintas naujas NVIM, tačiau tai nebuvo padaryta. Policijos pareigūnai patys sukūrė prielaidas nusikalstamai veikai vykdyti ir tai pripažino teisme. Apklausiamas teisme pareigūnas L. K. paaiškino, kad be UAB „Paladė ir Ko“ įvykdyti nuskalstamą veiką būtų buvę neįmanoma. Pareigūnas R. T. patvirtino, kad nuteistiesiems apie tai, jog bendrovė fiktyvi, nesakė. Įvertinus šiuos parodymus bei byloje esančią medžiagą, akivaizdu, kad be policijos pareigūnų iniciatyvos ir skatinimo jokie nusikalstami veiksmai nebūtų vykdomi, o jis ir kiti nuteistieji niekada nebūtų buvę nuteisti už nusikaltimo padarymą. Be to, kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nepagrįstai jį pripažino R. J. ir FNTT pareigūnų suburtos organizuotos grupės bendrininku, nes sankcionuojant NVIM jis nepažinojo nei R. J., nei FNTT pareigūnų, o NVIM į „ateitį“ negali būti tvirtinamas. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas netinkamai išaiškino ir taikė bendrininkavimo institutą.

Pradėję bendrauti su policijos pareigūnais nei jis, nei kiti nuteistieji neturėjo jokios galimybės įsitikinti, kad ši bendrovė yra fiktyvi. Jam buvo prieinama tik vieša VMI duomenų bazė, kurioje UAB „Paladė ir Ko“ 2003 m. sausio – vasario mėnesių laikotarpiu buvo nurodoma kaip tvarkinga PVM mokėtoja. Nebuvo jokių požymių, pagal kuriuos būtų galima ją traktuoti, kaip fiktyvią įmonę. Priešingai, liudytojas S. D. nurodė, kad tikrino, ar bendrovė turi licenciją prekiauti kuru, ir iš Ūkio ministerijos gavo teigiamą patvirtinimą. Teismas nuosprendyje nenurodė, kokiais įrodymais vadovavosi darydamas išvadą, kad nuteistieji iš anksto žinojo, jog „Paladė ir Ko“ fiktyvi.

Teismai nuosprendžiuose nurodė PVM sąskaitas faktūras, pagal kurias, jų nuomone, UAB „S.“ parduotas dyzelinis kuras: 2004 m. vasario 12 d. SF LEA 9058020, 2004 m. vasario 13 d. SF LEA 9058021, 2004 m. vasario 19 d. SF LEA 9058026, 2004 m. vasario 25 d. SF LEA 9058031, 2004 m. vasario 27 d. SF LEA 9058033. Iš bylos medžiagos matyti, kad pardavinėjant kurą aktyviai dalyvavo ir dar du asmenys – asmuo vardu G. ir E. P. Savo parodymuose G. S. nurodė, kad 2004 m. vasario 25 d. už 48 048 Lt ir 2004 m. vasario 27 d. už 48 048 Lt kurą iš jo pirko E. ir jam sumokėjo pinigus už įsigytą kurą. Kuras E. nurodymu abiem atvejais buvo vežamas G. S. įmonės „G.“ automobiliu į jo nurodytą vietą. Prie šio kuro pirkimo bei pardavimo jis (kasatorius) bei kiti nuteistieji neprisidėjo ir jokios naudos iš to negavo. Teismai, pripažinę jį kaltu ir dėl šių veikų, jokių įrodymų, kuriais grindė savo išvadas, nepateikė, todėl nuosprendžių dalis dėl šių veikų nepagrįsta.

Teismai nepagrindė ir savo pozicijos dėl valstybei atsiradusios žalos. Prekyba dyzeliniu kuru vyko 2004 m. vasario mėnesį. Pagal galiojančias nuostatas UAB „Paladė ir Ko“ pridėtinės vertės mokestį turėjo sumokėti iki 2004 m. kovo 25 d. Nuteistieji buvo sulaikyti 2004 m. kovo 23 d., kai tuo tarpu žala valstybei atsirado tik 2004 m. kovo 26 d. Be to, pridėtinės vertės mokestį turėjo sumokėti pats mokesčio mokėtojas – bendrovė. Jos sąskaitoje buvo ir dabar yra lėšų, iš kurių pridėtinės vertės mokestis galėjo būti sumokėtas. Nei jis, nei kiti nuteistieji už bendrovę mokestinės pareigos negalėjo atlikti, nes tam nebuvo nei faktinės galimybės, nei teisinio pagrindo.

Byloje nustatyta, kad iki modelio sankcionavimo (2003 m. rugsėjo 3 d.) FNTT pareigūnai, kurie veikė pagal jį, iki šio modelio parengimo ir jo sankcionavimo neturėjo jokios informacijos apie tai, kad jis rengiasi padaryti arba jau daro nusikalstamą veiką.

NVIM sankcionuotas 2003 m. rugsėjo 3 d., tačiau dar iki šio NVIM sankcionavimo FNTT pareigūnas R. T., prisistatęs R. J., 2003 m. balandžio 22 d. Vilniaus apskrities VMI pareigūnams pateikė suklastotą R. J. asmens dokumentą ir įsigijo PVM sąskaitas faktūras LEA 9058020, LEA 9058021, LEA 9058031, LEA 0058032, LEA 9058033, t. y. įsigijo dokumentus, kuriu pagrindu vėliau provokavo nuteistuosius daryti nusikalstamą veiką, inicijavo nusikalstamas veikas ir jose aktyviai dalyvavo. Be FNTT pareigūnų aktyvaus kišimosi, aktyvios pagalbos nusikalstamos veikos, už kurias jis nuteistas, apskritai nebūtų įmanomos.

Be to, kasatorius pažymi, kad R. J. nuteistas už nusikalstamą veiką, pradėtą 2003 m. rugsėjo 2 d., t. y. dar iki NVIM sankcionavimo. Visos šios aplinkybės patvirtina, kad FNTT pareigūnai veikė savavališkai, provokavo kaltinamuosius atlikti nusikalstamus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas dėl to nepasisakė, o apeliacinės instancijos teismas šios aplinkybės netyrė, nes, pasak teismo, dėl to nebuvo įgalioto asmens skundo. Taip teismai ne tik pažeidė baudžiamojo proceso įstatymo nustatytas taisykles, bet ir sąmoningai dėl formalumų nevykdė Konstitucijos 109 straipsniu jiems nustatytos išimtinės pareigos vykdyti teisingumą.

