Dėl turtinės žalos, padarytos nusikaltimu, atlyginimo

Civilinė byla Nr.3K-3-56/2007

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.7;

44.5.2.1; 95.3 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio ir Prano Žeimio (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. N. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. N. ieškinį atsakovui M. S., tretiesiems asmenims J. R., Kauno apygardos prokuratūrai, Kauno miesto vyriausiajam policijos komisariatui dėl turtinės žalos, padarytos nusikaltimu, atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas P. N. nurodė, kad 1993 m. gruodžio 13 d. atsakovas M. S. sukčiavimo būdu užvaldė jam priklausančius 8500 JAV dolerius. Ši suma pagal Lietuvos banko nustatytą tuometinį oficialų kursą (1 JAV doleris = 4 Lt) atitiko 34 000 Lt sumą. Minėtas pinigų užvaldymo faktas yra konstatuotas Kauno apygardos prokuratūros 2004 m. birželio 1 d. nutarime, priimtame baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-414-94, kuriuo nereabilituojančiu pagrindu, t. y. suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas M. S. Prokuratūros nutarime nurodyta, kad UAB „Lietūkis“ priiminėjo iš gyventojų indėlius valiuta už palūkanas, neturėdama Lietuvos banko tam išduotos licencijos; šios bendrovės direktorius J. R. ir M. S., veikdami bendrininkų grupėje, laikotarpiu nuo 1993 m. vasario 10 d. iki 1995 m. sausio 26 d. iš vieno šimto vienuolikos asmenų (tarp jų – ir iš jo (ieškovo)) pagal vadinamąsias „kredito sutartis“ gavo įvairia valiuta 2 954 850,10 Lt, iš kurių stambiu mastu užvaldė 2 864 205 Lt, tarp jų, apgaulės įtakoje sudarydami su juo (ieškovu) 1993 m. gruodžio 13 d. kredito sutartį Nr. 345, užvaldė jo 8500 JAV dolerių (34 000 Lt). Ieškovas nurodė, kad 1993 m. gruodžio 10-12 dienomis jis sutiko M. S., kuris pasisakė esąs UAB „Lietūkis“ atstovas, renkąs šios bendrovės vardu indėlius, ir aktyviai agitavo jį (ieškovą) paskolinti įnešti jo turimus 8500 JAV dolerius, siūlydamas mokėti 6-7 proc. dydžio palūkanas. 1993 m. gruodžio 13 d. jis (ieškovas) atėjo į M. S. kontorą, buvusią Kaune, Nepriklausomybės a. 5, ir atnešė 8500 JAV dolerių. M. S. užtikrinus, kad UAB „Lietūkis“ garantuoja bendrovės priimamų indėlių grąžinimą įkeisdama jai priklausantį trijų aukštų administracinį pastatą, kad bendrovės finansinė padėtis gera, o jo (ieškovo) indėlio grąžinimas, be to, garantuojamas ir pačiam M. S. priklausančiu administraciniu pastatu, esančiu Kaune, Nepriklausomybės a. 5, bei šiam patikinus, kad indėlis galėtų būti grąžintas ir anksčiau nustatyto termino, jis (ieškovas) sudarė su UAB „Lietūkis“ 6 mėnesių laikotarpiui minėtą kredito sutartį Nr. 345. Vėliau paaiškėjo, kad nuosavybės teisės į sutartyje nurodytą UAB „Lietūkis“ pastatą, kurio įkeitimu buvo garantuojamas indėlio grąžinimas, nebuvo registruotos šios bendrovės vardu, o M. S., 1994 m. balandžio mėnesį užsiminęs, kad UAB „Lietūkis“ turi laikinų finansinių sunkumų, tačiau su juo (ieškovu) jis atsiskaitys asmeniškai, kaip ir garantavo, 1994 m. vasaros viduryje ėmė tvirtinti, kad jokių įsipareigojimų jam (ieškovui) neturi, ir dėl pinigų grąžinimo nurodė kreiptis į UAB „Lietūkis“ direktorių J. R Apgaule užvaldyto savo piniginio indėlio jis iki šiol neatgavo, todėl minėta kredito sutartis Nr. 345, ieškovo teigimu, pripažintina negaliojančia, kaip sudaryta apgaulės įtakoje (1964 m. CK 57 straipsnio 1 dalis). Nors, sudarant ginčijamą sutartį, nusikalstamai veikė tiek UAB „Lietūkis“ direktorius J. R., tiek atsakovas M. S., tačiau jis (ieškovas) turi faktinį ir teisinį pagrindą reikalauti, kad savo veiksmais padarytą turtinę žalą jam atlygintų būtent M. S. (1964 m. CK 483 straipsnis), o ne UAB „Lietūkis, kuri, ieškovo teigimu, faktiškai neegzistuoja, nes būtent M. S. jį (ieškovą) apgavo ir būtent M. S. buvo perduota 8500 JAV dolerių. Dėl to iš atsakovo M. S. priteistina 34 000 Lt žalos atlyginimo (1964 m. CK 496 straipsnis). Be to, dėl neteisėtų atsakovo M. S. veiksmų