Civilinė byla Nr. 3K-3-393/2011
Teisminio proceso Nr. nesuteiktas
Procesinio sprendimo kategorija 30.12.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. spalio 18 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Virgilijaus Grabinsko (pranešėjas) ir Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. S. ir S. S. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. V. ir B. V. ieškinį atsakovams A. S., S. S. ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl nuosavybės apsaugos ir reikalavimų panaikinimo ir pagal atsakovų A. S. ir S. S. priešieškinį ieškovams V. V., B. V. ir Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai dėl nuosavybės teisės pažeidimų pašalinimo ir neteisėtų statinių nugriovimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
Ginčo esmė
Bylos šalys (išskyrus atsakovą Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos) yra gretimų sklypų savininkės; ieškovams nuosavybės teise priklauso 1795 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini), atsakovams – 1683 kv. m žemės sklypas (duomenys neskelbtini). Šių sklypų ribos išmatuotos, žemės kadastriniai matavimai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre; šalys pirko sklypus, žinodamos jų ribas. Ieškovams pastačius atraminę sienelę ir ant jos kraštų pritvirtinus vielinę tvorą, ginčas kilo dėl šio nesudėtingo statinio buvimo vietos; ieškovai nurodė, kad statinys pastatytas jų žemėje, bet ne ant sklypo ribos, todėl sienelei statyti nereikėjo gretimo sklypo savininko, šiuo atveju – atsakovų, rašytinio sutikimo. Kartu ieškovai neginčijo, kad atraminė sienelė viename lūžio taške kerta sklypo ribą, tačiau nelaikė pažeidimo esminiu, be to, buvo dėl to susitarimas su atsakovais. Ieškovai siūlė išspręsti ginčą taip, kad jiems nebūtų trukdoma naudotis žemės sklypo plane pažymėta atsakovų 4,87 kv. m žemės dalimi, jiems paliekant teisę nenukelti arčiau kaip per 3 m prie sklypo ribos augančių aukštaūgių medžių. Ieškovai taip pat nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. lapkričio 6 d. rašte kaip pažeidimas konstatuotas gretimo sklypo savininko rašytinio sutikimo nebuvimas, iš ieškovų pareikalauta pašalinti pažeidimą, o po 2007 m. gegužės 11 d. šios valstybės institucijos surašytu savavališkos statybos 2007 m. gegužės 23 d. aktu įpareigoti nugriauti atraminės sienelės konstrukcijos dalis, kurios peržengia sklypo ribas. Ieškovai prašė teismo įpareigoti atsakovus netrukdyti jiems naudotis 4,87 kv. m sklypo dalimi, įpareigojant per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perkelti tvoros dalis (UAB „Kiprėgelis“ žemės sklypo plane pažymėta žymomis DEF bei FGH), kurios kerta ieškovų žemės sklypo ribą; perkelti vaismedžius ne mažesniu kaip 3 m atstumu nuo ieškovų sklypo ribos; konstatuoti, kad reikalavimas griauti atraminės sienos ir tvoros dalį (UAB „Kiprėgelis“ žemės sklypo plane pažymėta žymomis ABC) neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų; panaikinti Vilniaus apskrities viršininko reikalavimus ir savavališkos statybos aktą.