Kasatorius teigia, kad be NVIM dalyvių FNTT pareigūnų pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų nusikalstamos veikos apskritai nebūtų buvę įmanomos, taip pat akivaizdu, kad versliškumą, stambų mastą (BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką kvalifikuojantys požymiai), didelę vertę (BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką kvalifikuojantis požymis) iš esmės lėmė FNTT pareigūnų išankstinė nuostata ir kryptingas tikslas pasiekti būtent didelės vertės svetimo turto įgijimą. Išprovokuotas nusikalstamas veikas buvo galima nutraukti, kol turto vertė nebuvo didelė. Pareigūnai turėjo tikslą išprovokuoti būtent versliškumą, stambų mastą – BK 202 straipsnio 1 dalis, nors nėra jokių duomenų, kad kuris nors iš kaltinamųjų turėjo būtent tokį tikslą. Nusikalstamos veikos galėjo būti nutrauktos 2004 m. vasario 12 d., tačiau to nepadaryta, nes FNTT pareigūnai turėjo išankstinį tikslą siekti būtent sunkių nusikaltimų padarymo.

Be to, apeliacinės instancijos teisme atlikto tyrimo metu neginčijamai nustatyta, kad FNTT inicijuotas 2003 m. rugsėjo 3 d. NVIM Nr.S2-51S nebuvo savarankiškas teisinis veiksmas. Pagal papildomai baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, minėtas NVIM buvo pradėtas dar 2002 metais, o 2003 m. rugsėjo 3 d. NVIM Nr.S2-51S buvo tik anksčiau pradėto NVIM eilinis (jau ne pirmas) pratęsimas.

Pirmosios instancijos teismas šio aspekto visiškai nevertino, o apeliacinės instancijos teismas 2003 m. rugsėjo 3 d. NVIM laikė savarankišku NVIM, tuo pateisindamas NVIM taikymo laikotarpio ilgumą. Tačiau, vadovaujanti apeliacinės instancijos teismo logika, nebeaišku, kaip NVIM metu galėjo būti panaudoti pareigūnų neteisėtai įsigyti griežtos atskaitomybės dokumentai, kuriuos FNTT pareigūnai įsigijo dar iki 2003 m. rugsėjo 3 d. Nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismai neišsireikalavo 2003 m. rugsėjo 3 d. NVIM Nr. S2-51s modelio teikimo, todėl nežinomi nei modelio tikslai, nei ribos, byloje galima daryti tik prielaidą, kad teisinis pagrindas operatyviniams veiksmams atlikti buvo generalinio prokuroro sankcionuotas motyvuotas teikimas dėl NVIM. Iš teismų praktikos matyti, jog baudžiamosiose bylose, kuriuose kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant operatyvinį tyrimą, tokių teikimų dažniausiai nebūna (kaip ir šioje byloje), motyvuojant tuo, kad šiuose dokumentuose yra valstybės paslaptį sudaranti informacija ir į bylą įdedama tik pažyma apie operatyvinį veiksmą ar jo sankcionavimą. Tokią praktiką Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažįsta netinkama.

Atsiliepime į nuteistųjų R. J., I. B., G. L. ir R. S. kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Ugnius Vyčinas prašo kasacinius skundus atmesti.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas NVIM taikymo pagrįstumo neanalizavo, ir ištaisė šią pirmosios instancijos teismo klaidą. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atliko įrodymų tyrimą ir ištyrė išslaptintą pirminę operatyvinę medžiagą: FNTT komisaro inspektoriaus 2003 m. rugsėjo 3 d. pažymą Nr. 11vs-588s su priedais, kuria remiantis 2003 m. rugsėjo 4 d. buvo sankcionuotas NVIM Nr. S2-51s. Be to, įrodymų tyrimo metu teismas patikrino ir kitų NVIM (2002 m. lapkričio 14 d. Nr. 210s, 2003 m. kovo 3 d. Nr. S2-22s), susijusių su 2003 m. rugsėjo 4 d. NVIM Nr. S2-51s, teisėtumą. Buvo išslaptinti ir apeliacinės instancijos teismui pateikti FNTT 2002 m. lapkričio 14 d. teikimas Nr. 25/478s dėl NVIM, 2003 m. kovo 3 d. teikimas Nr. 25/240s, kurio pagrindu buvo sankcionuotas NVIM Nr. S2-22s; vyr. tyrėjo R. T. 2004 m. vasario 12 d. pažyma ir Vilniaus apygardos teismo 2004 m. vasario 17 d. ir 2004 m. vasario 19 d. nutartys, kuriomis sankcionuoti R. J. ir jo bendrininkų telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė bei fiksavimas, teismo posėdyje papildomai apklaustas liudytojas L. K., dalyvavęs įgyvendinant NVIM. Dėl šių priežasčių atmestini kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismui pateikta tik tendencingai atrinkta pirminė operatyvinė medžiaga.