jis patyrė ir nuostolių negautų pajamų forma, nes ketino savo pinigus investuoti kaip piniginį indėlį banke. Dėl to jam iš atsakovo taip pat priteistinos negautos bankinės palūkanos (1964 m. CK 227 straipsnio 2 dalis), kurios, ieškovo skaičiavimu, yra 12 240 Lt. Remdamasis 1964 m. CK 57 straipsnio 1 dalimi, 483 straipsnio 1 dalimi ir 496 straipsniu, ieškovas prašė teismo pripažinti negaliojančia, kaip sudarytą apgaulės įtakoje, 1993 m. gruodžio 13 d. kredito sutartį Nr. 345 tarp jo (ieškovo) (kreditoriaus) ir UAB „Lietūkis“ (skolininko) dėl 8500 JAV dolerių paskolos ir priteisti jam iš atsakovo M. S. 46 240 Lt žalos atlyginimo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2006 m. kovo 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovas, pareikšdamas ieškinį dėl turtinės žalos, padarytos nusikaltimu, atlyginimo, ir prašydamas pripažinti negaliojančia, kaip sudarytą apgaulės įtakoje, kredito sutartį tarp ieškovo ir UAB „Lietūkis“, neįtraukė į procesą atsakovu šios bendrovės, kuri, bylos duomenimis, nėra likviduota ir yra veikianti, o teismui pasiūlius pakeisti šalių procesinę padėtį, atsisakė tai padaryti. Dėl to teismas laikė, kad ieškovui ginčijant sandorį, sudarytą su UAB „Lietūkis“, tačiau atsisakant įtraukti į procesą šią bendrovę atsakovu ir nesutinkant pakeisti netinkamo atsakovu tinkamu, ieškovo ieškinys šiuo pagrindu atmestinas, kaip pareikštas ne tam asmeniui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti (CPK 45 straipsnis). Atmetęs ieškovo pirminį reikalavimą dėl kredito sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir skolininko UAB „Lietūkis“, pripažinimo negaliojančia bei 34 000 Lt žalos atlyginimo priteisimo, teismas atmetė ir ieškovo reikalavimą dėl nuostolių – 12 240 Lt negautų pajamų iš atsakovo M. S. priteisimo, nes šis atsakovas nėra ginčijamos kredito sutarties šalis, žalos ieškovui šia sutartimi nepadarė ir jos atlyginti neprivalo. Teismas taip pat pažymėjo, kad tik baudžiamojoje byloje priimtas nuosprendis (apkaltinamasis ar išteisinamasis) turi prejudicinę reikšmę ginčui, nagrinėjamam civilinio proceso tvarka, todėl ieškovo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo, grindžiamas faktu, nustatytu Kauno apygardos prokuratūros 2004 m. birželio 1 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, laikytinas nepagrįstu ir neįrodytu (CPK 177, 178 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. birželio 27 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimą paliko nepakeistą, ieškovo apeliacinį skundą atmetė. Pripažindama pagrįsta ir teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ieškovas ieškinį pareiškė ne tam atsakovui, kuris turi pagal ieškinį atsakyti, teisėjų kolegija pažymėjo, kad nustatyti, ar šalis tinkama, galima tik konkretiems materialiniams teisiniams santykiams tinkamai taikant materialinės teisės normas. Netinkamu atsakovu laikomas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal ieškovo pareikštą reikalavimą. Ieškovas P. N. šiuo atveju ginčija sandorį, sudarytą tarp sandorio šalių, ir prašo priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo, kuris nėra ginčijamo sandorio šalis. Teisėjų kolegijos vertinimu, UAB „Lietūkis“ pagal ieškovo pareikštus reikalavimus byloje yra tinkamas materialinio teisinio santykio subjektas, šios bendrovės teisnumas nepasibaigęs, todėl ji turi pareigą atsakyti pagal ieškovo pareikštą ieškinį. Atsižvelgusi į tai, kad posėdžio pirmosios instancijos teisme metu teismui pasiūlius pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, ieškovas su tuo nesutiko, bei pažymėjusi, kad tuo atveju, kai ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas kitu asmeniu, teismas nagrinėja bylą iš esmės ir ieškinį atmeta (CPK 45 straipsnio 3 dalis), teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčo atveju bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas procesinės teisės normas pritaikė tinkamai ir ieškinį atmetė pagrįstai.

