U. B. pagal BK 129 str. 2 d., 135 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-125/2015

Teisminio proceso Nr. 1-72-1-00216-2010-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.5.1.

1.2.3.2.8.

1.2.4..2.8.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Olego Fedosiuko ir pranešėjo Vytauto Piesliako,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Dariui Alinskui,

nukentėjusiesiems R. V., V. J.,

asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, U. B. gynėjai advokatei Gintarei Leškevičienei,

nukentėjusiojo V. J. atstovui advokatui Ramūnui Mikulskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Žydrūno Radišausko, nukentėjusiųjų B. J., R. V. ir V. J. kasacinius skundus U. B. baudžiamojoje byloje dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutarties.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu U. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą septynerių metų laisvės atėmimo bausme, pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą ketverių metų laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir U. B. paskirta galutinė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Iš U. B. nukentėjusiajam V. J. priteista 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, R. V. 25 000 Lt neturtinės ir 2706,05 Lt turtinės žalos atlyginimo, Valstybinei ligonių kasai – 5580,54 Lt R. V. gydymo išlaidų, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyriui priteisti 897 Lt R. V. nedarbingumo pašalpos išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi panaikintas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendis ir U. B. baudžiamoji byla nutraukta (remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu).

Nukentėjusiojo V. J. ir B. J., R. V. civiliniai ieškiniai, Valstybinės ligonių kasos ieškinys ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyriaus civilinis ieškinys palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą, prokuroro, prašiusio jo ir nukentėjusiųjų kasacinius skundus tenkinti, nukentėjusiųjų R. V., V. J. ir nukentėjusiojo V. J. atstovo, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintojo U. B. gynėjo, prašiusio visus kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

U. B. pirmosios instancijos teismo buvo nuteistas o apeliacinės instancijos teismas baudžiamąją bylą nutraukė dėl kaltinimų už tai, kad 2010 m. birželio 26 d., apie 00.30 val., Lazdijų r., Kapčiamiestyje, Vytauto gatvėje, ties namu Nr. 1, priešais kavinę – barą „Smuklė“, viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl chuliganiškų paskatų, be jokios priežasties, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, tyčia ne mažiau kaip penkis kartus dūrė peiliu M. J. į abi kojas šlaunų ir blauzdų srityje, padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę kairės šlaunies viršutinio trečdalio nugarinio paviršiaus žaizdą su pakinklio arterijos sužalojimu, durtinę-pjautinę kairės šlaunies vidurinio trečdalio nugarinio paviršiaus žaizdą, durtinę-pjautinę kairės šlaunies apatinio trečdalio nugarinio paviršiaus žaizdą, durtinę-pjautinę kairės blauzdos viršutinio trečdalio vidinio paviršiaus žaizdą, paviršinę durtinę-pjautinę žaizdelę dešinės šlaunies priekiniame paviršiuje viršutiniame trečdalyje, taip sukeldamas M. J. ūmų išorinį nukraujavimą iš durtinės-pjautinės kairės šlaunies viršutinio trečdalio nugarinio paviršiaus žaizdos su pakinklio arterijos sužalojimu, nuo kurio M. J. mirė, taip U. B. dėl chuliganiškų paskatų nužudė M. J.;

be to, U. B., 2010 m. birželio 26 d., apie 00.35 val., Lazdijų r., Kapčiamiestyje, Vytauto gatvėje, ties namu Nr. 1, Vytauto–Taikos gatvių sankirta, viešoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, dėl chuliganiškų paskatų pašalinių žmonių akivaizdoje be jokios priežasties, demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, tyčia ne mažiau kaip tris kartus dūrė peiliu R. V. į nugaros ir juosmens kairę pusę, padarydamas nukentėjusiajam R. V. durtines-pjautines žaizdas nugaros kairėje pusėje į krūtinės ląstos ertmę bei kiauryminį durtinį-pjautinį juosmens kairės pusės sužalojimą į pilvaplėvės ertmę su plonosios žarnos pažeidimu, t. y. sunkų sveikatos sutrikdymą; taip U. B. dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė R. V. sveikatą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Žydrūnas Radišauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Pasak prokuroro, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino būtinosios ginties sąlygų nebuvimą, o apeliacinės instancijos teismas neteisingai, izoliuotai nuo kitų įrodymų įvertino liudytojų R. K., K. K., R. K., M. B., A. B., K. D., taip pat ir U. B., duotus parodymus apie konflikto eigą ir priežastis, neatsižvelgdamas į tai, kad visi šie asmenys buvo itin šališki. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad tėvų (R. K., R. K., M. B. ir A. B.) tikslas, dėl kurio jie atvyko į miestelį ieškoti savo vaikų, buvo tik pirminis, vėliau tikslas kito ir įvykiui įsibėgėjus lietė ne visus juos. M. B. po to, kai atsirado kai kurie vaikai, ėmė ieškoti ne dingusio vaiko, bet asmenų, kurie vijo jo sūnų U. B. su draugais iš miestelio, asmens, kuris su R. K. nepagarbiai kalbėjo telefonu.

Liudytojų, buvusių prie smuklės, parodymais nustatyta, kad M. B. neklausinėjo ten esančių asmenų, kur yra K. K., o priėjo kartu su U. B., būdamas agresyviai nusiteikęs, tuo metu, kol joks konfliktas toje vietoje nevyko, ir demonstratyviai klausinėjo U. B. „kuris, kuris“; iš to aiškiai galima spręsti, kad jis ieškojo asmens, kurį pats asmeniškai nusprendė nubausti, ir šiais veiksmais būtent jis, o ne vietiniai gyventojai ir juo labiau ne M. J. ar R. V. išprovokavo konfliktą. Būtent todėl M. B. vienintelis ir B. ir K. rato iš esmės ir nukentėjo šio konflikto metu ar bent jau kategoriškai iki to momento, kol U. B. peiliu sužalojo du žmones ir visa įvykio eiga peraugo į kaltininkų gaudynes, o nebe konfliktą ar muštynes, tačiau šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino.

