Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-129/2009

Procesinio sprendimo kategorija 44.2.4.2 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininko), Dangutės Ambrasienės (pranešėjos) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo O. G. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo O. G. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Bylos šalių ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovui, kuris, atlikdamas privalomąją pradinę karo tarnybą, patyrė sveikatos sužalojimą.

2002 m. birželio 14 d. Ruklos mokomajame pulke pratybų metu ieškovas patyrė kelio sąnario traumą. Jis buvo pripažintas netinkamu karo tarnybai ir Lietuvos kariuomenės karinių jūrų pajėgų vado 2003 m. kovo 21 d. įsakymu Nr. RT-39 išleistas į atsargą Karo prievolės įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu dėl sveikatos būklės. Krašto apsaugos ministerijos Tarnybinio tyrimo komisijos 2004 m. balandžio 22 d. sprendime Nr. 9 konstatuota, kad ieškovo sveikatos sutrikimas - apysunkis sužalojimas, susijęs su tiesioginių pareigų vykdymu. Krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2004 m. liepos 7 d. potvarkiu Nr. PS-724 ieškovui išmokėta 75 Vyriausybės nustatytų minimalių mėnesinių algų dydžio vienkartinė kompensacija už sveikatos sutrikimą, patirtą privalomosios pradinės karo tarnybos metu.

Ieškovas nurodė, kad jam išmokėta kompensacija nepateisino jo lūkesčių; dėl patirto sveikatos sutrikdymo negali įsidarbinti ten, kur nori, ir gauti darbo užmokestį pagal profesinį išsilavinimą, negali dirbti darbo, susijusio su fiziniu krūviu, slegia nuolatinė psichologinė įtampa dėl ateities, t. y. dėl galimybės uždirbti, išlaikyti šeimą, pasirūpinti tėvais. Ieškovo teigimu, atsakovo institucijoms buvo žinoma apie jo patirtas traumas iki tarnybos kariuomenėje, tačiau nebuvo sudarytos tokios tarnybos sąlygos, kurios atitiktų jam nustatytus fizinio krūvio apribojimus; po patirtos traumos pratybų metu jis nebuvo tinkamai gydomas, nebuvo laikomasi jam nustatytų apribojimų dėl fizinio krūvio, t. y. jis toliau turėjo atlikti tarnybą, dėl atliekamų gydymo procedūrų jautė nepasitikėjimą juo; tik skundžiantis ir reikalaujant, pavėlavus jam buvo tinkamai diagnozuotas sveikatos sutrikimas ir suteikta medicinos pagalba civilinėje institucijoje, tačiau sveikatos sutrikdymo pasekmes jis jaučia iki šiol, nes negali dirbti sunkaus fizinio darbo, nuolat lankosi pas gydytojus, nes reikia vaistų nuo skausmo.

Ieškovas prašė teismo priteisti iš atsakovo 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. spalio 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą, o ieškovo apeliacinį skundą atmetė.

Teismai konstatavo, kad dėl sveikatos sutrikdymo ieškovas patyrė ir neturtinę žalą, nes išgyvena dėl savo sveikatos būklės ir gyvenimo sąlygų, darbingumo lygio. Ieškovo prašomas priteisti neturtinės žalos atlyginimas nustatytas specialiajame – Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos – įstatyme (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Ieškovui žala atlyginta – Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio 8 dalies 1 punkto pagrindu jam išmokėta 75 Vyriausybės nustatytų minimalių mėnesinių algų vienkartinė kompensacija, kuri apima ir neturtinės žalos atlyginimą, todėl papildomai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje G. B. v. Krašto apsaugos ministerija, bylos Nr. 3K-3-31/2004).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti bylą nagrinėjusių teismų sprendimus ir ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje G. B. v. Krašto apsaugos ministerija, bylos Nr. 3K-3-31/2004, kurioje nustatyta, kad ieškovo sveikata buvo sužalota jam atliekant savanoriškąją karo tarnybą pagal profesinės karo tarnybos sutartį. Pagal Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymą privalomoji karo tarnyba - tai Konstitucijos nustatyta Lietuvos Respublikos piliečio privaloma karo tarnyba, atliekama įstatymų nustatyta tvarka. Profesinė karo tarnyba - Lietuvos Respublikos piliečio pagal profesinės karo tarnybos sutartį savanoriškai įsipareigota ir teisės aktų nustatytomis sąlygomis bei tvarka atliekama nuolatinė karo tarnyba kariuomenėje ar kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, taip pat šio įstatymo nustatytais atvejais kitose valstybės, užsienio valstybių ar tarptautinėse institucijose.