Prokuroras pažymi, kad NVIM tvirtinimo procedūra nebuvo pažeista, o atlikus įrodymų tyrimą byloje nustatyta, kad modelyje nustatytos veiksmų ribos nebuvo peržengtos. Tyrimo institucija, tvirtindama 2002 m. lapkričio 14 d. NVIM Nr. 210s., disponavo pirmine informacija apie nusikalstamą veiklą ir tokie duomenys pripažįstami teisėtu pagrindu nusikalstamos veikos imitacijos modeliui sankcionuoti. Iš bylos medžiagos matyti, jog R. J. perdavė FNTT darbuotojo L. K., telefono numerį nusikalstamas veikas dariusiam S. M. ir dėl to prisidedant prie šio daromų nusikaltimų sankcionuotas 2002 m. lapkričio 14 d. NVIM Nr.210s. Be to, buvo panaudotas ir 2003 m. kovo 3 d. sankcionuotas NVIM Nr. S2-22s, leidžiantis pareigūnams panaudoti UAB „Paladė ir Ko“ buhalterinius dokumentus bendraujant su S. M. ir jo bendrininkais, pagal kurį 2003 m. balandžio 22 d. ir buvo įsigyti UAB „Paladė ir Ko“ PVM sąskaitų faktūrų, važtaraščių blankai. Byloje nustatyta, kad FNTT pareigūnui L. K. paskambino R. J. ir paprašė išrašyti fiktyvią sąskaitą faktūrą (L. K. 2003 m. rugsėjo 3 d. pažyma) UAB „P.“ direktoriui M. G. M. G. 5 procentus nuo sumos žadėjo sumokėti R. J., o šis 2 procentus FNTT pareigūnams. Tik po šių pokalbių, prisidedant prie R. J. rengiamo ir pradėto nusikaltimo, 2003 m. rugsėjo 3 d. kreiptasi dėl NVIM sankcionavimo ir leidimo FNTT pareigūnams imituoti nusikaltimo veiksmus. Tiek pareigūnų parodymais, tiek operatyvinio tyrimo metu surinktais duomenimis įrodyta, kad iniciatyvą susitikti su FNTT pareigūnais rodė R. J., prašydamas fiktyvių dokumentų dyzeliniam kurui legalizuoti, parduodant jį Lietuvos ūkio subjektams, nurodydamas duomenis, kuriuos įrašyti į PVM sąskaitas faktūras, krovinio važtaraščius; jo iniciatyva ir prašymu surašyta fiktyvi 2004 m. (be datos ir numerio) sutartis tarp UAB „S.“ ir UAB „Paladė ir Ko“, nes jis buvo suinteresuotas be pirkimo dokumentų užsiimti įsigytų naftos produktų prekyba. Byloje nėra jokių duomenų, kad FNTT pareigūnai būtų R. J. ar kitą nuteistąjį spaudę, aktyviai skatinę ar kurstę padaryti nusikalstamą veiką, apribodami asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, ir dėl to asmuo būtų padaręs ar kėsinęsis padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti. FNTT pareigūnai tik išrašydavo suklastotus dokumentus ir grąžindavo nuteistiesiems išgrynintus pinigus. Iš bylos medžiagos matyti, kad organizuotos grupės nusikalstamą veiką, t. y. esminius nusikalstamus veiksmus (neteisėtas dyzelinio kuro įgijimą, realizavimą) darė būtent nuteistieji.

Prokuroras nurodo, kad šioje byloje R. J. ir I. B. nuteisti pagal BK 202 straipsnio 1 dalį dėl neteisėto vertimosi komercine veikla, o turtas, įgytas iš neteisėtos komercinės veiklos, yra įgytas nusikalstamu būdu. Patys kasatoriai taip pat neneigė ūkinių operacijų su šiuo turtu atlikimo, neskundė jų nuteisimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka. Taigi nuteisdami kasatorius pagal BK 216 straipsnio 1 dalį teismai baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai. Taip pat prokuroras pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus septynių teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 5 d. nutartyje Nr. 2K-7-527/2006, priimtoje byloje su visiškai analogiškomis aplinkybėmis, nurodyta, kad nesumokėti mokesčiai yra valstybės nuosavybė. Kasatoriai R. J. ir I. B. nuteisti pagal BK 182 straipsnį už 2004 m. įvykdytą nusikalstamą veiką, todėl atmestini jų skundo argumentai, paremti kasacine nutartimi Nr. 2K-350/2005 dėl 1961 m. BK 274 straipsnio taikymo. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisiamojo posėdžio metu negauta jokių duomenų, kad UAB „S.“ kokia nors forma bendrininkavo su organizuotos grupės nariais apgaule įgyjant biudžeto lėšas. Pirkdama naftos produktus UAB „S.“ turėjo prievolę mokėti PVM ir ją vykdė. 2009 m. birželio 4 d. ekspertizės akte nurodyta, kad dėl sandorių tarp UAB „S.“ ir UAB „Paladė ir Ko“ perkant dyzelinį kurą padaryta 46 217,02 Lt žala valstybei, nes UAB „S.“ 2004 m. vasario mėnesio PVM deklaracijoje šia suma sumažino mokėtiną į valstybės biudžetą PVM. Galutinei sandorio grandžiai UAB „S.“ sumokėjus prekių kainą ir išskirtą PVM, kurį, pervedus į UAB „Paladė ir Ko“ banko sąskaitą ir FNTT pareigūnams, veikusiems pagal NVIM, paėmus grynais pinigais, neteisėtai užvaldė nuteistieji. Ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirti keli finansų tyrimai ir gautos kelios specialistų išvados (2004 m. birželio 14 d. išvada Nr.7-04-24-7, 2005 m. vasario 4 d. išvada Nr. 8-26-1); tenkindamas nuteistųjų prašymus apeliacinės instancijos teismas paskyrė finansų ekspertizę, nuteistieji patys suformulavo klausimus ekspertui, todėl prokurorui nesuprantami kasatorių teiginiai dėl valstybei padarytos žalos nepagrindimo.

Prokuroras pažymi, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką (kasacinės nutartys Nr.2K-416/2007, 2K-384/2008, 2K-112/2010, 2K-550/2010, 2K-647/2011) šališkumas yra susijęs su išankstinės nuomonės turėjimu. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. Netinkamai atliktas įrodymų tyrimas, jeigu pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai, bei nepakankamai motyvuotas nuosprendis yra sietini ne su teismo šališkumu, o su BPK reikalavimų pažeidimais, kurie buvo ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, atnaujinusiame šioje byloje įrodymų tyrimą ir surašiusiame 2011 m. spalio 10 d. nuosprendį. Kardomosios priemonės skyrimas (pakeitimas), prašymų atmetimas, nagrinėjant baudžiamąją bylą teisme, taip pat negali būti laikomi nešališkumo principo pažeidimu. Todėl prokuroras nesutinka su kasatorių teiginiais, kad teismai šališki, nes atmetė jų, kaip kaltinamųjų, gynėjų prašymus, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, netinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir surašė apkaltinamąjį nuosprendį. Prokuroras teigia, kad nuteistųjų veikimą organizuota grupe, kurios požymiai atskleisti kasacinėje nutartyje Nr. 2K-245/2006, patvirtina tai, kad kiekvienas jos narys turėjo tam tikrą konkretų vaidmenį darant sunkius nusikaltimus, vykdė konkrečias nusikalstamos veikos užduotis, pagal 2004 m. kovo 1 d. protokolo dėl operatyvinių veiksmų atlikimo informaciją grupės nariai nuolat bendravo tarpusavyje, tarėsi dėl dyzelinio kuro įgijimo ir realizavimo; to neneigė ir ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apklausiami I. B. ir R. J.

