Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestinių sandorių negaliojimą, koncesijos suteikimą, subjekto pripažinimą perkančiąja organizacija, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-230-378/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01011-2017-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.1.2.4.1.4; 2.6.12

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Gedimino Sagačio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovėms uždarosioms akcinėms bendrovėms „Trakų autobusai“ ir „Trastas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys – Vilniaus miesto 10-ojo notaro biuro notaras Dainius Palaima, Trakų rajono savivaldybės administracija, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių apsimestinių sandorių negaliojimą, koncesijos suteikimą, subjekto pripažinimą perkančiąja organizacija, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovas prašė teismo pripažinti UAB „Trastas“ ir UAB „Trakų autobusai“ 2016 m. balandžio 12 d. sudarytą mainų sutartį (toliau – ir Mainų sutartis), patvirtintą Vilniaus m. 10-ojo notaro biuro notaro Dainiaus Palaimos, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento); taikyti restituciją natūra – UAB „Trastas“ nuosavybėn grąžinti žemės sklypą, esantį Trakuose, Vytauto g. 88 (unikalus Nr. 7977-0002-0142, kadastro Nr. 7977/0002:142), o UAB „Trakų autobusai“ nuosavybėn grąžinti 47/100 dalis pastato – auto stoties, esančios Trakuose, Vytauto g. 90 (unikalus Nr. 7998-7021-7011).

3. Ieškinyje nurodė, kad Mainų sutartimi UAB „Trakų autobusai“ perdavė investuotojai UAB „Trastas“ nuosavybėn 47/100 dalis pastato – auto stoties (toliau – Pastatas, ginčo pastatas), esančios valstybinės žemės sklype Trakuose, Vytauto g. 90, mainais į UAB „Trastas“ nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą Trakuose, Vytauto g. 88.

4. Ieškovas pažymėjo, kad Mainų sutarties sąlygos patvirtina, jog tai apsimestinis sandoris, kurio turinys nėra vien tik turto mainai – šia sutartimi UAB „Trastas“ (investuotoja) taip pat įsipareigojo savo lėšomis investuoti į autobusų stoties infrastruktūrą, už tai gaudama leidimą vykdyti ūkinę komercinę infrastruktūros objektų projektavimo ir statybos veiklą, įskaitant leidimą sukurti papildomą infrastruktūrą – prekybos paskirties statinį, jį eksploatuoti ir gauti iš to pajamų. Toks susitarimas savo esme atitinka ne mainus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.423 straipsnio 1 dalis), o koncesiją, kuri gali būti suteikiama tik Lietuvos Respublikos koncesijų įstatyme nustatyta tvarka vykdant viešąjį konkursą. Kadangi tikrasis sandoris – koncesijos sutartis – sudarytas pažeidžiant įstatymuose nustatytą tokio sandorio sudarymo tvarką, tai Mainų sutartis taip pat pripažintina negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip imperatyvioms Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, 6 straipsnio, Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 4 straipsnio 3, 5 punktų nuostatoms prieštaraujantis sandoris, pažeidžiantis viešąjį interesą.

5. Ieškinyje taip pat nurodoma, kad sudarydama Mainų sutartį, UAB „Trakų autobusai“ sudarė palankias sąlygas UAB „Trastas“ ne tik įgyti dalį Pastato nuosavybės, bet ir išimtinę teisę be aukciono valdyti valstybinę žemę bei ja naudotis, taip pat nevaržomą galimybę pasinaudoti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta išimtimi ir įsigyti nuosavybės teises į UAB „Trastas“ pastato daliai priklausantį valstybinės žemės sklypą be aukciono. Ši ilgalaikė valstybinės žemės nuomos ne aukciono tvarka teisė nebuvo įvertinta finansinės naudos prasme, todėl ieškovui kilo abejonė dėl mainų lygiavertiškumo. Be to, Mainų sutartimi sudarant galimybę naudotis valstybinės žemės sklypu išimtinai privataus subjekto, o ne visuomenės poreikiams tenkinti, pažeistas Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnis, nurodantis, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis visuomeninės naudos principu.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu ieškinį tenkino – pripažino Mainų sutartį negaliojančia, taikė dvišalę restituciją ir grąžino šalis į pirminę padėtį – UAB „Trastas“ grąžino žemės sklypą Trakuose, Vytauto g. 88, o UAB „Trakų autobusai“ grąžino 47/100 dalis pastato – auto stoties, esančio Trakuose, Vytauto g. 90; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

7. Teismas nustatė, kad Mainų sutartyje, be kita ko, šalys susitarė, kad:

7.1. Pastato 47/100 dalių ir žemės sklypo Trakuose, Vytauto g. 88, vertė yra lygi, t. y. po 90 000 Eur; tą patvirtina UAB „Resolution valuations“ atliktas individualus mainomo turto vertinimas (2.7 punktas);

7.2. atsižvelgdamos į tai, kad mainomo turto vertė yra vienoda (lygi), vadovaudamosi sąžiningumo ir protingumo principais, šalys Pastato dalį į žemės sklypą maino be jokių priemokų; neturi ir neturės ateityje viena kitai jokių pretenzijų dėl mainomo turto vertės; mainai lygiaverčiai ir nepažeidžia šalių lygiateisiškumo principo, šalių, jų akcininkų ir kreditorių teisių ir (ar) teisėtų interesų (2.9 punktas);

7.3. remiantis Nacionalinės žemės tarnybos Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) Trakų skyriaus vedėjo 2016 m. balandžio 6 d. sutikimu dėl nuomos teisės perleidimo, kartu su Pastato dalimi investuotojai perleidžiama žemės nuomos teisė į 0,5881 ha ploto valstybinės žemės sklypo Trakuose, Vytauto g. 90, dalį, proporcingą mainomo Pastato daliai, apskaičiuotą teisės aktų nustatyta tvarka ir reikalingą pastato dalies eksploatacijai (3.2.1 punktas);

7.4. žemės sklypas Trakuose, Vytauto g. 88, nuo sutarties notarinio patvirtinimo momento pereina UAB „Trakų autobusai“ nuosavybėn (3.2.2 punktas);

7.5. šalys, atsižvelgdamos į tai, kad nuo sutarties sudarymo momento yra Pastato bendraturtės ir valstybinės žemės naudotojos, UAB „Trakų autobusai“ yra žemės sklypo Trakuose, Vytauto g. 88, savininkė, siekdamos įgyvendinti bendrą projektą, kurio metu žemės sklypuose Trakuose, Vytauto g. 88 ir 90, būtų įrengiamas Trakų miesto reikmėms būtinas modernius standartus atitinkantis autobusų stoties kompleksas ir prekybos centras, susitarė, kad bus rekonstruotas sutartyje nustatytomis sąlygomis bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomas Pastatas ir suformuoti atskiri nekilnojamieji daiktai (statiniai): modernius standartus atitinkantis transporto paskirties statinys – autobusų stotis su visais jos funkcionavimui būtinais inžineriniais statiniais, ir prekybos paskirties statinys – prekybos centras su automobilių stovėjimo aikštele, užtikrinant privalomą automobilių stovėjimo vietų poreikį (4.1 punktas);

7.6. investuotoja bus Pastato rekonstrukcijos ir transporto statinių statybos užsakovė, įgyvendins statytojo teises ir pareigas, savo vardu ir lėšomis parengs Pastato rekonstrukcijos ir transporto statinių statybos priešprojektinius pasiūlymus, kreipsis į įstatyme nurodytas institucijas dėl prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų, parinks projektuotoją, statybos tyrinėtojus, statybos projektą ir šį derins su UAB „Trakų autobusai“. Investuotoja savo vardu ir lėšomis pagal šalių suderintą ir teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą Pastato rekonstrukcijos ir transporto statinių statybos projektą kreipsis dėl leidimo, parinks rangovą, statybos techninį prižiūrėtoją, atliks Pastato rekonstrukciją ir transporto statinių statybą, gaus statybos darbų užbaigimo aktus (4.2.1 punktas);

7.7. atlikus Pastato rekonstrukciją, UAB „Trakų autobusai“ bendrosios dalinės nuosavybės dalis bus lygi tam pačiam plotui, kurį ji valdė iki Pastato rekonstrukcijos; investuotojos bendrosios dalinės nuosavybės dalis bus lygi tam pačiam plotui, kurį investuotoja valdė iki Pastato rekonstrukcijos, plius visas plotas, kuriuo Pastatas padidėjo po rekonstrukcijos (4.5.1, 4.5.2 punktai);

7.8. investuotojai nuosavybės teise atitenka po Pastato rekonstrukcijos pastatytas visas prekybos centras (4.6.1 punktas).

8. Teismas taip pat nustatė šias su Mainų sutarties sudarymu ir vykdymu susijusias aplinkybes:

8.1. Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama NŽT, 2011 m. birželio 22 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi išnuomojo UAB „Trakų autobusai“ 56 metams 5881 kv. m ploto žemės sklypą Trakuose, Vytauto g. 90; žemės sklypo pagrindinė tikslinė naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė (inžinerinės infrastruktūros teritorija / inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos); sklypo rinkos vertė – 416 000 Lt (120 481,93 Eur). NŽT Trakų skyriaus vedėjo 2014 m. gegužės 29 d. įsakymu ši valstybinės žemės nuomos sutartis papildyta, jos 4 punkte nurodant: „Galimybė atlikti pastatų rekonstrukcijos ir sklypo tvarkymo darbus, statyti naujus statinius ir įrenginius, kurie neprieštarauja nustatytam teritorijos tvarkymo režimui. Minėtus darbus vykdyti tik pagal nustatyta tvarka suderintą projektą.“

8.2. UAB „Trastas“ 2016 m. vasario 8 d. pateikė pasiūlymą dėl autobusų stoties modernizavimo ir paramos, kuriame išreiškė savo ketinimą įsigyti žemės sklypą Trakuose, Vytauto g. 88, besiribojantį su UAB „Trakų autobusai“ naudojamu valstybinės žemės sklypu Trakuose, Vytauto 90. Šiame pasiūlyme akcentavo, kad stotis yra strateginėje miesto vietoje, nuo jos prasideda susipažinimas su visai Lietuvai svarbia ir reikšminga istorine vieta, autobusų stotis turi atitikti tokios paskirties statiniams taikomus standartus. Kadangi dabartinė stoties būklė neatitinka šiuolaikinių reikalavimų, tai UAB „Trastas“ pažymėjo, kad reikalinga patalpų rekonstrukcija, ją atliekant tikslinga įrengti prekybos paskirties patalpas, kuriose keleiviai bei miesto gyventojai ir svečiai galėtų įsigyti skirtingo asortimento prekių, taip pat įrengti papildomas automobilių stovėjimo aikšteles. Pasiūlyme nurodyta, kad įmonė ketina dalyvauti stoties rekonstrukcijos projekte ir sutinka savo lėšomis atlikti rekonstrukciją bei suformuoti atskirus nekilnojamuosius statinius: autobusų stotį su visa infrastruktūra ir prekybos paskirties statinį – prekybos centrą su automobilių stovėjimo aikštele. Kartu įmonė siekė prisidėti ir prie kitų miestui svarbių objektų įrengimo ar rekonstrukcijos, pasiūlė suteikti 100 000 Eur finansinę paramą Trakų mieste esantiems rekreacijos ir poilsio objektams atnaujinti, sudaryti paramos sutartį.

8.3. Trakų rajono savivaldybės taryba 2016 m. kovo 24 d. sprendimu pritarė Mainų sutarties sudarymui. Sprendimo dėl pritarimo sudaryti Mainų sandorį aiškinamajame rašte, be kita ko, nurodyta, kad UAB „Trakų autobusai“ pagrindiniam veiklos tikslui – teikti keleivių pervežimo vietiniais (reguliaraus) susisiekimo autobusų maršrutais paslaugas – būtinas modernius standartus atitinkantis transporto paskirties statinys. Valdomo pastato būklė neatitinka šiuolaikinių reikalavimų, patalpas reikia rekonstruoti, sukurti naujų išvažiavimo (įvažiavimo) krypčių schemą, keleivių įlaipinimo (išlaipinimo) vietas ir pan. Bendrovė nėra pajėgi savo lėšomis užtikrinti Pastato rekonstrukciją ir įrengti modernius standartus atitinkantį autobusų stoties kompleksą bei inžinerinės infrastruktūros objektus. Pagal Mainų sutarties sąlygas, UAB „Trakų autobusai“ priklausančiame žemės sklype bus įrengti šiuolaikinius standartus atitinkantys inžinerinės infrastruktūros objektai.

8.4. UAB „Trakų autobusai“ valdyba 2016 m. kovo 30 d. sprendimu pritarė Mainų sutarties sudarymui pagal pridėtą sutarties projektą.

8.5. NŽT 2016 m. balandžio 6 d. sutikimu dėl nuomos teisių perleidimo neprieštaravo, kad UAB „Trakų autobusai“ būtų perleista pagal 2011 m. birželio 22 d. valstybinės žemės nuomos sutartį ir 2014 m. gegužės 29 d. susitarimą nuomojamo žemės sklypo Trakuose, Vytauto 90, dalies (0,5881 ha) nuomos teisė ir 47/100 dalys pastato – auto stoties.

8.6. UAB „Trastas“, siekdama dalyvauti ir įgyvendinti projektą, kurį vykdant atlikus Pastato rekonstrukciją pagal prie Mainų sutarties pridedamą Pastato rekonstrukcijos schemą būtų pastatomi atskiri statiniai, 2016 m. balandžio 29 d. pasirašyta paramos Trakų miesto socialinės infrastruktūros plėtrai sutartimi sutiko suteikti 100 000 Eur finansinę paramą Trakų mieste esantiems rekreacijos ir poilsio objektams atnaujinti, sutvarkyti bei naujiems socialinės infrastruktūros objektams įrengti. Šioje sutartyje šalys susitarė, kad ji gali būti vienašališkai nutraukta, be kita ko, jeigu sutarties 3 punkte nurodyta sąlyga neįvykdoma per 72 mėn. terminą nuo sutarties sudarymo ir (ar) nutraukiama sutartis (sutartys), kurių pagrindu paramos teikėja įgyvendina sutarties preambulėje nurodytą projektą ir (ar) yra panaikinamas Pastato rekonstrukciją (statybą) leidžiantis dokumentas.

8.7. NŽT Trakų skyrius 2016 m. balandžio 28 d. susitarimu dėl 2011 m. birželio 29 d. valstybinės žemės nuomos sutarties dalinio pakeitimo sumažino UAB „Trakų autobusai“ nuomojamo valstybinės žemės sklypo Trakuose, Vytauto g. 90, plotą proporcingai UAB „Trakų autobusai“ nuosavybės teise turimos Pastato dalies plotui (palikta nuomoti 0,3117 ha žemės sklypo ploto dalis).

8.8. UAB „Trastas“ 2016 m. balandžio 28 d. valstybinės žemės nuomos sutartimi išsinuomojo 52 metų laikotarpiui žemės sklypo Trakuose, Vytauto g. 90, 0,2764 ha dalį, reikalingą šios bendrovės nuosavybės teise valdomų Pastato 47/100 dalių eksploatacijai; išnuomoto žemės sklypo naudojimo paskirtis, žemės naudojimo būdas – kita / susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos; sklypo vidutinė rinkos vertė – 110 000 Eur.

