J. K. pagal BK 154 str., 145 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-91/2015

Teisminio proceso Nr. 1-31-3-00008-2013-2

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.8.1 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Masioko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Tomo Šeškausko,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant nukentėjusiajam J. K.,

nukentėjusiojo atstovui advokatui Jonui Nekrašiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. K. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 7 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo D. B. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. K. civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti paliktas nenagrinėtas ir atmestas prašymas priteisti 1000 Lt proceso išlaidoms (advokato pagalbai) atlyginti.

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nuosprendžiu D. B. buvo nuteista pagal BK 154 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams, ją įpareigojant būti namuose nuo 23 iki 5 val. Iš D. B. priteista nukentėjusiajam J. K. 1000 Lt neturtinei žalai ir 1000 Lt proceso išlaidoms (advokato pagalbai) atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Tomo Šeškausko pranešimą, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo ir jo atstovo, prašiusių skundą patenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

D. B. buvo kaltinama ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažinta kalta dėl to, kad 2013 m. gegužės 3 d. kreipėsi į Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Pakruojo rajono policijos komisariatą (toliau – Šiaulių apsk. VPK Pakruojo r. PK) su prašymu J. K. iškelti baudžiamąją bylą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad šis 2013 m. balandžio 24 d. 10.37 val. jai (D. B.) paskambino iš mobiliojo ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 m. balandžio 24 d. 18.10 val. paskambino iš telefono nerodomu numeriu, 2013 m. balandžio 22 d. 12.36 val. paskambino telefonu ir pagrasino ją nušauti už tai, kad ji pranešė apie medienos vagystę. Šiaulių apsk. VPK Pakruojo r. PK 2013 m. gegužės 13 d. nutarimu dėl tokio prašymo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant J. K. veikoje nusikalstamos veikos požymių, numatytų BK 145 straipsnio 1 dalyje. Tęsdama nusikalstamą veika, ji (D. B.) 2013 m. liepos 19 d. vėl kreipėsi į Šiaulių apsk. VPK Pakruojo r. PK su prašymu J. K. iškelti baudžiamąją bylą pagal BK 145 straipsnio 1 dalį už tai, kad šis 2013 m. liepos 15 d. jai (D. B.) važiuojant dviračiu, pro šalį automobiliu važiuodamas ir atsidaręs automobilio langą, pagrasino ją nušauti. Šiaulių apsk. VPK Pakruojo r. PK 2013 m. liepos 26 d. nutarimu dėl tokio prašymo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nesant J. K. veikoje nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdamas naują išteisinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad tai, jog dėl D. B. pareiškimų buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą nukentėjusiajam, nesuponuoja išvados apie šmeižimo nusikaltimo sudėties požymius D. B. veikoje. Juolab kad nukentėjusysis apie D. B. pareiškimuose nurodytas aplinkybes sužinojo išskirtinai iš policijos pareigūnų, atliekančių savo pareigas, o ne iš kitų asmenų. Be to, ir pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, taip pat nenurodė trečiųjų asmenų, kuriems apie J. K. buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija dėl jo grasinimų nušauti D. B.. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad bet kokios informacijos pateikimas prokurorui, teisėjui, advokatui, kitiems pareigūnams, susijęs su jų pareigų vykdymu, nelaikytinas šmeižiančios informacijos paskleidimu. Nagrinėjamoje byloje aplinkybes ir apibūdinimus, kuriuos privatus kaltintojas savo skunde įvardijo kaip šmeižiančius jo asmenį ir įžeidžiančius jo garbę bei orumą, D. B., kaip asmuo, manantis, kad yra pažeidžiamos jos teisės ir teisėti interesai, išdėstė policijai skirtuose dokumentuose, naudodamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir kitų įstatymų garantuojamomis teisėmis, siekdama ne apšmeižti ar viešai įžeisti nukentėjusįjį, bet pradėti ikiteisminį tyrimą dėl jo nusikalstamų veiksmų.

Kasaciniu skundu nukentėjusysis ir civilinis ieškovas J. K. prašo apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį panaikinti dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo bei padarytų esminių BPK pažeidimų ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį bei iš D. B. priteisti jam 1000 Lt proceso išlaidoms (advokato pagalbai) atlyginti.