Prokuroras nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netyrė kasatoriaus G. L. nurodytų sąskaitų faktūrų blankų įsigijimo teisėtumo, tačiau apeliacinės instancijos teismas, atnaujinęs byloje įrodymų tyrimą, tai padarė ir nustatė, kad 2003 m. balandžio 22 d. įsigydami sąskaitų faktūrų blankus FNTT pareigūnai vadovavosi sankcionuotu 2003 m. kovo 3 d. NVIM Nr. S2-22s, o Operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta operatyvinės veiklos subjektų teisė steigti operatyvinę veiklą užtikrinančias ir jai palankias sąlygas sudarančias įmones, įstaigas, organizacijas ir jomis naudotis. Taigi kasatoriaus teiginiai apie neišsamų, netinkamą įrodymų tyrimą atmestini. Kasatoriaus G. L. teiginys, kad jis nežinojo, jog UAB „Paladė ir Ko“ jokios realios ūkinės-finansinė veiklos nevykdo, byloje paneigta liudytojų pagal sankcionuotą NVIM veikusių pareigūnų L. K. ir R. T., R. J. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir pirmos instancijos teismo posėdyje. Visiškai klaidingas kasatoriaus G. L. teiginys, kad teismai neišreikalavo 2003 m. rugsėjo 3 d. NVIM Nr. S2-51s teikimo, nes jo nurodomas numeris S2-51s yra ne teikimo numeris, o 2003 m. rugsėjo 3 d. FNTT teikimo Nr.(25)-5s-829s NVIM registracijos Generalinėje prokuratūroje numeris.

Prokuroras nesutinka su nuteistojo R. S. kasacinio skundo teiginiais, kad NVIM jam taikytas neteisėtai, kuriuos jis grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo analogiškoje byloje priimta kasacine nutartimi Nr. 2K-7-86/2011. Kasatoriaus teiginiai, kad abiejose bylose taikytas tas pats NVIM, neteisingi, nes šios bylos susijusios tik tuo, kad jose, vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punktu, panaudota ta pati UAB „Paladė ir Ko“. Minimoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-86/2011 nurodyta, kad iš BPK 1 ir 2 straipsnių išplaukia, jog NVIM ir NVIV laikas turi būti optimalus, t. y. turi tęstis lygiai tiek laiko, kiek reikia visiškai atskleisti ir užkardyti nusikalstamą veiką, surinkti įrodymus dėl nusikalstamos veikos padarymo, išaiškinti nusikaltimą padariusius asmenis, kad būtų galima greitai ir efektyviai nubausti kaltininkus. Turint galvoje, kad valstybės tikslas yra ginti žmonių teises, laiku užkardyti nusikaltimus, o ne juos skatinti, galima teigti, kad nusikalstamos veikos imitavimo veiksmai (modelis) turi būti tęsiami tol, kol surenkama pakankami įrodymų, leidžiančių patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn. Jie turi būti nutraukiami surinkus pakankami nusikalstamos veikos įrodymų, leidžiančių pradėti ir vykdyti ikiteisminį tyrimą, kad bylą galima būtų perduoti teismui, o kaltininkas būtų greitai ir teisingai nubaustas. Šioje byloje NVIM Nr. S2-51s sankcionuotas 2003 m. rugsėjo 4 d. (FNTT 2003 m. rugsėjo 3 d. teikimas Nr. (25)-5s-829s) ir galiojo šešis mėnesius. Iš byloje esančio operatyvinių veiksmų atlikimo 2004 m. kovo 1 d. protokolo matyti, kad 2004 m. vasario 9 d. R. J. kreipėsi į pareigūnus prašydamas fiktyvių dokumentų UAB „A.“, kurie leistų jam legalizuoti be dokumentų įsigytą dyzelinį kurą ir šį parduoti. Tokie dokumentai 2004 m. vasario 9 d. pagaminti ir perduoti jam, tačiau R. J. savo sumanymo neįgyvendino. 2004 m. vasario 11 d., t. y. po dviejų dienų, R. J. vėl kreipėsi ir prašė išrašyti fiktyvias PVM sąskaitas faktūras dyzelinio kuro gavėjui UAB „S.“, tačiau negalėjo nurodyti visų reikalingų duomenų ir juos tą pačią dieną padiktavo telefonu, be to, prašė išrašyti fiktyvią pirkimo–pardavimo sutartį tarp UAB „Paladė ir Ko“ ir UAB „S.“ nenurodant datos. Kiti fiktyvūs dokumentai R. J. prašymu buvo išrašomi 2004 m. vasario 12, 13, 25 ir 27 dienomis. Byloje nustatyta, kad R. J. su bendrininkais G. L., R. S. ir I. B. nusikalstamos veikos, padarytos bendrininkaujant su NVIM veiksmus vykdančiais pareigūnais, už kurias jie nuteisti, užtruko nuo 2004 m. vasario 12 iki 27 dienos; R. J. ir G. L. buvo sulaikyti 2004 m. kovo 1 d. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-86/2011 nurodyta, kad NVIM negali būti naudojami tam, kad pasunkintų kaltininko atsakomybę (pvz., tęsti veiksmus iki tol, kol kaltininkas pasisavins ar kitaip pagrobs didelės vertės turtą); kad ir nesant provokacijos, tęsiant pareigūnų veiksmus, pradėtus pagal NVIM, dėl ilgalaikio asmens, dėl kurio vykdomas tyrimas, nusikalstamos iniciatyvos palaikymo, net kai iniciatyva kyla ne iš pareigūnų, o iš asmens, dėl kurio vykdomas tyrimas, susidaro situacija, kai formaliai teisėti valstybės (pareigūnų) veiksmai supanašėja su provokacija ir tampa neteisėtais. Tačiau šioje byloje nustatytas šešių mėnesių NVIM terminas pratęstas nebuvo, R. S. ir jo bendrininkų veika truko penkiolika dienų, šiuo laikotarpiu jie įgijo 169 500 litrų dyzelinio kuro bei iš FNTT pareigūnų, veikusių pagal NVIM, gavo suklastotų buhalterinės apskaitos dokumentus bei grynuosius pinigus, pervestus iš UAB „S.“. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad penkiolikos dienų laikotarpis negali būti pripažintas ilgalaikiu, palaikant R. J. nusikalstamą iniciatyvą, todėl pareigūnų veiksmai nelaikytini provokuojančiais ir neteisėtais.

Prokuroras taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pripažinęs, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neįvertino R. S. šeiminės padėties, kad jis vienas augina ir prižiūri nepilnamečius vaikus ir ligotą motiną, atsižvelgė į šias aplinkybes ir skyrė švelnesnę bausmę, tačiau pasisakė dėl BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų taikymo negalimumo.