8.9. Trakų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 4 d. sprendimu buvo pakoreguoti Trakų miesto bendrojo plano sprendiniai (pakeistas žemės sklypo Vytauto g. 88 naudojimo būdas į susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos). Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. gruodžio 14 d. įsakymu pakoreguoti teritorijos Vytauto g., Trakų mieste (U-18) detaliojo plano sprendiniai (pakeisti ir nustatyti šie valstybinės žemės sklypo Vytauto g. 90 naudojimo būdai: susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos, susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos ir komercinės paskirties objektų teritorijos).

8.10. 2017 m. kovo 9 d. susitarimu iš dalies pakeista 2011 m. birželio 29 d. valstybinės žemės nuomos sutartis, vietoj „kitos paskirties žemė (inžinerinės infrastruktūros teritorija / susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų statybos“ įrašant „kita / susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos, komercinės paskirties objektų teritorijos, susisiekimo ir inžinerinių tinklų koridorių teritorijos“ ir vietoj „žemės sklypo vidutinė rinkos vertė – 416 000 Lt“ įrašant „žemės sklypo indeksuota vertė 25 366 Eur, žemės sklypo vidutinė rinkos vertė – 220 000 Eur“.

9. Teismas nustatė, kad UAB „Trakų autobusai“ yra akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, 100 proc. jos akcijų priklauso savivaldybei. Pagal bendrovės įstatus, jos veiklos tikslai yra teikti keleivių pervežimo vietiniais (priemiestiniais) reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais, kuriems leidimus išdavė Vilniaus kelių transporto inspekcija, paslaugas, organizuoti mokinių vežimą į Trakų rajono savivaldybės mokyklas, vykdyti papildomą veiklą, siekiant pajamų ir pelno gavimo, akcininkų turtinio intereso tenkinimo. Pastatas UAB „Trakų autobusai“ vardu įregistruotas 1997 m. rugpjūčio 21 d. Žemės sklypas Trakuose, Vytauto g. 90, bendrovei išnuomotas 2011 m. birželio 22 d. sutartimi (šios nutarties 8.1 punktas).

10. Teismas, įvertinęs Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimą dėl pritarimo sudaryti Mainų sutartį (šios nutarties 8.3 punktas), šalių paaiškinimus ir kitus bylos duomenis, padarė išvadą, kad UAB „Trakų autobusai“ motyvas ir tikslas apsikeičiant daiktais buvo Pastato rekonstrukcija bei naujos inžinerinės infrastruktūros įrengimas, įmonei stokojant lėšų tai atlikti pačiai, o UAB „Trastas“ tikslas – prekybos centro su automobilių stovėjimo aikštele įkūrimas.

11. Teismas nustatė, kad UAB „Resolution valuations“ 2016 m. vasario 2 d. turto vertinimo ataskaitoje pažymėta, jog, atliekant turto vertinimą, žemės sklypo Trakuose, Vytauto g. 90, nuomos teisė nebuvo vertinama, turto vertinimas atliktas su prielaida, kad, įvykdžius mainų sandorį ir pasikeitus pastato savininkui, valstybinio žemės sklypo nuomos sutartis gali būti nepratęsta (NŽT pasiūlius žemės sklypą išsipirkti rinkos verte), pratęsta tik dėl žemės sklypo dalies, užstatytos autobusų stoties pastatu (378 kv. m). Teismas atmetė atsakovių argumentus, kad sudarant sandorį neturėjo būti vertinama nuomos teisės suteikiama nauda Pastato dalies įgijėjai. Teismas nurodė, kad, sudarydama Mainų sutartį, UAB „Trakų autobusai“ atsisakė turtinės teisės – ilgalaikės valstybinės žemės nuomos teisės į dalį žemės sklypo, t. y. ne tik išmainė 47/100 dalis Pastato į žemės sklypą, kurio paskirtis – gyvenamosios paskirties teritorija, bet kartu su Pastato dalimi perleido nuomos teisę į dalį valstybinės žemės sklypo, kurio tiesioginė paskirtis buvo Pastato tinkamas eksploatavimas. Šias aplinkybes patvirtino ir šalių prašymai dėl šios nutarties 8.5; 8.7–8.8 punktuose nurodytų dokumentų išdavimo.

12. Teismas nevertino UAB „Trastas“ rašytiniuose paaiškinimuose ir teismo posėdžio metu pateiktų argumentų, susijusių su projekto „Transporto pastato (unikalus Nr. 7998-7021-7011) paskirties keitimo į prekybos paskirties pastatą su autobusų stoties patalpomis, rekonstravimo, susisiekimo komunikacijų: autobusų sustojimo aikštelės, automobilių stovėjimo aikštelės Trakuose, Vytauto g. 90, statybos projektas. Susisiekimo komunikacijų: automobilių stovėjimo aikštelių Trakuose, Bernardinų g. (kadastro Nr. 7977/0002:415 ir 7977/0002:417), statybos projektas“ įgyvendinimu, nes šis projektas nėra Mainų sutarties dalis. Teismas rėmėsi šalių susitarimu dėl bendro projekto pagal Planuojamų įrengti autobusų stoties komplekso ir prekybos centro schemą (toliau – Schema) (Mainų sutarties 1 priedas). Iš Schemos teismas nustatė, kad projektuojamos autobusų stoties užstatymo plotas 200 kv. m, prekybos centro – 2000 kv. m; UAB „Trakų autobusai“ priklausys 1171 kv. m žemės sklypo dalies nuomos teisė, prekybos centrui – 4710 kv. m žemės sklypo dalies nuomos teisė. Stoties teritorijoje planuojamos 9 stovėjimo vietos autobusams, prekybos centro teritorijoje – 63 stovėjimo vietos lengviesiems automobiliams. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutiko su ieškovo pozicija, kad, įvykdžius statybos darbus, teisę į ilgalaikę esminės UAB „Trakų autobusai“ turėto valstybinės žemės sklypo dalies nuomą ne aukciono būdu turės UAB „Trastas“. Teismas pažymėjo, kad žemės sklypas Vytauto g. 90 UAB „Trakų autobusai“ buvo išnuomotas jame esančiam Pastatui eksploatuoti pagal jo specifinę tiesioginę paskirtį, o UAB „Trastas“ Pastato dalyje siekia įkurti prekybos centrą ir vykdyti jo veiklą, taigi mainų sandoriu iš esmės yra siekiama sukurti sąlygas įsigyti valstybinės žemės nuomos teisę ne aukciono būdu ir ją panaudoti saviems tikslams.

13. Iš bylos aplinkybių visumos teismas padarė išvadą, kad atsakovių atlikti mainai nebuvo lygiaverčiai, nes sudarant ginčo sandorį nebuvo įvertinta ilgalaikė žemės nuomos teisė, kuria disponavo atsakovė UAB „Trakų autobusai“, sąlygos dėl bendro projekto vykdymo, jo naudingumo šiai įmonei sutartyje nėra atskleistos. Teismas sutiko su ieškovu, kad, sudarius Mainų sutartį, kurios dalykas yra ne tik dalies Pastato ir žemės sklypo mainai, bet ir valstybinės žemės sklypo nuomos teisės perleidimas naujam nuomininkui, yra sudaromos sąlygos UAB „Trastas“ įsigyti valstybinės žemės nuomos teisę ne aukciono būdu, pažeidžiami Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje nustatyti valstybės turto valdymo principai, nes UAB „Trakų autobusai“ išnuomotas valstybinės žemės sklypas Pastatui tinkamai eksploatuoti pagal jo tiesioginę paskirtį prarandamas valstybinės žemės nuomos teisę perleidžiant investuotojai šios turtiniams interesams tenkinti. Atsižvelgdamas į tai teismas pripažino, kad ginčo sutartis pažeidžia Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio nuostatas, prieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), taikė dvišalę restituciją.

14. Teismas pažymėjo, kad, šalims ne tik išmainius nekilnojamuosius daiktus, bet ir nustačius bendro projekto įgyvendinimo sąlygas, Mainų sutarties teisėtumas turi būti vertinamas bendro projekto kontekste, atsižvelgiant į sutarties tikslus ir sudarymo aplinkybes, sutarties sąlygas. Įvertinęs Mainų sutarties tikslus (šios nutarties 8.2, 8.3 punktai), sutarties turinį, teismas padarė išvadą, kad ginčijama sutartis nėra vien mainų sutartis, ji apima ir kitas šalių teises ir pareigas. Tokį šalių susitarimą teismas vertino kaip viešojo ir privataus sektoriaus partnerystę, jų bendradarbiavimą, kuriuo pritraukiamas privatus kapitalas viešojo sektoriaus poreikiui infrastruktūros objektu užtikrinti ir viešosios paslaugos teikimui pagerinti, jai reikalingam turtui sukurti. Teismas pripažino, kad egzistuoja susitarimas tarp viešojo ir privataus sektoriaus partnerių, vystoma viešoji infrastruktūra, paskirstoma sutarties įgyvendinimo rizika, taigi Mainų sutartimi buvo siekiama koncesijos tikslo ir paskirties.

15. Teismas nurodė, kad autobusų stotis yra objektas, naudojamas viešosioms paslaugoms teikti, jame savivaldybė teikia jai Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 33 dalimi priskirtą keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimo paslaugą, todėl rekonstruojamas ir kuriamas turtas (infrastruktūra) priskiriamas prie viešosios transporto infrastruktūros. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ginčo sutartis sudaryta dėl Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytos veiklos ir funkcijų, taigi yra koncesijos dalykas. Mainų sutartimi investuotoja įgijo teisę valdyti ir naudoti rekonstruojamą autobusų stoties infrastruktūrą, nuosavybės teise priklausančią UAB „Trakų autobusai“, kurią kontroliuoja 100 proc. akcijų turinti Trakų rajono savivaldybė (savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės teise valdomas ir ar naudojamas turtas) (Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 10, 11 punktai, 3 straipsnio 3 dalis). Teismas sprendė, kad aplinkybė, ar tokią funkciją savivaldybė (koncesijų subjektas) įgyvendina pati, ar per įsteigtą asmenį, neturi esminės reikšmės.

16. Teismas nurodė, kad pagal Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį koncesijos sutartyje gali būti nurodytas koncesininko įsipareigojimas sukurti naują turtą ar valdyti ir (ar) naudoti esamą turtą, nuosavybės, patikėjimo teise priklausantį koncesininkui. Mainų sutartimi UAB „Trastas“ įsipareigojo suprojektuoti ir pastatyti naują prekybos centro infrastruktūrą, kuri nuo sukūrimo momento priklausys investuotojai nuosavybės teisėmis. Teismas sutiko su atsakovėmis, kad Mainų sutartimi investuotojai nėra perduodama sukurtos autobusų stoties infrastruktūros veikla, tačiau vykdant projektą bus kuriama ir prekybos centro infrastruktūra, joje bus vykdoma įstatyme nustatyta infrastruktūros priežiūros (eksploatavimo) veikla. UAB „Trastas“ privačiomis lėšomis investuoja į autobusų stoties infrastruktūrą, už tai gaudama leidimą vykdyti ūkinę komercinę infrastruktūros objektų projektavimo ir statybos veiklą, įskaitant leidimą sukurti papildomą infrastruktūrą – prekybos paskirties statinį, jį eksploatuoti ir gauti iš to pajamų. Tokia investicija atsiperka ne piniginiais mokėjimais, o gautu leidimu vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir surinkti pajamų iš tos veiklos.

17. Teismas sprendė, kad UAB „Trastas“ pagal sutarytą sutartį turi ekonominę laisvę nustatyti naudojimosi jai suteiktomis teisėmis sąlygas ir kartu prisiima su šiuo naudojimusi susijusią riziką. Mainų sutartimi priimti įsipareigojimai leidžia identifikuoti UAB „Trastas“ prisiimamos rizikos dalį, nes investuotoja prisiima statybos (įskaitant projektavimą bei visos kuriamos infrastruktūros sąnaudų finansavimą) bei tinkamumo riziką, o tokios rizikos paskirstymas laikomas investuotojo didžiosios dalies rizikos prisiėmimu įgyvendinamame projekte.

18. Tai konstatavęs teismas padarė išvadą, kad Mainų sutartis atitinka būtinuosius koncesijos sutarties požymius, todėl ją pripažino apsimestiniu sandoriu, negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.87 straipsnis).

19. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovių ir trečiojo asmens Trakų rajono savivaldybės administracijos apeliacinius skundus, 2019 m. sausio 3 d. sprendimu panaikino Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

20. Teisėjų kolegija nurodė, kad atsakovės sudarė sutartį, pavadintą Mainų sutartimi, kuri yra mišri, t. y. apima šalių susitarimą ne tik dėl nekilnojamųjų daiktų mainų, bet ir dėl kitų bendro projekto įgyvendinimo sąlygų (Pastato rekonstrukcijos darbų, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, finansinės paramos Trakų rajono savivaldybei sumokėjimo ir kt.). Sutarties laisvės principas leidžia šalims sudaryti sutartis, turinčias kelių rūšių sutarčių elementų (CK 6.156 straipsnio 3 dalis).

21. Nustačiusi, kad Trakų rajono savivaldybės taryba 2016 m. kovo 24 d. sprendimu pritarė Mainų sutarties sudarymui pagal pridedamą projektą, jo turinys atitinka ginčijamos sutarties sąlygas, po Mainų sutarties sudarymo Nekilnojamojo turto registre įregistruota UAB „Trastas“ nuosavybės teisė į 47/100 dalis Pastato ir UAB „Trakų autobusai“ nuosavybės teisė į žemės sklypą Trakuose, Vytauto g. 88, pakeista valstybinės žemės, kurioje yra Pastatas, nuomos sutartis su atsakove UAB „Trakų autobusai“, sudaryta valstybinės žemės, tenkančios 47/100 dalims Pastato, nuomos sutartis su UAB „Trastas“, Trakų rajono savivaldybės administracija ir UAB „Trastas“ 2016 m. balandžio 29 d. sudarė paramos Trakų miesto socialinės infrastruktūros plėtrai sutartį, teisėjų kolegija sprendė, kad Mainų sutarties sąlygos atitinka tikrąją jos šalių valią, o įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad atsakovės siekė kitų tikslų, byloje nėra pateikta (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnis). Vien ta aplinkybė, kad mišraus pobūdžio sandorio pavadinimas neatskleidžia esminio šalių susitarimo, neteikia pagrindo tokį sandorį pripažinti apsimestiniu pagal CK 1.87 straipsnį. Sutarties šalių veiksmai prieš Mainų sutarties sudarymą ir po jo, sutarties nuostatos teikia pagrindą daryti išvadą, kad esminis šalių susitarimas ir tikslas – įgyvendinti bendrą projektą, kurio rezultatas – rekonstruota, modernizuota Trakų miesto autobusų stotis su prekybos centru ir visa tam reikalinga infrastruktūra.

