Dėl teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana (Pauliano ieškinys) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.66 straipsnis) taikymo sąlygas - skolininko prievolės sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimą, trečiojo asmens nesąžiningumą ir mokėjimų kreditoriams eiliškumo tvarką (CK 6.9301 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-175-403/2018

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-08647-2016-7

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.1.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijaus Laužiko (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko (pranešėjas) ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alinita“ kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Šilo statyba“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alinita“ dėl sandorio pripažinimo iš dalies neteisėtu ir negaliojančiu, restitucijos taikymo, dalyvaujant trečiajam asmeniui V. J..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana (Pauliano ieškinys) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnis) taikymo sąlygas – skolininko prievolės sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimą, trečiojo asmens nesąžiningumą ir mokėjimų kreditoriams eiliškumo tvarką (CK 6.9301 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovės bankroto administratorė prašė teismo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento ieškovės 2015 m. rugpjūčio 6 d. sudaryto sandorio dalį – skolos sumažinimą atsakovei 34 383,32 Eur suma, taikyti restituciją – priteisti iš atsakovės ieškovei šią sumą, 6 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė nurodė, kad Panevėžio apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nutartimi UAB „Šilo statyba“ iškelta bankroto byla, administratore paskirta UAB,,Valdsita“. Administratorė nustatė, kad ieškovė atsakovei per laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 15 d. sumokėjo 70 658,11 Eur: 2015 m. liepos 9 d. sumokėjo 9000 Eur, 2015 m. liepos 14 d. – 20 000 Eur, 2015 m. rugpjūčio 6 d. – 41 658,11 Eur, taip visiškai atsiskaitė su atsakove, nors dėl nemokumo negalėjo vykdyti įsipareigojimų savo kreditoriams, kadangi turimų lėšų pakako patenkinti tik 51,33864 proc., taigi ieškovė atsakovei galėjo sumokėti tik 36 274,78 Eur.

2015 m. gegužės 31 d. kreditorių pradelstų reikalavimų bendra suma buvo 190 214,34 Eur, 2015 m. birželio 30 d. – 264 967,87 Eur, 2016 m. birželio 30 d. – 410 083,02 Eur, tai patvirtina, kad 2015 m. rugpjūčio 6 d. kreditoriai turėjo neabejotinus ir galiojančius pradelstus reikalavimus į skolininkę UAB,,Šilo statyba“, šie reikalavimai nebuvo patenkinti. Ieškovė jau 2015 m. kovo mėnesį buvo nemoki, nesugebėjo apmokėti pradelstų reikalavimų pagal 2015 m. vasario, kovo, balandžio mėnesių kreditorių sąskaitas. 2015 m. gegužės 31 d. bendrovės turtas sudarė 1 592 392,58 Eur, pradelsti įsipareigojimai siekė 822 523,87 Eur, 2015 m. birželio 30 d. bendrovės turtas sudarė 1 705 753,35 Eur, pradelsti įsipareigojimai išaugo iki 922 466,49 Eur. Vėlesniais mėnesiais bendrovės turto ir įsipareigojimų santykis esmingai blogėjo ir šią prastą finansinę situaciją ieškovė žinojo, tačiau, nepaisydama to, su atsakove atsiskaitė visiškai, taigi kitų kreditorių atžvilgiu veikė nesąžiningai. Atsakovė taip pat žinojo apie sunkią ieškovės finansinę padėtį, todėl negali būti laikoma sąžininga šalimi. Ieškinys grindžiamas actio Pauliana sąlygomis (CK 6.66 straipsnis) ir CK 6.9301 straipsnyje nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos pažeidimu.

Atsakovė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad visi ieškovės atlikti mokėjimai buvo vykdomi pagal teisėtai sudarytą ir galiojančią statybos subrangos sutartį, atliktų darbų aktus ir PVM sąskaitas faktūras, taip pat pagal 2015 m. rugpjūčio 4 d. įsiteisėjusį Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 8 d. įsakymą (civilinė byla Nr. L2-6405-812/2015), kuriuo nutarta iš skolininkės (ieškovės) išieškoti 70 658,11 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atlikti mokėjimus atsakovei ieškovė privalėjo, priešingu atveju geranoriškai neįvykdytas teismo įsakymas būtų vykdomas priverstinai, areštuojant ieškovės turtą, turtines teises ir lėšas, o tai neabejotinai būtų sukėlę esminių neigiamų pasekmių bendrovės veiklai, atsiskaitymams su kitais kreditoriais. Privalėjimas sudaryti sandorį yra viena iš imperatyviųjų nuostatų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę pagal CK 1.2 straipsnio 1 dalį, 6.156 straipsnį. Šiuo atveju egzistavo įstatyme įtvirtintas ir privalomas mokėjimų pagrindas – įsiteisėjęs teismo įsakymas, t. y. privalomas vykdyti dokumentas. Be to, nuo 2015 m. liepos iki spalio mėn. ieškovė atsiskaitinėjo ne tik su atsakove, bet ir su kitais kreditoriais, taigi ji nepažeidė atsiskaitymų su kreditoriais eilės ir tvarkos. Ieškovės įsipareigojimai iki 2015 m. rugsėjo mėn. sumažėjo daugiau kaip tris kartus. Atsakovė nežinojo apie sudėtingą ieškovės finansinę padėtį ir (ar) nemokumą, nes teisme atsiskaitymo metu nebuvo iškelta bankroto byla, viešame registre faktas apie bankroto bylos iškėlimą buvo užregistruotas tik 2015 m. spalio 29 d., atsakovė nedalyvavo byloje dėl bankroto bylos iškėlimo, nes tuo metu nebuvo bendrovės kreditorė, atsakovei buvo prieinama tik viešai skelbta 2014 metų ieškovės finansinė atskaitomybė, iš kurios atsakovė negalėjo daryti neginčijamos išvados apie ieškovės nemokumą. Ieškovė neįrodė visų actio Pauliana sąlygų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Panevėžio miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė; išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.

