Dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-57-701/2015

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-23462-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija 30.8 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. vasario 18 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos D. G. pareiškimą, suinteresuoti asmenys Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Byloje nagrinėjama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įgyjamosios senaties sąlygas (CK 4.68–4.71straipsniai), aiškinimo ir taikymo.

Pareiškėja prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos sesuo B. V. iki mirties (duomenys neskelbtini) įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į (duomenys neskelbtini), esančio kambario 1/2 dalį, priklausiusią (duomenys neskelbtini) mirusiam Z. V. (Z. V.). Pareiškėja nurodė, kad B. V., gyvendama santuokoje su Z. V., 1994 m. lapkričio 17 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo kambarį su bendro naudojimo patalpomis (duomenys neskelbtini). Šis turtas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas B. V. vardu. Trakų rajono apylinkės teismo 1997 m. sausio 23 d. sprendimu B. V. ir Z. V. santuoka buvo nutraukta, tačiau turtas nepadalytas. Pareiškėjos teigimu, po sutuoktinio mirties B. V. ir toliau gyveno minėtame kambaryje, naudojosi juo kaip savu, mokėjo mokesčius už teikiamas komunalines paslaugas ir pan. Z. V. (duomenys neskelbtini) mirus, jo turto paveldėjimo byla nebuvo pradėta, pretenzijų į jo turtą niekas nereiškė. Po B. V. mirties pareiškėja, kaip mirusiosios sesuo, kreipėsi į Vilniaus m. 31-ojo notarų biuro notarą dėl B. V. palikimo priėmimo, tačiau paveldėjimo bylą tvarkantis notaras paaiškino, kad nors B. V. visą laiką kambariu su bendro naudojimo patalpomis naudojosi kaip savo, tačiau jai priklausė tik 1/2 dalis šio kambario, nes turtas buvo įgytas santuokoje bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Pareiškėja nurodė, kad juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikšmingas jai paveldint turtą po B. V. mirties.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškimą tenkino. Teismas konstatavo, kad B. V. po santuokos su Z. V. nutraukimo iki jo mirties ir vėliau reguliariai mokėjo visus mokesčius, reikalingus ne tik jai priklausiusiai daliai, bet ir visam kambariui išlaikyti, jame gyveno, prižiūrėjo, valdė jį kaip savo, manydama, jog niekas neturi į šį turtą daugiau teisių nei ji. Teismas sprendė, kad B. V. sąžiningai, teisėtai ir nepertraukiamai daugiau kaip dešimt metų valdė 1/2 kambario dalį, tiek užvaldydama ją, tiek visą įgyjamosios senaties laiką būdama įsitikinusi, jog niekas neturėjo daugiau už ją teisių į prašomą pripažinti jos nuosavybe 1/2 kambario dalį. Be to, ji 1/2 kambario dalį visą valdymo laiką valdė atvirai, nesislapstydama, kambariu kaip savu naudojosi šio fakto neslėpdama nuo kitų asmenų. Byloje nebuvo pateikta jokių duomenų, kad kiti asmenys valdymui būtų prieštaravę ar pareiškę į jį savo teises. Teismas taip pat pažymėjo, kad buvęs B. V. sutuoktinis, ilgą laiką nesinaudodamas ir nesiekdamas naudotis1/2 kambario dalimi, jos valdyti ar ja disponuoti, sudarė sąlygas kitam buvusiam sutuoktiniui faktiškai ir sąžiningai perimti visą buvusį bendrą turtą.

Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, 2014 m. balandžio 18 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas, atsižvelgdamas į įgyjamosios senaties būtinąsias sąlygas, pažymėjo, kad ginčo kambarys nebuvo valstybės ar savivaldybės nuosavybė, jis įregistruotas B. V. vardu. Teismas, remdamasis teismų praktika, nurodė, kad buvęs sutuoktinis Z. V., neturėdamas įformintos savo vardu bendrosios jungtinės nuosavybės, iš tikrųjų ja ilgą laiką nesinaudodamas ir nesiekdamas naudotis, jos valdyti ar ja disponuoti, sudarė sąlygas kitam sutuoktiniui faktiškai ir sąžiningai perimti visą buvusį bendrą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. R. v. F. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1288/2001). Iš byloje esančių įrodymų teismas sprendė, kad po santuokos nutraukimo B. V. pati viena išlaikė kambarį, mokėjo mokesčius, turtu naudojosi viena ir jį prižiūrėjo atvirai ir nepertraukiamai nuo santuokos nutraukimo iki pat mirties, t. y. daugiau kaip dešimt metų valdė tiek savo, tiek 1/2 dalį kambario, sąžiningai manydama, kad niekas į šią dalį teisių neturėjo. Teismas nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog B. V. sutuoktinis būtų siekęs įgyvendinti savo teisę į 1/2 kambario dalį, teismo vertinimu, jis iki pat mirties nesinaudojo jam priklausiusia kambario dalimi, nesiekė jos įforminti savo vardu, jokių prieštaravimų B. V. dėl viso kambario valdymo nereiškė. Pažymėjęs, kad net ir po Z. V. mirties niekas į jam priklausiusią 1/2 kambario dalį nepretendavo, palikimo nepriėmė ir pretenzijų dėl viso kambario valdymo taip pat nekėlė, teismas vertino, kad tokiu būdu B. V. buvo sudarytos sąlygos faktiškai ir sąžiningai perimti visą buvusį bendrą sutuoktinių turtą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. gruodžio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. R. v. F. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-1288/2001, yra konstatuota, kad buvusio sutuoktinio veiksmai – nevaldymas nuosavybės savo vardu, nesiekimas jos įsiforminti, nesinaudojimas ja, negavimas iš jos pajamų, nenoras ją valdyti kaip savo ir ja disponuoti, taip pat sąžiningas kito sutuoktinio valdymas savo ir kito sutuoktinio dalies ilgą laiką, visu turtu naudojantis kaip savininkui – atvirai, nepertraukiamai, vienam darant būtinas jam išlaikyti išlaidas, būtent ir yra pagrindas pripažinti vieno sutuoktinio nuosavybės teisę visai buvusiai bendrajai jungtinei nuosavybei įgyjamąja senatimi. Atkreipęs dėmesį į tai, kad teisės aktai nenustato, jog pareiškimą dėl nuosavybės tesiės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo gali paduoti tik asmuo, kuris valdė daiktą kaip savą, teismas nurodė, kad pareiškėja, kaip mirusios B. V. turto paveldėtoja, turi pagrįstą ir teisėtą interesą byloje pripažinti B. V. nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ji neturi teisės paduoti tokį pareiškimą.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismai nenustatė visų būtinųjų sąlygų, reikalingų nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti, pažeidė teisės norminius aktus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos. Kasatoriaus teigimu, pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad ginčo kambarys buvo įgytas santuokos metu, todėl laikytinas bendrąja jungtine abiejų sutuoktinių nuosavybe. Šiuo atveju neįmanoma nustatyti būtinosios sąlygos, jog B. V. įgijo ginčo turtą sąžiningai, nes ji žinojo, kad užvaldyta turto dalis priklauso jos vyrui, todėl akivaizdu, jog ji žinojo apie kliūtis įgyti ginčo turtą nuosavybėn. