Baudžiamoji byla Nr. 2K-14-628/2021
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-41052-2017-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.27.1;
1.2.14.1.1; 1.1.7.1; 1.1.8.1; 2.1.2.9; 2.1.4.4.2.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. balandžio 27 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,
nuteistajam M. T., jo gynėjui advokatui Kęstučiui Ožiūnui,
viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka, naudojant vaizdo nuotolinio perdavimo priemonę – vaizdo konferencijų programą „Zoom“, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės Daivos Armalienės kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 1 d. nuosprendžio ir nuteistojo M. T. kasacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 1 d. nuosprendžio.
Telšių apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžiu M. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 286 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, 178 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Šios bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams.
Priteista iš M. T. žalos atlyginimo – 335,61 Eur nukentėjusiajai I. V. ir 31 Eur Šiaulių teritorinei ligonių kasai.
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 1 d. nuosprendžiu panaikinta Telšių apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalis, kuria M. T. pripažintas kaltu pagal BK 286 straipsnį, ir priimtas naujas nuosprendis – M. T. išteisintas pagal BK 286 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria subendrintos bausmės pagal BK 286 straipsnį ir 178 straipsnio 1 dalį.
Pašalinta iš nuosprendžio aprašomosios dalies atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nurodyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kad vagystę M. T. padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios prokuratūros kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių nuteistojo kasacinį skundą tenkinti, prokuratūros kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. M. T. išteisintas pagal BK 286 straipsnį dėl kaltinimo tuo, kad pasipriešino policijos pareigūnui – savo pareigas einančiam valstybės tarnautojui, atliekančiam viešojo administravimo funkcijas, t. y. 2017 m. rugpjūčio 12 d. apie 00.20 val. Masčio ežero pakrantėje, Telšiuose, Muziejaus g., ties namu Nr. 31A, nevykdė teisėto policijos pareigūno – Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Reagavimo skyriaus vyresniojo tyrėjo I. S. reikalavimo eiti su juo iki tarnybinio automobilio asmens tapatybei nustatyti, atsisakė eiti iki tarnybinio automobilio, aktyviais veiksmais priešinosi vedamas iki jo, trenkė per I. S. rankoje laikomą prietaisą „Tazer x 26“, dėl to prietaisas nukrito ant žemės, sulaikytas ir vedamas su antrankiais prie tarnybinio automobilio grasino I. S. sakydamas, kad sudegins, užmuš, suradęs susidoros, „užvers“, vadino necenzūriniais žodžiais ir panaudojo fizinį smurtą – tyčia vieną kartą trenkė kaire alkūne I. S. į kairę ranką, taip padarė jam kairio žasto vidurinio trečdalio sumušimą su minkštųjų audinių patinimu, paraudimu, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
2. M. T. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2017 m. lapkričio 4 d. apie 4.00 val. naktiniame klube „Mėnulis“, esančiame Telšiuose, Kęstučio g. 20, slapta pagrobė ant suoliuko padėtą I. V. kuprinę su joje esančiais daiktais ir pinigais (eurais, Danijos kronomis), bendra pagrobto turto vertė – 1407,97 Eur.
II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė
3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo M. T. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. T. pagal BK 286 straipsnį nuteistas nepagrįstai, neįvertinus nukentėjusiojo I. S. veiksmų teisėtumo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu, policijos pareigūnai turi teisę sulaikyti ir pristatyti į policijos tarnybines patalpas asmenis siekdami nustatyti jų tapatybę tik tuo atveju, jei buvo padarytas administracinis nusižengimas arba nusikalstama veika, tačiau nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad M. T. ar kartu su juo buvę asmenys būtų padarę kokį nors teisės pažeidimą ir už tai nubausti (M. T. buvo laikinai sulaikytas dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo konkrečiu atveju nebuvo teisinio pagrindo nustatyti asmens tapatybės. Vadovaudamasis bendruoju teisės principu, kad iš neteisės teisė neatsiranda (lot. ex in juria non oritur jus), teismas padarė išvadą, kad už pasipriešinimą neteisėtiems pareigūno veiksmams M. T. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
III. Kasacinių skundų argumentai
4. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausioji prokurorė D. Armalienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, išskyrus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies punktą, kuriuo iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta M. T. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad vagystę padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).
