Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kurioje atnaujintas procesas pagal pareiškėjo H. A. pareiškimą

Civilinė byla Nr. 3K-3-187/2012 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-20-3-01093-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.4.1; 93.2.11.; 114.3; 114.8.2; 124.2.7; 128.2

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algio Norkūno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo H. A. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 13 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo J. N. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kurioje atnaujintas procesas pagal pareiškėjo H. A. pareiškimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2011 m. sausio 27 d. nutartimi pagal pareiškėjo H. A. pareiškimą atnaujino procesą civilinėje byloje Nr. 2-121-03/2002, kurioje Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2002 m. vasario 8 d. sprendimu patenkino J. N. prašymą ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad C. L. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdė 3,52 ha ploto žemės sklypą Kaišiadorių rajono Karčiupo kaime (buvęs – Senųjų Neveronių kaimas). Pareiškėjas H. A. prašė panaikinti teismo sprendimą šioje byloje ir priimti naują sprendimą – J. N. prašymą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą atmesti.

Pareiškėjas nurodė, kad civilinėje byloje suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija turėjo duomenų, jog iki nacionalizacijos ši žemė nuosavybės teise priklausė jo tėvui P. A., tačiau jis nebuvo įtrauktas į bylą procesine šalimi – suinteresuotu asmeniu, nors teismas byloje sprendė juridinę reikšmę turintį faktą dėl konkrečios žemės, esančios Kaišiadorių r., Rumšiškių sen., Karčiupio (Senųjų Neveronių) k. Pareiškėjas H. A. yra P. A. turėto turto paveldėtojas. Pareiškėjui nebuvo žinoma apie civilinės bylos nagrinėjimą, o priimtas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 8 d. įsiteisėjęs sprendimas tiesiogiai nusprendžia jo teises, įstatymų saugomus interesus. Pareiškėjas tik 2010 m. rugpjūčio 26 d. sužinojo apie aplinkybę, sudarančią proceso atnaujinimo pagrindą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi pareiškėjo prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2002 m. vasario 8 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, paremtas byloje surinktais rašytiniais įrodymais: 1958 m. kovo 14 d. aktu Nr. 12/58, kuriame nurodyta, kad C. L. sumokėta pagal įkainojimą už jai priklausančių pastatų nugriovimą ir sklypo paruošimą; Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymėjimu Nr. T-3313-L, kuriame nurodyta, kad Lietuvos statistikos valdybos archyviniame fonde, visuotinio generalinės srities gyventojų surašymo 1942 m. žiniose Neveronių kaimo gyventojo L. A. buto ūkio lape įrašyta: „L. A., L. C., duktė „Anelė“. Daugiau žinių apie C. L. Senųjų Neveronių kaime turėtą žemę nerasta. Byloje esantis rašytinis įrodymas Kauno apskrities archyvo 2001 m. lapkričio 8 d. pažymėjimas Nr. L-174 patvirtina, kad privačių notarų dokumentai (pirkimo–pardavimo, kt. sutartys) archyvui neperduotos.

Teismas, remdamasis suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kaišiadorių žemėtvarkos skyriaus atstovės E. M. paaiškinimu, nustatė, kad 1930 m. pirkimo–pardavimo sutartis nepateko į viešąjį sektorių; kad P. A. žemės, kurioje stovėjo namų valda su ūkiniais pastatais, buvo aukštutinėje dalyje (įkalnėje ar kalne) ir pareiškėjo atstovės paaiškinimu, Kauno hidroelektrinės statyba (marių užliejimas) neaprėpė ar galėjo neaprėpti P. A. žemių.