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nusikalstamos veikos imitavimo modelio (NVIM) taikymo

Kasaciniuose skunduose nuteistieji teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir tyrė įrodymus dėl NVIM taikymo, tačiau visos pirminės operatyvinės medžiagos neišsireikalavo ir nepatikrino, todėl apeliaciniuose skunduose išdėstytus argumentus, kad jų nusikalstamas veikas lėmė policijos pareigūnų provokacija, nepagrįstai atmetė. Kasatorių nuomone, visi įrodymai, gauti provokacijos metu, turėjo būti pripažįstami neleistinais, todėl jie prašo pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžius panaikinti ir bylą nutraukti.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad tenkinti kasatorių prašymų, t. y. panaikinti juos ir bylą nutraukti, nėra pagrindo.

Atsižvelgiant į 2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarimą ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, ypač Didžiosios kolegijos 2008 m. vasario 5 d. sprendimą Ramanauskas prieš Lietuvą (Ramanauskas v. Lithuania, no 74420/01, judgment of 5 February 2008), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse, formuojančiose teismų praktiką bylose, kuriose pagal Operatyvinės veiklos įstatymą buvo taikytas NVIM, teismams, vertinantiems, ar bylos duomenys gali būti naudojami kaip įrodymai, suformuoti privalomi reikalavimai laikantis rungimosi principo patikrinti: ar buvo teisinis pagrindas NVIM atlikti, t. y. ar byloje yra prokuroro sankcionuoti operatyvinės veiklos subjekto vadovo ar jo įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuoti teikimai, o jei šiuose dokumentuose yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančių duomenų, tai, ar yra byloje teikimo išrašas, kuriame tokių duomenų nebūtų; ar buvo faktinis pagrindas NVIM atlikti, t. y. ar egzistavo priežastys, dėl kurių nuspręsta taikyti NVIM; ar byloje yra informacija, kad operatyvinis tyrimas buvo pradėtas esant OVĮ nurodytam pagrindui apie rengiamą, daromą ar padarytą atitinkamą nusikaltimą, leidžianti atlikti šį operatyvinį veiksmą, o jei tokios informacijos pagrindas yra valstybės ar tarnybos paslaptį sudaranti informacija, tai teismai tikrina ir vertina tą informacijos dalį, su kuria gali būti supažindinti visi nagrinėjimo teisme dalyviai; ar NVIM veiksmai atlikti nepažeidžiant OVĮ nustatytos tvarkos; ar duomenys, gauti atliekant NVIM, yra patvirtinami duomenimis, gautais BPK numatytais veiksmais; ar įgyvendinant NVIM asmuo, kuriam jis taikytas, nebuvo provokuojamas.

2000 m. gegužės 8 d. Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1981 straipsnio 1 bei 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ yra išaiškinta, kad „...modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų; ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų; jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus; modeliu negali būti kurstomas ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė“. Pagal 2002 m. birželio 20 d. Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį provokacija - tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino daryti. Informacija, gauta kaip provokacijos rezultatas, neatitinka BPK 20 straipsnyje numatytų kriterijų ir negali būti pripažįstama įrodymu. Konstatavus, kad veikos padarymą lėmė provokacija, už tokią veiką negali būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2009 m. kovo 5 d. nutartyje Nr. 2A-P-2/2009 konstatuota, kad nustatant provokaciją turėtų būti atsižvelgiama ne vien tik į NVIM dalyvių veikimo būdą modelio realizavimo metu (t. y. į tai, ar buvo asmens spaudimas, skatinimas, kurstymas, įtikinėjimas ir pan. padaryti konkrečią nusikalstamą veiką); provokavimo faktas nustatytinas iš visų bylos aplinkybių, įskaitant ir aplinkybes, nesusijusias su NVIM dalyvių veikla, visumos, kurioje reikšminga yra tai, ar buvo pakankamas pagrindas įtarti asmenį iki modelio taikymo darant nusikalstamą veiką ar rengiantis ją daryti, kai tokio rengimosi jis nebuvo nutraukęs; provokavimas konstatuotinas tada, kai iš aplinkybių visumos galima daryti išvadą, kad atitinkama veika nebūtų buvusi atlikta be NVIM dalyvių įsikišimo. Kokiais vertinimo kriterijais ir taisyklėmis vadovaujamasi sprendžiant leistinų tyrimo veiksmų atribojimo nuo provokacijos klausimą, yra apibendrinta bei išdėstyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2008 m. gruodžio 16 d. nutartyje Nr. 2A–P–6/2008.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl NVIM taikymo ir realizavimo teisėtumo, operatyvinių veiksmų vykdymo metu galimo provokavimo padaryti nusikalstamą veiką, tyrė ir analizavo visus byloje surinktus bei gautus duomenis ir juos vertino atsižvelgdamas į šiais klausimais susiformavusią teismų praktiką. Įrodymų tyrimas tikrinant modelio taikymo teisėtumą, tai, ar taikant modelį nebuvo provokuojama padaryti nusikalstamą veiką, buvo atliekamas laikantis rungimosi ir šalių lygybės principų, t. y. nepažeidžiant BPK 7 straipsnio, 44 straipsnio 5 dalies reikalavimų bei nuteistųjų gynybos teisių.

