A. J. pagal BK 22 str., 129 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-147-489/2021 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-59333-2017-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.1; 1.2.3.1.2; 1.2.20.8; 2.1.7.4 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 11 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistajam T. P., jo gynėjui advokatui Linui Žalnieriūnui,

nuteistojo A. J. gynėjui advokatui Jevgenijui Bogdanovui (Jevgenij Bogdanov),

išteisintosios R. M. gynėjai advokatei Sigitai Černienei,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. P. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Laimos Milevičienės kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

T. P. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK):

– 129 straipsnio 2 dalies 9, 6, 11 punktus (M. S. (M. S.) nužudymas) laisvės atėmimu aštuoniolikai metų;

– 159 straipsnį laisvės atėmimu dvejiems metams;

– 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams;

– 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams;

– 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams;

– 187 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas aštuoniolikai metų, pirmus dešimt metų atliekant kalėjime, likusius – pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, remiantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2, 3 punktais, 65 straipsniu, subendrinta su 2018 m. kovo 23 d. Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu skirta bausme – laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, kuri, remiantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis, subendrinta su Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu paskirta bausme laisvės apribojimu šešiems mėnesiams, jas visiškai sudedant, ir skirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas vieneriems metams; galutinė bausmė T. P. paskirta laisvės atėmimas aštuoniolikai metų.

T. P. išteisintas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl pasikėsinimo nužudyti M. M.) kaip nepadaręs nusikalstamos veikos (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

T. P. išteisintas pagal BK 198² straipsnį kaip nepadaręs nusikalstamos veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. J. nuteistas pagal BK:

– 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 8 punktus (Z. M. nužudymas) laisvės atėmimu penkiolikai metų;

– 129 straipsnio 2 dalies 9, 6, 11 punktus (M. S. nužudymas) laisvės atėmimu dvidešimčiai metų;

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė A. J. paskirta laisvės atėmimas dvidešimčiai metų, pirmus dešimt metų atliekant kalėjime, likusius – pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė, remiantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2, 3 punktais, 65 straipsniu, subendrinta su Alytaus apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. nuosprendžiu pagal BK 284 straipsnį skirta bausme, kuri, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto c papunkčiu, subendrinta su Alytaus apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme jas iš dalies sudedant ir paskirta subendrinta bausme – areštu devyniasdešimčiai parų; galutinė bausmė A. J. paskirta laisvės atėmimas dvidešimčiai metų. Pirmus dešimt metų laisvės atėmimo bausmės paskirta atlikti kalėjime, likusius – pataisos namuose.

A. J. išteisintas pagal BK 21 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą (dėl rengimosi nužudyti M. M.) kaip nepadaręs nusikalstamos veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. J. išteisintas pagal BK 198² straipsnį kaip nepadaręs nusikalstamos veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

A. J. išteisintas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kaip nepadaręs nusikalstamos veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

R. M. išteisinta pagal BK 238 straipsnio 1 dalį kaip nepadariusi nusikalstamos veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti K. P. S., A. G., O. I., Ž. P., o E. S. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Iš T. P., A. J. ir K. P. S. solidariai, nepilnamečiui K. P. S. neturint lėšų, iki jis sulauks pilnametystės ar turės savo turtą ar uždarbį, subsidiariai iš jo atstovės pagal įstatymą J. S., priteista:

– 70,49 Eur UAB „F“ turtinei žalai atlyginti;

– nukentėjusiesiems G. S., P. S. (P. S.), J. S. (J. S.), A. S. (A. S.) 5000 Eur turtinei žalai atlyginti (kiekvienam po 1250 Eur);

– nukentėjusiajam A. S. 2462 Eur turtinei žalai atlyginti už automobilio sunaikinimą;

– nukentėjusiajam P. S. 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

– nukentėjusiajam J. S. 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

– nukentėjusiajam A. S. 25 000 Eur neturtinei žalai atlyginti;

– nukentėjusiajai G. S. 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš kaltinamųjų A. G., A. J. ir K. P. S. solidariai, nepilnamečiui K. P. S. neturint lėšų, iki jis sulauks pilnametystės ar turės savo turtą ar uždarbį, subsidiariai iš jo atstovės pagal įstatymą J. S., priteista nukentėjusiajai M. M. 603,44 Eur turtinei žalai atlyginti ir 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 10 d. nutartis, kuria Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, nuteistojo A. G., nuteistojo K. P. S., nuteistojo T. P. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno ir nukentėjusiųjų G. S., P. S., A. S. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi proceso dalyvių paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. J. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su A. G. ir nepilnamečiu K. P. S., iš chuliganiškų paskatų itin žiauriai nužudė bejėgiškos būklės žmogų: laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 5 d. 22 val. iki 2017 m. lapkričio 10 d. 22 val., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, viešoje vietoje Alytuje, Pabalių gatvėje, netoli namo Nr. 14, būdami apsvaigę nuo alkoholio, dėl menkos dingsties, vedami chuliganiškų paskatų, užpuolė cigaretės paprašiusį Z. M., gim. 1960 m., dėl neįgalumo esantį bejėgiškos būklės. A. J. tyčia kumščiu sudavus nukentėjusiajam ne mažiau kaip du smūgius į veidą, prie smurto prisijungė ir K. P. S. ir kartu su A. J. kumščiais ir kojomis tyčia sudavė Z. M. į įvairias kūno sritis tyrimo nenustatytą skaičių smūgių bei pargriovė pastarąjį ant žemės. Nukentėjusiajam atsistojus A. G. sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį nukentėjusiajam į veidą, nuo kurio šis parkrito, o vėliau padavė K. P. S. savo peilį, šiuo peiliu tiek A. J., tiek K. P. S. pasikeisdami paeiliui dūrė Z. M. ne mažiau kaip 16 kartų į galvą, veidą, sprandą, dešinę ranką, dešinę koją ir dešinį šoną, taip bendrais veiksmais padarė durtinę-pjautinę žaizdą po dešiniuoju šonkaulių lanku su kepenų dešinės skilties sužalojimu, durtinę-pjautinę žaizdą dešinio momens srityje su dešinio galvos smegenų pusrutulio sužalojimu, durtines-pjautines žaizdas dešinio antakio srityje, sprando vidurinėje dalyje, dešinio žasto viršutiniame trečdalyje nugariniame paviršiuje, dešinės šlaunies viršutiniame trečdalyje išoriniame paviršiuje, dėl to nuo daugybinių durtinių-pjautinių žaizdų su kepenų dešinės skilties ir galvos smegenų dešinio pusrutulio sužalojimu, kurie komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu, nukentėjusysis Z. M. įvykio vietoje mirė. Taip A. J. kartu su A. G. ir K. P. S. padarė nusikaltimą, nurodytą BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 6, 8 punktuose.

2. A. J. išteisintas pagal BK 284 straipsnį dėl to, kad nužudydamas Z. M. iš chuliganiškų paskatų kartu demonstravo nepagarbą aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį.

3. T. P. ir A. J. išteisinti dėl to, kad, iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupe, T. P. pasikėsino (BK 22 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas), o A. J. rengėsi (BK 21 straipsnio 1 dalis, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktas) nužudyti žmogų dėl savanaudiškų paskatų. Jie, apsimesdami miško pardavėjais, susitarė įvilioti miško pirkėją į miško gilumą, ten, T. P. užkalbinus M. M., A. J. turėtų suduoti smūgį peiliu nukentėjusiajam iš nugaros pusės ir jį nužudyti. Po to pagal susitarimą jie pagrobtų iš nukentėjusiojo atsivežtus pinigus, skirtus avansui už miško pirkimą, o nužudytojo kūną užkastų. Tęsiant nusikalstamą sumanymą, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku T. P. pranešė M. M., jog parduodamas daugiau kaip aštuonių hektarų ploto miškas už 5000 Eur, esantis Pivašiūnuose, Alytaus r., ir susitarė susitikti dėl miško apžiūros 2018 m. sausio 5 d. Šios dienos ryte, tiksliai tyrimo nenustatytu laiku, T. P. liepė A. J. pasiimti iš namų peilį, kuriuo šis turės padurti miško pirkėją M. M., ir paskambinęs nukentėjusiajam pasakė su savimi turėti pinigų avansui už miško pirkimą bei išvažiavo į susitikimą automobiliu „Audi A8“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Apie 10.00 val. susitikus su M. M. aikštelėje, esančioje adresu: Pievesos g. 2, Pivašiūnų k., Alytaus r., nurodė šiam sėstis į jo automobilį ir nuvežė šį į Kalesnykų girininkijos Lačionių miško 738 kvartalą, priklausantį Lietuvos Respublikos valstybei. Išlipus iš automobilio T. P. nurodė A. J. paimti iš automobilio bagažinės peilį, o pats ėjo kartu su M. M. apžiūrėti neva parduodamo miško. Einant į miško gilumą ir sulaukęs patogaus momento, A. J. turėjo nudurti nukentėjusįjį, tačiau to nepadarė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes išsigando. Tokiu būdu T. P. ir A. J., sudarę nusikaltimo vykdymo planą, turėdami įrankį nusikaltimui daryti, pasikėsino nužudyti M. M. dėl savanaudiškų paskatų.

4. T. P. ir A. J. nuteisti už tai, kad kartu su K. P. S. (gim. (duomenys neskelbtini)), veikdami iš anksto susitarę bendrininkų grupe dėl savanaudiškų paskatų, būdami apsvaigę nuo alkoholio, 2018 m. sausio 7 d. apie 0.20 val. Alytuje, (duomenys neskelbtini), namo kieme, automobilyje „Audi A8“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) turėdami tikslą pagrobti degalus, esančius statybvietėje, bei šios statybvietės sargo asmeninius daiktus ir vertybes, T. P. organizavo, sudarė veikimo planą ir susitarė su A. J. bei K. P. S., kaip įvykdyti šias nusikalstamas veikas. Pagal susitarimą T. P. turėjo užkalbinti sargą M. S., duoti ženklą K. P. S., o šiam pradėjus sargą mušti, turėjo prisijungti ir A. J., durdamas sargui peiliu, kurį parūpins T. P.. Vykdydami šį nusikalstamą sumanymą, T. P., A. J. ir K. P. S. 2018 m. sausio 7 d. apie 1.00 val. atvyko į UAB „F“ statybvietę, esančią (duomenys neskelbtini), Trakų r., ir laikydamiesi sutarto plano ėmė jį įgyvendinti. T. P. išviliojo sargą M. S. į lauką iš darbo vietos – vagonėlio ir davė sutartinį ženklą K. P. S.. Šis, veikdamas pagal sutartą planą, tyčia sudavė M. S. kumščiais ne mažiau kaip keturis smūgius į veidą, nukentėjusiajam suklupus nuo suduotų smūgių, K. P. S. spyrė ne mažiau kaip keturis kartus šiam į galvą ir vidurinę kūno dalį. Pagal susitarimą prisijungė ir A. J., jis, priėjęs prie M. S. iš nugaros, pastarajam dūrė peiliu ne mažiau kaip vieną smūgį į kaklo ir sprando sritį, o nukentėjusiajam parkritus ant pilvo, dūrė ne mažiau kaip tris kartus peiliu į nugarą. Atlikus šiuos veiksmus, A. J., stovėdamas nukentėjusiajam už nugaros, viena ranka atlošdamas pakėlė M. S. galvą ir kitoje rankoje laikomu peiliu tyčia ne mažiau kaip vieną kartą pjovė M. S. per gerklę. Po to peilį paėmė K. P. S. ir, priėjęs prie M. S. iš nugaros, viena ranka atlošdamas pakėlė M. S. galvą ir kitoje rankoje laikomu peiliu tyčia ne mažiau kaip vieną kartą pjovė M. S. per gerklę. Tokiais bendrais veiksmais T. P., A. J. ir K. P. S. padarė nukentėjusiajam muštinius veido ir kūno sužalojimus, durtinius-pjautinius nugaros ir gerklės sužalojimus, durtinį-pjautinį dešiniojo plaučio sužalojimą, durtinį-pjautinį skydinės kremzlės dešinės plokštelės sužalojimą su dešiniosios miego arterijos pažeidimu, kuris pasireiškė masyviu kraujavimu, dėl to nuo patirtų sužalojimų M. S. įvykio vietoje mirė. Taip T. P. ir A. J. įvykdė nusikaltimą, nurodytą BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9, 11 punktuose.

