Baudžiamoji byla Nr. 2K-126/2015
Teisminio proceso Nr. 1-55-1-00016-2009-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.7.1.2.2.
1.2.7.1.2.3.
1.2.7.3.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. sausio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Gintaro Godos, Rimos Ažubalytės ir pranešėjo Vytauto Piesliako,
sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,
dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,
J. T. gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,
J. M. gynėjui advokatui Sigitui Mikliušui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės Dainoros Miliūtės kasacinį skundą, J. T. ir J. M. baudžiamojoje byloje dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžio.
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nuosprendžiu nuteisti:
J. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 4 dalį (2004 m. liepos mėn. veika) dešimties metų laisvės atėmimo bausme, 149 straipsnio 4 dalį (2004 m. liepos mėn. – 2005 m. gegužės 15 d. veika) dešimties metų laisvės atėmimo bausme, 149 straipsnio 3 dalį (2005 m. gegužės 15 d. – 2007 m. liepos 26 d. veika) šešerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, 149 straipsnio 3 dalį (2007 m. liepos 26 d. veika) šešerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, 149 straipsnio 3 dalį (2009 m. sausio 3 d. veika) šešerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą septynerių metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta keturiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
J. M. nuteistas pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos mėn. veika) trejų metų laisvės atėmimo bausme, 151 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos mėn. – 2005 m. gegužės 15 d. veika) trejų metų laisvės atėmimo bausme, 151 straipsnio 2 dalį (2005 m. gegužės 15 d. – 2009 m. sausio 3 d. veika) dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, 151 straipsnio 2 dalį (2009 m. sausio 3 d. veika) dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos iš dalies jas sudedant ir paskirta galutinė subendrinta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Nukentėjusiajai O. M. iš J. T. priteisa 60 000 Lt, iš J. M. 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Iš J. T. ir J. M. solidariai priteista 1000 Lt „Lietuvos Caritas“ organizacijai už nukentėjusiosios atstovavimą teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. sausio 27 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nuosprendis pakeistas:
J. T. pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių; 2004 m. liepos mėnesio veika ir nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2005 m. gegužės 15 d. veika kvalifikuota kaip tęstinė pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ir paskirta dešimties metų laisvės atėmimo bausmė; veikos nuo 2005 m. gegužės 15 d. iki 2007 m. liepos 26 d. ir 2007 m. liepos 26 d. taip pat kvalifikuotos kaip viena tęstinė veika pagal BK 149 straipsnio 3 dalį ir paskirta šešerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė; pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (2009 m. sausio 3 d. veika) paskirta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės iš dalies sudėtos ir paskirta galutinė subendrinta vienuolikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, atliekant ją pataisos namuose.
J. M. trys veikos, t. y. 2004 m. liepos mėnesio, nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2005 m. gegužės 15 d. ir nuo 2005 m. gegužės 15 d. iki 2009 m. sausio 3 d., kvalifikuotos kaip viena tęstinė veika pagal BK 151 straipsnio 2 dalį ir jam paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, ši bausmė subendrinta su nuosprendžiu paskirta bausme pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (2009 m. sausio 3 d. veika) jas sudedant ir paskirta galutinė trejų metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.