2. Jeigu kasatorius nebūtų buvęs pašauktas į privalomąją karo tarnybą, jam nebūtų sužalota sveikata, todėl šiuo atveju turi būti taikomas visiško žalos atlyginimo principas (CK 6.283 straipsnis), kuris reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokia būtų, jei jis nebūtų sužalotas. Teismui pripažinus, kad kasatoriui išmokėta vienkartinė piniginė kompensacija - tai turtinės ir neturtinės žalos visiškas atlyginimas, jam užkertamas kelias kreiptis į teismą ir įrodinėti neturtinės žalos atsiradimą ir jos dydį.

3. Atsakovo išmokėta kompensacija neatlygina kasatoriaus patirtos neturtinės žalos, susijusios su sveikatos sužalojimu atliekant privalomąją karinę tarnybą. Traumą tarnyboje kasatorius patyrė 2002 m. birželio 14 d., tačiau tik po trijų mėnesių jam buvo leista kreiptis dėl gydytojo konsultacijos. Visą tą laiką jis privalėjo atlikti nustatytus darbus, nors dėl traumos kentėjo didelius skausmus. Tik po kreipimosi į Krašto apsaugos ministerijos generalinę inspekciją 2002 m. rugsėjo 1 d. kasatoriui atlikta kelio sąnario operacija. Dėl sveikatos sutrikdymo apribota jo galimybė įsidarbinti pagal šaltkalvio-mechaniko specialybę, be to, slegia nuolatinė psichologinė įtampa dėl ateities, t. y. dėl galimybės uždirbti, išlaikyti šeimą, pasirūpinti savo tėvais.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Remiantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 2 straipsnio 11, 12, 13, 16 dalimis, 67 straipsnio 1, 5-10 dalimis, socialinės garantijos asmeniui taikomos dėl to, kad asmuo sveikatos sutrikimo momentu turi kario statusą, t. y. šio įstatymo 67 straipsnio pagrindu atliekamas išsamus tyrimas, kurio metu nustatomas atsiradusio sveikatos sutrikimo ir tarnybos priežastinis ryšys, sužalojimo sunkumo laipsnis ar nedarbingumo laipsnis ir tuo pagrindu kariui išmokama vienkartinė kompensacija, kurią sudaro Krašto apsaugos ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus išmokamos sumos. Atsakovo išmokų dydis priklauso ne nuo to, kokiu pagrindu karys atlieka tikrąją karo tarnybą, o nuo sveikatos sutrikimo metu kario turimo laipsnio, t. y. juo aukštesnis laipsnis, tuo didesnę kompensaciją jis gauna. Teisiniai pagrindai atlyginti kariui žalą dėl sveikatos sutrikimo yra vienodi visiems kariams, nepaisant to, kokiu pagrindu jie tarnauja. Jeigu kariui, atliekančiam privalomąją pradinę karo tarnybą, būtų nustatyta kitokia (geresnė) kompensacijų dėl tarnybos metu atsiradusio sveikatos sutrikimo apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarka, tai toks karys įgytų privilegijų kitų karių atžvilgiu, tai prieštarautų Konstitucijos 29 straipsniui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 12 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje G. B. v. Krašto apsaugos ministerija, bylos Nr. 3K-3-31/2004, konstatuota, kad Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnio pagrindu sveikatos sutrikimą patyrusiam kariui išmokama kompensacija apima tiek turtinę, tiek ir neturtinę žalą. Tai reiškia, kad šios kompensacijos sumokėjimu įgyvendinamas CK 6.263 straipsnyje nustatytas visiškas žalos atlyginimo principas.