Apeliacinės instancijos teismas be motyvų savo sprendimą rėmė paties U. B. nenuosekliais, keletą kartų pakeistais parodymais, kurių nepatvirtina kitos aplinkybės (kad M. J. neva jam bandė smogti, tačiau sutrukdė jo tėvas M. B., o R. V. ėjo link jo užsimojęs). Tačiau, pasak prokuroro, M. J. jam nesmogė, nes buvo užpultas M. B., jis neatliko jokių pavojingų veiksmų, kad U. B. būtų pagrindas sustabdyti M. J. peiliu iš nugaros padarant labai gilius sužalojimus.

Prokuroro manymu, apeliacinės instancijos teismas išėjo iš būtinosios ginties sąvokos ribų, motyvuodamas, kad U. B., peiliu subadydamas M. J. ir R. V., veikė būtinosios ginties sąlygomis net ne dėl konkrečių M. J. ir R. V. veiksmų, netgi ne dėl jų veiksmų prieš kitus asmenis (jo tėvą), o dėl apskritai pavojingai atrodančios situacijos – nes kilo muštynės ir vietinių vaikinų buvo daugiau, jėgos buvo nelygios.

Prokuroras pažymi, kad R. V. buvo atokiau konflikto, neatliko jokių veiksmų nei prieš U. B., nei prieš kitus asmenis, jis nesikėsino jokiomis priemonėmis ar veiksmais U. B., jo tėvo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, be to, esant jiems sužalojimo metu tik dviese, U. B. sužalojimus R. V. padarė šoninėje bei nugaros srityje, tai rodo, kad R. V. net nebuvo į U. B. atsisukęs. Be to, byloje nustatyta, kad R. V. liepė U. B. atsisėsti į automobilį ir nebedalyvauti įvykiuose. M. J. prieš U. B. neatliko jokių veiksmų, tik „grėsmingai“ artėjo; U. B. nepaaiškino, kuo pasireiškė grėsmingumas, tuo metu kai M. J. puolė M. B.. Taigi tuo metu prieš vieną M. J., kuris neturėjo jokių įrankių ar ginklų, atsidūrė ir M. B., ir U. B.. Prokuroro teigimu, U. B., matydamas, kad jo tėvas sudarė jam progą, pasinaudojo jėgos ir ginklo persvara ir tiesiog subadė peiliu M. J..

Apeliacinės instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad su M. B. mušėsi du ar daugiau asmenų, kurių nė vienas nebuvo nei M. J., nei R. V., nes R. V. buvo kitoje vietoje, o M. J., vos jį griebus M. B., buvo U. B. sustabdytas ir neutralizuotas. Vadinasi, asmenims, kurie mušėsi su M. B., iš esmės niekas daugiau nekliudė, nes U. B. buvo užsiėmęs su M. J., vėliau R. V., o vėliau pabėgo iš įvykio vietos. Prieš M. B. veiksmai buvo atliekami tol, kol jis pats rodė agresiją, o kai liovėsi niekas jo nemušė. Tai rodo, kad situacija iš tiesų nebuvo nei grėsminga, nei pavojinga – tokia ji buvo tik tiek ir tik tol, kol U. B. ir M. B. patys atliko smurtinius veiksmus.

Apeliacinės instancijos teismas neteisingai nurodė, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje truko motyvų apie M. B. ir R. K. sumušimą, tokių motyvų ir nėra, nes kai šie asmenys atvyko į miestelį, jokio konflikto miestelyje nebuvo. Taigi nepagrįsti teismo argumentai apie agresyviai nusiteikusius vietinius jaunuolius, nes konfliktą sukėlė būtent atvykę M. B. su U. B. ieškodami neaiškių kaltininkų. Būtent toks M. B. ir U. B. elgesys ir rodo, kad jie matė esančią nepavojingą situaciją dėl to drąsiai reiškė pretenzijas, matydami, kad vietinių jaunuolių yra žymiai daugiau. Todėl šis jėgos nelygumas tikrai negali būti argumentas vertinant situacijos pavojingumą, nes akivaizdu, kad ir patys M. B. ir U. B. šios aplinkybės atitinkamai nevertino. Tokie jaunuolių veiksmai rodo tik norą numalšinti konfliktą, nes nė vienas jų neturėjo įrankių, o iš K. K. atėmus peilį, šis buvo numestas tolyn į privatų kiemą, kad negalėtų būti panaudotas; K. K. niekas po to nemušė, jis nebuvo sužalotas. Tai paneigia apeliacinės instancijos teismo motyvus, kad, nesant gynybinių veiksmų, U. B. ir jo tėvų sveikatai būtų padaryta didesnė žala.

Prokuroras pažymi, kad paties U. B. žaizdelių padarymo mechanizmas byloje nenustatytas, negalima atmesti galimybės, kad jis pats galėjo susižaloti, nes vienintelis turėjo peilį. Ši aplinkybė konkrečiau nebuvo išaiškinta, todėl ja remtis kaip įrodymu negalima, A. B. sužalojimai taip pat negali būti įrodymas, nes nėra nustatyti ar užfiksuoti, ji pati labai aktyviai dalyvavo konflikte. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad U. B. jau buvo pasirengęs gynybai, kai joks pavojus nebuvo kilęs, būdamas girtas ir dar gerdamas toliau, demonstravo peilį, aiškino, kad juo, jei kas – papjaus, ir tai vertintina kaip išankstinis agresijos rodymas, o ne rengimasis gynybai.