III. Kasacinio skundo dalykas ir pagrindas, atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas P. N. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. kovo 7 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad ieškovas neįrodė, jog M. S. padarė jam ieškinyje nurodytą turtinę žalą, pažeidė CPK 197 straipsnio 2 dalies nuostatas ir 185 straipsnio reikalavimus. Kasatoriaus (ieškovo) teigimu, įrodinėdamas šią aplinkybę, į bylą pateiktais prokuratūros nutarimais jis rėmėsi ne kaip aktais, turinčiais prejudicinę reikšmę, o kaip oficialiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Be to, be prokuratūros nutarimų, jis pateikė ir kitus įrodymus (jo prašymu apklausto liudytojo J. M. parodymus, dokumentų iš baudžiamosios bylos nuorašus), patvirtinančius aplinkybes apie jo atžvilgiu įvykdytą apgaulę ir tuo būdu jo pinigų užvaldymą, tačiau ir šie įrodymai teismų nebuvo tinkamai ištirti ir įvertinti.

2. Ieškinio reikalavimo, pareikšto M.S., teisiniu pagrindu ieškinyje buvo nurodytas ne tik 1964 m. CK 57 straipsnis, bet ir šio kodekso 483 straipsnyje įtvirtinta materialinės teisės norma, t. y. teisės norma, reglamentuojanti deliktinius teisinius santykius. Faktiniu ieškinio pagrindu buvo nurodyti CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytuose oficialiuose rašytiniuose įrodymuose – prokuratūros nutarimuose – konstatuoti kalti atsakovo M. S. veiksmai, dėl kurių jis (kasatorius) prarado savo pinigus, o atsakovas juos įgijo. M. S. apgavo jį (kasatorių) ir šios apgaulės pasėkoje buvo sudaryta ginčijama kredito sutartis Nr. 345, ir būtent taip M.S., tik pasinaudodamas apgaulės įtakoje sudaryta sutartimi, užvaldė jo (kasatoriaus) pinigus. Dėl to, kasatoriaus manymu, jo santykiuose su M. S. vyravo būtent deliktiniai teisiniai santykiai, o sutartiniai teisiniai santykiai buvo tik apgaulės forma. Tokiomis aplinkybėmis bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl M. S., kaip netinkamo atsakovo šioje byloje (CPK 45 straipsnis), yra nepagrįstos ir neteisėtos.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas M. S. prašo skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus. Atsiliepime atsakovas nurodo, kad tardymo institucijų (prokuratūros) nutarimuose nustatytos aplinkybės negali būti laikomos pagrindu apkaltinti jį padarius nusikalstamas veikas prieš ieškovą ir taip padarius jam žalą. Ginčijamos kredito sutarties tarp ieškovo ir UAB „Lietūkis“ sudarymas patvirtina tarp šalių susiklosčius sutartinius teisinius santykius. Pinigus (8500 JAV dolerių) pagal šią sutartį gavo UAB „Lietūkis“ generalinis direktorius J. R., ir tą patvirtina sutartyje esantys jo parašai bei UAB „Lietūkis“ antspaudas. Be to, ieškovui keturis mėnesius ginčijamoje sutartyje nustatytais terminais ir sumomis buvo mokamos palūkanos, ir tai patvirtina pačioje sutartyje esantys ieškovo parašai. Sutartinių paskolos teisinių santykių tarp ieškovo ir UAB „Lietūkis“ buvimą patvirtina ir ieškovo dalyvavimas šios bendrovės kreditorių susirinkimuose

Trečiojo asmens Kauno apygardos prokuratūros pateiktą atsiliepimą į kasacinį skundą atsisakyta priimti kaip neatitinkantį įstatymo atsiliepimams į kasacinius skundus keliamų reikalavimų (351 straipsnio 1 dalis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Teismų nustatytos bylos aplinkybės

