Dėl sandorio pripažinimo niekiniu

Civilinė byla Nr. 3K-3-63/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 73.2.6.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Romualdo Čaikos (kolegijos pirmininkas), Sigito Gurevičiaus (pranešėjas) ir Teodoros Staugaitienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens UADBB „Socialinės garantijos“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 4 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal bylą pagal ieškovo UADB „Baltikums Draudimas“ ieškinį atsakovei Ž. P., dalyvaujant tretiesiems asmenims UADBB „Socialinės garantijos“ ir A. K., dėl sandorio pripažinimo niekiniu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas UADB „Baltikums draudimas“ prašė teismo nuo 2003 m. balandžio 18 d., t. y. nuo sutarties sudarymo dienos, pripažinti niekine Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, sudarytą su atsakove, kurios pagrindu išduotas draudimo liudijimas (polisas) Nr. ADA 0154454. Ieškovas nurodė, kad 2003 m. balandžio 18 d. su atsakove buvo sudaryta Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, kuria apdrausta atsakovei priklausančio automobilio valdytojo civilinė atsakomybė. Draudimo sutartį sudarė trečiasis asmuo, atsakovo įgaliotas atstovas UADBB „Socialinės garantijos“. Sudarant minėtą draudimo sutartį draudimo liudijime nurodyta, kad sutartis galioja nuo 2003 m. balandžio 18 d. iki 2004 m. spalio 17 d., t. y. nustatytas aštuoniolikos mėnesių draudimo sutarties galiojimo terminas. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 40 punkte nurodyta, kad paprastoji ir grupinė draudimo sutartys gali būti sudaromos šiam laikotarpiui: mėnesiui, trims mėnesiams, šešiems mėnesiams, devyniems mėnesiams, dvylikai mėnesių. Kadangi šalys negali tarpusavio susitarimu pakeisti teisės aktais nustatytų imperatyviųjų normų, tai draudimo sutartis galėjo būti sudaryta tik iki 2004 m. balandžio 17 d., bet ne ilgiau. Kadangi draudimo sutartis sudaryta pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, nustatančias draudimo sutarties galiojimo terminus, tai ji niekinė (CK 1.80 straipsnis). Sudarydama draudimo sutartį, atsakovė pageidavo, kad ji galiotų šešis mėnesius ir sumokėjo draudimo įmoką už šešis mėnesius, tačiau per apsirikimą ieškovo atstovui nurodžius ne tuos metus, draudimo liudijime nurodytas aštuoniolikos mėnesių galiojimo terminas. Atsakovė, pasirašydama sutartį, žinojo, kad už tokią draudimo įmoką (130 Lt) jai turėjo būti išduotas trumpesnio galiojimo termino draudimo liudijimas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų esmė