5. Taip pat T. P. ir A. J. nuteisti už tai, kad, kartu su K. P. S. (kuris dėl amžiaus nebuvo nusikalstamų veikų, nurodytų BK 302 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, subjektas) nužudę M. S., iš statybvietės pagrobė UAB „F“ priklausančius 70 litrų dyzelinių degalų, 70,49 Eur vertės, M. S. priklausančius daiktus: juodos spalvos piniginę, 20 Eur vertės, su joje esančiais 160 Eur grynaisiais pinigais; vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotus M. S. vardu; AB banko „Swedbank“ mokėjimo kortelę prie atsiskaitomosios sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą M. S. vardu; AB banko „Swedbank“ elektroninės bankininkystės prisijungimo kodus ir slaptažodžius; medžioklinį peilį su dėklu, 20 Eur vertės; M. S. mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 215 Dual SIM“, 46 Eur vertės su SIM kortele; žalios spalvos arbatinuką, 16 Eur vertės; M. S. žieminę tamsiai žalios spalvos striukę, 50 Eur vertės; juodos spalvos LED žibintuvėlį „Tiros“, 50 Eur vertės, bendros 432,49 Eur sumos, ir taip bendrais veiksmais, panaudodami fizinį smurtą ir peilį, pagrobė svetimą turtą, svetimus dokumentus, neteisėtai įgijo ir laikė svetimą mokėjimo priemonę finansinei operacijai inicijuoti, neteisėtai įgijo slaptažodžius ir kodus, skirtus prisijungti prie informacinės sistemos.

6. Tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, turėdami tikslą paslėpti nusikaltimo padarymo pėdsakus, T. P., A. J. ir K. P. S. nužudyto M. S. kūną įdėjo į automobilio „VW Touran“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priklausančio M. S. sūnui A. S., bagažinę, pagrobė iš minėto automobilio žuvų ieškiklį echolotą „Fish finder“, 52 Eur vertės, ir, A. J. vairuojant minėtą automobilį, pasišalino iš statybvietės. T. P. važiuojant priekyje ir rodant kelią, A. J. vairuojant kitą automobilį, kuriuo jie buvo atvykę į nusikaltimo vietą, jie atvažiavo į Pamerkio miško, esančio Pirčiupio k., Valkininkų sen., Varėnos r., 548 kvartalą, ten 3000 Eur vertės automobilį „VW Touran“ su jame esančiu M. S. kūnu bagažinėje, A. S. priklausančiais daiktais: 2 krovininiais diržais, bendros 10 Eur vertės; žiemine meškere, 23 Eur vertės; M. S. striuke, 50 Eur vertės; mobiliojo ryšio telefonu „Nokia 215 Dual Sim“, 46 Eur vertės su SIM kortele; žalios spalvos arbatinuku, 16 Eur vertės, sudegino. Po to, tęsdami savo nusikalstamus veiksmus, slėpdami nusikaltimo padarymo pėdsakus, T. P., A. J. ir K. P. S. nuvyko į Alytaus apskritį, ten važiuodami 128 keliu Vilnius–Alytus, pasukę link Onuškio ir pavažiavę nuo kelio 950 metrų, sustojo ir prie kelio išmetė peilį, kuriuo badė ir pjovė M. S., bei sudegino M. S. priklausančią piniginę, 20 Eur vertės, vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotus M. S. vardu. Taip T. P., A. J. ir K. P. S. įvykdė nusikaltimą, nurodytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, o T. P. su A. J. – taip pat ir nusikaltimus, nurodytus BK 302 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje.

7. R. M. išteisinta pagal BK 238 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2018 m. sausio 9 d. apie 20.30 val., būdama „Bare-kibininėje“, esančioje Alytuje, A. Jonyno g. 27A, bendraudama su nusikaltimą padariusiais asmenimis A. J. ir K. P. S., iš jų sužinojusi apie padarytą labai sunkų nusikaltimą, t. y. kad T. P., A. J. ir K. P. S. 2018 m. sausio 7 d. apie 1.00 val. UAB „F“ statybvietėje, esančioje (duomenys neskelbtini), Trakų r., turėdami tikslą pagrobti degalus, tyčia nužudė statybvietę saugojusį sargą ir šio kūną išvežę automobiliu „VW Touran“ į mišką sudegino, turėdama galimybę, tyčia be svarbios priežasties nepranešė apie tai teisėsaugos įstaigai.

II. Kasacinių skundų teisiniai argumentai

8. Kasaciniu skundu nuteistojo T. P. gynėjas advokatas L. Žalnieriūnas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį ir bylos dalį dėl BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktų nutraukti arba pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. gruodžio 10 d. nutartį ir išteisinti T. P. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 ir 11 punktus nesant kvalifikuotos nusikalstamos veikos sudėties, veiką perkvalifikuoti į BK 129 straipsnio 1 dalį. Kasatorius skunde nurodo:

8.1. Ginčydamas, kad byloje neteisingai nustatyta BK 129 straipsnio 2 dalies sudėtis, kasatorius nurodo, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką nustatant, ar buvo ekscesas, vadovaujamasi dviem kriterijais: a) koks buvo bendrininkų susitarimas ir ar jis buvo tiksliai apibrėžtas, ir b) jei susitarimas nebuvo tiksliai apibrėžtas – ar vykdytojo veiksmai buvo tikėtini kitiems bendrininkams (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-94/2014, 2K-55-699/2017, 2K-203-895/2017). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prieš vykdami ar vykdami į nusikaltimo vietą nuteistieji apsitarė fizinio smurto panaudojimo prieš M. S. ribas, susitardami, kad reikia sargą „išjungti“. Terminas „išjungti“ visuomenėje buitiškai suprantamas kaip laikinas sąmonės atėmimas, kuris su gyvybės atėmimu nėra siejamas. Taip pat ir apklausiami teisme nuteistieji nurodė, kad terminą „išjungti“ suprato kaip laikiną sąmonės atėmimą. Taigi, kaltinamųjų susitarimas ir vartojamas terminas „išjungti“ nurodo fizinio smurto panaudojimo ribas. Vykimo į statybvietę tikslas buvo pagrobti ten esančius degalus, o sargo M. S. nužudymas įvyko spontaniškai, be išankstinio susitarimo ir nukrypstant nuo plano „išjungti“ jį bei pagrobti dalį statybvietėje esančių degalų. Apie tai, kad sargas bus žudomas, T. P. nesusitarė, todėl susiklosčiusi situacija laikytina kokybiniu vykdytojo ekscesu ir organizatorius turėtų atsakyti tik už tai, ką apėmė jo tyčia.

8.2. Vertinant nuteistųjų parodymus, duotus tiek ikiteisminio, tiek teisminio nagrinėjimo metu, „susitarimas“ dėl nusikalstamos veikos atlikimo buvo paviršutiniškas, be jokio detalesnio plano, daugelis veiksmų buvo palikti improvizacijai. Kalbos apie smurto naudojimą prieš sargą panašios ne į plano sukūrimą ar suderinimą, o greičiau į nepavykusį kurstymą, pasireiškusį neapibrėžtumu ir galimo susitarimo neišbaigtumu. Nuteistieji, vykdami į nusikaltimo vietą, nežinojo, ar statybvietėje bus sargas, t. y. nebuvo pasirengę nusikaltimui, nebuvo išanalizavę nusikaltimo vietos, sargo budėjimo grafiko, taip pat nenaudojo specialių priemonių apsisaugoti, atsitraukti, važiavo su savo automobiliu, su savimi į įvykio vietą specialiai nebuvo pasiėmę įrankių. Peilį savo iniciatyva iš automobilio paėmė A. J., tai jis patvirtino apklaustas teisme, nurodydamas, kad iš anksčiau žinojo, jog T. P. automobilyje turi peilį. T. P. visose apklausose teigė, kad šio įrankio paėmimas ir panaudojimas užpuolimo metu jam buvo nepriimtinas, visi nuteistieji patvirtino, kad T. P. pats A. J. peilio nepadavė.

8.3. Iš A. J. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad T. P. galimai pamokė K. P. S., kaip reikia smogti nukentėjusiajam. Tai leidžia teigti, kad apskritai buvo kalbama tik apie vieną taiklų smūgį, siekiant atimti sargui sąmonę, ir suponuoja aiškų susitarimą dėl smurto naudojimo ribų. Nors teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir pažeidžiamiausia žmogaus kūno dalis, tačiau aptariamu atveju gyvybė buvo atimta ne smūgiu (ar smūgiais) į galvą, o peilio dūriu, todėl kaltinamųjų susitarimas smogti ir „išjungti“ sargą, siekiant atimti sąmonę, nesudaro susitarimo nužudyti nukentėjusįjį. Apie kaltininko suvokimą smūgiu į galvą atimti gyvybę galima kalbėti tik tuomet, kai mirtis ištiko būtent dėl smūgio į galvos sritį. Priešingu atveju baudžiamojon atsakomybėn už pasikėsinimą nužudyti reikėtų traukti visus asmenis, kurie bet kokiose situacijose smūgiavo kitam asmeniui į galvos sritį, bet nesukėlė mirties.

8.4. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad po K. P. S. smūgio nukentėjusiajam T. P. nuėjo link degalų talpyklų, už maždaug 20–25 metrų, ir, kaip teisme nurodė K. P. S., T. P. buvo nugara nusisukęs į juos. Šios aplinkybės neneigė ir teismas skundžiamoje nutartyje. Tokie T. P. veiksmai atitinka išankstinį susitarimą pradėti grobti degalus, kai sargas bus „išjungtas“, T. P. pats jokių smūgių nesudavė ir bet kuriuo smurtavimo prieš sargą metu neprisijungė. Priešingai – kaip jis nurodė teisme, tik atsisukęs pamatė, kad A. J., pasiėmęs peilį, dūrė juo M. S., dėl to T. P. sušuko: „Ką darai?!“ A. J. ir K. P. S. šią aplinkybę patvirtino apklausiami teisme. Kaip teisme teigė A. J., išgirdęs tokį šūksnį, jis padėjo peilį ant šiukšlių konteinerio. Tai rodo, kad T. P. ne tik kad nepritarė tokiems smurtavimo veiksmams naudojant peilį, bet ir jiems prieštaravo, išreikšdamas nesutikimą žodžiu.

8.5. A. J. ir K. P. S. tik po kartą pirminėse apklausose nurodė T. P. pasiūlymą atsikratyti sargo. Abu nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme teigė, kad atsisakė tai daryti, todėl nebuvo pasiektas susitarimas, nebuvo gautas patvirtinimas dėl sutarto plano. Būtina atsižvelgti į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu, nuteistiesiems esant suimtiems, iš pradžių juos lankė operatyviniai darbuotojai. Tai ir galėjo paskatinti itin reikšmingų vienas kito apkalbėjimo aplinkybių atsiradimą. Vėliau tokius parodymus jie paneigė ir nuosekliai tvirtino, jog nebuvo kalbama apie nužudymą. Vertinant susitarimo turinį, manytina, kad jeigu ir buvo kalbama apie sargo atsikratymą, tai iš nuteistųjų apklausos protokolų matyti, jog tokie veiksmai nuskambėjo ne kaip organizavimas, o kaip pasiūlymas, kurio buvo atsisakyta. Todėl tai, kad A. J. ir K. P. S., pradėję smurtauti prieš nukentėjusįjį ir laikydamiesi plano „išjungti“ nukentėjusįjį, įsismarkavo bei spontaniškai nužudė, laikytina kokybiniu vykdytojų ekscesu. Kita vertus, net ir nusprendus, kad buvo susitarta nukentėjusįjį nužudyti, vis dėlto vykdytojai, padarydami kvalifikuotą nužudymą, nukrypo ir nuo susitarimo nužudyti sargą. Aptariamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad būtų tartasi perpjauti gerklę, nužudyti žiauriai ar kankinant. Apie tokius vykdytojų veiksmus T. P. nebuvo informuotas, o nebūdamas nužudymo vietoje ir tiesiogiai nedalyvaudamas tokiuose veiksmuose nesuvokė, kad nukentėjusysis buvo žudomas itin žiauriai.