1993 m. gruodžio 13 d. tarp ieškovo P. N. (kreditoriaus) ir UAB „Lietūkis“ (skolininko), atstovaujamos generalinio direktoriaus J. R., buvo sudaryta kredito sutartis Nr. 345, pagal kurią P. N. suteikė UAB „Lietūkis“ 8500 JAV dolerių kreditą iki 1994 m. birželio 13 d., mokant 7 proc. (t. y. 595 JAV dolerius) mėnesinių palūkanų. 1994 m. spalio 28 d. Tardymo valdyboje prie Kauno miesto VPK buvo iškelta baudžiamoji byla Nr. 20-1-414-94, kurioje UAB „Lietūkis“ direktorius J. R. ir M. S. buvo įtariami tuo, kad veikdami bendrininkų grupėje, laikotarpiu nuo 1993 m. vasario 10 d. iki 1995 m. sausio 26 d. iš vieno šimto vienuolikos asmenų gavo įvairia valiuta 2 954 850,10 Lt, įvairiais pagrindais išmokėjo 90 380 Lt, apgaule stambiu mastu užvaldė 2 864 205 Lt ir, priimdami bei grąžindami kreditus užsienio valiuta neturint banko leidimo tokiai veiklai vykdyti, pažeidė operacijų užsienio valiuta Lietuvos Respublikoje vykdymo tvarką. Kauno miesto apylinkės teismo 1999 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu J. R. ir M. S. buvo nuteisti pagal BK 274 straipsnio 3 dalį (už sukčiavimą, padarytą stambiu mastu) ir 329 straipsnį (už operacijų su pinigais ar vertybiniais popieriais norminių aktų pažeidimą). Kauno apygardos teismas 2000 m. vasario 15 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 1999 m. lapkričio 10 d. nuosprendį panaikino ir bylą grąžino tardymui papildyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2000 m. birželio 20 d. nutartimi minėtą Kauno apygardos teismo nutartį paliko galioti. 2004 m. birželio 1 d. baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-414-94 buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą <...> J. R. ir M. S., suėjus nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio (sukčiavimas) 2 dalyje, senaties terminams.

Ieškovas P. N. prašo pripažinti negaliojančia, kaip sudarytą apgaulės įtakoje, 1993 m. gruodžio 13 d. kredito sutartį Nr. 345, pasirašytą tarp P. N. (kreditoriaus) ir UAB „Lietūkis“ (skolininko) dėl 8500 JAV dolerių paskolos, ir priteisti jam 46 240 Lt žalos atlyginimo iš atsakovo M. S. Ieškinį atsakovas grindžia 1964 m. CK 57 straipsnio 1 dalimi ir 483 straipsniu. Ieškovas, ginčydamas kredito sutartį, sudarytą tarp jo ir UAB „Lietūkis“, šios bendrovės atsakovu į procesą neįtraukė, o teismui pasiūlius pakeisti šalių procesinę padėtį, nesutiko, kad atsakovas M. S. būtų pakeistas kitu asmeniu.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

CPK 353 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Tai reiškia, kad pagal įstatymą kasacinis teismas sprendžia ir analizuoja teisės, o ne fakto klausimus. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija pasisako tik dėl tų kasacinio skundo argumentų, kuriais keliami teisės klausimai.

Kasaciniame skunde keliami klausimai iš esmės yra susiję su procesinės teisės normų, reglamentuojančių netinkamos šalies pakeitimą tinkama (CPK 45 straipsnis), taip pat įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis, 197 straipsnio 2 dalis), aiškinimu ir taikymu. Tai yra teisės klausimai, dėl kurių kasacinio teismo teisėjų kolegija pasisako (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Dėl ginčo teisinių santykių ir M. S., kaip asmens, atsakingo pagal ieškovo pareikštą materialinį teisinį reikalavimą