Teismas nustatė, kad bankroto administratorės ginčijamas ieškovės 34 383,32 Eur skolos sumažinimas atsakovei atliktas 2015 m. rugpjūčio 6 d., ieškovei bankroto byla iškelta 2015 m. rugsėjo 4 d., ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateiktas 2015 m. rugpjūčio 11 d.

Teismas, įvertinęs teismo nutartyje, kuria ieškovei iškelta bankroto byla, nurodytas aplinkybes, pripažino, kad ginčijamo atsiskaitymo su atsakove metu ieškovė buvo nemoki. Teismas nurodė, kad ginčo objektas nėra ginčijamo sandorio sąlyga, jog iki 2015 m. rugpjūčio 6 d. atsiskaitymo ieškovė turėjo kitų kreditorių neabejotinų bei galiojančių reikalavimų teisių, ir tai, kad skolininkė buvo nesąžininga, žinodama ar turėdama žinoti, jog sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises, todėl teismas dėl šių sąlygų nepasisakė, laikė jas įrodytomis.

Teismas sprendė, kad ginčo objektu tapusios ieškovės 2015 m. rugpjūčio 6 d. 34 383,32 Eur sumos mokėjimas buvo atliktas pagal įsiteisėjusį, vykdytiną, juridines pasekmes sukeliantį teismo dokumentą. Nors ieškovė nesutinka, kad nagrinėjamu atveju, esant galiojantiems kitiems kreditorių reikalavimams, teismo sprendimas negalėjo būti vykdomas, t. y. netapo vykdytinas, tačiau tokią jos poziciją paneigia Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsnyje įtvirtintas įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas.

Nagrinėjamu atveju įsiteisėjęs teismo įsakymas tapo prioritetinis prieš kitus kreditorių reikalavimus, kuriems patvirtinti nebuvo priimta teismo sprendimų, taip pat nėra duomenų apie tuo metu vykusius kitus teisminius procesus dėl kitų kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimo. Šalių (ieškovės ir atsakovės) finansinį įsipareigojimą dėl didesnės kaip 70 000 Eur sumos patvirtino valstybė (jos vardu veikiantis teismas) ir jokie papildomi šalių rašytiniai susitarimai dėl šio teismo įsakymo įvykdymo (pvz., mokėjimo dalimis) nebuvo sudaryti, todėl ieškovės atsiskaitymas su atsakove sumokant šiai ginčijamą sumą pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą buvo teisėtas ir pagrįstas. Tai, kad vykdomoji byla, pradėta pagal įsiteisėjusį teismo įsakymą, buvo nutraukta, neduoda pagrindo daryti priešingą išvadą, nes byla buvo nutraukta ieškovei ir atsakovei susitarus dėl geranoriško atsiskaitymo pagal šį teismo įsakymą.

Teismas nesutiko su ieškovės teiginiu, kad pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalies nuostatą ieškovė negalėjo padaryti ginčo mokėjimo, visi atsiskaitymai turėjo būti sustabdyti teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo vertinimu, 2015 m. rugpjūčio 6 d. atsiskaitymas įvyko dar prieš pateikiant pareiškimą teismui dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, taigi minėta įstatymo nuostata ieškovei juridinės galios neturėjo.

Iš banko sąskaitos išrašo ir lentelės dėl proporcijų teismas nustatė, kad ginčo atsiskaitymo metu ieškovė atsiskaitinėjo nemažomis sumomis ir su kitais kreditoriais, tiek mokėdama jiems dalį jų reikalavimų, tiek ir visą jų reikalavimų sumą, tų atsiskaitymų ieškovė neginčija (į bylą tokių duomenų nepateikta), todėl sprendė, jog ieškovė, sumažindama skolą 34 383,32 Eur pagal teismo sprendimą, kitų kreditorių interesų gauti skolų apmokėjimą nepažeidė ir negalėjo pažeisti, nes jie savo teisių negynė teismine tvarka. Teismas konstatavo, kad ginčijamas 2015 m. rugpjūčio 6 d. skolos atsakovei sumažinimas 34 383,32 Eur suma nepažeidė atsiskaitymo su kreditoriais eilės ir tvarkos, nustatytos CK 6.9301 straipsnyje.

Teismas sutiko su atsakove, kad į bylą pateikti įrodymai nepakankami pastarosios nesąžiningumui patvirtinti, t. y. kad ji žinojo apie sunkią ieškovės turtinę padėtį 2015 m. rugpjūčio 6 d. atsiskaitymo metu. Atsakovė nedalyvavo bankroto bylos iškėlimo procese, jai nebuvo žinoma, kad ruošiamasi kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ji nebuvo įmonės kreditorė. 2014 m. ieškovės išviešinti finansiniai atskaitomybės dokumentai nerodė įmonės nemokumo, ieškovės nemokumas patvirtintas tik 2015 m. rugsėjo 4 d. (iškėlus bankroto bylą), t. y. po ginčijamo atsiskaitymo atlikimo. Ieškovės debitorių skolos daug kartų viršijo ginčijamą 34 383,32 Eur sumą, iki pat nemokumo konstatavimo ieškovė tikėjosi debitorių skolas atgauti ir atsiskaityti su savo kreditoriais. Tik 2015 m. rugpjūčio 10 d. ieškovės valdybos posėdžio metu padaryta išvada apie įmonės nemokumą, nes tada paaiškėjo, kad ieškovė neišieškos iš debitorės UAB,,Wims“ 146 440,46 Eur skolos dėl šios nemokumo.