Iš J. T. nukentėjusiajai O. M. priteista 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš J. M. – 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Iš J. T. ir J. M. organizacijai „Lietuvos Caritas“ priteista po 500 Lt už nukentėjusiosios O. M. atstovavimą teisme.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 13 d. nutartimi panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nuosprendis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis:
J. T. išteisintas dėl kaltinimo pagal BK 149 straipsnio 4 dalį, 149 straipsnio 3 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
J. M. išteisintas iš kaltinimo pagal BK 151 straipsnio 2 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Civiliniai ieškiniai dėl neturtinės žalos nukentėjusiajai iš J. T. ir J. M. palikti nenagrinėti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Piesliako pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, J. T. ir J. M. gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
J. T. pirmosios instancijos teismo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo išteisintas dėl kaltinimų:
kad išžagino mažametį asmenį, t. y. 2004 m. liepos mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, J. M. gyvenamajame name Varėnos r., (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, grasindamas panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudodamas, t. y. suduodamas O. M. į kaklą, liepė jai nerėkti, nes sumuš, po to sudavė į veidą, dėl to ji nugriuvo ant lovos, tada ją nurengė, vėl sudavė ir pasinaudojęs nukentėjusiosios bejėgiškumu dėl mažametystės įkišo savo varpą į jos makštį, taip lytiškai santykiavo su mažamete O. M., gimusia 1991 m. gegužės 15 d., prieš jos valią;
kad sistemingai žagino mažametę, t. y. nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2005 m. gegužės 15 d., tiksliau nenustatytu laiku, J. M. gyvenamajame name Varėnos r., (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, mažametei O. M. sistemingai grasindavo panaudoti fizinį smurtą ir panaudodavo prieš ją fizinį smurtą, t. y. delnu mušdavo į veidą ar galvą, šonus, pargriaudavo ant grindų arba lovos, taip O. M. sukeldavo fizinį skausmą, nurengdavo jos drabužius, pasinaudodavo nukentėjusiosios bejėgiškumu dėl mažametystės, įkišdavo savo varpą į jos makštį ir lytiškai santykiaudavo su mažamete O. M., gimusia 1991 m. gegužės 15 d.
kad sistemingai žagino nepilnametę, t. y. nuo 2005 m. gegužės 15 d. iki 2007 m. liepos 26 d., tiksliau nenustatytu laiku, J. M. gyvenamajame name Varėnos r., (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, prieš nepilnametę O. M. sistemingai naudodavo grasinimus, fizinį smurtą, ją delnu mušdavo į veidą ar galvą, šonus, pargriaudavo ant grindų arba lovos, taip O. M. sukeldavo fizinį skausmą, nurengdavo jos drabužius, pasinaudodavo nukentėjusiosios bejėgiškumu, įkišdavo savo varpą į jos makštį ir lytiškai santykiaudavo su nepilnamete O. M., gimusia 1991 m. gegužės 15 d., prieš jos valią.
kad išžagino nepilnametį asmenį, t. y. 2007 m. liepos 26 d., tiksliau nenustatytu laiku, miške Varėnos r., (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, nepilnametei O. M. grasino panaudoti fizinį smurtą ir jį panaudojo, t. y. ją delnu mušė į veidą, galvą, šonus, pargriovė ant samanų, taip O. M. sukėlė fizinį skausmą, po to nurengė jos drabužius, pasinaudojo nukentėjusiosios bejėgiškumu, įkišo savo varpą į jos makštį ir lytiškai santykiavo su nepilnamete O. M., gimusia 1991 m. gegužės 15 d., prieš jos valią.
kad išžagino nepilnametį asmenį, t. y. 2009 m. sausio 3 d. 9–10 val., tiksliau nenustatytu laiku, J. M. gyvenamajame name Varėnos r., (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, panaudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė iš nugaros pusės O. M. į kaklą ir šoną, dėl to ji nugriuvo, taip O. M. sukėlė fizinį skausmą ir atėmė galimybę priešintis, po to įkišo savo varpą į jos makštį ir lytiškai santykiavo su nepilnamete O. M., gimusia 1991 m. gegužės 15 d., prieš jos valią.
kad sunkiai susargdino mažametę, t. y. nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2009 m. sausio 3 d., tiksliau nenustatytu laiku, J. M. gyvenamajame name Varėnos r., (duomenys neskelbtini), tęstiniais nusikalstamais veiksmais sistemingai žagindamas nuo 2004 m. liepos mėnesio mažametę, o nuo 2005 m. gegužės 15 d. nepilnametę O. M., gimusia 1991 m. gegužės 15 d., jai sunkiai sutrikdė sveikatą, nes nukentėjusiajai diagnozuotas užsitęsęs potrauminio streso sutrikimas, depresinis elgesio sutrikimas, seksualinė prievarta, enurezė, kurie tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su patirta seksualine prievarta 2004 metų–2009 metų sausio mėn. laikotarpiu ir jai padarytais sužalojimais, tai vertinama kaip susargdinimas ilgai trunkančia liga, stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką.
