Baudžiamoji byla Nr. 2K-103-489/2015
Teisminio proceso Nr. 1-29-3-00015-2013-7
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.1.7.4;
2.1.2.4;
2.9.2 (S)
2015 m. vasario 19 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. kasacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 1 dalį 16 MGL (2080 Lt, t. y. 602 Eur) bauda.
Iš V. B. nukentėjusiajam (privačiam kaltintojui) A. J. priteista 5160 Lt (t. y. 1494,44 Eur) turtinės ir 500 Lt (t. y. 144,81 Eur) neturtinės žalos atlyginimo bei 1800 Lt (t. y. 521,32 Eur) išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 3 d. nutartis, kuria atmestas nuteistojo V. B. apeliacinis skundas.
Iš nuteistojo V. B. priteista nukentėjusiajam (privačiam kaltintojui) A. J. 1200 Lt (t. y. 347,54 Eur) išlaidų, turėtų atstovo teisinei pagalbai apmokėti.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
V. B. nuteistas už tai, kad 2011 m., laikotarpiu nuo rugsėjo 25 iki 30 d., tiksliai nenustatytu laiku, A. J. priklausančiame žemės sklype, esančiame Mažeikių r., (duomenys neskelbtini), tyčia išpjovė brandų sodą: 21 vnt. obelų, 3 vnt. kriaušių ir 3 vnt. vyšnių, taip padarydamas nukentėjusiajam A. J. 5160 Lt (t. y. 1494,44 Eur) turtinę žalą.
Kasaciniu skundu nuteistasis V. B. prašo panaikinti teismų sprendimus ir baudžiamąją bylą jam nutraukti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų. Nuteistojo manymu, šioje byloje baudžiamasis procesas pradėtas neteisėtai, nėra teisėto, procesinį statusą turinčio nukentėjusiojo (BPK 28 straipsnio 1 dalis, 34 straipsnio 1 dalis) ir civilinio ieškovo (BPK 110 straipsnis), t. y. nėra duomenų, kad A. J. šioje byloje teismo nutartimi būtų buvęs pripažintas tokia proceso šalimi, todėl jis neturi tokio subjekto procesinių teisių bei pareigų ir negali jomis naudotis.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismui iškėlus civilinę bylą ieškovas A. J. pateikė 2013 m. birželio 14 d. patikslintą ieškinį, kurio prie šios baudžiamosios bylos nepridėjo, o byloje yra tik pradinis, negaliojantis 2013 m. gegužės 29 d. ieškinys, A. J. nepasirašytas. Privataus kaltinimo byloje baudžiamajame procese nesant teisėto nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo, negali būti ir privataus kaltintojo, jo atstovo advokato, taip pat kaltinamojo bei teisėto proceso, taigi ir jo rezultato – bausmės. Kasatorius tvirtina, kad Šiaulių apygardos teismo teisėjas B. Zalaga neteisėtai išnagrinėjo A. J. 2013 m. spalio 18 d. skundą, kurį gavo pagal neteisėtą Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkės I. Ivanovienės 2013 m. spalio 28 d. patvarkymą, ir priėmė neteisėtą 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį, kuria padarė poveikį žemesnės instancijos teismo darbui. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą V. B. nebuvo tinkamai pranešta. Nuteistojo manymu, Šiaulių apygardos teismas neturėjo teisės spręsti A. J. skundo priėmimo į Mažeikių rajono apylinkės teismą klausimą ir taip daryti neteisėtą spaudimą žemesnės instancijos teismui. Toks apygardos teismo sprendimas rodo teismo šališkumą ir suinteresuotumą bylos baigtimi.
Nuteistasis tvirtina, kad byla prieš jį sufabrikuota. Ikiteisminio tyrimo teisėjas, nesurinkus jokių įrodymų (įvykio vietos apžiūros protokolo, neatlikus eksperimento BPK 197 straipsnio tvarka, neatlikus sklypų matavimo) ir neįrodžius V. B. kaltės, 2013 m. gruodžio 19 d. nutartimi iškėlė baudžiamąją bylą. Kasatorius atkreipia dėmesį, kad tas pats ikiteisminio tyrimo teisėjas M. Klemenis, perdavęs bylą teismui, toliau ją nagrinėjo ir priėmė 2014 m. vasario 13 d. apkaltinamąjį nuosprendį. Pagal BPK 2 straipsnio prasmę teismo nešališkumo ir nepriklausomumo principas neleidžia teisminei valdžiai pačiai pradėti baudžiamąjį procesą, iškelti bylą ir vėliau priimti galutinį sprendimą – nuosprendį.