4.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl M. T. išteisinimo pagal BK 286 straipsnį yra neteisėta ir nepagrįsta, nėra aiški, logiška, nuosekli ir įtikinama. Teismo išvada, kad policijos pareigūno veiksmai buvo neteisėti, nes nebuvo teisinio pagrindo nustatyti asmens tapatybės, todėl M. T. nepadarė šiame baudžiamajame įstatyme nurodytos veikos, padaryta pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. neteisingai įvertinus bylos įrodymų visumą. Nurodyti BPK pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
4.2. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino veikos padarymo metu galiojusio Policijos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) nuostatas. Teismas išimtinai vadovavosi tik šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nustatančiu, kad policijos pareigūnai turi teisę sulaikyti ir pristatyti į policijos tarnybines patalpas asmenis, siekdami nustatyti jų tapatybę, tik tuo atveju, jei buvo padarytas administracinis nusižengimas arba nusikalstama veika. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad policijos pareigūnas I. S. pareikalavo, kad M. T. kartu su juo nueitų prie tarnybinio automobilio asmens tapatybei nustatyti, ir tuo metu nesiekė jo sulaikyti bei pristatyti į policijos tarnybines patalpas, M. T. buvo sulaikytas tik po to, kai pasipriešino policijos pareigūnui. Taigi teismas, nurodydamas Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą kaip I. S. veiksmų teisėtumo įvertinimo pagrindą, jį taikė iš esmės netinkamai. Teismas neatsižvelgė į to paties straipsnio 1 punkto nuostatas, kad įtardamas, jog padarytas administracinis teisės pažeidimas (nusižengimas) ar nusikalstama veika, ir kitais įstatymų nustatytais atvejais policijos pareigūnas turi teisę tikrinti su tuo susijusių asmenų, transporto priemonių, krovinių, ginklų ar kitų daiktų dokumentus ir laikinai, kol teisės aktų nustatyta tvarka bus priimtas sprendimas, juos paimti, to paties įstatymo 21 straipsnio nuostatas, kad, įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi – panaudoti prievartą; pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant, 23 straipsnio 5 dalies nuostatas, kad pareigūnas, įgyvendindamas nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad gali būti padarytas administracinis teisės pažeidimas (nusižengimas), nusikalstama veika ar kitaip sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat atliekant pasislėpusių asmenų paiešką, turi teisę tikrinti asmenų, transporto priemonių, krovinių, daiktų dokumentus, nustatyti asmens tapatybę, stabdyti transporto priemones, apžiūrėti asmenis, transporto priemones, kitus daiktus ir priemones, kviesti asmenis į policijos tarnybines patalpas, 25 straipsnio 2 punkto nuostatas, kad, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba pats būdamas įvykio liudininkas, pareigūnas privalo imtis neatidėliotinų priemonių, kad būtų užkirstas kelias daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) liudininkams nustatyti, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba įtariamam jų padarymu, sulaikyti ir (ar) pristatyti į policijos įstaigą. Pagal nustatytas bylos aplinkybes, policijos pareigūnai nuvyko prie Masčio ežero ir priėjo prie ant suoliuko sėdinčios grupės jaunuolių, tarp kurių buvo M. T., pareikalavo, kad jie pateiktų asmens dokumentus, siekdami patikrinti gautą pranešimą, kad jaunuolių grupė viešoje vietoje, prie ežero, vartoja alkoholinius gėrimus ir kabinėjasi prie praeivių. Akivaizdu, kad buvo gautas pranešimas apie daromą administracinį teisės pažeidimą, jį tikrindami pareigūnai privalėjo vykdyti Policijos įstatymo 25 straipsnio 2 punkte nustatytas pareigas ir vykdydami šias pareigas turėjo įgyvendinti šio įstatymo 21–23 straipsniuose nustatytus įgaliojimus bei teises. Apeliacinės instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad nė vienas iš kartu su M. T. buvusių asmenų nebuvo nubaustas už viešosios tvarkos pažeidimą ar alkoholio vartojimą viešoje vietoje, ar kitą teisės pažeidimą, nepagrindžia, kad pareigūno veiksmai buvo neteisėti. Bylos duomenimis, policijos pareigūnai nebesiaiškino galimai padaryto administracinio teisės pažeidimo aplinkybių dėl M. T. pradėtų neteisėtų veiksmų, kurie apsunkino jų galimybes tai padaryti. Apeliacinės instancijos teismo pozicija aiškinant policijos pareigūnų veiksmų teisėtumą iš esmės apriboja jų Policijos įstatyme nustatytas teises atliekant jiems paskirtas funkcijas ir turi didelę neigiamą reikšmę tolesnei policijos pareigūnų veiklai vykdant įstatymų jiems priskirtus įgaliojimus, taip pat formuoja ydingą sampratą, kad policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų galima nevykdyti, teisės pažeidimus bei nusikalstamas veikas darantiems asmenims.
5. Kasaciniu skundu nuteistasis M. T. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis, kuriomis jis nuteistas laisvės atėmimu dvejiems metams, ir paskirti kitą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.
5.1. Abiejų instancijų teismai iš esmės pažeidė BPK 7 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą, 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą.