Atsakovai A. ir S. S. priešieškiniu prašė pripažinti, kad ieškovai savavališkai, t. y. be atsakovų rašytinio, kaip tai nustatyta STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (1 priedo, 2 lentelės 13 eilutėje), ar žodinio, kaip teigiama ieškinyje, sutikimo ant sklypo ribos ir iš dalies atsakovų sklype pastatė betoninę atraminę sienelę ir ant jos vielinę tvorą, todėl šio statinio, kurio konstrukcijos peržengia sklypo ribas, dalis per teismo nustatytą laikotarpį ieškovų lėšomis nugriautina visiškai, konstatavus, kad statyba yra savavališka (Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis). Atsakovai pažymėjo, kad dėl ieškovų savavališkos statybos jie negali savo nuožiūra naudotis užstatyta žemės sklypo dalimi, taip pažeidžiamos jų nuosavybės teisės.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė
Trakų rajono apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu atmetė ieškinį dėl įpareigojimo atsakovams netrukdyti ieškovams naudotis 4,87 kv. m sklypu įpareigojant per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perkelti tvoros dalis, UAB „Kiprėgelis“ žemės sklypo plane pažymėtas žymomis DEF bei FGH, kurios kerta ieškovų žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ribą, taip pat perkelti devynias egles, tris obelis, vieną vyšnią ir vieną slyvą ne mažesniu kaip 3 m atstumu nuo ieškovų sklypo ribos; nutraukė civilinę bylą dėl tos dalies, kuria prašoma pripažinti, kad reikalavimas griauti atraminės sienos ir tvoros dalį, UAB „Kiprėgelis“ žemės sklypo plane nurodytas simboliais ABC, neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų; paliko nenagrinėtą kaip neteismingą bendrosios kompetencijos teismui ieškinio reikalavimą panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. lapkričio 6 d. ir 2007 m. gegužės 23 d. reikalavimus bei 2007 m. gegužės 11 d. savavališkos statybos aktą; priešieškinį atmetė. Teismas sprendė, kad ieškovai neįrodė, jog prie sklypo ribos augantys atsakovų augalai ir vielinė tvora trukdo jiems naudotis sklypu; ieškovai taip pat nepateikė teismui leistinų rašytinių įrodymų, patvirtinančių tą aplinkybę, kad atsakovai yra savavališkai užėmę dalį, t. y. 4,87 kv. m, ieškovams priklausančio žemės sklypo ir kad yra trukdoma šia naudotis. Teismas, įvertinęs bylos rašytinius įrodymais, šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus ir remdamasis pateiktais sklypų planais, padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, pakankamų išvadai, jog ginčo objektas (atraminė sienelė) yra pastatytas ant žemės sklypų ribos ar prie ribos, ar ieškovų sklypo ribose. Nesant tokių duomenų, teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad atraminė sienelė pastatyta, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Teismas padarė išvadą, kad šalių ginčas kilo dėl žemės sklypų ribų, t. y. dėl nuosavybės teisės į žemę įgyvendinimo, todėl šiuo atveju būtinas žemės sklypų ribų teisėtumo klausimo išsprendimas, kurio šalys nekelia; nepatikslinus šalių nuosavybės teise valdomų žemės sklypų ribų, teismo vertinimu, negalima spręsti dėl priešieškinio pagrįstumo, nes nebūtų užtikrinama tinkamo šalių teisės netrukdomai valdyti ir disponuoti joms priklausančia nuosavybe gynimo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų apeliacinį skundą, 2011 m. vasario 15 d. nutartimi paliko nepakeistą Trakų rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą. Kolegija pasisakė dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tos dalies, kuria atmestas priešieškinis. Atsakydama į atsakovų apeliacinio skundo argumentus, kad jie nedavė rašytinio sutikimo tvorai ant sklypo ribos statyti ir kad ieškovai, pastatę atraminę sienelę ir tvorą ant sklypų ribos ir iš dalies atsakovų sklype, pažeidė STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (patvirtinta aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184; Žin., 2002, Nr. 43-1639) 1 priede nustatytus reikalavimas, kolegija argumentavo, jog sandorio rašytinės formos nesilaikymas daro tokį sandorį negaliojantį ir atima teisę jo sudarymo faktui įrodyti remtis liudytojų parodymais tik tokiu atveju, jeigu tokie padariniai nustatyti įstatymo (CK 1.93 straipsnis). Šią įstatymo normą pagal analogiją kolegija taikė šioje byloje (CK 1.8 straipsnis); sprendė, kad STR 1.01.07:2002 nenustatyta, jog gretimo sklypo savininko sutikimo faktui patvirtinti negalima remtis liudytojų parodymais, taip vien tik formaliu pagrindu paneigti žodinį sutikimą; priešingas vertinimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis). Kolegija pažymėjo, kad ieškovai neginčija, jog neturi atsakovų rašytinio sutikimo atraminei sienelei ir tvorai ant sklypų ribos statyti, tačiau jie kartu nurodo, kad gavo atsakovų žodinį sutikimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus, kad atsakovas A. S. pirmosios instancijos teisme pripažino, jog su ieškovais ir atraminę sienelę įrengusiais asmenimis kalbėjo apie tvorą, neprieštaravo, kad ši eitų per sklypų ribą (tai iš esmės patvirtino ir atsakovė S. S.), liudytojų V. V. ir A. P. parodymus, kad ieškovo užsakymu statė atraminę sienelę ir tvorą, o atsakovas dalyvavo matuojant ir sustatant kuoliukus, teikė brėžinius, su juo buvo aptarti visi atraminės sienos lūžių taškai, tarėsi, kad atraminė siena eis per sklypų ribą, kitus įrodymus, pripažino, jog atsakovai išreiškė sutikimą žodžiu tam, kad ieškovai statytų atraminę sienelę ir tvorą ant ieškovų ir atsakovų sklypų ribos bei lūžyje šiek tiek pasistumtų į atsakovų sklypą.
