Dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-49/2009 Procesinio sprendimo kategorijos: 75.8; 77.4.2 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Prano Žeimio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dangutės Ambrasienės ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. (V. P.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. P. ieškinį atsakovui V. P. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, santuokoje įgyto turto padalijimo, vaikų gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo priteisimo; tretieji asmenys – AB bankas „Hansabankas“, AB SEB bankas, T. Ž.; išvadą teikianti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Nagrinėjamoje byloje keliami mažamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo klausimai.

Ieškovės ir atsakovo santuoka buvo sudaryta 2000 m. birželio 10 d. Šalys turi du nepilnamečius vaikus – M. P. (M. P.), gimusį 1995 m. lapkričio 16 d., ir R. P. (R. P.), gimusį 2003 m. liepos 4 d. Santuoka pradėjo irti 2004 metais. Šalys bendro ūko neturi, vaikais rūpinasi atskirai. Ieškovės teigimu, atsakovas pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, yra neištikimas, žiauriai elgiasi su ieškove, todėl santuoka iširo būtent dėl atsakovo kaltės. 2007 metų vasaros pradžioje atsakovas pasiėmė sūnų R. ir apsigyveno pas sugyventinę Z. S. Atsakovas dirba pamaininį darbą oro uoste, įskaitant darbą naktimis, taip pat kitose darbovietėse, dažnai nenakvoja namie, todėl sūnų faktiškai prižiūri Z. S. Ieškovė kartu su motina T. Ž. gyvena jos keturių kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Šalia yra mokykla ir lopšelis–darželis, kurį lanko vaikai. Dėl to, ieškovės teigimu, vaikų interesus labiau atitiktų jų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove. Santuokoje šalys įgijo nekilnojamojo turto: 0,1052 ha žemės sklypą Nr. 144 su 130,75 kv. m ploto sodo pastatu, esančius (duomenys neskelbtini); kilnojamųjų daiktų: keleivinius automobilius „Audi 80“, „Ford Tranzit“ ir VAZ 2103, automobilio priekabą VARG 8101, muzikinį centrą „Kenwood“; taip pat prisiėmė prievolių: gavo paskolas iš AB banko „Hansabankas“ pagal 2002 m. rugpjūčio 23 d. kredito sutartį Nr. 02-007137-FA-1 (negrąžinta kredito suma – 15 830,63 euro) ir AB SEB banko pagal 2005 m. gegužės 3 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 1750518051109-16 (negrąžinta kredito suma – 5688,43 Lt). Kadangi atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir jis turės kur gyventi, tai, ieškovė manymu, jai priteistinas žemės sklypas su sodo pastatu ir su šiuo turtu susijusios prievolės. Ieškovė prašė:

nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės;

po santuokos nutraukimo palikti jai iki santuokos turėtą pavardę – V.;

nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškove;

priteisti iš atsakovo išlaikymą vaikams periodinėmis išmokomis po 300 Lt per mėnesį kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės;

priteisti ieškovės nuosavybėn žemės sklypą ir sodo pastatą, esančius (duomenys neskelbtini);

įpareigoti ieškovę įvykdyti prievoles AB bankui „Hansabankas“ pagal 2002 m. rugpjūčio 23 d. kredito sutartį Nr. 02-007137-FA-1 ir AB SEB bankui pagal 2005 m. gegužės 3 d. kredito sutartį Nr. 1750518051109-16;

priteisti atsakovui keleivinius automobilius „Audi 80“, „Ford Tranzit“ ir VAZ 2103, automobilio priekabą VARG 8101, muzikinį centrą „Kenwood“.

Atsakovas, nurodydamas, kad tikroji santuokos iširimo priežastis yra ieškovės piktnaudžiavimas alkoholiu, lėmęs nepakeliamą įtampą šeimoje, dėl kurios jis kartu su jaunesniuoju sūnumi buvo priversti išeiti iš namų, taip pat neatlikimas savo kaip sutuoktinės pareigų, nesirūpinimas vaikais, neužtikrinimas jiems sveikos ir saugios aplinkos, priešieškiniu prašė:

nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės;

nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su atsakovu, nes jis turi suremontuotą butą, šalia kurio yra vaikų darželis ir mokykla;

priteisti iš ieškovės išlaikymą vaikams periodinėmis išmokomis po 300 Lt per mėnesį kiekvienam vaikui iki jų pilnametystės;