8.6. Ypač reikšminga aplinkybe laikytina tai, kad A. J. ir K. P. S. jau yra galimai dalyvavę kitame nužudyme labai panašiomis aplinkybėmis. Todėl galimai nužudymo patirties turintys nuteistieji (A. J. ir K. P. S.) galėjo peržengti susitarimo ribas, elgtis savo nuožiūra ir nužudyti M. S. be T. P. pagalbos, jiems nereikėjo T. P. sukurstymo. Turima patirtis ir fizinio smurto naudojimas galėjo paskatinti spontanišką ir padidėjusią agresijos išraišką, todėl akivaizdu, kad T. P. įtaka bendrininkų veiksmams pervertinta.

8.7. Skundžiamoje nutartyje teismas T. P. pripažino kurstytoju, tačiau kokybiškai neatribojo organizatoriaus ir kurstytojo. Vadovaujantis bylos medžiaga, matyti, kad T. P. neverbavo kitų nuteistųjų dalyvauti nusikalstamoje veikoje – jis buvo iškėlęs idėją apie degalų pagrobimą ir tik įkvėpė kitus nuteistuosius padaryti nusikalstamą veiką, šie, paskatinti T. P., be didesnių įkalbinėjimų sutiko vykti į statybvietę. Iš bylos medžiagos matyti, kad būtent A. J. ir K. P. S. patys pradėjo domėtis veikos padarymo aplinkybėmis, t. y. klausinėjo, ar bus sargas, ką tokiu atveju reikėtų daryti ir pan. Todėl T. P. veiksmuose nėra organizavimui būdingų veiksmų – nebuvo nuosekliai suplanuoti kiekvieno iš bendrininkų veiksmai, nebuvo jokio vaidmenų pasiskirstymo, o darant nusikalstamą veiką T. P. niekaip nekoordinavo bendrininkų veiksmų. Nusikaltimas padarytas spontaniškai peraugant iš plėšimo į nužudymą. T. P. nekūrė detalaus nusikalstamos veikos plano, sistemos, nesukūrė jokio organizuotumo įgyvendinant nusikalstamą veiką. Todėl jeigu teismas nuspręstų, kad T. P. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, tai atitinkamai, pripažinus T. P. nusikaltimo kurstytoju, šiam turi būti skiriama švelnesnė bausmė.

8.8. Pirmosios instancijos teismas T. P. įvardijo kaip netiesioginį vykdytoją, veikusį per tarpininkus A. J. ir K. P. S.. Baudžiamosios teisės doktrinoje tarpiniu vykdytoju laikytinas asmuo, kuris nusikalstamą veiką padaro ne pats, o per tarpininką, t. y. nusikalstamą rezultatą pasiekia pasinaudodamas asmenimis, nesuvokiančiais savo veiksmų esmės arba negalinčiais jų valdyti, arba nesulaukusiais amžiaus, tinkamo patraukti baudžiamojon atsakomybėn, arba nežinančiais apie nusikaltimą. Akivaizdu, kad T. P., neįgyvendinusio objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, pripažinimas nusikaltimo vykdytoju, veikusiu per kitus, kurie tiesiogiai nužudė M. S., yra teisiškai ydingas. Su tarpinio vykdytojo traktuote nesutiko ir apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Tačiau, ištaisydamas šią teisės aiškinimo klaidą, pripažino T. P. vykdytoju, nors ir neatlikusiu jokių veiksmų ir neįgyvendinusiu nusikalstamos veikos sudėties požymių.

8.9. Nusikaltimo vykdytojai gali būti bendrai veikiantys asmenys, kurie, nors tiesiogiai neatlieka nusikalstamos veikos sudėtyje aprašytų veiksmų, tuo pačiu metu, būdami kartu su kitais vykdytojais nusikalstamos veikos darymo vietoje, tiesiogiai jiems suteikia būtiną pagalbą: palaužia nukentėjusiojo pasipriešinimą ar neleidžia jam pabėgti, šalina kliūtis ir pan. T. P. neatitinka šios sąlygos, nes tiesiogiai neįgyvendino veikos sudėties ir savo veiksmais nepasiekė nusikalstamų padarinių bei būdamas nusikaltimo padarymo vietoje tiesiogiai nesuteikė jokios pagalbos vykdytojams (nepalaužė nukentėjusiojo valios, nešalino jokių kliūčių ir pan.), todėl nėra laikytinas vykdytoju.

8.10. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra atvejų, kai tiesiogiai nužudyme nedalyvavusius bendrininkus teismas pripažino vykdytojais, vadovaudamasis vien tik bendra tyčia nužudyti žmogų. Tačiau tokia argumentacija kritikuotina, nes toks traktavimas iškreipia BK 24 straipsnyje nustatytų bendrininkų rūšių turinį – vykdytojas sutapatinamas su organizatoriumi, kurstytoju ir pan., juolab kai kaltininkas neatlieka jokių veiksmų žudant žmogų. Susidaro situacija, kai bendrininkas, tiesiogiai neįgyvendinęs veikos, net ir nusprendęs atsisakyti nusikalstamos veikos darymo ir ėmęsis tam tinkamų veiksmų, tokios galimybės netenka, nes vykdytojai padaro nusikalstamą veiką iki galo. Todėl tokiu aiškinimu yra panaikinamas ir atsisakymo nuo nusikalstamos veikos institutas. Tuo labiau kad kitose kasacinio teismo bylose asmenys, kurie žinojo apie būsimą nužudymą (norint nuslėpti kitą nusikaltimą, buvo apie tai tartasi), girdėjo ir matė smurtinius veiksmus, nors tiesiogiai neįgyvendino objektyviųjų sudėties požymių, buvo pripažinti kitų rūšių nužudymo bendrininkais (ne vykdytojais) (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2004).

8.11. Tokia teisinė logika yra neteisinga, nes nepagrįstai išplečia vykdytojo sampratą, įtraukdama į ją ir padėjėjui priskiriamas funkcijas. Padėjėjo pavertimas vykdytoju kyla iš BK 25 straipsnio 1 dalies, reikalaujančios, kad bendrininkų grupe nusikalstamą veiką padarytų bent du vykdytojai. Todėl tais atvejais, kai konkretaus bendrininkavimo negalima priskirti organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui, o nužudymo veiksmus atliko tik vienas iš bendrininkų, siekiant konstatuoti bendrininkų grupę, dirbtinai padėjėjo turinį atitinkantis subjektas priskiriamas vykdytojui, o tai padaroma pasitelkus subjektyvųjį kaltės požymį. Taip iš esmės nepagrįstai apsunkinama asmenų teisinė padėtis. Tais atvejais, kai asmenys neįgyvendina objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, o savo veiksmais tik padeda padaryti nusikalstamą veiką, jų veiksmai turi būti vertinami kaip padėjėjo ar kitos rūšies bendrininko. Aptariamoje situacijoje T. P. neįgyvendino objektyviųjų nužudymo požymių, bendros tyčios buvimas tarp šios bylos bendrininkų taip pat abejotinas. Tačiau jeigu teismas nuspręstų, kad tokia tyčia vienijo nuteistuosius, turėtų būti atsižvelgta į nuteistųjų susitarimo turinį. Jei būtų manoma, kad T. P. pasiūlė A. J. ir K. P. S. atsikratyti sargu, tai byloje nustatyta, kad šie atsisakė tai padaryti. Byloje nėra apskritai jokių duomenų, kuriuose būtų užfiksuotas A. J. ar K. P. S. sutikimas su galimu T. P. pasiūlymu nužudyti. Gynybos manymu, tokia situacija neatitinka išankstinio susitarimo turinio, nes terminas „susitarimas“ siejamas su sutikimu dėl tam tikro plano aplinkybių, eigos ir pan. Todėl T. P. veiksmai galėtų atitikti nebent kurstytojo ir (ar) padėjėjo vaidmenį.

8.12. Aptariamu atveju T. P. nėra laikytinas nužudymo vykdytoju, todėl priežastinis ryšys negali būti nustatomas tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių, nes jo veiksmai nėra BK 129 straipsnyje nurodyta pavojinga veika. Organizavimo, kurstymo, netiesioginio padėjimo veiksmai, nors ir nukreipti į pavojingų padarinių sukėlimą, nėra pripažįstami pavojinga veika. Pavojingos veikos požymis įtvirtintas specialiosios dalies normos dispozicijoje, todėl pavojinga veika pripažįstami tik konkretūs įstatymų leidėjo nustatyti veiksmai, dėl to kitų tiesiogiai pavojingos veikos neatlikusių bendrininkų veiksmai nėra normos dispozicijoje apibrėžtos pavojingos veikos (išskyrus formalias nusikalstamas veikas, kai organizavimas ar kurstymas yra nustatyti kaip savarankiškos pavojingos veikos). Juridinės technikos prasme tokių bendrininkų neteisėti veiksmai negali būti susiję priežastiniu ryšiu su pavojingais padariniais, nes nėra laikomi pavojingomis veikomis, juo labiau – būtinąja padarinių kilimo sąlyga. Todėl T. P. negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, nes baudžiamoji atsakomybė negalima be priežastinio ryšio konstatavimo jo veiksmuose.

8.13. Bendrininkavimo esmė – tai veiksmų bendrumas, kuris suprantamas kaip: a) kiekvieno bendrininko veiksmai yra būtina sąlyga kitų bendrininkų nusikalstamiems veiksmams (pvz., kurstytojas įtikino vykdytoją nužudyti nukentėjusįjį) ir b) kiekvieno bendrininko veiksmai yra susiję priežastiniu ryšiu su bendru nusikalstamu rezultatu (pvz., jeigu kurstytojas nebūtų įtikinęs, tai vykdytojas nebūtų nužudęs). Laikantis tokios pozicijos suprastina, kad vieną nusikalstamos veikos sudėtį įgyvendina keli bendrai veikiantys asmenys, kurie nors ir veikdami bendrai, tačiau individualiais nusikalstamais veiksmais sukuria ir (ar) sudaro sąlygas vykdytojams atlikti pavojingą veiką, o visų, net ir tiesiogiai pavojingos veikos neatliekančių bendrininkų (organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo), veiksmai yra vienoje priežastinio ryšio grandinėje su baudžiamajame įstatyme įtvirtintais padariniais. Iš to išplaukia, kad jeigu vykdytojų veiksmai sukelia mirtį, tai šie laikytini būtinąja padarinių kilimo sąlyga. Tuo tarpu organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo dedamos pastangos tam, kad vykdytojas atliktų pavojingą veiką ir sukeltų pavojingus padarinius, pripažintinos būtinosios padarinių kilimo sąlygos sąlyga. Tačiau juridinės technikos prasme priežastinio ryšio konstatavimo pagrindas yra „būtinoji padarinių kilimo sąlyga“, todėl „būtinosios padarinių kilimo sąlygos sąlyga“ atsiduria už priežastinio ryšio nustatymo ribų, dėl to organizatorius, kurstytojas, padėjėjas niekaip neįgyvendina priežastinio ryšio požymio. Todėl šioje byloje nėra aišku, ar buvo konstatuotas priežastinis ryšys tarp T. P. pavojingos veikos ir kilusių padarinių ir kaip pasireiškė priežastinis ryšys šio nuteistojo atžvilgiu. Todėl priežastinio ryšio konstatavimas tarp T. P. neveikimo žudymo situacijoje ir kilusių padarinių bei jo pripažinimas vykdytoju nėra pagrįsti.