J. M. pirmosios instancijos teismo nuteistas, o apeliacinės instancijos teismo išteisintas dėl kaltinimų:
kad privertė lytiškai santykiauti savo mažametę dukterį, t. y. 2004 m. liepos mėnesį, tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamajame name Varėnos r., (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, tas turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, panaudodamas psichinę prievartą, pasinaudodamas savo dukters O. M., gimusios 1991 m. gegužės 15 d., priklausomumu bei bejėgiškumu dėl mažametystės, privertė ją lytiškai santykiauti su J. T. prieš jos valią;
kad privertė lytiškai santykiauti savo mažametę dukterį, t. y. nuo 2004 m. liepos mėn. iki 2005 m. gegužės 15 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamajame name Varėnos r., (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, panaudodamas psichinę prievartą, pasinaudodamas savo dukters O. M., gimusios 1991 m. gegužės 15 d., priklausomumu bei bejėgiškumu dėl mažametystės, privertė ją lytiškai santykiauti su J. T. prieš jos valią.
kad privertė lytiškai santykiauti savo nepilnametę dukterį, t. y. nuo 2005 m. gegužės 15 d. iki 2009 m. sausio 3 d., tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamajame name Varėnos r., (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, panaudodamas psichinę prievartą, pasinaudodamas savo dukters O. M., gimusios 1991 m. gegužės 15 d., priklausomumu, privertė ją lytiškai santykiauti su J. T. prieš jos valią.
kad privertė lytiškai santykiauti savo nepilnametę dukterį, t. y. 2009 m. sausio 3 d. 9–10 val., tiksliau nenustatytu laiku, savo gyvenamajame name Varėnos r., (duomenys neskelbtini), apsvaigęs nuo alkoholio, tai turėjo įtakos nusikaltimui padaryti, grasindamas panaudoti fizinį smurtą, panaudodamas psichinę prievartą, pasinaudodamas savo dukters O. M., gimusios 1991 m. gegužės 15 d., priklausomumu, privertė ją lytiškai santykiauti su J. T. prieš jos valią.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Dainora Miliūtė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nuosprendį su pakeitimais:
dvi nusikalstamas veikas, už kurias J. T. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 4 dalį (2004 m. liepos mėn. veika ir nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2005 m. gegužės 15 d. veika), kvalifikuoti kaip vieną tęstinę veiką pagal BK 149 straipsnio 4 dalį paskiriant dešimties metų laisvės atėmimo bausmę;
dvi nusikalstamas veikas, už kurias J. T. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (nuo 2005 m. gegužės 15 d. iki 2007 m. liepos 26 d. veika ir 2007 m. liepos 26 d. veika), kvalifikuoti kaip vieną tęstinę veiką pagal BK 149 straipsnio 3 dalį skiriant septynerių metų laisvės atėmimo bausmę, J. T. pagal BK 149 straipsnio 3 dalį (2009 m. sausio 3 d. veika) palikti paskirtą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Pritaikius BK 63 straipsnio 1, 4 dalis, paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir paskirti galutinę dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę.
Į bausmės laiką įskaityti kardomajame kalinime ir atliekant laisvės atėmimo bausmę išbūtą laiką nuo 2009 m. liepos 9 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d.
Tris nusikalstamas veikas, už kurias J. M. nuteistas pagal BK 151 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos mėn., nuo 2004 m. liepos mėn. iki 2005 m. gegužės 15 d. ir nuo 2005 m. gegužės 15 d. iki 2007 m. liepos 26 d.), kvalifikuoti pagal BK 151 straipsnio 2 dalį kaip vieną tęstinę nusikalstamą veiką skiriant J. M. trejų metų laisvės atėmimo bausmę;
Baudžiamąją bylą J. M. pagal BK 151 straipsnio 2 dalį dėl 2009 m. sausio 3 d. nusikalstamos veikos nutraukti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių; panaikinti BK 63 straipsnio 1, 4 dalių taikymą.