Ieškovas P. N., savo materialinį teisinį reikalavimą dėl 1993 m. gruodžio 13 d. kredito sutarties Nr. 345, sudarytos tarp jo ir UAB „Lietūkis“, pripažinimo negaliojančia, pareikštą 1964 m. CK 57 straipsnio (pripažinimas negaliojančiu sandorio, sudarytos apgaulės įtakoje) 1 dalies pagrindu, nukreipdamas M. S., kaip atsakovui, šio reikalavimo faktinį pagrindą grindžia tuo, kad, įkalbėdamas sudaryti ginčijamą kredito sutartį su UAB „Lietūkis“, jį (ieškovą) apgavo būtent M. S., taip pat tuo, kad ieškovo pinigai (8500 JAV dolerių) pagal ginčijamą paskolos sutartį buvo perduoti ir šiuos pinigus užvaldė būtent M. S. Materialiniai teisiniai santykiai, šiuo atveju – kaip atsiradę dėl delikto, ieškovo manymu, susiklostė tarp jo ir M. S., todėl būtent M. S. yra tinkamas atsakovas šioje byloje ir turi pareigą 1964 m. CK 483 straipsnio pagrindu atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį.

Netinkama šalimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialinio teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieškovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikštą ieškinį (netinkamas atsakovas). Ieškovui nurodžius faktinį reikalavimo pagrindą (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ginčo materialinį teisinį santykį, nagrinėdamas bylą, kvalifikuoja teismas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 1993 – 1994 metais UAB „Lietūkis“ sudarinėjo su fiziniais ir juridiniais asmenimis kredito sutartis, pagal kurias kreditoriai suteikdavo UAB „Lietūkis“ paskolas JAV doleriais, Vokietijos markėmis ir litais už nustatyto dydžio palūkanas. Visos sutartys yra pasirašytos UAB „Lietūkis“ direktoriaus J. R., tačiau jos buvo sudarinėjamos arba tiesiogiai su UAB „Lietūkis“ direktoriumi J. R., arba tarpininkaujant M. S. ir A. V. Pastarieji pagal sutartis gautas pinigų sumas perduodavo J. R. (baudžiamoji byla Nr. 1-387-138/2006, T. 9, b.l. 40, 50). Revizijų departamento prie LR finansų ministerijos Kauno skyriaus 1995 m. spalio 10 d. akto „Dėl UAB „Lietūkis“ revizijos rezultatų“ duomenimis, kredito sutarčių sudarymą, indėlių priėmimą, jų grąžinimą ir palūkanų išmokėjimą M. S. vykdė pagal UAB „Lietūkis“ generalinio direktoriaus J. R. įgaliojimus, t. y. savitarpio susitarimu (civilinė byla Nr. 2-1724-429/2006, T.2, b. l. 51). Iš to seka, kad nors M. S. neturėjo UAB „Lietūkis“ direktoriaus J. R. nustatyta tvarka išduoto įgaliojimo atstovauti šiai bendrovei sudarant jos vardu kredito (taip pat – ir ginčijamą) sutartis, tačiau, bylos duomenimis, UAB „Lietūkis“ generalinis direktorius J. R. M. S. sudarytiems sandoriams pritarė (civilinė byla Nr. 2-1724-429/2006, T. 2, b. l. 70, 71) – tai patvirtina atstovavimo santykius; taip atstovavimo institutas buvo reglamentuojamas 1964 m. CK 66 straipsnio 1 dalyje. Tokiomis aplinkybėmis laikytina, kad ginčijamų materialinių teisinių santykių dalyviai nagrinėjamu atveju yra ieškovas P. N. (paskolos davėjas) ir UAB „Lietūkis“ (paskolos gavėjas). Išvadą dėl ginčo materialinių teisinių santykių, kaip paskolos civilinių teisinių santykių, susiklosčiusių tarp ieškovo P. N. ir UAB „Lietūkis“, kvalifikavimo patvirtina ir šalių elgesys po ginčijamos kredito sutarties sudarymo: palūkanų ieškovui pagal šią sutartį mokėjimas (civilinė byla Nr. 2-1724-429/2006, T. 1, b. l. 32), ieškovo, kaip įgaliotinio, dalyvavimas UAB „Lietūkis“ kreditorių susirinkimuose (civilinė byla Nr. 2-1724-429/2006, T. 1, b. l. 108), pasiskolintų lėšų panaudojimas UAB „Lietūkis“ komercinei veiklai (civilinė byla Nr. 2-1724-429/2006, T. 2, b. l. 9, baudžiamoji byla Nr. 1-387-138/2006, T. 9, b. l. 43).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagal ieškovo nurodytas ieškinyje ir byloje nustatytas aplinkybes teisingai kvalifikavo ginčo materialinius teisinius santykius, kaip ginčijamos kredito sutarties pagrindu susiklosčiusius tarp ieškovo P. N. ir UAB „Lietūkis“, todėl negalima sutikti su kasatoriaus argumentais, kad bylą nagrinėjusių teismų išvados dėl M. S., kaip netinkamo atsakovo šioje byloje, yra nepagrįstos ir neteisėtos. Ieškovas, ginčydamas sandorį, sudarytą tarp jo ir UAB „Lietūkis“, ir reikalaudamas priteisti nuostolių atlyginimą iš M. S., kuris nėra ginčijamo sandorio šalis, šį reikalavimą pareiškė netinkamam asmeniui. M. S., nebūdamas ginčijamo materialinio teisinio santykio subjektu, neturi ir pareigos atsakyti pagal ieškovo jam pareikštą reikalavimą. Kasatoriaus (ieškovo) nurodomos aplinkybės, kaip pagrindas reikalauti žalos atlyginimo iš M. S., t. y. tai, kad, įkalbėdamas sudaryti su UAB „Lietūkis“ ginčijamą kredito sutartį, jį (ieškovą) apgavo ir jo pinigus, perduotus pagal šią sutartį, pasisavino būtent M. S., byloje nėra nustatytos, todėl negali būti vertinamos kaip pagrindas ieškovo reikalaujamai 46 240 Lt žalos atlyginimo sumai pagal 1964 m. CK 483 straipsnį priteisti iš M. Statkaus, nes jis, kaip minėta, tik tarpininkavo sudarant ginčijamą kredito sutartį tarp ieškovo ir UAB „Lietūkis“. Esant minėtai ginčo teisinių santykių kvalifikacijai, tinkamu atsakovu nagrinėjamoje byloje galėtų būti UAB „Lietūkis“, sudariusi su ieškovu ginčijamą kredito sutartį, paėmusi iš jo paskolą ir jos negrąžinusi (1964 m. CK 291 straipsnis, CK 6.873 straipsnio 1 dalis). Nustačius, kad ieškinys yra pareikštas ne tam asmeniu, kuris turi pagal jį atsakyti, pasiūlius ieškovui pakeisti netinkamą atsakovą tinkamu, tačiau pastarajam su tuo nesutikus, CPK 45 straipsnio 3 dalies nuostatos buvo pritaikytos tinkamai ir ieškinys atmestas pagrįstai.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