22. Kolegija nurodė, kad UAB „Trakų autobusai“ akcininkė yra Trakų rajono savivaldybė, per šią bendrovę vykdanti jai įstatymu nustatytą keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimo funkciją. Autobusų stotis yra viešosios transporto infrastruktūros objektas, naudojamas pirmiau nurodytai funkcijai vykdyti, todėl ūkinė komercinė veikla, susijusi su šio objekto projektavimu, statyba, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, atitinka koncesijos sutarties dalyką (Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 12 punktas). Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Mainų sutartyje nustatytus šalių įsipareigojimus investuotojai tenka rizika, susijusi su Pastato rekonstrukcijos projektavimo ir statybos darbų atlikimu, tačiau investuotojos atlyginimą už tokią veiklą sudaro ne teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos, o teisė, atlikus Pastato rekonstrukciją, atsidalyti turtą ir įgyti nuosavybės teisę į prekybos centro patalpas bei automobilių stovėjimo aikštelę. Atsižvelgdama į tai kolegija sprendė, kad investuotojos gaunamos naudos pobūdis neleidžia ginčijamo sandorio kvalifikuoti kaip koncesijos. Kolegija pažymėjo, kad, atsakovėms susitarus atsidalyti turtą, UAB „Trastas“ nesinaudos autobusų stotimi ir jos infrastruktūra ir iš šio objekto eksploatacijos jokių pajamų negaus. Prekybos paskirties pastato statyba ir eksploatavimas yra ūkinė komercinė veikla, nesusijusi su viešąja transporto infrastruktūra, todėl atlygintinumo prasme leidimo vykdyti tokio pobūdžio veiklą suteikimas nelaikytinas koncesijos požymiu.

23. Kolegija nurodė, kad Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3, 4, 9 dalių nuostatos taip pat neteikia pagrindo manyti, jog ginčijama sutartimi buvo siekiama išvengti koncesijai taikomų reikalavimų. Kadangi pagal Mainų sutartį numatytas sukurti naujas turtas – prekybos paskirties pastatas – nėra susijęs su viešąja transporto infrastruktūra, atsakovės UAB „Trakų autobusai“ vykdoma veikla ar savivaldybei nustatytos atitinkamos funkcijos vykdymu, tai šio turto nuosavybės teisių perdavimas suteikiančiajai institucijai (Trakų rajono savivaldybės administracijai) ar savivaldybės kontroliuojamam asmeniui (UAB „Trakų autobusai“) būtų netikslingas ir neatitiktų tikrųjų sutarties šalių ketinimų.

24. Kolegija pažymėjo, kad visuotinai yra žinoma, jog ne viename Lietuvos mieste analogiški viešosios transporto infrastruktūros objektai (autobusų stotys) buvo atnaujinti pasitelkiant privačius investuotojus, kuriems kaip atlygis suteikta galimybė tame pačiame objekte pasistatyti ir nuosavybės teise įgyti prekybines patalpas su joms reikalinga infrastruktūra bei jas eksploatuoti, tačiau nė vienas iš tokių viešojo ir privataus sektoriaus bendradarbiavimo atvejų nebuvo įformintas koncesijos sutartimi. Ši aplinkybė paneigia išvadą, kad tokio pobūdžio sutartiniai teisiniai santykiai laikytini atitinkančiais išskirtinai tik koncesijos požymius.

25. Pripažinusi, kad ieškovas neįrodė, jog Mainų sutartimi buvo siekiama pridengti koncesijos sandorį, kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog sudarant Mainų sutartį buvo pažeistos imperatyvios Koncesijų įstatymo normos. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo ginčijamą sandorį pripažinti niekiniu ir negaliojančiu pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį.

26. Iš Mainų sutarties 3.2.1, 3.4, 4.9 punktų kolegija nustatė, kad atsakovės, be kita ko, susitarė ir dėl valstybinės žemės sklypo dalies, tenkančios mainomai Pastato daliai, nuomos teisės perleidimo, tačiau pažymėjo, jog nurodyti sutarties punktai nereiškia, kad UAB „Trakų autobusai“ perleido valstybinės žemės nuomos teisę kaip šiai bendrovei priklausantį turtą (turtinę teisę), nes pagal galiojantį teisinį reglamentavimą (Žemės įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 4 punktas) išimtinę teisę išnuomoti valstybinę žemę turi tik ją patikėjimo teise valdantis subjektas (šiuo atveju – NŽT). Dėl to kolegija pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovo argumentu, jog, atsakovėms mainant sutartyje nurodytą turtą, nebuvo įvertinta investuotojai perduodama valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisė.

27. Kolegija nurodė, kad ginčijamos sutarties sąlygos dėl mainų negali būti aiškinamos atsietai nuo kitų sutarties sąlygų, o turi būti atsižvelgiama į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą (CK 6.193 straipsnio 2 dalis.). Pastato ir sklypo mainų būtinybę atsakovės grindė autobusų stoties rekonstrukcijos projektui įgyvendinti reikalingu didesniu plotu nei valstybinės žemės sklypo, kuris išnuomotas Pastatui eksploatuoti, plotas, be to, UAB „Trakų autobusai“ siekė, kad jos valdomas žemės plotas, kaip ir turimų patalpų plotas, po projekto įgyvendinimo būtų iš esmės tokio paties dydžio, kaip ir anksčiau. Kadangi privatus investuotojas sutinka investuoti į viešosios infrastruktūros objektą tik tuo atveju, jeigu gali susigrąžinti savo investicijas ir gauti tam tikrą investicinę grąžą, tai atsakovės susitarė, kad investuotoja, mainų pagrindu įgijusi nuosavybės teisę į dalį Pastato, atliks rekonstrukciją, t. y. pastatys naują modernią autobusų stotį su prekybos centru, ir atitinkamai pasidalys šį turtą. Atsižvelgdama į tai, kad nei UAB „Trakų autobusai“, nei šios bendrovės akcininkė Trakų rajono savivaldybė neturi lėšų Trakų miesto autobusų stočiai atnaujinti, kolegija pripažino nepagrįstomis pirmosios instancijos teismo išvadas, kad Mainų sutartimi planuojamas įgyvendinti projektas yra nenaudingas UAB „Trakų autobusai“; kad ginčo sandoriu prarandamas šiai bendrovei išnuomotas valstybinės žemės sklypas. Kolegija vertino, kad pagal Mainų sutartį UAB „Trakų autobusai“ numatytas perduoti darbų rezultatas – moderni autobusų stotis su visa reikiama infrastruktūra, kuri bus naudojama visuomenės interesams tenkinti (viešosioms transporto paslaugoms teikti), visuomeninės naudos aspektu pateisina investuotojai sudaromą galimybę be aukciono išsinuomoti valstybinės žemės sklypo dalį savo turtiniams interesams tenkinti, juolab kad UAB „Trastas“ mokėtinas valstybinės žemės nuomos mokestis nustatytinas teisės aktuose reglamentuota tvarka, atsižvelgiant į pasikeitusią sklypo naudojimo paskirtį.

28. Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos atsiliepimo argumento, kad Mainų sutarties sąlygos, nustatančios statybos darbus sklype Trakuose, Vytauto g. 88, pažeidžia Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos veiklą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, kolegija atkreipė dėmesį į tai, jog atsakovės susitarė, kad investuotoja savo vardu ir lėšomis pagal šalių suderintą ir teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą Pastato rekonstrukcijos ir transporto statinių statybos projektą kreipsis į įstatymuose nurodytas institucijas dėl statybos leidimo išdavimo (sutarties 4.2.2 punktas). Toks susitarimas savaime neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms, o planuojamų statybų teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai; prisidėjimas prie kasacinio skundo

29. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą; atgręžti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo iš ieškovo vykdymą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Mainų sutartį aiškinant remiantis sutarties turinio viršenybės prieš formą principu, darytina išvada, kad ji atitinka vieną iš viešojo ir privataus sektorių partnerystės formų – koncesiją, kuri gali būti suteikta tik įstatymo nustatyta tvarka. Mainų sutartimi investuotoja įsipareigojo atlikti Trakų rajono savivaldybės valdomai UAB „Trakų autobusai“ priklausančio autobusų stoties pastato, kuris naudojamas viešosioms paslaugoms teikti (jame savivaldybė įgyvendina jai Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 33 dalyje priskirtą keleivių vežimo vietiniais maršrutais organizavimo funkciją), rekonstrukciją ir sukurti autobusų stoties kompleksą, todėl Mainų sutartimi kuriamas turtas pagrįstai gali būti priskiriamas prie viešosios transporto infrastruktūros. Įsipareigojimas įgyvendinti bendrą projektą suprojektuojant ir pastatant nekilnojamojo turto objektus nesudaro mainų sutarties dalyko (CK 6.432 straipsnio 1 dalis).

29.2. Kadangi UAB „Trakų autobusai“ turi perkančiosios organizacijos statusą, o autobusų stoties rekonstravimo darbai (įskaitant projektavimo paslaugas) sudaro viešojo darbų pirkimo sutarties dalyką, tai jie turėjo būti perkami Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) nustatyta tvarka arba vykdant koncesijos suteikimo procedūras pagal Koncesijų įstatymą. Susitarimas, kuriuo UAB „Trastas“ įsipareigojo suprojektuoti ir pastatyti naują prekybos centro infrastruktūrą, kuri nuo sukūrimo momento priklausys investuotojai nuosavybės teisėmis, atitinka Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalį. Mainų sutartimi investuotojai nėra perduodama sukurtos autobusų stoties infrastruktūros priežiūros (eksploatavimo) veikla, tačiau UAB „Trastas“ privačiomis lėšomis investuoja į autobusų stoties infrastruktūrą, už tai gaudama leidimą vykdyti ūkinę komercinę infrastruktūros objektų projektavimo ir statybos veiklą, įskaitant leidimą sukurti papildomą infrastruktūrą – prekybos paskirties statinį, jį eksploatuoti ir gauti iš to pajamų. Privačių lėšų investavimas į viešosioms paslaugoms teikti reikalingą infrastruktūrą yra vienas iš viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės bruožų, o investicijų atsiperkamumo būdas, kai atsiskaitoma ne piniginiais mokėjimais, o suteiktu leidimu vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir surinkti pajamas iš tokios veiklos, yra išskirtinis koncesijos bruožas. Mainų sutartimi nustatyti šalių įsipareigojimai leidžia identifikuoti UAB „Trastas“ prisiimamos rizikos dalį, nes investuotoja prisiima statybos (įskaitant projektavimą ir visos kuriamos infrastruktūros sąnaudų finansavimą) bei tinkamumo riziką ir dalį paklausos rizikos (investicijų atsiperkamumas siejamas išimtinai su investuotojos veikla, teikiant atitinkamos kokybės paslaugas atitinkamą paklausą turinčioje rinkoje). Toks rizikos pasiskirstymas viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės projektuose laikomas investuotojo didžiosios dalies rizikos prisiėmimu įgyvendinamame projekte.

29.3. Koncesija turi būti suteikiama Koncesijų įstatyme nustatyta tvarka atliekant viešojo konkurso procedūras. Ginčo atveju konkursas nebuvo organizuojamas, konkurso sąlygos, pažeidžiant Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 6 dalį, 9 straipsnį, nebuvo parengtos. Trakų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. kovo 24 d. sprendimo dėl pritarimo sudaryti mainų sutartį 2016 m. kovo 9 d. aiškinamasis raštas, kuriame nurodyta, kad sudarius sutartį ir įvykdžius sąlygas bus pastatytas prekybos centras ir autobusų stotis, patvirtina, kad buvo būtina parengti konkurso sąlygas.

29.4. VĮ Registrų centro duomenimis, autobusų stoties pastato plotas – 378 kv. m. Pagal Mainų sutarties 1 priede pateiktą Schemą, projektuojamos autobusų stoties užstatymo plotas – apie 200 kv. m, projektuojamo prekybos centro – apie 2000 kv. m. Mainų sutartimi šalys susitarė dėl dviejų statinių statybos 0,5881 ha ploto valstybinės žemės sklype, nors tam neturėjo jokio teisinio pagrindo. Pastačius šiuos pastatus, nuosavybės teise atitinkamomis dalimis priklausančius UAB „Trastas“ ir UAB „Trakų autobusai“, jiems eksploatuoti ne aukciono tvarka būtų sudaromos valstybinės žemės nuomos sutartys (iki 99 metų), nors pagal Koncesijų įstatymą sutartis būtų sudaroma iki 25 metų. Tai patvirtina, kad sudarant Mainų sutartį buvo pažeistas ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnis, taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas sąžiningos konkurencijos laisvės principas.

29.5. Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė į autobusų stotis, priklausančias valstybei ar savivaldybėms ir valstybės ar savivaldybės kontroliuojamiems juridiniams asmenims, negali būti perleista kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims ir tarptautinėms organizacijoms. Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė į kitokį valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų turtą koncesininkui negali būti perduodama. Mainų sutartimi perleidus UAB „Trastas“ 47/100 dalis autobusų stoties pastato, buvo pažeistos pirmiau nurodytos imperatyvios teisės normos.

29.6. Pagal 2014 m. kovo 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/23/ES dėl koncesijos sutarčių suteikimo, kuri į nacionalinę teisę turėjo būti perkelta iki 2016 m. balandžio mėnesio, nuostatas (šiuo aspektu atitinka Koncesijų įstatymo nuostatas), koncesijos yra skirstomos į darbų ir paslaugų koncesijas; darbų koncesija suprantama kaip rašytinės formos sutartis, kurios pagrindu viešasis subjektas paveda vykdyti darbus vienam ar daugiau ekonominės veiklos vykdytojų, kai atlygį pagal ją sudaro tik teisė eksploatuoti darbus, kurie yra sutarties dalykas, arba ta teisė kartu su mokėjimu. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino šias nuostatas, netinkamai įvertino Mainų sutarties dalyką – įpareigojimą atlikti darbus, kurių rezultatas yra sukurti (rekonstruoti) autobusų stoties pastatą ir sukurti naują objektą – prekybos centrą, o atlygis – eksploatuoti darbus, t. y. naudotis dalimi sukurto turto – prekybos centru ir gauti iš to naudą. Nurodytas Mainų sutarties turinys atitinka darbų koncesijos požymius.

29.7. Apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad planuojamas sukurti naujas turtas – prekybos paskirties pastatas – nėra susijęs su viešąja transporto infrastruktūra, UAB „Trakų autobusai“ vykdoma veikla ar savivaldybei nustatytos atitinkamos funkcijos vykdymu. Koncesijos sutartimi viešasis subjektas gali įpareigoti koncesininką sukurti infrastruktūrą, kurioje būtų vykdomos įvairiapusės veiklos (pvz., koncesijos suteikimo konkursas „Daugiafunkcis sveikatinimo, ugdymo, švietimo, kultūros ir užimtumo skatinimo kompleksas“; 2010 metais Čekijoje pasirašyta koncesijos sutartis 25 metams dėl Trebičo miesto autobusų stoties atnaujinimo (kartu įrengiant trijų aukštų prekybos centrą). Be to, Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta galimybė sutarties šalims susitarti, kad visas ar dalis naujai sukuriamo turto nuosavybės teise koncesininkui gali likti ne tik koncesijos sutarties vykdymo metu, bet ir jai pasibaigus (apie tai paskelbus konkurso sąlygose). Ši sąlyga leidžia viešajam subjektui reikalauti iš potencialių investuotojų ne tik sukurti reikiamą infrastruktūrą (teikti paslaugas), bet ir mokėti viešajam subjektui tam tikrą atlygį už koncesininkui suteiktą galimybę vykdyti ūkinę komercinę veiklą.