žemės sklypo ir sodo pastatą padalyti šalims lygiomis dalimis;

priteisti atsakovui priekabą VARG 8101, o ieškovei – muzikinį centrą „Kenwood“;

nustatyti, kad pagal 2002 m. rugpjūčio 23 d. kredito sutartį su AB banku „Hansabankas“ gautos paskolos likusią dalį šalys grąžins lygiomis dalimis, o pagal 2005 m. gegužės 3 d. vartojimo kredito sutartį su AB SEB banku gautos paskolos likusią dalį grąžins ieškovė, nes šiuos pinigus ji panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2008 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį iš dalies patenkino:

nutraukė šalių santuoką, pripažindamas, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės; po santuokos nutraukimo ieškovei paliko iki santuokos turėtą pavardę – V.;

nepilnamečių vaikų M. P., gimusio 1995 m., ir R. P., gimusio 2003 m., gyvenamąją vietą nustatė su motina (ieškove);

nustatė atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką;

priteisė iš atsakovo vaikų išlaikymui po 400 Lt periodinių išmokų kiekvienam vaikui kiekvieną mėnesį iki jų pilnametystės;

padalijo šalių santuokoje įgytą turtą, priteisdamas ieškovei žemės sklypą ir sodo pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), prievolę grąžinti paskolą AB bankui „Hansabankas“ pagal 2002 m. rugpjūčio 23 d. kredito sutartį Nr. 02-007137-FA-1, kurios įvykdymas užtikrintas atsakovo laidavimu, ir prievolę grąžinti paskolą AB SEB bankui pagal 2005 m. gegužės 3 d. vartojimo kredito sutartį Nr. 1750518051109-16, o atsakovui – keleivinį automobilį „Audi 80“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), keleivinį automobilį „Ford Tranzit“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), keleivinį automobilį VAZ 2103 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priekabą VARG 8101 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir muzikinį centrą „Kenwood“;

kitas ieškinio ir priešieškinio dalis atmetė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 10 d. nutartimi atsakovo apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė kartais piktnaudžiaudavo alkoholiu, buvo bausta administracine tvarka už vairavimą neblaivi; atsakovas 2005 metų pabaigoje išėjo gyventi atskirai ir gyvena kartu su kita moterimi; abiejų tėvų galimybės suteikti vaikams tinkamas buitines gyvenimo sąlygas, juos išlaikyti, prižiūrėti ir auklėti yra panašios; atsakovo darbas yra pamaininis, darbo grafikas nepastovus ir jam kartais tenka dirbti naktimis, tačiau vaikus padeda prižiūrėti atsakovo sugyventinė Z. S. ir atsakovo motina; ieškovės darbas (kelių įmonių buhalterinės apskaitos vedimas) nesusijęs su griežtu darbo laiko režimo laikymusi, ieškovei dirbant, vaikus galės prižiūrėti ieškovės motina T. Ž.; ginčo šalių vaikų nuomonė gyvenamosios vietos klausimu nepastovi: paskutinio pirmosios instancijos teismo posėdžio metu vyresnysis sūnus dvylikametis M. P. pareiškė norą gyventi su tėvu, o jaunesnysis keturmetis R. P. atsisakė išsakyti savo nuomonę; tuo tarpu, Vaikų teisių apsaugos tarnybos 2007 m. spalio 9 d. buities tyrimo akto duomenimis, vyresnysis sūnus nurodė nežinąs, su kuo nori gyventi, o jaunesnysis pareiškė norą gyventi su motina; iki teismo nuolatinė vaikų gyvenamoji vieta buvo su motina; vaikai lanko prie ieškovės namų esančią mokyklą ir lopšelį–darželį; brolių ryšys glaudus.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, Vaikų teisių apsaugos tarnybai teismo pavedimu pakartotinai ištyrus šalių nepilnamečių sūnų gyvenimo sąlygas, paaiškėjo naujų aplinkybių: 2008 m. gegužės 19 d. ieškovei gimė duktė P., kurios tėvas – ne atsakovas; ieškovė turi sugyventinį; jaunesnysis sūnus R. daugiau laiko gyvena su tėvu, o vyresnysis sūnus M. – su motina; abiejų vaikų santykiai su tėvų sugyventiniais geri; jaunesnysis sūnus pareiškė norą gyventi su tėvu, vyresnysis – su motina.

Pagal 2002 m. rugpjūčio 23 d. kredito sutartį 22 604,18 euro paskolą iš AB banko „Hansabankas“ gavo ieškovė, kuri yra kredito sutarties šalis – kredito gavėja, o atsakovas – laiduotojas; kreditas buvo panaudotas ginčo nekilnojamajam turtui (žemės sklypui ir jame esančiam sodo pastatui) įsigyti; šio kredito grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas ne tik nupirktas turtas, bet ir trečiojo asmens T. Ž. (ieškovės motinos) butas; paskolos grąžinimo įmokas bei palūkanas iki santuokos iširimo mokėjo ir paskolą bankui toliau grąžina tik ieškovė iš savo darbo pajamų; 2008 m. vasario 4 d. buvo negrąžinta 15 830,63 euro paskolos dalis. Trečiasis asmuo kreditorius AB bankas „Hansabankas“ nurodė, kad nesutinka dėl šalių skolinių įsipareigojimų padalijimo ir atsakovo laidavimo atsisakymo.