Iš ieškinio turinio matyti, kad žalos atlyginimo ieškovas reikalauja priteisiant jį iš M. S., kaip solidaraus atsakovo, nes baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga, jo teigimu, patvirtina ir Kauno apygardos prokuratūros 2004 m. birželio 1 d. nutarime konstatuota, kad sudarant su juo (ieškovu) ginčijamą kredito sutartį, UAB „Lietūkis“ direktorius J. R. nusikalstamai veikė kartu (bendrininkų grupėje) su M. S.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatinėti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų ir jų civilinių teisinių pasekmių, įeinančių į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje, taip pat to, ar juos padarė asmuo ar asmenys, dėl kurio ar kurių priimtas teismo nuosprendis (Teismų praktika 22, p. 207). Nagrinėjamos bylos atveju dėl atsakovo M. S. ir UAB „Lietūkis“ direktoriaus J. R., kaip užvaldžiusių pinigus veikiant bendrininkų grupėje, yra priimtas ne teismo nuosprendis, o prokuratūros nutarimas, t. y. ikiteisminio tyrimo pareigūno procesinis dokumentas, kuris, o taip pat ir kiti baudžiamosios bylos duomenys prejudicinės galios neturi, o yra vertintini kaip paprasti rašytiniai įrodymai, galintys padėti nustatyti civilinio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes (CPK 177, 180 straipsniai). BPK 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismai. Iš to seka, kad tik teismas gali konstatuoti, jog baudžiamojo įstatymo uždrausta veika tikrai buvo padaryta, ir nuspręsti, kad kaltinamasis yra kaltas dėl tos veikos padarymo, bei pritaikyti kaltu pripažintam asmeniui įstatyme nustatytas nusikalstamos veikos padarymo teisines pasekmes. Pagal BPK 166 straipsnį ikiteisminis tyrimas pradedamas iš karto gavus informacijos apie nusikalstamą veiką, baudžiamosios bylos iškėlimo klausimas nesprendžiamas. Ikiteisminiam tyrimui pradėti paprastai užtenka bent minimalaus pagrindo, leidžiančio manyti, kad buvo padaryta nusikalstama veika. Tik pasibaigus ikiteisminiam tyrimui ir prokurorui kaltinamąjį aktą kartu su bylos medžiaga perdavus teismui (BPK 220 straipsnio 1 dalis), prasideda baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Taigi ikiteisminiame tyrime atliekami veiksmai nelaikytini baudžiamosios bylos nagrinėjimu, nes juos atlieka ne teismas, o BPK nurodytų ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnai ir prokuroras (BPK 164, 165 straipsniai). Tai reiškia, kad ieškovo nurodomos baudžiamosios bylos aplinkybės (M. S. ir UAB „Lietūkis“ direktoriaus J. R. bendrininkavimas apgaule užvaldant ieškovo pinigus), kaip galinčios turėti reikšmės nagrinėjamai civilinei bylai, kad būtų pripažintos turinčiomis tokią reikšmę, turi būti nustatytos teismo, t. y. tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu konstatuotas M. S. ir UAB „Lietūkis“ direktoriaus J. R. bendrininkavimas apgaule užvaldant ieškovo pinigus sukeltų civilines teisines pasekmes ir būtų pagrindas jų solidariajai atsakomybei atlyginant ieškovui padarytą žalą atsirasti. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, baudžiamosios bylos aplinkybės, kad sudarant su ieškovu ginčijamą kredito sutartį UAB „Lietūkis“ direktorius J. R. nusikalstamai veikė kartu (bendrininkų grupėje) su M. S., ieškovo nurodomos kaip pagrindas M. S. ir UAB „Lietūkis“ direktoriaus J. R. solidariajai atsakomybei kilti ir kartu jo (ieškovo) galimybei pasirinkti, kuriam iš solidariųjų skolininkų reikšti reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo, atsirasti, yra nustatytos ne teismo, o ikiteisminio tyrimo pareigūno (prokuroro), kurio priimtas procesinis sprendimas (nutarimas), net ir įvertintas pagal CPK 179 straipsnio 2 dalies nuostatas kaip oficialus rašytinis įrodymas (prima facie), šiuo atveju negali sukelti tų civilinių teisinių pasekmių, kurių siekia ieškovas.

