Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.9301 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymų eiliškumą neturint pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-176-219/2018

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-08641-2016-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.33

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Insima“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Šilo statyba“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei,,Insima“ dėl sandorių pripažinimo neteisėtais ir negaliojančiais bei restitucijos taikymo, trečiasis asmuo V. J..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymų eiliškumą neturint pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė BUAB „Šilo statyba“ prašė pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento jos sudarytus sandorius – skolos sumažinimus atsakovei: 2015 m. rugpūčio 7 d. – 3000 Eur suma, 2015 m. liepos 14 d. – 5000 Eur suma, 2015 m. liepos 9 d. – 23 018,78 Eur suma, taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės ieškovei 31 018,78 Eur, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartimi jai iškelta bankroto byla. Bankroto administratorė nustatė, kad ieškovė atsakovei per laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 15 d. sumokėjo 38 000 Eur: 2015 m. liepos 9 d. – 30 000 Eur, 2015 m. liepos 14 d. – 5000 Eur, 2015 m. rugpjūčio 7 d. – 3000 Eur, taip 94 procentais atsiskaitė su atsakove, nors dėl nemokumo negalėjo vykdyti įsipareigojimų savo kreditoriams, turimų lėšų pakako patenkinti tik 51,33864 proc. reikalavimų, atsakovės atveju tai sudarytų 20 754,28 Eur. Bankroto administratorė, vadovaudamasi CK 6.66 straipsniu, ginčijo skolos sumažinimą atsakovei 17 245,72 Eur (38 000 Eur – 20 754,28 Eur) suma dėl nepagrįstos pirmenybės suteikimo vienai iš kreditorių, taip pažeidžiant kitų ieškovės kreditorių teises bei teisėtus interesus. Taip pat ginčijo skolos sumažinimą atsakovei 31 018,78 Eur (38 000 Eur – 6981,22 Eur) suma CK 1.80 straipsnio pagrindu, nes atsakovei šia dalimi nepagrįstai buvo suteikta pirmenybė prieš kitus kreditorius, pažeidžiant imperatyvųjį CK 6.9301 straipsnį.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino ginčijamus sandorius negaliojančiais nuo sudarymo momento, taikė restituciją – priteisė iš atsakovės 31 018,78 Eur, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad ieškovė sandorių dalį dėl skolos sumažinimo atsakovei 17 245,72 Eur ginčijo CK 6.66 straipsnio pagrindu, o dėl 31 018,78 Eur sumos – CK 1.80 straipsnio pagrindu, pažeidus CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais tvarką.

Teismas nustatė, kad ieškovei bankroto byla iškelta 2015 m. rugsėjo 4 d., nutartis įsiteisėjusi, ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo pateiktas 2015 m. rugpjūčio 11 d. Nutartyje iškelti bankroto bylą nurodyta, kad UAB,,Šilo statyba“ yra nemoki, nes neatsiskaito su tiekėjais ir nevykdo kitų įsipareigojimų. Panevėžio apygardos teismo 2016 m. liepos 25 d. nutartyje nurodyta bendra kreditorių reikalavimų suma – 1 126 068,97 Eur. Taigi ieškovė buvo nemoki ir ginčijamų atsiskaitymų su atsakove metu, priešingų duomenų į bylą nepateikta.

Teismas nustatė, kad ieškovė kitiems kreditoriams 2015 m. liepos 9 d. – 2015 m. rugpjūčio 7 d. turėjo neabejotinų ir galiojančių reikalavimų, kurie buvo patvirtinti įmonės bankroto byloje ir kurių suma buvo ne mažesnė nei ginčijami atsiskaitymai, taigi jie padaryti prastėjant įmonės finansinei būklei.

Teismas nenustatė atsakovės nesąžiningumo, todėl, neįrodžius visų actio Pauliana (Pauliano ieškinys) taikymo sąlygų, atmetė ieškinio reikalavimą pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais šiuo pagrindu.

Įvertinęs byloje surinktus duomenis, ieškovės finansinius dokumentus, Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartį, teismas pripažino, kad ginčijamų atsiskaitymų metu ieškovė neturėjo lėšų atsiskaityti su visais kreditoriais, todėl atsiskaitymai su įmonės kreditoriais turėjo būti atliekami laikantis CK 6.9301 straipsnyje nustatytos tvarkos.