J. M. į bausmės laiką įskaityti nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2012 m. lapkričio 14 d. išbūtą laisvės atėmimo bausmę pagal Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nuosprendį.
Priteisti iš J. T. nukentėjusiajai O. M. 40 000 Lt, iš J. M. – 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Organizacijai „Lietuvos Caritas“ iš J. T. ir J. M. priteisti po 500 Lt iš kiekvieno už nukentėjusiosios O. M. atstovavimą teisme.
Likusią Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Pagrindiniu bylos įrodymu yra pačios nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau prokurorė nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad O. M. parodymai užfiksuoti apklausos protokole ir stenogramoje skiriasi, todėl apklausos protokolas pripažintas nepatikimu įrodymu byloje. Pasak prokurorės, nepilnametė O. M. byloje apklausta nepažeidžiant BK 184 ir 186 straipsnių reikalavimų, ją apklausiant dalyvavo valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė ir psichologė. Tai, kad garso ir vaizdo įrašo turinys įvertinus nukentėjusiosios individualias psichologines savybes, skiriasi nuo apklausos protokolo turinio, nėra pagrindas pripažinti apklausos protokolą netinkamu įrodymų šaltiniu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą garso ir vaizdo įraše užfiksuojama visa iš apklausiamojo asmens gauta informacija, tačiau įstatymas nereikalauja, kad garso ir vaizdo įraše užfiksuota informacija pažodžiui būtų perkelta į protokolą, t. y. būtų stenogramuota. Svarbu tai, kad apklausto asmens parodymų turinys protokole nesiskirtų nuo garso ir vaizdo įraše užfiksuotųjų. Tokių faktų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl jame užfiksuotų duomenų nepagrįstai nepripažino įrodymu. Sugretinus stenogramoje ir apklausos protokole užfiksuotus duomenis matyti, kad garso ir vaizdo įrašo turinys skiriasi nuo apklausos protokolo turinio dėl jame neįrašytų psichologės užduotų O. M. klausimų, nutylėjimų į kai kuriuos klausimus, tačiau apklausos protokole nėra tokių įrašų, kurių turinys skirtųsi nuo stenogramoje užfiksuotų nukentėjusiosios parodymų. Taigi, pasak prokurorės, apklausos protokole ir garso įraše užfiksuotos informacijos turinys nesiskiria, todėl šis įrodymas laikytinas leistinu.
Be to, prokurorė pažymi, kad apklausiant nukentėjusiąją pirmosios instancijos teisme ji į teisėjos bei kitų proceso dalyvių klausimus atsakinėjo trumpais lakoniškais sakiniais, tačiau teisėjui balsu perskaičius jos parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo teisėjui, nukentėjusioji juos patvirtino. Prokurorė nesutinka ir su tuo, kad O. M. nebuvo leista laisvai pasakoti apie žinomas aplinkybes, o jos pasakojimas buvo modeliuojamas psichologės užduodamais klausimais. Prokurorė nurodo, kad O. M. byloje apklausti buvo labai sudėtinga, ji kalbėjo mažai ir tyliai, į klausimus atsakinėjo trumpomis frazėmis arba tylėjo. Menami klausimai jai nebuvo užduodami. Matydama, kad apie kai kurias ypač skaudžias aplinkybes nukentėjusioji balsu papasakoti negali, psichologė pasiūlė jai apie tai užrašyti, tą ji ir padarė. Nukentėjusiosios apklausa vyko nevyriausybinės organizacijos „Vaiko namas“ vaiko apklausos kambaryje, kuriame vaiko apklausa organizuojama taip, kad su juo tiesiogiai bendrauja ir klausimus užduoda psichologas o kiti apklausoje dalyvaujantys asmenys procesą stebi ir klauso kitoje patalpoje, klausimus užduoda per psichologę. Byloje nustatyta, kad nukentėjusioji į klausimus atsakinėjo labai tyliai, į kai kuriuos sutikdavo atsakyti tik raštu, todėl kitoje patalpoje buvę asmenys negalėjo jos išgirsti. Tą patvirtina ir stenograma, joje daugtaškiais pažymėtos vietos, kur net su specialia aparatūra atlikus ekspertinį klausymą, kai kurių žodžių nebuvo galima iššifruoti, todėl psichologė garsiai kartojo O. M. atsakymus į jai užduotus klausimus ir skaitė nukentėjusiosios užrašytas frazes. Tai, pasak prokurorės, nelaikytina apklausos tvarkos pažeidimu ir informacijos iš nukentėjusiojo gavimu neleistinais būdais.