Pirmosios instancijos teismas, anot prokuroro, teisingai kritiškai vertino U. B. parodymus, nes jie proceso metu keitėsi, taip pat teismas pagrįstai motyvavo, kad U. B. sužalojimus peiliu atliko ne dėl nesutarimų su nukentėjusiaisiais, ne dėl jų pačių poelgių, tai matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, kad įvykusios muštynės nelietė paties U. B.. Byloje nustatyta, kad muštynės prasidėjo susiginčijus Dumbliauskams ir M. B.. U. B. atliko neadekvačius veiksmus, nors jam grėsmės nebuvo, tą patvirtina jo paties, nukentėjusiojo R. V., kitų liudytojų parodymai. U. B. teismo posėdžio metu paliudijo, kad nuo žmonių, prieš kuriuos mojavo peiliu, smūgių negavo, ikiteisminio tyrimo metu pasakodamas apie susidūrimą su R. V. nurodė, kad vaikinas jam nė vieno smūgio nesudavė ir jokio smūgio neblokavo.

Prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į išsamius baigiamojoje prokuroro kalboje išdėstytus motyvus apie tai, kad pirminis konfliktas vyko visai kitoje vietoje ir jame iš vietinių jaunuolių dalyvavo visai ne tie, kurie vėliau buvo prie smuklės. Šiam pirminiam konfliktui nurimus, visi išsiskirstė ir tolesnei nusikalstamai veikai šis laikotarpis neturėjo jokios įtakos, nes konfliktas, muštynės neįvyko. Vėlesni įvykiai rodo, kad M. B., būdamas neblaivus, nusprendė ieškoti kaltininkų, kurie neva nuskriaudė jo vaikus, taip jis su U. B. ir K. K. prie smuklės iššokę iš automobilio ėmė agresyviai visų klausinėti, kibti prie vaikų. Iki tol prie smuklės jokio konflikto nebuvo. Šią aplinkybę pripažino U. B., M. B. ir kiti. Prie smuklės net nebuvo nė vieno asmens iš pirminio konflikto. Todėl nepatikimi U. B. parodymai, kad M. J. puolė M. B. vos šiam priėjus. M. B. nestokojant agresijos, prasidėjo apsistumdymas, o vėliau ir muštynės tarp M. B. ir brolių D., kurie nieko nežinojo apie ankstesnius įvykius ir nesuprato, kas čia vyksta, išskyrus tai, kad juos puola agresyvus įkaušęs pilietis.

Prokuroro manymu, jeigu M. J. ir pateko į muštynes, tai visai ne savo noriu, nes pats M. B. parodė griebęs vaikiną, apsirengusį raudonu bliuzonu, ėmęs šį tampyti. Iš kitų liudytojų parodymų aišku, kad nei M. J., nei R. V. nemušė ir nemėgino mušti nei M. B., nei U. B.. Liudytojas V. V., kiti liudytojai parodė, kad M. B. smurtą patyrė tik tuo laiku, kol aktyviai smurtavo pats. Kai jis pakluso V. V. reikalavimui apsiraminti ir gulėti, niekas prieš jį daugiau nesmurtavo. Taigi, pasak prokuroro, pagrindiniai agresoriai buvo patys U. B. ir M. B..

Prokuroras mano, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 28 straipsnį. Būtinosios ginties sąlygų U. B. nekilo, jis pats su tėvu sukėlė konfliktą, konflikto eigą jie taip pat palaikė savo veiksmais, kiti asmenys nerodė suinteresuotumo tęsti konfliktą, todėl U. B. nuo nieko nereikėjo gintis, tiesiog reikėjo pačiam su tėvu nustoti smurtauti. U. B. negynė nei savęs, nei savo tėvo M. B. ar kitų šeimos narių, o bendrininkaudamas su tėvu M. B. atliko smurto veiksmus prieš nieko apie ankstesnį konfliktą nenutuokiančius asmenis iš keršto, kuris buvo nukreiptas į visus miestelio gyventojus apskritai, todėl buvo chuliganiško pobūdžio. Be to, U. B. veiksmai neatitiko BK 28 straipsnyje keliamų reikalavimų gynybai, kad žala turi būti padaroma tik besikėsinančiajam, atremiant pavojingą kėsinimąsi. M. J. ir R. V. veiksmuose nėra jokio pavojingo kėsinimosi, nes M. B. mušėsi su broliais D..

Nukentėjusysis B. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį su pakeitimais: iš esmės išsprendžiant civilinio ieškinio klausimą, nukentėjusieji V. J. ir R. V. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Nukentėjusieji nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad U. B. buvo būtinosios ginties situacijoje ir jo veiksmai neperžengė būtinosios ginties ribų. Pasak nukentėjusiųjų, tokias išvadas teismas padarė nesiremdamas BPK 20 straipsnio 5 dalimi. Teismas kruopščiai neištyrė visų bylos aplinkybių, įrodymai įvertinti iškreipiant jų prasmę, kai kurių jų esmė nutylėta, įvykio situacija neatskleista, todėl buvo netinkamai taikytas BK 28 straipsnis.

Klaidingai interpretuodamas pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas iškėlė neteisingas konflikto pradžios ir tolesnės eigos prielaidas ir pagal tai pateikė motyvus dėl būtinosios ginties sąlygų. Byloje nėra jokių duomenų, išskyrus prieštaringus paties U. B. parodymus apie tai, kad M. J. būtų pradėjęs tarp U. B. ir jo tėvo kilusias muštynes. Tai, kad M. J. buvo nekonfliktiška asmenybė, tą vakarą ramiai sėdėjo smuklėje, patvirtino visi jį pažinoję ir tą vakarą matę bei kartu buvę liudytojai (J. S., P. J.). Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad M. J. į muštynes pakliuvo atsitiktinai atsidūręs konflikto tarp U. B. ir kitų asmenų metu.