2005 m. gegužės 3 d. ieškovė gavo 10 000 Lt vartojimo kreditą iš AB SEB banko. Atsakovas pasirašė kredito sutartį kaip sutuoktinis.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu šalys neįrodinėjo dalijamo turto vertės ir neprašė skirti rinkos vertės nustatymo ekspertizės. VĮ Registrų centro nustatyta vidutinė sodo pastato rinkos vertė – 24 927 Lt, vidutinė žemės sklypo rinkos vertė – 3366 Lt. Apeliacinės instancijos teismui atsakovas pateikė 2008 m. kovo 13 d. atliktą turto įvertinimo ataskaitą, kurios duomenimis, bendra ginčo nekilnojamojo turto vertė yra 320 000 Lt.

Dėl kilnojamųjų daiktų, kurių vertę šalys nurodė 21 500 Lt, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad abi šalys prašo priteisti automobilius bei 2000 Lt vertės muzikinį centrą atsakovui ir dėl šio turto nėra ginčo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu, be 500 Lt vertės priekabos VARG 8101, atsakovo vardu buvo įregistruoti ir trys automobiliai: 4000 Lt vertės „Audi 80“, 14 000 Lt vertės „Ford Tranzit“ bei 1000 Lt vertės VAZ 2103. Automobilį „Ford Tranzit“ atsakovas pardavė be ieškovės sutikimo. 2003 m. rugpjūčio 19 d. automobilis „Audi 80“ buvo pagrobtas.