5.2. Už nesunkaus nusikaltimo, nurodyto BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymą M. T. nuteistas laisvės atėmimu, nors šio baudžiamojo įstatymo sankcijoje yra nustatytos ir alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas. Be to, paskirtos laisvės atėmimo dydis (dveji metai) yra artimas maksimaliam sankcijoje nustatytam jos dydžiui. Toks dydis neatitinka nusikaltimu sukeltų padarinių, nes buvo pavogta nedidelė suma, be to, vagystė padaryta klube, kur galima greitai nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį. Taip pat skiriant bausmę neteisingai įvertinta nuteistojo asmenybė, nes nuteistasis atsiprašė nukentėjusiosios, nuoširdžiai gailisi, jam didelė gėda dėl padaryto nusikaltimo. Turi būti atkreiptas dėmesys ir į tai, kad M. T. padarė nusikaltimą tik todėl, kad yra priklausomas nuo azartinių lošimų, tai supratęs, jis pateikė prašymą Lošimų priežiūros tarnybai, kad nebūtų įleidžiamas į lošimų namus. Už padarytą nusikaltimą M. T. teismas turėjo paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, nes tokios rūšies bausmė būtų pakankama tikslui pasiekti.
5.3. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA1LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-105/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-105/2009">2K-105/2009</a>, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkEtNy02LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2A-7-6/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2A-7-6/2013">2A-7-6/2013</a>).
5.4. Rungimosi principas, įtvirtintas BK 7 straipsnyje, suponuoja lygias šalių teises baudžiamajame procese, tačiau minėto principo kasatorius negalėjo įgyvendinti, nes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo užtikrinta jo teisė turėti gynėją, nors to prašė. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) tais atvejais, kai asmens pripažinimas kaltu lemiamai grindžiamas liudytojų (nukentėjusiųjų) parodymais, kuriems kaltinamas asmuo negali užduoti klausimų nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu, paprastai konstatuoja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies, 3 dalies d punkto, be kita ko, garantuojančių kaltinamojo teises į teisingą teismą ir teisę pačiam apklausti kaltinimo liudytojus (nukentėjusiuosius) arba turėti galimybę, kad tie liudytojai (nukentėjusieji) būtų apklausti, pažeidimą. Pagal EŽTT praktiką ši teisė suponuoja tai, kad įrodymai turi būti pateikiami viešame teismo posėdyje dalyvaujant kaltinamajam, siekiant užtikrinti rungimosi principo laikymąsi nagrinėjant bylą. Iš esmės tai reiškia, kad kaltinamajam turi būti suteikta pakankama ir tinkama galimybė ginčyti prieš jį liudijančių asmenų parodymus ir pateikti jiems klausimus arba tuo metu, kai parodymai duodami, arba vėliau procese (EŽTT 1990 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Delta prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 11444/85, § 36; 2005 m. liepos 26 d. sprendimas byloje Milei ir Virtanen prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 39481/98 ir 40227/98, § 42).
5.5. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais. Teismas objektyviai, nuosekliai neįvertino bylos įrodymų, t. y. kritiškai neįvertino tyrėjo I. S. parodymų, kuris M. T. nuolat inicijavo ikiteisminius tyrimus. Taip pat teismas neįvertino, kad viso bylos proceso metu nukentėjusiosios I. V. parodymai dėl padarytos žalos dydžio yra nenuoseklūs. Tai, tikėtina, dėl to, kad I. V. pareiškimą policijai pateikė būdama neblaivi.
5.6. Bylą nagrinėję teismai nepaisė Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkte įtvirtintų reikalavimų užtikrinti nuteistojo teisę į teisingą teismą – laikantis rungimosi principo išnagrinėti visus svarbiausius įrodymus, kad šie įrodymai būtų išnagrinėti neapribojant nuteistojo teisės į gynybą. Teismai pirmenybę suteikė nuteistojo kaltę įrodančioms aplinkybėms – nukentėjusiųjų ir kaltinimo liudytojų parodymams, tačiau nevertino byloje esančių nuteistojo veiksmus teisinančių duomenų, jo padėtį lengvinančių aplinkybių. Teismai, nepatikrindami ir nevertindami, ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių nuteistajam kompensuoti įrodymų keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti kaltinimo liudytojų pateiktų parodymų patikimumą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 3, 5 dalyse, ir in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami nuteistojo naudai) principo reikalavimus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K44/2007, 2K-347/2007, 2K-573/2007, 2K-251/2010, 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-540/2013, 2K476/2013, 2K-363/2013, 2K410/2013 ir kt.).
IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
2. Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros vyriausiosios prokurorės D. Armalienės kasacinis skundas tenkintinas, nuteistojo M. T. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl paduotų kasacinių skundų nagrinėjimo ribų
3. Kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas arba esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas patikrina, ar, gaunant, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių BPK pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Dėl to nutartyje nagrinėjami tik tie kasacinių skundų argumentai, kuriuose keliami teisės taikymo klausimai, kiti teiginiai, kaip šiuo atveju išdėstyti nuteistojo M. T. kasaciniame skunde, kuriais išreiškiamas nesutikimas su teismų atliktu bylos įrodymų – nukentėjusiosios I. V., liudytojo I. S. parodymų vertinimu, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Atsižvelgiant į tai, minėti nuteistojo M. T. kasacinio skundo argumentai nagrinėtini tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Dėl vagyste padarytos žalos dydžio ir įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys)
4. Nuteistasis M. T. pripažįsta įvykdęs I. V. turto vagystę (BK 178 straipsnio 1 dalis), tačiau nesutinka su teismų nustatytu pagrobtų pinigų sumos dydžiu. Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis grįstas duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimų, I. V. parodymai nenuoseklūs, o tyrėjo I. S. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai, nes jis nuolat inicijuoja jam (M. T.) ikiteisminius tyrimus.
5. Nagrinėjant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad nuteistasis klausimus dėl nukentėjusiosios I. V. parodymų nenuoseklumo dėl pagrobtų pinigų sumos dydžio bei tyrėjo I. S. parodymų nepatikimumo (šališkumo) kėlė ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą patikrinęs pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus bylos įrodymus (nukentėjusiosios I. V., liudytojų nukentėjusiosios pusseserės L. V. ir jos draugo D. N. parodymus, asmens apžiūros protokolo, daiktų apžiūros protokolo duomenis), padarė išvadą, kad nėra pagrindo abejoti, jog įvykio metu iš nukentėjusiosios kuprinės buvo pagrobti grynieji pinigai – 260,38 Eur ir 7000 Danijos kronų (940,59 Eur). Pagrindo nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada nėra, nes ji padaryta bylos įrodymų visumos pagrindu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos. Kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, nors M. T. neturėjo laiko išleisti pagrobtus pinigus, tai nepaneigia nukentėjusiosios parodymų dėl jų sumos dydžio. Byloje nustatyta, kad, atvykus policijos pareigūnams, M. T. susigrūmė su policijos pareigūnu ant naktinio klubo laiptų, paskui pabėgo ir buvo sulaikytas maždaug už 300 metrų, o dalis pagrobtų pinigų buvo rasti užkišti už apatinių kelnaičių atlikus M. T. asmens apžiūrą.
6. Apeliacinės instancijos teismas taip pat argumentuotai atmetė nuteistojo M. T. apeliacinio skundo teiginius, kad I. S. dalyvavimas procese turėjo įtakos nukentėjusiosios parodymų patikimumui, nusikalstamos veikos tyrimui. Atmesdamas kaip nepagrįstus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kad I. S. negalėjo atlikti jokių procesinių veiksmų, kad jis vertė nukentėjusiąją duoti melagingus parodymus, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad reaguojant į gautą iškvietimą apie vagystę naktiniame klube nebuvo žinoma, jog įvykio kaltininkas yra M. T., todėl I. S., kaip policijos pareigūnas, atvyko į įvykio vietą kartu su kolega G. G. Spręsdamas nukentėjusiosios parodymų patikimumo klausimą, apeliacinės instancijos teismas taip pat pagrįstai pažymėjo, kad dėl įvykio aplinkybių nukentėjusioji buvo apklausta ne tik policijos pareigūno I. S. (netrukus po įvykio), bet ir kito ikiteisminio tyrimo pareigūno (po kelių dienų), o vėliau ir pirmosios instancijos teisme. Be to, nukentėjusioji parodymus davė prisiekusi, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Šio teismo vertinimu, netrukus po įvykio nukentėjusiajai nustatytas lengvas (0,78 prom.) girtumas negalėjo turėti įtakos jos parodymų patikimumui, jos parodymai aiškūs ir nuoseklūs, juos patvirtina liudytojų L. V., D. N., S. J. parodymai, kiti bylos duomenys.
7. Patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo aspektu, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su kasatoriaus M. T. teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis grįstas duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimų.
Dėl kaltinamojo teisės į gynybą suvaržymo ir rungimosi principo pažeidimo
8. Kasatorius M. T. savo procesinių teisių pažeidimą argumentuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas neskyrė jam gynėjo, nors jis teismo posėdyje gynėją prašė paskirti. Iš teisiamojo posėdžio, vykusio 2019 m. lapkričio 28 d., protokolo matyti, kad šio posėdžio metu M. T. prašė skirti jam gynėją, nurodė, kad pats neturi galimybės jį susirasti, tačiau teismas tokį prašymą atmetė, argumentuodamas tuo, jog pagal BPK nėra nustatytas būtinas gynėjo dalyvavimas, o M. T. turėjo laiko pats juo pasirūpinti.