Kolegija sutiko su apeliantų argumentu, kad bylos duomenimis (Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus specialistės T. V. (T. 1, b. l. 88-89), UAB „Geonika“ (T. 1, b. l. 156, 177-178), UAB „Kiprėgelis“ (T. 2, b. l. 5-6, 30) sudaryti planai) patvirtinama, jog ieškovų pastatyta atraminė sienelė ir tvora iki pirmojo posūkio eina per šalių sklypų ribą, tačiau argumentavo, jog atsakovai sutiko dėl tokio atraminės sienelės ir tvoros įrengimo, todėl nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad statinys įrengtas ties sklypų riba savavališkai. Pagal UAB „Kiprėgelis“ parengtus planus (T. 2, b. l. 5-6, 30, 117) sklypų ribos lūžio vietoje (plane pažymėta žymomis A, B, C) ieškovai įsiterpė į atsakovų sklypą 29 cm (T. 2, b. l. 5-6, 30) arba 45 cm (T. 2, b. l. 117), taip užimdami 0,53 kv. m arba 0,83 kv. m atsakovo sklypo. Vis dėlto kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pateikti matininkų išmatavimai skiriasi ir nurodomi skirtingi dydžiai apie tai, kiek ieškovų statinys sklypų ribos lūžio vietoje įsiterpia į atsakovų sklypą; UAB „Kiprėgelis“ vadovas nurodė, kad to apskritai neįmanoma nustatyti tiksliai. Apeliacinės instancijos teismas taip pat vertino Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2006 m. lapkričio 6 d. reikalavimo turinį ir pažymėjo, kad jame nenustatyta kitų pažeidimų, išskyrus tai, jog ieškovai pastatė atraminę sienelę ant šalių sklypų ribos, neturėdami rašytinio atsakovų sutikimo (T. 1, b. l. 9); toks pažeidimas, bet ne tai, kad ieškovų pastatyta atraminė sienelė sklypų ribos lūžio vietoje įsiterpia į atsakovų sklypą, užfiksuotas ir 2007 m. gegužės 11 d. savavališkos statybos akte (T. 1., b. l. 65). Viena vertus, pirmosios instancijos teismui sprendžiant, kad neįmanoma nustatyti, ar ieškovų pastatyta atraminė sienelė ir tvora sklypų ribos lūžio vietoje įsiterpia į atsakovų sklypą, apeliacinės instancijos teismas argumentavo, kad, net ir nustačius šią aplinkybę, esant atsakovų sutikimui dėl tokio atraminės sienos įrengimo, nebūtų pagrindo spręsti dėl ieškovų savavališkų veiksmų įrengiant atraminę sienelę ir tvorą esamoje vietoje. Kita vertus, kolegija nelaikė, kad byloje išnaudotos visos procesinės galimybės nustatyti, ar atraminė sienelė iki jos lūžio vietos yra ant sklypų ribos ar ne, tačiau pirmiau išdėstytos aplinkybės ir tai, kad atsakovai sutiko su tokiu atraminės sienelės įrengimu, suponavo pagrindą išvadai, jog atsakovų priešieškinis iš esmės pagrįstai ir teisėtai atmestas.
Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu kasatoriai (atsakovai A. ir S. S.) prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ (patvirtintas aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr.184) 1 priede gretimo sklypo savininko sutikimo inžineriniam statiniui ant sklypo ribos statyti formai nustatytus reikalavimus, ignoravo šiame akte įtvirtintą rašytinės formos sutikimo reikalavimą, kuris yra imperatyvusis, todėl nepagrįstai, nesant ieškovų apeliacinio skundo, kitaip interpretavo su šia aplinkybe susijusius byloje esančius įrodymus ir iš esmės įtvirtino kasatorių nuosavybės teisių pažeidimus. Kasatorių, t. y. gretimo sklypo savininkų, sutikimo faktui patvirtinti apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi liudytojų parodymais, taip pažeidė ne tik pirmiau nurodytą teisės aktą, bet ir CPK 12 straipsnį bei konstatavo aplinkybes, kurių nebuvo nustatęs pirmosios instancijos teismas. Tokio statinio, kaip kelių metrų aukščio betoninės atraminės sienos statyba, tiksli sklypų riba ir nuosavybės teisės pažeidimai, ją statant ant sklypo ribos, yra sudėtingi klausimai, kurie negali būti išspręsti žodiniu susitarimu, juolab remiantis liudytojų parodymais. Dėl to teisės akte įtvirtintas rašytinės sutikimo formos reikalavimas negali būti paneigiamas netinkamais ir nepagrįstais apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstytais argumentais.
Pirmosios instancijos teismas neatliko savo funkcijos ir neišsprendė ginčo. Kadangi žemės sklypų ribos pažymėtos kadastro žemėlapyje ir duomenys įregistruoti VĮ Registrų centre, tai, remdamasis vien formaliais pagrindais, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog šiuo atveju būtina tikslinti šalių nuosavybės teise valdomų žemės sklypų ribas, o tokių reikalavimų nepareiškus, teismas esą negali vienareikšmiškai ir aiškiai nustatyti ieškovo pastatytos atraminės sienos ir tvoros buvimo vietos; priešingu atveju šalių teisės netrukdomai valdyti ir disponuoti jiems priklausančiais žemės sklypais nebūtų ginamos tinkamai. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į CK normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių apsaugą ir savininko nuosavybės teisių gynimą, kasacine tvarka priimtose nutartyse esančius teisės taikymo išaiškinimus, kad tais atvejais, kai teismas sprendžia, jog riba pagal žemės sklypų ribas nustatančius dokumentus yra aiški, jis turi nurodyti šiuos dokumentus; tai gali būti iki teismo ar teisminio nagrinėjimo metu sudarytas dokumentas, kuriame nustatyta ir pažymėta aiški žemės sklypus skirianti riba ir įpareigojama jos laikytis. Jeigu tai dokumentas, kuris yra sudarytas iki teismo, tai jis nurodomas teismo sprendime kaip nustatantis ribą, o jeigu teisminio nagrinėjimo metu esamieji dokumentai pildomi ar tikslinami, tai pagal teisminio nagrinėjimo metu parengtą dokumentą nustatoma aiški žemės sklypus skirianti riba, jis nurodomas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje ir įpareigojama jos laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje O. G. R. v. I. S. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-195/2010; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. M. B. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-407/2008).
Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pareiškimu prisideda prie atsakovų kasacinio skundo.
Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovai prašo jį atmesti; nurodo, kad kasatoriai, byloje pareiškę negatorinį priešieškinį dėl statybos normatyvinių techninių dokumentų pažeidimo civilinių teisinių padarinių (CK 4.103 straipsnis), negali remtis kasaciniame skunde nurodytomis vindikacinį ieškinį ir ieškinį, kuriuo pareikštas reikalavimas nustatyti ribas žemės sklypui, teisės taikymo ir aiškinimo taisyklėmis. Kasaciniame skunde apskritai nenurodyta materialiosios ar proceso teisės normų, kurias būtų pažeidęs apeliacinės instancijos teismas ir kurių pažeidimas būtų pagrindas kasacijai; skundo argumentai grindžiami nesudėtingo statinio statybą reglamentuojančiu aktu (STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 priedas, 2 lentelė, 13 eilutė), Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalimi, CPK 12 straipsniu, tačiau teismai šiuose teisės aktuose išdėstytų normų netaikė ir negalėjo jų pažeisti; apeliacinės instancijos teismas tik nurodė, kad STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 