Spręsdamas dėl šalių santuokos nutraukimo, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, konstatavo, kad abi šalys pažeidė abipusę sutuoktinių pareigą gerbti ir mylėti bei remti vienas kitą, būti lojalūs vienas kitam ir pasitikėti vienas kitu, todėl šeimos santykiai, kaip bendro gyvenimo pagrindas, iširo (CK 3.27, 3.28 straipsniai). Teismas pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.53 straipsnio 1, 2 dalys, 3.61 straipsnis), tenkino ieškovės reikalavimą palikti jai iki santuokos sudarymo turėtą pavardę (CK 3.69 straipsnis). Spręsdamas šalių ginčą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vaikų teisių apsaugos tarnybos atstovas teismo posėdžio metu pateikė išvadą, jog vaikų gyvenamoji vieta nustatytina su tėvu, tačiau nurodė, kad šią išvadą vertina kaip vieną iš įrodymų ir vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimą sprendžia pagal byloje nustatytų aplinkybių visumą, t. y. kartu atsižvelgdamas ir į tai, jog iki teismo nuolatinė vaikų gyvenamoji vieta buvo su motina, vaikai lanko prie ieškovės namų esančią mokyklą ir lopšelį–darželį. Teismas pažymėjo, kad įstatyme nenustatyta kokių nors pirmenybės teisių motinai, tačiau, laikydamas, jog jaunesniajam sūnui, ketverių metų amžiaus R., reikalinga didesnė motinos globa, sprendė, kad motina, esant kitoms tėvų gyvenimo sąlygoms vienodoms, turi pirmenybės teisę auklėti mažametį vaiką. Vertindamas, kad brolių atskyrimas, kai jų ryšys glaudus, pažeistų vaikų interesus, teismas abiejų sūnų gyvenamąją nustatė su ieškove, kartu pažymėdamas, jog vaikų nuolatinės gyvenamosios vietos nustatymas su motina neatima iš jų teisės bendrauti su tėvu, atsakovas turi pareigą rūpintis vaikais, o, pasikeitus vaikų norams ir gyvenimo sąlygoms, turi teisę kreiptis į teismą su prašymu pakeisti vaikų gyvenamąją vietą (CK 3.169 straipsnio 3 dalis). Laikydamas, kad byloje nėra duomenų, jog maksimalus vaikų bendravimas su tėvu padarytų jiems žalos, teismas nustatė maksimalų bendravimą užtikrinančią vaikų ir atsakovo bendravimo tvarką. Nustatęs, kad atsakovo pajamos, atskaičius mokesčius, yra apie 3000 Lt, o ieškovės – apie 5000 Lt per mėnesį, atsižvelgdamas į tai, kad nėra šalių ginčo dėl aplinkybės, jog vaikų poreikiams reikia apytikriai po 800 Lt per mėnesį ir abu tėvai lygiomis dalimis privalo apmokėti šias išlaidas, teismas priteisė iš atsakovo vaikų išlaikymui po 400 Lt periodinių išmokų kiekvienam vaikui kiekvieną mėnesį iki jų pilnametystės. Spręsdamas dėl prievolių (finansinių įsipareigojimų bankams) padalijimo ir kompensacijų už įvykdytas prievoles priteisimo, teismas pažymėjo, kad šiam klausimui išspręsti įvertintinas prievolės pobūdis, t. y. ar tai asmeninė, ar bendra sutuoktinių prievolė, taip pat atsižvelgtina į gautų paskolų panaudojimo tikslus. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybėmis dėl 22 604,18 euro paskolos, panaudotos ginčo nekilnojamam turtui įsigyti, iš AB banko „Hansabankas“ gavimo (kredito gavėjas pagal sutartį – ieškovė, o atsakovas – laiduotojas; mokėjimus bankui vykdė ieškovė iš savo darbo pajamų; kredito grąžinimui užtikrinti buvo įkeistas ne tik nupirktas turtas, bet ir trečiojo asmens (ieškovės motinos) butas; bankas nesutiko, kad prievolė būtų padalyta ir atsisakyta atsakovo laidavimo), teismas, laikydamas, jog, padalijus solidariąją prievolę, pablogėtų kreditoriaus galimybės išsiieškoti skolą, atmetė atsakovo priešieškinio reikalavimą dėl prievolės grąžinti kreditą AB bankui „Hansabankas“ padalijimo ir prievolę grąžinti šį kreditą perkėlė ieškovei, palikdamas galioti atsakovo laidavimą. Teismas pripažino, kad 10 000 Lt vartojimo paskola iš AB SEB banko buvo paimta šeimos interesais ir prievolė ją grąžinti yra bendra sutuoktinių prievolė, tačiau, nurodydamas, jog atsižvelgia į šalių reikalavimus, prievolę grąžinti šią paskolą perkėlė ieškovei. Spręsdamas dėl kilnojamųjų daiktų padalijimo, teismas nurodė, kad abi šalys prašo automobilius ir muzikinį centrą priteisti atsakovui ir dėl šio turto nėra ginčo. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė iš dalies grąžino savo lėšomis ir įsipareigoja grąžinti pirmiau nurodytus 22 604,18 euro bei 10 000 Lt kreditus, darydamas išvadą, jog ieškovės grąžintų ir perimtų skolų bankams suma viršija šalių nurodytą sodo namo ir žemės sklypo vertę (24 927 Lt ir 3366 Lt), nustatęs vieno iš sutuoktinių didesnę dalį prisidedant prie bendrosios jungtinės nuosavybės įsigijimo, teismas sprendė, kad yra pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo (CK 3.123 straipsnio 1 dalis). Dėl to sodo pastatą ir žemės sklypą bei prievoles grąžinti bankams kreditus teismas priteisė ieškovei, o transporto priemones ir muzikinį centrą, kurių vertę šalys nurodė 21 500 Lt, – atsakovui.