Pasak nukentėjusiųjų, svarbi apeliacinės instancijos teismo neįvertinta aplinkybė, kad konfliktinė situacija pasireiškė muštynėmis. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką muštynėse paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2011, 2K-273/2012, 2K-392/2012, 2K-501/2013). Be to, teismų praktikoje pažymima, kad, net ir esant kėsinimuisi į BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, asmens gynyba nuo tokio kėsinimosi gali peraugti ir į jo bei besikėsinančio asmens muštynes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-313/2012). Esant nustatytam faktui, kad tarp U. B. ir M. J. bei R. V. įvyko muštynės, kurias inicijavo būtent U. B., nėra pagrindo išvadai, kad įvykio metu buvo būtinosios ginties situacija.

Nukentėjusieji nesutinka, kad šioje byloje buvo pavojingas kėsinimasis, kad U. B. siekė atremti pavojingą kėsinimąsi prieš savo tėvą ir save. Nukentėjusysis sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad U. B. sužalojimus padarė ne dėl nesutarimų su nukentėjusiaisiais, ne dėl jų pačių poelgių, nes muštynės nelietė U. B..

Apeliacinės instancijos teismas nenustatinėjo, kada prasidėjo ir kada baigėsi pavojingas kėsinimasis, kita vertus, šioje byloje pavojingo kėsinimosi nebuvo, veiksmai buvo tyčiniai nukreipti į nukentėjusiųjų sveikatą ir gyvybę. Tą nurodo ir aplinkybė, kad vieną iš smūgių U. B. nukentėjusiajam R. V. peiliu smogė į nugarą, tą patvirtina tiek medicinos specialisto išvada, tiek paties nukentėjusiojo parodymai.

Kasaciniame nukentėjusiojo B. J. skunde taip pat prašoma tinkamai išspręsti civilinio ieškinio klausimą, nes, pasak nukentėjusiojo, buvo pažeisti BPK 115 straipsnio 1 dalies reikalavimai.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Žydrūno Radišausko, nukentėjusiųjų B. J., R. V. ir V. J. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl U. B. veikos kvalifikavimo ir BK 28 straipsnio taikymo

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendžiu U. B. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl M. J. nužudymo ir pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymo R. V.. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi panaikintas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendis ir U. B. baudžiamoji byla nutraukta pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktą dėl būtinosios ginties. Kasatoriai ginčija tokį teismo sprendimą, teigdami, kad būtinosios ginties situacijos nebuvo.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Įstatymas nustato tokias būtinosios ginties teisėtumo sąlygas: 1) būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, 2) kėsinimasis turi būti realus, 3) kėsinimasis turi būti akivaizdus, 4) žala padaroma besikėsinančiam asmeniui, 5) neperžengtos būtinosios ginties ribos. Pažymėtina, kad teisę į būtinąją gintį turi ne tik užpultasis, bet ir kiti asmenys, kurie gali pasinaudoti būtinosios ginties teise siekdami apginti užpultąjį asmenį.

Taigi pirmas klausimas, nuo kurio sprendimo didele dalimi priklauso U. B. padarytos veikos baudžiamasis teisinis vertinimas, yra pirmos būtinosios ginties sąlygos, ar buvo pavojingas kėsinimasis ir ar kilo teisė į būtinąją gintį, nustatymas. Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi. Kita vertus, teisė į būtinąją gintį nekyla muštynėse, nes ten paprastai besiginančiųjų nėra, abi pusės dažniausiai būna puolančiosios. Taigi esminis klausimas, kurį reikia išspręsti – buvo pavojingas kėsinimasis ar muštynės.

Tinkamam baudžiamojo įstatymo taikymui labai svarbu tiksliai nustatyti faktines bylos aplinkybes. Tai padaryti nelengva dėl to, kad liudytojų, nukentėjusiojo ir išteisintojo parodymai skiriasi. Nevienodi ir paties U. B. parodymai. Šioje byloje nukentėjo du asmenys, jie nukentėjo skirtingu laiku ir skirtingomis aplinkybėmis, todėl U. B. veiksmų baudžiamojo teisinio vertinimo klausimas dėl M. J. ir R. V. sužalojimų turi būti sprendžiamas dėl kiekvieno asmens sužalojimo atskirai.