Kasatorių teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai patikrino NVIM taikymo teisėtumą, nes išvadas dėl provokavimo padaryti nusikalstamas veikas nebuvimo padarė neturėdamas pirminės operatyvinės medžiagos bei remdamasis tik „tendencingai“ atrinkta operatyvine medžiaga, atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas NVIM taikymo pagrįstumo tinkamai nepatikrino, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu tyrė išslaptintą pirminę operatyvinę medžiagą – FNTT komisaro inspektoriaus 2003 m. rugsėjo 3 d. pažymą Nr. 11vs-588s su priedais, kuria remiantis 2003 m. rugsėjo 4 d. buvo sankcionuotas NVIM Nr. S2-51s. Be to, teismas neapsiribojo vien minėto NVIM teisėtumo patikrinimu. Įrodymų tyrimo metu buvo patikrintas ir kitų NVIM – 2002 m. lapkričio 14 d. Nr. 210s ir 2003 m. kovo 3 d. Nr. S2-22s, susijusių su 2003 m. rugsėjo 4 d. NVIM Nr. S2-51s, teisėtumas. Apeliacinės instancijos teismas ištyrė operatyvinės veiklos subjekto išslaptintą pirminę operatyvinę medžiagą: 2002 m. lapkričio 14 d. teikimą Nr. 25/478s dėl NVIM, 2003 m. kovo 3 d. teikimą Nr. 25/240s, kurio pagrindu sankcionuotas NVIM Nr. S2-22s; FNTT komisaro inspektoriaus 2003 m. rugsėjo 3 d. pažymą Nr. 11vs-588s, kuria remiantis 2003 m. rugsėjo 4 d. sankcionuotas NVIM Nr. S2-51s; FNTT vyr. tyrėjo R. T. 2004 m. vasario 12 d. pažymą ir Vilniaus apygardos teismo 2004 m. vasario 17 d. ir 19 d. nutartis, kuriomis sankcionuota R. J. ir jo bendrininkų telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolė bei fiksavimas, dar kartą apklausė liudytoją L. K., dalyvavusį įgyvendinant sankcionuotų NVIM numatytus veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad FNTT pareigūnai turėjo pirminių duomenų, leidusių patvirtinti 2002 m. lapkričio 14 d. NVIM Nr. 210s, kad R. J. perdavė FNTT darbuotojo L. K. telefono numerį S. M., kuris darė nusikalstamas veikas ir dėl to, prisijungiant prie pastarojo daromų nusikaltimų, buvo sankcionuotas 2002 m. lapkričio 14 d. NVIM Nr.210s, be to, buvo panaudotas ir 2003 m. kovo 3 d. sankcionuotas NVIM Nr. S2-22s, leidžiantis pareigūnams panaudoti UAB „Paladė ir Ko“ buhalterinius dokumentus; pagal šį modelį 2003 m. balandžio 22 d. ir buvo įsigyti UAB „Paladė ir Ko“ PVM sąskaitų faktūrų, važtaraščių blankai. Iš byloje esančio 2004 m. kovo 25 d. protokolo dėl operatyvinių veiksmų atlikimo (ir jo priedų) matyti, kad 2003 m. rugsėjo 2 d. R. J. telefonu kreipėsi į L. K. prašydamas išrašyti fiktyvią PVM sąskaitą faktūrą jo pažįstamo asmens įmonei ir perdavė telefoną su juo pasikalbėti. L. K. asmuo, prisistatęs M. (M. G.), pasakė, kad jam už 2002 m. reikia mokėti daug mokesčių bei paprašė išrašyti fiktyvias PVM sąskaitas faktūras; susisiekti davė savo telefono numerį; kitą dieną – 2003 m. rugsėjo 3 d. – faksu atsiuntė duomenis, kuriuos reikėtų įrašyti į fiktyvias sąskaitas faktūras.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad 2003 m. rugsėjo 4 d. NVIM Nr. S2-51s sankcionavimo metu pareigūnai turėjo pirminę operatyvinę informaciją apie R. J. rengiamus atlikti nusikalstamus veiksmus, prie kurių pareigūnai prisijungė, o ne kurstė ar provokavo jį nusikalsti.

Operatyvinės veiklos įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatyta, kad teikime dėl NVIM sankcionavimo, be viso kito, turi būti nurodomi duomenys apie asmenis, kuriems taikomas NVIM, kai tokie duomenys yra turimi ir žinomi. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad teikime yra nurodyti duomenys apie R. J. ir M. G., o tai, kad NVIM vykdymo metu buvo nustatyti ir kiti nusikalstamus veiksmus atlikę asmenys, nereiškia, kad NVIM buvo taikytas peržengiant jo ribas. Atliekant Vilniaus apygardos teismo nutartimis sankcionuotų R. J. telefoninių pokalbių turinio kontrolę ir fiksavimą bei 2003 m. rugsėjo 4 d. NVIM Nr. S2-51s leistus veiksmus ir buvo nustatyti R. J. daromų nusikalstamų veikų bendrininkai – R. S., G. L. ir I. B. Operatyvinės veiklos įstatymo 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad operatyvinės veiklos subjekto parengtas nusikalstamos veikos imitacijos modelis sankcionuojamas ne ilgesniam kaip šešių mėnesių laikotarpiui, tačiau šis laikotarpis gali būti pratęstas. Nagrinėjamoje byloje NVIM Nr. S2-51s buvo sankcionuotas 2003 m. rugsėjo 4 d. šešių mėnesių laikotarpiui, R. J. ir jo bendrininkų nusikalstama veika buvo nutraukta šiam laikui nepasibaigus. Nusikalstamos veikos truko nuo 2004 m. vasario 12 d. iki 2004 m. vasario 27 d., todėl apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad penkiolikos dienų laikotarpis negali būti pripažįstamas pareigūnų ilgalaikiu R. J. ir jo bendrininkų nusikalstamos iniciatyvos palaikymu, kad pareigūnų veiksmai, tenkinant prašymus pateikti fiktyvias PVM sąskaitas faktūras ir kitus dokumentus, nelaikytini provokuojančiais ir neteisėtais.

Nuteistųjų R. J. bei G. L. teiginiai, kad teismas neišsireikalavo teikimo, kurio pagrindu buvo sankcionuotas 2003 m. rugsėjo 4 d. NVIM Nr. S2-51s, prieštarauja ir teismų sprendimų turiniui, ir byloje esantiems duomenims – šis dokumentas prokuroro buvo perduotas teismui kartu su kaltinamuoju aktu ir kita bylos medžiaga. Argumentai, kad nebuvo tiriamas PVM sąskaitų faktūrų iš Vilniaus AVMI įsigijimo teisėtumas, taip pat atmestini. Byloje nustatyta, kad 2003 m. balandžio 22 d. įsigydami sąskaitų faktūrų blankus FNTT pareigūnai vadovavosi sankcionuotu 2003 m. kovo 3 d. NVIM Nr. S2-22s. Pagal Operatyvinės veiklos įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 2 punktą operatyvinės veiklos subjektai Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka turi teisę steigti operatyvinę veiklą užtikrinančias ir jai palankias sąlygas sudarančias įmones, įstaigas, organizacijas ir jomis naudotis.