29.8. Šios nutarties 24 punkte nurodyti argumentai nepagrįsti. Iki 2018 m. sausio 1 d. Lietuvoje nebuvo įgaliotos institucijos, kuri kontroliuotų Koncesijų įstatymo įgyvendinimą, be to, nebuvo nustatyta atsakomybė už šio įstatymo nesilaikymą ir tai sudarė sąlygas savivaldybėms nesivadovauti Koncesijų įstatymu. Nuo 2018 m. sausio 1 d. už Koncesijų įstatymo įgyvendinimo kontrolę yra atsakinga Viešųjų pirkimų tarnyba, nustatyta atsakomybė už Koncesijų įstatymo nuostatų nesilaikymą. Valstybės kontrolė 2013 m. rugsėjo 30 d. valstybinio audito ataskaitoje „Koncesijos sutarčių vykdymas“ pažymėjo, kad daugeliu atveju savivaldybių sudarytos sutartys nėra įvardytos kaip koncesijų sutartys, tačiau savo turiniu jas atitinka.

29.9. Žemės sklypai, kuriuose planuojama prekybos centro su automobilių stovėjimo aikštele ir autobusų stoties su infrastruktūra statyba, patenka į Trakų senamiesčio urbanistinį draustinį ir yra Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje. Remiantis Kultūrinių draustinių nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 30 d. nutarimu Nr. 1096, 20.1, 20.2, 20.8, 21 punktais, Trakų istorinio nacionalinio parko schema, paskelbta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912, atsižvelgiant į Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 388, 6 punktą, taip pat Trakų rajono valdybos 1993 m. gruodžio 22 d. potvarkiu Nr. 395v patvirtintą Trakų senamiesčio sklypų išplanavimo projektą, darytina išvada, kad žemės sklype, esančiame Vytauto g. 88, patenkančiame į Trakų istorinio nacionalinio parko konservacinę zoną, yra galima tik gyvenamųjų namų statyba. Mainų sutartimi UAB „Trakų autobusai“ mainant 47/100 dalis Pastato į žemės sklypą Trakuose, Vytauto g. 88, kurio naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, patenkantį į Trakų senamiesčio urbanistinį draustinį, bei Mainų sutartyje nustatant, kad šiame žemės sklype, kaip ir valstybinės žemės sklype Vytauto g. 90, bus įrengiamas autobusų stoties kompleksas ir prekybos centras, buvo pažeistos Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio nuostatos, nes akivaizdu, kad savivaldybės valdomai įmonei – UAB „Trakų autobusai“ – nėra reikalingas žemės sklypas, kuriame galima tik gyvenamojo namo statyba, nesusijusi su keleivių pervežimo funkcija.

30. Prisidėjimu prie ieškovo kasacinio skundo trečiasis asmuo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija, palaikydama kasaciniame skunde nurodytus argumentus ir motyvus, papildomai atkreipdama dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. vasario 9 d. nutarime (bylos Nr. 23/2007-38/2009) pateiktą išaiškinimą, kad jokie su Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijos administravimu susiję sprendimai negalėjo (ir šiuo metu negali) būti priimami neatsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 912 patvirtintą Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą bei negalėjo (ir šiuo metu negali) prieštarauti šios schemos sprendiniams, prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą.

31. Atsakovė UAB „Trakų autobusai“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

31.1. Ieškovas pareiškė ieškinį viešajam interesui ginti, tačiau ieškinyje nepagrindė, kad tariami teisės aktų pažeidimai, net jei ir būtų nustatyti, atitinka Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus ir gali būti laikomi viešojo intereso pažeidimu. Nors UAB „Trakų autobusai“ bylos nagrinėjimo metu nesutiko, kad ieškiniu ginamas viešasis interesas ir kad jis buvo pažeistas, pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2013; kt.), nenustatė viešojo intereso buvimo fakto, nevertino, ar jis pažeistas, o jeigu pažeistas – ar patenkinus ieškinį jis būtų apgintas (jei būtų apgintas) ir kokiu būdu. Pirmosios instancijos teismo sprendimu apgintas UAB „Trakų autobusai“ interesas, nors ji tokios gynybos neprašė ir jos (privataus pelno siekiančio juridinio asmens) interesas netapatintinas su viešuoju interesu. Priešingai, būtent modernios autobusų stoties įrengimas atitinka viešąjį interesą, tą patvirtina tiek teismui pateiktas UAB „Spinter tyrimai“ atliktas visuomenės nuomonės tyrimas, tiek Trakų rajono savivaldybės pozicija (šios nutarties 8.3 punktas).

31.2. Ginčijama Mainų sutartis nėra apsimestinis sandoris CK 1.87 straipsnio prasme; tikrieji šios sutarties šalių ketinimai buvo sudaryti mainų sandorį, tikroji jų valia atitiko išorinę valios išraišką, tai patvirtina tiek šalių elgesys iki sutarties sudarymo, tiek jos sudarymo metu, tiek ir po to – UAB „Trakų autobusai“ išmainė dalį šiandieninės situacijos ir poreikių neatitinkančio pastato į žemės sklypą, reikalingą įmonei, kad galėtų būti įrengti šiuolaikinius standartus atitinkantys inžinerinės infrastruktūros objektai – transporto priemonių (autobusų) įvažiavimo (išvažiavimo) trasos, stovėjimo aikštelės, keleiviams skirtos saugios ir patogios zonos bei pan. Iki Mainų sutarties sudarymo vyko susitikimai su UAB „Trastas“, ji parengė motyvuotą pasiūlymą dėl autobusų stoties modernizavimo ir paramos, šis pasiūlymas pristatytas Trakų rajono savivaldybės tarybai, taip pat suorganizuotas viešas numatomo įgyvendinti projekto pristatymas; pasiūlymų iš kitų juridinių asmenų nebuvo gauta. Trakų rajono savivaldybės taryba 2016 m. kovo 24 d. sprendimu pritarė Mainų sutarties sudarymui, UAB „Trakų autobusai“ valdybos 2016 m. kovo 30 d. sprendimu nuspręsta sudaryti Mainų sutartį; šie sprendimai nei šioje civilinėje byloje, kitoje byloje nebuvo ginčijami, todėl yra galiojantys ir sukelia teisinių pasekmių, be to, prokuroras nenurodė ir neįrodinėjo, kad minėti sprendimai pažeistų imperatyvias teisės normas, viešąjį interesą ir (ar) prieštarautų viešajai tvarkai ir gerai moralei.

31.3. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad Mainų sutartimi tariamai dengiamas sandoris yra koncesijos sutartis. Ši aplinkybė byloje neįrodyta (CPK 12, 178 straipsniai), be to, ieškovas klaidingai aiškina koncesijos sampratą, koncesijos sutarties dalyką, koncesijos sutarties šalių teises ir pareigas. Ieškovas deklaratyviai teigia, kad buvo pažeistas Investicijų įstatymo 4 straipsnis, kuriame nurodomi galimi alternatyvūs investavimo būdai, tarp jų – ir koncesijų sutartys. Tokia nuostata reiškia, kad investuoti Lietuvoje galima ir visais kitais alternatyviais būdais, jei laikomasi įstatymuose nustatytos tvarkos; šis neimperatyvus reguliavimas neteikia pagrindo spręsti, kad sudarant Mainų sutartį buvo padarytas pažeidimas.

31.4. VšĮ Centrinės projektų valdymo agentūros parengtame Viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektų vadove nurodyta, kad skiriamasis koncesijos požymis – koncesininkas investuoja į viešąją infrastruktūrą mainais į teisę teikti viešąsias paslaugas jų vartotojams už atlygį arba už tokią teisę ir papildomą mokestį iš viešojo sektoriaus. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad, esant koncesijai, paslaugos teikėjas kaip atlygį iš suteikiančiosios institucijos gauna teisę naudotis savo paties paslauga; koncesininkas prisiima su paslauga susijusią riziką, o atlygį paprastai sudaro paslaugos naudotojo mokėjimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNTAvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-350/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-350/2010">3K-3-350/2010</a>). Atsakovės nesitarė ir Mainų sutartyje nenustatyta, kad UAB „Trastas“ teiks kokias nors viešąsias paslaugas ir prisiims susijusią riziką, taip pat sutartyje nenustatytas atlyginimas UAB „Trastas“. Šios įmonės ateityje galbūt gautinos pajamos iš jai nuosavybės teise priklausysiančio prekybos centro nėra ir negali būti sutapatintos su pajamomis (atlygiu) iš viešųjų paslaugų teikimo ir (ar) viešajam sektoriui priskirtų funkcijų vykdymo.

31.5. UAB „Trastas“ planuojama mažmeninės prekybos centro veikla nepatenka į Koncesijų įstatymo 3 straipsnyje apibrėžtų sričių sąrašą, tai nėra veikla, susijusi su viešosiomis paslaugomis ir (ar) darbais, kurie tarnautų visuomenės poreikiams (Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 8 dalis). UAB „Trastas“ nevykdys UAB „Trakų autobusai“ veiklos, neprisiims jokios su tuo susijusios rizikos, Mainų sutartimi ji neįgyja jokių teisių į transporto infrastruktūros valdymą ir (ar) naudojimą viešosioms keleivių vežimo vietiniais ar tarpmiestiniais maršrutais paslaugoms teikti. Taip pat ginčo sutartyje nebuvo nustatytas koncesijos terminas, kaip to reikalaujama Koncesijų įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir 2 dalyje. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo sandoris negali būti kvalifikuojamas kaip koncesija.

31.6. Kasaciniame skunde nurodytame projekte „Daugiafunkcio sveikatinimo, ugdymo, švietimo, kultūros ir užimtumo skatinimo kompleksas“ planuojama, kad koncesininko įsteigta bendrovė turėtų suprojektuoti, pastatyti ir įrengti viešosioms ir kitoms susijusioms paslaugoms teikti reikalingą kompleksą, jį eksploatuoti ir prižiūrėti, teikti su tuo susijusias paslaugas; Vilniaus miesto savivaldybė per visą numatomą 25 metų koncesijos laikotarpį kompensuos (subsidijuos) koncesininkui dalį viešųjų paslaugų teikimo išlaidų, tad šis pavyzdys ne pagrindžia ieškovo argumentus, bet juos paneigia. Taip pat viešai prieinamoje informacijoje yra duomenų, kad skunde nurodytas Čekijos Trebičo miesto autobusų stoties atnaujinimo projektas buvo atšauktas, be to, jis neturi precedentinės reikšmės šiai bylai.

31.7. Kasaciniame skunde nurodytas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas ginčo teisiniams santykiams netaikytinas, nes Mainų sutartimi nesusitarta dėl jokio valstybės ar savivaldybės turto. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad valstybinės žemės nuoma ir dėl to su NŽT sudarytos ir (ar) ateityje sudarytinos sutartys nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Valstybinės žemės sklypo nuomos teisė Mainų sutartimi negalėjo būti ir nebuvo mainoma, ji nėra UAB „Trakų autobusai“ turtas; tą patvirtina ir pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis dėl dvišalės restitucijos natūra taikymo, kurioje nespręsta dėl valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisės grąžinimo UAB „Trakų autobusai“. Valstybinės žemės sklypo dalies nuomos teisę UAB „Trastas“ įgijo Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 45 punkto pagrindu. Tokią poziciją byloje palaikė ir trečiasis asmuo NŽT, savo procesiniuose dokumentuose nurodžiusi, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, naujų statinių statyba aktualioje teritorijoje taip pat yra galima (pagal šios nutarties 8.9 punkte nurodytus dokumentus). Be to, svarbu tai, kad planuojamų statybų sklype Vytauto g. 88 teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

31.8. Pasikeitus dalies valstybinės žemės sklypo nuomininkui, nei valstybinės žemės sklypo savininkė Lietuvos Respublika, nei patikėtinė NŽT ir (ar) jų teisės ir įstatymų saugomi interesai nenukentėjo, nuomos mokesčio mokėjimo pareiga išliko ir Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta sąžiningos konkurencijos laisvė nebuvo pažeista, juolab kad, ateityje įgyvendinus bendraturčių sutarimą dėl rekonstrukcijos, už valstybinės žemės sklypo dalį, susijusią su komercinės paskirties prekybos centru, turės būti mokamas žymiai didesnis nuomos mokestis.

31.9. Kadangi valstybinės žemės sklypų nuomos teisė ar jos teikiama nauda per se (savaime) nėra ir negali būti pardavimo, mainų ir pan. objektas, tai atitinkamai privatiems asmenims sudarant sandorius dėl nekilnojamojo turto, esančio nuomojamoje valstybinėje žemėje, valstybinės žemės nuomos teisė ar jos teikiama nauda nėra vertinama finansiškai ta prasme, kad dėl to didėtų atitinkamo valstybinės žemės sklype esančio nekilnojamojo turto vertė. Šios išvados nekeičia aplinkybė, kad vienintelė UAB „Trakų autobusai“ akcininkė yra Trakų rajono savivaldybė.

31.10. Iš ieškovo teismo proceso metu duotų paaiškinimų darytina išvada, kad jis Mainų sutarties ydingumą įžvelgė iš esmės tik dėl to, kad joje susitarta ir dėl mainų, ir dėl įvykus mainams bendraturtėmis tampančių atsakovių santykių ateityje; jeigu būtų buvę sudaryti atskiri sandoriai, ieškovas, tikėtina, jokių pretenzijų nebūtų turėjęs ir ieškinio nebūtų reiškęs. Ieškovui manant, kad tam tikros su mainų dalyku nesusijusios ginčo sutarties nuostatos yra ydingos, būtent jos turėjo būti ginčijamos, juolab kad kasacinio teismo praktikoje prioritetas teikiamas sandorio ir juo sukeliamų faktinių bei teisinių pasekmių išsaugojimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0yLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-2/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-2/2013">3K-7-2/2013</a>).

31.11. Nei ieškinys, nei ieškovo pozicija apeliacinės instancijos teisme nebuvo grindžiami tariamu Kelių transporto kodekso 3 straipsnio 1 dalies pažeidimu, šis argumentas pirmąkart nurodytas kasaciniame skunde, todėl, remiantis CPK 347 straipsniu, jis nesudaro kasacinio nagrinėjimo dalyko. Be to, ieškovas neteisingai cituoja Kelių transporto kodekso 3 straipsnio 1 dalį ir ignoruoja 11 straipsnį. Šios teisės normos patvirtina, kad autobusų stotis Kelių transporto kodekso nuostatų prasme yra įsteigtas juridinis asmuo arba jo struktūrinis padalinys, užtikrinantis kodekso 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos paskirties įgyvendinimą ir veiklos vykdymą, tai nėra nekilnojamasis daiktas ar jo dalis. Kadangi Mainų sutartimi UAB „Trastas“ buvo perleista tik nekilnojamojo daikto dalis, jai nėra ir nebus leidžiama teikti viešųjų paslaugų ir (ar) vykdyti viešajam sektoriui priskirtų „autobusų stoties“ funkcijų, tai ieškovas nepagrįstai tvirtina, kad buvo pažeistos Kelių transporto kodekso 3 straipsnio nuostatos.

31.12. Ieškovas savo ieškinį grindė aplinkybėmis, be kita ko, dėl tariamo Mainų sutarties nelygiavertiškumo; juo ir iš jo išplaukiančiu Mainų sutarties prieštaravimu viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis) buvo motyvuotas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas. Kadangi kasaciniame skunde nėra pateikta argumentų dėl Mainų sutarties nelygiavertiškumo ir (ar) prieštaravimo viešajai tvarkai ir gerai moralei, tai darytina išvada, kad ieškovas sutinka ir kasaciniu skundu neskundžia apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje nurodyti ieškovo argumentai pripažinti nepagrįstais ir atmesti.