Nuteistasis teigia, kad šioje byloje buvo pažeistos jo, kaip kaltinamojo, įstatymų garantuotos teisės į teisingą, nešališką teismą ir gynybą (BPK 22 straipsnio 3 dalis, 44 straipsnis). Byloje nėra duomenų apie teismo išsiųstą šaukimą (ar patvarkymą jį išsiųsti) atvykti į 2013 m. gruodžio 2 d. įvyksiantį taikinamąjį posėdį su pridėtu A. J. skundo nuorašu ir kita medžiaga (BPK 413 straipsnio 1 dalis). Teismas A. J. advokato R. Lupeikos nurodymu kategoriškai atsisakė iki taikinamojo posėdžio duoti V. B. skundo nuorašo ir jo priedų kopijų. Pavėluotai įteikus V. B. teismo šaukimą be privalomų dokumentų, jam buvo atimta teisė tinkamai pasiruošti gynybai, pasikviesti advokatą. Prieš pat posėdį, 2014 m. sausio 2 d. advokatui R. Lupeikai pristačius suklastotus, atgaline data surašytus dokumentus (A. J. žemės sklypo planą), teismas pakeitė kaltinimus.
Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį priėmė iš esmės vadovaudamasis R. K. gamybinės komercinės įmonės padarytu žemės sklypo (duomenys neskelbtini) kadastriniu planu, nors šis planas yra neteisėtas, nes padarytas asmenų, neturinčių licencijos atlikti geodezinius darbus ir kvalifikacijos atlikti kadastrinius matavimus. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nes šių aplinkybių nenagrinėjo (byloje nėra dokumentų, patvirtinančių leidimą ir kvalifikaciją atlikti žemės matavimo darbus). Nuteistojo manymu, žemės sklypo ribų ženklinimo–parodymo aktas yra suklastotas, nes jame pateikta melaginga informacija apie sklypo ženklinime dalyvavusius asmenis. Byloje nėra kadastrinių darbų atlikimo sutarties nuorašo, iš kurios būtų matyti, kad A. J. 2012 m. pavasarį būtų sudaręs sutartį su R. K. įmone dėl kadastrinių darbų vykdymo, taip pat nėra duomenų, kad po 2013 m. kovo 25 d. sklypo ribos būtų tikslinamos (nėra nei sklypo plano, nei pranešimo kvietiniams dalyvauti ženklinant, nei sklypo ribų ženklinimo-parodymo akto). Taigi sklypo matavimai yra neteisėti, nes nesilaikyta įstatymų keliamų reikalavimų.
Skunde taip pat nurodoma, kad Šiaulių apygardos teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis yra nelogiška, neaiški ir neišsami, joje išdėstyti teiginiai teisiškai nepagrįsti arba įrodymais, neturinčiais juridinės galios. Teismas pažeidė CPK 185, 197 straipsnius, nes rėmėsi neoficialiais, suklastotais duomenimis, tačiau nevertino byloje esančių įrodymų, patvirtinančių, kad 2011 m. rudenį A. J. neturėjo nuosavybės teisių į sklypą Nr. 88, nes jo kaip nekilnojamojo turto nebuvo įregistravęs. Taigi, anot V. B., 0,22 ha sodas, kurį jis iškirto 2011 m., nuosavybės teise priklausė jam (prie kasacinio skundo pridedami tai patvirtinantys dokumentai), o ne A. J.. Taip pat teismas pažeidė BPK 255, 301 straipsnius, nes nutartyje rėmėsi teisiamajame posėdyje neišnagrinėtais įrodymais ir peržengė bylos nagrinėjimo ribas. Be to, teismas šioje byloje neatskleidė tiesos, neįrodė V. B. kaltės ir pats pripažino esąs suinteresuotas bylos baigtimi, apribodamas nuteistojo baigiamųjų kalbų bei paskutinio žodžio laiką iki penkių minučių.