Remdamasis liudytojo V. S. paaiškinimu teismas nustatė, kad C. L. žemės buvo žemutinėje dalyje, kurios ribojosi su P. A. žeme, ir tai atitinka suinteresuoto asmens J. N. duotus parodymus. Taip pat teismas nurodė, kad byloje pateikti archyviniai duomenys patvirtina, jog 1934 m. kovo 17 d. P. A. įtvirtintieji įpėdinystės teise įpėdiniai: P. A., V. A., J. A. ir J. A. (nepilnametė) turėjo teisę (priklausė) į 7,51974 ha žemės sklypo (Nr.97), esančio Kauno apskrities, Pažaislio valsčiaus, Neveronių kaimo vienkiemyje, iš kurio 1934 m. kovo 17 d. jie J. Z. pardavė 1 ha, o O. J. – 4 ha. Vėlesni archyviniai 1936 m. dokumentai patvirtina, kad P. A. įpėdiniai - J. A., Pranas ir V. A. ir nepilnametė J. A. – O. J. pardavė 1 ha žemės iš turimos 2,51974 ha. Iš 1947 m. vasario 1 d. P. A. pateiktų darbdaviui žinių apie save skiltyje „ar turi nekilnojamą turtą, kur ir iš ko paveldėtą“ nurodė, kad turi 0,75 ha žemės, paveldėtos iš tėvo, Pažaislio valsčiuje, Neveronių k. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo tėvas P. A. minėtu laikotarpiu (1947 m. vasario 1 d.) darbdaviui, be anketinių duomenų, nurodė ir turtinę padėtį – paveldėtą iš tėvo 0,75 ha žemės Pažaislio valsčiuje, Neveronių k., o ne 3,52 ha žemės, kaip nurodyta archyvinėje pažymoje.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. spalio 13 d. nutartimi Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nei pareiškėjo nurodyti P. A. sandorių, sudarytų 1934-1935 metais, duomenys nepaneigia ne tik 1938 m. spalio mėn. Mokesčių apdėjimo mokesčiais žemės savininkų sąrašo duomenų, bet ir kitų esminę reikšmę juridinio fakto nustatymo byloje turinčių rašytinių įrodymų duomenų. Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos nutarties išvadų nepaneigia ir pareiškėjo atstovės pateikto Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-86-554/08 išvados, nes jos dar iki pareiškėjo skundžiamos teismo nutarties priėmimo buvo įvertintos Kaišiadorių rajono komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti 2010 m. rugpjūčio 25 d. posėdžio protokole Nr. 1 ir pripažintos nepakankamomis nuosavybės teisėms atkurti pareiškėjui H. A.. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, sprendė, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2002 m. vasario 8 d. sprendime nepadarė aiškios įstatymo netinkamo taikymo ir aiškinimo klaidos, pagrįstai rėmėsi įrodymų vertinimu visuma, todėl CPK 176–185 straipsniuose nustatytų taisyklių nepažeidė. Šią išvadą grindė Lietuvos generalinės srities gyventojų 1942 m. gegužės 27 d. surašymo duomenimis, kuriuose yra minimas L. A. ūkis Senųjų Neveronių kaime ir 1958 m. kovo 14 d. Aktu Nr. 12/58 dėl kompensacijos išlaidų už nugriaunamą J. N. senelės C. L. ūkį ir sklypo bei vaismedžių vertę statant Kauno hidroelektrinę. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo pateiktų įrodymų atitiktį pirmosios instancijos teismo nutartimi konstatuotiems faktams, sprendė, kad šioje byloje išliko nepaneigti faktai dėl P. A. iki nacionalizavimo priklausiusios žemės, buvusios Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, Karčiupio (Senųjų Neveronių) kaime, pardavimo 1935–1939 m. laikotarpiu O. J. ir J. Z. duomenys.

III. Kasacinio skundo argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėjas prašo Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 9 d. ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 13 d. nutartis panaikinti ir priimti naują sprendimą – suinteresuoto asmens J. N. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto atmesti.

Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad iki nacionalizacijos tam laikotarpiui būtina taikyti tuo metu teritorijoje galiojusius įstatymus. Aplinkybė, kas buvo po 1940 m. birželio 15 d. TSRS (LTSR) įstatymus nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, turi būti nustatoma pagal iki 1940 m. birželio 15 d. atitinkamoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusios teisės aktus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 1999 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje G. L. v. L. D. G., Raseinių rajono valdyba, bylos Nr. 3K-7-4/1999; Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. Palangos miesto valdyba, Vilniaus universitetas, Klaipėdos apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-358/2003). Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, nustatę faktines bylos aplinkybes, nepateikė teisinės kvalifikacijos pagal iki 1940 m. birželio 15 d. P. A. žemės sklypo vietoje galiojusius įstatymus. Tuo metu galiojusiuose teisės norminiuose aktuose nurodyta, kad negalima perleisti nuosavybės teisių nekilnojamam turtui naminiu raštu (Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 514 straipsnis), kad nekilnojamieji daiktai gali būti įgyti tik tvirtiniais aktais (Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 1417 straipsnis). Pagal Rusijos senato sprendimus pirkimas–pardavimas laikomas įvykusiu, kai pirkimo–padavimo aktas yra patvirtintas vyresniojo notaro, o ne nuo to momento, kai išduodamas patvirtinto akto išrašas (Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 1420 straipsnis, Rusijos senato sprendimai: Nr. 76/203, Nr. 78/127, Nr. 87/1000). Pareiškime dėl juridinio fakto nustatymo J. N. nurodė nuosavybės įgijimo pagrindą – 1930 m. pirkimo–pardavimo sandorį. Byloje nustatyta, kad jokių rašytinių įrodymų, kad J. N. senelė C. L. 1930 m. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu iš P. A. įgijo 3,52 ha žemės Senųjų Neveronių k., archyviniuose dokumentuose nėra. Nors teismai nustatė, kad nėra valstybės archyvo pažymos apie 1930 m. sandorius, nes sutarčių dokumentai dėl šios teritorijos neperduoti archyvui ar neišlikę, tačiau yra priešingai – šio laikotarpio dokumentai išlikę, nes P. A. ne kartą yra pardavęs iki nacionalizacijos po dalį žemės sklypo ir šių sandorių įrodymai pateikti į bylą.

2. Dėl įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų pažeidimo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neištyrė ir nevertino visų byloje esančių įrodymų, iš esmė tyrė ir vertino tik pareiškėjo J. N. paaiškinimus ir liudytojų parodymus. Siekiant nustatyti žemės valdymo nuosavybės teise faktą iki nacionalizacijos privaloma nustatyti konkretų nuosavybės teisės įgijimo pagrindą. 3,52 ha žemės sklypo iš P. A. nuosavybėn įgijimo faktas gali būti įrodytas tik Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, nes pagal CPK 177 straipsnio 3 dalį aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtinamos jokiomis kitomis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką dėl nuosavybės teisių įgijimo į žemės sklypą remiantis liudytojų parodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje S. M., G. M. v. Klaipėdos apskrities viršininko administracija, Palangos miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-367/2009; 2008 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje J. M. S. teisių perėmėja J. K. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-232/2008). Taigi liudytojų abstrakčių neinformatyvių parodymų pagrindu pripažindami 1930 m. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo faktą teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos šios kategorijos bylose. Nesant įrodymų apie 1930 m. žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą, nėra pagrindo pripažinti, kad C. L. iš P. A. įgijo nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypą. Neįrodžius, kad ginčo žemę teisėtai įgijo C. L., pagrįstai teigtina, kad ginčo žemė priklausė P. A..

3. Dėl CPK 18, 182 straipsnių pažeidimo. Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 6 d. sprendimu nustatė, kad H. A. turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į P. A. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 3,52 ha žemės sklypą, esantį Kauno apskrityje, Pažaislio valsčiuje, Neveronių sen. Šis įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas kitiems teismams (CPK 18 straipsnis), o juo nustatytos aplinkybės kitiems teismams turi prejudicinę galią ir jų nereikia iš naujo įrodinėti (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Nors J. N. nedalyvavo administracinėje byloje, tačiau teismų sprendimai dėl pripažinimo yra privalomi ir byloje nedalyvaujantiems asmenims. Taip pat teismai privalėjo vadovautis Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartimi, kurioje teisėjų kolegija įžvelgė išskirtinę situaciją ir atnaujino naikinamąjį terminą tam, kad nebūtų paliktas galioti nepagrįstas, neteisėtas sprendimas.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje yra ginčas tarp skirtingų asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teises į tą patį žemės sklypą. Taigi iš esmės, nepriklausomai nuo kasacinio skundo argumentų, šioje byloje yra įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo problema, t. y. kuris iš pretendentų turi teisę atkurti nuosavybės teises į tą patį žemės sklypą.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis). Jis reiškia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje.

Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.).

Kasatorius, nesutikdamas su teismų procesiniais sprendimais, nurodo, kad teismai netinkamai įvertino įrodymus ir padarė išvadas, kad iki nacionalizavimo ginčo žemės sklypą nuosavybės teise valdė J. N. senelė C. L.