32. Atsakovė UAB „Trastas“ atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

32.1. Kasaciniame skunde nurodyta, kad Mainų sutarties sudarymas pažeidė Investicijų įstatymo 4 straipsnio 3 ir 5 punktų nuostatas, tačiau nepaaiškinta, kodėl ir kaip šios nuostatos, įtvirtinančios, kokiais būdais galima investuoti Lietuvoje, gali būti taikomos susiklosčiusiems santykiams ir kaip jos buvo pažeistos. Teisės aktuose nėra imperatyvaus reikalavimo, kad ginčo sutarties šalys savo tikslams įgyvendinti pasirinktų konkretų investavimo būdą, todėl pripažintina, kad UAB „Trastas“ teisėtai pasirinko Investicijų įstatymo 4 straipsnio 3 punkte nurodytą investavimo būdą. Be to, pagal Investicijų įstatymo nuostatas tarp UAB „Trastas“ ir UAB „Trakų autobusai“ negalėjo būti sudaryta viešojo ir privataus sektorių partnerystės sutartis, nes UAB „Trakų autobusai“ nėra laikoma viešojo ir privataus sektorių partnerystės subjektu Investicijų įstatymo 2 straipsnio 15 dalies, 151 straipsnio 2 dalies prasme, ši įmonė nėra nei valstybės ar savivaldybės institucija, nei valdžios subjektas.

32.2. Šios nutarties 29.2 punkte nurodyti ieškovo argumentai neteikia pagrindo Mainų sutartį kvalifikuoti kaip koncesiją pagal Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 2 dalį. Mainų sutartis neatitinka Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyto koncesijos atlygintinumo požymio. Pagal Koncesijų įstatyme įtvirtintą koncesijos apibrėžimą, koncesininkas turi eksploatuoti būtent tą infrastruktūros objektą, kurį jis sukūrė (pastatė, rekonstravo) veiklai vykdyti konkrečioje visuomenei svarbioje srityje, t. y. būtent šiame objekte (eksploatuodamas šį objektą) koncesininkas turi teikti viešąsias paslaugas (vykdyti visuomenei svarbią veiklą) ir iš šių paslaugų teikimo (veiklos vykdymo) gauti pajamų. Kadangi Mainų sutartyje nėra nustatytas joks UAB „Trakų autobusai“ ar Trakų rajono savivaldybės mokamas atlyginimas UAB „Trastas“ už transporto paskirties pastato rekonstrukciją, bendrovei nesuteikta teisė (neduotas leidimas) rekonstruotame Pastate vykdyti Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų veiklų, tai Mainų sutartis negali būti kvalifikuojama kaip koncesija.

32.3. Ieškovo argumentas, kad atlyginimas UAB „Trastas“ – teisė pastatyti prekybos paskirties statinį (prekybos centrą) ir gauti pajamų jį eksploatuojant – neatitinka koncesijos instituto esmės, pagal kurią turi būti investuojama į viešąją infrastruktūrą ir gaunama pajamų iš jos. Be to, UAB „Trastas“ įgijus nuosavybės teisę į 47/100 dalis Pastato, jai nereikalingas UAB „Trakų autobusai“ ar kito subjekto leidimas vykdyti ūkinę komercinę veiklą nuosavybės teise priklausančioje Pastato dalyje ir gauti pajamų iš šios veiklos, taip pat sutikimas (leidimas) dėl valstybinės žemės sklypo Trakuose, Vytauto g. 90, dalies nuomos teisės – ji UAB „Trastas“ pereina pagal imperatyviąsias teisės aktų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomą be aukciono, nuostatas (CK 6.394 straipsnio 3 dalis, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 7, 37.2, 45 punktai); šalys neturėjo teisės spręsti ir susitarti dėl nuomotinų valstybinės žemės sklypo dalių nustatymo, nuomos teisės perleidimo ir pan., tai išimtinė NŽT kompetencija.

32.4. Ieškovas laikėsi aiškios pozicijos, kad jis nebūtų turėjęs pretenzijų, jei pagal Mainų sutartį būtų tik mainomas nekilnojamasis turtas. Ta aplinkybė, kad UAB „Trastas“, siekdama rekonstruoti nuosavybės teisėmis pagal Mainų sutartį įgyjamą Pastato dalį, kartu pasiūlė (o UAB „Trakų autobusai“ sutiko) rekonstruoti visą Pastatą, įskaitant ir UAB „Trakų autobusai“ priklausančias patalpas, bei sukurti šiuolaikines technologijas atitinkančias autobusų stoties (transporto paskirties) patalpas ir prekybos centro patalpas ir tokį susitarimą įtraukė į Mainų sutartį, negali reikšti, kad įprastiniai bendrosios nuosavybės teise priklausančio pastato, esančio valstybinės žemės sklype, rekonstrukcijos, paskirties keitimo veiksmai (santykiai) pavirto koncesijos santykiais.

32.5. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde (29.1 punktas), pagal Mainų sutartį po rekonstrukcijos kuriamas autobusų stoties pastatas nėra priskiriamas prie viešosios transporto infrastruktūros, nes pagal Lietuvos Respublikos transporto veiklos pagrindų įstatymo 14 straipsnio 2, 3 dalis viešosios transporto infrastruktūros savininkas yra valstybė ir savivaldybės. Kadangi autobusų stoties pastatas nuosavybės teise priklauso UAB „Trakų autobusai“, jos turtas atskirtas nuo akcininkės Trakų rajono savivaldybės turto, tai Mainų sutartimi numatomas rekonstruoti Pastatas, kurio dalis priklauso UAB „Trakų autobusai“, nepriskiriamas viešajai transporto infrastruktūrai. Be to, pagal Mainų sutartį planuojami atlikti veiksmai nelaikytini atliktinais Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytoje srityje.

32.6. Mainų sutartis negali būti kvalifikuojama kaip koncesijos, nes UAB „Trakų autobusai“ neatitinka Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyto suteikiančiosios institucijos statuso – nėra savivaldybės vykdomoji institucija.

32.7. Ginčo Mainų sutarties tikslas – įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios, reikalingos; prokuroras neginčija UAB „Trakų autobusai“ teisės perleisti jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą kitiems asmenims, sudarant sandorius CK nustatyta tvarka. Mainų sutartimi nebuvo siekiama koncesijos tikslo ir paskirties – nors UAB „Trastas“ įsipareigojo įvykdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio transporto paskirties statinio rekonstrukciją, tačiau nesiekė gauti pajamų iš UAB „Trakų autobusai“ priklausančios Pastato dalies (autobusų stoties patalpų) eksploatavimo veiklos, nesiekė vykdyti ir nevykdys UAB „Trakų autobusai“ vykdomos viešosios funkcijos – keleivių vežimo organizavimo. Be to, kasaciniame skunde nutylima apie Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, kurioje įtvirtintas draudimas koncesininkui perduoti nuosavybės teisę į valstybės, savivaldybės ir (arba) valstybės ar savivaldybių kontroliuojamų asmenų turtą, išskyrus trumpalaikį ir ilgalaikį kilnojamąjį turtą, kuris per koncesijos sutarties galiojimo laikotarpį nustatyta tvarka bus visiškai nudėvėtas. Kadangi Mainų sutartimi šalys susitarė, kad UAB „Trastas“ nuosavybėn perleidžiama Pastato dalis, bus atliekama Pastato ir inžinerinių statinių rekonstrukcija, sukuriant atnaujintą autobusų stoties pastatą su transporto statiniais ir prekybos centro pastatą su automobilių stovėjimo aikštele, tai šalys neturėjo ketinimų ir negalėjo sudaryti koncesijos sutarties.

32.8. Kasaciniame skunde pateiktas projekto,,Daugiafunkcis sveikatingumo, ugdymo, švietimo, kultūros ir užimtumo skatinimo kompleksas“ pavyzdys tik patvirtina skunde pateiktų argumentų nepagrįstumą ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą; priešingai nei ginčo atveju, visi objektai, sukurti įgyvendinant nurodytą projektą, bei veiklos, vykdytinos jį įgyvendinant, atitinka Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 9, 13 ir 14 punktų nuostatas. Ieškovas nepateikė informacijos, patvirtinančios, kokiomis sąlygomis buvo pasirašyta Trebičo miesto Čekijoje autobusų stoties atnaujinimo koncesijos sutartis, ar toks projektas buvo įgyvendintas. Be to, pavyzdys apie kitos šalies periferinio miestelio projektą patvirtina, kad analogiškų atvejų Lietuvoje nebuvo.

32.9. Šios nutarties 29.8 punkte nurodyti ieškovo argumentai atmestini. Tiek iki 2018 m. sausio 1 d., tiek ir po šios datos prokuratūra turėjo vienodus įgaliojimus ginti viešąjį interesą Koncesijų įstatymo pažeidimo atveju ir, esant įstatymo nustatytam pagrindui, teikti ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu teisme.

32.10. Kasaciniame skunde pateikti argumentai dėl Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnio pažeidimo sudarant Mainų sutartį, tačiau neaišku, kodėl ši įstatymo nuostata taikoma sandorio šalims, jeigu nė viena iš jų nėra nei valstybė, nei savivaldybė, Mainų sutartimi mainomas UAB „Trakų autobusai“ turtas nepriklauso nei valstybei, nei savivaldybei (bendrovės turtas atskirtas nuo jos akcininkės turto), UAB „Trakų autobusai“ valdo privačią transporto infrastruktūrą (Transporto pagrindų įstatymo 14 straipsnio 1, 3 dalys). Valstybinės žemės sklypo, kuriame yra išmainyta Pastato dalis, valdymą, naudojimą ir disponavimą juo reglamentuoja ne Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas, o specialusis Žemės įstatymas, kurio 9 straipsnyje reglamentuojama valstybinės žemės nuoma be aukciono ir aukciono būdu, nuomos termino nustatymas. Pagal šio įstatymo nuostatas valstybinė žemė išnuomojama be aukciono ne tik kai valstybinė žemė reikalinga koncesijos projektui įgyvendinti (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 5 punktas), bet ir kai ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas). UAB „Trastas“ įgijo pagrindą naudotis valstybinės žemės sklypo dalimi todėl, kad Mainų sutarties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į dalį Pastato, kuriam eksploatuoti UAB „Trakų autobusai“ Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punkto pagrindu jau buvo išnuomotas valstybinės žemės sklypas. Remiantis teisės aktais (CK 6.551 straipsnio 2 dalis, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28 punktas), valstybinės žemės sklypai, užstatyti statiniais, išnuomojami šių statinių savininkams vienodomis sąlygomis ir ta pačia tvarka, neatsižvelgiant į tai, ar statinio savininkas yra privatus asmuo ar juridinis asmuo, kurio 100 proc. akcijų priklauso valstybės ar savivaldybės institucijai, nes išnuomojimo be aukciono pagrindas – statinio buvimas ir jo eksploatavimas valstybinės žemės sklype – nėra siejamas su statinio savininko statusu.

32.11. Skunde nenurodyta jokių teisės aktų nuostatų, kuriomis remiantis būtų galima daryti išvadą, kad naujų statinių statyba ar esamų rekonstrukcija valstybinės žemės sklype nėra galima (Žemės įstatymo 9 straipsnio 13 dalis, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 30.7 punktas). Galimybė atlikti pastatų rekonstrukcijos ir sklypo tvarkymo darbus, statyti naujus statinius ar įrenginius, kurie neprieštarauja nustatytam teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimui, buvo nustatyta tiek NŽT ir UAB „Trakų autobusai“ 2014 m. gegužės 29 d. susitarime, tiek NŽT ir UAB „Trastas“ 2016 m. balandžio 28 d. sudarytoje valstybinės žemės nuomos sutartyje. Be to, šalys susitarė, kad po Pastato rekonstrukcijos UAB „Trakų autobusai“ turės bendro rekonstruoto Pastato tokio pat ploto dalį, ši dalis po atidalijimo iš bendrosios nuosavybės taps atskiru statiniu – autobusų stotimi, taip pat UAB „Trakų autobusai“ įgis nuosavybės teise naujai įrengtus transporto statinius – infrastruktūros objektus: autobusų stovėjimo aikštelę, keleivių įlaipinimo, išlaipinimo aikšteles, poilsio zonas, automobilių stovėjimo aikštelę, taigi šios atsakovės turtiniai interesai ne tik nesumažės, tačiau, priešingai, taps ir didesni, ir vertingesni.

32.12. Mainų sutartimi UAB „Trakų autobusai“ įsipareigojo perduoti UAB „Trastas“ nuosavybėn 47/100 dalis Pastato – auto stoties, taigi įsipareigojo perleisti Pastato dalį, bet ne autobusų stotį kaip įmonę (turtinį kompleksą) ir ne juridinio asmens akcijas, taip pat neperleido vykdomos transporto (pervežimo) veiklos, todėl ieškovo nurodomas Kelių transporto kodekso 3 straipsnio 1 dalies draudimas perleisti nuosavybės teisę į autobusų stotis, kurios pagal šio kodekso 11 straipsnio 1 dalį suprantamos kaip juridinis asmuo arba juridinio asmens struktūrinis padalinys, nagrinėjamoje byloje netaikytinas.

32.13. Ginčo sutarties šalių planuojamų statybų teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šios nutarties 29.9 punkte nurodyti kasacinio skundo argumentai nėra aktualūs. Be to, jokiu įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra pripažinta, kad žemės sklypui Trakuose, Vytauto g. 88, negali būti nustatytas kitoks nei gyvenamosios paskirties (vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos) naudojimo būdas ir vykdoma kitokios (ne gyvenamosios) paskirties statinių statyba. Priešingai, administraciniais aktais (šios nutarties 8.9 punktas) buvo pakeisti Trakų miesto bendrojo ir detaliojo plano sprendiniai. Net jei būtų pagrindas pripažinti, kad konkrečios Mainų sutarties nuostatos prieštarauja imperatyvioms statybą saugomose teritorijose reglamentuojančioms teisės aktų nuostatoms, nėra pagrindo teigti, kad dvi uždarosios akcinės bendrovės negali sudaryti mainų sandorio; konkretūs statybą saugomose teritorijose reglamentuojančių teisės aktų apribojimai nedaro įtakos Mainų sutarties šalių teisei sudaryti mainų sandorį.

33. Trečiasis asmuo Trakų rajono savivaldybės administracija atsiliepime į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

33.1. Kasaciniame skunde deklaratyviai teigiama, kad Mainų sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias įstatymų nuostatas, dėstomas ieškovo atliktas bylos įrodymų vertinimas, ir padaroma klaidinga išvada, kad tarp sutarties šalių susiklostė koncesijos teisiniai santykiai. Tokios išvados iš esmės grindžiamos neteisinga teisinio reglamentavimo ir bylos faktinių aplinkybių interpretacija. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog Mainų sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas siekiant išvengti koncesijai taikomų reikalavimų. Ginčo sutartyje suformuluotos sąlygos atitinka tikrąją atsakovių valią ir byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad atsakovės siekė kitų tikslų. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Trakų autobusai“, turėdama steigėjos pritarimą, nepažeisdama teisės aktų reikalavimų, perdavė UAB „Trastas“ nuosavybėn nekilnojamąjį daiktą – dalį Pastato mainais į kitą nekilnojamąjį daiktą – UAB „Trastas“ nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą; nuosavybės teisės į mainais perduotus nekilnojamuosius daiktus įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Mainų sutartis atitinka šalių valią, nes UAB „Trastas“ siekė įgyti dalį Pastato, kurią rekonstravus bus pastatytos prekybos paskirties patalpos, o UAB „Trakų autobusai“ siekė įgyti žemės sklypą Trakuose, Vytauto g. 88, kad galėtų pagerinti autobusų stoties išsidėstymą, infrastruktūrą, naudojimą. Esant abipusiam suinteresuotumui įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, pripažintina, kad Mainų sandoris yra teisėtas, nepažeidžia teisės aktų reikalavimų ir atitinka tikruosius šalių ketinimus.