Kasatorius nurodo, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdami šią bylą, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos sprendžiant nuosavybės pirmumo klausimą, t. y. atsakant į klausimą, kuris žemės sklypas suformuojamas pirmiau – sklypas, nuosavybėn susigrąžintas natūra toje pačioje vietovėje, ar tas, kuris susigrąžintas ekvivalentine natūra ir yra atkeltas (pagal Žemės reformos įstatymo 10 straipsnį pirmenybę įsigyti žemę turi žemės savininkai, susigrąžinę žemę natūra). Nuteistasis tvirtina, kad yra nuteistas už savo sodo iškirtimą, t. y. neteisėtai atlikus matavimus, jo iškirstas sodas buvo priskirtas šalia esančiam plotui, įvardytam kaip sklypas Nr. 88.
Be to, skunde pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 324 straipsnio 12 dalį, nes vilkino nutarties paskelbimą: apeliacinį skundą išnagrinėjo 2014 m. gegužės 29 d., o nutarties rezoliucinę dalį paskelbė ir pasirašytinai įteikė nutarties kopiją tik 2014 m. liepos 3 d.
Nuteistojo V. B. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl nenagrinėtinų skundo argumentų
Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatinėjant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012 ir kt.). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>). Ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiama apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy04NS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-85/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-85/2011">2K-7-85/2011</a>, 2K-7-81/2013, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014 ir kt.).
Dalis kasacinio skundo argumentų išreiškia V. B. požiūrį į faktines bylos aplinkybes, kuris yra priešingas bylą išnagrinėjusių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų pateiktai šių aplinkybių traktuotei ir išvadoms dėl jų vertinimo. Kasatorius tvirtina, kad jis iškirto jam priklausančiame žemės sklype buvusį sodą, ir nagrinėja atskirus bylos duomenis, kurie, jo manymu, patvirtina, kad sklypas, kuriame buvo iškirsti medžiai, priklausė jam, o ne A. J.. Tokio pobūdžio kasacinio skundo teiginiai, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis bylos aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu, argumentai apie tai, kokie bylos duomenys geriausiai atskleidžia, kam priklausė 27 išskirsti medžiai, o kokie – ne, prašymai, atsižvelgiant į atskiras aplinkybes, jų pagrindu daryti kitokias išvadas dėl nuosprendžio ir nutarties išvadų atitikties bylos aplinkybėms, iš naujo vertinti atskirus įrodymus patikimumo ir pakankamumo aspektais, nesant argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Kolegija tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje numatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.
Be to, kasaciniame skunde nuteistasis taip pat mini atskirus CPK straipsnius, kurių reikalavimus, nuteistojo manymu, taip pat pažeidė teismai. Tačiau pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje įrodinėjimo procesas visų pirma vykdomas vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis, todėl nagrinėtini tik tokie kasacinio skundo argumentai, kurie yra susiję su esminiais BPK pažeidimais.
Dėl skundo teiginių apie teismo šališkumą
Skunde teismo šališkumas pirmiausia motyvuojamas tuo, kad Šiaulių apygardos teismas (teisėjas B. Zalaga) darė poveikį žemesnės instancijos teismui, neteisėtai išsprendęs A. J. skundo priėmimo klausimą.
Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas privataus kaltinimo galimybę dėl BPK 407 straipsnyje nurodytų nusikalstamų veikų, numatė, kad šios kategorijos baudžiamosiose bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn lemia ne valstybės institucijų, o nukentėjusiojo valia kreiptis į teismą. Šioje byloje 2013 m. rugsėjo 30 d. skundą dėl privataus kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį padavė nukentėjusysis A. J.. Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėja S. Plungienė 2013 m. spalio 7 d. nutartimi šio skundo nepriėmė. A. J. pasinaudojo BPK 4121 straipsnio 4 dalyje numatyta galimybe apskųsti teisėjo nutartį atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą ir padavė skundą aukštesnės instancijos teismui. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas B. Zalaga 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi patenkino A. J. skundą, panaikino Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartį ir perdavė A. J. skundą Mažeikių rajono apylinkės teismui spręsti jo priėmimo klausimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pats savaime įstatyme numatyto sprendimo priėmimas, šiuo atveju – perduoti skundo priėmimo klausimą iš naujo spręsti, nėra teismo šališkumo požymis, o motyvų dėl priimto sprendimo išdėstymas nutartyje nelaikytinas neteisėtu poveikiu žemesnės instancijos teismui.