8.14. Baudžiamosios teisės doktrinoje yra nuomonių, kad egzistuojančiomis priežastinio ryšio nustatymo taisyklėmis kitų rūšių bendrininkų veiksmų objektyviai neįmanoma susieti su pavojingų padarinių atsiradimu, todėl siūloma taikyti kitokių rūšių ryšius (ne priežastinius) ir priklausomumus – valdymo ryšius, funkcionavimo ryšius, koreliacijos ryšius, vystymosi ryšius ir pan. Pavojingiems padariniams pasiekti nereikia visų bendrininkų pastangų atliekant pavojingą veiką, nes bendrininkai turi skirtingas funkcijas (vaidmenis), reikalingas ar leidžiančias pasiekti pavojingus padarinius (pvz., tam, kad būtų peiliu durta į kaklą, nereikia visų nužudymo bendrininkų fizinių veiksmų, nes pakanka vieno asmens kūno judesio duriant peiliu, o kiti bendrininkai prisideda organizuojant, kurstant ir pan.). Toks argumentavimas atitinka funkcinio priklausomumo, bet ne priežastinio ryšio turinį. Skundžiamoje nutartyje konstatuojama, kad T. P. buvo nužudymo organizatorius ir vykdytojas. Kasatoriaus teigimu, nužudymas buvo vykdytojų eksceso rezultatas. Tačiau teismui manant, kad T. P. yra nužudymo bendrininkas, jis galėtų būtų vertinamas kaip kurstytojas ir (ar) padėjėjas. Vadinasi, tokiu atveju jis turėjo tam tikrą funkciją, kurios atlikimas netiesiogiai prisidėjo prie padarinių kilimo. To neva turėtų pakakti tam, kad būtų konstatuota, jog bendrininkai įgyvendino visus nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad priežastinis ryšys yra vienas iš privalomų įrodinėti nusikalstamos veikos sudėties požymių, todėl šio požymio pakeitimais kitokios rūšies ryšiais iš principo prieštarauja valstybėje priimtai nusikalstamos veikos sudėčiai.

8.15. Įvertinus tai, kad kiekvieno bendrininko skirtingi pagal funkcinį vaidmenį veiksmai lemia kito bendrininko veiksmus, kuriais sukeliami pavojingi padariniai, bendrininkavimą reikia vertinti kaip bendrą ir nepertraukiamą sistemą, o tokį priežastinį ryšį reikia laikyti sisteminiu priežastiniu ryšiu. Tačiau toks priežastinis ryšys niekada nebuvo įvardytas Lietuvos teisės taikymo praktikoje ar baudžiamosios teisės doktrinoje. Lietuvos baudžiamosios teisės doktrinoje labiausiai išdiskutuotas dviejų etapų priežastinio ryšio nustatymas: a) būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas ir b) priežastinio ryšio pobūdžio (būtinojo ir atsitiktinio) nustatymas. Todėl jeigu bendrininkavimo atvejais tiesiogiai nužudymo veiksmų neatlikę asmenys traukiami baudžiamojon atsakomybėn konstatavus, kad jie įgyvendino visus nusikalstamos veikos sudėties požymius, tai šiuo kasaciniu skundu teismo prašoma įvardyti, kaip aptariamoje byloje buvo nustatytas priežastinis ryšys T. P. atžvilgiu ir koks tai priežastinis ryšys.

8.16. Teismų praktikoje išskirtinis vaidmuo atitenka bendrininkų tyčiai ir susitarimui, t. y. jeigu negalima konstatuoti objektyviojo priežastinio ryšio požymio, tai nusprendus, kad bendrininkai buvo iš anksto susitarę ir turėjo bendrą tyčią nužudyti, dirbtinai konstatuojamas ir priežastinis ryšys (taip pat ir pavojinga veika). Todėl susidaro situacija, kai iš subjektyviojo kaltės požymio „išvedamas“ objektyvusis priežastinio ryšio požymis. Tokia praktika nėra teisinga. Konstatavus bendrininkų išankstinę tyčią nužudyti, būtinąja padarinių kilimo sąlyga yra laikoma bendra tyčia veikusių vykdytojų bendrų veiksmų visuma, tai iš esmės pažeidžia atskirų nusikalstamos veikos sudėties požymių turinio unikalumo principą, o būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės turinys gerokai išplečiamas, nes būtinąja sąlyga, sukėlusia mirtį, pripažįstami ne konkretaus kaltininko veiksmai, bet kelių kaltininkų veiksmų visuma. Susiformuoja situacija, kad bendrininkavimo atvejais priežastinio ryšio požymis yra išvestinis ir tiesiogiai priklausomas nuo kaltės požymio. Tai juridinės technikos prasme yra absoliučiai ydinga. Nagrinėjamoje byloje susidaro situacija, kai bendrininkai traukiami baudžiamojon atsakomybėn už nužudymą, nepaisant to, kad kai kurie iš jų (T. P.) neatliko pavojingos veikos, kuri sukeltų padarinius, o toks patraukimas motyvuojamas kaltės požymio buvimu, todėl tokie atvejai panašūs į subjektyvųjį pakaltinamumą. Sutiktina su tuo, kad bendrininkai turi būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, tačiau toks patraukimas privalo būti tinkamai pagrįstas ir motyvuotas.

8.17. Dėl BK129 straipsnio 2 dalies 6 punkto kvalifikuojančio požymio. Vadovaujantis kasacinio teismo praktika, dūris peiliu į gerklę nėra pripažįstamas nužudymą kvalifikuojančiu požymiu – itin žiauriu nužudymu, ypač jeigu toks veiksmas nesukėlė fizinio skausmo, jeigu jis atliktas galimai negyvam nukentėjusiajam. Ši teisinė išvada priklauso nuo bylos aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta, kad nuteistieji suvokė žudantys nukentėjusįjį itin žiauriai.

8.18. Kiekvienas nužudymas yra žiaurus nusikaltimas, bet ne kiekvienas nužudymas yra itin žiaurus. Nužudymas itin žiauriai inkriminuojamas tada, kai gyvybė atimama itin skausmingu būdu arba padarant didelį skaičių sužalojimų, nukentėjusiajam būnant sąmoningam ir realiai jaučiant fizinį skausmą, arba pažymi išskirtinį veikos padarymo būdą. Teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas J. Plenta nurodė, kad jeigu po smūgio į galvos sritį asmuo praranda sąmonę, tai būdamas nesąmoningos būsenos skausmo nejaučia. Atsižvelgiant į visų kaltinamųjų parodymus, dūriai peiliu buvo atlikti nukentėjusiajam jau būnant nesąmoningos būsenos ir dėl to nejaučiant skausmo. Po to, kai K. P. S. atliko smūgius nukentėjusiajam į galvą, šis prarado sąmonę. Smūgių sudavimas nukentėjusiajam į galvą nėra laikomas itin žiauriu veikimo būdu, todėl tolesni veiksmai, kai sargas buvo be sąmonės, nesudaro kvalifikuojančio požymio, nes, vadovaujantis eksperto išvada, šis nejautė fizinio skausmo. Teiginys, kad nukentėjusysis jautė dideles fizines kančias, paremtas tik prielaidomis, nes teisme apklaustas ekspertas nurodė, kad galėjo būti ir kitaip. Taip pat pažymėtina, kad peilis yra vienas iš dažniausiai žmogui žaloti naudojamų įrankių ir jo panaudojimo teisinis vertinimas neretai yra švelnesnis nei šioje byloje. Teismų praktikoje yra įvairių atvejų, kai peiliu duriama į rankas, kojas, pilvo, kaklo, galvos sritis, ir tokie sužalojimai dažniausiai nėra pripažįstami itin žiauriais nužudymais ir kvalifikuojami pagal kitas BK 129 straipsnio dalis ir punktus (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-113/2009, 2K-10/2012, 2K-7-326/2013, 2K-537-303/2015, 2K-137-693/2017; nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MS0yNDEtMzgzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '1-241-383/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="1-241-383/2010">1-241-383/2010</a>, 1-239-245/2012, 1-110-478/2017).

8.19. Sprendžiant iš nuoseklios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, dūriai į kaklą, gerklę (taip pat ir pjovimas) nėra laikytini kvalifikuojančiu nužudymo požymiu. Nagrinėjamoje byloje vadovaujantis ekspertizės aktu nepaneigta aplinkybė, kad nukentėjusysis buvo be sąmonės ir dėl to nejautė skausmo, o kaltininkų veiksmai nepasižymėjo demonstratyvumu ar specifine, pasityčiojančia, žiauria veikos atlikimo maniera. Be to, ypač reikšminga tai, kad kaltininkas turi suvokti kvalifikuojantį požymį nusikalstamos veikos darymo metu. T. P. žudymo metu buvo kitoje vietoje, o pats jokių žudymo veiksmų neatliko, todėl akivaizdu, kad jis net neturėjo galimybės suvokti kvalifikuojantį požymį, t. y. nesuvokė, kad kiti nuteistieji žudys nukentėjusįjį, ir dar kankindami ar kitaip itin žiauriai. Vien dėl to, kad būtent vykdytojai pasirinko tokį naudojimosi peiliu būdą, o ne T. P., šis kvalifikuojantis požymis T. P. buvo nesuvoktas, todėl neturi būti inkriminuojamas.

8.20. BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nužudė kitą žmogų siekdamas nuslėpti kitą nusikaltimą. Nužudymas, siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą, reiškia, kad buvo žudoma tikintis nuslėpti anksčiau padarytą, daromą ar rengiamą padaryti kitą sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Nuslėpimu laikomas tiek paties nusikaltimo fakto, tiek konkretaus asmens dalyvavimo jį darant nuslėpimas. Tokia teisinė išvada daroma ne abstrakčiai įvertinant kelių padarytų nusikaltimų eiliškumą, susiejant šiuos nepagrįstomis prielaidomis ir loginiais samprotavimais, o bylos duomenimis, bent iš dalies patvirtinančiais subjektyviojo požymio – tikslo nuslėpti kitą nusikaltimą – buvimą konkrečioje byloje. Priešingu atveju visi turto pagrobimo metu padaryti nužudymai turėtų būti kvalifikuojami kaip padaryti siekiant nuslėpti turto pagrobimą.

8.21. Šioje byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistieji būtų planavę nužudyti sargą, siekdami nuslėpti po nužudymo planuojamą padaryti turto pagrobimą, todėl negalimas ir šio kvalifikuojančio požymio inkriminavimas. Priešingai, sargo nužudymas buvo kliūties, trukdančios prieiti prie grobtino turto, šalinimas. Todėl šis tikslas, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis, privalėjo būti įrodytas ir pagrįstas objektyviais bylos duomenimis. Visi kaltinamieji, apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu (įskaitant ir kaltinimui palankias apklausas), tiek teisme, nurodė, kad jie važiavo vogti degalų, o tam, kad jį pagrobtų, reikės „išjungti“ sargą. Todėl akivaizdu, kad kaltininkų tyčia buvo nukreipta ne į nusikaltimo slėpimą, o į smurtinį degalų grobimo būdą. Manant priešingai, nuteistųjų apklausose reikėtų surasti parodymus, kuriuose jie kalbėtų apie tai, kaip, slėpdami degalų pagrobimą, atsikratys jį mačiusio sargo, kad šis nepapasakotų apie nusikaltimą, kad šie bijo, jog sargas gali papasakoti kam nors apie degalų pagrobimą, ir pan. Tokių aplinkybių nenurodė nė vienas iš nuteistųjų. Tokių duomenų byloje apskritai nėra. Todėl vykdytojų smurtinių veiksmų kryptingumas, siekiant netrukdomai prieiti prie grobtino turto, patvirtina, kad nuteistieji taip siekė palaužti galimą M. S. pasipriešinimą, trukdantį pagrobti degalus, tačiau pats savaime neįrodo, kad nuteistieji siekė nuslėpti švelnesnį nusikaltimą, kuris bus padarytas ateityje.

8.22. Manant, kad nuteistieji turėjo tyčią nužudyti sargą ir pagrobti degalus, sargo nužudymas vertintinas ne kaip atskira ir nauja tyčia – nusikaltimo slėpimo rezultatas, o tik kaip smurtinis būdas prieiti prie grobtino turto – degalų, t. y. nuteistieji, siekdami prieiti prie juos dominančio grobio (degalų), turėjo pašalinti fizinę kliūtį – ten dirbantį ir degalus saugantį sargą, nes kitaip šie nebūtų galėję pagrobti svetimo turto. Todėl kvalifikuojantis požymis iš T. P. pareikšto kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą turėtų būti pašalintas kaip teisiškai nepagrįstas, o bausmė jam atitinkamai švelnintina.