Spręsdama dėl atsakovo reikalavimo nustatyti su juo jaunesniojo sūnaus R. gyvenamąją vietą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad CK 3.174 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžia vadovaudamasis vaiko interesais, atsižvelgdamas į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši įstatyme nustatyta išlyga taikytina nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes (glaudų brolių ryšį ir galimą emocinę žalą dėl jų išskyrimo; R. ypač jauną amžių (gimęs 2003 m. liepos 4 d.), jo nuomonės nepastovumą (bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotojams jis buvo išreiškęs norą gyventi su motina), teisėjų kolegija sprendė, kad, nustatant jo gyvenamąją vietą, negalima vadovautis tik paskutiniąja vaiko išsakyta nuomone (gyventi su tėvu). Dėl to, įvertinusi tai, kad R. lanko prie ieškovės namų esantį vaikų lopšelį–darželį, ir laikydama, jog keisti įstaigą netikslinga, taip pat atsižvelgusi į tai, jog atsakovui netrukdoma dalyvauti auklėjant vaikus, skundžiamu teismo sprendimu jam nustatytas maksimalus bendravimas su vaikais, atsakovo pozicijos kaitą šiuo klausimu (pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde, vienu iš pagrindinių argumentų nurodydamas teismo posėdyje išsakytą sūnaus M. nuomonę, atsakovas prašė nustatyti abiejų vaikų gyvenamąją vietą su juo, tuo tarpu nagrinėjant bylą apeliacine tvarka jis reikalavimą pakeitė) vertindama kaip keliančią abejonių dėl atsakovo sprendimų pastovumo ateityje, o atsakovo akcentuojamą ieškovės netinkamą elgesį praeityje dėl jai skirtos administracinės nuobaudos už vairavimą neblaiviai nelaikydama pagrindu teigti, jog ieškovė gali daryti blogą įtaką vaikams, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimą išsprendė teisingai, o po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo pasikeitusios aplinkybės nėra pagrindas keisti šią teismo sprendimo dalį. Pripažindama nepagrįstais atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nukrypo nuo lygių dalių principo, priteisdamas atsakovui tik septynis procentus santuokoje įgyto turto, teisėjų kolegija pažymėjo, jog toks padalijimo būdas yra įtvirtintas CK 3.127 straipsnio 3 dalyje, kurioje nustatyta, kad, parenkant turto padalijimo būdą, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Atsižvelgusi į tai, kad atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, o ieškovė būsto neturi ir gyvena motinos bute, taip pat į tai, kad vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, teisėjų kolegija sprendė, jog pirmosios instancijos teismas teisingai parinko turto padalijimo būdą, kartu pažymėdama, kad šalių santykiai konfliktiški ir tai apsunkintų naudojimąsi nedidelio ploto žemės sklypu bei statiniu, kaip bendrąją daline nuosavybe. Pripažinusi pirmosios instancijos teismą pagrįstai atsižvelgusiu ir į dalijamo turto įsigijimo aplinkybes, kurių šalys neginčija (paskola, už kurią įsigytas žemės sklypas ir statinys sodininkų bendrijoje, paimta ieškovės, o paskolos grąžinimui užtikrinti yra įkeistas trečiajam asmeniui T. Ž. (ieškovės motinai) asmeninės nuosavybės teise priklausantis butas; paskolos grąžinimo įmokos buvo ir yra mokamos tik ieškovės lėšomis), teisėjų kolegija laikė, jog šios aplinkybės ne tik patvirtina turto padalijimo būdo teisingumą, bet ir yra reikšmingos svarstant apeliacinio skundo argumentą dėl padalyto turto įvertinimo. Atsižvelgusi į tai, kad, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šalys kitokiomis priemonėmis neįrodinėjo dalijamo turto vertės, neprašė skirti įvertinimo, teisėjų kolegija darė išvadą, jog teismas pagrįstai vadovavosi į bylą pateiktais oficialiaisiais įrodymais – VĮ Registrų centro išduotais nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašais, kurių duomenimis, žemės sklypo vidutinė rinkos vertė – 3366 Lt, o sodo pastato – 24 927 Lt, kartu atkreipdama dėmesį į tai, kad apeliantas (atsakovas), pateikdamas 2008 m. atliktą įvertinimo ataskaitą, siekia įrodyti, jog ieškovei priteistas daug didesnės vertės turtas, tačiau neprašo priteisti kompensacijos, bet pageidauja, kad turtas būtų padalytas natūra; pateikdamas dabartinį ieškovei priteisto turto įvertinimą, atsakovas neatsižvelgia į vien ieškovės lėšomis sumokėtų paskolos grąžinimo įmokų pabrangimą; taip pat turėtina omenyje tai, kad paskola dar nevisiškai grąžinta ir ši našta tenka ieškovei; be to, ieškovei priteistas turtas yra skirtas jos ir vaikų ilgalaikiams poreikiams tenkinti, o dabartinis visiems žinomas nekilnojamojo turto sąstingis leidžia numatyti šio turto nuvertėjimą ir už jį dar neišmokėtos paskolos dalies pabrangimą. Išvardytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pasirinko teisingą dalijamo turto vertinimą ir pagrįstai vadovavosi VĮ Registrų centro pateiktais duomenimis, kartu pažymėdama, jog CK 3.118 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, sudarant turto balansą, dalytino turto visuma mažinama prievolių, kurių įvykdymo terminas dar nėra suėjęs, suma, bei laikydama, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į šią įstatymo nuostatą ir įvertino ieškovei priteistą grąžinti neįmokėtą kredito dalį – 15 830 eurų. Teisėjų kolegija taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad apeliantas (atsakovas), prašydamas padalyti nekilnojamąjį turtą lygiomis dalimis, prašo palikti nepakeistą skundžiamo teismo sprendimo dalį, kuria nuspręsta, kad ir paskolą, skirtą žemės sklypui įsigyti bei statiniui remontuoti, ir santuokos metu gautą vartojimo kreditą privalo grąžinti ieškovė. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, susijusias su šalių santuokoje įgytais kilnojamaisiais daiktais (pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu atsakovo vardu, be 500 Lt vertės priekabos VARG 8101, buvo įregistruoti ir trys automobiliai: 4000 Lt vertės „Audi 80“, kuris 2003 m. rugpjūčio 19 d. buvo pagrobtas, 14 000 Lt vertės „Ford Tranzit“, kurį atsakovas pardavė be ieškovės sutikimo, bei 1000 Lt vertės VAZ 2103), pažymėjusi, kad automobilio „Ford Tranzit“ vertė pagrįstai buvo įskaičiuota į atsakovui priteisiamo turto masę (CK 3.123 straipsnio 3 dalis), o automobilio „Audi 80“ vertė neturėjo būti įskaičiuota į atsakovui priteisiamą turtą, tačiau automobilio priskyrimas atsakovui nėra klaidingas, nes automobilis sprendimo priėmimo metu buvo įregistruotas jo vardu, kita vertus, ir išbraukus automobilio „Audi 80“ vertę, atsakovui yra priteista turto už 17 500 Lt sumą, kuri viršija ieškovei priteisto turto ir įsipareigojimų pusiausvyrą, bei atsižvelgusi į nepilnamečių vaikų interesus, teisėjų kolegija sprendė, kad šalių santuokoje įgyto turto padalijimas skundžiamu teismo sprendimu atitinka pirmiau nurodytas CK trečiosios knygos nuostatas ir 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas

Kasaciniu skundu atsakovas V. P. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutarties dalis dėl nepilnamečio vaiko R. P. gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, nekilnojamojo turto padalijimo būdo bei pareigų pagal turtines prievoles paskirstymo ir dėl šios bylos dalies priimti naują sprendimą – nustatyti nepilnamečio vaiko R. P. gyvenamąją vietą su atsakovu, santuokoje įgytą nekilnojamąjį turtą (žemės sklypą ir sodo pastatą) padalyti natūra, priteisiant ieškovei ir atsakovui po 1/2 dalį šio turto, prievolę grąžinti paskolą AB bankui „Hansabankas“ pagal 2002 m. rugpjūčio 23 d. kredito sutartį Nr. 02-007137-FA-1 priteisti įvykdyti ieškovei ir atsakovui lygiomis dalimis. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl atsakovo apeliacinio skundo reikalavimo nustatyti jaunesniojo sūnaus R. gyvenamąją vietą su atsakovu, neištyrė visų šiam klausimui išspręsti reikšmingų aplinkybių, tiek egzistavusių bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu (ieškovės nėštumas; beveik dešimties metų vaikų amžiaus skirtumas, lemiantis skirtingus jų interesus, pomėgius ir polinkius, kurie, vyresniajam sūnui bręstant, skirsis dar labiau; ieškovė linkusi piktnaudžiauti alkoholiu, nuo 2003 metų už administracinės teisės pažeidimus bausta dešimt kartų, iš jų – tris kartus už pažeidimus, padarytus apsvaigus), tiek paaiškėjusių nagrinėjant apeliacinį skundą (2008 m. gegužės 19 d. ieškovei gimė duktė; ieškovė yra sukūrusi naują faktinę šeimą, turi sugyventinį, kurio asmenines, dorovines savybes bei nuomonę dėl vaikų ir jų gyvenamosios vietos taip pat buvo būtina išsiaiškinti; jaunesnysis sūnus daugiau laiko gyvena su tėvu), neįvertino visų byloje esančių įrodymų (Vilniaus miesto savivaldybės Sveikatos ir socialinės apsaugos departamento Vaikų teisių apsaugos tarnybos pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose pateiktų išvadų, kad vaikų interesus labiau atitiktų jų gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu; 2008 m. rugsėjo 30 d. buities tyrimo akto Nr. A. 2930, kuriuo nustatytas jaunesniojo sūnaus Ričardo noras gyventi kartu su tėvu). Tai lėmė netinkamą Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnio 1 dalies, CK 3.3 straipsnio 1 dalies, 3.174 straipsnio, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punkto taikymą ir nukrypimą nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimu suformuotos teismų praktikos. Kasatorius, pažymėdamas, kad prašo nustatyti tik jaunesniojo sūnaus R. gyvenamąją vietą kartu su juo, nurodo, jog pagal formuojamą teismų praktiką teismas, spręsdamas ginčus dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, turi vengti atskirti brolius ir (ar) seseris vienus nuo kitų, tačiau tokia pozicija nėra griežta taisyklė, ir šią bylą nagrinėję teismai taikė ją ypač formaliai, nesigilindami į byloje nustatytų aplinkybių visumą. Be to, teismai, nagrinėdami ginčus dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, gali neatsižvelgti į vaikų nuomonę tik vieninteliu atveju – kai vaiko norai prieštarauja vaiko interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. V.-M. v. F. A. S., bylos Nr. 3K-3-223/2003). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų ir nenustatyta jokių aplinkybių, dėl kurių jaunesniojo sūnaus R., pareiškusio norą gyventi su tėvu, gyvenamoji vieta negalėtų būti nustatyta su juo. Apeliacinės instancijos teismas, pirmiau nurodytos išlygos dėl neatsižvelgimo į vaiko nuomonę taikymą motyvuodamas tuo, kad Ričardas yra mažametis, neturi pastovios nuomonės, jo lankomas lopšelis–darželis yra šalia ieškovės namų ir keisti ugdymo įstaigą netikslinga, ieškovė netrukdo vaikui bendrauti su tėvu, t. y. atsižvelgdamas tik į buitines sąlygas, tačiau neįvertindamas tėvo ir motinos asmeninių bruožų bei kiekvieno iš jų realios galimybės sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, pažeidė pirmiau nurodytas materialinės teisės normas bei nukrypo nuo kasacinio teismo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos.