Byloje nėra duomenų, kad ginčo sandorių sudarymo metu įmonė būtų turėjusi skolų darbuotojams, pagal vykdomuosius dokumentus, valstybės ir savivaldybių biudžetams. Teismo vertinimu, atsakovė ir UAB,,Litorina“, UAB,,Elektros energetika“, kiti kreditoriai yra iš esmės tos pačios eilės kreditoriai, todėl sprendžiant klausimą, kuris iš jų turėjo pirmumo teisę gauti savo reikalavimų patenkinimą, atsiskaitymai turi būti atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 2 dalis). Kadangi ieškovė turėjo kreditorių, kurių reikalavimo teisės atsirado anksčiau nei atsakovės, tačiau su atsakove buvo atsiskaityta pirmiau nei su kitais kreditoriais, turinčiais teisę reikalauti prievolės įvykdymo, tai teismas sprendė, kad tokiu būdu ieškovė pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eilės tvarką, nustatytą CK 6.9301 straipsnyje, dėl to ginčijami ieškovės atsakovei atlikti 31 018,78 Eur mokėjimai pripažintini negaliojančiais nuo jų sudarymo momento (CK 1.80 straipsnio 1 dalis) bei taikytina restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis), t. y. atsakovė įpareigotina grąžinti ieškovei visa, ką yra gavusi pagal ginčijamus sandorius.

Teismas papildomai vertino tokias aplinkybes, kad ginčo atsiskaitymo su atsakove metu ieškovės turtinė padėtis blogėjo, įmonei grėsė bankrotas, bankroto byla jai buvo iškelta pasitvirtinus pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo išdėstytoms aplinkybėms, jog įmonė nebeturi galimybės tinkamai vykdyti įprastinės ūkinės finansinės veiklos dėl lėšų stygiaus ir nebegali tinkamai atsiskaityti su visais įmonės kreditoriais. Iškeltoje bankroto byloje teismo patvirtinti itin dideli kreditorių reikalavimai, jų bendra suma viršija milijoną eurų, dėl to konstatuojamas didelis kreditorių suinteresuotumas atgauti lėšas. Pažymima ir tai, kad, taikant restituciją, ieškovei iš atsakovės grąžinamos lėšos (ar jų dalis) nėra specializuotos (pvz., iš specialių valstybės fondų, Europos Sąjungos lėšos) ir pats šalių susitarimas dėl darbų atlikimo nėra valstybinės reikšmės, nėra ginamas valstybės interesas, kas ribotų atsakovės lėšų grąžinimą ieškovei.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. spalio 12 d. nutartimi sprendimo dalį, kuria buvo nutarta taikyti restituciją, priteisti procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, panaikino ir dėl šių klausimų perdavė bylą nagrinėti iš naujo; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Kolegijos vertinimu, buvo patenkinti visi atsakovės prašymai dėl papildomų dokumentų išreikalavimo, prašyti dokumentai ieškovės buvo pateikti. Suvestinės skaičiuotės parengtos pirminių apskaitos dokumentų (duomenų) pagrindu, jose nurodyta reikalavimo pradelsimo termino pradžia, skolos dydis. Atsakovė nenurodė, kas konkrečiai apibendrintose skaičiuotėse, kuriomis rėmėsi teismas, yra netikslu ar keltų realių abejonių.

Kolegija pažymėjo, kad viena esminių įrodinėtinų aplinkybių byloje buvo ieškovės negalėjimas aktualiu laikotarpiu atsiskaityti su visais kreditoriais, ir vertino, jog byloje pateikta pakankamai įrodymų, kurie leido teismui daryti išvadas dėl pažeisto mokėjimo eiliškumo, todėl papildomų įrodymų rinkimas būtų perteklinis.

Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad, remiantis nemokumo datos nustatymo skaičiuokle, bendrovės balansų duomenimis, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 31 d. iki 2015 m. spalio 15 d. skirtumas tarp reikalingų atsiskaitymams ir realiai turėtų lėšų skaičiuojamas dešimtimis kartų, todėl nustatymas, kiek konkrečiomis ginčijamų sandorių dienomis bendrovė buvo kam skolinga ir kokią konkrečią sumą ji turėjo lėšų, sprendžiant, ar dėl to buvo reikalinga laikytis CK 6.9301 straipsnio nuostatų, yra nereikalingas, nes ir pats bankroto bylos inicijavimas teisme 2015 m. rugpjūčio 11 d. pareiškimu rodo, kad finansinė situacija tik blogėjo. Pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovės vadovas nurodė, kad įmonė dėl lėšų stygiaus nesugebės vykdyti įprastinės veiklos, iš ieškovės valdybos 2015 m. rugpjūčio 10 d. posėdžio protokolo matyti, kad tą dieną pradelsti mokėjimai sudarė 605 762,5 Eur, o pinigų sąskaitose ir kasoje buvo 51 025,76 Eur. Teismų sprendimais pripažinta, kad nuo 2015 m. gegužės pabaigos bendrovė buvo nemoki (pagal apskaitos duomenis).