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta jokio juridinio fakto, kurio pagrindu ginčo šalių bendroji jungtinė nuosavybės teisė pasibaigtų ir atsirastų asmeninė B. V. nuosavybės teisė į ginčo turtą. Pagal Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalį santuokoje įgytas turtas buvo laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors įformintas vieno iš jų vardu. Įregistravus ištuoką nuosavybės pobūdis automatiškai nepasikeitė, nes ginčo metu galiojęs Santuokos ir šeimos kodeksas bei Civilinis kodeksas nenurodė bendrosios jungtinės nuosavybės teisės pasibaigimo kaip santuokos nutraukimo padarinių. Tam, kad pasibaigtų vieno iš sutuoktinių nuosavybės teisė į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, reikalingas papildomas juridinis faktas – turto pasidalijimas, perleidimas ar kitoks sandoris, pagal kurį pasikeistų buvusių turto savininkų civilinės teisės ir pareigos (CK 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas), arba kitas teisiškai reikšmingas faktas, su kuriuo būtų galima sieti asmens teisių į jo dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybę pasikeitimą ar pasibaigimą (CK 4 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Bylą nagrinėję teismai neteisingai sprendė dėl buvusio sutuoktinio valios atsisakyti nuosavybės dalies, t. y. byloje teismams nebuvo pagrindo spręsti, kad B. V. įgijo ginčo turtą sąžiningai, nes ji nežinojo apie kliūtis įgyti ginčo turtą nuosavybėn. Buvęs B. V. sutuoktinis po santuokos nutraukimo neišreiškė valios nesinaudoti turtu ir nevaldyti jo kaip savo. Jis tik buvo pasyvus ta prasme, kad nesiekė įforminti turto savo vardu, tačiau, žiūrint iš jo pozicijų, tam nebuvo būtinybės, kol jis netrukdomai turtu naudojosi, jį valdė, o pagal įstatymą nebuvo nustatyta pareigos registruoti nuosavybę savo vardu. Teismai, vertindami byloje esančius įrodymus, nepagrįstai pripažino sąžiningą ir teisėtą kambario valdymą vien faktinio naudojimo pagrindu, t. y. kad B. V. reguliariai mokėjo mokesčius, jame gyveno, prižiūrėjo, valdė jį kaip savą, manydama, jog niekas neturi į šį turtą daugiau teisių. Ši teismų išvada yra nepagrįsta, nes pareiškėja neįrodė, kad Z. V. atsisakė ginčo turto, išreiškė tokią valią, be to, ji padaryta nukrypus nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, pagal kurią vien tai, jog niekas neprieštarauja faktiniam daikto naudojimui ir nenaudoja bei nepageidauja naudoti asmens naudojamą daiktą patys, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog naudojantis daiktą asmuo atvirai daiktą valdo kaip savą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. J. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-363/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-363/2007">3K-3-363/2007</a>; 2007 m. spalio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-408/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-408/2007">3K-3-408/2007</a>). Ginčo turtas buvo įregistruotas B. V. vardu, vadinasi, Z. V. teisėtiems įpėdiniams galėjo būti nežinoma aplinkybė apie jo turimą turtą. Z. V. ginčo turtas, nesant paveldėtojų arba paveldėtojams nepriėmus turto paveldėjimo, turėjo pereiti valstybei (CK 5.62 straipsnis). Valstybės atstovams negalėjo būti žinoma apie Z. V. turto dalį, mat ji nebuvo įregistruota jo vardu. Taigi, nustačius, kad Z. V. priklausiusio turto įpėdiniai nepriėmė, teismai privalėjo konstatuoti, jog palikimas (ginčo kambarys) perėjo valstybės nuosavybėn. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ginčo turtas jau yra perėjęs valstybės nuosavybėn, jis tik nebuvo įformintas, todėl negalima nustatyti būtinųjų sąlygų įgyti turtui pagal įgyjamąją senatį: nėra pagrindo nustatyti, kad ginčo turtas buvo įgytas sąžiningai ir teisėtai; akivaizdu, jog valstybė turi nuosavybės teises į ginčo turtą.

Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų, yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

Dėl įgyjamosios senaties instituto taikymo sąlygų

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą išskirtos nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį sąlygos bei atskleistas jų turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. U. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xMTMvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-113/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-113/2010">3K-3-113/2010</a>; 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje pagal UAB „Terekas“ pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNTYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-156/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-156/2010">3K-3-156/2010</a>; išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-67/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-67/2011">3K-7-67/2011</a>; kt.). Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1. Pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2. Daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešajame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3. Asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, turi nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejų, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6. Daiktas valdomas nepertraukiamai; 7. Visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8. Valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Šioje byloje kasatorius kasaciniame skunde teigia, kad teismai patenkino pareiškimą nenustatę (netinkamai nustatę) antrosios, trečiosios ir ketvirtosios nurodytų sąlygų egzistavimo, t.y. kad ginčo turtas nėra valstybės nuosavybė ir kad B. V. sąžiningai įgijo ginčo turtą ir jį sąžiningai bei teisėtai valdė visą valdymo laiką.

Vertinant nurodytus kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad CK 5.3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas. Nepriklausomai nuo to, kada įpėdinis priėmė palikimą ar kada įforminamas mirusiojo turto perėjimas valstybei, palikimo priėmimo teisiniai padariniai kyla retrospektyviai, t. y. nuo palikimo atsiradimo dienos. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad valstybė yra specifinė paveldėjimo teisinių santykių dalyvė. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei (CK 5.2 straipsnio 3 dalis). Kai palikimas įstatymo pagrindu pereina valstybei, ji negali pasitraukti iš paveldėjimo teisinių santykių nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujančios institucijos atliks, ar ne palikimui priimti reikšmingus veiksmus. Valstybė, kaip ir kiti įpėdiniai, tam, kad įgytų palikimą, turi jį priimti, tačiau tai reiškia ne tai, kad ji privalo pareikšti savo valią dalyvauti paveldėjimo teisiniuose santykiuose, o tai, jog ji privalo imtis veiksmų įforminti įstatymo pagrindu įvykusį palikimo perėjimo valstybei juridinį faktą, kad galėtų įtraukti paveldėtą turtą į savo apskaitą ir iš paveldėto turto vykdyti palikėjo kreditorių reikalavimus. Taigi valstybės atliekamas palikimo priėmimas yra ne valios priimti palikimą pareiškimas (kaip yra kitų įpėdinių atvejais), o jau įvykusio palikimo perėjimo valstybei juridinio fakto įforminimas. Nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus, valstybei palikimas pereina ir pareiga atsakyti pagal palikėjo prievoles atsiranda nuo palikimo atsiradimo dienos (CK 5.3 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vilniaus energija“ v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xOC8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-18/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-18/2014">3K-7-18/2014</a>). Kasacinis teismas, pasisakydamas, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, yra pabrėžęs, jog CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje pagal UAB,,Stoties turgus“ pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODYvMjAwNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-586/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-586/2006">3K-3-586/2006</a>; 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje pagal UAB „Tomis“ pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01OC8yMDA3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-58/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-58/2007">3K-3-58/2007</a>; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje pagal L. K. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MS8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-41/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-41/2011">3K-3-41/2011</a>; ir kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje pagal A. M. pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-408/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-408/2007">3K-3-408/2007</a>; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje pagal AB,,Pakruojo arka“ pareiškimą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MzUvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-535/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-535/2008">3K-3-535/2008</a>); nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy02Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-67/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-67/2011">3K-7-67/2011</a>).

Byloje nustatyta, kad ginčo kambarys su bendro naudojimo patalpomis buvo bendroji jungtinė sutuoktinių B. V. ir Z. V. nuosavybė, Nekilnojamojo turto registre įregistruota B. V. vardu. Trakų rajono apylinkės teismo 1997 m. sausio 23 d. sprendimu santuoka tarp B. V. ir Z. V. buvo nutraukta, tačiau turtas liko nepadalytas. Z. V. (duomenys neskelbtini) mirus, jo turto paveldėjimo byla nebuvo pradėta, pretenzijų į jo turtą niekas nereiškė.