2. Bylą nagrinėję teismai, nukrypimą nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo motyvuodami tik tuo, kad su ieškove lieka gyventi nepilnamečiai vaikai, ir priteisdami jai visą nekilnojamąjį turtą, o kasatoriui tik menkaverčius kilnojamuosius daiktus – muzikinį centrą ir transporto priemones, iš kurių santuokos nutraukimo metu realiai buvo likusi tik 1991 m. pagaminta automobilio priekaba VARG 8101, o kiti seniai parduoti, šalių santuokoje įgyto turto padalijimo klausimą išsprendė, netinkamai taikydami CK 3.123 straipsnio 1 dalį bei iš esmės pažeisdami kasatoriaus teises ir teisėtus interesus. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl nekilnojamojo turto, vadovavosi VĮ Registrų centro duomenimis, pagal kuriuos žemės sklypo vertė – 3366 Lt, sodo pastato – 24 927 Lt. Apeliaciniame procese kasatorius pateikė 2008 m. kovo 13 d. turto vertintojo ataskaitą, kurioje nurodyta reali ginčo nekilnojamojo turto vertė: žemės sklypo – 158 000 Lt, sodo pastato – 162 000 Lt, tačiau apeliacinės instancijos teismas į šias turto kainas neatsižvelgė, be kita ko, nurodydamas, kad paskola buvo paimta ieškovės ir grąžinimo įmokos buvo mokamos taip pat ieškovės. Kasatoriaus teigimu, nors ieškovė mokėjo paskolos grąžinimo įmokas, tačiau jis (kasatorius) iš savo uždarbio tenkino kitus šeimos poreikius (pirko maistą, aprangą vaikams). Dėl to turto padalijimo būdas ir proporcijos teismų buvo parinktos neteisingai. Kasatoriaus manymu, jo siūlomas santuokos metu įgyto nekilnojamojo turto padalijimo būdas – natūra priteisiant kiekvienam iš sutuoktinių po 1/2 jo dalį, atsižvelgiant į tai, kad tai negyvenamosios paskirties turtas, t. y. sodo valda, yra sąžiningas, teisingas ir nepažeistų nei sutuoktinių, nei vaikų interesų.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu; kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus. Byloje nenustatyta pagrindų peržengti atsakovo kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriuose keliami teisės klausimai (CPK 346 straipsnis).

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (CK 3.174 straipsnis)

Sprendžiant ginčą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo negalima teikti privilegijų tėvui ar motinai dėl lyties, rasės, kalbos, tautybės, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų (Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis). Kilęs ginčas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo sprendžiamas vadovaujantis vaiko interesais ir atsižvelgiant į jo norą (CK 3.174 straipsnio 2 dalis). Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Taikant šias nuostatas būtina atsižvelgti į tai, kad ginčo santykių teisinis reglamentavimas yra grindžiamas prioritetiniu vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu (Vaiko teisių apsaugos konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių pasaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas). Tai reiškia, kad teismas, spręsdamas šio pobūdžio ginčą, turi nustatyti, su kuriuo iš tėvų vaiko gyvenamosios vietos nustatymas geriau atitiktų vaiko interesus. Teismas, priimdamas byloje sprendimą dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, turi įvertinti kiekvieno iš tėvų pastangas ir galimybes užtikrinti teisės normose įtvirtintų pagrindinių vaiko teisių ir pareigų įgyvendinimą, šeimos aplinkos sąlygas, taip pat tėvo (motinos) asmeninius bruožus ir kiekvieno iš jų realią galimybę sudaryti vaikui tinkamas sąlygas augti ir vystytis, vaiko ir tėvo ar motinos tarpusavio santykius ir jų pobūdį, vaiko ir tėvo bei motinos, taip pat brolių ir seserų ryšį, vaiko norus ir kt.