1 priede, 2 lentelėje, 13 eilutėje nenustatyta draudimo remtis liudytojų parodymais gretimo sklypo savininko sutikimo faktui patvirtinti. Kasatoriai skundžia ne teismo sprendimus, bet teismų išdėstytus argumentus, kurie nėra skundo pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su kasatorių kritiškai įvertinta pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje neįmanoma nustatyti, ar atraminė sienelė iki jos lūžio vietos yra ant gretimų sklypų ribos, ar ne. Kasacinio skundo dalykas yra netinkamas, nes kasatoriai prašo panaikinti visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, t. y. ir tą jos dalį, kuri įsiteisėjusi ir įvykdyta, ir kuri nenagrinėta apeliaciniame procese, perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui; nors kasatoriai nurodo CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktą, tačiau iš prašymo matyti, kad jie remiasi CPK 360 straipsniu, tačiau nenurodo šioje įstatymo normoje nustatytų pagrindų bylai perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nors teigia, kad šios instancijos teismas neatliko savo funkcijų, neišsprendė ginčo, užkirto kelią ateityje ginti nuosavybės teises. Kasatoriai teismui paaiškino, kad davė žodinį sutikimą ieškovams ir atliko kitus susitarimą patvirtinančius veiksmus. Pažeidimų apimtis nurodyta UAB „Kiprėgelis“ atliktuose planuose ir aiškinamajame rašte, kuriais rėmėsi kasatoriai, pareiškę priešieškinį. Pagal šiuos planus kasatoriams tenka žemės penkis kartus daugiau, tvora pastatyta ne ant sklypų ribos, bet prie arba ties riba su vienu 0,8 kv. m įsiterpimu į kasatorių žemę. Nesudėtingo statinio savavališka statyba gali būti pripažinta, jeigu nėra supaprastinto statinio projekto su galiojančiais įgaliotų asmenų parašais arba pažeidžiami esminiai šio projekto sprendiniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje O. N. v. B. Ž., bylos Nr. 3K-3-46/2007). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tokių pagrindų nenustatė Vilniaus apskrities viršininko administracijos įgalioti asmenys ir jų nenurodė; teismas taip pat konstatavo, kad kasatoriai davė sutikimą ir savo veiksmais prisidėjo prie statybos, todėl ši nelaikytina savavališka. Be to, kasatoriai atsisakė pasiūlytų taikos sutarties sąlygų – atlikti amalgamaciją, kompensuoti tapataus dydžio žeme ar pinigais. Tai reiškia, kad kasatorių priešieškinio reikalavimas nėra tikrasis jų dalykas; tokiu atveju teismas galėjo priimti ir kitokį sprendimą, nei įpareigoti nugriauti. Kita vertus, kasatoriai nepateikė įrodymų, kad jų teisės ir interesai pažeidžiami dėl CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatytų aplinkybių, taip pat dėl Statybos įstatymo nuostatų pažeidimo. Ieškovams atitinkamų institucijų pateikti reikalavimai pašalinti savavališkos statybos padarinius nelaikytini neabejotinais ar viršesniais įrodymais vien dėl to, kad jie nėra teismo ar Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos panaikinti, nes tai prieštarautų įrodymų visumai ir teisės principams. Kita vertus, ieškovų inicijuotas ginčas dėl reikalavimų panaikinimo nebaigtas. Ieškovai pažymi ir tai, kad nuo 2010 m. spalio 1 d. galioja Statybos įstatymo redakcija, pagal kurią neprivaloma rašytinio gretimo sklypo savininko sutikimo, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių vienerius metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų; įstatymo nuostatos dėl savavališkų statybų taikomos atgaline tvarka.
k o n s t a t u o j a :
Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Nagrinėjamoje byloje teismų procesiniais sprendimais konstatavus, kad šalių reikšti reikalavimai neįrodyti, atmesti ieškovų ir atsakovų (kasatorių) reikšti atitinkami ieškinio ir priešieškinio reikalavimai, dėl dalies ieškovų reikalavimo nuspręsta bylą nutraukti, o dėl dalies ieškinį palikti nenagrinėtą. Kasacinį skundą pateikė tik atsakovai. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Taigi kasacine tvarka teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektu patikrinami bylą nagrinėjusių teismų procesiniai sprendimai, bet tai atliekama, neišeinant už atsakovų kasacinio skundo nustatytų ribų.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl savininko teisių gynimo būdų parinkimo bei teisės aktu nustatyto rašytinio sutikimo nebuvimo sukeliamų pasekmių kvalifikavimo. Dėl šių klausimų teisėjų kolegija pasisako šioje nutartyje.