Dėstydamas argumentus apie teismo šališkumą kasatorius nurodo BPK 2 straipsnį, kuris, jo manymu, buvo pažeistas, nes pagal šio straipsnio prasmę teisėjas pats negali atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmų, iškelti privataus kaltinimo bylą ir vėliau toje pačioje byloje priimti galutinį sprendimą. Anot kasatoriaus, tą šioje byloje padarė ikiteisminio tyrimo teisėjas M. Klemenis, t. y. nutartimi V. B. iškėlė baudžiamąją bylą ir vėliau priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Tokie kasatoriaus teiginiai visiškai nepagrįsti. Kaip jau minėta, privataus kaltinimo bylose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas paduodamas teismui. Mažeikių rajono apylinkės teismo teisėjas M. Klemenis 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi nustatė, kad nukentėjusiojo A. J. skundas atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, ir paskyrė taikinamąjį posėdį, vėliau, proceso šalims nesusitaikius, baudžiamąją bylą nagrinėjo teisiamajame posėdyje ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. BPK 58, 59 straipsniai pateikia aplinkybių sąrašą, kurioms esant teisėjas negali būti laikomas nešališku ir galinčiu byloje priimti objektyvų sprendimą, tačiau įstatymas nedraudžia privataus kaltinimo bylose teisėjui, priėmusiam skundą, toliau dalyvauti procese. Tiesa, V. B. buvo pareiškęs nušalinimą teisėjui M. Klemeniui, dėl to šis teisėjas 2014 m. sausio 2 d. priėmė motyvuotą nutartį, kuria atsisakė nusišalinti nuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo. Nesant BPK 58 straipsnio 2 dalyje išdėstytų aplinkybių, dėl kurių teisėjas negali dalyvauti procese, BPK 59 straipsnio 3 dalies tvarka priimtas motyvuotas sprendimas nenusišalinti taip pat nelaikomas teismo šališkumu.
Kasatorius tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas buvo suinteresuotas bylos baigtimi, nes „kažkas užsakė sufabrikuoti jam šią baudžiamąją bylą“, teismas nesurinko visų įrodymų, neatliko visų būtinų proceso veiksmų, sprendimus priėmė vadovaudamasis netinkamais įrodymais, nukentėjusiojo atstovo pateiktais suklastotais dokumentais. Taigi iš nuteistojo kasacinio skundo turinio galima suprasti, kad, kasatoriaus nuomone, teismas buvo šališkas ir dėl to, kad netinkamai vertino įrodymus ir vadovavosi ne tais duomenimis, kuriuos nurodo kasatorius.
Byloje nėra jokių duomenų, kad tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismų teisėjai turėjo išankstinę nuomonę apie kaltinamojo kaltumą ar tokią nuomonę galėjo susidaryti kiti proceso dalyviai dėl teisėjų elgesio proceso metu. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad priimdami nuosprendį ir nutartį teismai vadovavosi suklastotais įrodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius teisėtais būdais bei baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautus duomenis. Ta aplinkybė, kad bylos įrodymai ir faktinės aplinkybės buvo įvertinti ne taip, kaip pageidautų nuteistasis, nepatvirtina jokio teismo šališkumo.
Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse yra išaiškinta teismo nešališkumo samprata (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202/2005, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2009">2K-243/2009</a>). Teismo nešališkumo principas turi du aspektus – subjektyvųjį ir objektyvųjį. Subjektyvusis nešališkumas reiškia, kad nė vienas bylą nagrinėjantis teisėjas negali būti asmeniškai suinteresuotas, negali turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Objektyvusis nešališkumas dar vadinamas struktūriniu ar organizaciniu nešališkumu. Šis nešališkumo principo aspektas reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog proceso metu negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas.
Baudžiamajame procese teismo nešališkumo principas pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių, ypač kaltinamojo, garantija į tai, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQzLzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-243/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-243/2009">2K-243/2009</a>).