Byloje nustatyta, kad U. B. tėvai į Kapčiamiestį atvyko sūnaus prašymu, nes jis jautė pavojų, jog gali būti sumuštas vietinių jaunuolių. Nustatyta, kad M. B. pirmas priėjo prie grupės jaunuolių ir pradėjo aiškintis santykius, tačiau smurto nenaudojo. Tokių faktų byloje nenustatyta. Ikiteisminio tyrimo metu M. B. parodė, kad, atvažiavę į miestelį, jie automobilį pastatė šalikelėje netoli baro ir išlipo aiškintis. Priėjęs prie vietinių gyventojų, paklausė, kodėl jie kimba prie jo sūnaus. Jie atsakė, kad nekimba. Tada tarp jo ir nepažįstamų vaikinų kilo žodinis konfliktas, vėliau jie pradėjo stumdytis. Jo žmona ėmė šaukti ir verkti. Prisirinko dar daugiau žmonių, kažkas jį sugriebė, pargriovė ir pradėjo spardyti į įvairias kūno vietas. Daugiausia smūgių sudavė į galvą. Viskas vyko tamsoje, todėl asmenų, kurie jam sudavė smūgius, jis teigė negalintis atpažinti. Taip pat M. B. parodė, kad, traukdamasis prie mašinos, išgirdo sūnaus U. balsą „tėte, mane šitas puola“. Jis U. tuo metu nematė, bet buvo netoli jo, tačiau, ar kairėje pusėje ar dešinėje, pasakyti negali. Taip pat jis nematė, kokiu atstumu nuo jo U. buvo. Parodymuose jis nurodė, jog priešais save pamatė agresyviai nusiteikusį vaikiną, kuris buvo apsirengęs kažkokiu raudonu viršutiniu drabužiu. Suprato, kad tas vaikinas eina link jo sūnaus, todėl jį sučiupo už drabužių, o šis jam įsikibo į drabužius. Kai stumdėsi su tuo vaikinu, jį kažkas ėmė smaugti iš už nugaros. Jam atrodė, kad smaugė tas pats žilstelėjęs vyras, kurį matė prieš tai. Smaugiant pargriovė ant žemės, pribėgo daugiau žmonių, kurie pradėjo daužyti bei spardyti į įvairias kūno vietas. M. B. parodymai teisme nebuvo tokie detalūs. Jis teisme parodė, kad „privažiavus iki Kapčiamiesčio, sustojo dešinėje pusėje, išlipo, kairėje pusėje sėdėjo žmonės, paklausė jų, kas įvyko, sakė, kad prapuolė vaikas. Tie atsakę, kad nežino, nurodę, lipti į viršų. Mokyklos keliuku pakilus buvo žmonių grupelė. Jų paklausę to paties: „kur D.“. Šie grubiai atsakę, pradėjo konfliktą, žmona pradėjo rėkti. Tada išgirdęs U. balsą, su vienu iš tos kompanijos susikibę. Išsilaisvinęs nuėjo prie automobilio. Aplink automobilį žmonių daugėjo, norėjęs į policiją skambinti, tačiau tie žmonės nuo automobilio jį nutempę už sprando, spardė, mušė, pargriovė. Smurtą pradėjo naudoti grupė jaunuolių, kuriems nepatiko M. B. kalbos tonas. Keli jaunuoliai pradėjo jį mušti“. U. B. ikiteisminio tyrimo teisėjui parodė, kad „jis su tėčiu ėjo į smuklę ieškoti K. D.. Prie smuklės stovėjo raudonu džemperiu vilkintis vaikinas, kurio prieš tai jis nebuvo matęs, kuris kažką pasakė ir pradėjo eiti link jų. Priėjęs prie jo vaikinas užsimojo dešine ranka, norėdamas suduoti smūgį, tačiau tėtis čiupo vaikiną į glėbį ir jie pradėjo grumtis susikibę už rūbų. Kai tėtis grūmėsi su vaikinu, vilkėjusiu raudoną džemperį, smūgių vienas kitam jie nesudavė. Tuomet jis pribėgęs prie vaikino peiliu dūrė jam į kairės kojos šlaunį du tris kartus. Kiek tiksliai kartų dūrė, neprisimena. Durdamas peiliu norėjo apginti savo tėtį ir norėjo, kad vaikinas pasitrauktų nuo jų. Į koją dūrė todėl, kad nenorėjo stipriai sužaloti. Po dūrių vaikinas nuėjo į šoną“. Teisme U. B. parodė, kad „nuvažiavus į miestelio centrą, išlipo iš automobilio, su tėčiu ėjo skveriuku aukštyn, priėjo prie 6–7 asmenų grupelės, tėtis jų paklausė, gal žino, kur D.. Jie pradėjo tėtį keikti, tada mama pradėjo rėkti, kad bėgtų į automobilį, nes link jų artėjo daug žmonių. Miestelyje atvažiavus nebuvo konflikto, kai nuėjo paklausti grupelės žmonių, ar nematė D., jie tik tada pradėjo kaltinamąjį su tėvu keikti, girti buvo. Neklausė tėtis „kas kabinėjasi prie vaikų“. Jis ėjo link automobilio, tada aukštas stambus vyras ties „Smuklės“ kampu piktai pasakė kažką, ėjo link jo. Pradėjus rėkti „tėti, šitas mane puola“, pamatė, kad tuo metu tėtį jau spardė, grupelė asmenų artėjo ir link jo. Tas aukštas vyras buvo prisiartinęs, bet tėtis išsisuko, susikibo su tuo vyriškiu už krūtinės. Tėčiui ant nugaros užšoko kitas vyras, pradėjo jį smaugti. Tėtis suklupo, pradėjo visi jį spardyti. Tėtis paleido tą vyrą, gal per metrą jis buvo nuo jo, bandė šį griebti. Jį norėjo griebti J. (nukentėjusysis), tai jis su tėvu susikibo už krūtinių, tėčiui užšoko ant nugaros kitas vyriškis. Su J. buvo susikibę abu į atlapus. Kai tėtis suklupo, griebė U. B., tačiau šis peiliu mosikavo, todėl nukentėjusysis atsitraukė“. Taigi nors M. B. buvo nusiteikęs agresyviai, tačiau jis nesmurtavo ir nėra duomenų, kad būtų ruošęsis smurtauti. Vietinių jaunuolių smurtas buvo atsakas į M. B. pretenzijas. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad esamoje situacijoje buvo pavojingas kėsinimasis į M. B. sveikatą, o ne muštynės. Tokią išvadą patvirtina ir Lazdijų rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 1 d. nuosprendis, kuriuo A. ir A. D. nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį dėl viešosios tvarkos pažeidimo, bei teismo medicinos specialisto išvada, kurioje konstatuotas M. B. nežymus sveikatos sutrikdymas. Tokioje situacijoje kyla teisė į būtinąją gintį. Tokią teisę turi tiek užpultasis, tiek ir kiti asmenys, kurie turi teisę užpultąjį ginti. Taigi teisė į būtinąją gintį kilo ne tik M. B., bet ir U. B., kuris matė, kad jo tėvas pakliuvo į pavojingą situaciją. Kėsinimasis buvo realus, o ne įsivaizduojamas. Be to, kėsinimasis buvo ir akivaizdus. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams. Prieš M. B. buvo smurtaujama, smurtas buvo prasidėjęs ir dar nepasibaigęs. U. B. parodė, kad matė, kaip tėvą muša, ir norėjo jam padėti. Pagalba pasireiškė tuo, kad jis, priartėjęs prie vieno iš besigalinėjančių (M. J.), dūrė peiliu kelis kartus į kojos sritį. Pagal būtinosios ginties taisykles nukentėjusysis turi būti tik besikėsinantis asmuo. Kasatoriai teigia, kad nukentėjo asmenys, kurie nei M. B., nei U. B. nepuolė, nedalyvavo naudojant smurtą prieš M. B.. Tačiau byloje nustatyta, kad smurtą prieš M. B. naudojo keletas žmonių, dar daugiau jų buvo šalia ir, U. B. išsigandus netikėtai susidariusios situacijos, dėl tamsos buvo sunku spręsti dėl jų dalyvavimo smurto veiksmuose prieš M. B., jų veiksmų intensyvumo. Iš M. ir U. B. parodymų matyti, kad M. J. tikrai nebuvo atsitiktinis žmogus šioje situacijoje. Kitaip vargu ar jis būtų sužalotas.