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2005 m. kovo 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino, kad 2003 m. balandžio 18 d. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, sudaryta su atsakove, kurios pagrindu išduotas draudimo liudijimas (polisas) Nr. ADA 0154454, galiojo nuo 2003 m. balandžio 18 d. 16 val. iki 2003 m. spalio 17 d. 24 val.; kitą ieškinio dalį atmetė. Teismas nurodė, kad 2003 m. balandžio 18 d. UADB „Baltikums draudimas“ apdraudė atsakovės automobilį Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, išduodamas draudimo polisą ADA Nr. 0154454. Draudimo sutartis priskiriama prie rizikos sutarčių, pagal kurią draudikui tenka civilinė atsakomybė įvykus draudiminiam įvykiui. Draudimo sutarties sąlygos yra standartinės, kurias vienašališkai rengia draudimo įmonės, bendram nevienkartiniam naudojimui iš anksto nederindama jų su kita šalimi ir kurios be derybų su kita šalimi taikomos sudaromose sutartyse (CK 6.185 straipsnis). Teismas, remdamasis Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo paprastosios draudimo sutarties draudimo liudijimu Nr. 0154454, nustatė, kad atsakovė 2003 m. balandžio 18 d. sudarė pakartotinę draudimo sutartį, ir padarė išvadą, kad jai turėjo būti žinomi nustatyti ir galiojantys draudimo sutarčių sudarymo terminai ir draudimo įmokų dydžiai. Teismo nuomone, atsakovė, sudarydama paprastąją draudimo sutartį ir sumokėdama 130 Lt dydžio draudimo įmoką, kuri pagal patvirtintas draudimo įmokų sumas atitinka draudimo įmoką už šešis mėnesius, negalėjo protingai tikėtis, kad, nesant draudimo įmokos mažinimo pagrindų, draudimo sutartį sudaro aštuoniolikai mėnesių (CK 6.186 straipsnio 1 dalis). Teismas padarė išvadą, kad sutarties galiojimo laikas nustatytinas pagal tikruosius sutarties šalių ketinimus, t. y. šešių mėnesių laikotarpiui, už kurį atsakovė yra faktiškai sumokėjusi draudimo įmoką ir ieškinys tenkintinas iš dalies. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad tikrieji sutarties šalių ketinimai buvo sudaryti Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kuri galiotų šešis mėnesius, t. y. nuo 2003 m. balandžio 18 d. 16 val. iki 2003 m. spalio 17 d., sprendė, kad ieškovo įgalioto asmens darbuotojo padaryta rašymo klaida polise neteisingai nurodant metus nesudaro pagrindo pripažinti sutartį prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. liepos 4 d. sprendimu trečiojo asmens A. K. apeliacinį skundą tenkino, panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 21 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Kolegija nurodė, kad pagal ieškovo išdėstytas faktines bylos aplinkybes ieškinys yra pareikštas CK 1.80 straipsnio pagrindu, nurodant, kad sutartis galėjo būti sudaryta ne ilgesniam kaip dvylikos mėnesių laikotarpiui, o dėl padarytos klaidos, nurodant metus ir faktiškai aštuoniolikos mėnesių galiojimo terminą, sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Pirmosios instancijos teismas ieškinį iš dalies patenkino kitu pagrindu, o ieškovas apeliacinio skundo dėl teismo sprendimo nepateikė. Kolegija sprendė, kad sutarties sudarymo metu galiojusio Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma, kad įprastinė draudimo sutartis sudaroma dvylikai mėnesių, nėra imperatyvioji, nes nenustato maksimalaus ar minimalaus sutarties sudarymo termino. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad draudimo taisyklėse nustatyti ir trumpesni transporto priemonės draudimo terminai. Kolegijos nuomone, negalima pripažinti negaliojančia (niekine) ginčijamą draudimo sutartį CK l.80 straipsnio pagrindu. Kolegija nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ieškinio senaties termino taikymu, nurodydama, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios intencijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal ieškovo ir atsakovės tikruosius ketinimus ginčijama transporto priemonės draudimo sutartis buvo sudaryta ne aštuoniolikai, o šešiems mėnesiams. Kolegija nurodė, kad visų pirma byloje nėra rašytinų įrodymų, jog atsakovė prašė sutartį sudaryti pusei metų. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad ji į sutarties sąlygas nesigilino, o jos sudarymas aštuoniolikai mėnesių už patrauklią kainą tenkino. Atsakovė, esant draudimo rinkos konkurencijai, draudimo įmokų dydžio galėjo ir nežinoti. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta aplinkybė, kad atsakovė sutartį sudarė pakartotinai, todėl jai turėjo būti žinomi nustatyti ir galiojantys draudimo sutarčių sudarymo terminai ir draudimo įmokų dydžiai yra nepagrįsti, nes ieškovas nepateikė įrodymų, kad jai tokie duomenys buvo pateikti (CPK 178 straipsnis). Kolegija nurodė, kad šalys buvo susipažinusios su sutarties sąlygomis, nes ją pasirašė, todėl nėra abejonės, jog esminės sutarties sąlygos buvo tinkamai atskleistos. Be to, ieškovas UADB „Baltikums draudimas“, gavęs sutarties egzempliorių iš sutartį sudariusio atstovo UADBB „Socialinės garantijos“, sutiko su ja ir nesiėmė jokių veiksmų tai sutarčiai pakeisti ar pripažinti negaliojančia, o ieškinį pareiškė tik atsiradus prievolei atlyginti padarytą žalą dėl 2004 m. birželio 15 d. įvykusio eismo įvykio. Kolegija nurodė, kad ieškovas, būdamas juridinis asmuo ir užsiimdamas tik draudimine veikla, yra stiprioji sandorio šalis, kuri pateikdama sutarties sąlygas yra pranašesnė už atsakovę, todėl, iškilus ginčui, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai, juolab, kad nuo sutarties pasirašymo praėjo ilgas laiko tarpas (CK 6.193 straipsnis 4, 5 dalys). Be to, nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojo nauja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo redakcija ir draudikai buvo įpareigoti per du mėnesius pranešti raštu draudėjui apie draudėjo pareigą iki pakeitimo įstatymo įsigaliojimo sudaryti naują draudimo sutartį, tačiau ieškovas to nepadarė ir faktiškai prisiėmė visą riziką dėl anksčiau sudarytos sutarties ir galimų pasekmių pagal naują įstatymą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu trečiasis asmuo UADBB „Socialinės garantijos“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 4 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 21 d. sprendimą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad sutarties sudarymo metu galiojusio Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta norma, kad įprastinė draudimo sutartis sudaroma dvylikai mėnesių, nėra imperatyvioji, nes nenustato maksimalaus ar minimalaus sutarties sudarymo termino, nepagrįsta. Sutarties sudarymo metu galiojęs Transporto priemonių valdytojų ir savininkų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 9 straipsnis neturėjo 4 dalies, turėjo tik 3 dalis, kurios reglamentavo draudimo sutarties nutraukimo tvarką. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paprastoji, pasienio ir grupinė draudimo sutartys sudaromos vadovaujantis Civiliniu kodeksu, Draudimo įstatymu, šiuo įstatymu ir Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėmis, kurias tvirtina Vyriausybė. Tuo metu galiojusių Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 40 punkte nustatyta, kad paprastoji ir grupinė draudimo sutartys gali būti sudaromos šiam laikotarpiui: mėnesiui, trims mėnesiams, šešiems mėnesiams, devyniems mėnesiams, dvylikai mėnesių. Kitokių terminų taisyklėse nenustatyta. Teismas netinkamai taikė CK 6.193 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad, aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Apeliacinės instancijos teismas nevertino tos aplinkybės, kad ne tik Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse maksimalus draudimo sutarties terminas yra dvylika mėnesių, bet ir visos Lietuvoje veikiančios draudimo bendrovės nesudaro tokių draudimo sutarčių ilgesniam nei dvylikos mėnesių terminui.

2. Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme nenustatyta pareiga pranešti draudėjui, kurio draudimo sutartis jau pasibaigus. Ieškovas sąžiningai tikėjosi, kad draudimo sutartis buvo sudaryta šešių mėnesių laikotarpiui, todėl sutartis nebegalioja. Įstatyme taip pat nenustatyta, kad draudikas, nepranešęs draudėjui apie būtinumą sudaryti naują draudimo sutartį, faktiškai prisiima visą riziką dėl anksčiau sudarytos draudimo sutarties. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kad nuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo dienos kiekvienai Lietuvos Respublikoje valdomai ar naudojamai transporto priemonei turi galioti Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo reikalavimus atitinkanti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis arba šio įstatymo 1 straipsnio 6 dalyje nurodyta draudimo sutartis. Naujam įstatymui įsigaliojus, nebegalėjo galioti ginčijama draudimo sutartis net ir tuo atveju, jei ji ir būtų sudaryta aštuoniolikos mėnesių laikotarpiui.

3. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pagal ieškovo ir atsakovės tikruosius ketinimus ginčijama transporto priemonės draudimo sutartis buvo sudaryta šešiems mėnesiams, remdamasis tik tuo, kad byloje nėra rašytinių įrodymų kokiam terminui atsakovė prašė sudaryti draudimo sutartį ir ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovė žinojo apie draudimo įmokų dydį. Nei Transporto priemonių valdytojų ir savininkų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatyme, nei Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėse nenustatyta, kad prašymai dėl draudimo sutarčių sudarymo turi būti rašytiniai. Praktikoje tokie prašymai pateikiami žodžiu, todėl nurodytų rašytinių įrodymų būti negalėjo. Be to, teismas nevertino liudytojų parodymų. Byloje yra draudimo liudijimo (poliso) kopija, kurioje aiškiai nurodyta, jog draudimo sutartis sudaryta pakartotinai, todėl atsakovė žinojo apie draudimo įmokos dydį, sudarant tokias draudimo sutartis.

4. Apeliacinės instancijos teismas nevertino draudimo liudijime (polise) padarytos klaidos dėl draudimo sutarties pasibaigimo datos, nors pats teismas savo sprendime ne vieną kartą suklydo rašydamas datas (nurodė neteisingą draudimo sutarties sudarymo datą, pirmosios instancijos teismo priėmimo datą).

Prisidėjimu prie kasacinio skundu ieškovas UADB „Baltikums draudimas“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 4 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. kovo 21 d. sprendimą.