Apeliacinės instancijos teismas ikiteisminio tyrimo teisėjai duotus parodymus pripažino netinkamais ir dėl to, kad jie skiriasi nuo tyrėjui 2009 m. gegužės 7 d. duotų parodymų. Šių parodymų apeliacinės instancijos teismas netyrė, nesiaiškino tokių parodymų pakeitimo priežasčių, todėl padarė skubotą ir neteisingą išvadą, kad O. M. parodymai nepatikimi. Teismas netyrė ir nukentėjusiosios parodymų pirmosios instancijos teisme, jų neanalizavo, nors būtent šios apklausos metu nukentėjusioji patvirtino, kad jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra teisingi.
Tai, kad liudytojos D. M. ir V. M. teisme teigė O. M. joms nepasakojus apie J. T. nusikalstamus veiksmus, nedaro nukentėjusiosios parodymų nepatikimais. Bylos duomenys rodo, kad nukentėjusioji buvo uždara, mažai bendraujanti, nelinkusi išsipasakoti ar skųstis, todėl suprantama, kad, esant tokiai situacijai šeimoje ir atsižvelgiant į nukentėjusiosios individualias savybes, apie galimą seksualinę O. M. prievartą, patiriamą iš kaimyno, nieko nežinojo kartu gyvenę jos motina, sesuo ir brolis.
Apeliacinės instancijos teisme apklausti liudytojai L. M., V. V., R. V., D. T., V. M. negalėjo teisme patvirtinti aplinkybės, kad nukentėjusioji nuolat turėdavo lytinių santykių su vyrais, jie teisme tik išdėstė neigiamą požiūrį į nukentėjusiąją. Teismas išsamiau šių liudytojų parodymų nedetalizavo, tačiau neatmetė galimybės, kad apkaltinti J. T. nukentėjusiąją galėjo įkalbėti E. R.. O. M. su niekuo artimai nebendravo, į teisėsaugos institucijas dėl to pati nesikreipė, apie savo išgyvenimus papasakojo tik socialinei pedagogei L. R., todėl prokurorė mano, kad atmestinos abejonės, jog apkaltinti J. T. dėl seksualinio išnaudojimo O. M. galėjo siekdama turtinės naudos ar įkalbėta draugo. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad O. M. elgesys pasikeitė į amoralų nuo 16 metų, iki to laiko ji buvo tyli, nesimušdavo, pas vyrus nevaikščiodavo, problemų dėl jos nekildavo.
E. R. apklausos aplinkybės, kad jis nieko tikslaus negalėjo pasakyti, kelia abejonių dėl šio liudytojo parodymų vertinimo viena ar kita linkme. Teisme nepasitvirtino ir informacija, kad neva O. M. buvo keletą kartų padavusi skundus į Druskininkų ir Varėnos policijos komisariatus dėl patirtos seksualinės prievartos, bet paskui tuos skundus atsiimdavo.