8.23. T. P. paskirta bausmė yra per griežta, jo veiksmai pervertinti, suteikiant jam organizatoriaus, detaliai sugalvojusio ir suplanavusio sudėtingą nužudymą, vaidmenį. Tokia teismo išvada neatitinka baudžiamosios teisės doktrinoje ir teisės taikymo praktikoje suformuoto organizatoriaus sąvokos turinio. T. P. galėtų būti pripažintas nebent tik kurstytoju, o kurstytojui skiriama bausmė atitinkamai yra mažesnė nei organizatoriui. Be to, skiriant bausmę būtina atsižvelgti į tai, kaip iki nusikalstamos veikos, jos atlikimo metu ir po jos padarymo reiškėsi T. P. veiksmai. Aptariamas nužudymas padarytas ne organizuotos grupės, o bendrininkų grupės. T. P. neparengė detalaus veiksmų plano, nebuvo pasiskirstyta vaidmenimis, veikos darymo metu asmenų veiksmai nebuvo koordinuojami, kontroliuojami ar derinami. Nužudymas nebuvo apgalvotas ar racionaliai įvykdytas. Bendrininkai buvo apsvaigę nuo alkoholio, o kaip nurodė apklausiami teisme, būtent alkoholio poveikis galėjo paskatinti padaryti nusikalstamą veiką (o ne tariamas T. P. organizavimas). T. P. nežudė M. S., nes tuo metu grobė turtą kitoje vietoje, todėl jis neturėtų būti laikomas nužudymo vykdytoju, nes neįgyvendino objektyviųjų sudėties požymių. Be to, jis nuteistas tik dėl vieno nužudymo, o bausmių skirtumai tarp kitų šioje byloje nuteistųjų, kurie buvo pripažinti kaltais už du nužudymus, yra tik dveji metai laisvės atėmimo. Toks griežtas nuteistojo nubaudimas (palyginti su kitų nuteistųjų bausmėmis) už vieną nužudymą sukuria neteisingumo jausmą ir prieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams, neatitinka formuojamos teismų praktikos: organizuotos grupės nariams, nužudžiusiems du žmones, teismai skyrė laisvės atėmimą aštuoniolikai metų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-65/2012), o organizuotos grupės nariams, kurių veiksmai kvalifikuojami bent pagal tris kvalifikuojančius požymius, – laisvės atėmimą keturiolikai metų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-222/2017). Už nužudymus, padarytus esant trims kvalifikuojantiems požymiams, skiriamos bausmės siekia penkiolika metų laisvės atėmimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-329-719/2018), šešiolika metų laisvės atėmimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose byloje Nr. 2K-258-222/2017, 2K-334-699/2018). Tuo tarpu esant keturiems kvalifikuojantiems požymiams – nuo dešimties iki trylikos metų laisvės atėmimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-200-696/2017). Už nužudymus, kuriuose buvo daugybę kartų duriama, pjaunama į gerklę, teismai skyrė laisvės atėmimą septyneriems metams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-326/2013), laisvės atėmimą dešimčiai metų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-200-696/2017, 2K-137-693/2017), laisvės atėmimą keturiolikai metų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-235-222/2016, 2K-241-942/2017), laisvės atėmimą penkiolikai metų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-165/2014). Atsižvelgiant į tai, T. P. – kurstytojui, neįgyvendinusiam objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, paskirta bausmė yra smarkiai per griežta, todėl turėtų būti švelninama.

9. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotoja L. Milevičienė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 10 d. nutarties dalį, kuria atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro ir nukentėjusiųjų G. S., P. S., A. S. apeliaciniai skundai, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

9.1. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kuriomis pritariama pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad byloje nebuvo surinkta pakankamų objektyvių įrodymų, galinčių neabejotinai patvirtinti T. P. ir A. J. kaltę dėl jiems inkriminuojamų veiksmų, pasikėsinus ir rengiantis nužudyti M. M., padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus, nepagrįstai T. P. ir A. J. parodymams teisme suteikiant išskirtinę reikšmę, nevertinant byloje surinktų įrodymų visumos. Iš bylos medžiagos ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad išvados dėl įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimo paremtos fragmentišku bylos duomenų vertinimu, išsamiai neišanalizavus įrodymų turinio, nepalyginus iš skirtingų šaltinių gautos faktinės informacijos, įrodymus vertinant atskirai, o ne jų visumą. Esminiai duomenys, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas dėl rengimosi ir pasikėsinimo nužudyti M. M., buvo ikiteisminio tyrimo metu duoti A. J. parodymai, tačiau nesutiktina su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad jie nepakankami kaltinimui pagrįsti.

9.2. A. J., 2018 m. sausio 24 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, davė išsamius parodymus dėl planavimo nužudyti M. M. (10 t., b. l. 133–142) ir patvirtino, jog „T. po to sakė, kad jei būtų pasisekę, tai būtų 2400 eurų, nes tiek buvo atsivežęs“. Apeliacinės instancijos teismas šių parodymų nevertino ir padarė nepagrįstą išvadą, kad buvo iš anksto žinoma, jog M. M. su savimi pinigų neturės, nors A. J. ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad, kviečiant M. M. į neva parduodamo miško apžiūrą, buvo reikalaujama atsivežti pinigų užstatui.

9.3. Teismai neįvertino ir tų aplinkybių, kad A. J. 2018 m. birželio 11 d. įteikus galutinį pranešimą apie įtarimą nurodė, jog supranta, kuo yra įtariamas, dėl Z. M. kaltę pripažįsta iš dalies, o dėl M. M. ir M. S. – visiškai (10 t., b. l. 151–153). Nebuvo įvertinti byloje gauti ir A. J. parodymų patikrinimo vietoje, atlikto 2018 m. vasario 1 d., duomenys, kai jis parodymus dėl rengimosi nužudyti M. M. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (11 t., b. l. l–10).

9.4. T. P. dėl šios veikos parodymus davė tik apklausiamas teisme. Jo ir A. J. versija apie ketinimą ne nužudyti, o apgauti M. M. ir išvilioti pinigus atsirado tik teisme. Tai rodo, kad jie suderino savo pozicijas, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. J. bandė klaidinti teismą dėl T. P. veiksmų. Be to, teisme nuteistųjų iškelta įvykio versija ir A. J. paaiškinimai dėl parodymų keitimo neatitinka byloje esančių įrodymų. A. J. pateikti paaiškinimai dėl parodymų keitimo teisme apie tai, kad jis norėjo pakenkti T. P., nes neva išgalvojo istoriją, kurioje save įvardijo kaip labai sunkaus nusikaltimo bendrininką, atrodo neįtikinamai.

9.5. A. J. ikiteisminio tyrimo metu davė išsamius parodymus, smulkiai apibūdino įvykio detales ir pasakojo savo paties išgyvenimus (pvz., jis bagažinėje pamatė peilį, apibūdino jo išvaizdą). Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui, A. J. taip pat pakartojo, kad peilio iš namų jis nepasiėmė, o T. P. nurodymu paėmė iš automobilio bagažinės, kad nenorėjo durti M. M. jau iš pat pradžių ir pan. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė, kodėl A. J. ikiteisminio tyrimo teisėjui duotus parodymus laikė nepatikimais ir jais nesivadovavo.

9.6. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepagrįstai kritiškai neįvertino tų aplinkybių, kad A. J. ir T. P. į susitikimą su M. M. važiavo dviese. Jei A. J. neturėjo jokio aktyvaus vaidmens neva siekiant apgauti M. M., jam nebuvo tikslo kartu važiuoti aprodyti miško, tai ir nukentėjusiajam M. M. sukėlė įtarimų. Šios aplinkybės: kad T. P., liepęs pasiimti pinigų avansui, susitiko su M. M., neva norėdamas aprodyti parduodamą mišką, prieš tai aptaręs su A. J. smurtinius veiksmus prieš M. M., bei aplinkybės dėl peilio pasiėmimo iš automobilio bagažinės, A. J. vaikščiojimo šalia apžiūrinčių mišką T. P. su M. M. leidžia daryti išvadą, kad buvo siekiama sudaryti sąlygas pradėti vykdyti aptartą nusikalstamą veiką. Nusikalstama veika nebuvo įvykdyta dėl priežasčių, nepriklausančių nuo T. P. valios, nes A. J., kaip nurodė apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, būdamas blaivus, išsigando ir M. M. nedūrė peiliu, kaip buvo aptarta sudarant veikimo planą su T. P.. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas T. P. ir A. J. veiką, padarė esminį BPK pažeidimą ir A. J. nepagrįstai išteisino dėl rengimosi, o T. P. – dėl pasikėsinimo nužudyti M. M. dėl savanaudiškų paskatų, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė.

9.7. Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, skirdama bausmes T. P. ir A. J. už M. S. nužudymą, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnį, nesilaikė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nepakankamai įvertino nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, nuteistųjų asmenybes ir paskyrė neteisingas bausmes (T. P. – laisvės atėmimą aštuoniolikai metų, A. J. – laisvės atėmimą dvidešimčiai metų), o apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepagrįstai atmetė prokuroro ir nukentėjusiųjų G. S., P. S., A. S. apeliaciniuose skunduose nurodytą prašymą T. P. ir A. J., pripažintiems kaltais dėl M. S. nužudymo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 6 ir 11 punktus, skirti laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę.

9.8. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarime išdėstyti išaiškinimai, tiek BK nuostatos suponuoja tai, kad skiriant bausmę turi būti užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas, paskirta bausmė turi būti proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-6/2013, 2K-391/2013 ir kt.). Taip pat teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teisingumo principo reikalavimų įgyvendinimas paskiriant bausmę kaltininkui (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių, kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo nusikaltimo nukentėjusių asmenų teisėtų interesų suvokimas, siekis juos saugoti ir baudžiamajame įstatyme nustatytomis priemonėmis ginti. Dėl to bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė. Pabrėžtina, kad skiriant bausmę negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos ir dėl nusikaltimo prarastos vertybės, jų svarba, vieta vertybių hierarchijoje. Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių, kaltininko asmenybės neatitinkanti bausmė pažeidžia ir humaniškumo principą, nes taip yra sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-576/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-576/2006">2K-7-576/2006</a>, 2K-315/2013, 2K-213/2014, 2K-184-746/2016, 2K-55-699/2017, 2K-137-693/2017). Teismui paskyrus pagal savo dydį neteisingą bausmę, nėra galimybės įgyvendinti bausmės paskirtį – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamas veikas padariusį asmenį, paveikti bausmę atlikusį asmenį, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

9.9. Nusikalstama veika, nurodyta BK 129 straipsnio 2 dalyje, už kurios padarymą T. P. ir A. J. pripažinti kaltais ir nuteisti, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas nustato tik laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimo bausmę iki gyvos galvos, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenustato. T. P. ir A. J. padarė nužudymą, kuris turi tris kvalifikuojančius požymius (itin žiauriai, iš savanaudiškų paskatų ir siekdami nuslėpti kitą nusikaltimą), veika sukėlė negrįžtamas pasekmes, padarė didelę žalą artimiesiems, visuomenei, nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupe ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 ir 9 punktai). Nusikaltimas padarytas veikiant tiesiogine tyčia. T. P. į šią veiką įtraukė nepilnametį, nusikaltimą įvykdė šaltakraujiškai ir apgalvotai. Teismas neskyrė T. P. ne tik maksimalios laisvės atėmimo iki gyvos galvos, bet ir maksimalios dvidešimties metų terminuoto laisvės atėmimo bausmės.

9.10. Nepakankamai atsižvelgta ir į tai, kad T. P. praeityje du kartus teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, išvadų nepadarė, iki suėmimo skyrimo nedirbo, be to, siekė sumenkinti savo indėlį į nusikalstamų veikų padarymą, A. J. taip pat davė nenuoseklius parodymus, bandė klaidinti teismą dėl T. P. vaidmens įvykdant M. S. nužudymą, o tai rodo, kad jie linkę nusikalsti, nesigaili dėl padarytų nusikalstamų veikų.

9.11. A. J. įvykdyto M. S. nužudymo aplinkybės rodo jo aktyvų vaidmenį, intensyvų smurto panaudojimą, ciniškumą, įstatymų ir kitų žmogaus teisių, teisės į gyvybę negerbimą. Teismas nepakankamai įvertino ir tai, kad A. J. praeityje du kartus teistas, naują nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, nedirbo, Užimtumo tarnyboje nebuvo registruotas, gyvybę M. S. atėmė veikdamas ciniškai ir brutaliai (ne tik sudavė smūgius, bet ir pjovė gerklę, badė peiliu). Tinkamai nebuvo įvertinta ir tai, kad A. J. M. S. nužudė praėjus vos dviem mėnesiams nuo bejėgiškos būklės Z. M. nužudymo, padaryto iš chuliganiškų paskatų, itin žiauriai.