CPK 178 straipsnyje įtvirtinta šalių procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. CPK 177 straipsnyje nustatytos įrodinėjimo priemonės, kuriomis remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką CPK 178 straipsnio norma reiškia, kad joje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje P. S. ir G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-208/2007; 2007 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje J. U. v. Daugiabučių namų savininkų bendrija Nr. 939,,Pašilaičiai“, bylos Nr. 3K-3-398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. P. N., Radviliškio rajono notarų biuro notarė D. V., Šiaulių apygardos vyriausiasis prokuroras, Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-440/2008; 2009 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. UAB,,GeoTec-Baltija“, bylos Nr. 3K-3-20/2009). Taigi pagal CPK 178 straipsnį ir formuojamą teismų praktiką J. N., norėdamas atkurti nuosavybės teises į ginčo žemės sklypą, turi įrodyti, kad iki nacionalizavimo nuosavybės teise valdė C. L.. Pareiškėjas turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą – pareiškimo faktinį pagrindą. Pareiškėjui neįrodžius pareiškimo faktinio pagrindo, pareiškimas netenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje UAB „K. A. Lietuva“ v. AB „Tauragės grūdai“, bylos Nr. 3K-3-199/2005; 2007 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje P. S., G. B. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K–3–208/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. P. N., bylos Nr. 3K-3-440/2008; kt.).

Dėl pretendento atkurti nuosavybės teisę į žemę ir joje esančių statinių savininko teisių į tą patį žemės sklypą santykio

Kasaciniame skunde keliama įrodinėjimo problema, ar J. N. įrodė aplinkybę, kad jo senelė C. L. nuosavybės teise valdė žemės sklypą.

Pagal CPK 445 ir 447 straipsnių reikalavimus juridinę reikšmę turintis faktas nustatomas, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Pareiškėjas pareiškime teismui turi nurodyti, kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, priežastis, dėl kurių jis negali gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą, ir įrodymus, patvirtinančius tą faktą. Juridinę reikšmę turintis faktas, kas nuosavybės teise valdė atitinkamą žemės sklypą, nuosavybės teisės atkūrimo tikslu yra nustatomas, kai pareiškėjas nurodo konkretų teisės įgijimo pagrindą ir tą pagrindą patvirtina leistinomis įrodinėjimo priemonėmis. Jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, šio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas pagal sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusias materialiosios teisės normas, nustatančias tokio sandorio galiojimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje V. Ž. v. Kauno apskrities viršininko administracija, V. P., bylos Nr. 3K-3-47/2005). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas J. N. nurodė, kad 1930 metais jo senelė pirko iš P. A. 3,52 ha žemės sklypą Kaišiadorių rajone, Karčiupo kaime (buvęs – Senųjų Neveronių kaimas). Šį faktą pareiškėjas įrodinėjo liudytojų parodymais, 1942 m. gegužės 27 d. surašymo duomenimis, kuriuose yra minimas L. A. ūkis Senųjų Neveronių kaime, 1958 m. kovo 14 d. Aktu Nr. 12/58 dėl kompensacijos išlaidų už nugriaunamą J. N. senelės C. L. ūkį ir sklypo bei vaismedžių vertę statant Kauno hidroelektrinę bei tuo, kad iš 1947 m. vasario 1 d. P. A. pateiktų darbdaviui žinių apie save skiltyje „ar turi nekilnojamą turtą, kur ir iš ko paveldėtą“ nurodė, jog turi 0,75 ha žemės, paveldėtos iš tėvo Pažaislio valsčiuje, Neveronių k.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo ypatumai tokios rūšies juridiniams faktams nustatyti kasacinėje praktikoje ne kartą išaiškinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. D., E. S., A. S., G. A. B. v. Kauno apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-510/2006; 2008 m. balandžio 29 d. pagal pareiškėjo J. M. S. teisių perėmėjos J. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-232/2008). Leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pripažįstami rašytiniai įrodymai; teismas, spręsdamas dėl juridinio fakto nustatymo, įrodymais, patvirtinančiais nuosavybės teisę, gali pripažinti ne tik Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 12 ir 13 punktuose nurodytus dokumentus, bet ir kitus bet kokius faktinius duomenis, kurie pagal CPK atitinka sąsajumo ir leistinumo reikalavimus; CPK nedraudžiama žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodinėti dokumentais, surašytais jau po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. v. Kauno apskrities viršininko administracija, M. K., A. B., bylos Nr. 3K-3-28/2007), tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus bei įvertinant šių įrodymų visetą. Be to, sandorio sudarymo aplinkybės konstatavimas remiantis tik liudytojų parodymais, nesant rašytinių įrodymų, neatitiktų nei ad hoc, nei sandorio sudarymo metu galiojusių teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. M. Š., V. S., Kauno apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-171/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. D. D., L. S. B. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija; bylos Nr. 3K-3-193/2008). Ad hoc teisės norma būtų Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ 1 punktas, kuriame išvardyti dokumentai, kuriais galima patvirtinti nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą turėjimą. Šiame punkte išvardyti dokumentai: sudaryti iki nacionalizacijos, nacionalizacijos aktai. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šią teisės normą, daro išvadą, kad pareiškimą nagrinėję teismai, nustatydami juridinę reikšmę turintį faktą, nesilaikė įrodymų leistinumo. Byloje nepateikta jokių leistinų įrodymų žemės pirkimo faktui pagrįsti.