Prokurorė nesutinka ir su tuo, kad teismas taip pat pripažino nepatikimais įrodymais pirminę ir papildomą teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes (Nr. 103MS-15, 103MS-25), nes jose remtasi ne tik nepatikimais ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais O. M. parodymais, bet ir pirmosios J. T. apklausos metu nedalyvaujant gynėjui duotais parodymais, kai šis prisipažino turėjęs lytinių santykių su nukentėjusiąja, kurių teismas nepripažino įrodymu. Prokurorė teigia, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr.103MS-15, ekspertinį tyrimą atlikusiems ekspertams buvo pateikti ne tik O. M. medicininiai dokumentai, bylos medžiaga, su tiriamąja ekspertės taip pat bendravo tiesiogiai. Išvadą ekspertės darė tik įvertinusios visą joms pateiktą medžiagą ir bendravimo su O. M. rezultatus. Būtent iš ekspertizės akto aprašomosios dalies matyti, kad bendravimas su nukentėjusiąja iš tiesų buvo apsunkintas, tačiau ekspertėms ji papasakojo iš esmės tas pačias nusikaltimo aplinkybes, kurios užfiksuotos ne tik apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokole, bet ir šios apklausos stenogramoje. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos ekspertės V. K. ir V. J. patvirtino, kad savo išvadas darė tik įvertinusios gautų duomenų visumą. Ekspertė V. K. paneigė, kad išvadas lėmė J. T. ikiteisminio tyrimo tyrėjui duoti parodymai, kai jis buvo pripažinęs savo kaltę.
Pirmosios instancijos teismas, kvalifikuodamas nusikalstamas veikas, padarytas 2004 m. liepos mėn., nuo 2004 m. liepos mėn. iki 2005 m. gegužės 15 d., pagal 149 straipsnio 4 dalį kaip dvi atskiras veikas, taip pat nuo 2005 m. gegužės 15 d. iki 2007 m. liepos 26 d. ir 2007 m. liepos 26 d. kaip dvi atskiras veikas pagal 149 straipsnio 3 dalį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Prokurorė teigia, kad iš bylos matyti, jog nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2005 m. gegužės 15 d. (O. M. buvo mažametė) ir nuo 2005 m. gegužės 15 d. iki 2007 m. liepos 26 d. (O. M. buvo nepilnametė) J. T. su nukentėjusiąja prieš jos valią lytiškai santykiavo ne vieną kartą, dažniausiai toje pačioje vietoje ir tokiu pačiu būdu. Atsižvelgus į tai, kad nusikalstami veiksmai buvo sistemingi, laiko atžvilgiu vienas nuo kito nebuvo labai nutolę, juos jungė vienas sumanymas, vieninga tyčia ir buvo nukreipti prieš tą pačią nukentėjusiąją, laikytina, kad šios veikos buvo tęstinės ir kvalifikuotinos pagal 149 straipsnio 4 ir 3 dalis. Vadovaujantis tais pačiais argumentais turėtų būti perkvalifikuojamos ir J. M. nusikalstamos veikos, padarytos nuo 2004 m. liepos mėnesio iki 2007 m. liepos 26 d., kaip viena tęstinė nusikalstam veika pagal BK151 straipsnio 2 dalį.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl prokurorės kasacinio skundo dalies, susijusios su J. T. veikos teisiniu vertinimu
Pagrindinė problema šioje byloje yra įrodymų pakankamumo ir jų vertinimo problema, dėl to byla jau antrą kartą nagrinėjama Lietuvos Aukščiausiame Teisme. Prokurorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio išvados nėra pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kasaciniame skunde nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, užfiksuoti apklausos protokole ir stenogramoje, skiriasi, todėl apklausos protokolas apeliacinės instancijos teismo pripažintas nepatikimu įrodymu byloje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 13 d. nutartimi panaikintas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 27 d. nuosprendis ir byla buvo perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka dėl to, kad neišsamiai išnagrinėtas nuteistojo J. T. apeliacinis skundas. Tačiau Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, priimdama 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendį, kasacinėje nutartyje nurodytų klaidų neištaisė. Dėl to teisėjų kolegija negali patikimai spręsti dėl prokuroro kasacinio skundo pagrįstumo.