Kasaciniame skunde nuteistasis R. J. teigia, kad teismas neišsiaiškino S. K., dar 2002 m. supažindinusio jį su L. K. (prisistačiusiu verslininku, įmonės „Paladė ir Ko“ vadovu), vaidmens, kad jam nebuvo žinoma, jog „Paladė ir Ko“ jokios realios veiklos nevykdė ir jokių mokesčių nemokėjo. Kasatoriaus argumentai, kuriais grindžiami tokie teiginiai, nepagrįsti. Liudytojas L. K. teismui paaiškino, kad S. K. pareigūnams buvo žinomas kaip vienas iš nusikalstamos veikos, taip pat kaip ir S. M., dalyvių, kad jam buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. K. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2006 m. birželio 30 d. nutartimi buvo pripažintas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 186 straipsnio 1 dalyje, ir jam taikytos priverčiamosios medicininio poveikio priemonės – priverstinis ambulatorinis gydymas pas rajono psichiatrą pagal gyvenamąją vietą (BK 98 straipsnio 2 dalis). Iš byloje pateiktos viešosios įstaigos Antakalnio poliklinikos informacijos matyti, kad S. K. gydėsi pas gydytoją psichiatrą bei iš viešosios įstaigos Rokiškio psichiatrijos ligoninės pateiktų duomenų matyti, kad S. K. nuo 2008 m. rugsėjo 12 d. pagal Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 25 nutartį yra gydomas ligoninėje sustiprinto režimo stebėjimo sąlygomis.

Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių duomenų, kurie leistų manyti, kad S. K. kartu su policijos pareigūnais provokavo R. J. daryti nusikalstamas veikas.

Kasaciniuose skunduose akcentuojama bei cituojama kasacinė nutartis Nr. 2K-7-86/2011. Teisėjų kolegija atkreipia kasatorių dėmesį į tai, kad šia nutartimi buvo panaikintos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio bei paskesnės apeliacinės instancijos teismo nutarties dalys dėl M. K., J. K. bei juridinio asmens UAB „B.“ nuteisimo ir ši bylos dalis nutraukta kasacinės instancijos teismui pripažinus, jog pradėjus ikiteisminį tyrimą leidimai atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (NVIV) buvo duoti nepagrįstai, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą valstybės veiksmai turėjo koncentruotis ties jau žinomų pradėtų daryti nusikaltimų išaiškinimu, o ne tolesniu J. K. skatinimu daryti nusikalstamas veikas. Nagrinėjamoje byloje pradėjus ikiteisminį tyrimą, NVIV, numatytas BPK 159 straipsnyje, nebuvo taikomas.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis, kurios yra išsamios ir atsako į nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, iš esmės dar kartą pakartotus ir kasaciniuose skunduose.

Dėl skundų argumentų, susijusių su teismo nešališkumu

Kasatoriai teigia, kad byla nebuvo nagrinėjama teisingai ir nešališkai. Šis teiginys argumentuojamas tuo, kad teismų buvo prašoma išreikalauti visą operatyvinę medžiagą, tačiau FNTT pareigūnai jos nepateikė, kad teismai rėmėsi tik tendencingai atrinkta išslaptinta pirmine operatyvine medžiaga, FNTT pareigūnų parodymais, ignoravo kasatorių parodymus, įrodymus vertino akivaizdžiai tendencingai.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikaltimą, teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Šios nuostatos įgyvendinamos ir BPK 58, 59 straipsniuose, pateikiant sąrašą aplinkybių, kurioms esant teisėjas ar teisėjų kolegija negali būti laikomi nešališki ir galintys konkrečioje byloje vykdyti teisingumą. Taigi teismo nešališkumo reikalavimas yra ir vienas asmenų konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismo nešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Antra, teismas turi būti nešališkas objektyviąja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią abejonę dėl galimo teismo šališkumo. Šališku pripažįstamas teismas, kai bylą išnagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių. BPK 58 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo nešališkumu. Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo konstatuoti nei kokio nors konkretaus teisėjo asmeninio tendencingumo, nei daryti išvadų apie nešališkumo principo pažeidimą objektyviuoju aspektu, be to, kasatoriai nenurodo, kokių BPK 58 ir 59 straipsniuose nurodytų aplinkybių pagrindu teismas laikytinas šališku. Byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismų teisėjai turėjo išankstinę nuomonę apie kaltinamųjų kaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjų elgesio proceso metu. Vien tai, kad teismai priima kaltinamiesiems nepalankų sprendimą, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.

Pažymėtina, kad kasatoriai skunduose ir patys nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas, tirdamas įrodymus, ar buvo faktinis pagrindas atlikti NVIM, vadovavosi BPK 7 straipsnio 2 dalyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintais baudžiamajame procese privalomais rungimosi ir šalių lygybės principais, nuosprendyje išdėstytus argumentus grindė tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, taigi patikrino bylos proceso eigą pirmosios instancijos teisme bei priimtą nuosprendį tiek faktų, tiek ir teisės taikymo aspektais. Teismų instancinės sistemos suteikiama galimybė pašalinti abejones dėl žemesnės instancijos teismo galimo šališkumo nagrinėjant bylą šiuo konkrečiu atveju įgyvendinta. Tai visiškai atitinka BPK nuostatas, reglamentuojančias apeliacinį procesą, ir susiklosčiusią teismų praktiką teismo nešališkumo garantijų požiūriu. Kasatorių argumentai dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo laikytini deklaratyviais ir dėl to atmestini.

Dėl BK 216, 182 straipsnių taikymo

Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistiesiems baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Byloje nustatyta, kad nuteistieji, veikdami organizuota grupe, R. J., R. S. ir G. L. nuo 2004 m. vasario 12 d. iki 2004 m. vasario 27 d. per šešis kartus be pirkimo dokumentų ir nemokėdami PVM iš G. S., E. P. ir asmens vardu G. įgijo 169 500 litrų dyzelinio kuro, padedami FNTT pareigūnų, veikusių pagal sankcionuotą NVIM, kurie išrašė fiktyvias PVM sąskaitas faktūras, šį kurą nugabeno ir pardavė UAB „S.“, t. y. atlikdami su šiuo kuru ūkines-finansines operacijas įteisino Lietuvos Respublikos rinkoje turtą – 169 500 litrų dyzelinio kuro. I. B., veikdamas organizuota grupe su R. J., R. S. ir G. L., analogiškus veiksmus atliko su nuo 2004 m. vasario 25 d. iki 2004 m. vasario 27 d. be dokumentų ir nemokant PVM iš E. P. ir asmens vardu G. įgytu turtu – 72 900 litrų dyzelinio kuro.