Teismas konstatavo, kad, neįrodžius visų actio Pauliana taikymo sąlygų, nėra pagrindo pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento ieškovės sudaryto sandorio dalį dėl 2015 m. rugpjūčio 6 d. 34 383,32 Eur skolos sumažinimo atsakovei, todėl ši ieškinio dalis atmestina. Kaip išvestiniai atmestini ieškovės reikalavimai dėl restitucijos taikymo ir 6 proc. dydžio metinių palūkanų priteisimo.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės apeliacinį skundą, 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ieškinį tenkinti, pripažino negaliojančia ieškovės 2015 m. rugpjūčio 6 d. sudaryto sandorio dalį dėl skolos sumažinimo atsakovei 34 383,32 Eur suma ir šią sumą priteisė ieškovės naudai; priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016 m. lapkričio 18 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 665,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmosios instancijos teisme ir 363 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme; priteisė iš atsakovės valstybės naudai 988 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pirmosios instancijos teisme ir 988 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija iš teismo, nagrinėjusio bankroto bylą, patvirtintų kreditorių reikalavimų suvestinės duomenų nustatė, kad ieškovės neįvykdytų kreditorių reikalavimų suma nuo 2015 m. sausio mėnesio didėjo, labai išaugo 2015 m. balandžio mėnesį, 2015 m. liepos mėnesį ieškovė turėjo 145 204,47 Eur kreditorių neįvykdytų reikalavimų, kurių įvykdymo terminas buvo suėjęs, o 2015 m. rugpjūčio mėnesį – 91 918,52 Eur kreditorių reikalavimų. Pagal įsiteisėjusį teismo įsakymą ieškovė atsakovei per laikotarpį nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 15 d. sumokėjo 70 658,11 Eur, atitinkamai 2015 m. liepos 9 d. – 9000 Eur, 2015 m. liepos 14 d. – 20 000 Eur, 2015 m. rugpjūčio 6 d. – 41 658,11 Eur.

Kolegijos vertinimu, ieškovė, sumokėdama atsakovei visą 70 658,11 Eur skolą, pažeidė tiek savo, tiek kitų kreditorių teises, suteikė pastarajai pirmenybę prieš kitus kreditorius. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad egzistavo įstatymu ir (ar) susitarimu pagrįsta prievolė ieškovei ar kitiems asmenims, kurią ieškovė privalėjo įvykdyti pirmiau (didesne apimtimi) už prievolių kitiems kreditoriams vykdymą.

Kolegija laikė pagrįstais atsakovės argumentus, kad ieškovė turėjo pareigą atsiskaityti su atsakove, nes vykdė pirmiau minėtą įsiteisėjusį teismo įsakymą, tačiau, kolegijos vertinimu, ši prievolė buvo vienoda su ieškovės prievolėmis kitiems kreditoriams – vien tai, jog atsiskaitymo pareiga buvo užfiksuota teismo įsakyme, jos nepadarė privilegijuotos prieš kitus pradelstus įsiskolinimus, todėl leido ieškovei nesilaikyti CK 6.9301 straipsnyje apibrėžto mokėjimų eiliškumo.

Ieškovė pateikė ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo 2015 m. rugpjūčio 11 d., o paskutinis atsiskaitymas banko pavedimu įvykdytas 2015 m. rugpjūčio 6 d. Tai, kad nuo 2015 m. liepos iki spalio 15 d. ieškovė atsiskaitinėjo ne tik su atsakove, bet ir su kitais kreditoriais, kolegijos vertinimu, neturi esminės reikšmės.

Kolegija nustatė, kad atsakovė 2015 m. liepos 3 d. pareiškimu kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkės UAB „Šilo statyba“ turto areštą. Pareiškime nurodė, kad skola yra didelė, skolininkė ilgą laiką vengia ją grąžinti, nevykdo pažadų ir nurodytų terminų dėl sąskaitų apmokėjimo, taip pat vengia bendradarbiauti. Kolegijos vertinimu, šios aplinkybės paneigia atsakovės argumentus, kad ieškovė tinkamai vykdė savo įsipareigojimus, todėl atsakovė nežinojo apie sunkią ieškovės finansinę padėtį. Pats faktas, kad atsakovė kreipėsi su pareiškimu į teismą dėl skolos priteisimo iš ieškovės, rodo, jog atsakovė suprato apie ieškovės finansinius sunkumus, nes jokių kitų duomenų į bylą, dėl ko ieškovė nevykdė savo finansinių įsipareigojimų atsakovei, atsakovė nepateikė.

Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad pirmiau nurodytą atsakovės prašymą teismas tenkino, laikinąsias apsaugos priemones pritaikė, taigi teismas sutiko su atsakovės išdėstytomis abejonėmis dėl atsakovei palankaus teismo įsakymo realaus įvykdymo galimybės. Kolegijos vertinimu, labiausia tikėtina, kad atsakovė tokią nuomonę apie ieškovės rizikingą mokumą susidarė ne tik iš įmonės 2014 metų finansinės atskaitomybės, bet surinko ir papildomų duomenų, rodančių finansinius ieškovės sunkumus. 2015 m. rugpjūčio 6 d. mokėjimas atliktas šalių susitarimu, priverstinio vykdymo veiksmai antstolio nebuvo pradėti ir (ar) atliekami. Sprendžiant dėl atsakovės informuotumo apie ieškovės mokumą svarbu ir tai, kad teismo nutartį dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių – turto (lėšų) arešto atsakovė 2015 m. liepos 9 d. pateikė vykdyti antstoliui, bet jau kitą dieną (2015 m. liepos 10 d.) elektroniniu laišku prašė antstolio nesiimti jokių skolos išieškojimo veiksmų be atskiro jos pranešimo, o 2015 m. liepos 14 d. paprašė vykdomąjį raštą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grąžinti; antstolis vykdomąjį raštą grąžino.