2. Kasatorius negali remtis CK 6.283 straipsniu, nes privalomosios karo tarnybos metu, t. y. nuo 2002 m. gegužės 27 d. iki 2003 m. kovo 21 d., jo sveikata ir gyvybė buvo apdraustos Valstybiniame socialinio draudimo fonde (Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimo Nr. 530 Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus arba jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų 1 punktas).

k o n s t a t u o j a :

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Šioje kasacinėje byloje keliamas teisės klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo privalomosios pradinės tarnybos kariui, kuris buvo sužalotas tarnybos metu ir kuriam dėl patirto sužalojimo išmokėta specialiajame – Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos – įstatyme nustatyto dydžio vienkartinė kompensacija.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo privalomosios pradinės tarnybos kariui, kuris buvo sužalotas tarnybos metu

Pagal Lietuvos civilinę teisę neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta asmens sveikatai.

Byloje nustatyta, kad kasatorius, atlikdamas privalomąją pradinę karinę tarnybą, 2002 m. birželio 14 d. pratybų metu patyrė kelio sąnario traumą, dėl kurios Karinės medicinos ekspertizės komisijos 2003 m. kovo 20 d. pripažintas netinkamu privalomajai pradinei karinei tarnybai. Pagal Karo medicinos tarnybos 2004 m. vasario 2 d. pažymą kasatoriaus patirta trauma priskirta apysunkiam sužalojimui. Krašto apsaugos ministerijos valstybės sekretoriaus 2004 m. liepos 7 d. potvarkiu kasatoriui išmokėta 75 Vyriausybės nustatytų minimalių mėnesinių algų dydžio vienkartinė kompensacija už sveikatos sutrikimą, patirtą privalomosios pradinės karo tarnybos metu.

Kasatoriaus sužalojimo ir šio sužalojimo pasekmių nustatymo metu galiojusios Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo redakcijos 67 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad tiesioginio tarnybos pareigų vykdymo metu dėl priežasčių, susijusių su tiesioginiu pareigų vykdymu, sužeistam ar suluošintam ir tapusiam invalidu arba ir netapusiam invalidu kariui, kuriam dėl sveikatos sutrikimo liko liekamųjų reiškinių ir sumažėjo tinkamumo tarnybai laipsnis, neatsižvelgiant į draudimo išmokas, išmokama šiame straipsnyje nustatyto dydžio vienkartinė kompensacija. Pagal nurodyto įstatymo 67 straipsnio 8 dalies 1 punktą, jeigu apysunkiai sužeistas ar suluošintas karys po gydymo netapo invalidu, tačiau liko liekamųjų reiškinių ir pasikeitė jo tinkamumo karo tarnybai laipsnis, kuris nustatomas praėjus 6 mėnesiams nuo išgydymo po sužeidimo, ir dėl šio laipsnio karys turėtų būti perkeltas į žemesnes arba mažiau apmokamas pareigas, privalomosios pradinės karo tarnybos kariui išmokama 75 Vyriausybės nustatytų minimalių mėnesinių algų vienkartinė kompensacija.

Nagrinėjamu atveju kasatorius kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 300 000 Lt neturtinei žalai dėl privalomosios pradinės karo tarnybos metu patirto sveikatos sužalojimo atlyginti, nes, jo teigimu, išmokėta 75 Vyriausybės nustatytų minimalių mėnesinių algų vienkartinė kompensacija (33 750 Lt) neatlygina dėl sveikatos sužalojimo jo patirtos neturtinės žalos. Bylą nagrinėję teismai atmetė kasatoriaus reikalavimą, remdamiesi tuo, kad, išmokėjus specialiojo įstatymo nustatyto dydžio vienkartinę kompensaciją, kasatoriaus patirta dėl tarnyboje sužalotos sveikatos neturtinė žala jam visiškai atlyginta.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad specialiojo įstatymo nustatyta vienkartinė kompensacija kario sveikatos sutrikimo atveju skirta tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio praradimams dėl tarnyboje patirto sveikatos sutrikimo kompensuoti. Kartu pažymėtina, kad tai, jog specialiajame įstatyme nustatyti konkretūs šio vienkartinės išmokos dydžiai, nereiškia, kad dėl kario sveikatos sutrikdymo atlygintinos žalos dydis įstatymo a priori ribojamas nustatytu tam tikru dydžiu ir visais atvejais yra pakankamas dėl šio sveikatos sutrikdymo kario patirtos tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimas. Tais atvejais, kai karys, kurio sveikata sutrikdyta dėl atliekamos karo tarnybos, mano, kad jam išmokėta įstatymo nustatyto dydžio vienkartinė išmoka nevisiškai kompensuoja jam padarytą žalą, jis turi teisę kreiptis į teismą su reikalavimu atlyginti likusią žalos dalį ir įrodinėti patirtos žalos dydį bei kitas būtinas sąlygas taikyti jo nurodytam atsakingu už žalą asmeniui civilinę atsakomybę.