33.2. Mainų sutarties šalims perdavus kitai šaliai nuosavybėn sutartyje nurodytą turtą, UAB „Trastas“ ir UAB „Trakų autobusai“ tapo Pastato bendraturtėmis, todėl jų tarpusavio santykiams turi būti taikomos CK 4.75 ir 4.80 straipsnių nuostatos, pripažintina, kad šalys turėjo teisę ir sutartyje aptarė bendraturčių teises bei pareigas dėl bendro daikto rekonstrukcijos, bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų dalių pasikeitimo padidinant bendrosios nuosavybės teise valdomą objektą, atidalijimo iš bendrosios nuosavybės teisės būdą ir tvarką bei kitus bendraturčių teisių ir pareigų klausimus. Toks bendro turto savininkių susitarimas yra aiškiai atskleistas, atitinka tikrąją jų valią, neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir nesudaro pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu.

33.3. Mainų sutartis neatitinka įstatyme įtvirtintų pagrindų (požymių) šią sutartį vertinti kaip koncesijos sutartį, nes, pirma, jos šalys neturi teisės sudaryti koncesijos sutartį (UAB „Trakų autobusai“ neturi savivaldybės įmonės ar savivaldybės vykdomosios institucijos statuso, nėra valdžios subjektas); antra, mainomas turtas priklauso ne valstybei ar savivaldybei, bet privačiam juridiniam asmeniui; trečia, ginčo sutartimi UAB „Trakų autobusai“ ar Trakų rajono savivaldybė neperdavė teisės UAB „Trastas“ vykdyti transporto paslaugų veiklą ginčo objekte, teikti viešąsias paslaugas ar vykdyti kitas viešojo sektoriaus subjektui priskirtas funkcijas, juolab dėl to prisiimant riziką; ketvirta, Mainų sutartyje nenustatytas atlyginimas UAB „Trastas“ už transporto paskirties pastato rekonstrukciją, nesuteikta teisė rekonstruotame pastate (ar jo dalyje) vykdyti kelių, tiltų, tunelių, stovėjimo ir kitos kelių transporto infrastruktūros, viešosios transporto infrastruktūros veiklos ar teikti kitas viešąsias paslaugas ir gauti iš šios veiklos pajamų.

33.4. Argumentai dėl Kelių transporto kodekso 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto draudimo pirmąkart pateikti kasaciniame skunde, nors CPK 347 straipsnio 2 dalyje draudžiama kasaciniame skunde remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Ieškovas neteisingai aiškina ir taiko Kelių transporto kodekso nuostatas, iš kurių akivaizdu, kad autobusų stotis pagal šį kodeksą suprantama kaip juridinis asmuo, kaip vykdoma veikla, bet ne kaip pastatas (kaip teigiama kasaciniame skunde). Kadangi UAB „Trakų autobusai“ Mainų sutartimi perleido Pastato dalį, bet ne autobusų stotį, kaip įmonę, vykdomą verslą ir ne juridinio asmens akcijas, tai šioje byloje nėra pagrindo taikyti Kelių transporto kodekso 3 straipsnio 1 dalies nuostatų.

33.5. Kasaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad Mainų sutartimi UAB „Trastas“ buvo perleista valstybinės žemės nuoma, kurios naudingumas ir vertė nebuvo įvertinti ir aptarti. Mainų sutartimi buvo mainomas dviem privatiems juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausantis konkretus turtas, kurio mainams ribojimų teisės aktuose nėra nustatyta. Valstybinės žemės sklypo nuoma nėra ginčo Mainų sutarties dalykas, ji nėra UAB „Trakų autobusai“ turtas, todėl, priešingai nei teigia ieškovas, negalėjo būti ir nebuvo perleista Mainų sutartimi. Valstybinės žemės sklypo nuomos teisės perleidžiamos ne privačių subjektų sudaromais sandoriais, o teisės aktų (Žemės įstatymo, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių) nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, Mainų sutartyje neturėjo ir negalėjo būti vertinamas valstybinio žemės sklypo ekonominis naudingumas, nuomos vertė negalėjo būti įskaitoma į UAB „Trakų autobusai“ perleidžiamos pastato dalies vertę.

33.6. Nepagrįstas ieškovo argumentas, kad, įgyvendinus Mainų sutartyje bendraturčių aptartą pastato rekonstrukcijos projektą, UAB „Trakų autobusai“ praras valstybinės žemės sklypo nuomos teisę, o esminę šio žemės sklypo nuomos teisę be aukciono įgis UAB „Trastas“. Sudarius Mainų sutartį, UAB „Trastas“ teisės aktų nustatyta tvarka įgijo nuomos teisę į tokią valstybinės žemės sklypo dalį, kuri reikalinga šiai Pastato daliai eksploatuoti; Mainų sutarties sąlygos, kuriomis šalys (bendraturtės) aptarė galimus tolesnius veiksmus – Pastato rekonstrukcijos projektą, neteikia pagrindo konstatuoti, kad UAB „Trakų autobusai“ prarado valstybinės žemės sklypo nuomos teisę ir dėl to ginčo sutartis tariamai yra nelygiavertė, prieštarauja viešajai tvarkai. Sudarius Mainų sutartį, niekas nenukentėjo, nebuvo pažeistas viešasis interesas; dėl šio sandorio nei jo šalys, nei Trakų rajono savivaldybė, nei Trakų gyventojai ir svečiai, nei Lietuvos Respublika, nei NŽT nepatyrė jokios žalos, nebuvo pažeistos jų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

33.7. Kasacinio skundo argumentai dėl ginčo teritorijoje tariamai ribojamos veiklos, draudžiamos statybos ir pan. nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Mainų sutarties šalių planuojamų statybų ginčo teritorijoje teisėtumo klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas; ieškovo teiginiai, kad šalys neturėjo jokio teisinio pagrindo aptarti ateities planus dėl pastato rekonstrukcijos, yra nepagrįsti nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisiniu reglamentavimu. Byloje nebuvo įrodinėjama ir neįrodyta, kad ginčo teritorijoje negali būti vykdomi statybos darbai, negali būti nustatytas kitoks (nei gyvenamosios paskirties) žemės naudojimo būdas ar vykdoma kitokios (nei gyvenamosios) paskirties statinių statyba ir pan.

33.8. Mainų sandoris yra naudingas tiek UAB „Trakų autobusai“, tiek Trakų rajono savivaldybei, jos administracijai ir savivaldybės gyventojams, svečiams; Mainų sutartis ir atnaujintos, modernios, patogios autobusų stoties sukūrimas atitinka viešąjį interesą ir visuomenės poreikį, tą patvirtina į bylą pateiktas gyventojų nuomonės tyrimas.

34. Kitų atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Mainų sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu

35. Remiantis CK 1.87 straipsnio 1 dalies reguliavimu, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.

36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad toks reguliavimas reiškia, jog apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Taigi apsimestinis sandoris turi būti vertinamas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01NTgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-558/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-558/2012">3K-3-558/2012</a>). Tokiu atveju turi būti taikomos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės, jis turi atitikti bendruosius to sandorio sudarymo reikalavimus bei nepažeisti kitų įstatymų reikalavimų, kaip antai neprieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnis) ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNS03MDEvMjAxNQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-15-701/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-15-701/2015">3K-3-15-701/2015</a>).

37. Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, ieškovas privalo įrodyti kitą, apsimestiniu sandoriu dengiamą sandorį, kuris formaliai paslepia sandorį, kurio pasekmių realiai siekė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy04NS02OTUvMjAxNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-85-695/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-85-695/2017">3K-3-85-695/2017</a>, 41 punktas).

38. Sprendžiant dėl sandorio, sudaryto esant šalių valios trūkumų, kvalifikavimo, svarbu vadovautis tiek CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis, tiek kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir nustatyti tikruosius šalių ketinimus, kurių šalys siekė sudarydamos ginčijamą sandorį. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMDItOTY5LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-302-969/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-302-969/2015">3K-3-302-969/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

39. Pagal mainų sutartį viena šalis įsipareigoja perduoti kitai šaliai nuosavybės teise vieną daiktą mainais už kitą daiktą (CK 6.432 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje atskleista mainų sutarties esmė – tai apsikeitimas daiktais, kartu perleidžiant nuosavybės teises į juos. Prielaida šiai sutarčiai sudaryti yra tai, kad sutampa šalių ketinimai įsigyti atitinkamą daiktą, perleidžiant kitai šaliai nuosavybėn kitą daiktą. Esant sutarties šalių ketinimų (perleisti vieną turimą konkretų daiktą ir įsigyti kitą, kurį turi kita sutarties šalis) sutapčiai, sudarant mainų, o ne dvi pirkimo–pardavimo sutartis, sutaupoma laiko ir lėšų. Šalių siekį už perleidžiamą daiktą gauti ne pinigus, bet kitą daiktą gali lemti, inter alia (be kita ko), įgyjamo daikto ypatybių priimtinumas, kitos objektyvios ir subjektyvios priežastys. Mainų sandorio sudarymas yra itin aktualus tais atvejais, kai sandorio šalių pagrindinis siekis – ne gauti perleidžiamo daikto vertę atitinkančią pinigų sumą, bet įgyti individualiais požymiais apibrėžtą kitos šalies turimą daiktą, išsiskiriantį tam tikromis ypatybėmis, kurios jį įgyjančiai šaliai yra svarbios ir priimtinos. Mainų sutartimi gali būti mainomi ir nelygiaverčiai daiktai, jeigu tokia yra tikroji tokią sutartį sudarančių asmenų valia ir jeigu tai nepažeidžia įstatymų reikalavimų, įstatymų saugomų kitų asmenų interesų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00NTUtNDIxLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-455-421/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-455-421/2015">3K-3-455-421/2015</a> ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

40. Nagrinėjamoje byloje ieškovas tiek ieškinyje, tiek kituose teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose siekė įrodyti, kad ginčijama Mainų sutartis yra apsimestinis sandoris, nes tikroji sandorio šalių valia buvo ne tik mainyti turtą, bet ir atsakovei UAB „Trastas“ privačiomis lėšomis investuoti į autobusų stoties infrastruktūrą, už tai gaunant leidimą vykdyti ūkinę komercinę infrastruktūros objektų projektavimo ir statybos veiklą, įskaitant leidimą sukurti papildomą infrastruktūrą – prekybos paskirties statinį, jį eksploatuoti ir gauti iš to pajamų, t. y. apsimestine Mainų sutartimi buvo dengiamas susitarimas dėl koncesijos suteikimo.

41. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Mainų sutartimi buvo siekiama koncesijos tikslo ir paskirties, ji sudaryta dėl Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytos veiklos ir funkcijų, iš sutarties nuostatų galima identifikuoti koncesininkės (UAB „Trastas“) prisiimamos rizikos dalį, todėl, pripažinęs, jog dengiamasis sandoris atitinka būtinuosius koncesijos sutarties požymius, tačiau nustatęs, jog nebuvo laikytasi privalomų koncesijos suteikimo procedūrų (nevykdytas atviras viešas konkursas), pripažino ginčijamą sandorį apsimestiniu ir negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad Mainų sutarties sąlygos atitinka tikrąją jos šalių valią, pagal šią sutartį UAB „Trastas“ gaunamos naudos pobūdis, planuojamas sukurti naujas turtas (prekybos paskirties pastatas) neleidžia ginčijamo sandorio kvalifikuoti kaip koncesijos, todėl prokuroro ieškinį atmetė.

42. Ieškovas, nesutikdamas su tokia apeliacinės instancijos teismo pozicija, pateikė kasacinį skundą, kuriame toliau laikėsi nuoseklios pozicijos, kad Mainų sutarties nuostatos atitinka vieną iš viešojo ir privataus sektorių partnerystės formų – koncesiją.

43. Teisėjų kolegijai vertinant nurodytų ieškovo kasacinio skundo argumentų pagrįstumą, pirmiausia būtina atsižvelgti į teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, atskleidžiančias Mainų sutarties šalių tikrąją valią, taip pat aktualias ginčo sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybes.

44. Bylos duomenys patvirtina, kad UAB „Trastas“ 2016 m. pateikė pasiūlymą UAB „Trakų autobusai“ dėl autobusų stoties modernizavimo projekto įgyvendinimo. Jame nurodė, kad ketina įsigyti žemės sklypą Trakuose, Vytauto g. 88, kuris ribojasi su UAB „Trakų autobusai“ naudojamu valstybinės žemės sklypu Vytauto g. 90, turi patogų privažiavimą (pagal savo savybes optimaliai tinka autobusų stočiai ir jos infrastruktūrai įrengti). Prašyme taip pat pažymėjo, kad Trakų autobusų stoties būklė neatitiko šiuolaikinių reikalavimų, todėl reikalinga jos rekonstrukcija, o ją atliekant būtų tikslinga kartu įrengti prekybos paskirties patalpas, todėl UAB „Trastas“ pasiūlė savo lėšomis atlikti stoties rekonstrukciją (suformuoti atskirus nekilnojamuosius statinius – modernią autobusų stotį su infrastruktūra ir prekybos paskirties statinį – prekybos centrą), taip pat suteikti Trakų rajono savivaldybei 100 000 Eur finansinę paramą Trakų mieste esantiems rekreacijos ir poilsio objektams atnaujinti, pridėjo siūlomos sudaryti mainų sutarties projektą.

45. UAB „Trakų autobusai“ akcininkės Trakų rajono savivaldybės taryba pritarė Mainų sutarties sudarymui pagal UAB „Trastas“ pridėtą projektą, sprendimo dėl šio pritarimo aiškinamajame rašte nurodė, kad įmonė neturi finansinių galimybių savo lėšomis atlikti Pastato rekonstrukciją. Mainų sutartimi perleidžiant 47/100 dalis Pastato ir įgyjant žemės sklypą Trakuose, Vytauto g. 88, siekiama nustatyti aiškias sąlygas, pagal kurias UAB „Trastas“ įsipareigoja atlikti Pastato rekonstrukciją ir suformuoti atskirus nekilnojamojo turto objektus (autobusų stotį su inžineriniais statiniais ir prekybos paskirties statinį – prekybos centrą). UAB „Trakų autobusai“ valdyba 2016 m. kovo 30 d. priėmė sprendimą dėl Mainų sutarties sudarymo.