Kolegija sprendė, kad aptarta įvykių seka leidžia daryti išvadą, jog labiausiai tikėtina, kad atsakovė gavo papildomos informacijos dėl ieškovės finansinių sunkumų ir nusprendė nebesiekti turto (lėšų) arešto, kadangi jį pritaikius skolos apmokėjimo procesas užtruktų (turėjo baigtis 20 d. terminas, per kurį teismo įsakymas įsiteisėtų, paskui antstolis turėjo siūlyti skolininkui prievolę įvykdyti gera valia, nustatyti tam terminą ir tik tuomet buvo galimas išieškojimo į lėšas nukreipimas). Iki to laiko ieškovė būtų inicijavusi bankroto bylą ir pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas, išskyrus šio įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatytus atvejus. Jeigu teismas atsisako iškelti įmonei bankroto bylą, išieškojimas ir turto realizavimas atnaujinamas, taigi atsakovė, neatsižvelgiant į tai, kad turėjo vykdytiną vykdomąjį dokumentą, nebūtų galėjusi tikėtis nei operatyvaus, nei juo labiau visiško apmokėjimo.

Kolegija sprendė, kad pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia daryti labiausiai tikėtiną prielaidą, jog atsakovei buvo (tapo) žinoma apie sunkią ieškovės finansinę padėtį, o tai reiškia, kad ieškovė, labai tikėtina, neturi galimybių vienodai atsiskaityti su visais savo kreditoriais, bet, nepaisydama to, atsakovė siekė visiško atsiskaitymo su ja; atsakovė negalėjo nesuvokti, kad tokiu atveju kitų kreditorių turtinių teisių pažeidimas tampa realus. Taigi ginčo atsiskaitymo dalis dėl 34 383,32 Eur pažeidė kitų kreditorių turines teises ir tą nustačiusi kolegija konstatavo, kad įrodytos visos actio Pauliana taikymo sąlygos.

Kolegija nustatė, kad ieškovės skola kreditoriams bankroto bylos iškėlimo metu sudarė 1 777 066,95 Eur, laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 1 d. iki 2015 m. spalio 15 d. ieškovė sumokėjo kreditoriams 912 318,85 Eur, kas sudaro vidutiniškai 51,33846 proc. visų reikalavimų, tuo tarpu ieškovė atsakovei minėtu laikotarpiu grąžino visą skolą (sumokėjo 100 proc.).

Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį ieškovė nemoki buvo bent jau nuo 2015 m. gegužės 31 d., nes jos 50 proc. turtas sudarė 796 196,29 Eur, o pradelstos mokėti skolos – 822 523,87 Eur. Nemokumo situacija konstatuotina ir 2015 m. liepos 31 d. (prieš ginčo sandorį), ją patvirtina aplinkybės, kad ieškovės 50 proc. turto vertė sudarė 542 895,77 Eur, o pradelstos mokėti skolos – 763 072,21 Eur. Atsiskaitymas su atsakove atliktas 2015 m. rugpjūčio 6 d. ieškovei jau esant nemokiai, negalinčiai atsiskaityti su kitais tos pačios eilės kreditoriais, kurių mokėjimo terminai buvo suėję anksčiau. Taigi pripažintina, kad ieškovė galėjo sumokėti atsakovei ne daugiau kaip 36 274,78 Eur iš visos atsakovės reikalavimo sumos, todėl kolegija sprendė, jog ginčo sandoris – atsiskaitymas viršijant šią sumą ieškovei būnant nemokiai ir suteikus pirmenybę kitam kreditoriui – pripažintinas negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu.

Kolegijos vertinimu, bylos įrodymų visuma patvirtina, kad ieškovė atsiskaitė su atsakove pažeisdama imperatyviuosius įstatymo reikalavimus, kitų kreditorių interesus, lygiateisiškumo principą, kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo principą (CK 6.9301 straipsnis). Ieškovė įrodė, kad atsakovė nurodytu laikotarpiu galėjo atsiskaityti su kreditoriais vidutiniškai 51,33846 proc. dydžio sumomis.

Kolegija konstatavo, kad ieškovės 2015 m. rugpjūčio 6 d. atlikto 41 658,11 Eur atsiskaitymo dalis dėl 34 383,32 Eur sumos sumokėjimo pripažintina negaliojančia ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, todėl ieškovei iš atsakovės priteistini 34 383,32 Eur. Patenkinus pagrindinį ieškovės reikalavimą, iš atsakovės priteistini 6 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą ir palikti nepakeistą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 28 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas pažeidė CK 6.66 straipsnio nuostatas ir šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos – nenustačius bent vienos iš actio Pauliana taikymo sąlygų nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTE5LTQyMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-119-421/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-119-421/2016">e3K-3-119-421/2016</a> ir joje nurodyta praktika):