Nagrinėjamos bylos atveju teismai pripažino įrodytu pareiškėjo J. N. prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo senelė C. L. 1930 m. pirkimo–pardavimo sutartimi pirko pareiškėjo H. A. tėvo P. A. 3,52 ha žemės sklypą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad jeigu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu ieškovas nurodo sandorį, tokio sandorio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas laikantis sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusių materialiosios teisės normų, nustatančių tokio sandorio galiojimo sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. Ž. pareiškimą dėl žemės valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-47/2005; 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje pagal R. E. K. ir V. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir praleisto įstatyme nustatyto termino atnaujinimo, bylos Nr. 3K-3-253/2008; kt.).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjų nurodomos 1930 m. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado 514, 1417, 1420 straipsniuose nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartims nustatyta privaloma notarinė forma. Privaloma notarinė pirkimo-pardavimo sutarties forma reiškia ir tai, kad, kilus ginčui dėl jos sudarymo fakto, remtis liudytojų parodymais negalima. Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas, 1931 m. birželio 19 d. sprendime, priimtame Prusevičiaus byloje, nurodė, kad nekilnojamieji turtai gali būti įgyti tiktai tvirtiniais aktais. Sprendime, priimtame 1928 m. balandžio 26 d. J. Š. byloje, Vyriausiasis Tribunolas nurodė, kad nuosavybės teisės perleidimas negali būti įrodytas liudytojų parodymais.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nagrinėję teismai nustatė žemės valdymo nuosavybės teise faktą be leistinų įrodymų, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, taikant teisės normas, kuriose įtvirtinti pagrindiniai reikalavimai tokiems juridiniams faktams nustatyti. Pareiškėjas nepateikė šiame Vyriausybės nutarime išvardytų konkrečių dokumentų, reikalingų, nustatant juridinę reikšmę turintį faktą. Kasacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo bei materialiosios teisės normų taikymo laikytini pagrįstais. Kadangi kasacinis teismas yra saistomas teismų nustatytų aplinkybių, tai teisėjų kolegija naikina priimtus teismų procesinius sprendimus ir grąžina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes nagrinėjant bylą apeliacine tvarka reikia ištirti ir įvertinti visus byloje esančius įrodymus, nustatyti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos padaryti įstatymais ir logika pagrįstas išvadas (CPK 183, 185, 302 straipsniai).

CPK 360 straipsnyje nustatyta, kad kasacinis teismas sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikina ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nurodyti šio Kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Byla gali būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui taip pat nustačius esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme. Šių pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimo pagrindų kasatorius nenurodo ir kasacinis teismas jų nenustatė. Perduoti nagrinėti klausimą iš naujo, t. y. pavesti pirmosios instancijos teismui pakartotinai nustatinėti faktines aplinkybes, galima tik tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas negali pagal byloje esančius įrodymus nustatyti faktinių aplinkybių. Paprastai apeliacinės instancijos teismui kliūtis nustatyti faktines aplinkybes būna visiškai naujų bylos aspektų tyrinėjimas, kuris būtinas byloje tinkamai taikant teisės normas, teismo jau tirtų aplinkybių neišsamus ištyrimas, dėl ko reikia surinkti didelės apimties naujus įrodymus, taip pat kitais išimtiniais atvejais.