Atsiliepimu į kasacinį skundą trečiasis asmuo A. K. prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 40 punkte įtvirtinta norma nėra imperatyvioji, nes netgi jos lingvistinė išraiška – „sutartys gali būti sudaromos“ – patvirtina šios teisės normos dispozityvumą. Be to, sutarties sudarymo metu galiojusio Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad paprastąją draudimo sutartį privaloma sudaryti draudėjo pageidaujamam, bet ne trumpesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui. Kadangi abi šios normos yra dispozityvios, tai pagal CK 6.156 straipsnio 5 dalį šalys gali susitarti šių sąlygų netaikyti arba susitarti dėl kitokių sąlygų. Kadangi ginčijama sutartis sudaryta prisijungimo būdu, tai, kilus abejonių dėl sutarties galiojimo laikotarpio, teismas tinkamai taikė CK 6.193 straipsnio 4 dalį sutarties sąlygas aiškindama ne ieškovo, o atsakovo naudai. Kasatoriaus nuoroda, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai netaikė CK 6.193 straipsnio 2 dalies, kad, aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenustatytos. Įprastine sutarties sąlyga kasatorius įvardija tai, kad visos Lietuvoje veikiančios draudimo bendrovės nesudaro tokių draudimo sutarčių ilgesniam nei dvylikos mėnesių laikotarpiui, tačiau šios faktinės aplinkybės kasatorius neįrodė ir neprašė jos vertinti pirmosios instancijos teisme, todėl ši aplinkybė negali būti vertinama (CPK 314 straipsnis, 353 straipsnis).

2. Teismas tinkamai aiškino Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą, nurodęs, jog draudikas, nepranešus draudėjui apie būtinumą sudaryti naują draudimo sutartį, faktiškai prisiima visą riziką dėl anksčiau sudarytos draudimo sutarties. Toks aiškinimas atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijus: kadangi atsakovė yra fizinis asmuo, o ieškovas - juridinis, kuriam taikomas didesnio teisės aktų išmanymo principas, būtent jam tenka pareiga imtis iniciatyvos pakeisti anksčiau sudarytą draudimo sutartį (pareiga informuoti draudėją apie naujos sutarties privalomą sudarymą nustatyta ir Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje). Neįvykdžius šios pareigos, draudimo bendrovei faktiškai tenka rizika dėl anksčiau sudarytos draudimo sutarties ir galimų pasekmių. Atsakovė, negavusi pranešimo apie būtinumą pakeisti draudimo sutartį, visiškai pagrįstai galėjo tikėtis, kad jos draudimo sutartis atitinka įstatymų reikalavimus. Be to, Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta draudiko pareiga iki 2004 m. gegužės 27 d. raštu pranešti draudėjams apie jų pareigą iki 2004 m. gegužės 1 d. sudaryti naują draudimo sutartį. Tokiais atvejais rizika turėtų tekti draudikui, kaip stipresnei sandorio šaliai. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad ginčijama draudimo sutartis turėtų būti laikoma galiojančia iki protingo termino naujajai draudimo sutarčiai sudaryti po draudiko pranešimo apie būtinybę ją sudaryti gavimo dienos pasibaigimo. Kadangi ieškovas tokio pranešimo neatsiuntė, tai laikytina, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, išaiškino Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalį.

3. Kasatorius nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojų parodymų. Byloje kaip liudytojas apklaustas tik UADBB „Socialinės garantijos“ darbuotojas, sudaręs draudimo sutartį su atsakove. Šio liudytojo parodymai negali būti visiškai objektyvūs, nes šis asmuo yra ekonomiškai priklausantis nuo kasatoriaus, susijęs su juo darbo santykiais. Be to, šio liudytojo parodymus įvertino pirmosios instancijos teismas ir padarė išvadą, kad jo veiksmai nelaikytini aplinkybe, dėl kurios sandoris galėtų būti pripažintas niekiniu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė, esant draudimo rinkos konkurencijai, draudimo įmokų galėjo ir nežinoti. Be to, kasatoriaus teiginys, kad atsakovė žinojo apie draudimo įmokų dydį, nepagrįstas įrodymais, o tas faktas, kad atsakovė sudarė draudimo sutartį pakartotinai, tik patvirtina, kad ji, būdama lojali draudimo bendrovės klientė, pagrįstai galėjo tikėtis sudaryti draudimo sutartį palankesnėmis sąlygomis.

4. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neteisėtai nevertino suklydimo, rašant draudimo sutarties pasibaigimo datą. Pažymėtina, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Be to, ieškovo reikalavimas yra pripažinti niekine sutartį, kaip sudarytą pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas, nustatančias tokių sutarčių galiojimo terminus. Kasatorius nepagrįstai lygina teismo sprendime esančias formalias klaidas (CPK 328 straipsnyje įtvirtintas draudimas naikinti iš esmės teisėtus ir pagrįstus teismo sprendimus ar nutartis vien formaliais pagrindais) ir draudimo liudijime įrašytą ginčijamos sutarties galiojimo pasibaigimo datą, kuri yra viena iš esminių sutarties sąlygų.

k o n s t a t u o j a :

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

2003 m. balandžio 18 d. ieškovas UADB „Baltikums draudimas“ ir atsakovė sudarė Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurioje nurodyta, kad sutartis galioja nuo 2003 m. balandžio 18 d. iki 2004 m. spalio 17 d.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Byloje kilęs ginčas dėl 2003 m. balandžio 18 d. transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties, kurios sudarymą patvirtina paprastosios draudimo sutarties draudimo liudijimas (polisas) serija ADA Nr. 0154454, pripažinimo negaliojančia (niekine) ir šiuos santykius reglamentuojančių teisės aktų taikymo. Šie klausimai sudaro kasacinio teismo nagrinėjimo dalyką, todėl teisėjų kolegija dėl jų pasisako.

Ginčijamos transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymo metu galiojo 2001 m. birželio 14 d. priimtas Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paprastoji draudimo sutartis sudaroma vadovaujantis Civiliniu kodeksu, Draudimo įstatymu, šiuo įstatymu ir Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklėmis, kurias tvirtina Vyriausybė. Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 40 punkte nustatyta, kad paprastoji ir grupinė (nagrinėjamu atveju – paprastoji) draudimo sutartys gali būti sudaromos: mėnesiui, trims mėnesiams, šešiems mėnesiams, devyniems mėnesiams, dvylikai mėnesių. Minėto Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paprastąją draudimo sutartį privaloma sudaryti draudėjo pageidaujamam, bet ne trumpesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui. Taigi tiek šioje įstatymo normoje, tiek pirmiau nurodytų Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklių 40 punkte nėra imperatyviai nustatytas maksimalus sutarties sudarymo terminas, todėl negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu, kad kitokiems (ilgesniems) terminams civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartys negalėjo būti sudaromos. Civilinio kodekso LIII skyriaus normos, reglamentuojančios draudimo teisinius santykius, taip pat nenustato maksimalaus draudimo sutarties sudarymo termino. Esant tokiam Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniam reguliavimui, nėra pagrindo pripažinti ginčijamą draudimo sutartį niekine ar prieštaraujančia imperatyviosioms įstatymo normoms. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas savo motyvuose nurodė Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 9 straipsnio 4 dalies normą, kuri ginčijamos sutarties sudarymo metu dar negaliojo (įsigaliojo nuo 2004 m. gegužės 1 d., jau galiojant ginčo sutarčiai), nėra pagrindas naikinti teismo sprendimą, nes tuo metu galiojusio Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytas tik minimalus draudimo sutarties galiojimo terminas – ne trumpesnis kaip vieno mėnesio, o maksimalių draudimo sutarties galiojimo terminų apskritai nenustatyta.

Kasacinio skundo argumentas, kad ieškovas sąžiningai tikėjosi, kad draudimo sutartis buvo sudaryta šešių mėnesių laikotarpiui, todėl, jam pasibaigus, sutartis negalioja, nesudaro pagrindo naikinti priimtą sprendimą. Ieškovas gavo sudarytą civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir kaip asmuo, užsiimantis draudimine veikla, kaip verslo rūšimi, privalėjo pastebėti klaidą ir informuoti apie tai draudėją arba kreiptis į teismą dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia, kai, jo manymu, ši sutartis pasibaigė, o nelaukti draudiminio įvykio ir tik tuomet ginčyti sudarytą sutartį. Dėl šių aplinkybių taip pat atmetami kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo CK 6.193 straipsnio ir Transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 4 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo.

Dėl išdėstytų aplinkybių tenkinti kasacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Romualdas Čaika

Sigitas Gurevičius

Teodora Staugaitienė