Teismas nesiaiškino vienos iš būtinųjų actio Pauliana taikymo sąlygų (neprivalėjimo sudaryti sandorį), o konstatuodamas, kad atsakovė, turėdama reikalavimo teisę pagal įsiteisėjusį teismo įsakymą, jokios privilegijuotos padėties prieš kitus kreditorius šiuo atveju neturėjo, iš esmės ignoravo vieną iš privalomų actio Pauliana taikymo sąlygų – neprivalėjimą sudaryti sandorį, nors būtent ši privaloma actio Pauliana sąlyga ginčo atveju neegzistavo: byloje nustatyta ir nepaneigta, kad ginčijamas mokėjimas atliktas pagal įsiteisėjusį teismo procesinį dokumentą, kuris ir lėmė skolininkės pareigą vykdyti mokėjimą (CPK 18 straipsnis). Byloje nenustatyta, kad tuo metu kitų skolininkės kreditorių naudai egzistavo teismų procesiniai sprendimai, atitinkamai lemiantys skolininkės pareigą kitiems kreditoriams. Pirmosios instancijos teismas sąlygą, kad skolininkė privalėjo atlikti ginčijamą mokėjimą atsakovei įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo pagrindu, tinkamai įvertino ir pripažino, o apeliacinės instancijos teismas ją nepagrįstai ignoravo. Be to, ši apeliacinės instancijos teismo išvada prieštaringa: viena vertus, teismas nurodo, kad sutinka su atsakovės teiginiu, jog ieškovė turėjo pareigą atsiskaityti su atsakove, nes vykdė įsiteisėjusį teismo įsakymą, kita vertus, toliau nelaiko tos pareigos patvirtinančios vienos iš actio Pauliana sąlygos nebuvimą ir jos nelaiko prioriteto prieš kitus kreditorius patvirtinimu. Šiuo atveju pareiga atlikti ginčijamą mokėjimą egzistavo dviem pagrindais – pagal įsiteisėjusį teismo įsakymą ir pagal imperatyviąsias įstatymo nuostatas (CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Teismas dar vieną privalomą actio Pauliana taikymo sąlygą – atsakovės nesąžiningumą – nustatė netinkamai įvertinęs teisiškai reikšmingas aplinkybes ir nenustatęs, ar atsakovei buvo žinoma ir galėjo būti žinoma, kad ginčijamas mokėjimas pažeis kitų skolininkės (ieškovės) kreditorių teises. Atsakovė ir ieškovė nebuvo ir nėra susiję juridiniai asmenys, kuriems būtų galima konstatuoti nesąžiningumo prezumpcijos egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDMtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-703-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-703-706/2015">3K-3-703-706/2015</a>); nesąžiningumo nepatvirtina ir faktas, kad abi šalys bendradarbiavo versle. Atsakovė negalėjo žinoti apie ieškovės finansinės padėties sudėtingumą ir (ar) nemokumą bei tai, kad ginčijamu mokėjimu pažeidžiamos kitų kreditorių teisės, nes: 1) teisme dar net nebuvo iškelta bankroto byla (teismo nutartis iškelti bankroto bylą priimta 2016 m. rugsėjo 4 d.); 2) ši teismo nutartis (pripažinti bendrovę nemokia) įsiteisėjo 2016 m. spalio 15 d., o viešame registre šis faktas įregistruotas tik 2016 m. spalio 29 d.; 3) atsakovė nedalyvavo bankroto bylos iškėlimo procese – tuo metu jau nebuvo kreditorė; 4) atsakovei 2015 m. buvo prieinama tik viešai skelbta ieškovės finansinė atskaitomybė, t. y. patvirtinta 2014 m. finansinė atskaitomybė, iš kurios duomenų nebuvo pagrindo daryti vienareikšmišką neginčijamą išvadą, kad jau tuo metu UAB „Šilo statyba“ buvo nemoki, nes 2014 m. ieškovė baigė net su 214 599 Eur grynojo pelno, iš viso į apskaitą įtraukė 5 027 921 Eur sumos turtą, turėjo 2 494 047 Eur trumpalaikių įsipareigojimų ir šie neviršijo 1/2 dalies į balansą įtraukto turto vertės. Iš 2014 m. balanso nebuvo matyti pradelstų įsipareigojimų dydis, kuris dažniausiai nesutampa su įtrauktų į apskaitą trumpalaikių įsipareigojimų dydžiu, būna mažesnis. Teismo išvados, neva labiau tikėtina, kad atsakovė ieškovės mokumą ir rizikingumą patikrino ne tik iš 2014 m. finansinės atskaitomybės, net ir surinko papildomų duomenų, pagrįstos tik prielaidomis. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių atsakovė būtų galėjusi spręsti, kad atlikti mokėjimai iš esmės pažeis kitų kreditorių teises.

Teismas pažeidė CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas. Įsiteisėjęs teismo įsakymas laikytinas vykdomuoju dokumentu (CPK 587 straipsnis), o kreditorė, kurios naudai priimtas teismo įsakymas, CK 6.9301 straipsnio taikymo kontekste yra pirmesnė atsiskaitymų eilėje negu kiti kreditoriai, kurių reikalavimo teisės kyla iš kitų mokėjimų. Byloje nenustatyta, kad ginčijamo mokėjimo atlikimo metu buvo kitų tos pačios eilės kreditorių, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti imperatyviojoje įstatymo normoje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo. Šiuo klausimu teismas nukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimo, pateikto 2017 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzUxLTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-351-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-351-611/2017">e3K-3-351-611/2017</a>, kad: 1) sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, jog skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti; nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį; 2) turi būti nustatyta, kad skolininkas, esant aptartai pirmai sąlygai, atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šioms dviem sąlygoms skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.9301 straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu.

Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad teismas netinkamai taikė CK 6.66 straipsnį. Kol skolininkui neiškelta bankroto byla, įstatyme nenustatytas bendrasis kreditorių lygybės principas, būdingas bankroto procesui, t. y. kreditoriui nedraudžiama iki bankroto bylos iškėlimo daryti įskaitymus, bet skolininkas turi pareigą nepažeisti kitų kreditorių interesų. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė bent jau 2015 m. gegužės 31 d. buvo nemoki, tokia buvo ir ginčijamo mokėjimo metu. Atsakovė šių teismo nustatytų reikšmingų aplinkybių neginčija. Ginčijamą mokėjimą atsakovei ieškovė atliko būdama nemoki, turėdama galiojančių ir neįvykdytų iki bankroto bylos iškėlimo kitų kreditorių reikalavimų, kurių terminai suėjo anksčiau nei atsakovės (tą konstatavo ir apeliacinės instancijos teismas bei to neginčija atsakovė). Iš pateiktų į bylą 2014 m. liepos 21 d. statybos subrangos sutarties Nr. 14/07/21, lentelės „UAB „Alinita“ – Tiekėjų knygos įrašai“ matyti, kad terminas atsiskaityti su atsakove suėjo 2015 m. gegužės 25 d. ir birželio 2 d. (dėl 50 142,96 Eur sumos). Iš pateiktos į bylą lentelės „Patvirtintų kreditorinių reikalavimų suvestinė“ matyti, kad didelės dalies ieškovės kreditorių reikalavimų terminai suėjo anksčiau nei atsakovės, tačiau su jais pagal sąskaitas faktūras iki bankroto bylos neatsiskaityta: ieškovė bankroto bylos iškėlimo metu buvo skolinga 15 441,28 Eur kreditorei UAB „Elektros energetika“ (ieškovės neįvykdytų prievolių terminai suėjo 2015 m. kovo, balandžio mėnesiais); ieškovės prievolės UAB „Nordus“, VšĮ Vilniaus Gedimino technikos universitetui terminai suėjo 2015 m. kovo mėn.; prievolės UAB „Ugneta“, UAB „Viva Investment EU“ terminai suėjo 2015 m. balandžio mėn.; prievolės UAB „Roof line“ terminas suėjo 2015 m. gegužės mėn. Ieškovė, žinodama apie savo nemokumą, nepagrįstai suteikė atsakovei pirmenybę.