Tokių nešališkumo principo pažeidimų iš byloje esančios medžiagos apie bylos nagrinėjimo teisme eigą neišplaukia.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
Nuteistasis V. B. tvirtina, kad šioje byloje baudžiamasis procesas yra neteisėtas, nesant teisėto nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo, nes prie bylos pridėtas A. J. pasirašytas 2013 m. gegužės 29 d. ieškinys neturi juridinės galios ir nėra jokios nutarties, patvirtinančios jo procesinį statusą.
Baudžiamajame procese nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos (BPK 28 straipsnis). Pagal BPK 34 straipsnio 1 dalį privatus kaltintojas yra nukentėjusysis arba jo atstovas, palaikantys kaltinimą privataus kaltinimo bylose. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas toks asmuo taip pat turi teisę reikalauti nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo.
Iš bylos medžiagos matyti, kad procesas šioje privataus kaltinimo baudžiamojoje byloje buvo pradėtas nukentėjusiajam A. J. padavus skundą dėl jam padarytos nusikalstamos veikos, nustatytos BK 187 straipsnio 1 dalyje (pagal BPK 407 straipsnio nuostatas), su jame nurodytais priedais: VĮ Registrų centro išrašo kopija, Žemės sklypo ribų ženklinimo-parodymo akto kopija, 2012 m. birželio 20 d. Žemės sklypo plano kopija, 2012 m. rugsėjo 5 d. Žemės sklypo planu, 2013 m. gegužės 29 d. ieškinio nuorašu, advokato orderiu ir skundo nuorašu, skirtu įteikti kaltinamajam. Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi buvo konstatuota, kad paduotas nukentėjusiojo skundas atitinka BPK 412 straipsnio reikalavimus ir jo pagrindu pradėtas privataus kaltinimo procesas. Pagal 408 straipsnio 1 dalį privataus kaltinimo byloje skundą padavęs nukentėjusysis teisme įgyja privataus kaltintojo statusą. Tai reiškia, kad jeigu teismo surengtame taikinamajame posėdyje nukentėjusysis nesusitaiko su nusikalstamos veikos padarymu kaltinamu asmeniu ir teisėjas priima nutartį skundą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje, nuo šios nutarties priėmimo momento nukentėjusysis tampa privačiu kaltintoju ir įgyja BPK 34 straipsnyje numatytas teises. Šioje byloje yra Mažeikių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis, kuria, konstatavus, kad taikinamajame posėdyje A. J. ir V. B. nesusitaikė, nukentėjusiojo skundas perduotas nagrinėti teisiamajame posėdyje – taip A. J. įgijo procesinį privataus kaltintojo statusą. Tai patvirtinančios atskiros nutarties baudžiamojo proceso įstatymas nereikalauja. A. J. pasirašė paduotą skundą dėl privataus kaltinimo, kaip to reikalauja BPK 412 straipsnio 2 dalies nuostatos, o kasaciniame skunde nurodomas nukentėjusiojo nepasirašytas dokumentas tėra skundo priedas. Šis dokumentas pirmosios instancijos teisme ištirtas, apkaltinamajame nuosprendyje pasisakyta dėl privataus kaltintojo civilinio ieškinio, kurį buvo prašoma priteisti, dydžio ir įrodytumo.