Paskutinis klausimas, nuo kurio sprendimo priklauso U. B. veiksmų prieš M. J. baudžiamasis teisinis vertinimas – ar nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribos peržengiamos, kai yra aiškus gynybos neatitikimas kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui ir kai tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata. Taigi įstatymas numato tris sąlygas, kurioms esant padaryta veika vertinama kaip būtinosios ginties ribų peržengimas: 1) gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, 2) užpuolikas nužudytas arba jam sunkiai sutrikdyta sveikata, 3) tai padaryta tiesiogine tyčia (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-423/2011).

Pagal teismų praktiką išvada dėl būtinosios ginties ribų peržengimo gali būti daroma tik tuo atveju, kai gynyba nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Kėsinimosi pobūdį nulemia vertybės, kurioms gresia pavojus (gyvybė, sveikata, nuosavybė ir pan.), o jo pavojingumą – kėsinimosi intensyvumas, besikėsinančiųjų skaičius, jėgų santykis, puolimui ir gynybai naudojamos priemonės, galimos žalos dydis ir pan. Dėl kėsinimosi pobūdžio, tai iš bylos medžiagos galima daryti išvadą, kad buvo kėsinamasi į M. B. sveikatą, o pažeista tokia vertybė kaip žmogaus (M. J.) gyvybė. Vertinant pagal šį kriterijų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad gynyba viršijo kėsinimosi pobūdį. Dėl kėsinimosi pavojingumo, tai M. B. puolė keli asmenys ir jam vienam sunku būtų nuo jų apsiginti. Kita vertus, besikėsinantieji nenaudojo jokių priemonių, palengvinančių rezultato pasiekimą, išskyrus savo fizinę jėgą. Tuo tarpu U. B., gindamas tėvą, panaudojo peilį, juo kelis kartus sudavė M. J.. Pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja, jog gynybos priemonės ir intensyvumas visiškai atitiktų kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, ir neriboja naudojamų priemonių gynybai nuo pavojingo kėsinimosi. Ribojamas tik žmogaus sveikatai padaromos žalos dydis, kuris turi rodyti aiškų neatitikimą tarp tos žalos, kuri padaryta ar galėjo būti padaryta užpultajam, ir žalos, kuri realiai padaryta pasikėsinusiam asmeniui. Vien tai, kad gynybai nuo smūgių ranka buvo panaudotas peilis, dar nereiškia, kad buvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Būtina atsižvelgti į įvykio situaciją, užpuolikų skaičių, besikėsinančio ir besiginančio jėgų santykį ir pan. Peilio panaudojimas dar pats savaime nerodo, kad buvo aiškus neatitikimas tarp kėsinimosi ir gynybos intensyvumo. Pateisinama gintis intensyviau ir padaryti sunkesnius sužalojimus, negu būtų padaryti užpultajam. Svarbu, kad nebūtų aiškaus neatitikimo tarp kėsinimosi ir gynybos. Turint galvoje, kad U. B. buvo neblaivus, dėl to neadekvačiai vertino situaciją – jis ją įvertino kaip pavojingesnę negu, pasak liudytojų, ji iš tikro buvo, panaudojo peilį prieš žmogų, kuris asmeniškai U. B. negrasino, jo vaidmuo mušant tėvą sūnui nebuvo aiškus, tačiau buvo suduoti net penki smūgiai. Todėl kolegija daro išvadą, kad būtinosios ginties ribos buvo peržengtos.

Tačiau net ir padarius formalią išvadą dėl aiškaus gynybos neatitikimo kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui, baudžiamoji atsakomybė nekyla, jei nėra tiesioginės tyčios atimti gyvybę ar sunkiai sužaloti asmenį. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį asmuo traukiamas atsakomybėn dėl gyvybės atėmimo viršijant būtinosios ginties ribas tik esant tiesioginei tyčiai atimti gyvybę ar sunkiai sužaloti žmogų. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad U. B. tyčia buvo alternatyvi. Panaudodamas peilį prieš žmogų ir nesitaikydamas į tam tikrą kūno vietą, U. B. suprato, kad jo veiksmai pavojingi tiek kito asmens sveikatai, tiek ir gyvybei, bei numatė įvairius savo veiksmų padarinius – nuo sveikatos sutrikdymo iki gyvybės atėmimo. U. B. parodymai, kad jis nesiekė M. J. mirties, atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, leidžia daryti išvadą, kad jis siekė, tačiau nedetalizavo galimų savo veikos padarinių. Smūgiai pataikė į šlaunis, blauzdas. Tačiau suduoti net penki smūgiai. Penkių smūgių peiliu sudavimas ir jų lokalizacija rodo, kad U. B. nedetalizavo, į kokią kūno vietą peilis smigs, o tai rodo jo tiesioginę alternatyvią tyčią sužaloti ar atimti gyvybę. Net jei U. B. tyčia apėmė tik sunkaus sveikatos sutrikdymo padarymą, tai pagal BK 28 straipsnio 3 dalį neeliminuoja jo baudžiamosios atsakomybės. Išvados dėl tiesioginės tyčios U. B. veikoje reiškia, kad jis turi būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už padarytą veiką, t. y. dėl M. J. gyvybės atėmimo.