Kolegijos vertinimu, tokia situacija, kai taikant restituciją grąžintinų lėšų dydis priklauso ne nuo šalių tarpusavio įsipareigojimų pagrįstumo, atsiskaitymų metu buvusio realaus finansinio pajėgumo ir pareigos atsiskaityti dydžio, įvertinant ir kitų kreditorių teises, o tik nuo teisinio ieškinio pagrindo neatitinka proporcingumo, protingumo, sąžiningumo, ekonomiškumo principų, sudarytų prielaidas pablogėti sąžiningo kreditoriaus turtinei padėčiai. Dėl to restitucija turėjo būti taikoma taikant proporcingumo principą ir iš atsakovės priteista tik ta suma, kurią ši gavo nesilaikant šio principo. Skaičiavimais nebuvo pagrįsta koks konkretus lėšų ir pradelstų mokėjimų procentinis santykis buvo konkrečių mokėjimų dienomis, nes nustatytas bendras santykis už laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 15 d. nedetalizuotas konkrečiomis datomis. Tokių duomenų neturėjimas pagrįstai netrukdė padaryti išvados, kad atsiskaitymo eiliškumas yra pažeistas, bet sutrukdė tinkamai taikyti restituciją. Tik žinant šį mokėtinų sumų ir turimų tam lėšų santykį kiekvieną konkrečią atsiskaitymo dieną, galima nustatyti, kokia turėjo būti taikoma tą dieną proporcija. Kadangi iš turimos bylos medžiagos apeliacinės instancijos teismas negalėjo pats apskaičiuoti minėtų proporcijų, jos nebuvo nustatomos pirmosios instancijos teisme, atsakovė dėl jų nepateikė savo pozicijos, tai šioms aplinkybėms nustatyti restitucijos dydžio nustatymo klausimas spręstinas iš naujo, pasiūlant ieškovei pateikti tuo klausimu papildomus įrodymus, atliekant būtinus skaičiavimus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė UAB „Insima“ prašo panaikinti skundžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimų dalis ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimą ir perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, turėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Bylą nagrinėję teismai neteisingai aiškino ir taikė CK 6.9301 straipsnio normas, nes lėšų trūkumo faktą, kaip būtiną sąlygą šioms normoms taikyti, sutapatino su bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų faktu, t. y. nenustatė teisiškai reikšmingos aplinkybės, ar lėšų trūkumo faktas buvo ginčo sandorių momentu, taip pat, vertindami lėšų trūkumo faktą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad ginčo sandorių sudarymo momentu daliai ieškovės kreditorių prievolės dar nebuvo vykdytinos (t. y. nesuėję mokėjimo terminai), nevertino ieškovės turimų lėšų, esančių pas trečiuosius asmenis, fakto ir jų dydžio, nenustatė turimų lėšų ir vykdytinų įsipareigojimų konkretiems kreditoriams dydžių ginčo mokėjimų datomis, ir, neturėdami jokių konkrečių duomenų apie šiuos dydžius, be jokio teisinio pagrindo konstatavo lėšų trūkumą, taigi neatskleidė bylos esmės pagal dalį pareikštų reikalavimų. Teismo nutartyje, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, nėra konstatuota, kad mokėjimų atlikimo dienomis ieškovė jau buvo nemoki ar kad neturėjo lėšų kreditorių reikalavimams patenkinti.