Kasatorius nurodo, kad šmeižimas yra tada, kai apie kitą žmogų paskleidžiama informacija, galinti jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Dėl to jis teigia, kad D. B., kreipdamasi į policijos pareigūnus ir prašydama jam iškelti baudžiamąją bylą už grasinimą nušauti, jį apšmeižė. Anot kasatoriaus, būtent pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad D. B. pareiškimuose nurodyti duomenys žemino nukentėjusįjį, negatyviai formavo pasitikėjimą juo, kaip asmeniu ir verslininku. Jis išteisintajai niekada nėra grasinęs ją nušauti, tokia apie kasatorių paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kad jis padarė nusikaltimą grasinimą nužudyti, kasatorių pažemino ir pakirto pasitikėjimą juo. J. K. teigia, kad bet kokiai skleidžiamai informacijai yra taikomas tiesos kriterijus. Tačiau nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kokiais objektyviai egzistuojančiais faktais remdamasi D. B. pateikė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją apie kasatoriaus neva išsakytus grasinimus ją nušauti. Be to, išteisintoji nukentėjusįjį šmeižiančius prašymus policijai tyčia parašė ne konkrečių faktų, o sąmoningų prasimanymų pagrindu, aiškiai turėdama tam tikrą interesą ir asmeninį nusistatymą skleisti pramanytą informaciją ir pakenkti nukentėjusiajam, pakirsti pasitikėjimą juo. D. B. tyčia rašydama du šmeižiančius skundus–pareiškimus dėl baudžiamosios bylos iškėlimo nukentėjusiajam už grasinimus ją nušauti, paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją ir pažemino nukentėjusįjį bei pakirto pasitikėjimą juo. Juolab kad dėl tokių pareiškimų priimti sprendimai atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra neapskųsti ir nepanaikinti. Kasatorius pažymi ir tai, kad abiejų instancijų teismuose D. B. ir toliau teigė, jog jis grasino ją nušauti, nors tai pavirtinančių įrodymų nepateikė, o rašydama policijos pareigūnams protokolą–pareiškimą, buvo įspėta dėl atsakomybės pagal BK 236 straipsnį. Kasatoriaus nuomone, būtent pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, kad D. B. veikė tiesiogine tyčia šmeižti ir pažeminti nukentėjusįjį. Be to, išteisintoji bausta administracine tvarka 200 Lt bauda už tai, kad ji necenzūriniais žodžiais iškoneveikė kasatorių. D. B. jam kerštauja dėl tokios administracinės nuobaudos, siekia jį apšmeižti ir taip jam pakenkti. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad jis (kasatorius) apie D. B. pareiškimuose nurodytas aplinkybes sužinojo išskirtinai iš policijos pareigūnų, atliekančių savo pareigas, o ne iš kitų asmenų. Tokia išvada prieštarauja bylos rašytiniams įrodymams ir faktinėms aplinkybėms. D. B. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją šeimoms nariams, vietos gyventojams, įvairiems pareigūnams (Š. B., S. T., V. L., N. M., V. K.), o jis apie šias faktines aplinkybes sužinojo ne tik iš policijos pareigūnų, bet ir iš vietos gyventojų, pačios D. B. ir jos šeimos narių.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. K. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 154 straipsnio 1 dalies taikymo

Šmeižimo – nesunkaus nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, objektyvusis požymis – tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas – tai įstatyme nurodyto pobūdžio informacijos perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Tačiau pagal nuosekliai vystomą teismų praktiką sąžiningas asmens kreipimasis į valstybės institucijos dėl pažeistų teisių ar interesų gynimo bei pranešimas apie padarytas ar daromus teisės pažeidimus nėra asmens garbę ir orumą žeminančių žinių paskleidimas (pvz. kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-354/2000, 3K-3-56/2004). Toks veiksmas nelaikytinas tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimu ir BK 154 straipsnio taikymo prasme.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad D. B. kreipimasis į policiją dėl galbūt jos pažeistų teisių gynimo – prašymo ištirti grasinimus ją nušauti, nelaikytinas šmeižiančios informacijos paskleidimu. Pagal byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad D. B. pirmiausiai siekė ne paskleisti neigiamą informaciją apie J. K., o tik teisės aktų nustatyta tvarka norėjo, kad būtų ištirtos jos nurodytos aplinkybės apie neva galbūt prieš ją padarytas nusikalstamas veikas. Šią informaciją priėmė bei BPK numatyta tvarka ištyrė kompetentingi policijos pareigūnai, tik jiems ši informacija ir buvo skirta.

Kasaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad dėl D. B. pareiškimuose policijai išdėstyta informacija neapsitvirtino, kad jos pareiškimuose nurodytos aplinkybės dėl grasinimo nužudyti neparemtos objektyviai egzistuojančiais faktais, kad dėl pareiškimų atsisakyta J. K. iškelti baudžiamąsias bylas, nesudaro pagrindo kvalifikuoti D. B. veiksmus pagal BK 154 straipsnio 1 dalį. Asmuo, pateikdamas tam tikrą informaciją apie padarytą nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijoms, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą yra įsitikinęs tokios informacijos teisingumu ir visų pirma turi tikslą apginti, jo manymu, pažeistas teises, o ne apšmeižti kitus asmenis.

Nagrinėjamos bylos kontekste obiter dictum kolegija atkreipia dėmesį, kad ne BK 154 straipsnyje, o 236 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už nekalto asmens melagingą įskundimą ir pranešimą apie nebūtą nusikaltimą. Melagingo įskundimo atveju kaltininkas, žinodamas, kad skundžiamas asmuo realiai nėra padaręs nusikalstamos veikos, melagingai įskundžia (pateikia žinomai neteisingą, tyčia iškreiptą informaciją) apie nekaltą asmenį baudžiamojo persekiojimo pradėjimo teisę turintiems subjektams, kad šis padarė nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kuri atitinka BK specialiojoje dalyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, ir būtent dėl šios melagingos informacijos pradedamas įskųsto asmens baudžiamasis persekiojimas.

Kasacinio skundo argumentai, kad D. B. tikrovės neatitinkančią informaciją paskleidė ir kitiems asmenims išeina, už bylos nagrinėjimo ribų, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytame kaltinime D. B. veika siejama tik su informacijos paskleidimu, padarytu kreipiantis pareiškimais į Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono PK dėl baudžiamųjų bylų iškėlimo J. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Kasatoriaus prašymas priteisti nukentėjusiajam turėtas išlaidas advokato atstovavimo paslaugoms apmokėti netenkintinas, nes pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį teismas tik iš kaltinamojo (nuteistojo) gali išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Atmetus nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. K. kasacinį skundą, privataus kaltinimo byloje D. B. yra išteisintoji ir BPK normos nenumato galimybės iš tokio asmens išieškoti nukentėjusiojo turėtų advokato atstovavimo išlaidų.

Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacine tvarka skundžiamo naujo išteisinamojo nuosprendžio turinys neduoda pagrindo nustatyti, kad nagrinėjamoje byloje po bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryti esminiai BPK pažeidimai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo J. K. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Viktoras Aidukas

Tomas Šeškauskas