Nėra pagrindo sutikti, kad ieškovė privalėjo atsiskaityti su atsakove. Įsiteisėjęs teismo įsakymas, atsižvelgiant į šios individualios bylos aplinkybes, nebuvo tas juridinis faktas, kuris reabilituotų visišką atsiskaitymą su atsakove, kai ieškovė buvo nemoki ir galėjo patenkinti tik 51,33864 proc. visų kreditorių reikalavimų, tuo tarpu likus vos 5 kalendorinėms dienoms iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo įteikimo teismui visiškai atsiskaitė su atsakove jai sumokėdama 41 658,11 Eur, nors tuo metu turėjo daug kreditorių, kurių reikalavimų vykdymo terminai suėjo gerokai anksčiau nei atsakovės reikalavimo terminas. Toks aiškinimas nesumenkina įsiteisėjusio teismo įsakymo galios ir nereiškia neteisingo CPK 18 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo, o priešingai, yra sisteminis požiūris į galiojantį teisinį reguliavimą, įskaitant visų kreditorių lygiateisiškumą. Teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo sandoris pripažintinas negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį, nes: 1) 2015 m. rugpjūčio 6 d. ieškovė buvo nemoki; 2) vos už 5 kalendorinių dienų ieškovė pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos jai iškėlimo; 3) ieškovė nebuvo pajėgi įvykdyti kitų kreditorių reikalavimų, kurių vykdymo terminai suėjo anksčiau nei atsakovės reikalavimo įvykdymo terminas, tačiau su atsakove atsiskaitė visiškai. Šiuo atveju atsižvelgtina ir į tai, kad 2015 m. rugpjūčio 6 d. vykdomoji byla pagal teismo įsakymą nebuvo užvesta, vykdymo veiksmų antstolis neatliko, o vykdomasis raštas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo grąžintas šalims susitarus dėl geranoriško atsiskaitymo, todėl toks susitarimas (atsiskaitymas) pagrįstai teismo įvertintas kaip pripažintinas negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį.

Atsakovė nepagrįstai kasaciniame skunde kelia klausimą dėl šalies pripažinimo nesąžininga, kaip actio Pauliana taikymo sąlygos, nes sąžiningumas yra fakto klausimas, kuris nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovė buvo nesąžininga. Atsakovės elgesys (atlikti veiksmai) rodo, kad ji žinojo apie sunkią ieškovės finansinę padėtį. Kadangi ieškovė buvo susidūrusi su akivaizdžiais nuolatiniais finansiniais sunkumais ir nemokėjo daugybei kreditorių, įskaitant atsakovę, pastaroji kreipėsi su pareiškimu į teismą dėl skolos išieškojimo, nurodė, kad skola didelė, skolininkė ilgą laiką vengia ją grąžinti, nevykdo pažadų ir nurodytų terminų dėl sąskaitų apmokėjimo, taip pat vengia bendradarbiauti, prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taigi akivaizdu, kad atsakovė suprato (žinojo) ieškovės sunkią finansinę padėtį ir laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekė užsitikrinti realų būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Atsakovė akcentuoja išviešintus ieškovės 2014 m. finansinius duomenis kaip įrodymą, kad ji galėjo nežinoti apie sunkią ieškovės finansinę padėtį. Jeigu, kaip teigia atsakovė, ji šios aplinkybės nežinojo, o priešingai, rėmėsi išviešintais 2014 m. finansiniais rodikliais, tada atsakovei, kaip sąžiningai proceso šaliai, nebuvo jokio pagrindo teismo prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Atsakovė nepagrįstai nurodo, kad teismas pažeidė CK 6.9301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Šią teisės normą teismas aiškino ir taikė konkrečioms faktinėms bylos aplinkybėms, teisės aiškinimo ir taikymo klaidų nepadarė.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl CK 6.9301 straipsnio aiškinimo ir taikymo

Pagal CK 6.9301 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą skolininkas (fizinis ar juridinis asmuo), kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, privalo atsiskaitymus atlikti šia eile: pirmąja eile skolininkas privalo atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus dėl žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, atlyginimo ir išlaikymo; antrąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus dėl išmokų, atsirandančių iš darbo ir autorinių sutarčių; trečiąja eile – pagal mokėjimo dokumentus, nustatančius įmokas į biudžetą (valstybės, savivaldybės, Valstybinio socialinio draudimo fondo ir Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetus) ir valstybės pinigų fondus; ketvirtąja eile – pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti; penktąja eile – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 1 dalis). Atsiskaitymai pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekami mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl CK 6.9301 straipsnyje įtvirtinto atsiskaitymo eiliškumo taikymo sąlygų, yra išaiškinęs, kad, pirma, sprendžiant, ar skolininko atliktas mokėjimas pažeidžia CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, turi būti nustatyta, kad skolininkas atsiskaitymo metu neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti skolininko turimas lėšas grynaisiais ir negrynaisiais pinigais atlikto ginčijamo atsiskaitymo momentu, taip pat pareikštų reikalavimų skolininkui tuo pačiu momentu apimtį. Antra, turi būti nustatyta, kad skolininkas atliko mokėjimą pažeisdamas CK 6.9301 straipsnio 1 ar 2 dalyje nustatytą eiliškumą, t. y. turi būti nustatyta, ar egzistuoja pirmesnės eilės kreditoriai, kaip jie įvardijami aptartoje normoje, palyginti su kreditoriumi, kuriam atliktas mokėjimas yra ginčijamas. Tik esant šių dviejų sąlygų visumai, skolininko atliktas mokėjimas gali būti pripažįstamas pažeidžiančiu CK 6.9301 straipsnio reikalavimą ir atitinkamai negaliojančiu CK 1.80 straipsnyje įtvirtintu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzUxLTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-351-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-351-611/2017">e3K-3-351-611/2017</a>, 23, 24 punktai).