9. Kaltinamojo teisė turėti gynėją įtvirtinta BPK 22, 50 straipsniuose. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo gali gintis pats arba per pasirinktą gynėją, o neturėdamas pakankamai lėšų gynėjui atsilyginti turi nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka (BPK 44 straipsnio 8 dalis). Jei kaltinamasis prašo užtikrinti gynėjo dalyvavimą ir gynėjo dalyvavimas nėra būtinas pagal BPK 51 straipsnį ar privalomas kitais įstatymų nustatytais atvejais, teismas išaiškina kaltinamajam teisės į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą įgyvendinimo tvarką (BPK 50 straipsnio 4 dalis). Taigi kaltinamajam M. T. išreiškus pageidavimą turėti gynėją ir nurodžius, kad pats galimybės susirasti gynėją jis neturi, teismas turėjo padaryti pertrauką ir kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl gynėjo kaltinamajam parinkimo.
10. Tačiau sprendžiant, ar dėl šio pirmosios instancijos teismo padaryto procesinio pažeidimo kaltinamojo M. T. teisė į gynybą buvo iš esmės pažeista arba buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės ir tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), būtina įvertinti tai, kad bylą pradėjus nagrinėti teisiamajame posėdyje M. T. buvo užtikrintas gynėjo dalyvavimas – jį gynė Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskirta advokatė J. Piekienė, vėliau M. T. gynėjos atsisakė, nurodydamas, kad ginsis per savo pasirinktą advokatą, po to ne kartą buvo atsisakęs gynėjų paslaugų ir gindavosi nuo pareikštų kaltinimų pats. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad viso bylos proceso pirmosios instancijos teisme metu M. T. aktyviai naudojosi BPK 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintomis kaltinamojo teisėmis: teikė prašymus, reiškė nušalinimus, teikė įrodymus ir dalyvavo juos tiriant, uždavė klausimus ir reiškė savo nuomonę dėl kitų nagrinėjimo teisme dalyvių pareikštų prašymų, nesant gynėjo, dalyvavo baigiamosiose kalbose, jam buvo suteikta teisė kreiptis į teismą paskutiniu žodžiu.
11. Šie bylos duomenys suteikia pagrindą teisėjų kolegijai konstatuoti, kad nors teisminio bylos nagrinėjimo metu ir buvo padarytas kasatoriaus nurodomas procesinis pažeidimas, jis nesukliudė teismui įgyvendinti rungimosi principo, įtvirtinto BPK 7 straipsnyje. BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas reiškia, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai teisingai išspręsti. Konstatuotina, kad M. T. bylos nagrinėjimo teisme metu buvo užtikrintos lygios teisės su kaltinimo šalimi teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jai išspręsti teisingai. M. T. aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis: pateikė į bylą vaizdo įrašą, kuris buvo peržiūrėtas pirmosios instancijos teisme, jo prašymu pirmosios instancijos teisme buvo apklausti liudytojai T. P., N. P., E. A., V. P., E. P., todėl atmestini kaip nepagrįsti kasacinio skundo argumentai apie rungimosi principo pažeidimą. Dėl šios dalies visiškai pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadoms, padarytoms atsakant į nuteistojo M. T. apeliacinio skundo argumentus dėl procesinių pažeidimų. Nėra pagrindo daryti išvados, kad pirmiau aptartas pirmosios instancijos teismo procesinis pažeidimas iš esmės pažeidė ar suvaržė įstatymų garantuotas kaltinamojo M. T. teises ir tai sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
Dėl BK 286 straipsnio taikymo
12. Prokurorė kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas M. T. pagal BK 286 straipsnį, netinkamai aiškino ir taikė Policijos įstatymo nuostatas, reglamentuojančias pareigūnų įgaliojimus, teises ir pareigas, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, padarė nepagrįstą, nelogišką išvadą, kad policijos pareigūno veiksmai buvo neteisėti, nes jis neturėjo teisinio pagrindo nustatyti asmens tapatybės.
13. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015 ir kt.).
14. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję bylą, pripažino nustatytomis tokias pačias policijos pareigūnų atvykimo į įvykio vietą bei jų tolesnio elgesio iki incidento su M. T. aplinkybes, tačiau nevienodai aiškino Policijos įstatymo 21 straipsnio, 22 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė skirtingas išvadas dėl policijos pareigūno I. S. veiksmų teisėtumo, jos lėmė ir skirtingą M. T. neteisėtų veiksmų teisinį vertinimą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad M. T. veiksmai atitinka BK 286 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį, nes kaltinime nurodytomis aplinkybėmis jis pasipriešino policijos pareigūno I. S. teisėtam reikalavimui eiti su juo prie tarnybinio automobilio asmens tapatybei nustatyti, o apeliacinės instancijos teismas M. T. pagal BK 286 straipsnį išteisino, pripažindamas, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju policijos pareigūnas teisinio pagrindo nustatyti asmens tapatybės neturėjo. Apeliacinės instancijos teismo išvadose konstatuota, kad pagal Policijos įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 2 punktą policijos pareigūnas turi teisę sulaikyti ir pristatyti į policijos tarnybines patalpas asmenis, siekdamas nustatyti jų tapatybę, tik tuo atveju, jeigu buvo padarytas administracinis nusižengimas arba nusikalstama veika, tačiau byloje nėra duomenų, kad M. T. ar kartu su juo buvę asmenys būtų padarę kokį nors teisės pažeidimą. Kadangi atsakomybė pagal BK 286 straipsnį kyla tik už pasipriešinimą teisėtiems policijos pareigūnų veiksmams, apeliacinės instancijos teismas, esant nustatytoms aplinkybėms, nusprendė, kad M. T. negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už pasipriešinimą neteisėtiems pareigūno veiksmams.
15. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą ir teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad pirmiau nurodytos apeliacinės instancijos teismo išvados yra nepagrįstos. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, išsamiai ir nešališkai ištyręs bei įvertinęs bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, tarp jų ir policijos pareigūno reikalavimo teisėtumo klausimą, pagrįstai pripažino, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis M. T. atlikti veiksmai atitinka BK 286 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėtį. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad M. T. nepadarė veikos, turinčios BK 286 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymių, yra neteisinga. Konstatuotina, kad, vertindamas policijos pareigūno veiksmus kaip neteisėtus ir tuo pagrindu išteisindamas M. T. pagal minėtą baudžiamąjį įstatymą, apeliacinės instancijos teismas pernelyg siaurai aiškino Policijos įstatymo, reglamentuojančio pareigūnų įgaliojimus, teises ir pareigas, nuostatas bei klaidingai interpretavo byloje nustatytas aplinkybes. Toks netinkamas Policijos įstatymo nuostatų aiškinimas ir ydingas nustatytų aplinkybių interpretavimas lėmė netinkamą BK 286 straipsnio taikymą.
16. Pagal BK 286 straipsnį atsako tas, kas panaudodamas ar grasindamas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą pasipriešino valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam asmeniui. Būtinieji nusikalstamos veikos sudėties (BK 286 straipsnis) objektyvieji požymiai yra veika – pasipriešinimas ir veikos padarymo būdas – smurto panaudojimas. Smurtas prieš nukentėjusįjį panaudojamas dėl jo tarnybos pareigų ar funkcijų vykdymo.
17. Policijos pareigūnų įgaliojimus, teises, pareigas, atsakomybę ir prievartos panaudojimo teisėtumo sąlygas nustato Policijos įstatymas. Policijos įstatymo (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija) 21 straipsnyje nustatyta, kad, įgyvendindamas policijos uždavinius, pareigūnas turi teisę duoti sau nepavaldiems asmenims teisėtus nurodymus ar pateikti reikalavimus, o jeigu asmenys jų nevykdo ar priešinasi – panaudoti prievartą. Pareigūno reikalavimai ir nurodymai turi būti vykdomi nedelsiant. Teisėti ir pagrįsti pareigūnų reikalavimai ar nurodymai yra privalomi visiems fiziniams ir juridiniams asmenims, organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, šių organizacijų ir juridinių asmenų padaliniams. Už šių reikalavimų ar nurodymų nevykdymą asmenys atsako įstatymų nustatyta tvarka. To paties įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnas, atlikdamas jam nustatytas funkcijas, turi teisę: 1) įtardamas, kad padarytas administracinis teisės pažeidimas (nusižengimas) ar nusikalstama veika, ir kitais įstatymų nustatytais atvejais tikrinti su tuo susijusių asmenų, transporto priemonių, krovinių, ginklų ar kitų daiktų dokumentus ir laikinai, kol teisės aktų nustatyta tvarka bus priimtas sprendimas, juos paimti; 2) įstatymų nustatyta tvarka sulaikyti ir pristatyti į policijos ar kitų institucijų tarnybines patalpas asmenis, padariusius administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) ar nusikalstamą veiką, įtariamus jų padarymu, asmens tapatybei nustatyti, sulaikytų asmenų apžiūrai ar kratai, jų turimų daiktų patikrinimui atlikti, protokolams, aktams, pranešimams surašyti ar kitiems įstatymų nustatytiems veiksmams atlikti. Policijos įstatymo 23 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad pareigūnas, įgyvendindamas nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų (nusižengimų) prevenciją, turi teisę, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad gali būti padarytas administracinis teisės pažeidimas (nusižengimas), nusikalstama veika ar kitaip sutrikdyta viešoji tvarka, taip pat atliekant pasislėpusių asmenų paiešką, tikrinti asmenų, transporto priemonių, krovinių, daiktų dokumentus, nustatyti asmens tapatybę, stabdyti transporto priemones, apžiūrėti asmenis, transporto priemones, kitus daiktus ir priemones, kviesti asmenis į policijos tarnybines patalpas. Policijos įstatymo 25 straipsnio 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad pareigūnas privalo, gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba pats būdamas įvykio liudininkas, imtis neatidėliotinų priemonių, kad būtų užkirstas kelias daromai nusikalstamai veikai ar administraciniam teisės pažeidimui (nusižengimui), įvykio vietai ir įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos ar administracinio teisės pažeidimo (nusižengimo) liudininkams nustatyti, asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką ar administracinį teisės pažeidimą (nusižengimą) arba įtariamam jų padarymu, sulaikyti ir (ar) pristatyti į policijos įstaigą ir policijos generalinio komisaro nustatyta tvarka pranešti apie tai policijai.