Šios bylos esmę pirmosios instancijos teismas atskleidė. Tai, kad neišaiškintos kai kurios bylos aplinkybės ir netinkamai taikytos įrodinėjimą reglamentuojančios civilinio proceso normos, nėra pagrindas perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nutartyje nurodyti bylos nagrinėjimo trūkumai gali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į CPK 7 straipsnyje nustatytus koncentracijos ir ekonomiškumo principus bei kitas CPK normas (pvz., CPK 302, 314 straipsniai), nustatančias apeliacinės instancijos teismo kompetenciją, yra pagrindas daryti išvadą, kad bylą galima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Iš naujo tiriant įrodymus reikėtų išsiaiškinti, kokio dydžio žemės sklypą turėjo kasatoriaus senelis P. A., kokio dydžio žemės sklypus paveldėjo jo vaikai bei kokio dydžio žemės sklypą paveldėjo (jei paveldėjo) kasatorius, jo tėvui pardavus žemės sklypus.

Dėl teismo sprendimo prejudicinės galios

Kasaciniame skunde teigiama, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimas turi prejudicinę galią ir todėl turi būti juo vadovaujamasi atkuriant nuosavybės teises kasatoriui, taip pat kad teismai turi vadovautis Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartimi. Teisėjų kolegija šiuos kasacinio skundo argumentus laiko nepagrįstais.

Nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas. Asmuo, siekiantis šią teisę įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje A. P. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr.3K-7-24/2008; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje S. D., R. S., J. D., Z. D. v. V. D., Č. S., M. D., T. P., bylos Nr. 3K-7-385/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 6 d. sprendimas yra ne dėl nuosavybės teisės atkūrimo pripažinimo, kaip teigiama kasaciniame skunde, o dėl termino dokumentams pateikti atnaujinimo.

Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad, sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Taigi būtina sąlyga, teismo sprendimui suteikianti prejudicinio fakto galią, yra jo įsiteisėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Linova“ v. D. P., bylos Nr. 3K-3-36/2004, Teismų praktika 21, p. 41). Ši sąlyga būtina abiem prejudicinio fakto konstatavimo atvejais, t. y. kai prejudiciniai faktai galioja dalyvavusiems byloje asmenims ir kai galioja nedalyvavusiems byloje asmenims. Tačiau tam, kad prejudiciniai faktai galiotų ir nedalyvavusiems byloje asmenims, t. y. sukeltų teisinius padarinius ne tik proceso dalyviams, bet ir jame nedalyvavusiems asmenims, dėl faktų ir teisinių santykių turi būti pasisakyta teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinėje dalyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje D. J. v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-484/2006; 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje G. M. v. UAB „Volnata“, T. Š., AAS „Gjensidige Baltic“, bylos Nr. 3K-3-205/2008).

Pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai. CPK 279 straipsnio 4 dalyje yra nustatyta, kad teismo sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius; šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata (išspręstos bylos) galia.

Nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutarties rezoliucinėje dalyje buvo panaikinta pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo prašymą atnaujinti procesą, bei grąžinta nagrinėti iš naujo. Šia teismo nutartimi nebuvo atkurtos nuosavybės teisės kasatoriui, nesukėlė teisinių padarinių byloje dalyvaujantiems asmenims, todėl prejudicinės galios neturi.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi CPK 346 straipsniu, 359 straipsnio 3 dalimi, daro išvadą, kad dėl nustatytų pažeidimų apskųstas apeliacinės instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas. Byloje būtina nustatyti ir vertinti ginčui išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, todėl, panaikinus apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, byla perduotina iš naujo nagrinėti tam pačiam apeliacinės instancijos teismui apeliacine tvarka.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme

Kasacinis teismas turėjo 32,50 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Tai patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2012 m. balandžio 25 d. pažyma. Kasatorius taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Kadangi byla grąžinama nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, tai nurodytų išlaidų priteisti nei valstybei, nei vienai iš ginčo šalių šioje proceso stadijoje nėra galimybės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Dėl nurodytų išlaidų priteisimo turės pasisakyti teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 13 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Zigmas Levickis

Algis Norkūnas