46. 2016 m. balandžio 12 d. sudaryta Mainų sutartimi šalys įsipareigojo perduoti viena kitai atitinkamą nekilnojamąjį turtą – mainyti žemės sklypą Trakuose, Vytauto g. 88, į Pastato dalį ir susitarė dėl bendro projekto įgyvendinimo, t. y. UAB „Trastas“ įsipareigojo savo lėšomis rekonstruoti (būti statinių statybos užsakove, įgyvendinti statytojos teises ir pareigas, parinkti rangovą ir kitus pagal statybų procesą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas reikalingus subjektus) bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomą Pastatą, sukuriant atskirus nekilnojamuosius daiktus: transporto paskirties statinį – autobusų stotį su visais jos funkcionavimui būtinais inžineriniais statiniais ir prekybos paskirties statinį – prekybos centrą su automobilių stovėjimo aikštele, taip pat šalys įsipareigojo atlikus Pastato rekonstrukciją Mainų sutartyje nustatyta tvarka atsidalyti bendrąja daline nuosavybe valdomą turtą (UAB „Trastas“ nuosavybės teise atitenka prekybos centras, UAB „Trakų autobusai“ – Pastato dalis, lygi valdytai iki jo rekonstrukcijos).

47. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčijamo sandorio dalis dėl turto mainų buvo įvykdyta – nekilnojamasis turtas perduotas ir VĮ Registrų centre įregistruotas jį įgijusio subjekto vardu, taip pat pakeista su UAB „Trakų autobusai“ sudaryta valstybinės žemės sklypo, kuriame yra Pastatas, nuomos sutartis (sumažintas nuomojamos valstybinės žemės plotas) bei su UAB „Trastas“ sudaryta sklypo dalies, tenkančios Pastato 47/100 dalims, nuomos sutartis.

48. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas konstatuoja, kad ieškovo ginčijamo sandorio dalis dėl apsikeitimo nekilnojamuoju turtu iš esmės atitinka CK 6.432 straipsnyje įtvirtintą mainų sutarties esmę. Kita vertus, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje ieškovas kaip teisinį ieškinio pagrindą nevisiškai tinkamai pasirinko apsimestinio sandorio institutą, nes viešųjų subjektų ar su jais susijusių ekonominių darinių santykiai su trečiaisiais asmenimis gali būti įvairių, įskaitant retai naudojamų, formų (pvz., mainai, jungtinė veikla ir kt.), tačiau dėl tokių sandorių šalių, dalyko ir kitų aspektų jiems gali būti taikomos specialiuosiuose teisės aktuose (Koncesijų įstatyme, VPĮ, kt.) įtvirtintos imperatyviosios teisės normos.

49. Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių koncesijos ar viešojo pirkimo sutartys iš esmės nekvalifikuotinos kaip atskiros, savarankiškos sutartys, o laikomos bendraisiais (įprastiniais) sandoriais (pvz., pirkimas, ranga, lizingas, kt.), kuriems taikomas specialus teisinis režimas, ypač jų ikisutartinei stadijai. Kasacinis teismas šiame kontekste, pavyzdžiui, yra ne kartą konstatavęs, kad viešojo darbų pirkimo sutartims taikytinos CK nuostatos, kuriose reguliuojami rangos teisiniai santykiai, inter alia, papildomų darbų įsigijimo ir jų apmokėjimo klausimai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-261-690/2017 39–40 punktus).

50. Apibendrinant šiuos argumentus darytina išvada, kad aplinkybė, jog Mainų sutarčiai galėtų būti taikomos specialiųjų teisės aktų, įskaitant Koncesijų įstatymą, normos, per se (savaime) nereiškia, kad ją sudariusios šalys atliko apsimestinius veiksmus, o galėtų būti pripažinta, jog jos nesilaikė specialių imperatyviųjų teisės normų reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, kad Mainų sutarčiai gali būti taikomas Koncesijų įstatymas ir (ar) VPĮ, darytina išvada, jog nepagrįsta vertinti jos apsimestinumo pobūdį.

51. Teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisako dėl ginčo sandorio atitikties specialiesiems teisės aktams – Koncesijų įstatymui, VPĮ, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymui.

Dėl Mainų sutarties atitikties specialiesiems teisės aktams

a) dėl ginčo sandorio atitikties Koncesijų įstatymo normoms

52. Pagal Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalį (2014 m. spalio 16 d. įstatymo Nr. XII-1262 redakcija), koncesija – vadovaujantis koncesijos sutartimi ir joje nustatytomis sąlygomis suteikiančiosios institucijos koncesininkui pagal šį įstatymą suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, teikti viešąsias paslaugas, valdyti ir (ar) naudoti valstybės, savivaldybės turtą (tarp jų eksploatuoti gamtos išteklius), kai koncesininkas pagal koncesijos sutartį prisiima visą ar didžiąją dalį su tokia veikla susijusios rizikos bei atitinkamas teises ir pareigas, o koncesininko atlyginimą už tokią veiklą sudaro tik teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos ar tokios teisės suteikimas ir pajamos iš tokios veiklos kartu su atlyginimu, mokamu koncesininkui suteikiančiosios institucijos, atsižvelgiant į jos prisiimtą riziką.

53. Koncesijos sutartis – suteikiančiosios institucijos, kuri veikia valstybės ar savivaldybės vardu, ir koncesininko sudaryta rašytinė sutartis, kurioje nustatomos suteikiančiosios institucijos ir koncesininko teisės ir pareigos, susijusios su koncesija (Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Remiantis Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, suteikiančioji institucija – institucija, kuri pagal savo kompetenciją ir įgaliojimus, nustatytus Lietuvos Respublikos teisės aktų, yra atsakinga už atitinkamas funkcijas ar veiklos sritis, kurios gali būti įgyvendinamos ir užtikrinamos suteikiant koncesijas: tai yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, – kai koncesija suteikiama valstybės vardu, arba savivaldybės vykdomoji institucija, – kai koncesija suteikiama atitinkamos savivaldybės vardu.

54. Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje apibrėžtas koncesijos sutarties dalykas – koncesininko vykdoma ūkinė komercinė veikla Koncesijų įstatymo 3 straipsnyje numatytose srityse, susijusi su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, viešųjų paslaugų teikimu, valstybės, savivaldybės arba valstybės ar savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės, patikėjimo teise valdomo ir (ar) naudojamo turto valdymu ir (ar) naudojimu (tarp jų gamtos išteklių eksploatavimu). Vadovaujantis koncesijos sutartimi, koncesininkui suteikiamas leidimas vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, arba teikti viešąsias paslaugas, be kita ko, viešosios transporto infrastruktūros srityje (Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 12 punktas).

55. Koncesijų suteikimo tvarka apibrėžta Koncesijų įstatymo III skyriuje. Koncesijos suteikiamos atviro viešo konkurso būdu, išskyrus atvejus, reglamentuotus Koncesijų įstatymo III skyriaus trečiajame skirsnyje, kai koncesijos gali būti suteikiamos be konkurso (Koncesijų įstatymo 6 straipsnis).

56. Kasacinis teismas, aiškindamas Koncesijų įstatymo nuostatas, yra nurodęs, kad sutartis gali būti kvalifikuojama kaip koncesijos sutartis tuo atveju, jeigu ji atitinka Koncesijų įstatyme nustatytus reikalavimus dėl koncesijos sutarties subjektų, dalyko, sudarymo (koncesijos suteikimo) tvarkos ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzk2LTk2OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-396-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-396-969/2017">e3K-3-396-969/2017</a> 29 punktą).

57. Teisėjų kolegija, įvertinusi šios nutarties 44–46 punktuose nurodytą Mainų sutarties šalių susitarimą ir jo pobūdį, konstatuoja, kad jis neatitinka Koncesijų įstatyme nustatytų reikalavimų, jog galėtų būti kvalifikuojamas kaip susitarimas dėl koncesijos suteikimo.

58. Pagal šios nutarties 52, 54 punktuose nurodytą reguliavimą, koncesijos dalykas siejamas su koncesininko vykdoma ūkine komercine veikla Koncesijų įstatyme įtvirtintose srityse, t. y. infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, viešųjų paslaugų teikimu, o koncesininko atlyginimas – teisės užsiimti atitinkama veikla suteikimu ir pajamomis iš tokios veiklos ar tokios teisės suteikimu ir pajamomis iš tokios veiklos kartu su atlyginimu, mokamu koncesininkui suteikiančiosios institucijos.

59. Kaip nagrinėjamoje byloje nustatė apeliacinės instancijos teismas, Mainų sutartyje šalys susitarė, kad UAB „Trastas“ (investuotoja) atliks viso Pastato, įskaitant UAB „Trakų autobusai“ likusią statinio dalį, rekonstrukcijos darbus. Pažymėtina, kad pagal Mainų sutartį Pastate sandorio šalys vykdytų dvi skirtingas (atskiras) ūkines veiklas – keleivių vežimo ir prekybos. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad šalių susitarimo dalis dėl UAB „Trastas“ atliktinų rangos darbų UAB „Trakų autobusai“ priklausančioje (likusioje) pastato dalyje nekvalifikuotina kaip leidimas vykdyti ūkinę komercinę veiklą, susijusią su infrastruktūros objektų projektavimu, statyba, plėtra, atnaujinimu, pakeitimu, remontu, valdymu, naudojimu ir (ar) priežiūra, arba teikti paslaugas viešosios transporto infrastruktūros srityje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad aptariama sandorio dalis neatitinka Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje, 3 straipsnyje apibrėžto koncesijos dalyko.

60. Aptariamas susitarimas taip pat neatitinka koncesijos sutartims būdingo atlygintinumo požymio. Dėl jo tiek pirmosios instancijos teismas sprendė, tiek ieškovas kasaciniame skunde laikėsi pozicijos, kad UAB „Trastas“ investicija į autobusų stoties infrastruktūrą atsiperka ne gaunamais piniginiais mokėjimais, o suteiktu leidimu vykdyti ūkinę komercinę infrastruktūros objektų projektavimo ir statybos veiklą, įskaitant leidimą sukurti papildomą infrastruktūrą – prekybos paskirties statinį, jį eksploatuoti ir gauti iš to pajamų. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai, nurodė, kad pagal Mainų sutarties sąlygas UAB „Trastas“ negaus jokių pajamų už Pastato dalies rekonstrukcijos darbų atlikimą, o prekybos paskirties pastato statyba ir eksploatavimas yra ūkinė komercinė veikla, kuri nėra susijusi su viešąja transporto infrastruktūra, todėl atlygintinumo prasme leidimo vykdyti tokio pobūdžio veiklą suteikimas nelaikytinas koncesijos požymiu.

61. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados atitinka pirmiau šioje nutartyje nurodytą koncesijų suteikimo reguliavimą. Sutiktina, kad prekybos paskirties pastato statyba ir paskesnis komercinės prekybos ar patalpų nuomos veiklos vykdymas šiame pastate savo pobūdžiu neatitinka Koncesijų įstatymo 3 straipsnio 2 ir (ar) 3 dalyse apibrėžtos veiklos, juolab negali būti vertinamas kaip leidimas verstis koncesijos pobūdį atitinkančia veikla, iš kurios gaunamos pajamos sudarytų koncesininko gaunamą atlygį. Pažymėtina, kad Mainų sutartimi šalims susitarus viena kitai perleisti šios nutarties 3 punkte nurodytą nekilnojamąjį turtą, UAB „Trastas“ tapo Pastato dalies savininke, taigi turėjo teisę savarankiškai, laikydamasi teisės aktų reikalavimų, nuspręsti dėl savo nuosavybės teisių įgyvendinimo būdo, Pastato dalies naudojimo (joje vykdytinos veiklos). Dėl tokio UAB „Trastas“ sprendimo šios bendrovės gautinos pajamos nepripažintinos jos iš perduotos veiklos gaunamu ar jai UAB „Trakų autobusai“ mokamu koncesininko atlyginimu Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme.

62. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis pirmiau nurodyta Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, suteikiančioji institucija yra Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, – kai koncesija suteikiama valstybės vardu, arba savivaldybės vykdomoji institucija, – kai koncesija suteikiama atitinkamos savivaldybės vardu. Šios normos išimčių ar platesnio taikymo atvejų byloje kilusiam ginčui aktualios redakcijos Koncesijų įstatyme nenustatyta.

63. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas savo išvadą dėl UAB „Trakų autobusai“, kaip suteikiančiosios institucijos, statuso pagrindė byloje nustatyta aplinkybe, kad UAB „Trakų autobusai“ kontroliuoja 100 proc. akcijų turinti Trakų rajono savivaldybė (savivaldybės kontroliuojamų asmenų nuosavybės teise valdomas ir (ar) naudojamas turtas). Apeliacinės instancijos teismas dėl to atskirai nepasisakė.

64. Kasacinis teismas šiuo aspektu pažymi, kad UAB „Trakų autobusai“ nėra nei Vyriausybės įgaliota institucija, nei savivaldybės vykdomoji institucija, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 2 punkte (2015 m. gruodžio 15 d. įstatymo Nr. XII-2182 redakcija). Dėl to pripažintina, kad UAB „Trakų autobusai“ neatitinka Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje nustatyto suteikiančiosios institucijos apibrėžimo. Įstatymų leidėjui aiškiai įtvirtinus, kokie subjektai gali sudaryti koncesijos sutartis, nustatyto statuso neatitinkantys asmenys negali būti laikomi koncesijos sutarties šalimis (Koncesijų įstatymo 2 straipsnio 2 dalis), atitinkamai tokių subjektų sudaromi sandoriai neprivalo atitikti Koncesijų įstatymo reikalavimų.

65. Apibendrindama nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, įvertinti byloje nustatytų aplinkybių – Mainų sutarties dalyko, atlygintinumo, subjektiškumo – kontekste, neteikia pagrindo spręsti, kad sudarant Mainų sutartį buvo pažeistos imperatyvios Koncesijų įstatymo nuostatos.

b) dėl ginčo sandorio atitikties VPĮ

66. Sprendžiant dėl Mainų sutarties teisėtumo ir šios sutarties galiojimo, aktualu tai, kad ieškovas, ginčydamas šią sutartį, tiek pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams teiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek kasaciniame skunde nurodė, kad UAB „Trakų autobusai“ turi perkančiosios organizacijos statusą, o autobusų stoties rekonstravimo darbai (įskaitant projektavimo paslaugas) sudaro viešojo darbų pirkimo sutarties dalyką, todėl jie turėjo būti perkami VPĮ nustatyta tvarka arba vykdant koncesijos suteikimo procedūras pagal Koncesijų įstatymą (šios nutarties 29.2 punktas). Ieškovas plačiau nedetalizavo argumentų, susijusių su rekonstrukcijos darbų įsigijimu VPĮ nustatyta tvarka, siekė, kad ieškinyje nurodytos ginčo aplinkybės (faktinis pagrindas) būtų pripažintos kaip patvirtinančios sandorio šalis siejusius koncesijos santykius (teisinis pagrindas). Bylą nagrinėję teismai taip pat netyrė ir nevertino ieškovo argumento dėl UAB „Trakų autobusai“ (perkančiosios organizacijos) teisinio statuso ir dėl jo galinčių kilti teisinių pareigų, įsigyjant prekes, paslaugas ar darbus.

67. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva; proceso įstatymai nereikalauja, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis, ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTA5LTI0OC8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-109-248/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-109-248/2018">e3K-3-109-248/2018</a> 38 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

68. Nagrinėjamoje byloje įvertinę šalių nurodytus argumentus ir juos patvirtinančius įrodymus, teismai iš esmės vienodai sprendė, kad tikrieji Mainų sutarties šalių tikslai mainant ginčo turtą buvo: UAB „Trakų autobusai“ – kad būtų atlikta Pastato rekonstrukcija ir įrengta nauja inžinerinė infrastruktūra, o UAB „Trastas“ – įkurti prekybos centrą su automobilių stovėjimo aikštele (šios nutarties 10, 21 punktai), tik teismai pateikė skirtingą šių aplinkybių teisinį vertinimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su nurodytomis faktinių bylos aplinkybių pagrindu padarytomis teismų išvadomis, jų, kaip teisiškai nepagrįstų, neginčijo ir Mainų sutarties šalys bei kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Taigi pripažintina, kad Mainų sutartimi UAB „Trakų autobusai“, be kita ko, siekė įsigyti jai priklausančios (neperleidžiamos) Pastato dalies rekonstrukcijos darbus. Nepaisydami šių byloje padarytų išvadų, nagrinėdami ieškinį dėl viešojo intereso gynimo, teismai nevertino ir netyrė, ar UAB „Trakų autobusai“, Mainų sutartyje be konkurso susitarusi dėl Pastato dalies projektavimo paslaugų ir rekonstrukcijos darbų atlikimo, nepažeidė imperatyvaus VPĮ reguliavimo.

69. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad projektavimas ir rekonstrukcijos darbai, kaip pirkimo objektas, patenka į viešuosius įsigijimus reglamentuojančio specialiojo įstatymo – VPĮ (nagrinėjamoje byloje aktuali 2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1852 redakcija) – taikymo sritį. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 30 dalį, viešasis darbų pirkimas – viešasis pirkimas, kurio dalykas yra atlikti arba kartu suprojektuoti ir atlikti darbus, susijusius su viena iš šio įstatymo 1 priedėlyje išvardytų veiklos rūšių, arba bet kokiomis priemonėmis atlikti darbus, atitinkančius perkančiosios organizacijos nustatytus reikalavimus; darbas yra tam tikrų statybos darbų kaip visumos rezultatas, kuris gali savarankiškai atlikti ekonominę ar techninę funkciją.

70. Šiame kontekste svarbu pažymėti, kad VPĮ reguliavimas taikomas ne visiems ūkio subjektams, o tik tiems, kurie yra perkančiosios organizacijos, t. y. atitinka VPĮ 4 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, taikomą kartu su šio straipsnio 2 dalimi, viešasis ar privatusis juridinis asmuo (išskyrus valstybės ar savivaldybių valdymo institucijas) yra perkančioji organizacija, jeigu visa ar tam tikra jo veiklos dalis yra skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti ir atitinka bent vieną iš šių sąlygų: 1) jo veikla yra daugiau kaip 50 procentų finansuojama iš valstybės ar savivaldybių biudžetų arba kitų valstybės ar savivaldybių fondų lėšų, arba kitų šioje dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų lėšų; 2) yra kontroliuojamas (valdomas) valstybės ar savivaldybių institucijų arba kitų šioje dalyje nustatytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų; 3) turi administraciją, valdymo ar priežiūros organą, kurio daugiau kaip pusė narių yra skiriami valstybės ar savivaldybių institucijų arba šioje dalyje nurodytų viešųjų ar privačiųjų juridinių asmenų.

71. Nagrinėjamoje byloje teismų nustatyta, kad Trakų valstybinis autobusų parkas 1995 m. rugpjūčio 9 d. buvo perregistruotas į specialios paskirties UAB „Trakų autobusai“, jai Trakų rajono savivaldybės 2003 m. gegužės 29 d. sprendimu Nr. S1-127 panaikintas specialios paskirties bendrovės statusas. Atsakovė UAB „Trakų autobusai“ yra akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, jos 100 proc. akcijų priklauso savivaldybei. Bendrovės įstatuose nurodyta, kad bendrovės veiklos tikslai yra teikti keleivių pervežimus vietiniais (priemiestiniais) reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais, kuriems leidimus išdavė Vilniaus kelių transporto inspekcija, taip pat organizuoti mokinių vežimą į Trakų rajono savivaldybės mokyklas, vykdyti papildomą veiklą, siekiant gauti pajamų ir pelno, tenkinti akcininkų turtinį interesą.

72. Nustatę, kad UAB „Trakų autobusai“ yra savivaldybės kontroliuojama (valdoma) įmonė, teismai nevertino, ar ji atitinka kitas VPĮ 4 straipsnio 2 dalies sąlygas dėl veiklos dalies, skirtos specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti, vykdymo. Šiuo aspektu svarbu tai, kad pagal bendrovės įstatus UAB „Trakų autobusai“, be kitų, vykdo mokinių vežimo į Trakų rajono savivaldybės mokyklas veiklą. Ši veikla dėl savo pobūdžio ir tikslo (tenkinti viešojo intereso poreikius), galimo konkurencijos nebuvimo, ekonominės veiklos vykdymo riziką sumažinančio finansavimo ypatumų (jeigu byloje būtų nustatytos šių sąlygų egzistavimą patvirtinančios aplinkybės) galėtų būti pripažinta kaip skirta specialiai viešiesiems interesams, kurie yra nekomercinio ir nepramoninio pobūdžio, tenkinti (dėl perkančiosios organizacijos statusą patvirtinančių kriterijų plačiau žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zMjQtMzc4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-324-378/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-324-378/2015">3K-3-324-378/2015</a>; 2016 m. kovo 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTc1LTQxNS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-175-415/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-175-415/2016">e3K-3-175-415/2016</a>; 2017 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTgyLTk2OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-182-969/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-182-969/2017">e3K-3-182-969/2017</a>).

73. Taip pat nagrinėjamoje byloje liko neištirta, kokia tvarka UAB „Trakų autobusai“ vykdė reikalingų prekių, paslaugų ar darbų pirkimus, kokios pozicijos ji laikosi dėl savo, kaip perkančiosios organizacijos, statuso. Šios aplinkybės, atsižvelgiant į faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes ir jame gan lakoniškai nurodytą teisinį pagrindą dėl viešuosius pirkimus reglamentuojančių teisės aktų taikymo, privalėjo būti nustatytos siekiant įvertinti ginčijamos Mainų sutarties dalies dėl bendro projekto atlikimo (šios nutarties 7.5–7.8 punktai) atitiktį imperatyvioms VPĮ nuostatoms, juolab kad iš viešai prieinamų Centrinės viešųjų pirkimų informacinės sistemos duomenų matyti, jog atsakovė yra teikusi viešųjų pirkimų ataskaitas (žr. <https://www.eviesiejipirkimai.lt/index.php?option=com_profile&task=ataskaitos&Itemid=86&filter_show=1&vpt_unite=&filter_authority=&filter_jarcode=181200636&filter_cpv=&filter_pirknr=&filter_regnr=&filter_from=&filter_to=&filter_type=&filter_tipas=>), be to, byloje yra duomenų, kad Prokuratūra buvo gavusi vertinamojo pobūdžio informaciją (Seimo nario raštas), jog Mainų sutarčiai galimai taikytinas VPĮ. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad egzistavo prielaidos abejoti UAB „Trakų autobusai“ teise laisvai pasirinkti Pastato dalies projektuotoją ir rangovą (be viešo konkurso perleisti šių subjektų parinkimą UAB „Trastas“).

74. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, teismams neištyrus ir neįvertinus pirmiau nurodytų aspektų, nebuvo atskleista bylos esmė.

75. Kasacinis teismas faktinių bylos aplinkybių nenustato, o sprendžia tik su teisės taikymu susijusius klausimus (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Bylos esmės neatskleidimas yra esminis proceso teisės normų pažeidimas, dėl kurio, byloje nesant įvertintų visų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti reikalingų įrodymų, byla negali būti išnagrinėta iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 360 straipsnis). Dėl to skundžiamas apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintini, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 340 straipsnio 5 dalis, 360 straipsnis).

76. Nagrinėdamas bylą iš naujo, teismas, be kita ko, turėtų nustatyti, pirma, ar UAB „Trakų autobusai“ yra perkančioji organizacija – ar jai reikalingų prekių, paslaugų ir darbų įsigijimus vykdo (Mainų sutarties sudarymo laikotarpiu vykdė) laikydamasi VPĮ nuostatų, o jeigu to nedarė, ar, remiantis VPĮ 4 straipsnio 2 dalies reguliavimu, neprivalėjo to daryti. Šiame kontekste pažymėtina, kad atsakovė UAB „Trakų autobusai“ veikia transporto, t. y. komunaliniame, sektoriuje, todėl nustatant jos statusą aktualios VPĮ 70 straipsnio nuostatos (žr. VPĮ 4 straipsnio 1 dalies 4 punktą). Vis dėlto VPĮ 70 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta nuoroda į, inter alia, šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą (kaip nurodyta pirmiau, taikomą kartu su VPĮ 4 straipsnio 2 dalimi), todėl sprendžiant dėl atsakovės perkančiosios organizacijos statuso aktualios pirmiau nurodytos VPĮ 4 straipsnio nuostatos ir jas aiškinant bei taikant suformuota kasacinio teismo praktika (žr. šios nutarties 72 punkte nurodytą kasacinio teismo praktiką).

77. Antra, teismas turėtų įvertinti, ar atsakovės UAB „Trakų autobusai“ sudarytos Mainų sutarties daliai dėl Pastato projektavimo paslaugų ir rekonstrukcijos bei naujos inžinerinės infrastruktūros darbų įsigijimo taikytinos VPĮ nuostatos, o tai konstatavęs, spręsti dėl šios Mainų sutarties dalies galimo neteisėtumo (CK 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnis) bei jo padarinių (ginčijamo sandorio dalies negaliojimo ar alternatyvių sankcijų taikymo pagal VPĮ), taip pat galimo sandorio dalies neteisėtumo įtakos visai Mainų sutarčiai (CK 1.96 straipsnis).

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų

78. Kasaciniame skunde ieškovas taip pat nurodo, kad sudarant ginčijamą Mainų sutartį buvo pažeistas Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnis. Šio straipsnio pažeidimą ieškovas grindė tuo, kad, viena vertus, ginčo sutarties šalims susitarus dėl mainų ir taip išvengus koncesijos suteikimo procedūrų vykdymo, valstybinės žemės sklype esančio Pastato dalims eksploatuoti valstybinės žemės nuomos sutartys ne aukciono tvarka būtų sudaromos ne maksimaliam Koncesijų įstatyme nurodytam 25 metų, bet iki 99 metų terminui. Kita vertus, UAB „Trakų autobusai“ mainais gauto žemės sklypo Trakuose, Vytauto g. 88, naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos, naudojimo pobūdis – mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos, šis sklypas yra Trakų senamiesčio urbanistiniame draustinyje, todėl akivaizdu, kad savivaldybės valdomai įmonei – UAB „Trakų autobusai“ – toks sklypas, kuriame galima tik gyvenamojo namo statyba, nesusijusi su keleivių pervežimo funkcija, nėra reikalingas, taigi jo įsigijimas pažeidžia savivaldybės turto naudojimo principus.

79. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje konstatavus, jog sudarant Mainų sutartį neprivalėjo būti taikomi Koncesijų įstatymo reikalavimai, kasacinio skundo argumentai dėl valstybinės žemės sklypo nuomos termino (ilgesnio, nei Koncesijų įstatyme nurodytas 25 metų) (šios nutarties 29.4 punktas) netenka teisinės reikšmės, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

80. Vertinant Mainų sutarties nuostatų dėl apsikeitimo nekilnojamuoju turtu teisėtumą (UAB „Trakų autobusai“ gauto žemės sklypo Trakuose, Vytauto g. 88, reikalingumą šiai bendrovei) ir sprendžiant dėl Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje nustatytų principų (ne)pažeidimo, pirmiausia atkreiptinas dėmesys į nurodyto teisės akto taikymo sritį. Remiantis Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, šis įstatymas nustato valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje tiek, kiek to nereglamentuoja kiti šio turto valdymo ir (ar) naudojimo, ir (ar) disponavimo juo įstatymai.

81. Savivaldybių turto sandara reglamentuojama Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 4 straipsnyje. Pagal jo 2 dalį, ilgalaikis materialusis turtas yra: 1) statiniai, patalpos ar jų dalys, žemė, kiti nekilnojamieji daiktai, nuosavybės teise priklausantys savivaldybėms; 2) vietinės reikšmės kilnojamosios ir nekilnojamosios kultūros vertybės ir paminklai, nuosavybės teise priklausantys savivaldybėms; 3) kitas ilgalaikis materialusis turtas. Savivaldybių nematerialusis turtas yra: 1) savivaldybių heraldikos objektai; 2) patentai ir licencijos, taip pat teisės, atsirandančios iš patentų ir licencijų, sertifikavimo ženklai, techniniai projektiniai dokumentai, informacijos apdorojimo programos ir intelektinės veiklos rezultatai; 3) kitas nematerialusis turtas (3 dalis). Savivaldybių finansinis turtas yra: 1) pagal įstatymus ir kitus teisės aktus iš mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų gaunami savivaldybių biudžeto piniginiai ištekliai; 2) savivaldybėms nuosavybės teise priklausantys vertybiniai popieriai ir turtinės teisės, atsirandančios iš šių vertybinių popierių; 3) reikalavimo teisė į savivaldybių išduotas paskolas; 4) kitas finansinis turtas (4 dalis).

82. Nagrinėjamu atveju UAB „Trakų autobusai“ ieškovo nurodomą žemės sklypą Trakuose, Vytauto g. 88, įgijo mainais perleisdama sau nuosavybės teise priklausančio Pastato dalį, taigi laisvai disponuodama sau nuosavybės teise priklausančiu turtu (CK 2.48, 2.50 straipsniai), turėdama akcininkės pritarimą (šios nutarties 8.3, 9 punktai). Atsižvelgiant į tai spręstina, kad ginčo sandoris negali būti vertinamas kaip disponavimas savivaldybei priklausančiu turtu (perleistas privačiam juridiniam asmeniui priklausantis turtas). Pagal perleisto turto pobūdį ginčo sandoris nepatenka į Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje apibrėžtą šio įstatymo taikymo sritį, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad buvo pažeisti nurodyto įstatymo reikalavimai.

83. Pirmiau nurodytų išvadų nekeičia aplinkybė, kad, perleidus dalį Pastato UAB „Trastas“, ši įgijo teisę į valstybinės žemės sklypo Trakuose, Vytauto g. 90, dalies nuomą be aukciono, nes toks teisės į valstybinės žemės nuomą be aukciono perėjimas expressis verbis (tiesiogiai, aiškiais žodžiais) įtvirtintas teisės aktuose (Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių 28 punktas). Dėl to, UAB „Trastas“ pasinaudojus savo teise į valstybinės žemės nuomą be aukciono, Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 9 straipsnyje įtvirtinti principai pažeisti nebuvo.

84. Tai konstatavusi teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės bylos rezultatui ir nuoseklios teisės aiškinimo bei taikymo praktikos formavimui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

85. Iki bylos išnagrinėjimo iš esmės kasaciniame teisme pabaigos bylos šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas ir jų dydį patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 5,78 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

86. Kasaciniame skunde ieškovas pateikė prašymą atgręžti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies dėl priteisto bylinėjimosi išlaidų atlyginimo įvykdymą, pridėjo sprendimo įvykdymą patvirtinančius dokumentus.

87. Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo klausimas ir ieškovės prašymas dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo paliktini spręsti pirmosios instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 dalies 5 punktu, 360, 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. sausio 3 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Sigita Rudėnaitė

Gediminas Sagatys