Teisėjų kolegija pažymi, kad neturtinės žalos dydį pinigais kiekvienu konkrečiu atveju nustato teismas, tai – fakto klausimas ir jo iš anksto neįmanoma įtvirtinti įstatyme (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju teismai, pripažinę, jog dėl sveikatos sutrikimo privalomosios pradinės karos tarnybos metu kasatorius patyrė neturtinę žalą, visiškai nenustatinėjo ir netyrė bylos aplinkybių tam, kad įvertintų dėl to kasatoriaus turėtus neturtinio pobūdžio praradimus pinigais, nors, minėta, įvertinti konkrečiu atveju neturtinę žalą pinigais – teismo funkcija (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų sprendimas atmesti kasatoriaus ieškinį remiantis tik specialiajame įstatyme nustatytos vienkartinės kompensacijos išmokėjimo faktu negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Neįvertinę dėl sveikatos sužalojimo tarnyboje kasatorius patirtų neturtinio pobūdžio praradimų pinigais, teismai neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad pagal specialųjį įstatymą išmokėta vienkartinė kompensacija visiškai atlygino kasatoriui dėl sveikatos atliekant privalomąją karo tarnybą sužalojimo patirtą neturtinę žalą. Tokią išvadą teismai būtų galėję padaryti tik ištyrę kasatoriaus reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrindu nurodytas aplinkybes, įvertinę jo patirtos neturtinės žalos dydį pinigais ir konstatavę, kad kasatoriaus dėl sveikatos tarnybos metu sutrikimo patirtos neturtinės ir turtinės žalos suma yra ne didesnė už jam išmokėtos vienkartinės kompensacijos sumą. Kartu pažymėtina ir tai, kad, sprendžiant, ar yra pagrindas priteisti ieškovui papildomos žalos, turi būti nustatytos visos Krašto apsaugos ministerijos civilinės atsakomybės sąlygos.

Teisėjų kolegija nurodo, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 12 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje G. B. v. Krašto apsaugos ministerija, bylos Nr. 3K-3-31/2004. Kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje profesinės karo tarnybos kario ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas ne remiantis Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 67 straipsnyje nustatyto dydžio vienkartinės kompensacijos išmokėjimo faktu, bet dėl to, kad ieškovas neįrodė būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei už jo patirtą neturtinę žalą atsirasti. Atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą nepagrįstai nurodyta, kad pagal įvardytą kasacinio teismo nutartį, išmokėjus kariui sveikatos sutrikimo atveju specialiajame įstatyme nustatyto dydžio vienkartinę kompensaciją, įgyvendinamas CK 6.263 straipsnyje įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Nurodytoje kasacinio teismo nutartyje nėra tokio išaiškinimo.

Dėl kasatoriaus argumentų, kad jo patirta neturtinė žala turi būti atlyginta visiškai, remiantis visišku žalos atlyginimo principu, teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo ne kartą pažymėta, jog neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje N. Ž. v. UAB „Vilniaus troleibusai, bylos Nr. 3K-3-371/2003; 2004 m. vasario 18 d. nutartį civilinėje byloje O. R. ir kt. v. VšĮ Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikos, bylos Nr. 3K-3-16/2004, kt.).

Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias neturtinės žalos dėl sveikatos sutrikimo, patirto privalomosios pirminės karo tarnybos metu, atlyginimą, visiškai nenustatinėjo ir netyrė bylos aplinkybių, reikšmingų nustatant šiuo konkrečiu atveju kasatoriaus patirtos dėl sveikatos sužalojimo tarnyboje žalos dydį ir neatskleidė bylos esmės. Dėl to pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimas ir nutartis panaikinami ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nes nurodyti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme (CPK 360 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2008 m. gegužės 13 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 14 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmąja instancija Klaipėdos apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Dangutė Ambrasienė

Vincas Verseckas