Byloje nustatyta ir šalys neginčija, kad ieškovė 2015 m. rugpjūčio 6 d., kai atliko 41 658,11 Eur mokėjimą atsakovei ir taip visiškai atsiskaitė su ja, neturėjo pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, kadangi įsiteisėjęs teismo įsakymas laikytinas vykdomuoju dokumentu (CPK 587 straipsnis), todėl atsakovė, kurios naudai priimtas teismo įsakymas, CK 6.9301 straipsnio taikymo kontekste yra pirmesnė atsiskaitymų eilėje negu kiti kreditoriai, kurių reikalavimo teisės kyla iš kitų mokėjimų. Byloje nenustatyta, kad ginčijamo mokėjimo atlikimo metu buvo kitų tos pačios eilės kreditorių, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti imperatyviojoje įstatymo normoje nustatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimo.

Vertinant šį kasacinio skundo argumentą pažymėtina, kad CK 6.9301 straipsnyje nustatytas teisinis reguliavimas skolininką – fizinį ar juridinį asmenį, kuris neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, atliekant atsiskaitymus, įpareigoja laikytis nustatyto eiliškumo ir ketvirtąja eile atsiskaityti pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti (CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 4 punktas), o penktąja – pagal kitus mokėjimo dokumentus kalendorinio eiliškumo tvarka (CK 6.9301 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Vykdomųjų dokumentų sąrašas išdėstytas CPK 587 straipsnyje. Iš šio straipsnio turinio matyti, kad įstatymų nustatytais atvejais vykdytinas dokumentas kartu yra ir vykdomasis dokumentas, suteikiantis antstoliui teisę atlikti vykdymo veiksmus. Teismo įsakymas yra ir vykdytinas dokumentas, ir vykdomasis dokumentas (CPK 584 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 587 straipsnio 2 punktas).

Kolegijos vertinimu, kadangi byloje nenustatyta, kad ginčijamo mokėjimo atlikimo metu buvo kitų ketvirtosios eilės kreditorių ar pirmosios–trečiosios eilių kreditorių, atsakovės reikalavimai, inter alia (be kita ko), reikalavimas, pagal kurį buvo atliktas ginčijamas mokėjimas, turėjo būti tenkinami pirmesne eile nei kitų ieškovės kreditorių, jeigu ginčijamas mokėjimas apskritai galėjo būti atliktas visa apimtimi.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygos – skolininko prievolės sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo

Viena actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės neturėjimas sudaryti sandorį. Pažymėtina, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00ODUvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-485/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-485/2010">3K-3-485/2010</a>; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stNy0xMzAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-7-130/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-7-130/2013">3K-7-130/2013</a>).

Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTE5LTQyMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-119-421/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-119-421/2016">e3K-3-119-421/2016</a>, 20 punktas).

Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliania pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMTE5LTQyMS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-119-421/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-119-421/2016">e3K-3-119-421/2016</a>, 22 punktas).

Kasaciniame skunde nurodoma, kad ginčijamas mokėjimas atliktas pagal įsiteisėjusį teismo procesinį sprendimą (teismo įsakymą), kuris ir lėmė skolininkės (ieškovės) pareigą vykdyti mokėjimą (CPK 18 straipsnis).

Įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa bylos šalims privalomas (įgyja res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią) (CPK 279 straipsnio 4 dalis). CPK 18 straipsnyje yra įtvirtintas vienas iš bendrųjų civilinio proceso principų – įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas. Šiame straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pirmiau nurodytoje teisės normoje įtvirtintas privalomas teismo įsiteisėjusio procesinio sprendimo vykdymas, kuris reiškia, kad teismo sprendime esančių nurodymų privalo paisyti visi asmenys, o teismo sprendimo nevykdymas vertintinas kaip viešosios tvarkos pažeidimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-23-687/2016, 20 punktas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad tai, jog įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas turi būti vykdomi, o jų nevykdymas vertintinas kaip viešosios tvarkos pažeidimas, nereiškia, kad jie gali būti vykdomi pažeidžiant teisės normas ar kitų asmenų teises.

Kadangi ieškinys dėl bankroto bylos iškėlimo teismui pateiktas 2015 m. rugpjūčio 11 d., ieškovė 2015 m. rugpjūčio 6 d., kai atliko 41 658,11 Eur mokėjimą atsakovei ir taip visiškai atsiskaitė su ja, negalėjo nežinoti, jog negali ir negalės visiškai atsiskaityti su kitais, turinčiais tokio paties pobūdžio reikalavimus, kreditoriais, o tai reiškia, kad jų reikalavimai bus tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka, inter alia, laikantis šio įstatymo 35 straipsnyje nustatytos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės.