9.12. Svarstydamas klausimą dėl ginčijamų pirmosios instancijos teismo T. P. ir A. J. skirtų bausmių dėl M. S. nužudymo, apeliacinės instancijos teismas pakankamai neįvertino kaltininkų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio ir pobūdžio, kiekvieno jų veiksmų, asmenybių, elgesio iki veikos padarymo ir jos padarymo metu, kaltininkų interesams suteikdamas prioritetinę reikšmę prieš nukentėjusiųjų interesus. Tai lėmė netinkamą BK 41, 54 ir 61 straipsnių nuostatų taikymą.

9.13. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl R. M. išteisinimo pagal BK 238 straipsnio 1 dalį, nepatikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, bylos aplinkybės nebuvo išsamiai ir nešališkai išnagrinėtos, nebuvo pašalinti prieštaravimai. Pripažinus, kad R. M. ir A. J. tarpusavio bendravimo metu išsakytos frazės, momentai (laikas), kada visa tai buvo ir kaip tai buvo sakoma, nėra vienareikšmiai, nebuvo imtasi priemonių šioms aplinkybėms išsiaiškinti, jos šališkai įvertintos išteisintosios naudai. Taip pat teismas, neatmesdamas aplinkybės, kad R. M. nepranešimui turėjo įtakos ir tai, kad kitą dieną ji sužinojo, jog pareigūnai duomenimis apie įvykį ir jame dalyvavusius asmenis jau disponavo, remiasi prielaidomis.

9.14. Su teismo vertinimu, kad R. M. neturėjo objektyvios galimybės patikėti, jog jos draugai kalba tiesą apie M. S. nužudymą, ir apie tai pranešti teisėsaugai, be to, jos suvokimą, kad reikėjo pranešti apie nusikaltimą, ribojo jos amžius, socialinė branda ir gyvenimiška patirtis, nėra pagrindo sutikti. BK 13 straipsnyje, nurodant, kad asmuo pagal baudžiamuosius įstatymus atsako nuo 16 metų amžiaus (o straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais – nuo 14 metų), preziumuojama, kad tokio amžiaus asmuo geba suvokti įvykius ir aplinkybes bei juos vertinti. Teismai, vadovaudamiesi tik R. M. amžiumi (beje, tuo metu jai buvo daugiau kaip 17 metų), padarė daugiau niekuo nepagrįstą išvadą, jog R. M. asmenybė buvo nebrandi, kad ji pakankamai suvoktų byloje aptariamus įvykius ir apie juos laiku praneštų teisėsaugai. Tačiau vien asmens amžius nėra pakankamas kriterijus asmens brandai ir patirčiai įvertinti. Byloje esančių duomenų visuma nekelia abejonių dėl pakankamos R. M. brandos.

9.15. BK 238 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika yra formalioji, nepranešimo faktas laikomas baigtu nusikaltimu, jei nebuvo svarbių priežasčių, pateisinančių nepranešimą. Taip pat turi būti nustatyta, kad pranešti apie labai sunkų nusikaltimą buvo pakankamai laiko, tačiau kaltininkas sąmoningai vėlavo ar vengė tai padaryti. Įvertinus tai, manytina, kad teismo teiginys, jog R. M. neturėjo objektyvios galimybės (pakankamai laiko) pranešti apie sužinotą nusikaltimą (M. S. nužudymą), nes nepraėjo net viena para, yra nepagrįstas – ji turėjo technines priemones (telefoną), įgalinantį pranešti, kliūčių tai padaryti nenustatyta.

9.16. Apie padarytą nusikalstamą veiką ji sužinojo būdama bare-kibininėje Alytuje, vėliau tai žinute patvirtino ir A. J.. R. M. aktyviai klausinėjo apie padarytą nusikalstamą veiką. Tai, kad R. M. neketino, sužinojusi apie nusikaltimą, iškart pranešti teisėsaugai, bei tai, kad ji suprato, kas vyksta, patvirtina ir jos pačios duoti parodymai, kad ji „labai bijojo ir nieko nesakė“, – tai paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad R. M. galėjo susidaryti įspūdis, jog kalbant apie padarytą nusikalstamą veiką buvo juokaujama.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

10. Nuteistojo T. P. gynėjo advokato L. Žalnieriūno ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojos L. Milevičienės kasaciniai skundai atmestini.

Dėl teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribų

11. Nuteistojo T. P. gynėjas kasaciniame skunde nurodo, kad nagrinėjamoje byloje T. P. buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, t. y. šis nuteistasis pagal bylos aplinkybes nepadarė kvalifikuoto M. S. nužudymo. Tačiau iš kasacinio skundo turinio matyti, kad dalis gynėjo teiginių dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo (BK 129 straipsnio 2 dalies 9, 6, 11 punktai) taikymo yra grindžiami siūlant iš naujo vertinti nuteistajam palankius atskirus bylos duomenis, šiam kasatoriui interpretuojant juos. Prokurorės kasaciniame skunde taip pat dalis argumentų yra susiję su teismų įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių kvestionavimu, siūlymu iš naujo vertinti atskirus bylos duomenis dėl pasikėsinimo ir rengimosi nužudyti M. M..

12. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir šio teismo išvados dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių patikrinami nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Pagal kasacinio teismo praktiką, ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xODEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-181/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-181/2008">2K-P-181/2008</a>, 2K-7-27-746/2015, 2K-P-135-648/2016 ir kt.).

13. Kasatorių reiškiamas nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0zMS03ODgvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-31-788/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-31-788/2021">2K-P-31-788/2021</a>, 2K-7-73-511/2021).

14. Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, tik gali tikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų.

15. Taigi nuteistojo T. P. gynėjo kasacinio skundo argumentai, dalis kurių analogiški apeliacinio skundo argumentams, ir prokurorės kasacinio skundo argumentai šioje nutartyje teisėjų kolegijos nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl T. P. veikos kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9, 11 punktus

16. Pagal teismų praktiką nužudymo bylose, jei kiti bendrininkai tiesiogiai nedalyvavo žmogui atimant gyvybę, tačiau organizavo, kurstė arba (ir) padėjo daryti šį nusikaltimą kitam ar kitiems asmenims, jų veikos papildomai kvalifikuojamos pagal BK 24 straipsnio atitinkamą dalį arba dalis. Tačiau jei nužudymo kurstytojas ar padėjėjas dalyvavo ir tiesiogiai atimant žmogaus gyvybę, tai jo veika kvalifikuojama tik kaip vykdytojo. Organizatoriaus, tiesiogiai dalyvavusio atimant žmogaus gyvybę, veika kvalifikuojama pagal BK 24 straipsnio 3 ir 4 dalis.

17. Bendrininkavimo nužudant kitą žmogų būtinieji objektyvieji požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, o subjektyvieji – tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis neteisėtai atimant kito žmogaus gyvybę, kad kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, nustatytos BK 129 straipsnio pirmoje ir antroje dalyse, požymius. Apie kiekvieno iš bendrininkų tyčią gali būti sprendžiama vertinant tiek bendrininkų susitarimą dėl bendrų nusikalstamų veikų atlikimo, tiek ir bendrininkų elgesį darant nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTgwLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-580/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-580/2011">2K-580/2011</a>, 2K-482-139/2015, 2K-292-693/2017 ir kt.). Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais. Veikti bendrai gali būti susitariama iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2008, 2K-400/2011, 2K-630/2011, 2K-657/2012, 2K-521/2013).

18. Kasacine tvarka nagrinėjamoje byloje ištyrę ir įvertinę byloje esančius įrodymus, teismai nustatė tokias aplinkybes: T. P. pasiūlė A. J. ir K. P. S. pagrobti degalų iš statybvietės, kurioje T. P. anksčiau dirbo, šie sutiko, teiravosi, ar teritorija saugoma. T. P. nurodė, kad būna sargas, ir jeigu jis bus, juo reikės atsikratyti, nes šis gali atpažinti iš matymo pažįstamą T. P.. Aplinkybę, kad reikės sargą nužudyti, T. P. dar kartą pakartojo ir jau vykstant į statybvietę, kartu paskirstydamas kitiems bendrininkams vaidmenis, – visi susitarė, kad K. P. S. sargui trenks, kad šis nesipriešintų, o tada A. J. durs jam peiliu. Atvykę į vietą visi ėmėsi įgyvendinti planą, vykdyti iš anksto aptartus veiksmus. A. J., matant kitiems bendrininkams, iš automobilio bagažinės paėmė peilį, visi nuėjo prie sargo M. S., ten T. P. jį užkalbino, o K. P. S., sulaukęs T. P. ženklo, smogė sargui rankomis ir kojomis, po to A. J. dūrė sargui peiliu į kaklą, o nukentėjusiajam parkritus ant pilvo, dar kartą dūrė į nugarą, po to, viena ranka atlošdamas, pakėlė M. S. galvą ir kitoje rankoje laikomu peiliu pjovė M. S. per gerklę. Po to peiliu nukentėjusįjį žalojo K. P. S.. Dėl šių bendrininkų veiksmų M. S. nuo patirtų sužalojimų mirė įvykio vietoje.

19. Šios teismų nustatytos aplinkybės akivaizdžiai patvirtina bendrininkų tyčią ir susitarimą padaryti kito žmogaus nužudymą, kuris bendrininkų buvo realizuotas nužudant nukentėjusįjį itin žiauriai, dėl savanaudiškų paskatų ir kartu siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą. Nors T. P. savo veiksmais nukentėjusiojo M. S. nežalojo, bet jis atvedė bendrininkus ir pavedė jiems atlikti smurtinius veiksmus, pats tiesiogiai buvo M. S. nužudymo vietoje. Tiek T. P. išankstinio plano sudarymas, tiek sumanymas padaryti degalų vagystę pašalinant sargą, tiek veikimas įvykio vietoje padedant nužudyti (M. S. užkalbinimas ir jo dėmesio nukreipimas) buvo svarbūs bendrininkavimo veiksmai, nes vien dėl jų buvo sudaryta galimybė kitiems bendrininkams nužudyti žmogų. Teismai pagrįstai nustatė, kad visi nuteistieji veikė tiesiogine tyčia (t. y. sąmoningai, suvokdami savo pavojingus veiksmus ir norėdami taip veikti), kurią įrodo tiek bendrininkų susitarimas, tiek padaryti suderinti veiksmai, jų intensyvumas, kūną žalojančio įrankio – peilio naudojimas, taip pat ir po M. S. nužudymo atlikti veiksmai, siekiant paslėpti nužudymą, t. y. T. P. kartu su kitais bendrininkais įkėlė M. S. kūną į jo automobilio bagažinę, važiavo paskui A. J., kuris nuvairavo nužudytojo automobilį į nuošalią vietą, kartu padegė automobilį. Dėl nurodytų aplinkybių atmestini kasatoriaus teiginiai, kad tarp T. P. atliktų veiksmų ir M. S. mirties nėra priežastinio ryšio, bei argumentai, kuriais prašoma M. S. nužudymą pripažinti vykdytojų (t. y. A. J. ir K. P. S.) ekscesu. Šie argumentai apeliacinio teismo išnagrinėti ir kasacine tvarka skundžiamoje nutartyje (nutarties 39–40 punktai) motyvuotai atmesti. Abiejų grandžių žemesnieji teismai, pabrėždami T. P. nužudymo organizavimo veiksmus ir patvirtinę jo tiesioginį nedalyvavimą kitam žmogui atimant gyvybę, vis dėlto padarė išvadas, kad T. P. darant nužudymą veikė kaip „netiesioginis vykdytojas“ ir “organizatoriaus, neįgyvendinęs objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių“, ir papildomai nekvalifikavo T. P. padaryto kvalifikuoto nužudymo pagal BK 24 straipsnio atitinkamas dalis. Dėl to teismai neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau šios įstatymo taikymo klaidos, laikydamasis procese galiojančio draudimo keisti sprendimą į blogąją pusę, nesant skundo, principo – (lot. non reformatio in peius) kasacinės instancijos teismas negali taisyti, nes pagal BK 61 straipsnio 5 ir 6 dalių prasmę tai sunkintų šio nuteistojo padėtį.