18. Byloje nustatyta (tai nustatė ir apeliacinės instancijos teismas), kad 2017 m. rugpjūčio 12 d. policijos pareigūnai, gavę pranešimą apie tai, kad Masčio ežero pakrantėje grupė jaunuolių triukšmauja, girtauja ir kabinėjasi prie praeivių, atvyko į įvykio vietą ir, pamatę ant suolo sėdinčius vaikinus, pareikalavo pateikti asmens tapatybę patvirtinančius dokumentus. M. T. nurodžius, kad dokumento neturi, policijos pareigūnas I. S. pareikalavo eiti prie tarnybinio automobilio asmens tapatybei nustatyti. Taigi tuo metu policijos pareigūnas I. S. neturėjo tikslo sulaikyti M. T. ir pristatyti jį į policijos tarnybines patalpas. Priešingai nei nurodo apeliacinės instancijos teismas, pagal Policijos įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą, policijos pareigūnai, gavę pranešimą apie daromą teisės pažeidimą ir nuvykę į įvykio vietą, nagrinėjamoje situacijoje turėjo teisinį pagrindą nustatyti visų įvykyje dalyvavusių asmenų tapatybes ir šis teisėtas reikalavimas įvykio vietoje buvusiems asmenims, tarp jų ir M. T., buvo privalomas. Kadangi M. T. neturėjo prašomo dokumento, pareigūnui I. S. pareikalavus, jis privalėjo eiti prie policijos tarnybinio automobilio asmens tapatybei nustatyti.
19. Tai, kad nėra nustatyta, jog M. T. ar kartu su juo buvę asmenys padarė kokį nors teisės pažeidimą, ir už tai jie nėra nubausti, nesuteikia pagrindo pripažinti, kad šiuo atveju pareigūno I. S. veiksmai buvo neteisėti. Esant tokioms aplinkybėms, M. T. atlikti veiksmai tuo metu, kai jis buvo vedamas už rankos (nes eiti geranoriškai prie tarnybinio automobilio tapatybei nustatyti atsisakė), pasireiškę sudavimu ranka per policijos pareigūno I. S. laikomą prietaisą „Tazer x 26“, ir paskesni jo veiksmai, kai buvo vedamas su antrankiais (nes bandė pabėgti), pasireiškę grasinimais policijos pareigūnui I. S., t. y. sudeginti, užmušti, susidoroti, „užversti“, policijos pareigūno išvadinimu necenzūriniais žodžiais ir sudavimu jam kaire alkūne į ranką, pagrįstai pripažinti pasipriešinimu policijos pareigūnui. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, M. T., atlikdamas šiuos veiksmus, suvokė, kad priešinasi policijos pareigūnui, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas nustatė tinkamai vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, ištyręs ir įvertinęs bylos įrodymų visumą – nukentėjusiojo I. S., liudytojų T. T., V. U., K. G., T. P., R. S., N. P., E. A., V. P., E. P. parodymus, specialisto išvadą, vaizdo įrašą, kitus bylos duomenis. Pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas M. T. padarytai veikai baudžiamąjį įstatymą – BK 286 straipsnį – pritaikė tinkamai.
20. Iš Telšių apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas pripažįsta įrodyta, jog M. T. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nurodytas BK 286 straipsnyje ir 178 straipsnio 1 dalyje, tačiau nuosprendžio nustatomojoje dalyje paliktos formuluotės „M. T. kaltinamas tuo, kad“. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šį netinkamą veikų aprašymą laiko technine klaida, todėl iš nuosprendžio aprašomosios dalies šalintinos formuluotės „kaltinamas tuo, kad“.
21. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas M. T. dėl kaltinimo pagal BK 286 straipsnį, netinkamai aiškino Policijos įstatymo nuostatas ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančią išvadą, kad policijos pareigūno veiksmai vykdant savo funkcijas buvo neteisėti, tai lėmė netinkamą baudžiamojo įstatymo – BK 286 straipsnio – pritaikymą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria M. T. išteisintas pagal BK 286 straipsnį ir panaikintas bausmių pagal BK 286 straipsnį ir 178 straipsnio 1 dalį subendrinimas, o Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, naikintina ir dėl šios dalies paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis
Dėl bausmės
22. Nuteistasis M. T. nurodo, kad pagal BK 178 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė pagal savo rūšį ir dydį yra per griežta, turėjo būti paskirta su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, nes ji būtų pakankama bausmės tikslui pasiekti. Kasatoriaus nuomone, teismai netinkamai įvertino bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, t. y. kad jis atsiprašė nukentėjusiosios, labai gailisi, nusikaltimą padarė tik todėl, kad yra priklausomas nuo azartinių lošimų, tai supratęs, ėmėsi priemonių pateikdamas prašymą Lošimų priežiūros tarnybai, kad nebūtų įleidžiamas į lošimų namus, be to, pavogta nedidelė pinigų suma, vagystė padaryta klube, kur galima greitai nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį.