Dėl savininko teisių gynimo būdų
Kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, CK 1.138 straipsnyje nustatytais būdais. Kokiu šioje normoje nustatytu būdu ginti savo teisę ar įstatymų saugomą interesą, pasirenka ieškovas, ieškinyje nurodydamas reikalavimą (ieškinio dalykas) ir aplinkybes, kuriomis grindžia šį reikalavimą. Ginčo santykių teisinį kvalifikavimą atlieka teismas.
Nagrinėjamoje byloje pareikšdami priešieškinį reikalavimą kasatoriai siekė įrodyti, kad ieškovų savavališkai, be rašytinio kasatorių sutikimo pastatyta betoninė atraminė sienelė bei vielinė tvora pažeidžia jų nuosavybės teises į žemės sklypą, nes pažeidžiama žemės sklypo riba.
Minėta, kokiu teisiniu pagrindu ginti savo teisę ar įstatymu saugomą interesą pasirenka reikalavimą reiškiantis asmuo. Savarankiški savininko nuosavybės teisių gynimo būdai yra įtvirtinti CK 4.95 ir 4.98 straipsniuose. Šių teisės normų atitinkamo aiškinimo ir taikymo pagrindimas yra pateiktas ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartyje civilinėje byloje J. S. v. M. B. ir kt.; bylos Nr. 3K-3-407/2008, kuria rėmėsi bylą nagrinėję teismai bei remiasi kasatoriai, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje civilinėje byloje V. B. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-189/2011. Aptariamoje teismų praktikoje suformuotos nuostatos, kad tokiais atvejais, kai nuosavybės teisių gynimo būdui parinkti yra reikšmingas nuosavybės teisės objektas, šiuo atveju tai yra nekilnojamasis daiktas – žemės sklypas, ir kasatoriai savo teises gina, siekdami pašalinti pažeidimus, kurie trukdo naudotis jiems priklausančiu daiktu, t. y. nurodo faktines aplinkybes apie pažeidimus, kurie trukdo naudotis jiems priklausančiu daiktu, pareikšti reikalavimai kvalifikuotini, taikant ne CK 4.95, o 4.98 straipsnį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, žemės sklypo savininkui pareiškus negatorinį ieškinį (CK 4.98 straipsnis) ir nepareiškus reikalavimo nustatyti žemės sklypo ribas, teismas negali spręsti nuosavybės teisių į ginčytiną žemės sklypo plotą bei nustatinėti kaimyninių žemės sklypų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje J. S. v. M. B., bylos Nr. 3K-3-407/2008; 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje V. B. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-189/2011). Kita vertus, kas taip pat svarbu nagrinėjamoje byloje, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartyje civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011, konstatuota, kad sklypo ribų aiškumas (neaiškumas) yra vertinamojo pobūdžio kategorija, priklausanti nuo konkrečių faktinių aplinkybių ir tik įvertinus šių aplinkybių visetą sprendžiama, ar sklypo ribos neaiškios ir dėl to turi būti nustatinėjamos. Tačiau dėl žemės sklypo ribų nustatymo turi būti pareikštas reikalavimas. Kaip nustatyta, nagrinėjamoje byloje nebuvo pareikštas reikalavimas nustatyti gretutinių, šalims priklausančių žemės sklypų ribą, o sprendžiant klausimą dėl atraminės sienelės bei tvoros sumontavimo vietos nustatymo, t. y. ar šie objektai pastatyti ant šalių žemės sklypus skiriančios ribos, ar ieškovų žemės sklypo pusėje, ar žemės sklypų lūžio vietoje pažeidžia kasatorių sklypo ribas, pagal į bylą pateiktus skirtingų matininkų matavimus nustatyti neįmanoma. Šį faktą nustatė abiejų instancijų teismai, išanalizavę Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus specialistės, UAB „Kagema“, UAB „Geonika“ UAB „Kiprėgelis“ atliktus matavimus, pateiktus planus.
Išvardytais, kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluotais teisės normų, reglamentuojančių savininko teisių gynimą, išaiškinimais turėtų būti remiamasi, nagrinėjant ginčus dėl konkretaus savininko nuosavybės teisių pažeidimo, kada pažeidžiama savininko teisė naudotis savo daiktu, konkrečiai bylos atveju – žemės sklypu. Tačiau nagrinėjamos bylos atveju pagrindinė, galutiniam šalių ginčo išsprendimui reikšminga aplinkybė yra nustatyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, šios aplinkybės nustatymo teisinis įvertinimas pateikiamas toliau.