Bylą nagrinėję teismai iškreipė įrodinėjimo pareigos paskirstymą procese, tinkamai neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų bylos aplinkybių, nedavė nurodymo pateikti įrodymus, pagrindžiančius tas aplinkybes, kurias vėliau vertino, ir taip iš esmės formaliai išnagrinėjo bylą. Teismai ėmė formuoti ydingą praktiką, kai CK 6.9301 straipsnio taikymas yra siejamas ne su lėšų trūkumo faktu ginčo sandorių (atliekamų mokėjimų) momentu, o su kreditorių nepatenkintų reikalavimų patvirtinimo bankroto byloje faktu. Teismai nukrypo nuo rungtyniškumo principo procese bei nepagrįstai atsakovei perkėlė pareigą įrodinėti ieškinio nepagrįstumą bei rėmėsi byloje rašytiniais įrodymais (ieškovo pateiktomis buhalterinių duomenų suvestinėmis), kurie net nebuvo ištirti, o juose nurodytos informacijos net nebuvo galima patikrinti (teismas atsisakė išreikalauti pirminius rašytinius įrodymus, kurių pagrindu būtų galima identifikuoti suvestinėse pateiktos informacijos teisingumą). Jeigu atsakovas neįrodo atsikirtimo į ieškinį, tai savaime nereiškia ir neturi būti vertinama kaip ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių įrodymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-644/2006). Pirmosios instancijos teismas be jokio teisinio pagrindo atmetė atsakovės prašymą dėl įrodymų išreikalavimo (žr. 2017 m. kovo 10 d. teismo posėdžio garso įrašą) ir taip užkirto kelią atsakovei gintis nuo pareikšto nepagrįsto ieškinio. Teismai ėmė formuoti ydingą praktiką, kad atsakovė net negali reikalauti ištirti pateiktus suvestinius duomenis byloje ir reikalauti jų pagrindimo, o tai yra esminis rungtyniškumo principo pažeidimas, reiškiantis tai, kad teismai turi išankstinę nuomonę ir tam tikras aplinkybes iš karto laiko įrodytomis, nors jos net netirtos. Be atsakovės prašytų išreikalauti rašytinių įrodymų nėra galimybės byloje nustatyti teisiškai reikšmingų aplinkybių. Teismų priimtų procesinių sprendimų skundžiamose dalyse tik išvardijamos byloje nustatytos aplinkybės ir dalis byloje esančių įrodymų, neatskleidžiant nei jų turinio, nei įrodomosios reikšmės, o svarbios teisiškai reikšmingos aplinkybės net neaptariamos, taigi teismų padarytos išvados negrindžiamos faktiniais argumentais, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 270 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktai.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, Panevėžio apygardos teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės išlaidų advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į kasacinį skundą paruošimą apmokėti atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Byloje surinkti įrodymai teismų pagrįstai buvo pripažinti kaip visiškai įrodantys sąlygų, patvirtinančių CK 6.9301 straipsnio pažeidimą, visumą. Ieškovė su ieškiniu bei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teikė daug reikšmingų ieškinio reikalavimui įrodyti dokumentų. Atsakovė nebuvo atleista nuo įrodinėjimo pareigos, tačiau priešingų duomenų, skaičiavimų, nei teikė ieškovė, nepateikė. Į bylą jau su ieškiniu buvo pateikta lentelė „Šilo statyba, UAB Nemokumo atsiradimo datos nustatymas“, iš kurios matyti, kad 2015 m. gegužės 31 d. ieškovės turtas sudarė 1 592 392,58 Eur, pradelsti įsipareigojimai – 822 523,87 Eur; 2015 m. birželio 30 d. ieškovės turtas sudarė 1 705 753,35 Eur, pradelsti įsipareigojimai – 922 466,49 Eur, taigi 2015 m. birželio 30 d. konstatuojamas iš esmės ir teisinis ieškovės nemokumas. Iš šios lentelės matyti, kad vėlesniais mėnesiais ieškovės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis tik esmingai blogėjo. Pirmiau minėtus duomenis paneigiančių įrodymų atsakovė nepateikė. Šiuos duomenis atitinka ir vėlesni ieškovės veiksmai (kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) bei Panevėžio apygardos teismo ieškovės bankroto byloje priimtos nutartys. Priešingai nei teigia atsakovė, teismai, darydami išvadas, nesirėmė vien tik ieškovės bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų suma. Šis įrodymas tik papildė kitus. Atsakovė nepateikė jokių įrodymų, kad po ginčijamų mokėjimų įvykdymo būtų atsitikęs koks nors įvykis, dėl ko ieškovė staiga būtų tapusi nemoki ir jos bankroto byloje dėl to būtų patvirtinta virš 1 milijono eurų nepatenkintų kreditorių reikalavimų. Atsakovės reikalavimas ieškovei nebuvo reikšmingesnis nei kitų ieškovės kreditorių reikalavimai, priešingai, jo terminas buvo vėlesnis nei kitų ieškovės kreditorių (CK 1.80 straipsnis, CK 6.930 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 2 dalis). Teismų padarytos išvados dėl to, kad ginčijami mokėjimai pažeidė imperatyviąsias teisės normas, atitinka teisinį reguliavimą, teismų praktiką bei faktines bylos aplinkybes.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 6.9301 straipsnio aiškinimo ir taikymo

CK 6.9301 straipsnio, reglamentuojančio atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, 1 dalyje nustatyta, kad skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šioje normoje nurodyta eile. Pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 1 dalis). Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 2 dalis).

