Baudžiamoji byla Nr. 2K-140/2015
Teisminio proceso Nr. 1-45-1-00518-2013-1
Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.6.6 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžio ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutarties.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžiu L. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis (BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktas).
UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ civilinis ieškinys dėl 4827 Lt žalos atlyginimo atmestas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir V. Š., tačiau dėl jo kasacinių skundų negauta.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 23 d. nutartimi nuteistojo L. M. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
L. M. nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su V. Š., 2013 m. balandžio 30 d., apie 13.00 val., iš sandėlio, esančio Panevėžyje, Pramonės g. 7, pagrobė svetimą – UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ priklausantį turtą 100 vnt. 4827 Lt vertės apsauginių aliuminio juostų.
Kasaciniu skundu nuteistasis L. M. prašo teismų sprendimus dėl jo panaikinti ir, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. nepagrįstai netaikė BK 40 straipsnio nuostatų. Pirmosios instancijos teismas nenurodė tokio sprendimo motyvų, o apeliacinės instancijos teismas šio pažeidimo neištaisė, neišsamiai išnagrinėjo BK 40 straipsnio taikymo sąlygas, pateikė šiuo klausimu nemotyvuotas ir nepagrįstas išvadas (dėl neva nepakankamo prisipažinimo), kurios padarytos neįvertinus visų reikšmingų aplinkybių, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį, iš esmės pažeidė BPK 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šie pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Taip pat teismai nesilaikė teismų praktikos.
Kasatorius teigia, kad yra visos BK 40 straipsnyje nustatytos sąlygos atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Jis padarė nesunkų nusikaltimą, be to, teisme buvo pateiktas prašymas perduoti jį laiduotojos sutuoktinės S. M. atsakomybei pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 1 dalis), kuriame išsamiai apibūdinta tiek pati S. M., tiek jų šeima, taip pat pateikta laiduotojos charakteristika.
Taip pat, kasatoriaus teigimu, byloje yra ir BK 40 straipsnio 2 dalies 1-4 punktuose nustatytos sąlygos: praeityje jis neteistas, nusikalto pirmą kartą; nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, bendradarbiavo su teisėsaugos pareigūnais, t. y. davė parodymus, kuriuos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, bylą nagrinėjant teisme, šie parodymai sutampa su teismo nustatytomis esminėmis nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Kasatorius pažymi, kad parodymus davė ir prisipažino ne dėl surinktų įrodymų, o savo noru, prisipažinimas padėjo nustatyti byloje tiesą, nes kitų – tiesioginių jo kaltės įrodymų byloje nebuvo surinkta.
Teismas nustatė dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, numatytas BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktuose: kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, nuoširdžiai gailisi ir padėjo išaiškinti šią veiką, nurodė joje dalyvavusius asmenis, savo noru atlygino padarytą žalą. Šios lengvinančios aplinkybės atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose nurodytas sąlygas. Todėl darytina išvada, kad jis visiškai pripažino savo kaltę.
Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutiko su visomis pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir nekonstatavo, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytas nepagrįstai, tačiau padarė išvadą, jog jis pripažįsta tik faktines aplinkybes, kad pavogė aliuminio juostas, ir šis prisipažinimas padarytas tik todėl, kad buvo surinkti neginčijami kaltės įrodymai (aliuminio juostų pakrovimas užfiksuotas vaizdo įraše); apie tai, kam tas juostas pakrovė, parodymus jau buvo davęs V. Š., o jo (kasatoriaus) parodymai – jog jis nieko nežino apie asmenį, kuriam tas juostas pardavė, prieštarauja logikai. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta, be to, prieštaringa. Kasatorius nurodo, kad tiek jis, tiek V. Š. buvo sulaikyti 2013 m. gegužės 20 d., paleisti gegužės 21d., atlikus apklausas ir parodymų patikrinimą vietoje, o vaizdo įrašas policijos pareigūnų apžiūrėtas tik gegužės 23 d. Kasatorius pažymi, kad jis su vaizdo įrašu susipažino tik pabaigus ikiteisminį tyrimą, be to, įtarimai tiek jam, tiek V. Š. buvo pareikšti dėl dvigubai didesnio kiekio aliuminio juostų vagystės, nei jis prisipažino, ir pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog šie jo parodymai yra teisingi. Dėl pagrobto turto realizavimo jis davė išsamius parodymus, kuriuos patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu, byloje nėra jokių duomenų, kurie šiuos jo parodymus paneigtų. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvados, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos, prieštarauja bylos įrodymams.