Atskirai vertintina antra veika – R. V. sužalojimas. Ikiteisminio tyrimo teisėjui U. B. parodė: „Už vaikino, kuriam dūrė, artinosi apie 20 vaikinų būrys ir kažkas iš tų vaikinų jam šaukė, kad sėstų į automobilį, nes jam bus blogai. Jo tėvas pasiliko tų vaikinų apsuptyje. Jis trumpam atsisėdo į automobilį, pro galines dešines dureles, tačiau vėl išlipo gelbėti tėvo. Iš tų vaikinų kažkuris jam pasakė, kad greičiau liptų į automobilį, todėl jis vėl atidarė galines dešines pusės dureles ir vėl jas uždarė, imituodamas, kad įlipo į automobilį, o pats nubėgo į kairę pusę nuo automobilio. Pamatė, kad prie jo prieina nepažįstamas vaikinas baltu džemperiu, kuris paklausė jo, „ar dar ne mašinoj“, ir artinosi link jo, norėdamas smogti ranka. Kadangi pats rankoje turėjo peilį, juo kelis kartus smūgiavo vaikinui į šlaunis, tačiau kiek kartų, neprisimena, nes buvo išsigandęs. Taip pat neprisimena, kiek kartų vaikinui pataikė. Vaikinas jam nei vieno smūgio nesudavė, bei jokio jo smūgio neblokavo. Tam vaikinui dūrė peiliu automobilio gale, maždaug 1 metro atstumu. Tas vaikinas liko ten, nekeldamas jam pavojaus“. Teisme U. B. šį epizodą aprašė taip: „Jis nubėgo į automobilį, atsisėdo. Pamatė pro automobilio langą, kad tėtis nori įlipti, bet jį 8-10 žmonės nutempė nuo automobilio, pargriovė. Tada jis išlipęs iš automobilio, mama pradėjo rėkti, kodėl jis išlipęs. Vaikinas baltu džemperiu pasakė „dar tu ne mašinoj?“, tada jis uždarė automobilio dureles ir vėl atidarė, kad atrodytų, jog įlipęs. Apibėgo apie automobilį, nes norėjęs tėtį ginti, bet buvo daug žmonių, negalėjo prieiti. Ties automobilio kampu jam pastojo kelią tas pats vaikinas baltu džemperiu. Jis griebė už kaklo, tada vėl peiliu pamosikavo, kad atsikabintų, bet tas neatsikabino. Pajautė, kad susižalojo tada, kai vaikinas baltu džemperiu, t. y. R. V., kabinėjosi, nors peilio pas jį ir nematė“. R. V. teisme parodė: „Buvę bare „Smuklė“. Išėjus parūkyti pamatė, kad atsirado automobilių, prasidėjo stumdymasis, šaukė „peilis“. Pribėgęs pasižiūrėti, pamatė, kad peilį rankoje turėjo K. K.. Atėmė tą peilį, numetė į kiemą. Peilis buvo lenktinis. Buvo didelis šurmulys. Matė U. einantį nuo automobilio link baro, draugiškai pasakęs jam važiuoti iš čia, nes nesąmonės darosi. Pasisukęs eiti pajuto smūgius. Šilta pasidarė, šlapia, nugriuvęs. Buvo durta į kairį petį dvejose vietose ir į kairį šoną iš nugaros“. Ikiteisminio tyrimo metu jo parodymai panašūs: „Gatvės vidury jį iš nugaros už drabužių sugriebė vyresnysis B., kurį jis sukdamasis ranka nubloškė nuo savęs, ir jis griuvo ant žemės. Jį nubloškęs šūktelėjo už maždaug 3 m stovinčiam U., kad jie važiuotų iš čia, nes darosi nesąmonės, ir pasisuko eiti link „Smuklės“. Paėjęs kelis žingsnius, staiga pajuto iš nugaros du smūgius į kairio peties sritį. Tada sukosi atgal pamatyti, kas smūgiuoja, ir prieš save pamatė U. B., daugiau žmonių šalia nebuvo. Kai sukosi link U., pamatė dar vieną jo mostą ranka link jo ir pajuto smūgį į kairį šoną juosmens srityje, smūgį jam sudavė U.. Pajuto, kad šonas, į kurį sudavė U., yra perdurtas, pamatė bėgantį kraują ir suprato, kad U. jį sužalojo peiliu“.

Iš šių asmenų parodymų matyti, kad nors grumtynės dar vyko ir U. B. tėvas buvo mušamas, bet R. V. tuo metu ten nedalyvavo, o ėjo link U. B.. Vertinant minėtų asmenų parodymus darytina išvada, kad šioje situacijoje nebuvo nei prasidėjusio pavojingo kėsinimosi iš R. V., nei tiesioginės grėsmės. Būtinosios ginties situacija nekilo. Todėl kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas šioje dalyje neteisingai įvertino faktines bylos aplinkybes ir nepagrįstai pripažino U. B. veiksmuose būtinąją gintį.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai U. B. dėl R. V. sužalojimo inkriminavo chuliganiškus motyvus, kurių šioje situacijoje nebuvo. Nužudymas arba sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas pagal BK 129 arba 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą (dėl chuliganiškų paskatų), kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Šiuo atveju konstatuotina, kad U. B. veiksmai atlikti būtinosios ginties sąlygomis peržengiant būtinosios ginties ribas prieš M. J. nesuderinami su chuliganiškomis paskatomis, šioje byloje ginant savo artimą asmenį nuo pavojingo kėsinimosi kartu ir chuliganiškų motyvų būti negalėjo. Kita vertus, vertinant R. V. sveikatos sutrikdymą taip pat nėra pagrindo išvadai dėl chuliganiškų paskatų, sužalojimas buvo padarinys visos komplikuotai susiklosčiusios įtemptos situacijos, kilusių konfliktinių santykių.