CK 6.9301 straipsnio nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio ir jų paskirtis yra įvesti finansinę drausmę neturinčio pakankamai pinigų sumokėti visų skolų skolininko mokėjimų eiliškumo srityje. Šios normos tikslas yra užtikrinti pirmiausia labiausiai pažeidžiamų kreditorių, vėliau – viešųjų finansų valdytojų (kreditorių) interesus, taip pat kreditorių, turinčių teisę į priverstinį skolų išieškojimą pagal vykdomuosius dokumentus, ir paskutine eile atsiskaityti su likusiais kreditoriais pagal mokėjimo dokumentus. Taigi konstatavus, kad skolininkas, atsiskaitydamas su konkrečiu kreditoriumi, pažeidė atsiskaitymo eilę ir (ar) tvarką, laikoma, jog su kreditoriumi atsiskaityta neteisėtai ir šis privalo grąžinti skolininkui viską, ką nepagrįstai gavo, kad skolininkas turėtų galimybę atsiskaityti su kreditoriais įstatymo nustatyta tvarka.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygas, yra nurodęs, kad tam, jog atliktas mokėjimas būtų pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms ir atitinkamai niekiniu pagal aptartą normą, turi būti nustatyta CK 6.9301 straipsnyje nurodytų sąlygų visuma. Pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant pirmiau aptartai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.9301 straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-351-611/2017, 21–24 punktai).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pirma, atsiskaitymo metu pareikšti reikalavimai reiškia visus pradelstus (privalomus sumokėti) reikalavimus, antra, byloje sprendžiamas klausimas dėl atsiskaitymo ne su skirtingos, o su tos pačios eilės kreditoriais eiliškumo tvarkos (CK 6.9301 straipsnio 2 dalis).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė 2015 m. birželio–rugpjūčio mėnesiais bankuose ir įmonės kasoje turėjo pinigų daug kartų mažiau negu pradelstų įsipareigojimų, todėl nors šiuo laikotarpiu ir neturėjo pirmosios–ketvirtosios eilės kreditorių, tačiau privalėjo laikytis CK 6.9301 straipsnio 2 dalyje nustatytos atsiskaitymo tvarkos tarp tos pačios eilės kreditorių. Teismai taip pat nustatė, kad ieškovė kalendorinio eiliškumo tvarka turėjo penktosios eilės kreditorių, su kuriais privalėjo atsiskaityti anksčiau negu su atsakove, todėl atsiskaitydama su atsakove pažeidė tos pačios eilės kreditorių lygiateisiškumą. Padaryto pažeidimo nepašalina aplinkybė, kad tuo pačiu laikotarpiu skolininkė savo pasirinkimu atsiskaitė dar su keliais tos pačios eilės kreditoriais, kadangi atsiskaitė ne su visais kreditoriais, su kuriais CK 6.9301 straipsnyje nustatyta tvarka turėjo atsiskaityti.

Atsakovės teigimu, bylą nagrinėję teismai tinkamai neištyrė ir nenustatė visų reikšmingų bylos aplinkybių, dėl to neatskleidė bylos esmės.

Kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo taisyklių taikymo išplėtota ir išsami. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Tai yra laisvo įrodymų vertinimo principas, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus įvertina teismas, tačiau atsižvelgdamas į įrodymų leistinumą ir sąsajumą (CPK 177 straipsnio 4 dalis, 180 straipsnis), kitas įrodinėjimo taisykles (CPK 182 straipsnis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Bylą nagrinėję teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, tyrė ir vertino byloje surinktus ieškovės veiklos finansinės apskaitos dokumentus ir jų pagrindu nustatė, kad ieškovė, atsiskaitydama su atsakove, pažeidė imperatyviųjų normų, reglamentuojančių skolininko atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumą ir tvarką, reikalavimus. Byloje surinkti įrodymai patvirtina teismų nustatytas faktines aplinkybes, kad ieškovė 2015 m. liepos, rugpjūčio mėnesiais, kai vykdė atsiskaitymus su atsakove, kalendorinio eiliškumo tvarka turėjo kreditorių, su kuriais turėjo atsiskaityti anksčiau negu su atsakove, ir tuo metu neturėjo finansinių galimybių atsiskaityti su visais penktosios eilės kreditoriais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo teigti, jog teismai, nustatydami faktines aplinkybes, netinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles ir (ar) neatskleidė bylos esmės.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1–3 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė prašo priteisti 726 Eur išlaidų advokato pagalbai, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Prašoma priteisti suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktuose nustatyto dydžio.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 7,25 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei BUAB „Šilo statyba“ (j. a. k. 168565936) iš atsakovės UAB „Insima“ (j. a. k. 303133126) 726 (septynis šimtus dvidešimt šešis) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės UAB „Insima“ (j. a. k. 303133126) valstybei 7,25 Eur (septynis Eur 25 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Algirdas Taminskas

Vincas Verseckas