Kasatorius teigia, kad jis prisipažino nuo pirmos apklausos, analogiškus parodymus davė teisme, be to, akivaizdu, jog pirmą kartą apklausiamas 2013 m. gegužės 21 d. jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kokius parodymus davė V. Š., kokie surinkti įrodymai, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytos priešingos išvados nepagrįstos teisme ištirtais įrodymais, taip pažeidžiant BPK 301 straipsnio nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino jo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytos sąlygos nebuvimą teismas motyvavo prielaida – jog nevisiškas jo prisipažinimas kelia abejonių dėl šios sąlygos laikymosi. Kasatorius tvirtina, kad savo poelgį vertina išimtinai neigiamai, dėl padarytos nusikalstamos veikos nuoširdžiai gailisi, tą nurodė ir bylą nagrinėjant teisme, tai patvirtino teisme apklausta jo sutuoktinė, kuri parodė, jog dėl savo neapgalvoto ir neatsakingo poelgio jis labai pergyvena, nes įskaudino visą šeimą, ypač dukterį, kuri studijuoja teisę, ir toks jo neatsakingas elgesys gali turėti jai neigiamų padarinių ateityje, norint įsidarbinti teisėsaugos institucijose. Nuoširdžią atgailą dėl veikos padarymo patvirtina ir tai, jog savo noru, iki teisiamojo posėdžio, jis atlygino padarytą turtinę žalą. Jis neteistas, administracine tvarka nebaustas, pagal gyvenamąją vietą apibūdinamas teigiamai, jokių skundų dėl jo elgesio teisėsaugos institucijos nėra gavusios, kaimynai dėl jo elgesio nusiskundimų neturi. Jis yra individualios įmonės savininkas, UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ prekes vežiojo pagal sutartį, bendrovė jo paslaugų galėjo bet kada atsisakyti, tačiau jis išdirbo trylika metų, jokių nusiskundimų įmonė jo darbu neturėjo, gyvena santuokoje, su žmona užaugino du vaikus, visą laiką pragyvenimui užsidirbo sąžiningu darbu, dėl savo poelgio patyrė gėdą prieš draugus ir pažįstamus, įskaudino šeimą, jis yra tikras, kad šis poelgis yra nulemtas atsitiktinumo, o ne dėsningai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių, visas baudžiamasis procesas padarė jam didelį poveikį, todėl visos šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog jis ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Rimvydas Valentukevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti.
Prokuroras atsiliepime nurodo, kad kasacinio skundo argumentai nepagrįsti. Prokuroro nuomone, teismai, netaikydami kasatoriui BK 40 straipsnio nuostatų, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas neatskiriamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis, ir dėl šios veikos nuoširdžiai gailisi. Todėl kasatoriaus skunde nurodomas argumentas dėl visiško jo kaltės pripažinimo, t. y. kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje yra konstatavęs, jog nustatytos dvi kasatoriaus atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 3 punkte, ir kad šios jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir 3 punkte nurodytas sąlygas, yra nepagrįstas. Net ir vertinant formaliuoju aspektu, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta lengvinanti baudžiamąją atsakomybę aplinkybė, skirtingai nuo BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos įstatymo sąlygos, nereikalauja iš kaltininko visiško savo kaltės pripažinimo.
Taigi apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais dėl negalimumo atleisti kasatorių nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Sutinkant su skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvacija, vertintina, kad tik formalus kasatoriaus atitikimas BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų, neatsižvelgus į pagrįstai abiejų instancijų teismų nustatytas aplinkybes, susijusias su kasatoriaus vaidmeniu sumanius ir organizavus nusikalstamą veiką, jo parodymų išsamumu, visišku kaltės pripažinimu ir gailesčio dėl padarytos veikos nuoširdumu, negali būti pakankamas pagrindas objektyviam, abejonių nekeliančiam konstatavimui, kad kasatorius visiškai atitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytos sąlygos (visiško kaltės pripažinimo ir gailėjimosi padarius nusikalstamą veiką) turinį. Esant pagrįstų abejonių dėl vienos iš BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų privalomų sąlygų, pagrindo taikyti kasatoriui atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą nėra. Taigi, nesant nustatytai visų atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumai, kasatorius pagrįstai neatleistas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 40 straipsnio nuostatomis.