Dėl teisės akto nustatyto rašytinio sutikimo nebuvimo sukeliamų padarinių kvalifikavimo
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto STR 1.01.07:2002 pirmame priede įtvirtinta nuostata, kad tuo atveju, jei atraminė sienutė statoma ant žemės sklypo ribos, būtina gauti gretimo žemės sklypo savininko rašytinį sutikimą. Neturėdamas tokio sutikimo, atraminę sienutę, laikantis atitinkamų techninių sąlygų, suinteresuotas asmuo gali statyti savo žemės sklype.
Iš tikrųjų, nagrinėjamo ginčo atveju kasatoriai nėra davę ieškovams rašytinio sutikimo dėl atraminės sienelės statybos ant žemės sklypo ribos, galiojančio tokio sutikimo faktas apskritai eliminuotų teisminio ginčo tikimybę. Dėl to teisėjų kolegijai yra pagrindas pateikti šiame įstatymo lydimajame teisės akte nurodyto rašytinio sutikimo teisinį apibūdinimą ir jo nebuvimo sukeliamus teisinius padarinius.
Taigi pirmiau nurodytame įstatymo lydimajame teisės akte įtvirtintas reikalavimas nukreiptas atraminės sienutės statybos interesą turinčiam suinteresuotam asmeniui reiškia, kad, gavęs gretimo žemės sklypo savininko rašytinį sutikimą, jis įgyja statymo teisę, kuri nėra ginčijama. Gretimo žemės sklypo savininko duotas rašytinis sutikimas išreiškia jo valią dėl statybos ant žemės sklypo ribos, minėta, jis sukuria statymo teisę tokį interesą turinčiam asmeniui. Toks rašytinis sutikimas traktuotinas vienašaliu sandoriu, sukuriančiu pareigą jį sudariusiam asmeniui, t. y. rašytinį sutikimą davusiam asmeniui atsiranda pareiga netrukdyti įgyvendinti tas teises, kurias rašytinis sutikimas sukuria jo adresatui, o pastarasis įgyja teisę nekliudomai įgyvendinti rašytiniu sutikimu suteiktą teisę (CK 1.63 straipsnis 3,4 dalys).
Kasatoriai pirmiau nurodytame įstatymo lydimajame teisės akte įtvirtintą reikalavimą dėl rašytinio sutikimo laiko imperatyviuoju, t. y. jų nuomone, materialusis rezultatas, sukurtas, nesant išduoto rašytinio sutikimo, yra niekinis ir negali būti teisėtas daiktinių teisių objektas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2010 m. liepos 2 d. nutartyje civilinėje byloje V. O. ir kt. v. V. B. ir kt., bylos Nr. 3K-7-230/2010, yra konstatavusi, kad STR 1.01.07:2002 1 priedo normos, nustatančios atstumus nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninių sklypų ribų, yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrų viešųjų tikslų. Teisės aktuose nenustatyta galimybės, kad šie atstumai galėtų būti keičiami teismo sprendimu, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio susitarimu. Tai reiškia, kad ne gretimo žemės sklypo savininko rašytinio sutikimo statyti nesudėtingą statinį ant žemės sklypo ribos turėjimo poreikis, bet normos, nustatančios atstumus nuo nesudėtingų pastatų iki kaimyninių sklypų ribų, yra imperatyvaus pobūdžio. Tai, kad statymo teisės įgyvendinimo poreikį turintis asmuo nėra gavęs gretimo žemės sklypo savininko rašytine forma išreikšto sutikimo statyti nesudėtingą statinį ant žemės sklypo ribos, nereiškia, kad toks sutikimas apskritai nebuvo duotas, nes jis gali būti išreikštas ir žodine forma. Minėta, gretimo žemės sklypo savininko duodamas rašytinis sutikimas laikomas vienašaliu sandoriu. Pagal CK 1.72 straipsnį žodžiu gali būti sudaromi sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos. Šioje nutartyje nurodytas teisės aktas – STR 1.01.07:2002 - neturi įstatymo galios, jis yra įstatymo įgyvendinamasis teisės aktas. Kita vertus, ir įstatymo lygmeniu įtvirtinti apribojimai sandorio formos nesilaikymo atvejais turi atitinkamų išimčių, taikant įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas (CK 1.93 straipsnis 1, 2, 6 dalys; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje S. A. (S. A.) v. V. K., bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2010 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. V. R., bylos Nr. 3K-3-412/2010; 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje H.-J. A. G. v. R. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-209/2011). Taigi nagrinėjamos bylos atveju nėra teisinių apribojimų suinteresuotai šaliai taip pat ir liudytojų parodymais įrodinėti, o teismui nustatyti teisiškai reikšmingą faktą, kad kasatoriai žodžiu buvo suteikę ieškovams atraminės sienutės statymo teisę ant žemės sklypo ribos.