Pasak prokurorės, nepilnametė O. M. byloje apklausta nepažeidžiant BK 184 ir 186 straipsnių reikalavimų, ją apklausiant dalyvavo valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovė ir psichologė. Tai, kad garso ir vaizdo įrašo turinys, įvertinus nukentėjusiosios individualias psichologines savybes, skiriasi nuo apklausos protokolo turinio, nėra pagrindas pripažinti apklausos protokolą netinkamu įrodymų šaltiniu. Kasatorė teigia, kad svarbu tai, jog apklausto asmens parodymų turinys protokole nesiskirtų nuo garso ir vaizdo įraše užfiksuotų parodymų. Teisėjų kolegija negali paneigti šio prokurorės kasacinio skundo argumento. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvai neduoda pagrindo išvadai dėl nukentėjusiosios parodymų nepatikimumo. Kaip matyti iš parodymų stenogramos teksto, nukentėjusiosios parodymų iš tiesų pažodžiui neįmanoma buvo perteikti į apklausos protokolą. Tačiau esminių skirtumų tarp parodymų protokolo ir garso įrašų stenogramos kolegija neįžvelgia. Stilius skiriasi, bet turinys panašus. Be to, vertindamas apklausos stenogramos tekstą teismas visai neatsižvelgė į byloje esantį išrašą iš ligos istorijos Nr. 73 L. bei teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės aktuose nustatytus nukentėjusiosios psichikos būklės ir psichologinio tyrimo rezultatus: „Į klausimus atsakinėja tyliai, vienu žodžiu arba apskritai tyli“. Esant tokiai nukentėjusiosios asmenybei teismas turėjo atitinkamai vertinti apklausoje dalyvavusios psichologės vaidmenį. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad O. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją garso įrašo stenogramoje užfiksuoto pokalbio su ją apklausiusia psichologe N. G. turinys patvirtina, jog O. M. nebuvo leista laisvai papasakoti apie jai žinomas aplinkybes, jos pasakojimas buvo modeliuojamas psichologės užduodamais klausimais bei pokalbį nukreipiančiomis frazėmis. Tokia išvada kelia abejonių, atsižvelgiantį į nukentėjusiosios asmenybės ypatumus.
Be to, apeliacinės instancijos teismas, nepripažinęs ikiteisminio tyrimo teisėjo O. M. apklausos protokolo įrodymu byloje, neatkreipė dėmesio į tai, kad O. M., apklausta pirmosios instancijos teisme, taip pat kaip ir ikiteisminiame tyrime, nepajėgė išsamiai atpasakoti prieš ją padaryto nusikaltimo, tačiau, teismui perskaičius protokolą, patvirtino, kad jame išdėstyti faktai yra tikri. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl O. M. apklausos pirmosios instancijos teisme vertinimo, ar pripažįsta ją įrodymu, ar ne.
Pagaliau svarbiausias momentas, keliantis abejonių dėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumo, yra tas, kad nors bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas, apklausti liudytojai, nuteistieji, tačiau liko neapklausta pati nukentėjusioji, nors būtent jos parodymais pagrinde rėmėsi pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, būtent jos parodymai ikiteisminio tyrimo teisėjui buvo pripažinti nepatikimais. Neapklausęs nukentėjusiosios apeliacinės instancijos teismas negalėjo išsamiai išnagrinėti nuteistojo J. T. apeliacinio skundo ir nešališkai vertinti byloje surinktų įrodymų. Ši aplinkybė leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas, o kadangi tai galėjo padaryti įtaką tinkamai bylos baigčiai, ši aplinkybė laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, esminiu bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme trūkumu, kuris galėjo turėti įtakos nuteistojo J. T. apeliacinio skundo teisingam išnagrinėjimui ir nešališkam įrodymų vertinimui.
Vertinant įrodymus ne mažiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad seksualinės prievartos faktas paaiškėjo ne dėl to, kad nukentėjusioji pasiskundė policijai ar kažkokiems tretiems asmenims. Prievartos faktas buvo paminėtas pokalbyje su auklėtoja, kai ji, susirūpinusi mergaitės psichine būsena, pradėjo jos klausinėti apie gyvenimą ir problemas. Teismas, neaišku dėl kokių priežasčių, to nevertino. Pažymėtina, kad jeigu teismui kyla įtarimų dėl proceso dalyvio parodymų, jis turi patikrinti parodymus, apklausdamas pačią nukentėjusiąją. Tačiau, kaip matyti iš teismo nutarties ir teismo pasėdžio protokolo, ji teismo posėdžiuose nedalyvavo ir nebuvo apklausta. Taigi teismas neišnaudojo visų galimybių patikrinti nukentėjusiosios parodymų patikimumą.