Civilinio ieškovo UAB,,Schmitz Cargobull Baltic“ atstovas advokatas Mindaugas Navickas atsiliepimu prašo nuteistojo L. M. kasacinį skundą atmesti. Atstovo teigimu, teisės taikymo klaidų nepritaikius BK 40 straipsnio nuostatų ir BPK pažeidimų nepadaryta, nes teismai teisingai nustatė, jog kasatoriaus teiginiai dėl jo nuoširdaus gailėjimosi ir savanoriško prisipažinimo padarius vagystę skamba neįtikinamai. Bylos medžiaga rodo, kad vagystė buvo planuojama, kasatorius buvo jos organizatorius, mėgino nusikaltimą slėpti savo bendrininkui V. Š. sumokėdamas 300 Lt, prisipažino nusikalstamą veiką spaudžiamas įrodymų naštos, supratimo, kad vaizdo kameromis filmuojamoje vietoje padaryta vagystė bus išaiškinta.
Nuteistojo L. M. kasacinis skundas atmestinas.
BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 3 dalyje esančias sąlygas. Net ir nustačius visas BK 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Tai yra, teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui.
Atsižvelgiant į BK 40 straipsnio 3 dalyje numatytų galimų laiduotojų kategorijas (tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys), teismai įpareigoti apsvarstyti, ar išties kaltininkas yra tokia nesavarankiška, nebrandi asmenybė, kurios gyvenimiškų vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo dar nesusiformavę. Būtent tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai atgailaujančiam asmeniui BK 40 straipsnio nuostatos nustato papildomai reikalingą jo tolesnio elgesio korekciją, autoritetą turinčio asmens priežiūrą, teigiamos įtakos darymą, kad šis asmuo laikytųsi įstatymų, nedarytų naujų nusikalstamų veikų.
Šioje byloje nustatyta, kad pagal sutartį su UAB „Schmitz Cargobull Baltic“ dirbantis 46 metų amžiaus kasatorius (jis ir individualios įmonės savininkas), veikdamas bendrininkų grupe su beveik perpus jaunesniu kitu šios UAB logistu, iš savo darbdavio sandėlio pagrobė 4827 Lt vertės apsauginių aliuminio juostų. Vagystė suplanuota, juostos iš bendrovės išvežtos kasatoriaus vairuojamu mikroautobusu, tuoj pat perduotos nenustatytam asmeniui. Pagrobtas bendrovės turtas nerastas. Pirmosios instancijos teismo L. M. pripažintas ne tik šio nusikaltimo vykdytoju, bet ir organizatoriumi, todėl atsisakyta taikyti BK 40 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas papildomai nurodė, kad L. M. neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų, vengia nurodyti, kur padėjo vogtas juostas ir kam jas pardavė, jo prisipažinimas nevisiškas ir nenuoširdus.
BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga byloje konstatuojama tada, kai nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODQvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-84/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-84/2010">2K-84/2010</a>, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015).
Kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje teismų nurodytos aplinkybės dėl L. M. padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio (iš anksto sugalvota vagystė iš sandėlio), kasatoriaus, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikaltimą vaidmens, jo asmenybės, padėjimo ikiteisminiam tyrimui, pakankamai reikšmingos ir leidžiančios prieiti prie išvados, kad šiam nuteistajam netaikytinas atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. L. M. už padarytą nusikaltimą paskirta vienerių metų laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimu parinkta nepažeidžiant BK normų ir atitinka tiek padarytą nusikaltimą, tiek nuteistojo asmenybę.
Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami pripažinti, jog teismai neteisingai aiškino BK 40 straipsnio nuostatas, neteisingai, pažeisdami šio straipsnio nuostatas, apsvarstė galimybę atleisti L. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir padarė skunde nurodytus esminius BPK pažeidimus. Apeliacinės instancijos teismas pagal nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apsvarstė BK 40 straipsnyje nustatytas sąlygas, įvertino grupe asmenų iš bendrovės sandėlio padarytos vagystės pobūdį, L. M. vaidmenį joje. Šis teismas pateikė atitinkančius teismų praktiką argumentus, kodėl nelaiko, kad įvykdytos visos būtinosios L. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos. Nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismo išvados iš esmės neatitinka BPK 301, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 332 straipsnio 3 dalies reikalavimų. Šios išvados pakankamai motyvuotos ir aiškios.
Taigi kolegija nenustatė BPK 369 straipsnyje numatytų kasacine tvarka skundžiamų nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimo pagrindų.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo L. M. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Vytautas Piesliakas
Tomas Šeškauskas