23. Atsižvelgdama į tai, kad panaikinama apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria M. T. buvo išteisintas pagal BK 286 straipsnį, ir dėl šios dalies paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendis be pakeitimų, teisėjų kolegija pasisako ir dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 286 straipsnį paskirtos bausmės rūšies ir dydžio.
24. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę tik tada, jeigu neteisinga bausmė yra susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (BPK 376 straipsnio 1, 3 dalys).
25. BK 41 straipsnyje apibrėžiama, kas yra bausmė, ir įtvirtinta jos paskirtis. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, o 2 dalyje įtvirtinamos aplinkybės, į kurias teismas atsižvelgia skirdamas bausmę, t. y. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltės forma ir rūšis, padarytos nusikalstamos veikos motyvai ir tikslai, nusikalstamos veikos stadija, kaltininko asmenybė, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką forma ir rūšis, atsakomybę sunkinančios ar lengvinančios aplinkybės, nusikalstama veika padaryta žala.
26. BK 178 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos bausmės: viešieji darbai arba bauda, arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų, BK 286 straipsnio sankcijoje – viešieji darbai arba bauda, arba laisvės atėmimas iki trejų metų.
27. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 1, 2 dalyse taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
28. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nors ir nustatė, jog BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė M. T. pripažinta nepagrįstai, vis dėlto nusprendė palikti pirmosios instancijos teismo už šią nusikalstamą veiką paskirtą bausmę. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su šia apeliacinės instancijos teismo išvada, nes ji padaryta tinkamai įvertinus bausmei skirti reikšmingas bylos aplinkybes, vadovaujantis baudžiamajame įstatyme nustatytomis bausmės skyrimą reglamentuojančiomis normomis. Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje nustatytas bausmei skirti ir individualizuoti reikšmingas aplinkybes, t. y. kad M. T. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, teistas aštuonis kartus, ne kartą baustas administracine tvarka, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), ir nusprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus M. T. laisvės atėmimo bausmę, nustatant jos trukmę didesnę už sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį – dvejus metus. Pritardamas pirmosios instancijos teismo parinktai bausmės rūšiai ir jos dydžiui, apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuteistasis praeityje buvo keturis kartus teistas už nusikaltimus nuosavybei ir tai rodo, kad tinkamų išvadų dėl savo elgesio nepadarė, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų, nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusios neigiamos vertybių orientacijos. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad praeityje M. T. buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės (net keturis kartus atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas), tačiau bausmės tikslai nebuvo pasiekti, nes paskirtos bausmės neatgrasė nuteistojo nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Tuo remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad M. T. paskirta bausmės rūšis ir dydis atitinka BK 41 straipsnyje, 54 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytus reikalavimus. Minėtoms abiejų instancijų teismų išvadoms pritartina.
29. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis iš esmės tais pačiais motyvais, už BK 286 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos padarymą parinko M. T. bausmės rūšį – laisvės atėmimą, nustatydamas jos trukmę, nežymiai viršijančią sankcijoje nustatytos bausmės vidurkį – vienerius metus aštuonis mėnesius.
30. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi byloje surinktus duomenis ir teismų sprendimų turinį, konstatuoja, kad nuteistajam M. T. paskirtos bausmės už BK 286 straipsnyje ir 178 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikalstamų veikų padarymą atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo, realios laisvės atėmimo bausmės atlikimas gali turėti įtakos nuteistojo M. T. polinkio nusikalsti mažinimui ir užtikrinti ne tik nubaudimo, bet ir prevencinius bausmės tikslus.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 4 punktais,
n u t a r i a :
Prokurorės kasacinį skundą tenkinti, nuteistojo M. T. kasacinį skundą atmesti.
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. liepos 1 d. nuosprendžio dalį, kuria M. T. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, panaikintas bausmių pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 286 straipsnį ir 178 straipsnio 1 dalį subendrinimas, Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Palikti galioti Telšių apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 12 d. nuosprendį su šiais pakeitimais: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, kad vagystę kaltininkas padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ir nusikalstamų veikų formuluotes „kaltinamas tuo, kad“.
Teisėjai Artūras Pažarskis
Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Sigita Jokimaitė