Kasatorius taip pat tvirtina, kad buvo pažeista jo teisė į gynybą, nes jam nebuvo tinkamai pranešta apie 2013 m. gruodžio 2 d. taikinamąjį posėdį, neįteiktas skundo nuorašas, nesuteikta galimybė susipažinti su pridėta bylos medžiaga – dėl to iki posėdžio jis neturėjo galimybės sužinoti kuo kaltinamas, pasikviesti gynėją ir tinkamai pasiruošti gynybai. Šie skundo argumentai taip pat nepagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad, priėmus nukentėjusiojo A. J. skundą, 2013 m. lapkričio 20 d. buvo paskirtas taikinamasis posėdis, tačiau jis neįvyko, nes, be kita ko, nepavyko įteikti šaukimo nusikalstamos veikos padarymu kaltinamam V. B.. Teismui atidėjus taikinamąjį posėdį iki 2013 m. gruodžio 2 d., teismas pavedė policijos pareigūnams įteikti šaukimą V. B.. Byloje yra 2013 m. lapkričio 25 d. pažyma apie teismo šaukimo įteikimą V. B. asmeniškai, pasirašyta jo paties (T. 1, b. l. 40). Į 2013 m. gruodžio 2 d. įvykusį taikinamąjį posėdį V. B. atvykus be gynėjo, jo prašymu bylos nagrinėjimas buvo atidėtas ir taikinamasis posėdis paskirtas 2013 m. gruodžio 19 d. – šį sprendimą teismas priėmė protokoline nutartimi ir tai neprieštarauja baudžiamojo proceso nuostatoms. Toliau procese V. B. interesus gynė jo pasikviesta advokatė G. Leigienė, kol pats nuteistasis nenutraukė su ja atstovavimo sutarties. Nėra duomenų, kad šioje proceso stadijoje būtų kaip nors suvaržytos kasatoriaus teisės į gynybą ar pažeistas rungimosi principas. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo teisme metu nuteistasis aktyviai naudojosi savo procesinėmis teisėmis – teikė skundus, pareiškimus, prašymus ir įrodymus, darė dokumentų kopijas. Nėra pagrindo teiginiams, kad iš esmės buvo pažeista BPK 413 straipsnio 1 dalyje numatyta nukentėjusiojo skundo nuorašo įteikimo tvarka, su juo V. B. nebuvo supažindintas.
Negalima teigti, kad apeliacinės instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu iš esmės pažeidė BPK 44, 324 straipsnių ar kitas kasatoriaus nurodytas BPK nuostatas.
Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Iš nutarties turinio matyti, kad šis teismas, V. B. byloje atlikęs įrodymų tyrimą, dar kartą išdėstęs ir išanalizavęs apelianto ginčijamus įrodymus, išdėstė motyvus, paaiškinančius, kodėl sprendė, jog pirmosios instancijos teismas nepadarė įrodymų vertinimo klaidų ir bylą išnagrinėjo teisingai. Šio teismo priimtame sprendime į esminius V. B. apeliacinio skundo argumentus buvo atsakyta, paaiškinant, kodėl jie atmetami. Apeliacinės instancijos teisme V. B. dalyvavo tiek atliekant įrodymų tyrimą, tiek baigiamosiose kalbose, jam buvo suteiktas paskutinis žodis, iš karto po pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo paskelbimo 2014 m. liepos 3 d. jam buvo įteikta apeliacinės instancijos teismo nutartis. Išties ši nutartis buvo surašyta viršijant keturiolikos dienų terminą, tačiau BPK 302, 324 straipsnio 10 dalyje numatytas maksimalus nutarties surašymo terminas nebuvo pažeistas.
Kolegiją privataus kaltinimo bylai nagrinėti apeliacine tvarka sudarė tuo metu vykdęs Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko pareigas teisėjas B. Zalaga, anksčiau šioje byloje BPK 442 straipsnio tvarka išnagrinėjęs ir patenkinęs A. J. skundą. Tačiau šis BPK 323 straipsnyje numatytų pirmininko pareigų atlikimas niekaip neleidžia teigti, kad buvo paskirta suinteresuota bylos baigtimi teisėjų kolegija. Vykdydamas BPK 323 straipsnio reikalavimus konkrečias teisėjų kolegijas bylai nagrinėti apeliacine tvarka pirmininkas sudaro ne savo nuožiūra, o vadovaudamasis kiekviename teisme patvirtintomis Bylų paskirstymo teisėjams ir teisėjų kolegijų sudarymo taisyklėmis. Šių taisyklių vienas iš pagrindinių reikalavimų yra tai, kad teisėjų kolegijos paskiriamos ne laisvu pirmininko parinkimu, o automatizuotai, pagal LITEKO sistemoje veikiančią kompiuterinę programą.
Dėl viso to, kas pirmiau išdėstyta, kasacine tvarka skundžiamos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo nustatyti kasaciniame skunde nurodytų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos teismų sprendimus naikinti ir bylą nutraukti ar ją iš naujo grąžinti nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Nuteistojo V. B. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vladislovas Ranonis
Dalia Bajerčiūtė
Tomas Šeškauskas