Apeliacinės instancijos teismas, palikdamas nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo šalių sūnaus R., gimusio 2003 m. liepos 4 d., gyvenamoji vieta nustatyta su ieškove, teisingai nurodė, kad būtina vadovautis aiškiai suformuota teismų praktika, pagal kurią, nustatant vaiko gyvenamąją vietą, turi būti vadovaujamasi vaiko interesais, atsižvelgiant į vaiko norą. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tik tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams. Vaiko interesus kiekvienoje byloje būtina individualizuoti. Dėl to teismas vertino byloje esančių įrodymų, atskleidžiančių tėvų rūpinimosi vaikais aplinkybes, tėvų elgesį, gyvenimo būdą, pajamas, brolių M. ir R. glaudų ryšį, vaikų išreikštą nuomonę, su kuriuo iš tėvų jie norėtų gyventi, visumą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstą kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas mažamečio šalių sūnaus R. gyvenamąją vietą su ieškove, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, netinkamai taikė CK 3.174 straipsnio 2 dalį, nes neatsižvelgė į vaikų amžiaus skirtumą, ieškovės elgesį, nevertino visų byloje esančių įrodymų (Vaikų teisių apsaugos tarnybos teismuose pateiktų išvadų, kad vaikų interesus labiau atitiktų jų gyvenamosios vietos nustatymas su tėvu; 2008 m. rugsėjo 30 d. buities tyrimo akto Nr. A. 2930, kuriame išreikštas R. noras gyventi kartu su tėvu). Teisėjų kolegija pažymi, kad, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, jog, spręsdamas dėl šalių sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo, vadovaujasi vaiko interesais, o ne paskutine R. išsakyta nuomone – noru gyventi kartu su tėvu. Darydamas išvadą, kad šalių mažamečio sūnaus R. išreikštas noras gyventi kartu su tėvu prieštarauja jo interesams, teismas atsižvelgė į mažamečio vaiko nuomonės nepastovumą bei į tai, kad šio kriterijaus nereikėtų suabsoliutinti. Teismas pagrįstai laikė, kad svarbu atsižvelgti į nustatytą brolių glaudų ryšį ir galimą emocinę žalą dėl jų išskyrimo, taip pat į atsakovo nepastovią poziciją vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimu.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas sūnaus R. gyvenamąją vietą su motina, nepažeidė CK 3.174 straipsnio 2 dalies nuostatų ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos.

Dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, padalijimo

CK 3.127 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir abiejų sutuoktinių bendro turto dalis, jeigu galima taip padalyti. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Turto rinkos vertė gali būti nustatoma remiantis inventorizaciniais duomenimis, turto vertintojų pateiktais duomenimis ir kitais įrodymais. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas kaip įrodymu apie turto vertę rėmėsi nekilnojamojo turto registro įstaigos pažymoje nurodyta šalių sodo žemės sklypo su namu verte. Tiek ieškovė ieškinyje, tiek atsakovas priešieškinyje rėmėsi šioje pažymoje nurodyta turto verte, neprašė skirti ekspertizės ginčo turto rinkos vertei nustatyti, todėl darytina išvada, kad teismas pagrįstai rėmėsi ta ginčo turto rinkos verte, kuri buvo nurodyta šalių pateiktoje nekilnojamojo turto registro įstaigos pažymoje. Dėl to nepripažintini pagrįstais kasacinio skundo argumentai dėl nekilnojamojo turto rinkos vertės neteisingo nustatymo, juolab kad tai yra fakto klausimas, o kasacinis teismas, peržiūrėdamas bylą nagrinėjusių teismų priimtus procesinius sprendimus, tik konstatuoja, kad teismai, aiškindamiesi ginčo turto rinkos vertę, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Teismams nustačius, kad atsakovas asmeninės nuosavybės teise turi dviejų kambarių butą, o ieškovė, su kuria nustatyta sūnų M. ir R. gyvenamoji vieta, gyvena jos motinai priklausančiame bute, ieškovės gautas kreditas panaudotas sodo žemės sklypui ir pastatui įsigyti, ieškovė savo lėšomis grąžino bankui dalį kredito, ieškovės grąžintų ir perimtų skolų bankams suma viršija šalių nurodytą žemės sklypo ir pastato vertę, teisėjų kolegija pripažįsta teisinga bylą nagrinėjusių teismų išvadą, jog buvo teisinis pagrindas nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti ieškovei nekilnojamąjį turtą, o atsakovui tai kompensuoti kilnojamuoju turtu. Dėl to kasatoriaus antrasis argumentas, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė CK 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas, atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.

Konstatuodama, kad pagal atsakovo kasaciniame skunde išdėstytus argumentus jame nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Pranas Žeimys

Dangutė Ambrasienė

Vincas Verseckas