Bylą nagrinėję teismai tenkino pareiškimą, be kita ko, konstatavę, kad: ginčo turtas nėra valstybės nuosavybė (yra įregistruotas B. V. vardu); B. V. nuo santuokos nutraukimo 1997 m. sausio 23 d. iki pat savo mirties 2012 m. lapkričio 16 d., t.y. daugiau kaip 10 metų, valdė ginčo turtą teisėtai, būdama įsitikinusi (sąžiningai manydama), kad niekas neturi daugiau už ją teisių į šį turtą.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau šioje nutartyje išdėstytais argumentais bei byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, tokias bylą nagrinėjusių teismų išvadas vertina kaip nepagrįstas. Byloje neįrodyta, kad Z. V., būdamas gyvas, paliko (perleido) jam priklausančią kambario su bendrojo naudojimo patalpomis dalį B. V.. Taip pat byloje neįrodyta ir nebuvo įrodinėjama, kad įgyjamosios senaties dešimties metų terminas buvo suėjęs jau iki Z. V. mirties 2001 m. rugpjūčio 31 d., priešingai, pareiškime dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo jo faktiniu pagrindu, kalbant apie valdymo trukmę, nurodoma aplinkybė, jog B. V. ginčo turtą valdė nuo 2001 m. rugpjūčio 31 d. iki savo mirties 2012 m. lapkričio 16 d. (bylą nagrinėję teismai jai išspręsti reikšmingu valdymo laikotarpiu laikė laikotarpį nuo B. ir Z. V. santuokos nutraukimo 1997 m. sausio 23 d. iki B. V. mirties 2012 m. lapkričio 16 d.). Aplinkybė, kad ginčo kambarys su bendro naudojimo patalpomis Nekilnojamojo turto registre įregistruotas B. V. vardu, suponuoja galimybę teigti, kad Z. V. įpėdiniams galėjo būti nežinoma apie jo nuosavybės dalį šiame turte. Tai, kad po Z. V. mirties jo turto paveldėjimo byla nebuvo pradėta ir niekas nepareiškė pretenzijų į jo turtą, savaime nereiškia, jog Z. V. turtas liko nepaveldėtas. Kaip jau minėta, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei, jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo (CK 5.2 straipsnio 3 dalis, 5.62 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktas), jis valstybei pereina nuo palikimo atsiradimo dienos nepriklausomai nuo to, ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka, ar ne palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Šias teisės nuostatas taikant pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes darytinos išvados, kad Z. V. priklausiusį ginčo turtą – 1/2 kambario su bendro naudojimo patalpomis dalį – po jo mirties 2001 m. rugpjūčio 31 d. paveldėjo valstybė, šis turtas 2001 m. rugpjūčio 31 d. paveldėjimo teise perėjo valstybei ir šiuo pagrindu tapo (yra) valstybės nuosavybe. Aplinkybės, kad ginčo turtas yra įregistruotas B. V. vardu ir kad valstybei atstovaujanti institucija pagal bylos duomenis nėra atlikusi palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmų, neteikia teisinio pagrindo padaryti kitokią, nei teismų nurodyta, išvadą dėl ginčo turto buvimo valstybės nuosavybe. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti daiktą sietinas su jo priklausymu valstybei nuosavybės teise, o ne su šios teisės registracija, todėl nuosavybės teisių fakto buvimas ar nebuvimas gali būti įrodinėjamas nepaisant to, ar daiktas yra, ar nėra registruotas valstybės vardu. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šioje byloje neįrodytas ir egzistavimas sąlygų, jog B. V. teisėtai ir sąžiningai valdė ginčo turtą visą valdymo laiką, buvo įsitikinusi, jog niekas neturi daugiau už ją teisių į jį, nežinojo apie kliūtis, trukdančias įgyti jai tą turtą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Kaip jau minėta, draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Šioje byloje įgyjamąja senatimi siekiama įgyti nuosavybės teisę į valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl ginčo turto B. V. valdymas negali būti pripažįstamas teisėtu. CK 1.6 straipsnyje, nustatant įstatymų nežinojimo ar netinkamo jų nuostatų suvokimo teisinius padarinius, kartu reikalaujama, kad kiekvienas asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, t. y. elgtųsi protingai. Kilus neaiškumams dėl vienos ar kitos įstatymo nuostatos arba teisinės situacijos asmuo turi kreiptis teisinės pagalbos, o šito nedarydamas veikia savo rizika. Šios bylos duomenys, atsižvelgiant į viešai paskelbtame teisės akte – Civiliniame kodekse – įtvirtintas paveldėjimo teisės nuostatas, teikia pagrindą išvadai, kad B. V., mirus Z. V., elgdamasi apdairiai ir rūpestingai, žinojo arba turėjo žinoti apie palikimo atsiradimą ir įpėdinio paveldėti palikėjo Z. V. turtą egzistavimą, todėl negalėjo būti įsitikinusi, jog niekas neturi daugiau už ją teisių į ginčo turtą, negalėjo nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jai tą turtą nuosavybėn. Dėl to nėra pagrindo pripažinti pagrįsta teismų išvadą, kad B. V. daugiau kaip dešimt metų sąžiningai valdė ginčo turtą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktą nustatė ir pareiškimą patenkino netinkamai pritaikę CK 4.68 straipsnio 1 dalies, 4.69 straipsnio 3 dalies, 4.70 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesant tam būtinų sąlygų visumos, t. y. nesant sąlygų dėl įgyjamąja senatimi nuosavybėn įgyjamo daikto nebuvimo valstybės nuosavybe, dėl asmens, įgyjančio daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, teisėto ir sąžiningo to daikto valdymo visą įgyjamosios senaties laiką. Tai yra pagrindas panaikinti apskųstus teismų procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Juos panaikinus priimtinas naujas sprendimas (CPK 359 straipsnio 4 dalis) ir pareiškėjos pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmestinas.