Dėl apeliacinės instancijos teismo kompetencijos nustatyti papildomus, teisiniam bylos rezultatui svarbius faktus
Kasacinio teismo jurisprudencijoje suformuluotos apeliacinės instancijos teismo kompetencijos ribos, peržiūrint pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus. Pagal suformuotą praktiką apeliacinio proceso paskirtis yra pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo patikrinimas tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektais. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinius, ir teisinius bylos aspektus, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir, esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ar teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas. Faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas gali padaryti kitokias išvadas dėl vienų ar kitų faktų nei pirmosios instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje S. R., D. G. v UAB „Visatex“, bylos Nr. 3K-3-311/2007; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje UAB „NT Service“ v. Latvijos įmonė SIA „Radio Telecommunication Network“; bylos Nr. 3K-3-231/2008; 2008 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. Vilniaus apskrities viršininko administracija ir kt.; bylos Nr. 3K-3-208/2008.) Be to, apeliacinės instancijos teismo rėmimasis faktais ir įrodymais, nenurodytais apeliaciniame skunde, tačiau nurodytais kitos šalies, atsikertančios į apeliacinį skundą, nelaikomas išėjimu už apeliacinio skundo ribų, nes atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai yra susiję su apeliacinio skundo argumentais ir juos apeliacinės instancijos teismas privalo analizuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje AB „Rimeda“ v. A. M. individuali įmonė ir kt., bylos Nr. 3K-3-210/2001; 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Vakarų prekyba“ v. A. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-454/2006).
Aplinkybės, teikiančios pagrindą išvadai apie kasatorių sutikimą dėl atraminės sienutės statybos ant žemės sklypų ribos, bei šalių paaiškinimai šiuo klausimu fragmentiškai buvo aptariami pirmosios instancijos teismo sprendime, nors aiškios ir konkrečios išvados šiuo klausimu nepadaryta. Tačiau išdėstyti procesiniuose dokumentuose argumentai dėl žodinio sutikimo fakto (apeliantų pozicija išdėstyta apeliaciniame skunde – sutikimo nebuvo, ieškovų atsiliepimo į apeliacinį skundą pozicija – toks sutikimas buvo) teikė pagrindą apeliacinės instancijos teismui vertinti byloje surinktus įrodymus, analizuoti nustatytas aplinkybes ir padaryti galutinę ir konkrečią išvadą šiuo klausimu, t. y. nustatyti faktą, kad kasatoriai žodžiu buvo suteikę ieškovams atraminės sienutės statymo ant žemės sklypų ribos teisę. Kaip jau minėta, pagal teisinį reguliavimą ir tuo pagrindu formuojamą teismų praktiką faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų pareiga, kasacinis teismas naujai bylos faktinių aplinkybių nenustatinėja, yra saistomas jau nustatytų (CPK 353 straipsnis 1 dalis).
Nurodytais motyvais kolegija neturi teisinio pagrindo pakeisti ar panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo (CPK 346 straipsnis)
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Kasacinės instancijos teismas patyrė 90,63 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. pažyma). Netenkinant kasacinio skundo, paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorių A. S. ir S. S. (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 93 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. S., a. k. (duomenys neskelbtini) ir iš S. S., a. k. (duomenys neskelbtini), į valstybės biudžetą po 45,31 (keturiasdešimt penkis litus 31 ct) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Egidijus Baranauskas
Virgilijus Grabinskas
Zigmas Levickis