20. Nesutiktina su kasatoriaus argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neatribojo T. P. kurstytojo vaidmens nuo organizatoriaus. Priešingai nei nurodo kasatorius, apeliacinės instancijos teismo nutarties 22 punkte aprašyta, kuo nusikaltimo kurstymas skiriasi nuo organizavimo; 23–33 punktuose detaliai motyvuojama, kodėl T. P. veiksmai turi labiau organizavimo, o ne kurstymo požymių. Su apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti.

21. Nuteistojo T. P. gynėjo kasaciniame skunde teigiama, kad T. P. buvo nepagrįstai inkriminuotas kvalifikuojantis nužudymo požymis – siekis nuslėpti kitą nusikaltimą. Pasak kasatoriaus, statybvietę saugojęs M. S. buvo nužudytas ne siekiant nuslėpti degalų vagystę, o vien tik šalinant jį kaip kliūtį, trukdžiusią prie to vagystės objekto patekti.

22. Byloje nustatyta, kad sargas M. S. pažinojo T. P., anksčiau dirbusį toje pačioje statybvietėje. Priešingai nei teigia kasatorius, byloje yra nuteistųjų parodymai apie tai, kad T. P. nurodė, jog sargą reikės nužudyti, t. y. tiek A. J., tiek K. P. S., duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė, kad T. P. sakė, jog jei statybvietėje bus sargas, reikės jo atsikratyti, nes jis gali pažinti T. P. ir įduoti juos visus teisėsaugos institucijoms. Šie abu nuteistieji patvirtino, kad tokį T. P. pasakymą suprato kaip reikalavimą sargą nužudyti (o ne tik jį sumušti). Taigi, pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai teisingai nusprendė, kad tarp bendrininkų buvo išankstinis susitarimas nužudyti M. S. ir tokio nužudymo tikslas buvo būtent siekis tiek šalinant kliūtis padaryti vagystę, tiek nuslėpti šį planuojamą nusikaltimą – svetimo turto (degalų) pagrobimą. Bendrininkų veikimas buvo nulemtas baimės, kad vagystės objekto sargas, atpažinęs T. P., visus bendrininkus įduos teisėsaugos institucijoms, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad, kvalifikuodami T. P. veiksmus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą kaip nužudymą siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą, teismai aiškiai netinkamai pritaikė šį baudžiamąjį įstatymą.

23. Nuteistojo T. P. gynėjas, plačiai cituodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, teigia, kad peilio panaudojimas nužudyme dar savaime nereiškia itin žiauraus nužudymo būdo, nurodo, kad tuo metu, kai M. S. buvo padaryti mirtį sukėlę sužalojimai peiliu, jis galėjo būti be sąmonės nuo iki tol suduotų smūgių ir tokiu atveju jokio skausmo nejautė.

24. Sutiktina su kasatoriaus teiginiu, kad peilio, kaip nužudymo įrankio, panaudojimas savaime nesuponuoja išvados, jog nužudymas padarytas itin žiauriai. Tačiau nagrinėjamoje byloje išvadą, kad T. P. kartu su bendrininkais M. S. nužudė itin žiauriai, nulėmė ne paties peilio panaudojimo faktas, o kelių nuteistųjų prieš nukentėjusįjį panaudoto smurto pobūdis, intensyvumas ir žmogaus kūno sužalojimų padarymo vieta. Byloje nustatyta, kad K. P. S. M. S. sudavė 3–4 smūgius kumščiu į galvą ir 2–3 kartus spyrė koja į veidą. M. S. nuo smūgių sukniubus, A. J. peiliu jam dūrė į petį. Po šių veiksmų sargui nukritus ant pilvo, esant dar sąmoningam ir rankomis dengiantis galvą, A. J. dar keletą kartų dūrė jam peiliu į nugarą ir, pakėlęs jo galvą, peiliu perpjovė gerklę, po to dar kartą sargui gerklę pjovė ir K. P. S.. Prieš perpjaunant M. S. gerklę, šis dar skleidė garsus, po to nutilo. Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad byloje neįrodyta, jog tuo metu, kai buvo žudomas, nukentėjusysis buvo sąmoningas ir jautė skausmą, nes nuo smūgių kumščiu ir kojomis jis galėjo netekti sąmonės dar iki tol, kai buvo panaudotas peilis. Priešingai nei teigia kasatorius, bylos duomenimis nustatyta, kad, nuteistiesiems naudojant peilį (duriant į petį ir nugarą, pjaunant jam gerklę), M. S. vis dar buvo sąmoningas – skleidė garsus, dengėsi veidą rankomis. Be to, byloje nustatyta, kad M. S. buvo padaryti trys sužalojimai peiliu, du iš jų pagal savo pobūdį vertinami kaip sunkūs sveikatos sutrikdymai, o ir nukentėjusysis mirė nukraujavęs – ne iš karto po pirmų smūgių sudavimo ir dūrių. Šios aplinkybės, kai bendrais intensyviais kaltininkų veiksmais nukentėjusiajam buvo padaryti muštiniai veido ir kūno sužalojimai, durtiniai–pjautiniai nugaros ir gerklės sužalojimai, dešiniojo plaučio sužalojimas, skydinės kremzlės plokštelės sužalojimas su miego arterijos pažeidimu, kuris pasireiškė masyviu kraujavimu, akivaizdžiai rodo, kad tam tikrą laiką nukentėjusysis kentė skausmą, išgyveno fizines kančias. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, T. P. buvo šalia savo bendrininkų jiems žudant M. S., matė jų veiksmus, jiems nesipriešino, taigi, taip išreiškė savo pritarimą tam, ką darė kiti bendrininkai, – jų naudotam smurtui, tokio smurto pobūdžiui ir intensyvumui.

25. Darytina bendra išvada, kad teismai, kvalifikuodami T. P. veiksmus dėl nukentėjusiojo M. S. nužudymo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6, 9, 11 punktus, taikydami baudžiamąjį įstatymą, galimų ištaisyti teisės taikymo klaidų nepadarė. Nesant teisinio ir faktinio pagrindo pripažinti, kad T. P. veiksmuose nėra kvalifikuotos nusikalstamos veikos sudėties, jo veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Dėl prokurorės kasacinio skundo argumentų, susijusių su esminiais BPK pažeidimais

26. Kasaciniame skunde prokurorė nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimu išteisinti A. J. dėl pasikėsinimo, o T. P. – dėl rengimosi nužudyti M. M.. Kasatorės teigimu, teismų išvados, kad byloje nebuvo surinkta pakankamų objektyvių T. P. ir A. J. kaltės dėl šios nusikalstamos veikos įrodymų, padarytos pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus įrodymų vertinimui keliamus reikalavimus.

27. Pagal kasacinio teismo praktiką esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020). Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokių pažeidimų nagrinėjamoje byloje nenustatė.

28. Iš teismų priimtų sprendimų turinio matyti, kad dėl šios kaltinimo dalies visi šioje byloje aktualūs duomenys buvo teismų ištirti, nuosprendyje ir nutartyje motyvuotai pasisakant dėl jų vertinimo. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs išteisinamojo nuosprendžio dalies įrodymus, išdėstęs motyvus nutarties 73–81 punktuose ignoravo prokurorės nurodomas bylai reikšmingas aplinkybes. BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos reikalauja patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Pagal BPK 332 straipsnio 5 dalies reikalavimus apeliacinės instancijos teismas privalo nurodyti motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinio skundo argumentai atmetami, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu. Tiek nurodytų BPK nuostatų reikalavimų, tiek BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų apeliacinės instancijos teismas laikėsi. Šis teismas pagal prokuroro paduoto apeliacinio skundo motyvus tinkamai patikrino išteisinamojo nuosprendžio dalies pagrįstumą ir teisėtumą. Šiuo atveju primintina, kad teismų praktikoje ne kartą minėta, jog teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015).

29. Prie to, kas apeliacinės instancijos teismo pasakyta, pridurtina, kad nagrinėjamoje byloje T. P. buvo kaltinamas tuo, jog dėl savanaudiškų paskatų pasikėsino, o A. J. rengėsi nužudyti M. M., t. y., apsimesdami miško pardavėjais, susitarė įvilioti miško pirkėją M. M. į miško gilumą, kur, T. P. užkalbinus M. M., A. J. turėtų suduoti smūgį peiliu nukentėjusiajam iš nugaros pusės ir jį nužudyti. Po to pagal susitarimą jie pagrobtų iš nukentėjusiojo atsivežtus pinigus, skirtus avansui už miško pirkimą, o nužudytojo kūną užkastų. Įgyvendinant šį sumanymą, T. P. su M. M. susitarė dėl miško apžiūros ir visi trys nuvyko į Kalesnykų girininkijos Lačionių miško 738 kvartalą, priklausantį Lietuvos Respublikos valstybei. Einant į miško gilumą ir sulaukęs patogaus momento, A. J. turėjo nudurti M. M., tačiau to nepadarė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes išsigando. Jau vien ši kaltinimo aplinkybė rodo, kad veiksmai, kuriems rengtasi, nepadaryti dėl aplinkybės, būtent priklausančios nuo žmogaus valios. Keistai atrodo ir bendrininkams suformuluoto kaltinimo pagal BK 21 ir 22 straipsnius ir kvalifikuoto nužudymo konstrukcija, kai vienas planuojamo nužudymo bendrininkų kaltinamas besirengiantis atimti kito žmogaus gyvybę, o kitas – besikėsinantis tai atlikti, nes jei bendrame nusikalstamame sumanyme nužudyti įžvelgiami BK 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti požymiai, tai bendrininkų rengimasis, nustatytas BK 21 straipsnio 1 dalyje, paprastai būna pasibaigęs.

30. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, išteisindami A. J. dėl rengimosi, o T. P. – dėl pasikėsinimo nužudyti M. M., nesant patikimų jų kaltės įrodymų padarius jiems inkriminuotą nusikaltimą.

Dėl R. M. išteisinimo pagal BK 238 straipsnio 1 dalį

31. Kasaciniu skundu prokurorė taip pat nesutinka su teismų sprendimu išteisinti R. M. pagal BK 238 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl to, kad ji, sužinojusi, jog T. P., A. J. ir K. P. S. UAB „F“ statybvietėje, turėdami tikslą pagrobti degalus, tyčia nužudė statybvietę saugojusį sargą ir šio kūną išvežę automobiliu „VW Touran“ į mišką sudegino, turėdama galimybę, tyčia be svarbios priežasties nepranešė apie tai teisėsaugos įstaigai

32. Nors kasaciniame skunde prokurorė nurodo, kad šioje bylos dalyje teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, tačiau iš pateiktų argumentų matyti, jog tokie teiginiai grindžiami iš esmės prašymu iš naujo vertinti teismų jau įvertintas aplinkybes ir padaryti priešingas išvadas, t. y. kad R. M. padarė jai inkriminuotą nusikaltimą. Kolegija sprendžia, jog šios bylos dalies medžiaga nepatvirtina kasatorės teiginių, kad įrodymai dėl R. M. veikos buvo vertinami neišsamiai, kad teismai nesiėmė priemonių atsiradusiems prieštaravimams pašalinti. Tiek pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, tiek apeliacinės instancijos teismo nutartyje aptartos šiai bylos daliai reikšmingos aplinkybės ir išsamiai motyvuotos teismų išvados dėl to, kodėl teismai nusprendė, kad R. M. veikoje nėra nusikaltimo, nurodyto BK 238 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

33. Pagal BK 238 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas be svarbios priežasties nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui apie jam žinomą daromą ar padarytą labai sunkų nusikaltimą. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia nepranešimu teisėsaugos institucijoms apie labai sunkų nusikaltimą, kai asmuo tokią galimybę turėjo. Subjektyvieji požymiai – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad asmuo suvokia, jog yra daromas ar buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas, suvokia savo pareigą apie tai pranešti teisėsaugos institucijoms, tačiau sąmoningai to nedaro. Laikas, per kurį privalu pranešti, pasibaigia tada, kai asmuo, apie kurio labai sunkų nusikaltimą nebuvo pranešta, pats atvyksta ir prisipažįsta arba kai teisėsaugos institucijos pačios išsiaiškina slepiamą labai sunkų nusikaltimą.

34. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2018 m. sausio 9 d. apie 20.30 val. A. J. išties kalbėjosi su R. M. apie M. S. nužudymą. Taigi, išteisintoji apie informaciją, jog šis asmuo buvo nužudymo vietoje sužinojo vėlai vakare, o kitą dieną nuteistieji buvo sulaikyti: T. P. dėl šios ir kitų nusikalstamų veikų buvo sulaikytas 2018 m. sausio 10 d. 10.40 val., o A. J. – 13 val. Atsižvelgdami į šias aplinkybes, taip pat į R. M. asmenybę – jauną amžių, socialinę brandą ir gyvenimišką patirtį, taip pat į sužinojimo apie M. S. nužudymą aplinkybes, būdą (labai sunkus nusikaltimas A. J. apibūdintas abstrakčiomis užuominomis, juokaujant), teismai padarė pagrįstą išvadą, kad bylos duomenys nepatvirtina išteisintosios tiesioginės tyčios, t. y. bylos duomenys neginčijamai nepatvirtina, kad R. M. suvokė, jog A. J., pasakodamas apie M. S. nužudymą, sako tiesą padaręs labai sunkų nusikaltimą, nejuokauja, kad išteisintoji suvokė, jog turi pareigą pranešti apie tai teisėsaugos institucijoms, ir sąmoningai šios pareigos nevykdė. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra įrodytas, t. y. kai teisme išnagrinėti įrodymai patvirtina kaltinamojo veikoje esant visus jam inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymius. Tinkamai išnagrinėjus byloje nustatytą situaciją, nesant byloje pakankamai duomenų, neabejotinai patvirtinančių R. M. tyčią nepranešti teisėsaugos institucijoms apie M. S. nužudymą, padaryta pagrįsta išvada dėl R. M. išteisinimo pagal BK 238 straipsnio 1 dalį.

Dėl kasacinių skundų argumentų, susijusių su bausmių skyrimu

35. Teismų sprendimus dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo skiriant nuteistiesiems T. P. ir A. J. bausmes skundžia tiek T. P. gynėjas (nurodydamas, kad šiam nuteistajam buvo paskirta per griežta bausmė), tiek prokurorė, kurios teigimu, nuteistiesiems A. J. ir T. P. buvo paskirtos per švelnios bausmės.

36. Visų pirma pažymėtina, kad pagal BPK 376 straipsnio 3 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę tik tada, kai neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu Tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-165/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-165/2013">2K-165/2013</a>, 2K-345-507/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzktODk1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-39-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-39-895/2016">2K-39-895/2016</a>, 2K-7-8-788/2018 ir kt.).

37. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų kriminalinių bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzktODk1LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-39-895/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-39-895/2016">2K-39-895/2016</a>, 2K-230-489/2019, 2K-88-788/2019, 2K-276-1073/2020, 2K-292-303/2020).

38. Teismų praktikoje yra išaiškinta ir tai, kad sugriežtinti bausmę kasacinės instancijos teismas gali tuo atveju, kai dėl to paduotas skundas, tačiau jis neturi teisės sugriežtinti bausmę paskirdamas laisvės atėmimą iki gyvos galvos (BPK 376 straipsnio 3 dalis). Šia nuostata įtvirtintas draudimas kasacinės instancijos teismui, taisant neteisingą bausmę dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, sugriežtinti ją paskiriant laisvės atėmimą iki gyvos galvos; tačiau šio įstatymo nuostatos suponuoja išvadą, kad įstatyme nėra draudimo kasacinės instancijos teismui tokiais atvejais priimti sprendimą palikti galioti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo jau paskirtą laisvės atėmimą iki gyvos galvos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01NzYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-576/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-576/2006">2K-7-576/2006</a>).

39. Nuteistojo T. P. gynėjas kasaciniame skunde teigia, kad T. P. – M. S. nužudymo kurstytojui, nerealizavusiam objektyviųjų nusikalstamos veikos sudėties požymių, paskirta bausmė yra per griežta, todėl turėtų būti švelninama. T. P. tiesiogiai nežudė M. S., nes tuo metu grobė turtą kitoje vietoje, jis nuteistas tik dėl vieno nužudymo, o bausmių skirtumas, palyginti su kitais nuteistaisiais, kurie pripažinti kaltais už du nužudymus, nedidelis.

40. Remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kasacine tvarka skundžiamoje nutartyje T. P. buvo pripažintas itin žiauraus, iš savanaudiškų paskatų ir siekiant nuslėpti kitą nusikaltimą padaryto nužudymo tiek organizatoriumi, tiek vykdytoju. Šioje nutartyje taip pat jau paaiškinta, kaip pagal byloje nustatytas aplinkybes turėjo būti kvalifikuojama T. P. veika ir kodėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu T. P. veikos kvalifikavimu. Todėl iš naujo dėl argumentų, kuriais ginčijamas T. P. vaidmuo padarant jam inkriminuotą nusikaltimą, šioje dalyje nebus pasisakoma.

41. Nuteistojo gynėjo kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad toks griežtas T. P. nubaudimas (palyginti su kitų nuteistųjų bausmėmis) už vieną nužudymą sukuria neteisingumo jausmą ir prieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams, neatitinka formuojamos teismų praktikos. Pagrįsdamas šiuos teiginius, kasatorius cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis ir kitų teismų sprendimus nužudymų bylose. Šie kasatoriaus argumentai nesuteikia pagrindo bausmės švelninimui.

42. Pagal teismų praktiką, vienodas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas nereiškia, jog visiems asmenims, padariusiems tokį patį nusikaltimą, turi būti paskirta ir vienoda bausmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA5LTIyMi8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-209-222/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-209-222/2018">2K-209-222/2018</a>). Vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA0LTk0Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-204-942/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-204-942/2015">2K-204-942/2015</a>, 2K-449-942/2016, 2K-226-1073/2019, 2K-119-689/2020). Vienodas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas nereiškia, jog visiems asmenims, padariusiems tokį pat nusikaltimą, turi būti paskirta ir vienoda bausmė. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjY4LTk0Mi8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-268-942/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-268-942/2017">2K-268-942/2017</a>). Taigi, nustatant nuteistajam bausmės dydį, bausmės lyginimas su kitiems bendrininkams paskirtos bausmės dydžiais neturi reikšmės, nes bausmės skyrimas yra individualus procesas, kurį lemia tiek konkrečios nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, tiek ir kitos aplinkybės, susijusios išskirtinai su konkrečiu nuteistuoju, jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką pobūdžiu, jo asmenybe ir kt.

43. Taip pat bausmės konkrečiam nuteistajam dydžio nustatymui neturi įtakos ir kitose (net ir pagal aplinkybes panašiose) bylose nuteistiems asmenims paskirtos bausmės. Nors teismų praktika gali būti įrankis, apibrėžiantis tam tikras bausmių skyrimo už atitinkamas nusikalstamas veikas gaires, tačiau tai visada yra individualus baudžiamojo įstatymo nuostatų taikymo procesas, kurio rezultatą nulemia konkrečioje byloje nustatytos aplinkybės, susijusios tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su ją padariusiu asmeniu. Baudžiamasis įstatymas, parenkant konkrečią bausmę už skiriamą nusikalstamą veiką, teismams nenustato jokio reikalavimo atlikti lyginamąją tipinio (rūšinio) nusikaltimo (šiuo atveju kvalifikuoto nužudymo) pavojingumo vertinimo ir šios rūšies nusikaltimo baudžiamumo analizę, t. y. lyginti vienus kvalifikuotus nužudymus su kitais ir gretinti paskirtų bausmių dydžius.

44. Prokurorės kasaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija, skirdama bausmes T. P. ir A. J. už M. S. nužudymą, netinkamai pritaikė BK 54 straipsnio nuostatas, nes nepakankamai vertino šio nusikaltimo pavojingumo laipsnį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, nuteistųjų asmenybes ir dėl to paskyrė neteisingas bausmes.

45. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-118/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-118/2011">2K-118/2011</a>, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-213-719/2020 ir kt.).

46. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems T. P. ir A. J., tinkamai laikėsi pirmiau minėtų reikalavimų, įvertino T. P. ir A. J. skirtinoms bausmėms individualizuoti reikšmingas aplinkybes ir savo sprendimą motyvavo. T. P. už kvalifikuotą nužudymą paskirta griežta terminuota laisvės atėmimo bausmė, artima maksimaliai, o ne laisvės atėmimas iki gyvos galvos, nes, šio teismo įsitikinimu, tokia bausmė gali sudaryti prielaidas pasiekti bausmės tikslus ir po visos ar dalies bausmės atlikimo grįžti į laisvę pakeitus savo požiūrį į gyvenimą. A. J. už pirmąjį (Z. M.) nužudymą paskirta 15 metų laisvės atėmimo bausmė, o už antrąjį nužudymą – maksimalios trukmės laisvės atėmimo bausmė. Parenkant bausmių dydį dėl M. S. nužudymo buvo atsižvelgta į šio kvalifikuoto nužudymo pavojingumo laipsnį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, nuteistųjų asmenybes ir vaidmenį nužudant kitą žmogų. Pirmosios instancijos teismas įvykdė ir BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimą apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstyti bausmės skyrimo motyvus.

47. Daug dėmesio bausmių skyrimo klausimui kasacine tvarka skundžiamoje nutartyje skyrė apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentus dėl nuteistiesiems A. J. ir T. P. už M. S. nužudymą paskirtų bausmių teisingumo. Šis teismas, nuosprendžio 91–97 punktuose vertindamas byloje nustatytas aplinkybes, lėmusias bausmių dydžius, pagrįstai nenustatė situacijos, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes ir nustatydamas jų dydžius, būtų padaręs BK bendrosios dalies normų pažeidimų. Tokios išvados neturi pagrindo daryti ir kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, kuri taip pat nenustato jokių BK bendrosios dalies nuostatų taikymo klaidų. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad nuteistiesiems bausmės yra paskirtos pažeidus BK bendrosios dalies normas, neįvertinus visų BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytų aplinkybių ar pažeidus baudžiamojo įstatymo reikalavimą paskirtąja bausme užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

Dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo

48. Kasaciniam teismui buvo pateikta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021 m. spalio 6 d. pažyma dėl teisinės pagalbos išlaidų, joje nurodoma, kad advokatas Jevgenijus Bogdanovas suteikė valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, todėl valstybės naudai iš kaltinamojo A. J. priteistina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos suma yra 193,88 Eur.

49. Ši kasacinė byla žodinio proceso tvarka nagrinėjama ir pagal kasacinį skundą, kuris paduotas A. J. teisinę padėtį bloginančiais pagrindais. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 51 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 375 straipsnio 1 dalimi, pripažino gynėjo dalyvavimą būtinu. Dėl to buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, jos sprendimu A. J. buvo parinktas gynėjas advokatas Jevgenijus Bogdanovas, šis advokatas atstovavo nuteistojo A. J. interesams nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme.

50. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Kasacinio teismo praktikoje, kai asmuo jau pripažintas kaltu, vadovaujamasi nuostata, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam arba nuteistajam, prieš kurį paduotas kasacinis skundas jo teisinę padėtį bloginančiais pagrindais, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDA2LTUwNy8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-406-507/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-406-507/2016">2K-406-507/2016</a>, 2A-1-788/2021, 2K-67-697/2021, 2K-51-788/2021). Atsižvelgiant į tai, kas pirmiau išdėstyta, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo A. J. atmestinas.

51. Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, darytina bendra išvada, kad byloje paduotų kasacinių skundų argumentai nesuteikia pagrindo nustatyti esminius BPK pažeidimus ar netinkamai pritaikytą baudžiamąjį įstatymą, dėl kurių reikėtų žemesniųjų instancijų teismų priimtus nuosprendį ir nutartį keisti ar bylą (jos dalį) grąžinti iš naujo nagrinėti apeliaciniam teismui pagal atskirus apeliacinius skundus.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo T. P. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojos Laimos Milevičienės kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Artūras Ridikas

Alvydas Pikelis

Tomas Šeškauskas