BK 216 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas, siekdamas nuslėpti ar įteisinti savo paties ar kito asmens pinigus ar turtą, žinodamas, kad jie įsigyti nusikalstamu būdu, atliko su tuo turtu ar pinigais ar jų dalimi susijusias finansines operacijas, sudarė sandorius ar naudojo juos ūkinėje, komercinėje veikloje ar melagingai nurodė, kad tai gauna iš teisėtos veiklos.

Kasatorių R. J. ir I. B. teiginiai, kad pagal BK 216 straipsnio 1 dalį jie nuteisti nepagrįstai, nes byloje neįrodyta, jog dyzelinį kurą jie įsigijo nusikalstamu būdu, atmestini.

BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nuteistieji stambiu mastu ėmėsi komercinės veiklos neteisėtu būdu. Dėl neteisėto vertimosi komercine veikla kasatoriai nuteisti pagal BK 202 straipsnio 1 dalį. Turtas, įgytas iš neteisėtos komercinės veiklos, BK 216 straipsnio 1 dalies prasme yra įgytas nusikalstamu būdu (kasacinės nutartys Nr. 2K-515/2006, 2K-147/2010). Dėl to konstatuoti, kad baudžiamasis įstatymas – BK 216 straipsnio 1 dalis – pritaikytas netinkamai, nėra pagrindo.

Kasatorių argumentai dėl, jų nuomone, netinkamai pritaikyto BK 182 straipsnio (atitinkamai šio straipsnio 1 ir 2 dalies), taip pat atmestini. Pagal byloje nustatytas aplinkybes kasatorių nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnyje, pasireiškė tuo, kad suklastotose PVM sąskaitose faktūrose, pagal kurias UAB „Paladė ir Ko“ pardavė bendrovei „S.“ dyzelinį kurą, oficialiai išskirtas 46 217,02 Lt PVM (šia suma UAB „S.“ 2004 m. vasario mėnesio deklaracijoje sumažino mokėtiną PVM) nebuvo pervestas valstybei, o iš UAB „Paladė ir Ko“ sąskaitos paimtas ir pasisavintas organizuota grupe veikusių R. J. ir jo bendrininkų. PVM mokėtojas įsigydamas prekes ataskaitoje nurodo pirkimo PVM, o parduodamas – pardavimo PVM. Galutinei sandorio grandžiai UAB „S.“ sumokėjus prekių kainą ir išskirtą 46 217,02 Lt PVM, kurį pervedus į UAB „Paladė ir Ko“ banko sąskaitą ir FNTT pareigūnams, veikusiems pagal NVIM, paėmus grynais pinigais, neteisėtai užvaldė nuteistieji. Ši PVM suma nepriklausė nei R. J., nei jo bendrininkams, tai buvo valstybei priklausantis turtas, kuris R. J. ir jo bendrininkams buvo svetimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-527/2006). Kasatorių valstybei padarytos 46 217,02 Lt žalos dydis nustatytas tiek ikiteisminio tyrimo metu paskirtų kelių finansų tyrimų gautomis specialistų išvadomis (2004 m. birželio 14 d. Nr. 7-04-24-7 ir 2005 m. vasario 4 d. Nr.8-26-1), tiek tenkinant visų nuteistųjų prašymus apeliacinės instancijos teismo paskirtos 2009 m. birželio 4 d. finansų ekspertizės akto išvada.

Kasatorių teiginiai, kad jie nežinojo, jog UAB „Paladė ir Ko“ jokios realios ūkinės-finansinės veiklos nevykdo, kad organizuotos grupės požymiai nenustatyti ir neatskleisti, atmestini kaip prieštaraujantys teismų sprendimų turiniui ir byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms.

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra viena bendrininkavimo formų. Tokia bendrininkavimo forma yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Byloje nustatyta, kad grupės nariai nuolat bendravo tarpusavyje, tarėsi dėl dyzelinio kuro įgijimo ir realizavimo. Tai patvirtino liudytojai pagal sankcionuotą NVIM veikę pareigūnai L. K. ir R. T., to neneigė ir patys kasatoriai. R. J. nusprendus pirkti kurą be dokumentų ir parduoti panaudojant suklastotus dokumentus, tai jam daryti padėjo suburta asmenų grupė, į kurią įėjo R. S., G. L. ir I. B. Šios organizuotos grupės nariai buvo pasiskirstę veiklą: R. J. prašydavo išrašyti fiktyvias sąskaitas faktūras ir teikdavo reikalingus duomenis; R. S. buvo atsakingas už nupirkto kuro realizavimą; G. L. iš L. K. ir R. T. paimdavo sąskaitas faktūras ir perduodavo R. J. ir R. S., taip pat paimdavo išgrynintus pinigus už kuro pardavimą ir atsilygindavo už fiktyvių sąskaitų faktūrų išrašymą; I. B. buvo paskirta surasti asmenis, galinčius parduoti kurą be dokumentų, ir tai jie atliko. Be to, apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad G. L. kartu su R. J. buvo sulaikyti perduodant jiems išgrynintus pinigus už parduotą kurą iš UAB „S.“. Visų šių aplinkybių pagrindu teismai konstatavo, kad nuteistieji veikė organizuota grupe, ir tai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Atmestini kasatoriaus R. S. teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į jo šeiminę padėtį. Pripažinęs, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neįvertino R. S. šeiminės padėties aplinkybių, jog jis vienas augina ir prižiūri nepilnamečius vaikus ir ligotą motiną, apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes įvertino ir skyrė švelnesnę bausmę, taip pat išdėstė motyvuotus argumentus, kodėl R. S. netaiko BK 62 straipsnio 2 dalies 2 punkto bei BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 376 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu. BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję nuosprendis ar nutartis apskundžiami ir bylos nagrinėjamos kasacine tvarka, jeigu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir (ar) padaryta esminių BPK pažeidimų. Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Tai ne teisės taikymo, bet faktų sritis, kurioje savo kompetenciją atlikti tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas įgyvendino bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai. Kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė, nustatyta BPK 20 straipsnio 2 dalyje, teismo sprendime turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Todėl kasatorių argumentai, kuriais jie teikia savas versijas apie jų susipažinimo, kuro pirkimo aplinkybes, vertina liudytojų parodymus ir pan., paliktini nenagrinėti.

Esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, tenkinti kasatorių prašymus remiantis jų išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų R. J., R. S., G. L. ir I. B. kasacinius skundus.

Teisėjai Jonas Prapiestis

Viktoras Aidukas

Aldona Rakauskienė