Prokurorė nesutinka ir su tuo, kaip teismas pripažino nepatikimais įrodymais pirminę ir papildomą teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizes (Nr. 103MS-15, 103MS-25), nes jose, pasak teismo, remtasi ne tik nepatikimais ikiteisminio tyrimo teisėjui duotais O. M. parodymais, bet ir pirmosios J. T. apklausos metu nedalyvaujant gynėjui duotais parodymais, kai šis prisipažino turėjęs lytinių santykių su nukentėjusiąja, kurių teismas nepripažino įrodymu. Tačiau prokurorė teigia, kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-15 ekspertinį tyrimą atlikusiems ekspertams buvo pateikti ne tik O. M. medicininiai dokumentai, bylos medžiaga, su tiriamąja ekspertės taip pat bendravo ir tiesiogiai. Išvadą ekspertės darė tik įvertinusios visą joms pateiktą medžiagą ir bendravimo su O. M. rezultatus. Būtent iš ekspertizės akto aprašomosios dalies matyti, kad bendravimas su nukentėjusiąja iš tiesų buvo pasunkintas. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustos ekspertės V. K. ir V. J. patvirtino savo išvadas, teigė, kad bendravo su nukentėjusiąja. Teisėjų kolegija pažymi, kad psichiatrinė ekspertizė buvo daroma nukentėjusiajai tam, kad būtų įvertinta jos psichinė būsena, asmenybė ir tuo pagrindu būtų galima vertinti jos parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Trečiųjų asmenų parodymai apie įvykio aplinkybes šiuo požiūriu neturi jokio ryšio su O. M. psichiatrinės ekspertizės rezultatų vertinimu. Todėl teisėjų kolegija laiko labai abejotiną teismo išvadą, kad „visi kiti įrodymų, patvirtinančių nukentėjusios parodymus, šaltiniai byloje – liudytojos L. R. parodymai, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizių aktai – iš esmės remiasi nukentėjusiosios O. M. nepatikimais parodymais, todėl pripažinti juos nuteistųjų J. T. ir J. M. kaltę padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas patvirtinančiais įrodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo“.
Iš naujo nagrinėdamas J. T. apeliacinį skundą teismas turi apklausti nukentėjusiąją ir tik ją apklausus daryti išvadą dėl jos parodymų bei kitų proceso dalyvių parodymų patikimumo ir J. T. apeliacinio skundo.
Dėl prokurorės kasacinio skundo dalies dėl J. M. išteisinimo
Nors byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo J. T. apeliacinį skundą, teisėjų kolegija išteisino dėl visų kaltinimų ne tik apeliantą, bet ir kitą nuteistąjį – J. M.. Prokurorė kasaciniu skundu prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, tačiau kasaciniame skunde nepateikia nė vieno motyvo, kuris paneigtų J. M. išteisinimą ir patvirtintų J. M. nusikaltimų prieš O. M. padarymą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad J. M. nuteisimas buvo pagrįstas vieninteliu nukentėjusiosios parodymu ikiteisminio tyrimo metu, kuris visiškai nebuvo detalizuotas nei ikiteisminiame tyrime, nei vėliau teisme. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kadangi tokių įrodymų surinkti nepavyko, kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priėmė išteisinamąjį nuosprendį dėl J. M. ir jį naikinti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį dėl J. T. ir perduoti bylą dėl jo iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.
Palikti galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį dėl kardomosios priemonės J. T. – įpareigojimo periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nuosprendžio dalį dėl J. M. išteisinimo palikti galioti.
Teisėjai Gintaras Goda
Rima Ažubalytė
Vytautas Piesliakas