Kasatorius, teigdamas, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. J. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zNjMvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-363/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-363/2007">3K-3-363/2007</a>, ir 2007 m. spalio 3 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. M. v. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MDgvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-408/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-408/2007">3K-3-408/2007</a>, suformuotos praktikos, pagal kurią vien tai, jog niekas neprieštarauja faktiniam daikto naudojimui ir nenaudoja bei nepageidauja naudoti asmens naudojamą daiktą patys, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog naudojantis daiktą asmuo atvirai daiktą valdo kaip savą, teisėjų kolegijos vertinimu, kasaciniame skunde nepateikia šį savo teiginį patvirtinančių teisinių argumentų. Apeliacinės instancijos teismas apskųstoje nutartyje nurodė motyvus, dėl kurių sprendė, kad nurodytos kasacinio teismo nutartys nelaikytinos teismo precedentais šioje byloje. Kasatorius kasaciniame skunde nepateikia jokių tokius apeliacinės instancijos teismo motyvus paneigiančių argumentų. Dėl to, teisėjų kolegijos vertinimu, toks kasatoriaus teiginys negali būti pripažintas pagrįstu.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kadangi nagrinėjamoje byloje priimamas naujas sprendimas ir pareiškimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą atmetamas, tai pirmosios instancijos ir kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš pareiškėjos (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 93 straipsnio 5 dalis, 96 straipsnis). Iš bylos duomenų matyti, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patirta 3,80 Eur (13,14 Lt) pašto išlaidų. Vadovaujantis Euro įvedimo Lietuvos Respublikoje įstatymo 20 straipsniu ir 7 straipsnio 4 dalimi, po piniginės prievolės litais perskaičiavimo į eurus priteistina suma apvalinama vieno euro tikslumu visais atvejais paliekant perskaičiuotą skaičių eurais nepakitusį, t. y. nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos apvalinamos iki 3 Eur. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 2,01 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Taigi, iš pareiškėjos priteistina 5,01 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Pateikdamas kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo sumokėti 41 Eur žyminio mokesčio. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2014 m. birželio 26 d. nutartimi atidėjo kasatoriui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai CPK nustatyta tvarka apskaičiuoto žyminio mokesčio sumokėjimą iki byla bus išnagrinėta kasacine tvarka. Kadangi išnagrinėjus bylą kasacine tvarka teismų procesiniai sprendimai naikinami ir priimamas naujas sprendimas, t. y. kasacinis skundas tenkinamas, tai suinteresuoto asmens turėtas sumokėti už kasacinį skundą žyminis mokestis priteistinas valstybės naudai iš pareiškėjos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 17 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartį panaikinti. Priimti naują sprendimą. Pareiškimą atmesti.

Priteisti valstybei iš pareiškėjos D. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) 41 (keturiasdešimt vieną) Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą ir 5,01 (penkis eurus 1 ct) Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Antanas Simniškis

Donatas Šernas