Taigi pagrindas reikalauti priteisti pagal ginčijamą sutartį ieškovo paskolintus ir jam negrąžintus pinigus bei dėl to patirtus netiesioginius nuostolius (negautas pajamas) iš M. S. pagal solidarinės civilinės atsakomybės taisykles būtų tik tuo atveju, jei įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu būtų konstatuotas M. S., tarpininkavusio sudarant UAB „Lietūkis“ vardu kredito sutartis, ir J. R., buvusio UAB „Lietūkis“ direktoriumi, bendrininkavimas darant nusikalstamą veiką, dėl kurios būtų nukentėjęs ieškovas. Įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriame būtų konstatuotas M. S. ir J. R. bendrininkavimas darant nusikaltimą, nėra priimtas, todėl M. S. ir J. R. atsakomybė negali būti solidari. Net ir pripažinus, kad pagal CPK nustatytas taisykles (taip pat ir ieškovo nurodomą CPK 197 straipsnio 2 dalį) kartu su kitais civilinėje byloje esančiais įrodymais ir visų civilinėje byloje nustatytų aplinkybių kontekste įvertintame Kauno apygardos prokuratūros 2004 m. birželio 1 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą ir yra duomenų apie tai, kad pinigus pagal sudaromas kredito sutartis J. R. ir M. S. įgijo apgaule, veikdami bendrininkų grupėje, CK normos, reglamentuojančios dviejų ar daugiau asmenų solidariąją atsakomybę, šioje byloje negali būti taikomos, nes, kaip minėta, tik teismo konstatuotas bendrininkavimas darant nusikaltimą gali būti pagrindas solidariajai dviejų ar daugiau asmenų atsakomybei atsirasti. Dėl to, kas pasakyta, kasatoriaus argumentai dėl įrodinėjimą ir įrodymą vertinimą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimo atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai materialinės teisės normas (1964 m. CK 57, 483 straipsnius) aiškino ir taikė tinkamai, procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą (CPK 197 straipsnio 2 dalis, 185 straipsnis) bei netinkamos šalies pakeitimą tinkamą (CPK 45 straipsnis) nepažeidė ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos nenukrypo, todėl naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Juozas Šerkšnas

Aloyzas Marčiulionis

Pranas Žeimys