Pažymėtina, kad, skirtingai nei nustatyta CK 6.9301 straipsnio 1 dalyje, pagal ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kreditorių, su kuriais turi būti atsiskaityta pagal vykdomuosius dokumentus kitiems piniginiams reikalavimams patenkinti, ir kreditorių, su kuriais turi būti atsiskaityta pagal kitus mokėjimo dokumentus, reikalavimai tenkinami ta pačia trečiąja eile, jeigu jie pagal savo pobūdį neturi būti tenkinami pirmąja ar antrąja eile, t. y. jeigu jie nėra darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais; reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; fizinių ir juridinių asmenų reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą žemės ūkio produkciją (ĮBĮ 35 straipsnio 2 dalis) arba reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų; dėl paskolų, suteiktų iš valstybės vardu pasiskolintų lėšų, ir paskolų, gautų su valstybės ar garantijų institucijos, už kurios įsipareigojimų vykdymą garantuoja valstybė, garantija; dėl paramos, suteiktos iš Europos Sąjungos lėšų ir valstybės biudžeto lėšų (ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad ieškovė neprivalėjo 2015 m. rugpjūčio 6 d. atlikti mokėjimo, visiškai atsiskaitydama su atsakove. Atlikdama tokį mokėjimą, ieškovė pažeidė kitų kreditorių teises.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų – trečiojo asmens nesąžiningumo

CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriama actio Pauliana taikymo sąlyga yra ir trečiojo asmens nesąžiningumas, t. y. kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad ir trečiasis asmuo, sudarydamas atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03MDMtNzA2LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-703-706/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-703-706/2015">3K-3-703-706/2015</a>).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos negali būti aiškinamos plečiamai, nes jos nustato išimtį iš bendros taisyklės, kad skolininko nesąžiningumą turi įrodyti kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 64 punktas).

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas atsakovės nesąžiningumą nustatė netinkamai įvertinęs teisiškai reikšmingas aplinkybes ir nenustatęs, ar atsakovei buvo žinoma ir galėjo būti žinoma, kad ginčijamas mokėjimas pažeis kitų skolininkės (ieškovės) kreditorių teises.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pagal atsakovės pareiškimą jau 2015 m. liepos 8 d. Panevėžio miesto apylinkės teismas išdavė įsakymą, nors, kaip matyti iš bylos medžiagos, terminas atsiskaityti su atsakove buvo suėjęs tik 2015 m. gegužės 25 d. ir 2015 m. birželio 2 d. (dėl 50 142,96 Eur sumos), tuo tarpu didelės dalies ieškovės kreditorių reikalavimų terminai suėjo anksčiau nei atsakovės, tačiau su jais iki bankroto bylos neatsiskaityta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors teisė kreiptis į teismą ginant pažeistas teises ar teisėtus interesus yra konstitucinė teisė ir ji negali būti varžoma, tačiau atsižvelgiant į tai, kad abi šalys bendradarbiavo statybų versle, reikalauti teismo keliu įvykdyti skolinį įsipareigojimą, kurio įvykdymo terminas visai neseniai buvo suėjęs, teismo vertinimu, gali tik asmuo, turintis informacijos, kad skolininkas yra nemokus ir dėl to skolinis įsipareigojimas gali būti neįvykdytas, kadangi toks tarpusavio atsiskaitymų būdas nepadeda kurti ir palaikyti bendradarbiavimo santykių, kurie būdingi statybos rangos santykiams ir netgi įtvirtinti šią ūkinės veiklos sritį reguliuojančiose teisės normose. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kad labiausia tikėtina, jog atsakovė nuomonę apie ieškovės rizikingą mokumą susidarė ne iš ieškovės 2014 metų finansinės atskaitomybės, bet surinko duomenų, rodžiusių ieškovės finansinius sunkumus.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir tai, kad nors 2015 m. liepos 8 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių – turto (lėšų) arešto, kuri buvo priimta atsakovės prašymu, jau 2015 m. liepos 9 d. atsakovė pateikė antstoliui vykdyti, bet kitą dieną, 2015 m. liepos 10 d., elektroniniu laišku jau prašė antstolio nesiimti jokių skolos išieškojimo veiksmų be atskiro jos pranešimo, o 2015 m. liepos 14 d. paprašė vykdomąjį raštą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jų nevykdant, grąžinti, todėl antstolis tai padarė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes pagrįstai vertino kaip svarbias sprendžiant dėl atsakovės informuotumo apie ieškovės mokumą, kadangi besirūpinančiam savo finansiniais klausimais asmeniui toks elgesys turėtų būti būdingas tik tuo atveju, jeigu jis turi patikimos informacijos apie skolininko mokumą.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje atsakovės, kuri CK 6.66 straipsnyje reguliuojamų santykių aspektu vertintina kaip trečiasis asmuo, elgesys neatitiko protingumo ir ypač teisingumo principų reikalavimų, todėl konstatuotinas jos nesąžiningumas. Bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino šias teisės normas. Naikinti ar keisti priimtą apeliacinės instancijos teismo procesinį sprendimą nėra teisinio pagrindo. Kasacinis skundas atmestinas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarką reglamentuoja CPK 93, 94, 96, 961, 98 straipsnių nuostatos. Šaliai, kurios naudai priimtas procesinis sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93, 98 straipsniai).

Kasacinį skundą atmetus, atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jai neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Byloje esantys mokėjimo dokumentai patvirtina, kad ieškovė, pateikdama atsiliepimą į kasacinį skundą, turėjo 726 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 7 ir 8.14 punktuose nurodyto rekomenduojamo priteisti užmokesčio dydžio, ji priteistina iš atsakovės ieškovės naudai.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 5,31 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu) (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Netenkinus kasacinio skundo, šių išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovės (CPK 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alinita“ (j. a. k. 141619046) ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Šilo statyba“(j. a. k. 168565936) naudai 726 (septynis šimtus dvidešimt šešis) Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimo.

Priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alinita“ (j. a. k. 141619046) valstybės naudai 5,31 Eur (penkis Eur 31 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasaciniame teisme, atlyginimo (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Laužikas

Algirdas Taminskas

Vincas Verseckas