Dėl bausmės skyrimo

Skirdama bausmę U. B. teisėjų kolegija vadovaujasi BK 54 straipsnio, taip pat BK XI skyriaus nuostatomis dėl nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų. Teisėjų kolegija atsižvelgia į jo jauną amžių (nusikaltimus padarė būdamas 16 metų), teigiamą asmenybės apibūdinimą, į tai, kad vienas nusikaltimas buvo padarytas peržengiant būtinosios ginties ribas, o kitas neteisingai įvertinus įvykio aplinkybes, kad nebuvo išankstinės tyčios padaryti nusikaltimus, taip pat į tai, kad nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), kuri taikytina tik R. V. sužalojimo nusikaltimui, atsižvelgia į BK 90 straipsnio 5 dalies ir 91 straipsnio 3 dalies reikalavimus, kad skiriant bausmę nepilnamečiui jos maksimali bausmė negali viršyti dešimties metų laisvės atėmimo, o minimali bausmė mažinama per pusę nuo minimalios įstatymo sankcijoje nustatytos bausmės, ir skiria bausmes mažesnes už įstatymo sankcijų vidurkius. Be to, atsižvelgdama į visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti neizoliavus nuteistojo nuo visuomenės. Todėl kolegija pripažįsta, kad tikslinga taikyti BK 92 straipsnio nuostatas ir paskiros bausmės vykdymą atidėti. Kadangi šiuo metu U. B. yra pilnametis, jam greit sueis 21 metai, todėl skirtinos ne auklėjamojo poveikio priemonės, numatytos nepilnamečiams, o baudžiamojo poveikio priemones, nustatytos IX BK skyriuje.

Dėl civilinių ieškinių

Pagal BPK 109 straipsnį asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš U. B. nukentėjusiajam V. J. buvo priteista 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, R. V. – 25 000 Lt neturtinės ir 2706,05 Lt turtinės žalos atlyginimo, Valstybinei ligonių kasai – 5580,54 Lt R. V. gydymo išlaidų, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyriui – 897 Lt R. V. nedarbingumo pašalpos išlaidų. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartimi panaikinus Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir U. B. baudžiamąją bylą nutraukus (remiantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktu), nukentėjusiojo V. J. ir B. J., R. V. civiliniai ieškiniai, Valstybinės ligonių kasos ieškinys ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Druskininkų skyriaus civilinis ieškinys palikti nenagrinėti.

Kadangi apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikinamas, paliekami galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu priteisti civiliniai ieškiniai. Vadovaudamasis BPK 115 straipsniu, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta. Tenkindamas civilinį ieškinį, teismas gali nesilaikyti ieškinio ribų, jeigu ieškinio dydis neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės dydžiui. Atsižvelgiant į tai, kad keičiamas U. B. veikos padarytos prieš M. J. baudžiamasis teisinis vertinimas ir ji kvalifikuojama kaip lengvesnė, palyginus su priimtu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, mažinamas priteistinos neturtinės žalos V. J. dydis iki 11 594 Eurų (40 000 litų).

Nukentėjusiojo B. J. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos iš dalies tenkintinas. Tuo tarpu dėl B. J. patirtos turtinės žalos teismas pripažįsta teisę į turtinės žalos atlyginimą, vadovaudamasis BPK 115 straipsnio 2 dalimi, ieškinį dėl šios dalies palieka nenagrinėtą, paliekant teisę kreiptis dėl turtinės žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

Dėl atstovavimo išlaidų

Pagal BPK 104 straipsnį proceso išlaidos liudytojui, nukentėjusiajam, ekspertui, specialistui, vertėjui atlyginamos iš ikiteisminio tyrimo įstaigų, prokuratūros ar teismo lėšų. Proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Šioje byloje buvo gautas nukentėjusiojo V. J. gynėjo prašymas priteisti iš U. B. 1500 Lt proceso išlaidų už gynėjo atstovavimą kasacinės instancijos teisme.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-272/2011, 2K-374/2012, 2K-431/2012). Ši byla buvo nagrinėjama pagal prokuroro ir nukentėjusiųjų kasacinius skundus. Prokuroro ir nukentėjusiųjų kasaciniai skundai tenkinti iš dalies.

Nukentėjusiojo B. J. interesus gynė advokatas, jo skundas pripažintas iš dalies pagrįstu. Taigi prašymas iš dalies tenkintinas, dalis išlaidų dėl kasacinio skundo surašymo ir atstovavimo teisme pripažįstamos proceso išlaidomis.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4, 6 punktais,

n u t a r i a

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartį ir palikti galioti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendį U. B. byloje su pakeitimais.

U. B. padarytą veiką dėl gyvybės atėmimo M. J. kvalifikuoti pagal BK 28 straipsnio 3 dalį ir 129 straipsnio 1 dalį ir paskirti ketverius metus laisvės atėmimo.

Dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo R. V. U. B. veiką kvalifikuoti pagal BK 135 straipsnio 1 dalį ir jam paskirti vienerius metus ir šešis mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtąsias bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę penkerius metus laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 92 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams. Įpareigoti U. B. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką atlyginti teismo priteistą turtinę ir neturtinę žalą.

Iš U. B. nukentėjusiajam V. J. priteistą neturtinę žalą sumažinti iki 11 594 Eur.

Iš U. B. nukentėjusiajam B. J. priteisti 11 594 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

B. J. civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą, paliekant teisę kreiptis dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

Kitą Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio dalį palikti galioti nepakeistą.

Iš U. B. priteisti 145 Eur V. J. už nukentėjusiojo atstovo dalyvavimą teismo posėdyje.

Teisėjai Gintaras Goda

Olegas Fedosiukas

Vytautas Piesliakas